Administracinė byla Nr. A-3654-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03066-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. E. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. V. E. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Pietų Afrikos Respublikoje 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą Nr. NEV87 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Lietuvos Respublikos ambasadą Pietų Afrikos Respublikoje (toliau – ir Ambasada) suteikti pareiškėjui nacionalinę daugkartinę (D) vizą (toliau – ir viza).
2. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. rudenį buvo pakviestas studijuoti Vilniaus universitete (toliau – ir Universitetas) Ekonomikos finansų fakultete pagal antrosios pakopos studijų programą vienų metų laikotarpiui, tačiau Ambasada atsisakė jam išduoti vizą. Pareiškėjas pažymėjo, kad turi aiškų, apibrėžtą atvykimo į šalį tikslą, t. y. studijuoti Universitete. Iš Universiteto jis yra gavęs 2017 m. liepos 12 d. tarpininkavimo raštą Nr. (3.1)15500-S-173/7 (toliau – ir Tarpininkavimo raštas), kuriame nurodyta, jog Universitetas tarpininkauja ir prašo suteikti pareiškėjui vizą. Tarpininkavimo rašte taip pat nurodyta, kad Universitetas įsipareigoja pareiškėjui suteikti gyvenamąją vietą, esančią Saulėtekio al. 39, Vilniuje, ir patvirtina, kad pareiškėjas sumokėjo už pirmuosius studijų metus. Pareiškėjas teigė, kad kartu su skundu pateikti įrodymai apie išankstinį pranešimą apie priėmimą ir sumokėtą studijų mokestį, patvirtina jo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą ir sąlygas.
3. Pareiškėjo vertinimu, jo pateikti pragyvenimo lėšas Lietuvoje patvirtinantys dokumentai įrodo, kad išleidžiant kas mėnesį po 190 Eur, pareiškėjo turimų lėšų pragyventi turėtų pakakti ir dar liktų 380 Eur grįžti atgal į jo šalį. Pareiškėjas pažymėjo, kad turi sveikatos draudimą.
4. Pareiškėjo teigimu, jo šeima yra finansiškai stabili, atsakinga ir rūpinasi jo gerove, todėl nori pareiškėjui suteikti gerą išsilavinimą. Be to, pareiškėjas savo šalyje turi darbą, todėl siekia tobulinti žinias, kelti kvalifikaciją ir grįžti į (duomenys neskelbtini) tęsti karjerą.
5. Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir atsakovas, Ministerija) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas netinkamai aiškina teisės aktų nuostatas ir neatskleidžia visų bylos faktinių aplinkybių.
7. Atsakovas pažymėjo, kad po pokalbio tarp pareiškėjo ir konsulo Ambasadoje, įvertinus prašymo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, t. y. pareiškėjo lėktuvo bilieto rezervacija yra atšaukta; sveikatos draudimą apmokėjo, skirtingai, nei teigia pareiškėjas, ne jis pats, o trečiasis asmuo, gyvenantis Italijoje, Perudžos mieste, kuriame reziduoja afrikiečių bendruomenės kapelionas; nepavyko susisiekti su pareiškėjo nurodyta darboviete ir įsitikinti dėl jo turimos darbo vietos; pareiškėjas nepateikė duomenų, kad per paskutinius 3 mėnesius iki kreipimosi dėl vizos gavimo būtų gavęs pajamų iš darbovietės; pareiškėjas nepateikė duomenų apie integravimąsi gyvenamosios vietos šalyje patvirtinančių dokumentų, pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą.
8. Atsakovo teigimu, Ambasados konsulas įvertino tiek per vykdytą interviu pateiktus pareiškėjo paaiškinimus, tiek pateiktus dokumentus ir nustatė, kad pareiškėjo pateikta informacija yra prieštaringa ir nepatikima, o jo tikslas yra ne studijos Lietuvos Respublikoje, o nelegali migracija. Pareiškėjas nepateikė jokių leistinių ir patikimų duomenų apie savo ilgalaikius ryšius su buvimo valstybe (duomenys neskelbtini) – jis yra nevedęs, neturi vaikų, neturi jokio nekilnojamojo turto, pateikti duomenys apie darbovietę nepatikimi.
9. Atsakovas nurodė, kad Ministerijos konsulinis pareigūnas teisingai įvertino surinktus duomenis apie pareiškėją ir pagrįstai atsisakė tenkinti jo prašymą dėl vizos suteikimo, nes kilo pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo atvykimo tikslo ir buvimo sąlygų, dėl prašymą išduoti vizą pateikusio asmens ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos.
10. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo teiginiais, kad jis konsului pateikė pakankamus dokumentus, įrodančius vykimo į Lietuvą tikslą, pažymėjo, jog pareiškėjas nesilaikė teisės aktų reikalavimo, kad pats prašantis vizą išduoti asmuo privalo pateikti reikiamus, patikimus ir objektyvius įrodymus apie buvimo Lietuvoje, kaip Europos Sąjungos šalyje, tikslą ir sąlygas.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 22 d. sprendimu pareiškėjo A. V. E. skundą tenkino, t. y. panaikino Lietuvos Respublikos ambasados Pietų Afrikos Respublikoje 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą Nr. NEV87 ir įpareigojo Lietuvos Respublikos ambasadą Pietų Afrikos Respublikoje suteikti pareiškėjui nacionalinę daugkartinę (D) vizą.
12. Teismas, atsižvelgęs į ginčo teisiniams santykiams aktualias Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) nuostatas ir įvertinęs skundžiamo Sprendimo turinį, pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalimi, sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga institucija turi priimti, remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, bei atitinkamai pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis.
13. Teismas nesutiko su Sprendime nustatytomis aplinkybėmis, kad pareiškėjas negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo bei sąlygų. Teismas nurodė, kad pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra studijos Universitete, o siekdamas pagrįsti jo realumą, pareiškėjas pateikė – Universiteto 2017 m. liepos 3 d. laišką, patvirtinantį priėmimą į finansų magistrantūros studijų programos dieninį skyrių nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. sausio 26 d., Universiteto Tarpininkavimo raštą, patvirtinantį apmokėjimo už studijas gavimo faktą, bei akcinės bendrovės SEB banko išrašą, patvirtinantį atliktą apmokėjimą už mokslus. Iš Tarpininkavimo rašto turinio teismas nustatė, kad Universitetas įsipareigoja vizos galiojimo laikotarpiu pareiškėjui suteikti tinkamą apgyvendinimą ir prireikus padengti pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje bei grįžimo, išsiuntimo ar grąžinimo į kilmės valstybę išlaidas. Universiteto raštai yra pasirašyti universiteto prorektorių, o atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad minėti dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo atvykimo tikslą, būtų suklastoti ar neatitiktų tikrovės. Įvertinęs nustatytus duomenis, teismas neturėjo pagrindo jais abejoti, todėl konstatavo, kad pareiškėjas pateikė objektyvius duomenis, patvirtinančius atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą ir sąlygas.
14. Teismas nesutiko ir su atsakovo argumentais, jog tai, kad lėktuvo bilieto rezervacija buvo panaikinta, o už sveikatos draudimą ir studijas apmokėjo ne pareiškėjas, o trečiasis asmuo, t. y. S. Ch. O. (S. Ch. O.), gyvenantis Italijoje, Perudžos mieste, kuris galbūt, pagal konsulo nustatytus duomenis, yra afrikiečių bendruomenės kapelionas, patvirtina, jog pareiškėjo tikslas – kitas, nei deklaruotas, ir gali kilti nelegalios migracijos grėsmė. Teismo vertinimu, lėktuvo bilieto rezervacijos atšaukimas laikytinas vienu iš rizikos faktorių, tačiau įsigyto bilieto neturėjimas, kai nėra suteikta viza atvykti į Lietuvos Respubliką, nelaikytina ta aplinkybe, kuri galėtų paneigti pareiškėjo deklaruotą atvykimo tikslą. Teismas pažymėjo, kad atvykimo studijuoti tikslą patvirtina priėmimo į Universitetą dokumentai ir realiai atliktas apmokėjimas už studijas, o ne lėktuvo bilietas. Be to, atsakovas nepateikė nė vieno objektyvaus dokumento, kuris pagrįstų teiginius, jog už pareiškėjo studijas sumokėjęs asmuo, galbūt yra Italijoje reziduojantis afrikiečių bendruomenės kapelionas (t. y. bažnyčios dvasininkas), ir nenurodė, kokias grėsmes kelia minėta aplinkybė.
15. Vertindamas Sprendime nustatytų aplinkybių dėl užsieniečio nelegalios migracijos grėsmės pagrįstumą, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė banko sąskaitos išrašus, iš kurių matyti paskutinių 3 mėnesių (prieš prašymo suteikti vizą pateikimą) finansinių lėšų judėjimas. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas yra pateikęs dokumentus, patvirtinančius jo einamas pareigas darbovietėje bei gaunamą atlyginimą įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, o atsakovas nepateikė objektyvių duomenų, kurie patvirtintų priešingas aplinkybes, nenurodė, kaip bandė susisiekti su pareiškėjo darboviete, ir nepateikė dokumento, patvirtinančio, kad oficialiai kreipėsi į minėtą įmonę dėl pareiškėjo. Atsižvelgęs į minėtus argumentus, teismas sprendė, jog ta aplinkybė, kad atsakovas kreipėsi į pareiškėjo darbovietę, tačiau su ja nepavyko susisiekti, nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjas nedirba įmonėje „(duomenys neskelbtini)“. Teismas, atsižvelgęs į Tarpininkavimo rašte Universiteto prisiimtus įsipareigojimus, atsakovo teiginius dėl nelegalios migracijos atmetė.
16. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes ir ginčo teisiniams santykiams aktualių teisės aktų nuostatas, padarė išvadą, kad Ambasada nepagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui vizą.

III.

17. Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
18. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas nurodo, kad teismas netinkamai aiškino teisės aktus, reglamentuojančius Lietuvos nacionalinės ir Šengeno vizų išdavimą užsieniečiams, neatskleidė bylos esmės, nepaisė suformuotos teismų praktikos.
19. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendimu įpareigodamas Ambasadą suteikti pareiškėjui nacionalinę daugkartinę (D) vizą viršijo savo kompetenciją, todėl toks teismo sprendimas turi būti panaikintas.
20. Pasak atsakovo, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas bei teismų praktikoje suformuotas taisykles, kuriose nustatyta konsulo diskrecija vertinti pareiškėjo pateiktus dokumentus, o konsului kilus pagrįstoms abejonėms, priimti sprendimą atsisakyti išduoti vizą.
21. Atsakovo teigimu, vertindamas Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į įrodinėjimo administraciniame procese specifiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-222-602/2017).
22. Atsakovas nurodo, kad bylos medžiaga patvirtina konsulinio pareigūno pagrįstas abejones dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, nes informacija, kuri pareiškėjo buvo pateikta, siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, buvo prieštaringa.
23. Atsakovo vertinimu, Universiteto 2017 m. liepos 3 d. laiškas bei Tarpininkavimo raštas Ambasadai, kuriuo Universitetas įsipareigoja vizos galiojimo laikotarpiu prireikus padengti pareiškėjo gyvenimo bei grįžimo, išsiuntimo ar grąžinimo į kilmės valstybę išlaidas neturi jokios juridinės galios, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.70 ir 6.90 straipsnio reikalavimų. Atsakovo teigimu, iš Universiteto Ambasadai adresuotos tariamos garantijos neaišku, ar ja galės pasinaudoti kitos valstybės institucijos, nes Ministerija nėra įgaliota spręsti dėl užsieniečių išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, be to, garantija nėra apibrėžta dyžiu, nenurodyta, kokiu būdu Universitetas įvykdys įsipareigojimą (perves pinigus, nupirks pareiškėjui bilietus ir pan.). Universitetas nėra pateikęs jokių duomenų nei konsului, nei teismui, jog jis turi teisę suteikti tokio pobūdžio garantijas.
24. Pareiškėjas A. V. E. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
25. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovo argumentas, jog Universiteto įsipareigojimas neatitinka CK 6.70 ir 6.90 straipsnio nuostatų yra nepagrįstas, nes garantija CK 6.90 straipsnio prasme nėra vienintelis prievolių užtikrinimo būdas, o CK 6.70 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas pavyzdinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašas. Pareiškėjo teigimu, šis įsipareigojimas yra sutartinis ir kyla iš studijų sutarties, sudarytos su studentu, jis neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, teisės principams, viešajai tvarkai ar gerai moralei, todėl yra leistinas. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu patvirtintame Vizos išdavimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) įtvirtintą „tarpininkavimo rašto“ sąvoką ir pažymi, kad Aprašas nedetalizuoja ir neįtvirtina konkretaus įsipareigojimo užtikrinimo būdo, kas įrodo, jog toks Universiteto įsipareigojimo užtikrinimas yra tinkamas.
26. Pareiškėjas nurodo, jog aplinkybė, kad jo lėktuvo bilietai 2017 m. rugpjūčio 23 d. buvo atšaukti, neįrodo kito nei deklaruotas pareiškėjo atvykimo tikslo. Lėktuvo bilietų rezervacijos atšaukimą jis atliko po to, kai buvo atsisakyta jam suteikti vizą. Pasak pareiškėjo, tai, kad už studijas ir sveikatos draudimą apmokėjo trečiasis asmuo, neįrodo jo kitokių ketinimų nei studijos Universitete, nes trečiasis asmuo tik padėjo pareiškėjui lengviau rasti geriausius sveikatos draudimo Europoje pasiūlymus ir apmokėti draudimo bei studijų kainą Lietuvoje. Pareiškėjas teigia, jog nemanė, kad ši aplinkybė galėtų tapti esmine kliūtimi vizai gauti, ir pažymi, kad su trečiuoju asmeniu S. Ch. O. jis atsiskaitė vėliau po studijų ir sveikatos draudimo apmokėjimo.
27. Pareiškėjas tvirtina, kad darbo sutartyje, kurią pateikė ir teismui, yra nurodytas telefono numeris, elektroninio pašto adresas, fakso numeris, taip pat pildydamas formą dėl vizos suteikimo jis pateikė detalesnę informaciją apie savo darbdavį. Atsakovas nenurodo, kad visus šiuos susisiekimo būdus išbandė, nepateikė įrodymų, jog oficialiai kreipėsi į įmonę dėl pareiškėjo, kaip darbuotojo, patvirtinimo, todėl, pareiškėjo manymu, nėra objektyvių įrodymų, kad su darbo vieta susisiekti nepavyko.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

28. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 22 d. sprendimo, kuriuo tenkinti pareiškėjo A. V. E. skundo reikalavimai: panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Pietų Afrikos Respublikoje 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą Nr. NEV87 ir įpareigoti Ambasadą suteikti pareiškėjui nacionalinę daugkartinę (D) vizą, teisėtumas ir pagrįstumas.
29. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas neišdavė pareiškėjui vizos dėl to, kad: 1) pareiškėjas (užsienietis) negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo bei sąlygų; 2) norėdamas gauti vizą, pareiškėjas nepateikė būtinos informacijos apie vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu arba pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis; 3) yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti nelegalios migracijos grėsmė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo nurodytas atsisakymo išduoti pareiškėjui vizą priežastis, pareiškėjo atsakovui bei pirmosios instancijos teismui pateiktus įrodymus, susijusius su jo (pareiškėjo) atvykimo į Lietuvos Respublikos tikslu (studijuoti Universitete), apmokėjimu už mokslą, su Universiteto įsipareigojimais vizos galiojimo laikotarpiu pareiškėjui suteikti tinkamą apgyvendinimą ir prireikus padengti pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje bei grįžimo, išsiuntimo ar grąžinimo į kilmės valstybę išlaidas, Sprendimą pripažino neteisėtu ir nepagrįstu, panaikino ir įpareigojo Ambasadą suteikti pareiškėjui nacionalinę daugkartinę (D) vizą.
30. Atsakovas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos sprendimą, laikosi pozicijos, kad Sprendimas yra teisėtas, nes atsakovo konsuliniam pareigūnui, svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo, kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo, nes informacija, kuri pareiškėjo buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, buvo prieštaringa. Atsakovo teigimu, Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. Reglamentu (EB) Nr. 810/2009 patvirtintas Vizų kodeksas būtent ir nurodo, kad siekiant nustatyti pareiškėjo kelionės tikslą, jei kyla abejonių dėl pateiktų ir patvirtintų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, arba pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda.
31. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad pareiškėjas, kuris yra trečiosios šalies pilietis, kreipėsi į atsakovą dėl vizos studijoms išdavimo, t. y. pareiškėjas siekia būti įleistas į Lietuvos Respubliką tam, kad galėtų studijuoti Universitete. Tai įrodo Universiteto 2017 m. liepos 3 d. priėmimo raštas, iš kurio matyti, kad pareiškėjas priimtas studijuoti Universiteto Finansų magistratūros studijų programą dieniniame skyriuje (studijos prasideda 2017 m. rugsėjo 1 d., planuojama studijų pabaiga – 2019 m. sausio 26 d.); Universiteto 2017 m. liepos 12 d. tarpininkavimo raštas Nr. (3.1)15500-S-173/7 dėl nacionalinės daugkartinės vizos išdavimo pareiškėjui; atliktas apmokėjimas už studijas. Atsakovas nėra pateikęs įrodymų, kad Universiteto dokumentai, pareiškėjo pateiktas apmokėjimą už studijas įrodantis dokumentas yra suklastoti ar neatitinkantys tikrovės, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas iš tikrųjų siekia būti įleistas į Lietuvos Respubliką tam, kad galėtų studijuoti, ir jo tikslas nėra nelegali migracija.
32. Trečiosios šalies piliečiams, kurie kreipiasi dėl įleidimo į valstybės narės teritoriją studijų tikslais, yra taikomos 2004 m. gruodžio 13 d. Tarybos direktyvos 2004/114/EB Dėl trečiosios šalies piliečių įleidimo studijų, mokinių mainų, neatlygintino stažavimosi ar savanoriškos tarnybos tikslais sąlygų (toliau – ir Direktyva) nuostatos (Direktyvos 3 str. 1 d., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2017 m. balandžio 4 d. sprendimas byloje Nr. C-544/15). Pažymėtina, kad Direktyvos konstatuojamojoje dalyje nustatyta, jog vienas iš Bendrijos veiklos švietimo srityje tikslų – skatinti veiklą visoje Europoje, kad ji būtų aukšto lygio studijų ir profesinio mokymo centras. Pagrindinis šios strategijos veiksnys – skatinti trečiosios šalies piliečius atvykti į Bendriją studijuoti. Direktyvos 5 straipsnyje nustatyta, kad trečiosios šalies pilietis priimamas pagal šią Direktyvą, jeigu patikrinus jo dokumentus paaiškėja, kad jis atitinka Direktyvos 6 straipsnyje numatytas bendrąsias sąlygas, o jei šis trečiosios šalies pilietis kreipiasi su prašymu studijuoti, – šios Direktyvos 7 straipsnyje nustatytas specialiąsias sąlygas (žr. ESTT 2014 m. rugsėjo 10 d. sprendimą byloje Nr. C-491/13; 2017 m. balandžio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-544/15).
33. Valstybės narės negali nustatyti papildomų, be tų, kurios numatytos Direktyvos 6 ir 7 straipsniuose, trečiosios šalies piliečių įleidimo studijuoti sąlygų, nes tai prieštarautų šia Direktyva siekiamiems tikslams. Kompetentingoms nacionalinėms valdžios institucijoms suteikiama diskrecija vertinti, ar tenkinamos Direktyvos 6 ir 7 straipsniuose numatytos bendrosios ir specialiosios sąlygos, ir be kita ko, ar motyvai, susiję su grėsme visuomenės saugumui, draudžia įleisti atitinkamą trečiosios šalies pilietį (ESTT 2014 m. rugsėjo 10 d. sprendimas byloje Nr. C-491/13). Direktyvos 12 straipsnyje nustatyta, kad leidimas gyventi studentui išduodamas ne mažiau kaip vieniems metams ir pratęsiamas, jei leidimo turėtojas toliau tenkina Direktyvos 6 ir 7 straipsniuose numatytas sąlygas. ESTT 2014 m. rugsėjo 10 d. sprendime byloje Nr. C-491/13 taip pat išaiškino, kad Direktyvos 12 straipsnį reikia aiškinti taip, kad atitinkama valstybė narė turi įleisti į savo teritoriją trečiosios šalies pilietį, pageidaujantį joje būti ilgiau nei tris mėnesius studijų tikslais, jei pilietis atitinka įleidimo sąlygas, išsamiai numatytas Direktyvos 6 ir 7 straipsniuose, ir jei ši valstybė dėl šio piliečio nesiremia vienu Direktyvoje aiškiai išvardytų motyvų, pateisinančių atsisakymą išduoti leidimą gyventi.
34. Įstatymo 46 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi išdavimą užsieniečiui, kuris ketina mokytis, 1 dalyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis: 1) priimtas studijuoti į mokslo ir studijų instituciją pagal studijų programą (programas) arba į doktorantūrą; 2) priimtas mokytis į švietimo įstaigą pagal bendrojo ugdymo arba profesinio mokymo programą (programas); 3) pakviestas stažuoti į švietimo įstaigą arba mokslo ir studijų instituciją; 4) pakviestas tobulinti kvalifikacijos į mokslo ir studijų instituciją.
35. Vadovaujantis Direktyvos 14 konstatuojamąja dalimi, atsisakymas priimti studijuoti trečiosios šalies pilietį turi būti grindžiamas „deramai pagrįstomis priežastimis“. Akcentuotina ir tai, kad Direktyvos 18 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, jog jei trečiosios šalies piliečio pateiktą prašymą patvirtinanti informacija neatitinka reikalavimų, prašymo nagrinėjimas sustabdomas, o kompetentingos institucijos praneša pareiškėjui, kokios papildomos informacijos joms reikia. ESTT yra nusprendęs, kad nagrinėjant įleidimo sąlygas, niekas nekliudo pagal Direktyvos 15 konstatuojamąją dalį kompetentingoms nacionalinėms valdžios institucijoms reikalauti visų įrodymų, kurių reikia prašymo pagrįstumui įvertinti (2014 m. rugsėjo 10 d. sprendimas byloje Nr. C-491/13).
36. Nagrinėjamu atveju atsakovas, atsisakydamas išduoti pareiškėjui vizą studijuoti Lietuvos Respublikos aukštojoje mokykloje, nenurodė, kad pareiškėjas neatitinka Direktyvos 6 ir 7 straipsniuose nustatytų sąlygų. Iš atsakovo Sprendimo matyti, kad pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti vizą, vadovaujantis Įstatymo 19 straipsniu, reglamentuojančiu atsisakymo išduoti nacionalinę vizą ir vizos panaikinimo pagrindus. Sprendime taip pat nėra konkrečiai įvardyti konkretūs Įstatymo 19 straipsnyje nurodyti pagrindai, kuriems esant neišduodama viza. Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad atsakovas vadovavosi Įstatymo 19 straipsnio 2 punktu (pareiškėjas, norėdamas gauti vizą, nepateikė būtinos informacijos apie vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu arba pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis); 10 punktu (yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė). Taip pat Sprendimas grindžiamas tuo, kad užsienietis negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo bei sąlygų. Akcentuotina, kad iš byloje esančios medžiagos matyti, jog atsakovas, įgyvendindamas savo diskrecijos teisę vertinti faktus, ir teigdamas, jog pareiškėjas pateikė nepakankamai duomenų, reikalingų tam, kad jam (pareiškėjui) būtų išduota viza studijuoti, pareiškėjui nebuvo nurodęs, kokius papildomus duomenis ir dokumentus jis (pareiškėjas) turėtų pateikti.
37. Atsižvelgiant į atsakovo nurodytas atsisakymo priežastis, būtų galima daryti išvadą, kad iš esmės atsisakyta įleisti pareiškėją studijuoti Lietuvos Respublikoje dėl to, kad jis nepateikė valstybės narės reikalaujamų įrodymų, jog buvimo joje laikotarpiu jis turės pakankamai lėšų pragyventi, studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms padengti (Direktyvos 7 str. 1 d. b p.). Šiuo aspektu pažymėtina, kad valstybės narės viešai skelbia apie mėnesinių lėšų minimumą, reikalingą šios nuostatos taikymo tikslais, neužkertant kelio individualiam kiekvieno atvejo nagrinėjimui.
38. Įvertinus Sprendimo turinį, atsakovo teiktus atsikirtimus į pareiškėjo skundą, apeliacinio skundo argumentus, nėra galimybės nustatyti, kuo remdamasis atsakovas nustatė, kad pareiškėjas buvimo Lietuvoje laikotarpiu neturės turės pakankamai lėšų pragyventi, studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms padengti. Atsakovas byloje nepaneigė pareiškėjo pateiktos informacijos apie pragyvenimo lėšas, be to, už mokslą ir sveikatos draudimo liudijimą yra apmokėta (nėra nurodyti teisiniai pagrindai, dėl kurių už mokslą ir sveikatos draudimo liudijimą negalėtų apmokėti kitas asmuo), pareiškėjas turi sveikatos draudimo liudijimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas pateikė banko sąskaitos išrašus, iš kurių matyti paskutinių 3 mėnesių (prieš prašymo suteikti vizą pateikimą) finansinių lėšų judėjimas.
39. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir Universiteto tarpininkavimo rašte nurodyta informacija, kad pareiškėjui bus suteikta gyvenamoji vieta, o prireikus bus padengtos ir pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje ir grįžimo, išsiuntimo ar grįžimo į kilmės valstybę išlaidos, ir tai darė pagrįstai. Atsakovas, kritikuodamas šį Universiteto tarpininkavimo raštą, akcentuoja, kad šis raštas neatitinka CK 6.70 ir CK 6.90 straipsnių reikalavimų, tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovas nenurodo teisės aktų, kurie nustatytų tokio rašto būtinumą bei privalomą sąlygą, jog teikiamas raštas turi atitikti CK 6.70 ir 6.90 straipsnių reikalavimus. Atsakovo nurodomos aplinkybės apie tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie integravimąsi gyvenamosios vietos šalyje (duomenys neskelbtini) patvirtinančių dokumentų, dėl šeimos ir kitų asmeninių ryšių gyvenamosios vietos šalyje, su darbu susijusios padėties (atlyginimo dydžio), socialinio statuso gyvenamosios vietos šalyje, apie bilietų rezervacijos atšaukimą, nėra susietos su Direktyvoje nustatytais pagrindais, dėl kurių trečiosios šalies asmeniui (pareiškėjui) turėtų būti užkirstas kelias atvykti studijuoti (pareiškėjo atvykimo tikslas atvykti į Lietuvos Respubliką studijuoti yra įrodytas ir atsakovo jokiais įrodymais nepaneigtas). Pažymėtina, kad atsakovas negrindžia atsisakymo įleisti pareiškėją į Lietuvos Respubliką (išduoti vizą) tuo pagrindu, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar sveikatai (Direktyvos 6 str. 1 d. d p.).
40. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo prašymu išduoti vizą studijoms, nenustatęs nelegalios migracijos, vadovaudamasis ABTĮ 88 straipsnio 2 punktu, suteikiančiu teisę administraciniam teismui patenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti skundžiamą teisės aktą, įpareigoti jį priėmusį viešojo administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą, panaikino Sprendimą ir įpareigojo Ambasadą suteikti pareiškėjui nacionalinę daugkartinę (D) vizą.
41. Atsižvelgiant į atsakovo argumentus dėl sprendimo dalies, kuria Ambasada įpareigota suteikti pareiškėjui nacionalinę daugkartinę (D) vizą, neteisėtumo, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017; kt.). Teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–5 punktuose numatytų būdų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-941-602/2016; 2017 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-286-552/2017; 2017 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2199-502/2017; kt.).
42. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo teises, sprendė, jog pareiškėjo teisės turi būti apgintos, įpareigojant Ambasadą suteikti pareiškėjui nacionalinę daugkartinę (D) vizą. Atsižvelgiant į ABTĮ 88 straipsnio 2 punkto nuostatą,  iš esmės tokio pobūdžio įpareigojimas galėtų būti, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje pateiktus duomenis, kad pareiškėjas prašo vizos studijoms, kurios turėjo prasidėti 2017 m. rugsėjo 1 d., nuo prašymo dėl vizos pareiškėjui išdavimo pateikimo praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, atsakovas, nagrinėdamas klausimą dėl vizos išdavimo pareiškėjui, nevertino visų Direktyvoje nustatytų sąlygų, kurioms esant gali būti išduota viza studijoms, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra faktinis ir teisinis pagrindas įpareigoti Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.
43. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, panaikindamas Sprendimą, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia šios pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumo ir teisėtumo, todėl sprendimo dalis, kuria panaikintas Sprendimas, paliekama nepakeista, o apeliacinis skundas atmetamas. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria Ambasada įpareigota suteikti pareiškėjui nacionalinę daugkartinę (D) vizą, keičiama, nurodant, kad Ambasada įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti jam nacionalinę daugkartinę (D) vizą.

              Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 22 d. sprendimą pakeisti. Sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo A. V. E. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Pietų Afrikos Respublikoje 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą Nr. NEV87 ir įpareigoti Lietuvos Respublikos ambasadą Pietų Afrikos Respublikoje iš naujo išnagrinėti pareiškėjo A. V. E. prašymą suteikti jam (pareiškėjui) nacionalinę daugkartinę (D) vizą.

Skundo reikalavimą įpareigoti Lietuvos Respublikos ambasadą Pietų Afrikos Respublikoje suteikti pareiškėjui nacionalinę daugkartinę (D) vizą atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė