Baudžiamoji byla Nr. 2K-181/2014
Teisminio proceso Nr. 1-13-1-02122-2010-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.4.6.8;
1.1.8.2;
1.1.10.1;
2.1.7.4;
2.1.15.1.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. balandžio 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Godos, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. (V. B.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.
Iš V. B. priteista D. P. (D. P.) 15 000 Lt neturtinei ir Valstybinei ligonių kasai 6564,26 Lt turtinei žalai atlyginti.
Šiuo nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį V. B. byla nutraukta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 1 d. nutartis, kuria nuteistojo V. B. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
V. B. nuteistas už tai, kad 2010 m. liepos 26 d., apie 12.45 val., Vilniuje, prie Brolių g. 9 namo, priėjo prie D. P. ir dėl chuliganiškų paskatų pradėjo žodžiais su juo konfliktuoti, sudavė smūgį koja į kelio sąnarį, ranka į veidą ir rankomis iš už nugaros pagriebęs už kaklo smaugė nukentėjusįjį bei kilstelėjęs nuo žemės pargriovė jį ant šaligatvio, padarydamas kairio blauzdikaulio ir kairio šeivikaulio lūžius, vertinamus kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes nukentėjusiojo gydymas truko ilgiau nei 10 dienų.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. B. prašo teismų sprendimus panaikinti, baudžiamosios bylos dalį dėl nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą jam nutraukti, paskirtą realią laisvės atėmimo bausmę sušvelninti ir sumažinti nukentėjusiajam D. P. priteistos neturtinės žalos dydį.
Kasatorius nurodo, kad teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apkaltinamajame nuosprendyje suformuluotos išvados neparemtos išsamiu bylos aplinkybių nustatymu, teismo ištirti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad buvo nustatytos visos baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės (BPK 305 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, netinkamai kvalifikavęs V. B. veiką, nepagrįstai jį nuteisė pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą už nusikaltimą, kurio nepadarė, o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė, išsamiai neišnagrinėjo apeliacinio skundo dėl neteisingos veikos kvalifikacijos ir neatsakė į visus skundo argumentus, taip pat išsamiai neįvertino visų bylos aplinkybių, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Skunde teigiama, kad nors prieštaringų nukentėjusiųjų D. P., E. E. ir liudytojo T. G. parodymų iš esmės nepatvirtino ir paneigė teismo medicinos specialisto išvados Nr. G 3318/10 (01) ir Nr. G 779/11(01), ekspertizės aktas Nr. EKG 13(120)13(01), kuriuose konstatuota, kad objektyviai nustatyti D. P. kūno sužalojimai buvo padaryti vienu trauminiu poveikiu, abiejų instancijų teismai V. B. parodymus apie įvykio aplinkybes bei eigą (kad jo veiksmai buvo nukreipti tik prieš nukentėjusįjį D. P., per trumpą konflikto laiką jis neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų demonstravęs nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdęs visuomenės rimtį ar tvarką, ir to nesiekė) laikė subjektyviais, juos nepagrįstai vertino kaip pasirinktą gynybos poziciją, neatspindinančią objektyvios tiesos. Kasatoriaus manymu, liudytojų T. M. ir M. K. parodymus, atitinkančius byloje nustatytas faktines aplinkybes ir jo parodymus, teismai nepagrįstai atmetė ir jų nevertino, nors vien faktas, kad šie asmenys yra V. B. draugai, neleidžia daryti besąlygiškos išvados apie jų suinteresuotumą bylos baigtimi ar siekį padėti nuteistajam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismai kaip įrodymų visumos nevertino minėtose teismo medicinos specialisto išvadose ir ekspertizės akte konstatuotų D. P. kūno sužalojimų bei liudytojų T. M. ir M. K. parodymų. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad iš esmės panašiomis faktinėmis aplinkybėmis jis panaudojo fizinį smurtą ir prieš E. E., tačiau teismai tokiuose veiksmuose neįžvelgė nei chuliganiškų paskatų, nei nusikaltimo, nustatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymių, o baudžiamąją bylą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį jam nutraukė. Teismai subjektyviai ir nepagrįstai vertino prieštaringus nukentėjusiųjų D. P., E. E., liudytojo T. G. parodymus, neanalizavo jų kartu su kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, nebuvo vertinama ir analizuojama įrodymų visuma, nepateikta įtikinamų motyvų, kodėl priimami tik kaltinimą patvirtinantys įrodymai.
Kasatorius taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jį nuteisė pernelyg griežtai, netinkamai taikydamas BK 54, 55 straipsnių nuostatas, formaliais pagrindais paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę, nuosprendyje nurodydamas nekaltumo prezumpcijos principą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalį) pažeidžiančius motyvus – kad „kaltinamajam Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-284-628/2013 pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, 180 straipsnio 1 dalį, be to, jam 2013 m. sausio 1 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 13-1-00005-13 pagal BK 135 straipsnio 2 dalį“. Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliacinio skundo argumentus, o apsiribojo abstrakčiais teiginiais, iš esmės reiškiančiais išankstinį V. B. kaltumo pripažinimą dėl kitų nusikalstamų veikų padarymo, nesant galutinio nuosprendžio – tai rodo teismo šališkumą ir išankstinį nusistatymą prieš nuteistąjį. Kasatoriaus manymu, kadangi jis nuteistas pirmą kartą, jam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė yra neteisinga ir akivaizdžiai per griežta; šioje byloje jam turėjo būti paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė arba laisvės atėmimo bausmės vykdymas turėtų būti atidėtas BK 75 straipsnio pagrindu.
Kasaciniame skunde nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismas iš V. B. nepagrįstai priteisė nukentėjusiajam D. P. 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką analogiškose bylose ir nuteistojo turtinę padėtį (jis yra bedarbis), padarytos turtinės žalos dydį. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo nuteistojo prašymo sumažinti nukentėjusiajam priteistos žalos dydį ir nemotyvuotai nurodė, kad priteista 15 000 Lt piniginė kompensacija nėra aiškiai per didelė. Apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įstatymo nustatytos pareigos išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir tik tuo pagrindu vertinti įrodymus, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 3 dalį, neįgyvendino baudžiamojo proceso paskirties greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas, taip pažeisdamas BPK 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 4 dalies nuostatas, in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą.
Atsiliepimu į nuteistojo V. B. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos teismo išvados pagrįstos ne prielaidomis, o teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, kurie nuosprendyje išdėstyti ir įvertinti, juos dar kartą išanalizavo apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma V. B. apeliaciniame skunde, ir BPK 320 straipsnio 3 dalies bei 332 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tinkamai kvalifikavo veiką pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, paskyrė teisingą bausmę ir priteisė tinkamo dydžio civilinį ieškinį. Chuliganiškos paskatos kasaciniame skunde ginčijamos nepagrįstai. V. B. neneigė, kad nukentėjusysis D. P. jam nieko blogo nepadarė, iki įvykio jo nepažinojo, tačiau smogė jam kumščiu į veidą, po to pargriovė ant grindinio ir toliau mušė. V. B. parodė, kad praktikuoja laisvąsias imtynes, užima pirmąsias vietas, todėl privalėjo žinoti, kokios gali būti šių smūgių pasekmės. Teismai, nuteisdami kasatorių dėl kvalifikuoto nesunkaus sveikatos sutrikdymo, atsižvelgė ne tik į pasekmes, bet ir į nuteistojo veikos pobūdį. Jei būtų atsižvelgta tik į pasekmes, kaip teigia kasatorius, t. y. į sveikatos sutrikdymo mastą, V. B. būtų nuteistas tik pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, o ne 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Skirdamas bausmę kasatoriui, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalies reikalavimus – padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos veikos motyvus ir tikslus, asmenybę, atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, taip pat į BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį. V. B. teismo paskirta bausmė atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytą bausmės paskirtį, taip pat užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, nes teisingumas turi būti užtikrinamas ne tik nuteistajam, bet ir nukentėjusiajam. Teismai pagrįstai ir argumentuotai netaikė V. B. BK 75 straipsnio nuostatų. Atmestini ir kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo išsprendimo. Šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai atsižvelgė į visus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus neturtinės žalos dydžio kriterijus, t. y. į neturtinės žalos pasekmes, kasatoriaus kaltę, jo turtinę padėtį, padarytą turtinę žalą bei kitas aplinkybes, į sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus ir pagrįstai priteisė 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų ir nenukrypstant nuo teismų praktikos.
Nuteistojo V. B. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo ir įrodymų vertinimo
Nuteistasis V. B. kasaciniame skunde nurodo, kad jam netinkamai pritaikytas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktas ir nepagrįstai inkriminuotos chuliganiškos paskatos.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad sveikatos sutrikdymas, padarytas dėl menkavertės dingsties viešoje vietoje, kvalifikuojamas kaip padarytas dėl chuliganiškų paskatų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-286/2011, 2K-272/2010, 2K-293/2009). Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra konkrečiai nurodyta, kad kasatorius nusikalstamus veiksmus atliko viešoje vietoje (prie gyvenamojo namo), pradėjo žodinį konfliktą su nukentėjusiuoju dėl mažareikšmės dingsties bei panaudojo fizinį smurtą, sukėlusį ilgalaikes pasekmes, visai be priežasties (dėl to, kad nukentėjusysis sudrausmino kasatoriaus draugą V. L. ir pranešė apie šio veiksmus policijai), elgėsi ypatingai įžūliai; jokių asmeninio pobūdžio konfliktų tarp nukentėjusiojo D. P. ir nuteistojo prieš įvykį nėra buvę – jie iki tol nebuvo pažįstami. Tokie argumentai pagrindžia veikos kvalifikavimą pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.
Teismai savo išvadas pagrindė byloje surinktų įrodymų visumos analize, sprendimuose nurodydami argumentus, kodėl vadovaujasi vienais bylos duomenimis ir atmeta kitus. Kasatorius nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad jo paties bei liudytojų T. M. ir M. K. parodymai buvo nepagrįstai atmesti, o specialisto išvadų bei ekspertizės akto duomenys įvertinti netinkamai. Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus. Kolegija konstatuoja, kad šioje byloje įrodymų vertinimą reglamentuojančių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų teismai nepažeidė.
Skunde kasatorius pažymi, kad iš esmės panašiomis faktinėmis aplinkybėmis jis panaudojo fizinį smurtą ir prieš E. E., tačiau teismai tokiuose jo veiksmuose neįžvelgė nei chuliganiškų paskatų, nei nusikaltimo požymių ir baudžiamąją bylą jam nutraukė. Kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nutraukė V. B. baudžiamąją bylą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo E. E. ne dėl to, kad kasatoriaus veiksmuose neįžvelgė nusikaltimo sudėties požymių, kaip teigiama skunde, o dėl to, kad byloje nėra nei nukentėjusiojo E. E. skundo, nei prokuroro reikalavimo (nutarimo), būtino pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (BPK 407, 409 straipsniai). Taigi, šiuo atveju byla buvo nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, iš esmės nevertinant V. B. atliktų veiksmų prieš E. E., ir tai nėra pagrindas nutraukti baudžiamąją bylą pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą dėl D. P. nesunkaus sveikatos sutrikdymo.
Dėl paskirtos bausmės
BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 55 straipsnį asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Tai reiškia, kad su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė yra tipinė bausmė asmeniui, kuris yra pirmą kartą teisiamas už nesunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį. Tuo tarpu laisvės atėmimo bausmė tokiam asmeniui skiriama tik motyvuojant sprendimą. Teismo motyvacija turi būti pagrįsta aplinkybėmis, susijusiomis su padaryto nusikaltimo pavojingumu ir kaltininko asmenybe (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–138/2011). Taigi baudžiamajame įstatyme nėra nuostatų, įpareigojančių teismą pilnamečiams asmenims, pirmą kartą teisiamiems už tyčinį nusikaltimą, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė neviršija šešerių metų laisvės atėmimo, būtinai skirti tik bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. B. už padarytą tyčinį apysunkį nusikaltimą, atsižvelgė į veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, rūšį, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kaltininko asmenybę. Tai, kad teismas įvertino aplinkybę, jog Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama V. B. baudžiamoji byla Nr.1-284-628/2013 pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, 180 straipsnio 1 dalį ir kad jam 2013 m. sausio 1 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 13-1-00005-13 pagal BK 135 straipsnio 2 dalį, nelaikytina nekaltumo prezumpcijos pažeidimu, kaip mano kasatorius, nes nuosprendyje paminėdamas kitas V. B. iškeltas baudžiamąsias bylas teismas jo kaltės dėl kitų nusikalstamų veikų padarymo nekonstatavo. Šiuo atveju minėtus faktus teismas įvertino kaip aplinkybę, apibūdinančią nuteistojo asmenybę. Taigi teismas, spręsdamas, kad bausmės tikslai negali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, ir parinkdamas V. B. už jo padarytą nusikalstamą veiką bausmės rūšį – laisvės atėmimą, vadovavosi baudžiamojo įstatymo nuostatomis dėl bausmės paskirties (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis) ir tokį savo sprendimą motyvavo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl bausmės rūšies V. B. parinkimo ir konstatavo, kad jam paskirta teisinga bausmė, kuri yra mažesnė už įstatymo sankcijoje numatytą vidurkį ir nėra aiškiai per griežta. Paskirti kaltininkui švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę teismai neturėjo pagrindo, nes aplinkybių, numatytų BK 62 straipsnyje ir 54 straipsnio 3 dalyje, nėra.
Kasacinio skundo teiginys, kad nuteistajam V. B. nepagrįstai nebuvo taikytos BK 75 straipsnio nuostatos ir neatidėtas bausmės vykdymas, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.
Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau iškilus pagrįstai abejonei šis institutas neturi būti taikomas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-405/2012). BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nors V. B. ir atitinka formalias BK 75 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas – nuteistas už apysunkį tyčinį nusikaltimą ne didesne nei ketverių metų laisvės atėmimo bausme, tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad nuteistojo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo nesuteikia pagrindo manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Sprendimą netaikyti bausmės vykdymo atidėjimo V. B. teismai argumentavo ir nėra pagrindo manyti, kad toks sprendimas yra aiškiai neteisingas.
Dėl priteistos neturtinės žalos
Nuteistasis V. B. nesutinka su nukentėjusiajam D. P. priteistu neturtinės žalos dydžiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Neturtinės žalos dydis yra fakto nustatymo klausimas, todėl kasacinės instancijos teismas šiuo atveju tikrina tai, ar teismai, priimdami sprendimus dėl atlygintinos neturtinės žalos, tinkamai taikė įstatymus, reglamentuojančius neturtinės žalos dydžio nustatymą.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šie kriterijai kaip principai, kuriais turi vadovautis teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus, įtvirtinti ir CK 1.5 straipsnio 4 dalyje.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, spręsdami atlygintinos žalos dydžio klausimą, tinkamai taikė šiuos klausimus reglamentuojančias teisės normas. Pažymėtina ir tai, kad priteistos neturtinės žalos dydis 15 000 Lt nėra aiškiai mažesnis nei teismų praktikoje paprastai priteisiamas nesunkaus sveikatos sutrikdymo bylose (kasacinės nutartys Nr. 2K-469/2010, 2K-496/2010, 2K-325/2010, 2K-534/2009). Teismai atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką bylose dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiesiems, patyrusiems nesunkų sveikatos sutrikdymą. Kita vertus, kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios.
Byloje nustatyta, kad dėl nuteistojo V. B. suduotų profesionalių imtynių smūgių nukentėjusysis D. P. patyrė kūno sužalojimus – kairio blauzdikaulio ir kairio šeivikaulio lūžius, dėl kurių nukentėjusysis patyrė jo asmens pažeminimą, stresą, emocinį šoką, dideles fizines kančias ir skausmą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė nusikaltimu sukeltas fizinio ir dvasinio pobūdžio pasekmes, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis patyrė fizines ir dvasines kančias – fizinį skausmą, pažeminimą, dvasinį sukrėtimą, nepatogumus. Be to, atsižvelgta ir į tai, kad nukentėjusiajam buvo apribota galimybė judėti, dėl patirtų sužalojimų jis negalėjo visavertiškai gyventi, dirbti, sumažėjo bendravimo galimybės. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į žalą padariusio asmens kaltę ir asmenybę, jo pajamas, į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Siekdamas kiek įmanoma teisingiau nustatyti neturtinės žalos dydį, kartu nepažeidžiant skirtingų nukentėjusiojo bei žalą jam padariusio asmens – nuteistojo – interesų, teismas sumažino prašomos atlyginti neturtinės žalos dydį nuo 25 000 iki 15 000 Lt. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad priteista žala atitinka CK 6.250, 6.282 straipsniuose numatytus neturtinės žalos nustatymo kriterijus.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad teismai pažeidė teisės normas ir neteisėtai suvaržė kasatoriaus V. B. teises. Keisti skundžiamų teismų nuosprendžių dalį dėl neturtinės žalos dydžio nėra pagrindo.
Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Vadinasi, apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-142/2009, 2K-109/2009, 2K-115/2009).
Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo V. B. apeliacinio skundo esminių argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu.
Taigi, kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas nuteistojo V. B. apeliacinį skundą išnagrinėjo nepažeisdamas bylų apeliacinio nagrinėjimo nuostatų reikalavimų.
Nesant BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų teismų procesiniams sprendimams pakeisti ar panaikinti, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o skundžiami procesiniai sprendimai pripažįstami teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. B. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Gintaras Goda
Albinas Sirvydis
Rimantas Baumilas