Administracinė byla Nr. A-1001-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03361-2017-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI- K), priteisti 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Skundas grindžiamas šiomis aplinkybėmis: 2015 m. liepos 31 d. iki 2017 m. spalio 2 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, t. y. duše nebuvo įrengtos persiregimo kabinos. Pabrėžė, kad pareiškėjui teko naudotis dušu, kuris nebuvo atskirtas nuo kitos dušo patapos ir taip buvo pažeistas jo privatumas. Dėl nurodytų sąlygų patyrė pažeminimą, nepilnavertiškumo jausmą. Be to, sušlapdavo drabužiai ir tekdavo rengtis šlapius drabužius. Pareiškėjas teigė, kad buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, ir dėl to jis patyrė žalą. 2017 m. lapkričio 10 d. pareiškėjo pateiktame skundo papildyme nurodoma, kad Lukiškių TI-K pateikė neteisingus duomenis, kad persirengimo patalpų įrengimo nenustato teisės aktai. Sanitarinėse švaryklose įrengiami nusirengimo / apsirengimo kambariai. Akcentavo, kad Lukiškių TI-K nesilaikė teisės aktų reikalavimų

2.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 31 d. iki 2017 m. spalio 2 d.. Teigė, kad, siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose įrengtos pertvaros, kurių aukštis 1,5 m, atstumas tarp pertvaros ir grindų – 0,4 m, plotis – 1,2 m. Akcentavo, kad pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais. Pareiškėjas nepagrindė prašomos žalos dydžio. Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K nėra įregistruotų pareiškėjo prašymų ar skundų dėl laikymo sąlygų įstaigoje.

II.

3.       Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą atmetė.

4.       Teismas, vadovaudamasis ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu, nustatė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintos Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės) yra privalomos tardymo izoliatoriams (2 punktas). Taisyklių 107 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu.

5.       Teismas nustatė, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (redakcija galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.) ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), kurios nereglamentuoja dušo patalpų įrengimo. Šio teisės akto 44 punktas  nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjas byloje neginčijo, kad jam buvo sudaryta galimybė naudotis dušu.

6.       HN 134:2015 28 punkte nustatyti reikalavimai prausimosi patalpoms, t. y. jose turi būti daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys (dubenys, vonelės) po kiekvieno naudojimosi išplaunami ir dezinfekuojami, dušinės, prausyklos patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos. Šioje higienos normoje reikalavimų dušų įrengimui nėra nustatyta. Pareiškėjas skundą grindė HN 134:2015 29 punkto reikalavimais, t. y. kad laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengta sanitarinė švarykla. Sanitarinėje švarykloje įrengiamos šios patalpos: nusirengimo / apsirengimo kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa. Pažymėtina, kad prausimosi patalpos ir sanitarinė švarykla nėra tapačios patalpos. Teismo vertinimu, vien tik normos pacitavimas ir bendri argumentai, kad pareiškėjui kilo žala, nelaikytini pagrįstais.

7.       Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai dėl dušų įrengimo, atskyrimo negalėjo pareiškėjui sukelti tokių nepatogumų, kurie galėtų būti vertinami kaip neturtinė žala. Pareiškėjas abstrakčiais argumentais grindė reikalavimą atlyginti neturtinę žalą. Lukiškių TI-K teismui nurodė, kad siekdamas užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, šiose patalpose įrengtos pertvaros, kurių aukštis 1,5 m, atstumas tarp pertvaros ir grindų – 0,4 m, plotis – 1,2 m. Teismas neturi pagrindo abejoti šiais argumentais. Konstatuotina, kad pareiškėjui, kaip ir kitiems laikomiems asmenims, buvo užtikrintas privatumas, įrengiant pertvaras dušuose. Pareiškėjas skundų Lukiškių TI- K dėl netinkamų dušų įrengimo nepateikė. Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato reikalavimo, jog būtų įrengti persirengimo kambariai dušo patalpose bei atskirtos patalpos, todėl, teismo vertinimu, Lukiškių TI-K nepadarė pareiškėjo nurodyto pažeidimo. Be to, pareiškėjas nenurodė, kokį teisės aktą Lukiškių TI-K pažeidė. Lukiškių TI-K įrengdama pertvaras, siekė užtikrinti laikomų asmenų privatumą. Taigi, persirengimo kambarių dušinėse nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga juos įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas.

8.       Teismas, įvertinęs byloje esančių aplinkybių visumą, padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Lukiškių TI-K) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

III.

9. Pareiškėjas A. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. 

10. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą prašo teismo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Argumentai atsiliepime yra tapatūs atsiliepimui į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad apeliantas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta piniginė suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl, Lukiškių TI-K nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

12.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, neužtikrinant teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų - privatumo ir sveikatos saugos reikalavimų pareiškėjui naudojantis dušu.

13.       Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, pripažinęs, kad pareiškėjas neįrodė žalos atsiradimo fakto ir neteisėtų institucijos veiksmų. 

14.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pateikia identiškus argumentus kaip ir  pradiniame skunde, akcentuodamas  jo privatumo pažeidimą persirengimo metu prieš ir po prausimosi duše.

15.        Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad ginčo atveju nėra atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, todėl atsakovui nekyla ir civilinė atsakomybė.

16.       Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17.        CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

18.       Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl pareiškėjo naudojimo dušu sąlygų Lukiškių TI-K, todėl jiems pritaria.  Pareiškėjas neteigė, kad jam nebuvo sudaryta galimybė naudotis dušu, ar tokia galimybė buvo jam suteikiama rečiau nei numatyta teisės aktuose. Pareiškėjo privatumas prausimosi duše metu buvo užtikrintas įrengtomis pertvaromis, kurių aukštis 1,5 m, atstumas tarp pertvaros ir grindų – 0,4 m, plotis – 1,2 m.  Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 nėra numatyto reikalavimo, kad tokio pačio lygio privatumas kalinamiems asmenims būtų užtikrinamas ir persirengimo metu, t.y. kad asmenys persirenginėtų atskirose privačiose kabinose.  Taigi atsakovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta.

19.       Papildomai pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog Lukiškių TI-K nebuvo įrengtų atskirų persirengimo patalpų, vertinant ją ginčo metu galiojusios 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. V-908 redakcijos HN 134:2015  29 punkto požiūriu, galėjo sukelti tam tikrų nepatogumų pareiškėjui, tačiau negalėjo pažeisti pareiškėjo privatumo ir padaryti realios neturtinės žalos pareiškėjui.

20.        Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas nepateikė pakankamų minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų. Pateiktame apeliaciniame skunde nurodyti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvai, nėra pakankami pagrįsti teismo sprendimo neteisėtumui ir nepagrįstumui. 

21.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo tenkinti nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                           Ramūnas Gadliauskas

                                         Ričardas Piličiauskas

                                                      Arūnas Sutkevčius