Civilinė byla Nr. e2A-1138-643/2019

Teisminio proceso Nr. 2-52-3-01864-2018-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.1; 2.6.11.2.

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 20 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Astos Pikelienės, Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Laimos Ribokaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 15 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. R. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Spekas ir ko“ dėl prekės perdavimo arba pinigų grąžinimo už neperduotą prekę.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas įpareigoti atsakovę ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos perduoti ieškovo nuosavybėn sutarties priede Nr. 2 nurodytą valgomojo stalą BROSS–LITO ir priteisti 731,61 Eur delspinigių ieškovo V. R. naudai arba nesant galimybės perduoti valgomojo stalo ieškovui - priteisti iš atsakovės 8 816,18 Eur, iš kurių 8 084,57 Eur už ieškovo sumokėtą, bet atsakovės neperduotą valgomojo stalą ir 731,61 Eur dydžio delspinigius, 5 proc. dydžio metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas nurodė, kad su atsakove 2007 m. liepos 24 d. sudarė sutartį Nr. SU070-00187 (toliau – ir sutartis), pagal kurią atsakovė įsipareigojo parduoti sutarties priede Nr. 1 ir priede Nr. 2 nurodytas prekes, jas pristatyti ir sumontuoti, o ieškovas įsipareigojo už šias prekes sumokėti sutartyje nustatyta tvarka. Sutarties prieduose buvo nustatytos prekių kainos - už sutarties priede Nr. 1 nurodytas prekes ieškovas turėjo sumokėti 144 449,76 Lt su PVM, o už sutarties priede Nr. 2 nurodytas prekes – 51 770, 25 Lt su PVM; iš viso – 196 220,01 Lt. Vėliau, padidėjus PVM dydžiui (nuo 18 proc. iki 21 proc.) bendra prekių kaina išsaugo iki 201 208,65 Lt (58 274,05 Eur).

2.1. Atsakovė prekes ieškovui pristatė 2009 m. lapkričio 19 d., tačiau prekių pristatymo metu nebuvo pristatytos visos prekes, t. y. nebuvo pristatytas sutarties priede Nr. 2 numatytas valgomojo stalas „BROSS–LITO“, kurio kaina 27 914,40 Lt su PVM (8 084,57 Eur). Atsakovė, nepristačiusi valgomojo stalo, paaiškino ieškovui, kad stalas transportavimo metu sulūžo. Nepaisant to, atsakovė garantavo, kad užsakys pagaminti stalą iš naujo ir pristatys jį ieškovui kaip įmanoma greičiau, tačiau iki šios dienos tai nėra padaryta. Ieškovas nuolat kreipėsi žodžiu į atsakovę, primindamas apie neįvykdytą prievolę, tačiau atsakovė tvirtino, kad stalas vis dar gaminamas, o gamyba užtrunka, nes jį gaminti reikia individualiai.

2.2. Atsakovei neįvykdžius pažado, ieškovas 2016 m. gegužės 27 d. atsakovei pateikė rašytinį raginimą, kuriuo prašė atsakovę grąžinti sumokėtus 8 084,57 Eur už valgomąjį stalą.

3. Atsakovė UAB „Spekas ir Ko“ teismui pateiktame atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad su juo nesutinka ir prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad 2007 m. liepos 24 d. sudarė sutartį Nr. SU070-00187, pagal kurią atsakovė įsipareigojo parduoti sutarties priede Nr. 1 ir priede Nr. 2 nurodytas prekes, jas pristatyti ir sumontuoti, o ieškovas įsipareigojo už šias prekes sumokėti sutartyje nustatyta tvarka. Sutarties 3.1. punkte buvo nustatyta atsiskaitymo tvarka už prekes, pagal kurią ieškovas per penkis mokėjimus turėjo dalimis (procentine prekių kainos išraiška) sumokėti visą sutartyje numatytą prekių kainą.

3.1. Nepaisant to, kad ieškovas nurodytos sumos nebuvo sumokėjęs, atsakovė sutarties prieduose numatytas prekes ieškovui pristatė 2009 m. lapkričio 19 d., išskyrus 2 vnt. baro kėdučių „SOFTLINE-CIAO“, 10 vnt. kėdžių „BROSS–MASTER“ ir valgomąjį stalą „BROSS–LITO“. Tuo tarpu sutarties 3.1.4 papunktis nustatė, kad likusi penktoji 10 proc. visos prekių kainos sumos įmoka sumokama per 3 darbo dienas po prekių ieškovui pristatymo, sumontavimo ir sąskaitos už prekes pateikimo pirkėjui dienos. Ieškovas sutarties 3.1.3. ir 3.1.4 punkte nurodytą sumą apmokėjo 2010 m. vasario 1 d. Atsakovė 2010 m. vasario 4 d. pristatė ieškovui likusias prekes ir pateikė ieškovui 2010 m. vasario 4 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 000024, kurią ieškovas pasirašė tuo patvirtindamas, kad joje nurodytas prekes gavo. Dėl nurodytų argumentų ieškovo teiginys, jog atsakovė nepristatė valgomojo stalo iki šios dienos, yra nepagrįstas.

3.2. Ieškovas pretenzijas dėl valgomojo stalo pateikė tik 2016 m. gegužės 27 d., gavęs raginimą grąžinti piniginę permoką, t. y. praėjus daugiau nei šešeriems metams nuo nurodytos sąskaitos pasirašymo ir apmokėjimo, tai negali būti laikoma protingu terminu. Jei atsakovė būtų pažeidusi savo, kaip pardavėjo, pareigą perduoti parduotas prekes, ieškovas pretenzijas dėl prekių pardavimo būtų pateikęs daug anksčiau. Tik pareiškus ieškinį dėl skolos priteisimo ieškovas ėmė ginčyti daikto pristatymą.

3.3. Atsakovė nurodo, kad jokių įrašų, pastabų, kad gautos ne visos prekės, nėra nurodyta PVM sąskaitoje faktūroje, tokiu būdu ieškovas pripažino, kad visos prekės nurodytos apskaitos dokumente yra perduotos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 15 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovo 10 Eur pašto išlaidų valstybei.

5. Sprendime nurodyta, kad šalims sudarius vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį, pardavėjui keliama pagrindinė pareiga – perduoti daiktus pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę (CK 6.317 straipsnis). Sąskaitoje faktūroje (serija SF100 Nr. 000024) nėra nurodyta, kad prekės ieškovui bus pristatytos vėliau, arba kad pateikta tik dalis prekių. Teismas, motyvuodamas įrodinėjimo našta, padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog ieškovui buvo tinkamai pateiktos prekės, kadangi teismui nepateikti jokie įrodymai, jog ieškovas būtų kreipęsis į atsakovą dėl negauto stalo ir prašytų jį pateikti, be to, į atsakovę kreiptasi tik 2016 m. gegužės 27 d.

III.        Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6. Apeliaciniame skunde ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 15 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-7021-294/2018 ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti: priteisti iš atsakovės UAB „Spekas ir ko“ (į. k. 124584689) ieškovo naudai 8 816,18 Eur, iš kurių 8 084,57 Eur už apelianto sumokėtą, bet atsakovės neperduotą, valgomąjį stalą ir 731,61 Eur dydžio delspinigius; priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško ieškovo reikalavimų įvykdymo; priteisti iš atsakovė UAB „Spekas ir ko“ (į. k. 124584689) visas ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurių tikslus dydis bus patikslintas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos.

7. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu, jog jis neįrodė valgomojo stalo nepristatymo fakto, kadangi toks reikalavimas reikštų pareigą įrodyti neįmanomas aplinkybes bei prieštarautų kasacinio teismo praktikai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2012; 2013 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013).

7.1. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino vartojimo sutarčių specifikos bei nukrypo nuo su vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių vykdymu susijusiuose ginčuose suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kuria nustatyta, kad kai pardavėjas (paslaugos teikėjas) yra verslininkas, įrodinėjimo našta negali būti perkeliama vartotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2006). Šiuo atveju, pirmos instancijos teismas neįvertino, jog atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių valgomojo stalo perdavimo apeliantui faktą.

7.2. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad atsakovė apeliantui užsakytas prekes pristatė per du kartus, didžioji dalis prekių buvo pristatyta 2009 m. lapkričio 19 d., o šalys prekių pristatymo faktą įformino pasirašydamos krovinio važtaraštį, kuriame buvo užfiksuotos ir išvardintos pristatytos prekės. Kitą dalį prekių atsakovė pristatė 2010 m. vasario 4 d., tačiau tarp tuo metu pristatytų prekių nebuvo pristatytas valgomasis stalas, taigi apeliantas nepasirašė šių prekių pristatymo važtaraščio. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad įvykdė pareigą pristatyti valgomąjį stalą.

7.3. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino įrodymus padarydamas išvadą, kad apeliantas, pasirašydamas PVM sąskaitą faktūrą nepadarė įrašų ar pastabų, nurodančių, kad pristatytos ne visos prekės. Iš pirmos instancijos teismui pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad apeliantas buvo visiškai sumokėjęs visą kainą už visas prekes pagal sutartį 2010 m. vasario 1 d., tuo tarpu atsakovė buhalteriškai įformino pardavimą visai gautai sumai 2010 m. vasario 4 d. Atitinkamai, apeliantas pasirašė ant jam pateiktos 2010 m. vasario 4 d. PVM sąskaitos faktūros, kadangi ja buvo įformintas prekių pardavimo, bet ne pristatymo faktas. Ankstesnius prekių pristatymo važtaraščius, kuriais apeliantui buvo pristatytos prekės, apeliantas buvo pasirašęs, tačiau prekių pristatymo važtaraščio, kuriuo jam nebuvo pristatytas stalas, apeliantas nepasirašė. 

7.4. Skunde teigiama, kad atsakovės direktorius ant 2010 m. vasario 4 d. PVM sąskaitos faktūros ranka padarė įrašą, kuriuo iš bendros sumos už sutarties prieduose Nr. 1 ir Nr. 2 perduotas prekes yra išminusuota valgomojo stalo kaina ir numatyta likusi bendra mokėtina suma. Tai patvirtina, kad atsakovė pripažino, kad valgomasis stalas apeliantui nebuvo pristatytas. Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nevertino ir į ją neatsižvelgė.

7.5. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad nagrinėjamu atveju PVM sąskaita faktūra atliko tik pinigų gavimo/sumokėjimo patvirtinimą, esminis dokumentas, kuriuo remiantis turėtų būti nustatoma, ar visos prekės, įskaitant valgomąjį stalą, buvo pristatytos, yra krovinio važtaraštis.

7.6. 2009 m. lapkričio 19 d. apeliantui pristačius tik dalį sutartyje aptariamų prekių, sutarties priede Nr. 2 numatytų prekių krovinio važtaraštis nebuvo pasirašytas, tuo tarpu sutarties priede Nr. 1 numatytų prekių krovinio važtaraštis buvo pasirašytas, kadangi šios prekės ieškovui buvo perduotos. Prekės, dėl kurių nebuvo pasirašyta važtaraštyje, apeliantui perduotos nebuvo.

7.7. Pasisakydamas dėl laikotarpio nuo teisių pažeidimo iki kreipimosi į teismą apeliantas nurodo, kad sutartyje aptariamos prekės yra brangūs, vienetiniai, individualaus užsakymo baldai, kurių pagaminimas ir pristatymas užtrunka ilgą laikotarpį. Sutartis buvo sudaryta 2007 m. liepos 24 d, tuo tarpu prekės dalinai pristatytos apeliantui 2009 m. lapkričio 19 d. ir 2010 m. vasario 4 d., PVM sąskaitos faktūros išrašytos irgi 2010 m. vasario 4 d. Apeliantas neturėjo pagrindo abejoti atsakovės, kaip verslo subjekto, sąžiningumu ar baimintis, kad prekės jam nebus pristatytos. Apeliantas ne kartą žodžiu kreipėsi į atsakovę, teiraudamasis, kada bus pagamintas ir jam pristatytas valgomasis stalas, atsakovė jokio konkretaus termino nenurodydavo arba apskritai nereaguodavo į paklausimus. Apeliantas 2016 m. gegužės 27 d. raštu pareikalavo atsakovės grąžinti pinigus už nepristatytą prekę, tačiau ir šio reikalavimo atsakovė nėra įvykdžiusi.

7.8. Apeliantas taip pat nurodo skundžiamo sprendimo neatitikimą CPK 270 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimui, kadangi teismas nevertino fakto, kad aplinkybę, jog stalas nebuvo perduotas, patvirtina atsakovės ant PVM sąskaitos faktūros ranka padarytas įrašas, kuriuo iš bendros sumos išminusuota valgomojo stalo kaina ir numatyta likusi bendra mokėtina suma. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas esant absoliučiam sprendimo negaliojimo pagrindui (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

8. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apelianto skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

9. Atsakovė nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad ieškovas neva turėjo įrodyti neįrodinėtinas aplinkybes, kadangi pirmosios instancijos teismas įvertino visus byloje esančius įrodymus, o būtent, jog nepateikti jokie įrodymai, jog ieškovas būtų kreipęsis dėl negauto stalo ir prašytų jį pateikti, išskyrus po šešerių metų 2016 m. gegužės 27 d. surašytą pretenziją. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, pavyzdžiui, nuotraukų, taip pat nurodė, jog nėra jokio susirašinėjimo ir atsakovės paaiškinimų ieškovui dėl vėlavimo pristatyti/pagaminti stalą ar kitų įrodymų. 

9.1. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pagal sutartį baldai buvo pristatyti per du kartus, t. y. didžioji jų dalis pristatyta su krovinių važtaraščiu, kita dalis pristatyta 2010 m. vasario 4 d., tačiau ieškovas teigia, jog nurodytą datą nebuvo pasirašytas važtaraštis, nes neva nebuvo pristatytas valgomasis stalas. Tuo tarpu atsakovė šioje byloje pažymėjo, kad krovinio važtaraštis išvis nebuvo išrašytas, nes ieškovo įsigyta likusi dalis baldų, t. y. 2 vnt. baro kėdučių „SOFTLINE-CIAO“, 10 vnt. kėdžių „BROSS-MASTER“, buvo jam pristatyta kartu su išrašyta 2010 m. vasario 4 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. 000024, kurią pasirašydamas ieškovas patvirtino, kad joje nurodytus baldus gavo. Nors ieškovas apeliaciniu skundu teigia, jog nepasirašė važtaraščio, tačiau byloje neneigia, jog nurodytos PVM sąskaitos faktūros išrašymo dieną jam buvo pristatyti kiti joje nurodyti baldai, t. y. kėdės, kas patvirtina atsakovės nurodytas aplinkybes, jog nurodytą datą baldai buvo perduoti pasirašant šalims PVM sąskaitą faktūrą. Ieškovas neginčija, kad kėdės, nurodytos PVM sąskaitoje faktūroje, jam buvo pristatytos, nors važtaraštis ir nepasirašytas. Be to, atsakovei pristačius baldus ir pateikus važtaraštį bei ieškovui atsisakius jį pasirašyti, atsakovė kaip rūpestingas ir atidus verslininkas būtų pareikalavusi daryti žymą dėl pristatytų ir nepristatytų prekių, tačiau tokios būtinybės nebuvo, nes ieškovas gavęs visus baldus juos priėmė ir pretenzijų neturėjo.

9.2. Atsakovė, pristatydama baldus ieškovui, nesinaudojo kitų vežėjų paslaugomis, todėl neprivalėjo turėti krovinio važtaraščio, jeigu turėjo kitą dokumentą, įrodantį, kad veža sau priklausantį krovinį.

9.3. Atsakovė teigia, kad nėra pagrįstas skundo teiginys, jog atsižvelgiant į tai, kad apeliantas buvo sumokėjęs likusią sutartyje nurodytą baldų kainą, sąskaita faktūra (serija SF100 Nr. 000024) buvo įformintas ne prekių pristatymas, bet prekių pardavimo faktas. Tokie ieškovo argumentai nepagrįsti, nes iš byloje pateiktų grynųjų pinigų mokėjimų kvitų matyti, kad ieškovas likusią baldų kainą sumokėjo 2010 m. vasario 1 d., tačiau PVM sąskaita faktūra buvo išrašyta tik po trijų dienų, nes mokėjimo metu atsakovė kėdžių ir valgomojo stalo nebuvo perdavusi. Atsakovė nurodo, kad pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, taigi sąskaita faktūra buvo išrašyta perduodant ieškovui prekes, tokiu būdu įforminat jų pardavimą, t. y. perdavimą.

9.4. Atsiliepime nurodoma, kad ieškovo delsimas pranešti apie, jo teigimu, netinkamą sutarties vykdymą, nėra pagrįstas ar suderinamas su CK 6.348 straipsnio 1 dalimi. Paaiškina, kad atsakovė į ieškovo siųstą raginimą nereagavo, nes ieškovas jam atsakovo iškeltoje civilinėje byloje Nr. 2-50678-728/2015 dėl skolos priteisimo siekė sumažinti skolos sumą reikšdamas prieštaravimus ir aiškindamas, jog valgomojo stalo nėra gavęs.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

11. Byloje nustatyta, kad apeliantas ir atsakovė 2007 m. liepos 24 d. sudarė sutartį Nr. SU070-00187 (b. l. 7–8), pagal kurią atsakovė įsipareigojo parduoti sutarties priede Nr. 1 ir priede Nr. 2 nurodytas prekes (b. l. 9–12), jas pristatyti ir sumontuoti, o ieškovas įsipareigojo už šias prekes sumokėti sutartyje nustatyta tvarka. Sutarties prieduose buvo nustatytos prekių kainos - už sutarties priede Nr. 1 nurodytas prekes ieškovas turėjo sumokėti 144 449,76 Lt su PVM, o už sutarties priede Nr. 2 nurodytas prekes – 51 770,25 Lt su PVM; iš viso – 196 220,01 Lt. Sutarties priede Nr. 2 nurodyta, kad atsakovė pareiškėjui turi perduoti baro kėdutę, kėdę bei ginčo valgomąjį stalą. 

12. Byloje esantys rašytiniai įrodymai (mokėjimo nurodymai, pinigų priėmimo kvitai) patvirtina, kad už prekes ieškovas atsakovei buvo visiškai sumokėjęs, tarp šalių ginčo dėl to nėra, taip pat nėra ginčo ir dėl to, kad 2009 m. lapkričio 19 d. buvo pristatyta didžioji dalis prekių. Šią aplinkybę patvirtina 2009 m. lapkričio 19 d. krovinio važtaraštis Nr. KV090-000563 (b. l. 22–24).

13. 2010 m. vasario 4 d. buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra, serija SF100 Nr. 000023 (b. l. 18–20) 148 122,21 Lt dėl didžiosios dalies pristatytų daiktų.

14. 2010 m. vasario 4 d. taip pat buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. 000024 (b. l. 21) 53 056,44 Lt sumai. Šioje sąskaitoje faktūroje įvardinta baro kėdutė, valgomasis stalas bei kėdė. Sąskaita faktūra yra pasirašyta A. L. bei V. R.. Sąskaitoje faktūroje taip pat ranka apibraukta valgomojo stalo kaina, ranka įrašyta 27 914,40 Lt (valgomojo stalo kaina su PVM) bei įrašyti matematiniai skaičiavimai: 112 342,7–27 914,4=84 428,3 Lt.

15. 2016 m. gegužės 27 d. ieškovas kreipėsi į atsakovę su raginimu grąžinti sumokėtą už stalą sumą (8 084,57 Eur) ir sumokėti netesybas (b. l. 25).

16. Byloje esminis ginčas yra kilęs dėl faktinės aplinkybės – valgomojo stalo ieškovui perdavimo. Pagal Lietuvos Respublikos teisinį reglamentavimą pirkimo-pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą kainą (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Pagal dispozityviąją CK 4.49 straipsnio 1 dalies nuostatą daikto įgijėjas nuosavybės teisę į daiktą įgyja nuo jo perdavimo momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Perduoti daiktą pagal pirkimo-pardavimo sutartį yra viena iš pardavėjo pareigų. Ji reglamentuota CK 6.317 straipsnyje. Pagal CK 6.317 straipsnio 4 dalį laikoma, kad pardavėjo pareiga perduoti daiktus pagal pirkimo-pardavimo sutartį yra įvykdyta, kai pardavėjas perduoda daiktą pirkėjui valdyti arba sutinka, kad jis pradėtų daiktą valdyti, ir pašalintos bet kokios pirkėjo valdymo teisės kliūtys.

17. Teismas pažymi, kad šiuo atveju tarp šalių buvo sudaryta vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis, kadangi pardavėjas – verslininkas (atsakovė) įsipareigojo parduoti prekę pirkėjui – vartotojui, o pirkėjas (ieškovas) įsipareigojo sumokėti kainą (CK 6.350 straipsnio 1 dalis). Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų teisių gynimas yra prioritetinės valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas. Aiškinant vartojimo sutartis, turi būti taikomos ne tik bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės (CK 6.193-6.195 straipsniai), bet ir speciali CK 6.193 straipsnio 4 dalyje, CK 6.188 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta palankiausios vartotojo atžvilgiu sutarties aiškinimo taisyklė, kad, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, be to, visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. Vartotojų teisių apsauga vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga). Kilus ginčui dėl vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties, pardavimo faktą turi įrodyti pirkėjas (vartotojas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 19 d. Vartotojų teisių apsauga vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga II (vartojimo pirkimo-pardavimo, vartojimo rangos, civilinės atsakomybės vartojimo teisiniuose santykiuose taikymo klausimai) Nr. AC-33-1. Teismų praktika. 2010, 33).

18. Pažymėtina, kad civilinės bylos nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis). Pažymėtina ir tai, kad ypatybės, būdingos vartojimo pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams, pagal kurias sutarties nuostatos turi būti aiškinamos vartotojo naudai, negali paneigti bendrosios civiliniame procese įtvirtintos nuostatos, jog ieškovo pareiga yra įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (CPK 178 straipsnis). Priešingai, nei nurodo apeliantas, įrodinėjimas, kad jis negavo valgomojo stalo (CPK 12 straipsnis), negali būti suprantamas kaip reikalavimas įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes.

19. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad sąskaitoje faktūroje (serija SF100 Nr. 000024) nėra pažymėta, jog prekės ieškovui bus pristatytos vėliau arba kad pateiktos ne visos prekės; ieškovas nepateikė kitų įrodymų, taigi neįrodė ieškinio teiginių. Apeliantas skunde nurodo, kad pasirašė 2010 m. vasario 4 d. PVM sąskaitą faktūrą, kadangi ja buvo įformintas prekių pardavimo, bet ne pristatymo faktas, be to, teismas neįvertino ant 2010 m. vasario 4 d. PVM sąskaitos faktūros ranka padaryto įrašo, o taip pat, perduodant prekes privalėjo būti pasirašytas važtaraštis.

20. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais. Sistemiškai ir lingvistiškai nagrinėjant Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 79 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes. Taigi, PVM sąskaitos faktūros paskirtis - įforminti įvykusį prekių tiekimą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad PVM sąskaita faktūra savaime turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008). Sprendžiant šalių ginčą teisme, ji gali būti patvirtinta arba paneigta kitomis bylos aplinkybėmis ir surinktais įrodymais. Šiuo atveju, iš nurodytos kasacinio teismo praktikos galima daryti išvadą, kad 2010 m. vasario 4 d. PVM sąskaita faktūra (serija SF100 Nr. 000024) buvo įformintas prekių – baro kėdutės, valgomojo stalo bei kėdės – perdavimo ieškovui faktas (įformintas įvykęs prekių tiekimas). Ginčo PVM sąskaita faktūra buvo abiejų šalių pasirašyta, ir nors apeliantas skunde nurodo, kad pagal PVMĮ nuostatas parašas nėra būtinasis rekvizitas, tačiau pirkimo-pardavimo sutarties šalis, būdama sąžininga ir siekdama tinkamai vykdyti sudarytą sutartį (CK 6.200 straipsnis) bei siekdama išvengti tolimesnių ginčų, būdama apdairi bei vadovaudamasi protingumo principu, galėjo reikalauti padaryti PVM sąskaitoje faktūroje žymą apie tai, kad nėra pristatyta tam tikra prekė, šiuo atveju valgomasis stalas, juo labiau, jei tokie atsakovės veiksmai galimai pažeidžia ieškovo interesus. Minėtoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta informacija, kuri patvirtina visų prekių pateikimą, nėra nuginčyta kitais byloje esančiais įrodymais, todėl nėra pagrindo pritarti apelianto pozicijai, kad atsakovė nepatvirtino valgomojo stalo pristatymo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas kitų įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad negavo valgomojo stalo, nepateikė.

21. Apeliantas skunde nurodo, kad 2010 m. vasario 4 d. PVM sąskaitoje faktūroje (serija SF100 Nr. 000024) atsakovės direktoriaus ranka padarytos žymos patvirtina, kad valgomasis stalas jam nebuvo pristatytas. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme teismo posėdyje ieškovas paaiškino, kad ranka rašytas prierašas yra padarytas atsakovės vadovo, tuo tarpu atsakovės atstovas paaiškino, kad prierašas ranka padarytas jau po PVM sąskaitos faktūros išrašymo, taigi ir po prekių pristatymo. Šiais atsakovės argumentais nėra pagrindo netikėti, juo labiau, kad valgomojo stalo pristatymo faktas yra patvirtintas ir kitais byloje esančiais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentai, jog stalo nepristatymo faktą patvirtina ant 2010 m. vasario 4 d. PVM sąskaitos faktūros (serija SF100 Nr. 000024) esantis prierašas, atmestini kaip nepagrįsti.

22. Apeliantas taip pat teigia, kad jeigu būtų gavęs valgomąjį stalą, būtų pasirašęs važtaraštį, tačiau su tokiu apelianto teiginiu negalima sutikti. Pagal Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1997 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. 300 patvirtintų Krovinių vidaus vežimo kelių transportu taisyklių 6.1. papunktį, važtaraštis – tai krovinio vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas. Krovinys laikomas atiduotu nuo gavėjo pasirašymo važtaraštyje momento (12.2. papunktis). Vežėjas, gabenantis jam priklausančius krovinius savo transporto priemonėmis ir sąskaita, privalo turėti važtaraštį arba kitą dokumentą, įrodantį, kad veža sau priklausantį krovinį (19.1. papunktis). Sistemiškai aiškinant Krovinių vidaus vežimo kelių transportu taisyklių nuostatas, darytina išvada, kad važtaraštis yra būtinas tik tuomet, kai pardavėjas sudaro krovinių vežimo sutartį su vežėju, tuo tarpu atsakovė paaiškino, kad prekes pagal 2010 m. vasario 4 d. PVM sąskaitą faktūrą (serija SF100 Nr. 000024) pristatė ji pati, be vežėjo, todėl pagal taisyklių 19.1. papunktį, ji galėjo turėti nebūtinai važtaraštį, tačiau kitą dokumentą, įrodantį, kad veža sau priklausantį krovinį, šiuo atveju tas dokumentas buvo PVM sąskaita faktūra (serija SF100 Nr. 000024). Konstatuotina, kad priešingai, nei nurodo apeliantas, važtaraštis dėl kėdžių ir valgomojo stalo nebuvo privalomas, todėl argumentas, kad važtaraščio nebuvimas (taigi ir jo nepasirašymas) patvirtina aplinkybę, kad valgomasis stalas nebuvo pristatytas, atmestinas kaip nepagrįstas.

23. Kasacinis teismas savo nuosekliai formuojamoje praktikoje dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo yra nurodęs, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017 47 punktą; 2016 m. birželio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-686/2016 17 punktą; 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-486-687/2015; kt.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esančios PVM sąskaitos faktūros, važtaraštis, pinigų sumokėjimo kvitai, šalių paaiškinimai leidžia daryti tikėtiną išvadą, kad atsakovė perdavė ginčo prekę jų pirkėjui – ieškovui, už kurias ieškovas buvo atsiskaitęs. Aptarti įrodymai nėra nuginčyti ar paneigti kitais įrodymais, ieškovas, siekdamas įrodyti jo teigiamas aplinkybes, nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad būtų kreipęsis į atsakovę, jeigu tai darė žodžiu, nenurodė bent apytikslio laikotarpio, kada tokie pokalbiai įvyko, o ieškovo nurodytos aplinkybės, kad atsakovė teigė, jog praradus valgomąjį stalą ji gamina naują ir pan. nėra patvirtintos byloje esančiais įrodymais.

24. Pažymėtina, kad ranka 2010 m. vasario 4 d. PVM sąskaitoje faktūroje (serija SF100 Nr. 000024) padaryti skaičiavimai, kuomet nėra aiški tokių įrašų reikšmė, taip pat nėra patvirtinti kitais byloje esančiais įrodymais, savaime nepaneigia valgomojo stalo perdavimo ieškovui fakto. 

25. Išdėstytų motyvų pagrindu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, priimtas sprendimas teisėtas bei pagrįstas, jį naikinti ieškovės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

26. Atmetus apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas (CPK 98 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n u t a r i a :

atmesti apeliacinį skundą.

Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 15 d. sprendimą.

Teisėjai                                                                              Asta Pikelienė

                                                       Margarita Stambrauskaitė

               Laima Ribokaitė