Civilinė byla Nr. 2A-108-275/2014

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07817-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 121.14., 121.18., 121.21.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 3 d.,

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Vilijos Mikuckienės ir Virginijaus Kairevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. K. ieškinį dėl neišmokėto darbo užmokesčio bei kitų išmokų, susijusių su darbo teisės santykiais, išieškojimo, LR Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus  teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos 2013 m. vasario mėn. 12 d. sprendimo panaikinimo atsakovams UAB „Alinos gėlės“ ir Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijai.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2013-02-12 sprendimą Nr. DGKS-192; priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 2895,79 Lt (įskaitant mokesčius) arba 2208,43 Lt (neįskaitant mokesčių) nesumokėto darbo užmokesčio bei piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką, skaičiuojant po 27,60 Lt (įskaitant mokesčius) arba 25,12 Lt (neįskaitant mokesčių) už kiekvieną uždelsimo atsiskaityti dieną pradedant nuo 2012-07-28 iki visiško darbdavio atsiskaitymo. Sprendimo dalį dėl darbo užmokesčio, neviršijančio ieškovės vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio – 527,52 Lt (neįskaitant mokesčių) arba 579,60 Lt (įskaitant mokesčius), prašė vykdyti skubiai. Paaiškino, kad 2011-09-20 įsidarbino UAB „Alinos gėlės“ floriste-pardavėja. Buvo priimta 4 darbo valandoms nuo 16.00 iki 20.00 val. penkias darbo dienas per savaitę, ir už šį darbą darbdavys įsipareigojo mokėti 400 Lt. Nurodė, jog iš pradžių dirbo kaip sutarta, 4 valandas per dieną, tačiau nuo 2011-10-05 beveik kiekvieną dieną dirbo daugiau, negu buvo numatyta darbo sutartyje, nes taip liepdavo atsakovas. Pažymėjo, kad darbo užmokestis jai buvo mokamas grynais pinigais, nereguliariai, nedidelėmis sumomis, neaiškinant už kokį darbą ar už kokį laikotarpį jis mokamas. Paaiškino, kad jokių jai priklausančių dokumentų apie jos dirbtą laiką, apie gautą darbo užmokestį ji negaudavo, todėl faktiškai dirbtą laiką ir gautą darbo užmokestį žymėjosi pati. Nuo 2012-07-27 jos darbo sutartis buvo nutraukta jos pareiškimu. Ieškovė nurodė, kad už faktiškai atidirbtą laiką liko nesumokėta 1947,54 Lt dydžio suma (neįskaitant mokesčių). Pažymėjo, jog jai nuo liepos 2 d. iki liepos 13 d. buvo suteiktos kasmetinės atostogos, už kurias atsakovas liko nesumokėjęs 44,08 Lt darbo užmokesčio. Taip pat jai liko nesumokėta 216,81 Lt (neįskantant mokesčių) dydžio piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas. Paaiškino, kad kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, tačiau pastaroji 2013-02-12 sprendimu Nr. DGKS-192 ieškovės prašymą atmetė, nurodydama, kad prašymas komisijai buvo pateiktas praleidus DK 289 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą. Ieškovė mano, kad Darbo ginčų komisijos sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi turėjo būti taikoma DK 301 straipsnyje nurodyta teisės norma, kurioje numatyta, jog darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Atsakovas UAB „Alinos gėlės“ pateikė teismui atsiliepimą, kuriame paaiškino, kad ieškovė dirbo po 4 val. per dieną 5 dienas per savaitę, o ieškovės dirbtas laikas buvo žymimas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, už kurį ji gaudavo sutartą 400 Lt atlyginimą. Neigė, jog ieškovė dirbo daugiau nei sutarta darbo sutartimi, nurodė, kad pastabų dėl darbo užmokesčio apskaitos-išmokėjimo žiniaraščiuose dėl darbo užmokesčio gavimo ieškovė neįrašė.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 10 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Teismas įvertino tai, kad per visą dirbtą laikotarpį ieškovė nereiškė pretenzijų atsakovo UAB „Alinos gėlės“ vadovei nei dėl darbo laiko, nei dėl darbo užmokesčio, taip pat įvertino tai, kad liudytojos parodymai nesutapo su pačios ieškovės paaiškinimais, atsižvelgė į tai, kad VDI nenustatė pažeidimų, sprendė, kad ieškovė neįrodė aplinkybės, jog ji dirbo daugiau, nei buvo sutarta darbo sutartimi  (CPK 185 straipsnis), todėl jos reikalavimą dėl nesumokėto darbo užmokesčio bei piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas priteisimo atmetė kaip neįrodytą. Kadangi teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl nesumokėto darbo užmokesčio bei piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo, todėl atmetė ir ieškovės prašymą dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už kiekvieną uždelsimo atsiskaityti dieną pradedant nuo 2012-07-28 iki visiško atsakovo atsiskaitymo su ieškove.

Teismas priėjo prie išvados, kad Darbo ginčų komisijos 2013-02-12 sprendime pagrįstai konstatuota, jog ieškovė praleido trijų mėnesių terminą prašymui dėl jos pažeistų teisių gynimo darbo ginčų komisijai pateikti ir nėra pagrindo jo atnaujinti, kadangi darbo sutartis su ieškove buvo nutraukta 2012-07-27, ieškovė pati nurodė, jog visą darbo laikotarpį vedė užrašus dėl faktiškai dirbto laiko ir jo apmokėjimo, todėl žinojo apie ginčijamą savo teisę, iš VDI paskutinį atsakymą gavo 2012-10-25, o į darbo ginčų komisiją kreipėsi tik 2013-01-16, t.y. terminas praleistas apie 2 mėnesius. Pasibaigus procesiniam terminui teisė atlikti procesinį veiksmą išnyksta, todėl ieškovės reikalavimą dėl Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2013-02-12 sprendimo Nr. DGKS-192 panaikinimo atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje yra daug reikšmingų faktinių aplinkybių, kurias, siekiant teisingai išspręsti šį ginčą, būtina visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bei teisiškai įvertinti, bet kurios ne visos yra ir gali būti įvardytos bei įvertintos rašytiniuose teismui teikiamuose dokumentuose, prašo pripažinti, kad šiai bylai teisingai išnagrinėti būtinas žodinis nagrinėjimas ir šį apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas neanalizavo byloje esančių faktinių duomenų kaip įrodymų visumos. Atsakovo pateikti dokumentai: darbo grafikai, darbo užmokesčio mokėjimo dokumentai, - savaime yra prieštaringi, painūs. Be to, teismas nesuteikė galimybės susipažinti su atsakovo pateiktais darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, kurie neatitinka LR Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarimu Nr. 78 patvirtintos formos ir šio dokumento pildymo tvarkos aprašo. Šiuose žiniaraščiuose nurodyti duomenys nesutampa su atsakovo teismui pateiktais darbo grafikais. Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnams atsakovas pateikė visiškai skirtingą nei teismui pateiktą 2012 m. liepos mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštį. Šį žiniaraštį apeliantė prideda prie skundo ir prašo prijungti prie bylos. Pats atsakovas pripažino, kad ieškovės darbo laikas, kurį ji pagal darbdavį turėjo dirbti, bei faktiškai dirbtas laikas (o, vadinasi, ir priklausomas gauti bei faktiškai gaunamas darbo užmokestis) visiškai neatitinka atsakovo nurodytų duomenų su darbo laiku bei darbo užmokesčio gavimu susijusiuose dokumentuose (darbo grafikai, darbo laiko apskaitos žiniaraštis, kt.).

2. Negalima sutikti su teismo išvada, kad per visą dirbtą laikotarpį ieškovė nereiškė pretenzijų UAB „Alinos gėlės“ vadovei nei dėl darbo laiko, nei dėl darbo užmokesčio kaip vieno iš ieškinio netenkinimo motyvų. Darbuotojo pretenzijų nepareiškimas darbdaviui jokiu būdu neįteisina pastarojo daromų pažeidimų, nedaro jo elgesio teisingo ir teisėto, o iš darbuotojo neatima galimybės vėliau kreiptis savo pažeistų teisių gynybos.

3. Atmestini teismo argumentai dėl liudytojos parodymų nesutapimo su ieškovės paaiškinimais, nes liudytoja susiejo ieškovės buvimą parduotuvėje „Alinos gėlės“ su savo buvimo laiku savo darbo vietoje.

4. Negalima sutikti su teismo išvada atmesti ieškinį taip pat ir dėl to, kad VDI nenustatė pažeidimų, nes VDI apsiribojo vien formaliu atsakovo pateiktų dokumentų turinio ir paaiškinimų konstatavimu, jų neanalizuojant.

5. Teismas neturėjo vadovautis motyvu, kad apeliantė praleido terminą kreiptis į Darbo ginčų komisiją, nes šis terminas nebuvo praleistas. Teismas turėjo vadovautis DK 301 str., nes jame aiškiai nustatomas laiko tarpas, per kurį darbuotojas gali apginti savo pažeistas teises besikreipdamas į darbo ginčą nagrinėjantį organą pareikšdamas tam tikrą reikalavimą, tačiau tik tam tikroje, specifinėje, tiesiogiai įstatyme nurodytoje srityje, o būtent: darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo srityje. DK 301 str. nustatyta teisės norma yra speciali, nustatanti išimtį iš bendros DK 289 str. 1 d. normos, ir todėl turi būti taikomas būtent DK 301 straipsnis.

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad A. K. apeliacinio skundo nagrinėjimas ir sprendimo priėmimas deleguotas Vilniaus apygardos teismo diskrecijai.

Atsakovas UAB „Alinos gėlės“ atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog remiantis bendrąja CPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta taisykle, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Ieškovė nurodė, jog žodinis bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka būtinas dėl to, kad ne visos reikšmingos bylai faktinės aplinkybės gali būti įvardintos bei įvertintos rašytiniuose teismui teikiamuose dokumentuose, dėl  to gali būti reikalingi dalyvaujančių byloje asmenų  paaiškinimai. Prašyme nenurodyta, kokios reikšmingos bylai aplinkybės ir dėl kokios priežasties negali būti įvardintos rašytiniuose teismui teikiamuose dokumentuose, tuo prašymas nėra konkretus ir motyvuotas.  Aplinkybėms, nurodytoms rašytiniuose dokumentuose,  įvertinti nėra jokių kliūčių, todėl prašymas nepagrįstas.

             Prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka atmestinas, nes bylos faktinės aplinkybės iš esmės yra aiškios. Kolegija pažymi, jog šalių pozicijos grindžiamos rašytiniais įrodymais, jos išsamiai išdėstytos procesiniuose dokumentuose, be to, šalys, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, turėjo galimybę duoti paaiškinimus žodžiu, todėl prašymas netenkintinas (CPK 322 str.).

            Nustatyta, kad ieškovė dirbo pas atsakovą nuo 2011-09-20 iki 2012-07-27. Reikalavimą priteisti nesumokėtą darbo užmokestį grindė tuo, kad jos dirbtos darbo valandos nebuvo žymimos darbo laiko apskaitos  dokumentuose, ji dirbo viršvalandžius, tačiau atsakovas jai nesumokėjo 2895,79 Lt, ieškininiame  pareiškime  ieškovė nurodė, kuriais mėnesiais už kiek dirbtų darbo valandų pagal sutartį liko neapmokėta ir kiek neapmokėta už darbą poilsio dienomis, už viršvalandžius, koks skaičius dirbtų valandų pagal sutartį  bendroje sumoje liko  neapmokėtas, už kelias valandas viršvalandžių ir kelias valandas darbo poilsio dienomis bendroje sumoje liko nesumokėta, ieškovė nenurodė. Prašė priteisti kompensaciją už nesuteiktas kasmetines atostogas, tačiau  kokia bendra  kompensacijos suma nebuvo  sumokėta,  nenurodė.

           LR DK 296 straipsnis numato darbo ginčų komisijos sprendimo apskundimo tvarką, kur nurodyta, kad tuo atveju, jeigu ginčo šalys nesutinka su darbo ginčų komisijos sprendimu, jos per mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos gali pareikšti ieškinį apylinkės teisme, vadovaudamosi Civilinio proceso kodekso nuostatomis.

          DK 289 straipsnis numato  prašymo nagrinėti individualų darbo ginčą darbo ginčų komisijoje pateikimą ir jo nagrinėjimo terminus. Straipsnio 1 punkte numatyta, kad  darbuotojas ar darbdavys rašytinį prašymą nagrinėti individualų darbo ginčą (toliau – prašymas) darbo ginčų komisijai gali pateikti per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti, jog pažeistos jo teisės. Praleistas prašymo pateikimo terminas gali būti atnaujintas darbo ginčų komisijos sprendimu, jeigu prašyme nurodytas termino praleidimo priežastis darbo ginčų komisija pripažįsta svarbiomis.

           2012 m. vasario mėn. 12 d.  Darbo ginčų komisija iš esmės ieškovės darbo ginčo nenagrinėjo,  padariusi išvadą, kad ieškovė praleido DK 289 straipsnio  1 dalyje numatytą trijų mėnesių terminą  ir nėra pagrindo termino praleidimo  priežastis  laikyti svarbiomis. Ieškininiame pareiškime ( b.l.32-42) atsakovu buvo nurodyta ir LR Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės ir darbo apsaugos ministerijos Vilniaus  teritorinio skyriaus  Darbo ginčų komisija,  tačiau ieškinyje nenurodyti argumentai, jog komisijos išvada, kad ieškovė praleido 3 mėnesių terminą prašymui  pateikti,  kad nėra svarbių priežasčių, dėl ko šis  terminas  turėtų būti atstatytas,  būtų nepagrįsti, nes ieškovė teigė, jog nepraleido ieškininės senaties termino. Teismo sprendime nurodyta, jog ieškovė ir jos atstovas įrodinėjo, kad Darbo ginčų komisijos sprendimas yra  neteisėtas  dėl to, kad turėjo būti  taikoma   ne DK 289 straipsnio 1 dalies, o DK 301 straipsnio nuostata, jog darbuotojui priklausančios sumos priteisiamos  ne daugiau kaip už trejus metus. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos  teismo išvada, kad trijų mėnesių terminas  skirtas prašymui Darbo ginčų komisijai pateikti, o DK 301 straipsnis reglamentuoja, kokia apimtimi gali būti patenkintas reikalavimas,  kuriam pareikšti  ieškininės senaties terminas nebuvo praleistas. Teisminėje praktikoje DK 301 straipsnio nuostatos  aiškinamos vienodai. DK 301 straipsnis nustato ne ieškinio senaties terminą, o reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-69-14, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje A575-572/2011). Nėra pagrindo pripažinti, kad tarp DK 289 straipsnio 1 dalies ir DK 301 straipsnio yra prieštaravimų, nes šios teisės  normos  reglamentuoja skirtingus teisinius santykius.

           Darbo ginčų komisijos 2013-02-12 sprendime nurodyta, jog ieškovė neprivalėjo pirmiausia kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją tam, kad pasinaudoti įstatymo numatyta teise kreiptis į  darbo  ginčų komisiją, jog paskutinis atsakymas iš Valstybinės darbo inspekcijos buvo gautas 2012-10-25, o ieškovė kreipėsi į darbo ginčų komisiją tik 2013-01-16. Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus  teritorinis skyrius 2012-08-31 raštu ( b.l.13) ieškovei paaiškino, kad ieškovė turi teisę kreiptis į teismą dėl neišmokėto darbo užmokesčio, nes tokių ginčų nagrinėjimas į VDI kompetenciją neįeina.  DK 295 straipsnio,  galiojusio  teisinio santykio – ginčo tarp darbuotojos ir darbdavio atsiradimo metu, t.y. ieškovei teikiant skundą Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus  skyriui, 2 dalies 5 punktas numatė, jog nesikreipiant į darbo ginčų komisiją, tiesiogiai teismuose nagrinėjami ginčai , kai darbo santykiai tarp darbdavio ir darbuotojo yra nutrūkę. Taigi, ieškovės ginčas su darbdaviu kilo iki įsigaliojant ( 2013-01-01) DK  287 straipsnio redakcijos 1 punkto nuostatai, jog Darbo ginčų komisija yra privalomas ikiteisminis organas, nagrinėjantis individualius darbo ginčus, jeigu Darbo kodeksas ar kiti įstatymai nenustato kitokios individualaus darbo ginčo nagrinėjimo tvarkos, bei 2 –o punkto nuostatai, kad  Darbo ginčų komisijos veikia nuolat prie Valstybinės darbo inspekcijos teritorinių skyrių. Pareiga kreiptis į darbo ginčų komisiją  ieškovei atsirado tik įsigaliojus DK nuostatai, jog tokiam ginčui spręsti privalu pasinaudoti ikiteismine ginčo sprendimo tvarka, ikiteisminiu organu tokiam darbo ginčui spręsti nuo 2013-01-01 buvo numatyta Darbo ginčų komisija. Taigi, ieškovė turėjo pareigą pateikti  prašymą dėl darbo ginčo nagrinėjimo  per 3 mėnesius  nuo  2013-01-01, nes po atleidimo iš darbo  2012-07-27 nepasinaudojo teise kreiptis į teismą darbo ginčui spręsti,  o  iki įsigaliojant nuostatai  dėl  privalomos ikiteisminės  darbo ginčo nagrinėjimo tvarkos Darbo ginčų komisijoje, ieškininės senaties trejų metų terminas pateikti ieškinį teismui dėl darbo užmokesčio  priteisimo  nebuvo pasibaigęs.

            Ieškininės senaties  terminai  yra nustatyti  DK 27 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalis numato, jog bendrasis ieškinio senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu  Kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Taigi, ieškovė reikalavimui priteisti  iš atsakovo  - darbdavio  darbo užmokestį,  jai neišmokėtą laikotarpyje nuo 2011 m. rugsėjo mėn.  iki 2012-07-27 pateikti, nebuvo praleidusi 3 metų ieškininės senaties termino, kai kreipėsi į darbo ginčų komisiją bei į teismą.  Po  Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo 2013-02-12, ieškovė ieškinį teismui pateikė  2013-03-06 d., todėl  nėra praleidusi įstatymo nustatytų terminų pažeistai teisei ginti. 

            Lietuvos Respublikos darbo kodekso 204 straipsnio ir XIX skyriaus pakeitimo įstatymo Nr. XI-2127, priimto 2012-06-26, 3 straipsnio „ Įstatymo įsigaliojimas, įgyvendinimas ir taikymas“  3 punktas numatė, jog  iki 2013 m. sausio 1 d. pradėti nagrinėti individualūs darbo ginčai baigiami nagrinėti ir piniginiai darbuotojų reikalavimai tenkinami vadovaujantis iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusia individualių darbo ginčų nagrinėjimo tvarka ir nuostatomis. Kadangi ieškovės darbo ginčas nebuvo pradėtas nagrinėti  iki įsigaliojant naujai darbo ginčų nagrinėjimo  tvarkai, jis turėjo būti nagrinėjamas  pagal  DK normas, įsigaliojusias nuo 2013-01-01.  Terminų skaičiavimas kreipimuisi  į darbo ginčų komisijas taip pat  turėjo būti pradėtas  nuo  šios datos. Atsižvelgiant į šias išvadas, darbo  ginčų komisijos išvados dėl to, kad ieškovė praleido terminą kreiptis  į darbo ginčų komisiją, yra nepagrįstos. Komisijos sprendimas, kuriuo atmestas ieškovės prašymas, nėra vykdytinas,  nes juo ginčas neišnagrinėtas, sprendimu iš esmės buvo nuspręsta ginčo tarp darbuotojo ir darbdavio nenagrinėti. Tokio sprendimo panaikinimas nesukels teisinių pasekmių, todėl padarius išvadą, kad  Komisija  nepagrįstai  skundo nenagrinėjo, teismas jį turi išnagrinėti  iš esmės, negrąžindamas ginčo spręsti komisijai. Pripažinus, kad Komisijos sprendimo panaikinimas  šiuo atveju nesukels  teisinių pasekmių,  darytina išvada, kad yra pagrindas jį panaikinti ar pakeisti tik tuo tuomet,  kai sprendimu ginčas išspręstas. Sprendimas naikintinas ar keistinas tuo atveju, jei jis sukelia   teisines pasekmes ginčo šalims. Ieškovės reikalavimo šioje dalyje patenkinimas ar atmetimas priklauso  nuo to, ar  įrodyti ieškovės ginčijami reikalavimai byloje.

             Ieškovės ieškinio pagrindu  nurodytos aplinkybės, kuriomis ji grindžia turtinį reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokestį. Nors šios aplinkybės nebuvo nagrinėjamos  Darbo ginčų komisijoje, tačiau teismas turi įvertinti reikalavimo esmę, pripažinęs, kad Darbo ginčų komisija nepagrįstai   atmetė ieškovės prašymą išnagrinėti darbo ginčą.

            Byloje pateikta darbo sutartis, sudaryta tarp ieškovės ir atsakovo, joje nurodyta, kad darbuotojas pradeda dirbti 2011-09-20 ( b.l.66). Iš pateiktos  pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei  kitas išmokas ( b.l.80-81) matyti,  kad ieškovei už 2011 m. rugsėjo mėn. 9 dienas buvo priskaičiuotas  darbo užmokestis ir išmokėta 158,89 Lt  2011-10-31d.  Darbo sutarties 3 punktu buvo nustatytas ½ minimalus mėnesio atlyginimas ieškovei, tačiau sutartyje nenurodyta, kiek kartų per mėnesį, kuriomis dienomis mokamas darbo  užmokestis.  Byloje pateiktas darbo užmokesčio priskaičiavimo žiniaraštis už 2011 m. rugsėjo mėn. ( b.l.124), ties A. K. pavarde nurodyta, jog jai buvo išduota 158,89 Lt, yra parašas,  todėl ieškovės paaiškinimas, kad 2011m. rugsėjo mėn. jokio darbo užmokesčio  darbdavys jai nemokėjo, atmestinas, nes darbdavys nebuvo įsipareigojęs mokėti darbo užmokestį tam tikrą  kiekvieno mėnesio dieną.

         Dėl ieškinio  pagrindo, kad  ieškovė dirbo daugiau laiko, nei nurodyta apskaitos dokumentuose, teismas padarė išvadą, kad ieškovės pateikti užrašai, kuriuose ji vedusi savo darbo laiko apskaitą  ( b. l. 17-23), nėra pakankamu įrodymu apie  jos faktiškai dirbtą laiką, todėl pagal šiuos užrašus ieškovės apskaičiuotos kaip jai neišmokėtos darbo užmokesčio  sumos negali būti priteistos  iš darbdavio. Ieškovė teigia, kad ji negalėjo susiorientuoti, kokio konkrečiai dydžio darbo užmokestį ir už kokį laikotarpį  darbdavys turi sumokėti, tačiau iš pateiktų darbo užmokesčio apskaitos – išmokėjimo žiniaraščių matyti, kad 2011 m. spalio – 2012 m. birželio mėn.  Ieškovei buvo  išduodamos pastovios darbo užmokesčio sumos, t.y. 364 Lt,  todėl ji turėjo suprasti, kad jai mokamas ½ minimalaus atlyginimo už 20 valandų darbo savaitės trukmę, kaip buvo sutarta darbo sutartimi. Ieškovė nenurodė   aplinkybių,  dėl kurių ji negalėtų suvokti, jog gaudama ½ minimalų atlyginimą  kiekvieną mėnesį, ji negalėjo suprasti, kad jis mokamas už 20 darbo valandų per savaitę darbą. Byloje nėra duomenų apie ieškovės išsilavinimą, protinius sugebėjimus, tačiau tai, kad ji  yra gimusi  1987-08-28, yra darbingo amžiaus, leidžia daryti išvadą, kad ji turėjo ir  galėjo suvokti, kad jai darbo užmokestis mokamas pagal darbo sutartyje nurodytas valandas, o ne pagal ieškovės užrašuose pasižymėtas darbo valandas. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė, jog iki pat išėjimo iš darbo tikėjosi, jog su ja bus tinkamai atsiskaityta. Ieškovei nepateikus byloje jokių įrodymų, jog buvo pakeistos darbo sutarties sąlygos ir darbdavys  buvo įsipareigojęs  jai sumokėti  didesnes, nei buvo sutartyje nurodytos sumas, nepatiekus įrodymų, jog darbo laiko apskaitos  žiniaraščiai yra suklastoti, juose nurodant ne faktiškai dirbtą, bet mažesnį darbo laiką,  nėra pagrindo daryti išvadai, kad  ieškovė faktiškai išdirbo ne darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose  nurodytas, o jos pačios vedamuose užrašuose nurodytas valandas. Liudytojos K. I. parodymais teismas nesirėmė, darydamas išvadas dėl ieškovės  dirbto darbo laiko,  kadangi ieškovės ieškinyje pateiktuose jos pačios  sudarytuose faktiškai dirbto laiko  paskaičiavimuose  nurodytas skirtingas darbo pradžios ir pabaigos laikas, nei parodė liudytoja.  Paneigti šioms išvadoms apeliaciniame  skunde argumentai nebuvo  nurodyti.

          Ieškovė  nurodo, kad atsakovas byloje nepateikė dokumentų – darbo laiko apskaitos žiniaraščių  kopijų,  ieškovas neturėjo galimybės prieš teismo posėdį susipažinti su pateiktais  dokumentais. Kadangi teismo posėdžio metu ieškovė turėjo galimybę reikšti prašymu, ją atstovavo advokatas,  todėl galėjo  pasinaudoti teise prašyti teismo susipažinimui su bylos medžiaga daryti pertrauką ar atidėti bylos nagrinėjimą. Nepateikus tokių prašymų, pripažintina, kad  ieškovės teisė susipažinti su byloje esančiais įrodymais  nebuvo pažeistos. Teikdama apeliacinį skundą,  ieškovė galėjo pasinaudoti  teise nurodyti  argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo byloje,  susipažinusi detaliai su byloje esančiais įrodymai, ir tai  nurodė.

           Tai, kad darbo sutartyje nebuvo nurodytos darbo užmokesčio  mokėjimo dienos, kiek kartų per mėnesį jis mokamas, yra netinkamu darbo sutarties užpildymu, už tai yra atsakingas darbdavys. LR Vyriausybės 2003 m. sausio mėn. 28 d. nutarimu Nr. 115 „ Dėl Darbo sutarties pavyzdinės formos patvirtinimo (Dėl darbo sutarties ir darbo sutarties su jūrininku pavyzdinių formų patvirtinimo)“ patvirtintos Darbo sutarties formos 3 punkte darbdavys turėjo nurodyti,  kiek kartų per mėnesį, kuriomis dienomis mokamas darbo užmokestis, 6 punkte - nurodyti, kelių valandų darbo diena nustatoma, tačiau iš kitų užpildytų darbo sutarties  formos punktų ieškovė turėjo galimybę suprasti, kad jai buvo nustatyta 20 valandų darbo savaitė, todėl šie ir kiti darbdavio padaryti pažeidimai, įforminant  darbo sutartį,  negali būti vertinami kaip susitarimo nebuvimas,  todėl šie pažeidimai nėra susiję su reikalavimo esme.

            Kiti ieškovės skunde nurodyti argumentai  atmestini, kadangi kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl jų nekartoja.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso   326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                        Virginijus Kairevičius

Danutė Kutrienė

Vilija Mikuckienė