Pranešėja D. Šiugždinytė                                         Baudžiamoji byla Nr. 1A-817-238/2012;

Teisėja J. Lukšienė                                               Teisminio proceso Nr. 1-19-3-00068-2011-2;

                                                                              Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7.; 2.4.6.3.4.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 20 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Šiugždinytės, kolegijos teisėjų Egidijaus Jono Grigaravičiaus ir Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Simonai Janulaitienei, dalyvaujant nukentėjusiajam J. L., išteisintosios V. J. gynėjai advokatei Stasei Kupčiūnienei, apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo J. L. apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. išteisinta dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu atmestas J. L. ieškinys dėl neturtinės žalos ir proceso išlaidų atlyginimo bei priteista iš jo V. J. 1500 Lt proceso išlaidų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė :

              J. L. kreipėsi į teismą privataus kaltinimo tvarka kaltindamas V. J. tuo, kad ji paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, savo ranka 2011-03-23 surašytame skunde Valstybės tarnybos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VTD), kuriame nurodė, kad „už daromus įvairius pažeidimus kuriam tai laikui buvo ištremtas dirbti į Šakių rajono  kaimiškąją apylinkę“ (skundo 2 lapas 12-14 eilutės nuo viršaus), taip pat „kad neteisėtai naudojo elektros energiją“ (skundo 5 lapas 1 eilutė nuo viršaus), taip pat kad „nusikaltimą dėl elektros padarė valstybės tarnautojas, teisininkas. Ir tai dvigubas nusikaltimas“ (skundo priedo 2 lapas, 4-6 eilutės), tuo jį šmeižia, žemina, paniekina, taip pat kad „taip valstybės tarnautojas, teisininkas, viską melavęs, rašo dar visa išgalvotą šmeižiantį ieškininį pareiškimą. Nei vieno teisingo žodžio“ (skundo 7 lapas 4-7 eilutės nuo apačios), taip pat, kad „darydamas tiek nusikaltimų“ (skundo 34 lapas, 7-9 eilutės nuo viršaus), apšmeižė jį, kad neteisėtai buvo paskirta tremtinių pensija asmenims, kurie niekada nebuvo tremtyje, „Sodrą teisme atstovavo J. L.“ (skundo 34 lapas, 5-7 eilutės nuo apačios) ir kad „jis atstovauja Sodrą teismuose. Ar gali toks tarnautojas teisingai spęsti klausimą, skiriant kažkam tai pensiją, kaip tai yra  sprendžiama teismuose“ (skundo 34 lapas, 9-12 eilutės), V. J. įžeidė jį pavadindama jį  „despotiškai besielgdamas su žmonėmis“ (skundo 1 lapas, 3-4 eilutės nuo viršaus), despotu.

              Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012-07-27 nuosprendžiu V. J. išteisinta dėl kaltinimų pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir BK 155 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Įvertinęs pateiktą medžiagą, teismas pažymėjo, kad tarp J. L. ir V. J. ne vienus metus kyla konfliktai, kurių tyrimą atlieka teismai, kitos teisėsaugos institucijos ir/ar įstaigos. Per tiek metų besitęsiančio kaimynų konflikto jie abu susidarė  vienas apie kitą itin neigiamą nuomonę, kurią atvirai reiškia viešoje erdvėje. Rašydama skundą VTD V. J. išreiškė tokią nuomonę apie J. L., taip siekdama palankaus sprendimo metų metais besitęsiančiame ginče tarp kaimynų, o šį būdą pasirinko patarta kitų asmenų.

              Apylinkės teismo nuosprendyje nurodyta, jog BK 154 str. 1 d. numatyto nusikaltimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Pagal objektyviuosius požymius šmeižimas yra tada, kai paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai tikrovės neatitinkančios, žeminančios asmens garbę ir orumą žinios. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis - reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žiniai taikomas tiesos kriterijus netaikomas nuomonei. Nuomonė yra asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, mintys, idėjos, pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais. Informacijos paskleidimas yra jų pranešimas vienam, keletui ar neapibrėžtam skaičiui trečiųjų asmenų. Paskleistos informacijos ir tikrovės neatitikimo faktas pats savaime nereiškia, kad tokia informacija gali paniekinti ar pažeminti asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo. Atsakomybė pagal BK 154 str. atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo veikia tiesiogine tyčia, t. y. subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai turi atitikti BK 15 str. 2 d. numatytą tiesioginės tyčios formą. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir sąmoningai tai daro. Į tai atsižvelgdamas teismas laikė, kad V. J. skunde išsakė tik subjektyvią nuomonę apie nukentėjusįjį, taip pat išvardijo iki šiol tarp jų sprendžiamus ginčus ir išsakė savo nuomonę apie jų išsprendimą. Nors V. J. skunde yra nurodyta nevisiškai tiksli informacija, kuri buvo tam tikru laipsniu hiperbolizuota, tačiau teismas pripažino, jog toks informacijos pateikimas yra susijęs su išteisintosios kalbėjimo maniera, išsilavinimu, amžiumi, teisinių žinių trūkumu ir kitomis aplinkybėmis, nepatvirtinančiomis fakto, kad skundu VTD buvo siekiama apšmeižti nukentėjusįjį, nes pasak išteisintosios, skundą VTD ji rašė, siekdama atgauti ramybę. Priimdamas aptariamą išteisinamojo nuosprendžio dalį, teismas atsižvelgė ir į tai, jog V. J. skundo, kurį nagrinėjo ribotas ratas asmenų, surašymo metu privatus kaltintojas buvo valstybės tarnautojas ir atitiko LR visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 60 p. nurodytus viešojo asmens kriterijus, o toks asmuo turi labiau toleruoti jo atžvilgiu skelbiamą, nors ir ne visiškai tikslią, informaciją ar nuomonę.

              Teismas taip pat pažymėjo, jog pagal BK 155 str. 1 d. įžeidimas yra laikomas ir viešu užgauliu  kito žmogaus pažeminimu, padarytu veiksmu, žodžiu ar raštu. Įžeidimas siejamas su užgauliu žmogaus, jo garbės ir orumo pažeminimu, t. y. siekiu paniekinti asmenį, pakirsti pasitikėjimą jo reputacija. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia. Teismas laikė, jog skundo žodžiai  (despotas, nusikaltimas bei teiginiai dėl J. L. dalyvavimo civiliniuose procesuose) nėra savaime užgaulūs ir yra vartotini bendrinėje kalboje.  V. J. skunde išreiškė subjektyvią  nuomonę apie tam tikras J. L. asmenines savybes ir buvusių procesų baigtį, vartodama nurodytus žodžius, savaip interpretuodama jų prasmę, nesiekė nukentėjusiojo viešai žodžiu užgauliai pažeminti, pakenkti jo reputacijai ir to nepadarė, t. y. neturėjo įtakos J. L. kaip valstybės tarnautojo karjerai.

Įvertinęs nurodytus argumentus, teismas nenustatė V. J. veikoje nusikaltimų, numatytų BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d., sudėties, todėl dėl kaltinimų ją išteisino, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

              Apeliaciniu skundu nukentėjusysis J. L. prašo Jurbarko rajono apylinkės teismo   2012-07-27 nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, priteisti 90000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir bylinėjimosi išlaidas. Skunde nurodoma, jog apylinkės teismas nepagrįstai tikrovės neatitinkančią ir apeliantą žeminančią  informaciją (t. y. įvardijimą jo nusikaltėliu, dvigubu nusikaltėliu, kad skundo autorius skirdavo asmenims tremtinių pensijas, kurie nebuvo tremtyje, kad jis neteisėtai naudojo elektrą ir kt.) laikė V. J. nuomone, nes pagal išteisintosios skunde nurodytus kaltinimus yra atlikti tyrimai, kurie negali būti kvestionuojami.  Ši tikrovės neatitinkanti informacija apeliantą pažemino ne tik kaip asmenį (paskleista informacija tai pat pažemino ir jo šeimą), bet ir kaip valstybės tarnautoją. Teismas turėjo apginti ir viešąjį interesą, nes paskleistos žinios pakenkė Jurbarko rajono apylinkės teismo reputacijai ir pažemino velionio Kauno apygardos teismo teisėjo J. F. atminimą. Informacijos paskleidimo sistemiškumas pagrindžia, jog išteisintoji suprato, jog įžeidžia ir žeminą kitą žmogų, suvokė, kad skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri pakerta pasitikėjimą juo, padarė įtaką jo karjerai, ir to norėjo. Apelianto nuomone, pastarąją aplinkybę patvirtina ir tai, jog 2012-04-26 teismo posėdyje V. J. pakartojo, jog J. L. yra despotas, gatvės chuliganas ir vogė elektros energiją. Skunde taip pat nurodoma, jog priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, apylinkės teismas nepagrįstai priteisė iš privataus kaltintojo 1500 Lt proceso išlaidas.

              Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintosios gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.                            

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

              BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal BK tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Kolegija konstatuoja, kad šiuos įstatymo reikalavimus teismas taikė tinkamai, pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, pagrįstai V. J. dėl kaltinimų pagal BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. išteisino nenustatęs jos veiksmuose nusikalstamų veikų požymių.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 305 straipsnio 3 dalies nuostatas išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas privalo išdėstyti kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti, esmė; teismo nustatytas bylos aplinkybes; įrodymų įvertinimo motyvus; teismo išvadas dėl kaltinamojo išteisinimo.

Byloje įrodymai vertinami pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Konstatuojama, kad nuosprendis surašytas nepažeidus BPK normų, jis atitinka išteisinamajam nuosprendžiui keliamus reikalavimus.

Iš esmės nukentėjusysis ginčija žemesnės instancijos teismo įrodymų, kuriais grindžiamas išteisinimas, vertinimą.

Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, 3 dalyje – kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, 4 dalyje – kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remiamasi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytų duomenų pripažinimo įrodymais sąlygų, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Įvertinusi ir ištyrusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų.

Kolegija konstatuoja, kad šmeižimas pagal BK 154 straipsnį - tai paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo. Objektyviai ši veika pasireiškia aktyviais veiksmais paskleidžiant apie kitą žmogų melagingą informaciją, galinčią padaryti  žalos jo garbei ir orumui. Šmeižimu laikoma tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimas, tai yra tik melagingos informacijos skleidimas. Be to, skleidžiama informacija turi neatitikti tikrovės bei turi būti žeminanti. Šmeižiant skleidžiama tokia informacija, kuri gali pakirsti žmogaus reputaciją, sumenkinti kito žmogaus ar žmonių pasitikėjimą juo. 

Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas paskleidžia žinomai melagingus prasimanymus. Jis suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę. Kaltininkas tokias žinias gali būti prasimanęs, išgirdęs, sužinojęs iš kitų asmenų, bet supranta, kad jos neatitinka tikrovės, tai yra skleidžiama informacija turi būti žinomai melaginga. Šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas.

Teismų praktikoje aiškinama, kad garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas, orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Taigi, šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant jo orumą. Objektyviosios pusės požymis – paskleidimas – tai tikrovės neatitinkančios informacijos (žinios), galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Galimi įvairūs informacijos perdavimo būdai: žodinis, rašytinis, panaudojant spaudą, kitas visuomenės informavimo priemones. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas paskleidžia melagingus prasimanymus. Kaltininkas tokias žinia gali būti prasimanęs, išgirdęs, sužinojęs iš kitų asmenų, bet supranta, kad jos neatitinka tikrovės.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas, išteisindamas V. J., nesant jos veiksmuose nusikaltimo, numatyto BK 154 str. 1 d. požymių, padarė pagrįstas ir teisėtas išvadas. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog vienas iš šmeižimo turinį sudarančių požymių – tai tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas. Kaip minėta bendrąja prasme, informacija reiškia žinią, tai yra konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti objektyviai nustatytas ir patikrintas įrodymais. Atskleidžiant šmeižimo sąvokos turinį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais. Teismo nuosprendyje aptarti įrodymai patvirtina, jog V. J. skunde VTD paskleidė ne melagingas žinias, galėjusias paniekinti ar pažeminti privatų kaltintoją, o išsakė savo subjektyvią, nors ir neigiamą ar hiperbolizuotą, nuomonę apie ilgai besitęsiančių įvairių ginčų su kaimynu išsprendimų baigtį. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes išteisinamąjį nuosprendį priėmęs teismas teisingai aiškino šmeižimo sampratą BK 154 straipsnio taikymo aspektu.

Apylinkės teismas teisinga laikė ir tai, jog aptartą skundą išteisintoji valstybės institucijai pateikė ne tam, kad pažemintų ar apšmeižtų apeliantą, o tokiu būdu bandydama ginti, jos manymu, pažeistas teises, jos pačios įvardijamas ramybės atgavimu. Byloje pateikti duomenys leidžia manyti, jog tarp šios bylos proceso dalyvių - kaimynų - ne vienus metus tęsiasi įvairūs nesutarimai ir ginčai, kurie buvo sprendžiami įvairiose institucijose. Byloje nenustačius, kad V. J. skundas ir jo turinys buvo motyvuoti tik sąmoningo ketinimo pakenkti privačiam kaltintojui, pagrįstai spręsta ir apie V. J. tiesioginės tyčios šmeižti ar pažeminti apeliantą nebuvimą, kuris jo surašymo metu buvo valstybės tarnautojas ir atitiko LR visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 60 p. nurodytus viešojo asmens kriterijus, o toks asmuo turi labiau toleruoti jo atžvilgiu skelbiamą, nors ir nevisiškai tikslią, informaciją ar nuomonę. Tai, jog 2012-04-26 teismo posėdyje V. J. pakartojo, jog J. L. yra despotas, gatvės chuliganas ir vogė elektros energiją, skundžiamo nuosprendžio teisėtumui įtakos neturi, nes dėl šios veikos padarymo išteisintoji nebuvo kaltinama šioje byloje. Teismas privalėjo bylą nagrinėti tik ta apimtimi ir dėl to kaltinimo, kuris buvo nurodytas nukentėjusiojo pareiškime. Ši nuostata įtvirtinta LR BPK 255 straipsnio 1 dalyje, kur nurodyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinimų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Esant šioms aplinkybėms apylinkės teismui buvo pagrindas daryti išvadas apie tai, kad tarp nukentėjusiojo ir išteisintosios buvo įvairių nesutarimų. Nors pretenzijų ir teisių gynimo reiškimo būdas nebuvo tinkamas, bet jis nebuvo ir nusikalstamas.

Apeliacinio skundo argumentai, jog išteisintosios skunde nurodyti teiginiai pakenkė Jurbarko rajono apylinkės teismo reputacijai, pažemino velionio Kauno apygardos teismo teisėjo J. F. atminimą bei pažemino ir /ar įžeidė privataus kaltintojo šeimos narius, neanalizuotini, nes aptariamas veikas teismas galėtų vertinti tik gavęs nurodytų asmenų ar jų atstovų skundus pradėti atitinkamus procesus.

Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija pritaria teismo išvadai, jog išteisintosios veiksmuose nėra BK 154 straipsnio 1 dalyje ir 155 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymių, tiek objektyviųjų, tiek ir subjektyviųjų - tyčios, todėl nepadarius nusikalstamų veikų, ji išteisinta pagrįstai.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog priimdamas išteisinamąjį nuosprendį apylinkės teismas neteisingai išsprendė proceso išlaidų paskirstymo klausimą bei nepagrįstai nepriteisė prašytos priteisti neturtinės žalos. Su šia apeliacinio skundu dalimi kolegija iš dalies sutinka. LR BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta, jog priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Kadangi V. J. išteisinta būtent minimu pagrindu, J. L. civilinis ieškinys negalėjo būti atmestas, nes civilinis ieškovas turi teisę reikalavimus reikšti civilinio proceso tvarka. Dėl to ši nuosprendžio dalis keistina (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Apelianto nuomone, priėmęs išteisinamąjį nuosprendį, apylinkės teismas neteisingai iš jo priteisė  V. J. 1500 Lt išlaidas už atstovavimą (atsikirtimais į apeliacinį skundą jas dar 800 Lt prašoma padidinti). Su šiais argumentais kolegija taip pat sutinka iš dalies. BPK 105 str. 6 d. numatyta, kad kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad proceso išlaidas ar dalį jų apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Taigi, aptariamos kategorijos bylose  teismas gali, o ne privalo, tam tikrą atsakomybę už proceso eigą ir/ar rezultatus pritaikyti nukentėjusiajam, priteisdamas iš jo visas ar tik dalį proceso išlaidų. Priteisiamų iš nukentėjusiojo apmokėtinų  proceso išlaidų dydis priklauso nuo skundo pagrįstumo laipsnio, nukentėjusiojo pozicijos, jo elgesio teisme, privataus kaltinimo bylos sudėtingumo ir apimties, teisinės pagalbos trukmės, advokato darbo laiko, šalių turtinių interesų pusiausvyros ir kitų aplinkybių. Todėl atsižvelgusi į tai, jog privačiame skunde išdėstyti kaltinimai V. J. nebuvo visiškai nepagrįsti, t. y. jie iš dalies atitiko tam tikrus kaltinime nurodytų nusikalstamų veikų požymius, kolegija sprendžia, jog privataus kaltinimo procese išteisintosios V. J. 1500 Lt išlaidos už advokato pagalbą visa apimtimi buvo priteistos iš J. L. nepagrįstai, nes jos  neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų. Dėl to nuosprendžio dalis, kurioje iš J. L. priteista 1500 Lt V. J. proceso išlaidoms atlyginti, keistina, sumažinant priteistiną sumą (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Apeliacinį skundą iš dalies patenkinus, V. J. prašymas priteisti 800 Lt už advokato  pagalbą apeliaciniame procese tenkintinas iš dalies, atsižvelgiant į argumentus, kuriais keistina nuosprendžio dalis dėl proceso išlaidų, priteistų pirmosios instancijos teisme, sumažinimo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies  3 punktu, 105 straipsnio 6 dalimi,

n u t a r ė :

              nukentėjusiojo J. L. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

              Pakeisti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 27 d. nuosprendžio dalį, kuria V. J. priteista iš J. L. 1500 Lt proceso išlaidų atlyginimui ir šią sumą sumažinti iki 500 litų.

              Pakeisti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 27 d. nuosprendžio dalį, kuria atmestas J. L. civilinis ieškinys V. J. dėl neturtinės žalos atlyginimo ir J. L. civilinį ieškinį V. J. dėl neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

              Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

              Priteisti iš J. L. 200 litų proceso išlaidų V. J..

              Kolegijos pirmininkė                                          Danguolė Šiugždinytė

              Kolegijos teisėjai                                                        Egidijus Jonas Grigaravičius

                                                                                    Arūnas Paštuolis