Administracinė byla Nr. I-2948-386/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01678-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21

(S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 26 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Laimutė Jokubauskaitė,

            sekretoriaujant Renatai Šarkauskienei,

            dalyvaujant pareiškėjui V. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui Stasiui Skersiui,

            2016-10-06 viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas

nustatė:

Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 4-9) prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas savo reikalavimą grindžia tuo, kad laikotarpiu nuo 2016-06-28 iki 2016-07-01 buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje orumą žeminančiomis sąlygomis, prilygstančiomis kankinimui ir viršijančiomis bausmės atlikimui būdingą kentėjimo laipsnį. Nurodo, jog laikymo areštinėje laikotarpiu jam nebuvo leista pasimatyti su tėvais, gauti iš jų paketų ir siuntinių su spauda, kanceliarinėmis priemonėmis, vitaminais, vaistais, rūbais, nors tokias jo teises garantuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 94 ir 95 straipsnių nuostatos. Teigia, jog serga skrandžio ir virškinimo sistemos ligomis, todėl jam nuolat būtini vaistai ir dietinis maitinimas, tačiau reikalingų vaistų ir tinkamo maitinimo laikymo areštinėje laikotarpiu negavo, atvykus iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus jo neapžiūrėjo medikai, nors tai privaloma. Pareiškėjo teigimu, tiekiamas maistas buvo riebus, su druska, kurio jo organizmas nepriima, todėl tris dienas jam teko badauti. Teigia, jog pareigūnai jį apgavo, todėl pasirašė, kad yra gavęs dietinį maitinimą. Nurodo, jog grįžęs iš areštinės liepos 1 dieną kreipėsi į medikus ir nuo liepos 5 iki 13 dienos buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Daro prielaidą, jog sveikata sutriko dėl netinkamų jo laikymo areštinėje sąlygų, nes pareigūnai nesilaikė medikų rekomendacijų. Taip pat nurodo, jog kameroje tualetas įrengtas priešais duris, todėl jautėsi nejaukiai, nes galėjo būti stebimas pareigūnų.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas skunde nurodytų argumentų pagrindu prašo jį patenkinti ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą 400 Eur.

Klaipėdos AVPK, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime (b. l. 15-17) nurodė su pareiškėjo skundu nesutinkantis. Atsikirtimą grindžia argumentais, jog pareiškėjas Klaipėdos apskrities VPK areštinėje laikotarpiu nuo 2016-06-28 iki 2016-07-01 buvo laikomas vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės) ir Klaipėdos AVPK viršininko 2008-12-30 įsakymu Nr. 30-V-227 patvirtintomis Klaipėdos AVPK areštinėje, Klaipėdos AVPK struktūrinių padalinių areštinėse bei teismo patalpose laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės). Atsakovo teigimu, pareiškėjas nurodo melagingas, tikrovės neatitinkančias aplinkybes, siekdamas prisiteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pažymi, jog teritorinių policijos įstaigų areštinės nėra bausmės vykdymo institucijos, todėl asmenims, kurie laikomi areštinėje, nėra taikomos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir  Bausmių vykdymo kodeksas) įtvirtintos teisės, jų teisinį statusą reglamentuoja aukščiau nurodyti teisės aktai. Nurodo, jog į pareiškėjo skundą dėl galimybės pasimatyti su giminaičiais ir gauti siuntą atsakyta Klaipėdos AVPK viršininko 2016-07-21 raštu Nr. 30-S-58575(4.1). Pagal Areštinių veiklos taisyklių 39 punktą nuteistieji neturi teisės gauti perduodamus daiktus, maisto produktus ir banderolę su spauda bei pagal 7.6 ir 21 punktus nuteistieji neturi teisės į pasimatymus. Nurodo, jog pareiškėjui buvo tiekiamas dietinis maitinimas ir tai patvirtino pats pareiškėjas savo parašu, todėl jo teiginiai dėl netinkamo maitinimo, badavimo ir pan. yra nepagrįsti. Taip pat nurodo, jog areštinėje dirba bendruomenės slaugytoja, kuri, vadovaujantis Areštinių veiklos taisyklių 72.1 punktu per 24 valandas apžiūri ir įvertina sulaikytų ir į policijos areštinę uždarytų asmenų sveikatos būklę jų sutikimu, o nuteisti asmenys, atvežti iš kitos kardomojo kalinimo vietos apžiūrimi tik jų pageidavimu. Pareiškėjas buvimo areštinėje metu nusiskundimų sveikata neturėjo ir nepageidavo būti apžiūrimas bendruomenės slaugytojos. Pažymi, jog pareiškėjo medicininiuose išrašuose iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės nėra nurodymo tęsti ambulatorinį gydymą medikamentais, todėl jo teiginiai dėl vaistų nesuteikimo nepagrįsti. Taip pat argumentuoja, jog sanitariniai mazgai areštinėje (ji pradėta eksploatuoti tik 2015-12-28) įrengti, vadovaujantis higienos normos HN134:2015 reikalavimais, kameros šonuose, o ne priešais duris ir nepatenka į prižiūrėtojų stebėjimo zoną.

Teismo posėdžio metu atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities VPK, atstovas prašo skundą atmesti atsiliepime į skundą išdėstytų argumentų pagrindu.

Teismas

konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, atlyginimo priteisimo.

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje A662-2009/2013).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš, jo teigimu, netinkamų laikymo sąlygų Klaipėdos AVPK areštinėje, t.y. neužtikrinimo teisės į pasimatymus su artimaisiais, negalėjimo gauti siuntų iš artimųjų, netinkamo maitinimo, būtinų vaistų negavimo ir netinkamo sanitarinio mazgo areštinės kameroje įrengimo. Pareiškėjo teiginius paneigia byloje esantys įrodymai.

Bausmių vykdymo kodekso 62 straipsnio 1 dalyje išvardintos laisvės atėmimo bausmę vykdančių pataisos įstaigų rūšys: pataisos namai, nepilnamečių pataisos namai, kalėjimai, atviros kolonijos ir laisvės atėmimo vietų ligoninės, o nuteistieji, kuriems paskirtas areštas, šią bausmę atlieka areštinėse (Bausmių vykdymo kodekso 50 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjas, būdamas Klaipėdos AVPK areštinėje, turėjo nuteistojo statusą. Jis Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-02-28 nuosprendžiu, įsiteisėjusiu 2011-06-30, nuteistas laisvės atėmimo bausme, kurią atlieka Pravieniškių pataisos namuose. Teismo vertinimu, pagrįsti atsakovo atstovo argumentai, jog pareiškėjo buvimo areštinėje metu jo laikymo tvarką reglamentavo ne Bausmių vykdymo kodekso, bet Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – Taisyklės).

Iš Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės vyresniojo specialisto 2016-08-23 tarnybinio pranešimo Nr. 30-PR2-15807 (b.l. 18) matyti, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje laikytas nuo 2016-06-28 iki 2016-07-01. Pareiškėjui teigiant, jog šiuo laikotarpiu pažeista jo teisė pasimatyti su artimaisiais (tėvais), pažymėtina, jog Taisyklių 7.6 punkte įtvirtinta areštinėse laikomų asmenų teisė esant ikiteisminio tyrimo pareigūno ar teismo, kurio žinioje yra byla, leidimui, pasimatyti su giminaičiais ar kitais asmenimis. Tame pačiame punkte imperatyviai įtvirtinta, kad nuteistiesiems, laikinai perkeltiems į policijos areštinę iš bausmės atlikimo įstaigų dėl tiriamos arba teisme nagrinėjamos bylos, pasimatyti su giminaičiais neleidžiama. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Taisyklių 21 punkte. Minėta, jog pareiškėjas areštinėje laikytas kaip asmuo, turintis nuteistojo statusą, todėl konstatuotina, jog pareiškėjas neturėjo teisės į pasimatymą ir ji negalėjo būti pažeista. Atsižvelgiant į tai, jog areštinėse asmenys laikomi itin trumpą laiko tarpą (ne ilgiau kaip 15 parų) pasimatymų tokiems asmenims ribojimas nelaikytinas neproporcinga asmens teisės į privatų gyvenimą ribojimo priemone. Pareiškėjas nuolat teikia skundus teismams dėl įvairių valstybės institucijų, jo manymu, neteisėtų veiksmų, Lietuvos teismuose nagrinėjama nemažai bylų pagal pareiškėjo skundus, todėl jis nuolat yra etapuojamas po didelę dalį Lietuvos teritorijos ir kaskart yra laikomas skirtinguose tardymo izoliatoriuose ar areštinėse, taigi, ir pareiškėjo buvimo šiose įstaigose laikas nėra ilgas. Kadangi pareiškėjas yra nuteistas laisvės atėmimo bausme, kurią vykdyti nurodyta pataisos namuose, šioje įstaigoje pagal galiojančias teisės aktų nuostatas pareiškėjo teisė į pasimatymus ir turi būti užtikrinama. Pareiškėjo argumentai, jog jo tėvai gyvena Klaipėdoje, todėl jiems lengviau ir pigiau aplankyti jį Klaipėdos AVPK areštinėje, nesudaro pagrindo kitaip vertinti Taisyklių 7.6 ir 21 punktuose įtvirtintus draudimus ar sudaryti pareiškėjui išskirtines sąlygas šiuo aspektu. Analogiškais motyvais paneigiamas ir pareiškėjo teiginys, kad pažeista jo teisė gauti siuntas su vaistais, drabužiais, spauda ir kanceliarinėmis priemonėmis iš artimųjų, nes Taisyklių 39 punkte įtvirtinta, jog teisė gauti perduodamus daiktus, maisto produktus ir banderolę su spauda netaikoma nuteistiems asmenims (turintiems tik nuteistojo statusą).

Pareiškėjo teiginius, jog negavo jam paskirto dietinio maitinimo paneigia byloje esantys įrodymai. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas į areštinę atvyko 2016-06-28 16.51 val. ir gavo vakarienę pagal patvirtintą valgiaraštį. Pareiškėjas 2016-06-29 pateikė prašymą paskirti jam dietinį maitinimą, tą pačią dieną toks maitinimas jam paskirtas bei atitinkamas maistas tiektas viso jo laikymo areštinėje metu (b.l. 18-19, 52-54). Pažymėtina, kad pareiškėjas pats savo parašu patvirtino, jog dietinį maitinimą gavo (b. l. 19). Tuo tarpu, skunde dėstomi teiginiai apie tai, jog buvo apgautas ir tokio maitinimo negavo, nepagrįsti jokiais įrodymais ir nesudaro pagrindo konstatuoti, jog šiuo požiūriu pareiškėjas laikytas netinkamomis sąlygomis.

Pareiškėjui teigiant, jog laikymo areštinėje laikotarpiu jam nebuvo duodami būtini vaistai ir nesuteiktas gydymas, pažymėtina, jog iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas medikų pagalbos dėl sveikatos sutrikimų nesikreipė (b.l. 18, 20). Taisyklių 72.1 punkte įtvirtinta policijos areštinės bendruomenės slaugytojo pareiga per 24 val. apžiūrėti ir įvertinti sulaikytų ir į policijos areštinę uždarytų asmenų sveikatos būklę jų sutikimu, tačiau šiame punkte taip pat nurodyta, jog suimti ir nuteisti asmenys, atvežti iš kitos kardomojo kalinimo vietos ar policijos areštinės, apžiūrimi tik šių asmenų pageidavimu. Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas tokio pageidavimo nereiškė. Be to, pats pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, jog buvo apžiūrėtas gydytojų birželio 28 dieną prieš išvykstant iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Klaipėdos AVPK areštinę. Pareiškėjo teiginius, kad jam buvo būtini vaistai paneigia jo paties pateikta Laisvės atėmimo vietų ligoninės epikrizė (b.l. 12), iš kurios matyti, kad pareiškėjas gydytas nuo 2016-06-10 iki 2016-06-15. Epikrizėje nurodyta, jog išrašant ligonio būklė buvo gera, rekomendacijose gydymui, priešingai nei teigia pareiškėjas, nėra nurodyta tęsti gydymą medikamentais, o nurodyta juos vartoti pagal poreikį. Tuo tarpu, epikrizės, kurioje nurodyta esant indikacijoms tęsti medikamentinį gydymą, duomenys (b.l. 11) nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamai bylai, nes iš šių duomenų matyti, jog pareiškėjas gydytas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje ir minėta rekomendacija gydymui suformuluota jau po pareiškėjo laikymo areštinėje laikotarpio. Konstatuotina, jog nesant įrodymų, kad pareiškėjui buvo skirtas medikamentinis gydymas ir jam nesikreipus į areštinės bendruomenės slaugytoją jo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje metu, ji neturėjo teisinio pagrindo skirti pareiškėjui gydymą medikamentais. Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjo liga (dispepsija), teismo vertinimu, nepriskirtina kritinių ligų kategorijai, o jo skunde nurodyti vaistai nėra gyvybiškai būtini, juo labiau, jog iš aptartų bylos duomenų matyti, kad jie nėra nepertraukiamai vartojami.

Pareiškėjui teigiant, jog kameroje neatitvertas tualetas įrengtas priešais duris, todėl jautėsi nejaukiai, nes galėjo būti stebimas pareigūnų, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą akcentavęs, jog laisvės atėmimo vietose turi būti stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, kad asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (žr., pvz. 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015). EŽTT yra nustatęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau pertvara neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis dėlto galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją). Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl privatumo užtikrinimo naudojantis tualetu, teismas taip pat turi atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, atitinkamai dėl ribojimų, kurie yra neišvengiamai susiję su laisvės apribojimo režimu, pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas objektyviai neįmanomas. EŽTT praktikoje taip pat yra pripažįstama, jog įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę). Areštinių veiklos taisyklių 7.13 punkte įtvirtinta policijos areštinėje laikomų asmenų teisė naudotis tualetu, kuris būtų įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Iš atsakovo pateikto areštinės patalpų plano (b. l. 24) matyti, jog kameroje, plane pažymėtoje 208, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas įrengtas ne priešais duris, kaip nepagrįstai teigia pareiškėjas, bet šone ir į pareigūnų stebėjimo lauką nepatenka. Be to, matyti, jog sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos yra atitvertas 1,2 m aukščio sienele, užtikrinančia bent minimalų privatumą, iš Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės vyresniojo specialisto 2016-08-23 tarnybinio pranešimo Nr. 30-PR2-15807 (b. l. 18) matyti, jog pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas. Pareiškėjui dėstant tik bendro pobūdžio hipotetinius teiginius, jų nedetalizuojant ir skunde perrašant teismų praktiką, konstatuotina, jog šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas nepagrindė, kad jo teisės šiuo aspektu galėjo būti pažeistos.

Teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra jokių įrodymų apie neteisėtus pareigūnų veiksmus, netinkamas pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygas ir jų tiesioginį poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant laikymo areštinėje sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama asmens sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsnio nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje esančiais duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas pažeidžiant galiojantį teisinį reglamentavimą ir jam kokiu nors būdu sąmoningai bloginamos sąlygos. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas buvo laikomas kankinančiomis sąlygomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Nenustačius neteisėtų veiksmų, neįrodžius neturtinės žalos, t. y. nesant privalomų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

atmesti kaip nepagrįstą V. S. skundą dėl neturinės žalos atlyginimo priteisimo.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja                                                                       Laimutė Jokubauskaitė