Civilinė byla Nr. 2A-1020-178/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02974-2012-2

                                                        Procesinio sprendimo kategorija 2.3.2.4

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir trečiojo asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1069-881/2016 pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, J. T., N. K., R. K. dėl administracinių aktų ir paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo, tretieji asmenys: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Vilniaus miesto 5-ojo notaro biuro notarė V. T., Vilniaus miesto savivaldybės administracija, valstybės įmonė Valstybinis miškotvarkos institutas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.  Byloje sprendžiamas ginčas dėl nuosavybės teisės atkūrimo teisėtumo į žemės sklypą, kuriame, ieškovo teigimu, yra valstybinės reikšmės – miesto - miškas.

2. Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašo pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 2.4-01-6243 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste pilietei L. K.“, kuriuo L. K. buvo atkurta nuosavybės teisė į 0,0964 ha žemės sklypo dalį, priklausančią 0,1968 ha žemės sklypui, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 2.4-01-6244 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste pilietei J. T.“, kuriuo J. T. buvo atkurta nuosavybės teisė į 0,1004 ha žemės sklypo dalį, priklausančią 0,1968 ha žemes sklypui, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau abu ginčijami sprendimai – VAV Sprendimai); pripažinti negaliojančiu 2008 m. spalio 29 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (patvirtintas Vilniaus m. 5-ojo notaro biuro notarės, notarinio registro Nr. 4-5304), kurio pagrindu atsakovai R. K. ir N. K. paveldėjo 964/1968 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruotas mirusios L. K. vardu pagal Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 2.4-01-6243; taikyti restituciją natūra – priteisti iš atsakovų J. T., N. K. ir R. K. Lietuvos Respublikos valstybei nuosavybės teise 0,1968 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini).

3.  Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento specialistai, gavę piliečių R. K., N. K. ir J. N., pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą grąžinant žemę natūra buvusio savininko T. M. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtoje vietoje, prašymą suformuoti sklypą grąžinimui natūra, nustatė šio sklypo duomenis ir patvirtino žemės sklypo planą - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gegužės 29 d. įsakymas Nr. 30-1095 „Dėl sklypo Nr. 1, (duomenys neskelbtini), duomenų nustatymo ir plano tvirtinimo“. VAV Sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės L. K. (į 0,0964 ha plotą) ir J. T. (į 0,1004 ha plotą) į joms tenkančią buvusio savininko T. M. nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto, t. y. žemės sklypo dalis 0,1968 ha ploto žemės sklype, esančiame Nr. 1 (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas arba ginčo sklypas).

4.  2008 m. spalio 29 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu, patvirtintu Vilniaus m. 5-ojo notarų biuro notarės V. T., notarinio registro Nr. 4-5304, L. K., mirusios 2001 m. birželio 15 d., turtą lygiomis dalimis paveldėjo sūnus R. K. ir duktė N. K..

5.  Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. rugsėjo 11 d. įsakymu buvo sudaryta komisija įvertinti Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus rašte nurodyto miško atitikimą miškui nustatytiems reikalavimams vietoje. Komisija 2012 m. rugsėjo 24 d. protokolo Nr. D4-107 išvadose nustatė, kad į žemės sklypą, kadastro Nr. 0101/0012:406, patenka 0,1851 ha miško, kuris atitinka Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – Miškų įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies ir 2 straipsnio 3 dalies nustatytus miško ar miško žemės reikalavimus, taip pat nustatė, kad VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto atliktos inventorizacijos patikslinimo metu teritorija, kurioje šiuo metu yra Žemės sklypas, atitiko Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje ir 2 straipsnio 3 dalyje nustatytus miško ar miško žemės reikalavimus. 6.  Pagal kompetentingų institucijų pateiktą medžiagą akivaizdu, kad tiek ginčo Žemės sklypo formavimo metu, tiek VAV Sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo metu, tiek šiuo metu 0,1968 ha ploto ginčo sklype faktiškai buvo ir faktiškai yra apie 0,19 ha miško. Pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktą miškų plotai, teritoriniu požiūriu esantys miestų kadastrinėse teritorijose ir atitinkantys Miškų įstatymo nustatytus kriterijus, yra priskiriami valstybinės reikšmės miškams, nepriklausomai nuo to, ar Vyriausybė juos yra priskyrusi valstybinės reikšmėms miškams.

7.  Žemės sklypas, kadastrinis Nr. 0101/0012:406, miškų inventorizacijos metu, 1999-2000 metais, buvo inventorizuotas miško plotu (0,2 ha), kuris pagal VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto parengtą valstybinės reikšmės miškų plotų schemą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams, o Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre registruotas 2003 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1409 (toliau – Nutarimas Nr. 1409) Žemės sklypas buvo išbrauktas iš valstybinės reikšmės miškų plotų, VĮ Valstybinis miškotvarkos instituto duomenimis kaip nepagrįstai priskirtas šiems plotams dėl valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos, vykdytos 1999-2000 metais, klaidos.

8.  Pagal galiojantį įstatyminį valstybinės reikšmės miškų teisinio režimo reguliavimą Žemės sklype esantis miškas jokiu pagrindu, taip pat ir atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra, negalėjo būti perduotas į privačią nuosavybę.

9.  Dėl nurodytų priežasčių VAV Sprendimais atkuriant nuosavybės teises buvo pažeistos imperatyvios Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, Miškų įstatymo 4 straipsnio, taip pat Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Atkūrimo įstatymas) 6 straipsnio ir 13 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios nuosavybės teisių atkūrimą bei išimtine valstybės nuosavybe esančių miesto miškų statusą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10.  Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė.

11.  Nutarimu Nr. 1409 Vyriausybė pakeitė Vilniaus miesto valstybinės reikšmės miško ribas – ginčo teritorija išbraukta iš valstybinės reikšmės miško ploto. Todėl Vyriausybei nepatvirtinus ginčo sklypo kaip valstybinės reikšmės miško, sklypas neteko nurodyto statuso, todėl į jį galėjo būti atkuriamos nuosavybės teisės pagal Atkūrimo įstatymą. Išbraukus ginčo sklypo teritoriją iš valstybinės reikšmės miškų plotų, buvo priimtas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gegužės 29 d. įsakymas Nr. 30-1095 „Dėl sklypo Nr. 1, (duomenys neskelbtini), duomenų nustatymo ir plano tvirtinimo“. Vadovaujantis priimtu įsakymu, kurio prokuroras neginčija, ir buvo atkurtos nuosavybės teisės atsakovams į išlikusį nekilnojamąjį turtą, t. y. tėvų (senelių) žemę natūra. Ginčijamoje situacijoje savivaldybės administracijos direktorius, priimdamas įsakymą, kuriuo buvo nustatyti Žemės sklypo duomenys, vadovavosi atitinkamais galiojančiais teisės aktais, pagal kuriuos teritorija, kurioje yra Žemės sklypas, nebuvo priskirta valstybinės reikšmės miškui ir įtrauktas į miškų registrą.

12.  Atsakovai nuo pat pradžių turėjo pagrįstus ir teisėtus lūkesčius, kad jiems bus atkurtos nuosavybės teisės natūra į tėvų (senelių) iki nacionalizacijos turėtą žemę natūra, juolab, kad teritorija, kurioje yra ginčo sklypas yra urbanizuota ir pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtintus Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinius patenka į teritoriją, kurioje yra numatyta mažo užstatymo intensyvumo gyvenamoji teritorija, kurioje Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengus detalųjį planą gali būti vystoma mažaaukštė gyvenamoji statyba, kartu su jos aptarnavimui reikalinga socialine, paslaugų ir kita infrastruktūra. Suformuotas natūra grąžinti ginčo žemės sklypas patenka į teritoriją, kuri akivaizdžiai yra urbanizuota.

13.  Svarbi aplinkybė yra tai, jog ginčo sklypas nėra vientisame miško masyve, netgi neprieina prie miško masyvo, be to, iš visų pusių jį supa sklypai, kuriuose pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų duomenis ne tik yra gyvenamieji namai, (duomenys neskelbtini) ir  (duomenys neskelbtini) gatvės, bet taip pat leidžiamos mažaaukštės statybos, rengiami projektiniai pasiūlymai, t. y. akivaizdžiai vyksta miesto plėtra ir urbanizacija. Todėl laikyti ginčo teritoriją valstybiniu mišku, į kurį turėtų būti nukreipiama išimtinė valstybės apsauga, nėra pagrindo.

14.  Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad miškas – tai ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės). Laukuose, pakelėse, prie vandens telkinių, gyvenamosiose vietovėse bei kapinėse esančios medžių grupės, siauros – iki 10 metrų pločio – medžių juostos, gyvatvorės, pavieniai medžiai bei krūmai ir miestuose bei kaimo vietovėse esantys žmogaus įveisti parkai nelaikomi mišku; šių želdinių priežiūros, apsaugos ir naudojimo tvarką nustato Aplinkos ministerija. Ginčo sklypas neatitinka valstybinės reikšmės miško sąvokos, nes gyvenamosiose vietovėse bei kapinėse esančios medžių grupės, siauros – iki 10 metrų pločio – medžių juostos, gyvatvorės, pavieniai medžiai bei krūmai ir miestuose bei kaimo vietovėse esantys žmogaus įveisti parkai nelaikomi mišku.

15.  Seimo kontrolieriaus atlikto patikrinimo metu nustatyta, kad su ginčo sklypu besiribojantys žemės sklypai nėra priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams, ginčo sklypas šiaurinėje ir pietinėje pusėse ribojasi su kitos paskirties žemės sklypais (šiaurinėje – valstybės nuosavybė, pietinėje – privati), o rytinėje ir vakarinėje pusėse ribojasi su laisva valstybės žeme (Seimo kontrolieriaus 2012 m. lapkričio 12 d. pažymos Nr. 4D-2012/1-1175 5.15 p.). Be to, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2012 m. rugsėjo 25 d. raštu Nr. A51-60751(2.14.2.12-MP8) Seimo kontrolieriui nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2004 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. 1-537 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo plano iki 2015 m. rengimo“ patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą, pagal kurį ginčo žemės sklypas patenka į mažo užstatymo intensyvumo gyvenamųjų teritorijų funkcinę zoną, t. y. ginčo sklypas yra gyvenamoje vietovėje, būtent dėl to 1 968 kv. m ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini) buvo suformuotas kaip kitos paskirties žemės sklypas, kurio (naudojimo) būdas ir pobūdis bus nustatyti parengus detalųjį planą.

16.  VĮ Valstybinis miškotvarkos institutas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad vietoje kameraliai dešifruojant sklypų ribas spalvotuose, kur kas geresnės kokybės, negu turėti inventorizacijos metu 1999–2000 m., fotoplanuose turint galimybę juos išdidinti, analizuoti ir detalizuoti kompiuterio ekrane aiškiai, pakankamu tikslumu identifikuotos dvi atskiros su miško masyvu nesusisiekiančios pušų grupės, kurių plotai – 0,06 ha ir 0,05 ha. Nurodyti duomenys tik patvirtina, kad nėra pagrindo daryti kategorišką išvadą, kad ginčo sklype yra Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus atitinkantis valstybinės reikšmės miškas, kuriam turi būti taikoma išimtinė valstybės apsauga, ar nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas akivaizdžiai urbanizuotoje teritorijoje būtų nesuderinamas su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsniu.

17.  Teismas savo išvadas darė taip pat vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo, teisingumo ir ekonomiškumo principais (CK 1.5 str.) bei tuo, kad teismo sprendimas neturi būti formalus, o turi būti teisingas. Kadangi ginčo sklypas yra gyvenamojoje teritorijoje, o nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą proceso metu buvo išbrauktas iš valstybinės reikšmės miškų plotų, nesant nesąžiningų atsakovų veiksmų, teismas, įvertinęs teisėtų lūkesčių ir viešojo bei privataus intereso derinimo proporcingumą, ieškinį atmetė.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų argumentai

18. Ieškovas Vilniaus apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

   18.1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Nutarimu Nr. 1409 pakeitus Vilniaus miesto valstybinės reikšmės miško ribas ir išbraukus ginčo teritoriją iš valstybinės reikšmės miško Žemės sklypas neteko tokio statuso. Konstitucinis Teismas 2005 m. liepos 8 d. ir vėlesniuose nutarimuose yra konstatavęs, jog miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miesto miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams. Tai reiškia, kad jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų asmenų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai Konstitucija tai leidžia. Todėl Nutarimu Nr. 1409  pakeistos Vilniaus miesto valstybinės reikšmės miško ribos nėra ginčui reikšminga aplinkybė.

   18.2  Lietuvos teisės sistema grindžiama teisės aktų hierarchijos principu. Nustačius, kad individualus administracinis aktas prieštarauja Konstitucijai  arba įstatymams, jis laikytinas neteisėtu nepaisant to, kad žemesnio lygmens aktams jis galbūt ir neprieštarauja.

   18.3. Institucijos, priimdamos sprendimus dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą  atkūrimo, turi įsitikinti, ar yra visos įstatymų nustatytos sąlygos jų atkūrimui, ar nekilnojamasis turtas pagal Atkūrimo įstatymą nėra priskirtas valstybės išperkamam. Valstybinės reikšmės miškai priklauso valstybei išimtine nuosavybės teise, todėl VAV Sprendimai prieštarauja Konstitucijos 47 straipsnio, Miškų įstatymo 4 straipsnio, Atkūrimo įstatymo 6, 13 straipsnių nuostatoms.

   18.4.   Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Kasacinis teismas šioje byloje buvo nurodęs patikrinti Vilniaus miesto bendrojo plano (toliau - Bendrasis planas) sprendinių teisėtumą. Bendrojo plano nuostatos nepaneigia nei valstybinės reikšmės miško buvimo ginčo galimybės, nei buvimo ginčo sklype fakto. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 36 punktą ginčo sklypo teritorija laikytina urbanizuojama teritorija, kurioje, nors ir numatytas mažo intensyvumo užstatymas, valstybinės reikšmės miškai nenumatyti kaip užstatomi.

   18.5   Teisiškai nereikšmingi teismo argumentai, jog ginčo sklypas nėra vientisame miško masyve ir prie jo neprieina, gretimuose sklypuose vyksta miesto plėtra ir urbanizacija. Miškų įstatymas miško sąvokos tiesiogiai nesieja miško žemės (ne)buvimu bendrame miško masyve. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nevertindamas naujai pateikto įrodymo – 2015 m. rugsėjo 10 d. Valstybinės miškų tarnybos specialisto paaiškinimo bei kitų oficialių įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo sklype augantys medžiai nėra atskiros medžių grupės, o yra vientisas miškas. Iš 2005 – 2006 metų ortografinio žemėlapio ištraukos matyti, kad Žemės sklypas apaugęs medžiais be properšų, specialios komisijos atlikto patikrinimo duomenimis iš 0,1851 ha miško žemės ploto 0,513 ha plote auga medžiai, o 0,0338 ha plote yra apie 15 metų senumo medžių kelmai. Todėl Žemės sklype esant miško žemė laikytina vientisu miško masyvu, o ne atskiromis medžių grupėmis. Iš 1986 m. Valakampių girininkijos medynų plano matyti, kad Žemės sklypas pateko į miško teritoriją. Iš specialisto paaiškinimų ir rašytinių įrodymų matyti, kad ginčo sklype ne vėliau kaip nuo 1986 m. buvo inventorizuotas miškas, kuris nuosavybės teisių atkūrimo metu buvo miesto teritorijoje.

   18.6.   Nepagrįsta teismo nuoroda į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, nes teismo sprendimu negali būti įteisinama Konstitucijai prieštaraujanti padėtis.

19. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

         Šio asmens apeliacinis skundas grindžiamas faktiškai ne tik tais pačiais, bet iš esmės ir tapačiais (netgi pažodžiui) ieškovo apeliacinio skundo argumentais dėl ginčo sklypo išbraukimo iš valstybinės reikšmės miškų plotų nereikšmingumo ginčo išsprendimui, teritorijų planavimo dokumentų (bendrojo ir detaliojo plano) nuostatų, ginčo sklypo nesąsajumo su bendru miško masyvu vertinimo. Papildomai – be ieškovo nurodomų Konstitucijos 47 straipsnio, Miškų įstatymo 4 straipsnio, Atkūrimo įstatymo 6, 13 straipsnių nuostatų pažeidimo – nurodo Žemės įstatymo 6 straipsnio  nuostatų pažeidimą priimant VAV Sprendimus.

20.   Atsakovai atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo tokius argumentus:

    20.1.  Atsikirsdami į ieškovo argumentus dėl miško buvimo Žemės sklype, atsakovai pateikė į bylą daug kartografinės medžiagos ir galiojančių teritorijų planavimo dokumentų, iš kurių matyti, kad miško Žemės sklype nėra. Vilniaus miesto tarybos 2000 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 494 buvo patvirtintas teritorijos prie (duomenys neskelbtini) (buvusi pionierių stovykla) detalųjį planą, į kurį patenka ir Žemės sklypas. Iš jo matyti, kad buvusios pionierių stovyklos teritorijoje buvo numatytos statybos.

    20.2.   Ginčo sklypas ribojasi su sklypu (duomenys neskelbtini), kuris suformuotas prie apgriuvusio pastato- buvusios valgyklos. Kelias į šią valgyklą buvo per ginčo sklypo vidurį tarp augančių medžių. Valstybinio miškotvarkos instituto atsiliepime nurodyta, kad 1999-2000 m. m. fotoplanuose aiškiai identifikuotos dvi atskiros su miško masyvu nesusiekiančios pušų grupės.

    20.3.  Seni (1942, 1952 metų) žemėlapiai patvirtina, kad teritorija tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių buvo urbanizuota pokario metais. Gretimuose sklypuose pastatyti arba planuojami statyti gyvenamieji namai. Teismas, remdamasis faktinėmis aplinkybėmis ir bylos dokumentais, pagrįstai konstatavo, jog ginčo sklypas patenka į teritoriją, kuri yra urbanizuota ir joje numatyta mažaaukštė statyba.

21.   Atsakovė Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinius skundus prašo juos atmesti. Nurodo tokius argumentus:

   21.1. Vilniaus apskrities viršininkas negalėjo įtakoti tam tikros teritorijos priskyrimo laisvai žemei bei grąžintinų sklypų formavimui, kadangi jų formavimas bei planų rengimas yra viena iš Vilniaus miesto savivaldybės savarankiškų funkcijų. Todėl priimdamas VAV Sprendimus pagrįstai rėmėsi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 30-1095 „Dėl sklypo Nr. 1, (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo ir plano tvirtinimo“  bei Nutarimu Nr. 1409.

   21.2. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Žemės sklypas neatitinka valstybinės reikšmės miško sąvokos, be to, jis nėra vientisame miško masyve, supamas gretimuose sklypuose leidžiamos mažaaukštės statybos.

   21.3.  Nutarimas Nr. 1409  priimtas pačios apeliantės (Aplinkos ministerijos) teikimu. Jį priėmus ir  vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 30-1095 „Dėl sklypo Nr. 1, (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo ir plano tvirtinimo“ Vilniaus apskrities viršininkas neturėjo teisinio pagrindo nevykdyti atkūrimo procedūros į Žemės sklypą.

22.  Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinius skundus prašo spręsti vadovaujantis teisės aktais, nes jos interesai nėra pažeisti. Nurodo tokius argumentus:

   22.1. Priėmus Nutarimą Nr. 1409,  Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, priimdamas 2008 m. gegužės 29 d. įsakymą Nr. 30-1095 „Dėl sklypo Nr. 1, (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo ir plano tvirtinimo“, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, pagal kuriuos teritorija (inter alia Žemės sklypas) nebuvo priskirta valstybinės reikšmės miškui, ir neturėjo jokio teisinio pagrindo nenustatyti Žemės sklypo ribų. Dėl to nepagrįsti ir apeliacinių skundų argumentai, kad Bendrojo plano nuostatos nepaneigia nei valstybinės reikšmės miško buvimo galimybės, nei jo faktinio buvimo Žemės sklype.

   22.2. Teismas pagrįstai nurodė, kad bylos duomenys neleidžia daryti kategorišką išvadą, jog ginčo sklype yra Miškų įstatyme 2 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus atitinkantis valstybinės reikšmės miškas. 

23.  Ieškovas atsiliepime į trečiojo asmens Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą ir trečiasis asmuo Aplinkos ministerija atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą palaiko vienas kito apeliacinius skundus. Iš esmės nurodo savo apeliaciniuose skunduose dėstytus argumentus (todėl jie nekartojami). 

              IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.  Šiuo atveju šalys tokių pagrindų nenurodo, o teisėjų kolegija jų neįžvelgia.

25.  Ši byla jau buvo nagrinėta visose teismų instancijose. Kasacinis teismas 2015 m. gegužės 27 d. nutartyje, grąžindamas bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, konstatavo, jog byloje nėra pagrindo daryti kategorišką išvadą, kad Žemės sklype yra Miškų įstatymo 2  straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus atitinkantis miškas. Todėl šiame kontekste darytina išvada, kad iki kasacinio bylos nagrinėjimo į bylą pateikti įrodymai nebuvo pakankami padaryti išvadą, jog Žemės sklype yra miškas paminėtos normos prasme apskritai (taigi, ir aktualus ginčui miesto miškas konkrečiai). Todėl svarbu nustatyti, ar po bylos grąžinimo nagrinėti iš naujo buvo pateikti tokie papildomi įrodymai, kurie vis dėlto leidžia spręsti apie miesto miško egzistavimą Žemės sklype.

26. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje taip pat nurodė iš naujo įvertinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2013 m. birželio 13 d. rašte Nr. A51-65805(2.14.2.12-MP8) pateiktą informaciją, kad ginčo sklype pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtintus Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinius numatyta mažo užstatymo intensyvumo gyvenamoji teritorija, bei patikrinti, ar Vilniaus miesto bendrojo plano sprendiniai neprieštarauja Konstitucijos 47 straipsniui, nes priimant norminius ir individualius teisės aktus bei atliekant kitus teisinę reikšmę turinčius veiksmus visada turi būti paisoma Konstitucijos nuostatų, sukuriančių išimtinės nuosavybės teisės režimą atskiriems objektams. Todėl reikšminga įvertinti, kokius argumentus ir įrodymus šalys pateikė ir šiais aspektais.

27.  Abu apeliaciniai skundai, kaip minėta, grindžiami trimis argumentų grupėmis:

- dėl Žemės sklypo išbraukimo iš valstybinės reikšmės miškų plotų (Nutarimas Nr. 1409);

- dėl teritorijų planavimo dokumentų (bendrojo ir detaliojo planų) reikšmės valstybinės reikšmės miškui; -

- dėl Žemės sklypo nebuvimo bendrame miško masyve.

Todėl teisėjų kolegija pasisako dėl šių apeliacinių skundų argumentų grupių.

28.  Byloje nėra ginčo dėl to, kad miestų miškai laikytini valstybinės reikšmės miškais, jie išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei, todėl teisėjų kolegija dėl įstatyminio reglamentavimo šiuo aspektu išsamiau nepasisako. Kadangi miestų miškai pagal įstatymų nuostatas savaime yra priskirti valstybinės reikšmės miškams, apeliantų manymu, Nutarimas Nr. 1409, kuriuo pakeistos valstybinės reikšmės miškų ribos ir Žemės sklypas (jame esantis miškas) nebepatenka į valstybinės reikšmės miškų plotus, apskritai nėra reikšmingas ginčo išsprendimui.  Teisėjų kolegijos nuomone, net tuo atveju, jei ir pripažinti, kad Žemės sklype yra miesto miškas, toks apeliantų aiškinimas dėl Nutarimo Nr. 1409 vertinimo nėra pagrįstas.

39.  Pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio  5 dalį valstybinių miškų savininko teises ir pareigas įgyvendina Vyriausybė ar jos įgaliota Aplinkos ministerija. Įstatymas nenumato, kad kokiai nors iš Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje išvardintų miškų grupių – nepriklausomai nuo to, ar miškui valstybinės reikšmės statusą suteikia įstatymas (pavyzdžiui, miesto miškai) ar toks statusas jiems suteikiamas įstatymų nustatytais atvejais Vyriausybės aktų pagrindu - savininko teises įgyvendina kiti valstybės subjektai. Pagal Miškų įstatymo 11 straipsnio redakciją (ginčui aktualiu nuosavybės atkūrimo atsakovams proceso laikotarpiu) miško žemė galėjo būti išimtiniais atvejais paverčiama kitomis naudmenomis, Vyriausybės nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus. Pagal nuo 2011 m. liepos 1 d. galiojančią šio straipsnio redakciją miško žemė taip pat gali būti (šiame straipsnyje numatytais atvejais – teismo past.) paverčiama kitomis naudmenomis – jo 1 dalis numato, kad miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarką nustato Vyriausybė, o 6 dalis numato, kad miško žemę paversti kitomis naudmenomis valstybinės reikšmės miškuose galima tuo atveju, kai Vyriausybė priima nutarimą dėl tam tikrų valstybinės reikšmės miškų plotų išbraukimo iš valstybinės reikšmės miškų plotų. Taigi, pats faktas, kad tam tikroje vietoje tam tikru laiku yra valstybinės reikšmės  - miesto - miškas, neteikia pagrindo išvadai, kad jis dėl priklausymo pagal Konstitucijos 47 straipsnį išimtinei valstybės nuosavybei niekada jokiais atvejais ir negali būti „paliestas“ net kompetentingų valstybės institucijų. 

30.  Pagal Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punktą nuosavybės teisė negali būti atkuriama natūra, be kita ko, į miestų miškams priskirtus miškus, o šiame punkte išvardytų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais turi tvirtinti Vyriausybė.

31.  Sutiktina, kad pagal apeliantų nurodomą teisminę praktiką tai, jog Vyriausybė tam tikro egzistuojančio miesto miško nepriskiria atskiru aktu prie valstybinės reikšmės miško, savaime nelemia jam taikytinos konstitucinės apsaugos netaikymo ir nedaro galimu atkurti į jį nuosavybės teisę. Tačiau šiuo konkrečiu atveju yra priešingai - Nutarimu Nr.1409 Žemės sklypas faktiškai buvo būtent priskirtas („išimtas“) ne valstybinės reikšmės miško plotui: Žemės sklype esanti teritorija Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl  Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154  „Dėl valstybinės reikšmės miškų ploto patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams, o  Nutarimu Nr. 1409 toks priskyrimas buvo eliminuotas. Taigi, Žemės sklypas valstybinės reikšmės miškui priskirtas Vyriausybės nutarimu, jos - subjekto, kuriam pavesta įgyvendinti visų valstybinės reikšmės miškų savininko teises - nutarimu vėliau toks statusas ir panaikintas. Taigi, valstybinės reikšmės miško statusas panaikintas nepaisant, kuriai Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nurodytai miškų grupei priklausė.

32.  Vadovavimasis apeliantų aiškinimu, kad miesto miškas vis tiek išlieka valstybinės reikšmės mišku pagal įstatymą nepriklausomai nuo Nutarimo Nr. 1409, kuriuo toks statusas panaikinamas, reikštų, kad ir kitais atvejais Vyriausybei dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių panaikinus valstybinės reikšmės miško statusą, pavyzdžiui, dėl miškų plotų, esančių valstybiniuose rezervatuose, valstybinių parkų rezervatuose ir rezervatinėse apyrubėse (Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 1 punktas), toks nutarimas taip pat nesukeltų jokių teisinių pasekmių dėl šių teritorijų statuso, kitaip tariant, būtų beprasmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks aiškinimas reikštų Vyriausybės kaip miškų savininko teises įgyvendinančio subjekto teisių nepagrįstą apribojimą.

33. Nutarimas Nr. 1409 yra galiojantis, todėl juo nesivadovauti nėra pagrindo, juo labiau, kai jo atitikimo aukštesnės hierarchijos teisės aktams apeliantai ir nekvestionuoja. Ieškovo ieškinyje nurodomi argumentai, kad VĮ Valstybinis miškotvarkos institutas prieš Nutarimo Nr. 1409 priėmimą netinkamai (tik kameraliai) nustatinėjo ginčo teritorijos (ne)atitikimą miško sąvokai, savaime neteikia pagrindo vertinti Nutarimą Nr.1409 neteisėtu.

34.  Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantų argumentai, jog Nutarimas Nr. 1409 apskritai nereikšmingas ir Žemės sklypas vis tiek laikytinas valstybinės reikšmės miško plotu, prieštarauja galiojančio Nutarimo Nr. 1409 esmei, be to, ir  nėra įtikinami kitų faktinių aplinkybių kontekste.

35. Apeliantai iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų, kad Žemės sklypas yra urbanizuotoje teritorijoje ir pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtintus Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinius patenka į teritoriją, kurioje yra numatyta mažo užstatymo intensyvumo gyvenamoji teritorija, kurioje Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengus detalųjį planą gali būti vystoma mažaaukštė gyvenamoji statyba, kartu su jos aptarnavimui reikalinga socialine, paslaugų ir kita infrastruktūra. Tai patvirtina ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2013 m. birželio 13 d. raštas Nr. A51-65805(2.14.2.12-MP8). Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad gretimuose sklypuose ir faktiškai vyksta ar planuojamos statybos.

36. Apeliantai nenurodo argumentų ir nekvestionuoja bendrojo plano sprendinių atitikties jokiems teisės aktams, teigia tik tai, kad jie nepaneigia nei valstybinės reikšmės miško buvimo Žemės sklype galimybės, nei buvimo fakto. Atsakant į tokius teiginius, teisėjų kolegija, iš dalies su jais sutikdama, kartu pažymi, kad esami sprendiniai, nors ir nepaneigia galimo valstybinės reikšmės miško buvimo fakto Žemės sklype (kaip nurodo apeliantai), tačiau, visų pirma, jo buvimo niekaip ir nepatvirtina, antra, tokie apeliantų argumentai nepaneigia Nutarimo Nr. 1409 pasekmių.

37.  Atsakovai yra pateikę ir Vilniaus miesto tarybos dar 2000 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 494 patvirtintą teritorijos prie (duomenys neskelbtini) (buvusi pionierių stovykla) detalųjį planą, iš kurio matyti, kad teritorijoje, kuriame yra Žemės sklypas, buvo numatytos statybos (2 t. b. l. 135-137).

38. Jau minėta, kad kasacinis teismas konstatavo, jog pagal bylos duomenis negalima daryti kategorišką išvadą, jog Žemės sklype yra miškas, atitinkantis Miškų įstatyme miškui apibrėžti nustatytus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo ir pagal naujai pateiktus šalių įrodymus, padarė tokią pačią išvadą.

39.   Teisėjų kolegijos vertinimu, į bylą iš tikrųjų pateikti nevienareikšmiai įrodymai dėl įstatyminę miško sąvoką (Miškų įstatymo 2 straipsnio 8 dalis)  atitinkančio miško buvimo.

40.  VĮ Valstybinis miškotvarkos institutas ir šioje byloje (atsiliepime į ieškinį) nepaneigė savo teiktos prieš išbraukiant Žemės sklypą iš valstybinės reikšmės miškų ploto išvados, kad vietoje kameraliai dešifruojant sklypų ribas spalvotuose, kur kas geresnės kokybės, negu turėti inventorizacijos metu 1999–2000 m., fotoplanuose turint galimybę juos išdidinti, analizuoti ir detalizuoti kompiuterio ekrane Žemės sklype aiškiai, pakankamu tikslumu identifikuotos dvi atskiros su miško masyvu nesusisiekiančios pušų grupės, kurių plotai – 0,06 ha ir 0,05 ha. Todėl, kai aptariamoje specialistų pateiktoje išvadoje nurodoma, jog identifikuoti situaciją buvo galima aiškiai ir pakankamai tiksliai, apeliantų argumentai, kad tokia išvada nepagrįsta ir nepriimtina vien dėl to, jog ji pateikta kameraliai, neapžiūrėjus situacijos vietoje, nėra vienareikšmiškai priimtini. Byloje nėra duomenų, kad tokia išvada buvo padaryta dėl nesąžiningų atsakovų ar pareigūnų veiksmų.

41. Apeliantai nurodo, kad teismas nepagrįstai nevertino 2015 m. rugsėjo 10 d. Valstybinės  miškų tarnybos specialisto L. D. paaiškinimų (2 t. b.l. 117-118), 1986 m. Vilniaus miesto LDT Vykdomojo komiteto Apželdinimo tresto Valakampių girininkijos medynų plano (2 t. b.l. 120), pagal kurį Žemės sklypas pateko į miško teritoriją. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šie papildomai (po kasacinio teismo nagrinėjimo) pateikti įrodymai, visų pirma, besąlygiškai nepaneigia 40 punkte nurodytų aplinkybių, antra, taip pat bet kuriuo atveju nepaneigia Nutarimo Nr. 1409 pasekmių. Pastebėtina, kad kito specialisto – Lietuvos miškų savininkų asociacijos valdybos nario R. C. išvadoje nurodoma, kad Valstybinio miškų instituto sprendimas (40 punktas) buvo pagrįstas ir teisingas (2 t. b.l. 131).

42.  Atkurtos nuosavybės teisės panaikinimas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, galimas tik neabejotinai įrodžius, kad ji atkurta pažeidžiant teisės aktus. Teisėjų kolegija dėl pirmiau išdėstytų motyvų sprendžia, kad pripažinti neteisėtais nuosavybės teisės atsakovams atkūrimo procese priimtus VAV Sprendimus pakankamo pagrindo  nėra. Todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

          Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                       Danutė Gasiūnienė                                         

Romualda Janovičienė

Alvydas Poškus