Skundo byla Nr. II-381-865/2014

Teisminio proceso Nr. 4-68-3-06914-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija: 63.

(S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. liepos 10 d.

Vilnius

                      Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Irma Randakevičienė,

sekretoriaujant Agnei Vaičiulytei, dalyvaujant skundą padavusio asmens atstovui advokatui Justui Sakavičiui, suinteresuotam asmeniui M. U.,

išnagrinėjusi pareiškėjo J. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atstovo advokato Justo Sakavičiaus skundą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus tyrėjos A. A. 2014 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 10N-11909611-14 nutraukti administracinio  teisės pažeidimo bylos teiseną panaikinimo,-

n u s t a t ė:

2013 m. gruodžio 19 d. į Vilniaus apskrities VPK kreipėsi J. T., kuris nurodė, jog 2013 m. gruodžio 14 d. apie 04.15 val. Gedimino – Jogailos gatvių sankryžoje, Vilniuje, jį partrenkė taksi automobilis VW PASSAT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuris iš įvykio vietos pasišalino. Susidūrimo metu J. T. patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl šio įvykio surašytas nebuvo.

Dėl šio įvykio pradėta administracinio teisės pažeidimo teisena  2014 m. gegužės 9 d nutarimu Nr. 10N-11909611-14-14 nutraukta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punktu, sprendimą motyvuojant tuo, kad visi neaiškumai vertinami administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

J. T. teismo posėdyje žodžiu bei jo atstovas advokatas Justas Sakavičius skundu prašo panaikinti 2014-05-09 nutarimą nutraukti (nepradėti) administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną Nr. 10NT-11909611-14 ir atnaujinti teiseną dėl M. U. veiksmų; bei priteisti pareiškėjo J. T. patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurių dydį patvirtinantys dokumentai bus pateikti vėliau. Skundas grindžiamas tuo, kad tyrėja, priimdama nutarimą jį grindė dviem motyvais, t.y. kad nebuvo pažeistos kelių eismo taisyklės, todėl M. U. atžvilgiu nėra pagrindo taikyti ATPK 127 str. 1 d.; bei, kad ištyrus visus byloje esančius įrodymus, nebuvo pašalinta abejonė dėl M. U. kaltės. Skunde taip pat pažymėta, kad nutarime dėl nežinomų priežasčių taip pat analizuojama troleibuso vairuotojo S. A. kaltės klausimas, todėl kyla pagrįstų abejonių ar nutarimo motyvuojamoje dalyje nurodytais argumentais iš tikro buvo grindžiamas M. U. veiksmų vertinimas. Skunde nurodoma, kad priešingai nei nurodoma nutarime M. U. padarė kelių eismo taisyklių pažeidimą, todėl turi būti traukiamas administracinėn atsakomybėn ATPK 127 str. 1 d. pagrindu. Nors nutarime teikiama, jog „Medžiagoje nėra jokių duomenų, kad automobilio vairuotojas M. U. būtų pažeidęs kokį nors Kelių eismo taisyklių punktą, kas yra pagrindinis LR ATPK 127 str. 1 d. požymis", vis dėl to, byloje esanti medžiaga ir paties M. U. prisipažinimas pagrindžia, kad jis nepraleido per perėją ėjusio Pareiškėjo. Skunde nurodoma, kad atsižvelgiant į byloje pateiktus įrodymus ir paties vairuotojo paaiškinimus, M. U. veiksmai, t. y. atsitrenkimas į pėsčiųjų perėja ėjusį Pareiškėją (pastarąjį faktą pripažįstant ir pačiam vairuotojui), prieštaravo kelių eismo taisyklėms. M. U. nepraleido Pareiškėjo per perėją ir prieš tai neva sustojęs (ar sulėtinęs greitį) vėl pradėjo važiuoti nepaisant to, kad perėjoje vis dar buvo pėsčiasis, kuriam jis galėjo sukelti (ir sukėlė) pavojų. Paties M. U. teigimu, jis atsitrenkė į Pareiškėją nuvažiavęs 30 - 50 cm nuo sustojimo vietos. Tai reiškia, kad M. U. iš esmės net nelaukė, kol Pareiškėjas pereis perėją. Jeigu tikėti M. U. pozicija, jis dar tik Pareiškėjui pradėjus eiti per perėja matė, kad neva Pareiškėjas buvo „visiškai neblaivus, ėjo svirduliuodamas". Aukščiau paties M. U. nurodytas atstumas (30 - 50 cm) ir atsitrenkimas į Pareiškėją „vos tik [automobiliui] pradėjus judėti" patvirtina, jog Pareiškėjas ne tik, kad nepraleido Pareiškėjo per perėją, bet ir nesilaikė protingumo bei rūpestingumo reikalavimų, kadangi valdydamas didesnio pajojamus šaltinį (automobilį) pradėjo važiuoti net nepalaukdamas kol jam neva įtarimą iš anksto sukėlęs pėsčiasis pereis perėją ar bent jau pasitrauks per saugų atstumą. Advokato nuomone, taksi vairuotojas M. U. pažeidė KET 38, 37, 34 punktus, todėl tyrėjos argumentai, kad vairuotojas M. U. nepažeidė nei vieno kelių eismo taisyklių punkto atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Dėl šios priežasties vairuotojas M. U. turi būti patrauktas administracinėn atsakomybėn ATPK 127 str. 1 d. pagrindu. Taip pat, pareiškėjo nuomone, M. U. veiksmų priešingumas teisei preziumuoja jo kaltę, todėl, priešingai nei nurodo tyrėja, tokiu atveju atsiranda teisinis pagrindas konstatuoti inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtį, ir M. U. kaltę pagrindžia ne tik jo paties iš esmės pripažinti kelių eismo taisyklių pažeidimai, bet ir kiti byloje esantys įrodymai ir M. U. paaiškinimai. Skunde nurodyta, kad nors tyrėja nurodo, kad „eismo įvykio dalyvių parodymai yra prieštaringi", tačiau iš Nutarimo turinio matyti, kad tyrėja vadovavosi išimtinai paties administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimais, nepaisant to, kad jie prieštaravo kitiems byloje esantiems objektyviems įrodymams ir paties M. U. pozicijai (jau nekalbant apie Pareiškėjo paaiškinimus) Nurodo, kad atsižvelgiant į tai, kad paties M. U. teigimu jo vairuojamas automobilis iš pradžių visiškai sustojo prieš perėją ir „tik pradėjęs [lėtai] judėti" už 30 - 50 cm. atsitrenkė į Pareiškėją, M. U. nurodomas nelogiškas Pareiškėjo atsimetimas atgal negalėjo būti toks stiprus, kad Pareiškėjui sukeltų minkštųjų audinių patinimus ir poodines kraujosruvas. Pareiškėjo nuomone, akivaizdu, kad tokie sveikatos sutrikdymai galėjo būti sukelti tik važiuojant žymiai greičiau nei nurodo M. U., t. y. nepraleidus Pareiškėjo per pėsčiųjų perėją. Advokato nuomone neįtikima, kad praleidus pėsčiąjį (kuriam automobilis buvo iš dešinės), automobilis trenktųsi į pėsčiojo kairiąją koją (tuo labiau, kad, kaip jau minėta, automobilis susidūrimo metu neva vos tik buvo pradėjęs važiuoti). Manytina, kad šioje situacijoje automobilis galėjo kliudyti per perėją einančio Pareiškėjo kairiąją koją ir sukelti atitinkamus sveikatos sutrikdymus tik santykinai greitai važiuojant per perėją, o ne pradėjus automobiliui lėtai važiuoti iš visiško sustojimo vietos, kaip nurodo M. U.. Be to, aairuotojas M. U. pats pripažino, kad Pareiškėjas „ėjo per nereguliuojamą pėsčiųjų perėją", kad savo vairuojamu automobiliu prieš tai sustojęs prieš pėsčiųjų perėją ir „tik pradėjęs judėti" atsitrenkė į Pareiškėją, o atsitrenkęs „Iškarto sustojo, įjungė avarines šviesas, išlipo iš automobilio, priėjo prie pėsčiojo, kuris jam išlipus, prieidinėjo prie jo". Taigi, remiantis M. U. paaiškinimais jis turėjo sustoti tiesiai ant pėsčiųjų perėjos. Skunde taip pat nurodoma, kad iš byloje pateiktų nuotraukų matyti, kad automobilis sustojo gerokai už perėjos. M. U. pripažįsta, kad po susidūrimo jam „Atsisėdus į automobilį pėsčiasis apėjo jo automobilį, ir atsistojęs ties automobilio galine dalimi fotografavo savo telefonu jo vairuojamą automobilį", tačiau vairuotojas taip pat nurodo, kad vėliau pavažiavo į priekį apie 4 metrus ir iškvietė policiją. Iš to seka, kad vairuotojas pripažino, kad iš karto po eismo įvykio jis sustojo ant pėsčiųjų perėjos ir, kad iš karto po įvykio automobilį nufotografavo pėsčiasis, tačiau iš byloje esančių nuotraukų matyti, kad M. U. sustojo už pėsčiųjų perėjos. Taigi, iš paties M. U. paaiškinimų patyti, kad jis kliudė Pareiškėją jo prieš tai nepraleidęs ir po incidento sustojo tik už daugmaž 4 metrų už pėsčiųjų perėjos, tuo paneigiant savo paties teiginius, kad prieš perėją automobilis buvo visiškai sustojęs. Taip pat, M. U. nurodo, kad iš karto po įvykio „ sustojo ir apie įvykį pranešė bendruoju pagalbos telefonu". Vis dėl to, iš nutarimo matyti, kad incidentas įvykio 2013-12-14 04.15 val., o M. U. iškvietė policiją tik 04.25 val. t. y. kai po pokalbio su Pareiškėju kai sužinojo, kad pastarasis nežinojo kur paskambinti ir Pareiškėjui galiausiai nuėjus namo. Kadangi nepaisant vairuotojo prieštaravimų, kad būtų fotografuojama eismo įvykio vieta, Pareiškėjas vis tiek padarė kelias automobilio fotonuotraukas, M. U. neliko nieko kito, kaip tik palaukti kol įvykio vietoje nebebus visas faktinės aplinkybes galėjusio paaiškinti Pareiškėjo ir tik data kreiptis į policiją. Taigi, iš byloje esančių įrodymų matyti, kad M. U. kvietė policiją ne „apsidraudimui" (kaip nurodoma nutarime), bet dėl to, kad M. U. veiksmai papildomai nebūtų kvalifikuojami kaip pasitraukimas iš eismo įvykio (ATPK 130 str. 1 d.), nes Pareiškėjui prieš vairuotojo valią padarius eismo įvykio fotonuotraukas M. U. suprato, kad bet kuriuo atveju reikės kviesti policiją. Advokato nuomone, byloje pateiktų įrodymų visuma yra pakankama, kad jų pagrindu būtų padaryta pagrįsta išvada, jog M. U. buvo kaltas dėl Pareiškėjui sukelto sveikatos sutrikdymo (ATPK 257 str.). Be to, net jeigu ir būtų pripažinta priešingai, aukščiau nurodyti teiginiai patvirtina, kad nutarimas nebuvo grindžiamas visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, todėl Tyrėja turėjo imtis priemonių, kad paneigtų arba patvirtintų šias bylos išsprendimui svarbias abejones, o ne nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną dėl M. U. veiksmų. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, skundžiamas nutarimas turi būti naikintinas kaip nepagrįstas.

Atsiliepime į skundą nutarimą priėmusi institucija prašo J. L. T. atstovo advokato Justo Sakavičiaus skundo netenkinti, nurodydama, jog pareigūnė A. A. susipažinusi su bylos tyrimo metu surinktais duomenimis ir įvertinusi surinktų rašytinių įrodymų visumos vertinimą, vadovaudamasis LR ATPK 248, 256, 257, 280, 284 str. 1 d. nuostatomis ir kitais teisės aktais reglamentuojančiais administracinių teisės pažeidimo bylų nagrinėjimą, surinktus įrodymus ištyrė, įvertino ir 2014-05-09 nagrinėdama administracinę bylą dėl eismo įvykio Nr. 07-13-8058753, nustačiusi, kad pėsčiasis J. L. T. būdamas neblaivus ėjo per Jogailos g. važiuojamąją dalį nuo Vilniaus g. link Lukiškių aikštės, pažymėta pėsčiųjų perėja, vairuotojo M. U. važiavimo krypties atžvilgiu iš kairės į dešine. J. L. T. praėjęs pro sustojusio priešais pėsčiųjų perėją automobilio priekinę dalį ir automobiliui pradėjus važiuoti staiga neišlaikęs pusiausvyros žengė kelis žingsnius atbulas ir šiais savo veiksmais automobilio vairuotojui sudarė netikėtą ir nenumatomą kliūtį, ko pasekmėje J. L. T. koja atsitrenkė į automobilio priekinio bamperio dešinį šoną ir dešine ranka atsiremdamas į variklio dangtį. Po įvykio J. L. T. iš įvykio vietos pasišalino. Pašalinių liudytojų galėjusių matyti įvykį nustatyti nepavyko. Eismo tyrimo metu išnaudojus visas įmanomas galimybes nebuvo surinkta objektyvių įrodymų, kad būtent M. U. veiksmai, pažeidžiant Kelių eismo taisyklių reikalavimus, buvo pagrindinė sąlyga nagrinėjamam eismo įvykiui kilti. Atsiliepime nurodyta, jog tyrimo metu surinkti objektyvių, neabejotinų vairuotojo M. U. kaltę pagrindžiančių įrodymų nepavyko. Atlikus eismo įvykio tyrimą konstatuotina, kad surinkti pakankamai neabejotinai pagrindžiančių jos kaltę įrodymų, kad būtent dėl vairuotojo M. U. kaltės ir veiksmų prieštaraujančių KET reikalavimams kūno sužalojimus patyrė pėsčiasis J. L. T., tai patvirtinančių duomenų nepavyko, todėl nagrinėjamu atveju, M. U. kaltę padarius ATPK 127 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą, įrodyti nepavyko ir to padaryti nėra jokios protingos ir objektyvios galimybės, o asmenį traukti administracinėn atsakomybėn remiantis tik prielaidomis ir nesant jokių tai patvirtinančių duomenų, būtu pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas bei iš jo išplaukiantis in dubio pro reo principas, pagal kurį visos abejones bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Atsižvelgus į tai, administracinio teisės pažeidimo byla pradėta vairuotojo M. U. atžvilgiu, vadovaujantis ATPK 250 str. l d. l p. buvo nutraukta.

Skundas netenkintinas.

Lietuvos Respublikos ATPK 301 straipsnis nustato, kad teismas nagrinėdamas skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina kompetentingo organo nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio teisės pažeidimo byla išnagrinėta ir nuobauda paskirta pagal įstatymus, ją paskyrė organas (pareigūnas), turintis teisę spręsti tos kategorijos bylas, buvo laikomasi nustatytos nagrinėjimo ir administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos. Nutarimas laikomas pagrįstu, kai išaiškintos faktinės aplinkybės, kurių buvimas įstatymo siejamas su administracine atsakomybe.

Pažymėtina, jog minėtame nutarime nėra konstatuota, jog nepavyko pašalinti esančių prieštaravimų, nėra pirminių, į įvykį atvykusių pareigūnų tarnybinių pranešimų (žiūr. b.l. 71, „Dainava“ ekipažas), neatlikta J. T. ir M. U. paaiškinimų analizė, dėl to atliktas tyrimas nepilnas. J. T. bei jo atstovas advokatas Justas Sakavičius skundu prašo panaikinti 2014-05-09 nutarimą nutraukti (nepradėti) administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną ir atnaujinti teiseną dėl M. U. veiksmų, tačiau teismas pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad galimai administracinis teisės pažeidimas buvo padarytas 2013 m. gruodžio 14 d. Šiuo atveju ATPK 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas administracinės nuobaudos skyrimo terminas pasibaigė 2014 m. birželio 14 d. Įstatymas nenumato galimybės tokiu atveju minėto termino pratęsti. ATPK 35 straipsnio 3 dalyje yra numatyta galimybė ne ilgiau nei vieneriems metams pratęsti administracinės nuobaudos skyrimo terminus, jeigu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, ilgam išvykęs ar gyvena užsienyje, ilgai serga arba kai dėl pažeidimo tyrimo ar kitų priežasčių negalima spręsti jo administracinės atsakomybės klausimo. Tačiau pagal teismų praktiką sprendimą dėl termino administracinei nuobaudai skirti pratęsimo gali priimti institucija (organas), kurio žinioje yra byla tuo metu, kai atsiranda aplinkybės, sudarančios pagrindą terminui pratęsti. Šiuo atveju tai buvo Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdyba. Be to, procesinis sprendimas dėl termino atnaujinimo gali būti priimtas tik tada, kai terminas skirti nuobaudą dar nėra pasibaigęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinėje byloje Nr. 2AT-2-2012). Iš bylos medžiagos matyti, kad 2014 m. gegužės 9 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus tyrėja A. A. priėmė procesinį sprendimą nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną. J. T. atstovo advokato Justo Sakavičiaus skundas Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdyboje pateiktas 2014 m. birželio 3 d. Nagrinėjamu atveju Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdyba nepriėmė jokio sprendimo dėl besibaigiančio administracinės nuobaudos skyrimo termino pratęsimo. Vilniaus miesto apylinkės teisme skundas kartu su bylos medžiaga gautas 2014 m. birželio 18 d. Teisėjai, nagrinėjančiai minėtą skundą, byla perduota 2014 m. birželio 23 d. Procesinės kliūties – senaties termino suėjimo – panaikinti negali ir teismas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas nenagrinėja skundo argumentų iš esmės, ir dėl šių priežasčių skundas, kuriuo prašoma panaikinti nutarimą ir atnaujinti teiseną dėl M. U. veiksmų negali būti tenkinamas. Situacija vertintina atsakomybėn traukiamo asmens naudai, t.y. M. U. naudai.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302 straipsnio 1 dalies 1 punktu,-

n u t a r i a:

netenkinti J. T.S atstovo advokato Justo Sakavičiaus skundo.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus  tyrėjos A. A. 2014 m. gegužės 9 d. nutarimą Nr. 10N-11909611-14 nutraukti administracinio  teisės pažeidimo bylos teiseną palikti nepakeistą.

Ši nutartis per 20 dienų nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

  Teisėja                                                                                                        Irma Randakevičienė