Administracinė byla Nr. eA-3706-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00559-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. H. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. H. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus (toliau – ir Migracijos skyrius) 2015 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 50-SP9-10 „Dėl Izraelio piliečio A. H. grąžinimo į Izraelį“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas skunde paaiškino, jog yra Izraelio pilietis, į Lietuvą atvyko 2014 metų pabaigoje, turėdamas tikslą sukurti šeimos santykius su Lietuvos Respublikos piliete S. B., juos puoselėti ir vystyti. 2015 m. kovo 17 d. pareiškėjas ir S. B. Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyriuje įregistravo santuoką. Šiuo pagrindu pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) ir prašė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinę nacionalinę vizą. Migracijos departamentas 2015 m. balandžio 17 d. raštu Nr. (15/4-12)10K-19398, užtikrindamas pareiškėjo teisę į šeimos susijungimą, nurodė, kokius dokumentus reikia pateikti, siekiant gauti laikiną leidimą gyventi Lietuvoje bei nacionalinę vizą. Nacionalinę vizą (D) pareiškėjas gavo 2015 m. balandžio 28 d., ji galiojo iki 2015 m. rugpjūčio 22 d. Per vizos galiojimo laikotarpį pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, kad valstybės institucijos išduos jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau tai neįvyko iki 2015 metų gruodžio mėnesio, nors Migracijos departamento 2015 m. liepos 14 d. raštas Nr. (15/4-17)10K-36834 liudija, kad leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pareiškėjui procedūra vyko sklandžiai ir tinkamai. Pareiškėjui ir jo sutuoktinei 2015 m. rugsėjo 3 d. gimė sūnus, todėl pareiškėjas visą savo laiką ir jėgas skyrė tėvystės rūpesčiams. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo sprendimu, nes šis neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 128 straipsnio 1 dalies 2 punktą, t. y. nevertino, kad pareiškėjas turi sutuoktinę ir ką tik gimusį sūnų. Be to, pareiškėjo atžvilgiu ne dėl jo kaltės yra neužbaigta leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo procedūra (arba užbaigta, tik pareiškėjas dėl nežinomų priežasčių neinformuotas apie tai). Per laikotarpį, kuomet pareiškėjui šalies teritorijoje buvo galima būti be vizos, Migracijos departamentas galėjo užbaigti šią procedūrą bei informuoti pareiškėją apie išdavimą ar atsisakymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

Teismo posėdyje pareiškėjas bei jo atstovas skundą palaikė, remdamiesi jame nurodytais motyvais, ir prašė skundą tenkinti. Pareiškėjas savo reikalavimą papildomai argumentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Izraelio valstybės Vyriausybės 2000 m. birželio 20 d. susitarimo „Dėl vizų režimo panaikinimo piliečio paso savininkams“ 2 straipsnio nuostatomis. Nurodė, jog paskutinį kartą kirto valstybės sieną 2015 m. gruodžio 18 d., važiuodamas iš Latvijos. Jo nuomone, tokiu atveju, remiantis minėta sutartimi, jis ir vėl gali būti Lietuvos Respublikos teritorijoje 90 dienų. Pažymėjo, jog mėnesį iki sulaikymo (buvo sulaikytas 2015 m. gruodžio 18 d.) bei spalio mėnesį dažnai lankėsi Lenkijoje. Pareiškėjo atstovas papildomai paaiškino, jog 2016 m. vasario 18 d. pareiškėjas raštu kreipėsi į Migracijos departamentą, kad būtų pakartota procedūra leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti.

Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrius su skundu nesutiko ir atsiliepime prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Nurodė, kad Migracijos skyrius, priimdamas Sprendimą, nustatė, jog A. H., turi Izraelio piliečio pasą, galiojantį nuo 2014 m. rugsėjo 24 d. iki 2024 m. rugsėjo 23 d. Pareiškėjui 2015 m. balandžio 21 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyboje (toliau – ir Migracijos valdyba) buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 206 straipsnį už tai, kad jis nuo 2015 m. kovo 14 d. gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus bevizio buvimo laikui, numatytam Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjui paskirta 36 eurų bauda. 2015 m. balandžio 22 d. Migracijos valdyboje įregistruotas prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą. 2015 m. balandžio 24 d. išduota nacionalinė D viza, galiojanti iki 2015 m. rugpjūčio 22 d. Migracijos departamentas 2015 m. rugpjūčio 14 d. priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi, kuris galiojo 3 mėnesius nuo sprendimo priėmimo – iki 2015 m. lapkričio 14 d. Pareiškėjas per nustatytą laikotarpį dėl leidimo laikinai gyventi įforminimo nesikreipė. Nepateikus dokumentų iki nurodytos datos, sprendimas netenka galios ir šio leidimo išdavimo klausimas nagrinėjamas iš naujo įstatymo nustatyta tvarka. Migracijos skyrius, priimdamas sprendimą, įvertino visas aplinkybes, įsigilino į pareiškėjo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje, atsižvelgė į šeimyninius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje ir pakartotinai padarytą administracinį teisės pažeidimą (2015 m. gruodžio 19 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje) bei įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į Izraelį per 15 dienų, tai yra ne per trumpiausią terminą, bet per termino vidurkį. Atsakovo teigimu, pareiškėjas žinojo užsieniečių atvykimo, buvimo, gyvenimo Lietuvoje tvarką.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su skundu nesutiko ir atsiliepime prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Paaiškino, jog 2015 m. kovo 30 d. Migracijos departamente buvo gautas pareiškėjo prašymas leisti pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pareiškėjui Lietuvos Respublikoje būnant neteisėtai. Atsižvelgęs į pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, esamus ryšius su Lietuvos Respublika, pažeidimo pavojingumą ir mastą, Migracijos departamentas 2015 m. balandžio 17 d. raštu Nr. (15/4-12)10K-19398 informavo pareiškėją, kad Migracijos departamento nuomone, jis galėtų pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir kitus dokumentus Migracijos valdybai, o pateikęs šį prašymą, galėtų pateikti užpildytą nustatytos formos prašymą išduoti nacionalinę vizą Migracijos departamentui. Šiame rašte Migracijos departamentas taip pat nurodė kokius dokumentus pareiškėjas turi pateikti kartu su prašymais išduoti leidimą laikinai gyventi ir nacionalinę vizą, informavo apie tai, kad pagal Įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 1 punktą prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi yra nagrinėjamas iki 4 mėnesių nuo šio prašymo pateikimo dienos. 2015 m. balandžio 21 d. Migracijos valdyboje pareiškėjui buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už ATPK 206 straipsnyje nurodytą pažeidimą. Pareiškėjas buvo supažindintas su nurodytu protokolu ir tą pačią dieną sumokėjo jam paskirtą baudą. 2015 m. balandžio 22 d. pareiškėjas Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi bei dokumentus, patvirtinančius teisę šiuo pagrindu gauti minėtą leidimą. Tą pačią dieną Migracijos departamentui pareiškėjas pateikė prašymą išduoti daugkartinę nacionalinę vizą prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nagrinėjimo laikotarpiui, o 2015 m. balandžio 24 d. jam buvo išduota daugkartinė nacionalinė viza, galiojusi nuo 2015 m. balandžio 28 d. iki 2015 m. rugpjūčio 22 d. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, kuris Migracijos departamente buvo gautas 2015 m. balandžio 24 d., buvo nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė visų dokumentų, būtinų šiam prašymui išnagrinėti. 2015 m. liepos 14 d. pareiškėjo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytu jo buvimo Lietuvos Respublikoje adresu ir elektroninio pašto adresu buvo išsiųstas kvietimas atvykti į Migracijos departamentą iki 2015 m. rugpjūčio 3 d. ir pateikti papildomus dokumentus. Pateikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pareiškėjas buvo informuotas apie tai, kad per mėnesį nuo prašymo pateikimo jis turi sumokėti valstybės rinkliavą už dokumentų nagrinėjimą ir pateikti Migracijos departamentui tai patvirtinančius dokumentus, tačiau per nustatytą laiką šios savo pareigos neįvykdė. Pareiškėjas į Migracijos departamentą atvyko ir papildomus dokumentus pateikė tik 2015 m. rugpjūčio 12 d., o 2015 m. rugpjūčio 14 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį vienerius metus. Pranešimas apie priimtą sprendimą buvo išsiųstas pareiškėjo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytu jo gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje adresu ir elektroninio pašto adresu (rašant pareiškėjo elektroninio pašto adresą buvo padaryta klaida ir šis elektroninis laiškas pareiškėjo nepasiekė). Pranešime apie sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi buvo nurodyta, kad šis dokumentas galioja 3 mėnesius nuo sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimo, o nepateikus dokumentų iki nurodytos datos, jis netenka galios ir leidimo laikinai gyventi išdavimo klausimas nagrinėjamas iš naujo Įstatymo nustatyta tvarka. Todėl Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, kad neinformavo pareiškėjo apie priimtą sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi jam išdavimo. Pareiškėjas, žinodamas, kad jo prašymas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo turi būti išnagrinėtas per 4 mėnesius nuo prašymo pateikimo Migracijos valdybai dienos ir per šį laikotarpį galimai negavęs Migracijos departamento sprendimo, į Migracijos departamentą nesikreipė, o prašymą pateikti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Migracijos departamentui pateikė tik 2015 m. gruodžio 19 d. Taigi 2015 m. gruodžio 19 d. Migracijos skyrius, nustatęs, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į Izraelį per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutiko su pareiškėjo teiginiais, jog Migracijos skyrius neatsižvelgė į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas aplinkybes. Migracijos skyrius, nagrinėdamas dokumentus dėl pareiškėjo grąžinimo į Izraelį, atliko pareiškėjo apklausą, kurios metu nustatė visas reikšmingas sprendimo priėmimui aplinkybes. Aplinkybę, kad Migracijos skyrius, priimdamas ginčijamą sprendimą, įvertino pareiškėjo šeimyninius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, rodo ir tai, kad ginčijamu sprendimu buvo nustatytas ne trumpiausias 4 dienų, o 15 dienų terminas savanoriškam išvykimui į Izraelį. Be to, priimant sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, vertinami ne tik užsieniečio ryšiai su Lietuvos Respublikoje esančiais asmenimis, bet ir kitos Įstatymo 128 straipsnyje nurodytos aplinkybės. Apie Įstatymo reikalavimus pareiškėjas buvo informuotas 2015 m. balandžio 21 d. Migracijos valdyboje surašytu administracinio teisės pažeidimo protokolu. Taigi ginčijamas sprendimas buvo priimtas kaip paties pareiškėjo neatsakingo ir nerūpestingo elgesio, pažeidžiančio teisės aktų reikalavimus, pasekmė.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 8 d. sprendimu pareiškėjo A. H. skundą patenkino: panaikino Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus 2015 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 50-SP9-10; priteisė pareiškėjui iš atsakovo 322 eurus teismo išlaidų.

Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Migracijos skyriaus 2015 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 50-SP9-10 teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo sprendimu nuspręsta įpareigoti Izraelio pilietį A. H. savanoriškai išvykti į Izraelį per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2016 m. sausio 3 d., taip pat minėtas Izraelio pilietis įspėtas, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies. Ginčijamas sprendimas motyvuojamas tuo, kad pareiškėjas neteisėtai yra Lietuvos Respublikoje, nes jos teritorijoje yra ilgiau negu 90 dienų, ir grindžiamas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 128 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgus į tai, kad nenustatyta šio įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti A. H. į Izraelį.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas A. H., turintis Izraelio piliečio pasą, galiojantį nuo 2014 m. rugsėjo 24 d. iki 2024 m. rugsėjo 23 d., į Lietuvos Respubliką atvyko 2014 m. gruodžio 14 d., su Lietuvos Respublikos piliete S. B. 2015 m. kovo 17 d. Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyriuje įregistravo santuoką. 2015 m. rugsėjo 3 d. sutuoktiniams gimė sūnus D. H.. 2015 m. kovo 30 d. pareiškėjas pateikė prašymą Migracijos departamentui, kuriuo prašė leisti pateikti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pasibaigus bevizio buvimo laikui. Migracijos departamentas 2015 m. balandžio 17 d. raštu Nr. (15/4-12)10K-19398 informavo pareiškėją, kad atsižvelgus į pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, esamus ryšius su Lietuvos Respublika, pažeidimo pavojingumą ir mastą, Migracijos departamento nuomone, jis galėtų pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir kitus dokumentus Migracijos valdybai, o pateikęs šį prašymą, galėtų pateikti užpildytą nustatytos formos prašymą išduoti nacionalinę vizą Migracijos departamentui. Pareiškėjui 2015 m. balandžio 21 d. Migracijos valdyboje buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 10AN-29373960-15 pagal ATPK 206 straipsnį už tai, kad jis nuo 2015 m. kovo 14 d. gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus bevizio buvimo laikui, numatytam Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjui paskirta 36 eurų bauda. 2015 m. balandžio 22 d. pareiškėjas Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Tą pačią dieną Migracijos departamentui pareiškėjas pateikė prašymą išduoti daugkartinę nacionalinę vizą. 2015 m. balandžio 24 d. jam buvo išduota daugkartinė nacionalinė viza, galiojusi nuo 2015 m. balandžio 28 d. iki 2015 m. rugpjūčio 22 d. Pranešimu 2015 m. liepos 14 d. Nr. (15/4-17)10K-36834 pareiškėjui buvo išsiųstas kvietimas atvykti į Migracijos departamentą iki 2015 m. rugpjūčio 3 d. bei pateikti papildomus dokumentus. Pareiškėjas į Migracijos departamentą atvyko ir papildomus dokumentus pateikė 2015 m. rugpjūčio 12 d. Migracijos departamentas 2015 m. rugpjūčio 14 d. priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą, galiojantį 3 mėnesius nuo jo priėmimo – iki 2015 m. lapkričio 14 d. Pareiškėjas per nustatytą laikotarpį dėl leidimo laikinai gyventi įforminimo nesikreipė. 2015 m. gruodžio 19 d. pareiškėjas buvo pristatytas į Panevėžio apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, kur nustačius, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, jam buvo surašytas nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 50N-46682296-15 už ATPK 206 straipsnyje numatytą pažeidimą, skirta 150 eurų administracinė nuobauda, ir vadovaujantis Įstatymo nuostatomis, priimtas Sprendimas dėl pareiškėjo grąžinimo į Izraelį.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Sprendimą laiko nepagrįstu ir neteisėtu iš esmės todėl, kad jį priimdamas atsakovas neatsižvelgė į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 2 punktą, t. y. nevertino, kad pareiškėjas turi sutuoktinę ir ką tik gimusį sūnų. Atsakovas teigia, kad priimdamas Sprendimą, įvertino visas aplinkybes, įsigilino į pareiškėjo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje, atsižvelgė į šeimyninius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje ir pakartotinai padarytą administracinį teisės pažeidimą.

Įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos – teisės aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas, pagal kurį užsienietis per nustatytą laiką savarankiškai privalo išvykti į tą Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybę narę, kurioje jis turi teisę būti ar gyventi. Pagal Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas, sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio įstatymo 11 straipsnio 2-5, 7 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje be vizos, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį. Šiame kontekste paminėtina, kad trečiųjų šalių piliečiams tarptautinių Europos Sąjungos valstybių narių susitarimų su trečiosiomis šalimis, ne Europos Sąjungos narėmis, pagrindu buvo suteiktos išskirtinės teisės, susijusios su galimybe būti ir gyventi ne savo pilietybės valstybėje, inter alia apsauga nuo neteisėto išsiuntimo. Pareiškėjas yra Izraelio pilietis, todėl nagrinėjamu atveju aktualūs tarptautiniai įsipareigojimai, reglamentuojantys Izraelio ir Lietuvos Respublikos santykius, susijusius su bevizio režimo nustatymu. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Izraelio valstybės Vyriausybės 2000 m. birželio 20 d. susitarimo „Dėl vizų režimo panaikinimo piliečio paso savininkams“ 2 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienos susitariančiosios šalies piliečiams, turintiems galiojančius piliečio pasus, suteikiančius teisę kirsti valstybės sienas, leidžiama vykti į kitos susitariančiosios šalies valstybės teritoriją, iš jos išvykti, vykti per ją tranzitu ir joje būti be vizų iki devyniasdešimties dienų nuo sienos kirtimo dienos. Pagal minėto susitarimo 3 straipsnio nuostatas, asmenys, kuriems taikomas šis susitarimas, būdami Lietuvoje arba Izraelyje, laikosi užsieniečiams taikomų atvykimo, laikino buvimo arba nuolatinio gyvenimo įstatymų ir kitų teisės aktų, ir neįsidarbina ar nedirba jokio kito atlyginamo darbo, jei atitinkama Vyriausybė nėra išdavusi tinkamo leidimo. Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui joje taikomos 2001 m. kovo 15 d. Europos Tarybos reglamento (EB) Nr. 539/2001, su visais vėlesniais jo pakeitimais ir papildymais, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams toks reikalavimas netaikomas, sąrašus (toliau – ir Reglamentas 539/2001), nuostatos. Minėto Reglamento 539/2001  1 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog II priedo sąraše nurodytų trečiųjų šalių piliečiams, į kurį patenka ir Izraelio piliečiai, netaikomas reikalavimas, kertant valstybių šalių išorines sienas, turėti vizą, ne ilgesniam nei trijų mėnesių bendros trukmės buvimo laikotarpiui.

Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktas nustato, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio įstatymo 11 straipsnio 2-5, 7 dalyse užsieniečiams nustatytą terminą. Ginčijamo sprendimo priėmimo dienai pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo pasibaigus bevizio režimo terminui, jam išduotos daugkartinės nacionalinės vizos galiojimo terminui bei laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje terminui, t. y. Lietuvos Respublikoje buvo be teisinio pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, siekdamas įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje: prašymą išduoti nacionalinę vizą ir laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė tik 2015 m. balandžio 22 d., kai jau buvo pasibaigęs jo bevizio buvimo Lietuvos Respublikoje terminas. Už tai 2015 m. balandžio 21 d. pareiškėjui buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas bei jis buvo nubaustas administracine tvarka. Kviečiamas į Migracijos departamentą atvykti 2015 m. rugpjūčio 3 d., atvyko tik 2015 m. rugpjūčio 12 d. Nors buvo informuotas paštu, 2015 m. rugpjūčio 14 d. išduoto laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje nustatyta tvarka neįformino, dėl ko leidimas neteko galios. Tačiau, kaip ne kartą pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), jog net jei užsieniečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas dėl to, kad jis nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, Europos Sąjungos teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo jį išsiųsti; sprendžiant klausimą dėl užsieniečio grąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti įvertinamos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, įskaitant asmenines priežastis, susijusias su asmens privataus gyvenimo ir šeimos gyvenimo apsauga, taip pat poreikiu užtikrinti nepilnamečių vaikų teisių apsaugą. Tai įtvirtina Įstatymo 128 straipsnio 1 dalis, kuri nustato, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

LVAT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog aiškindami ir taikydami Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas, ne tik teismai, bet ir valstybės institucijos privalo atsižvelgti į Europos Sąjungos teisės turinį ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas aiškinti suderinamai su Europos Sąjungos teisės aktais ir jų nuostatas plėtojančia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (2011 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011). Tokia pareiga įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje 2 dalį; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. ir 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimus ir kt.).

Europos Parlamentas ir Taryba 2008 m. gruodžio 16 d. priėmė direktyvą 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva). Pagal šios direktyvos 20 straipsnio 1 dalį, Europos Sąjungos valstybės narės jos nuostatas privalėjo įgyvendinti nacionalinėje teisėje iki 2010 m. gruodžio 24 d. (išskyrus Direktyvos 13 straipsnio 4 dalį). Direktyvos 21 straipsnyje nurodyta, kad ši direktyva pakeičia Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo 23 ir 24 straipsnio nuostatas. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. spalio 17 d. sprendime (administracinė byla Nr. A858-2332/2011) akcentavo, kad sprendžiant asmens išsiuntimo (įpareigojimo išvykti) iš Lietuvos Respublikos klausimus, būtina vadovautis netiesioginio Europos Sąjungos teisės, įskaitant direktyvas, veikimo principu. Šis principas reiškia, kad valstybės narės teismas, taip pat kitos kompetentingos valstybės institucijos, aiškindamos ir taikydamos nacionalinę teisę, nesvarbu, ar jos nuostatos priimtos prieš įsigaliojant direktyvai, ar po to, turi ją aiškinti kuo daugiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas (ESTT 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje Marleasing (C‑106/89), 8 p.; 2008 m. birželio 24 d. sprendimas byloje Commune de Mesquer (C‑188/07), 84 p.; 1997 m. gruodžio 18 d. sprendimas byloje Inter-Environnement Wallonie (C-129/96), 40 p.; 2004 m. vasario 12 d. sprendimas byloje Henkel KgaA (C-218/01), 60 p. ir kt.). Minėtą būtinybę nacionalinę teisę aiškinti pagal direktyvų nuostatas ir tikslus LVAT ne kartą buvo pažymėjęs ir anksčiau (2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010 ir kt.).

Minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad grąžinimas – tai trečiosios šalies piliečio grįžimo procesas – savanoriškai vykdant prievolę grįžti arba priverstinai. Pagal Direktyvos 3 straipsnio 1 dalies 4 punktą sprendimas grąžinti – tai administracinis ar teismo sprendimas ar aktas, kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti. Direktyvos 5 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose įtvirtintas imperatyvas, reikalaujantis, kad įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės tinkamai atsižvelgtų į vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir laikytųsi negrąžinimo principo. Direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės priima sprendimą grąžinti (kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti) kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių, o pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės narės, atsižvelgdamos į asmenines, humanitarines ar kitas priežastis, bet kuriuo metu gali suteikti atskirą leidimą gyventi ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti neteisėtai jų teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui, tokiu atveju sprendimas grąžinti nepriimamas. Direktyvos preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje expressis verbis nurodyta, jog pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais. LVAT, įvertinęs aptartas Direktyvos nuostatas bei jas plėtojančią ESTT praktiką, yra ne kartą pažymėjęs, jog svarstant išsiuntimo sprendimo priėmimo klausimą, gali paaiškėti aplinkybių, kurios leidžia daryti prielaidą, kad poreikis užtikrinti asmens teises gali nusverti poreikį pasiekti, kad tas asmuo nebebūtų Lietuvos Respublikos teritorijoje (žr., pvz., 2011 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011; 2014 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1242/2014).

Aiškinant ir taikant teisės normas šioje byloje, būtina atsižvelgti ir į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 8 straipsnio, užtikrinančio teisę į privataus gyvenimo ir šeimos gyvenimą, nuostatas. EŽTT savo praktikoje pripažįsta šeimos ryšių svarbą ir yra ne kartą konstatavęs, jog asmens išsiuntimas, nulemiantis šeimos ryšių nutraukimą, gali būti traktuojamas kaip EŽTK 8 straipsnio pažeidimas (žr., pvz., 2002 m. liepos 11 d. sprendimą Amrollahi prieš Daniją, pareiškimo Nr. 56811/00). EŽTT praktikoje pabrėžiama valstybės pareiga užtikrinti sąžiningą pusiausvyrą tarp asmens ir bendruomenės interesų (žr., pvz., 1994 m. rugsėjo 23 d. sprendimas Hokkanen prieš Suomiją (A serija, Nr. 290) bei pareigą priimant sprendimus vadovautis geriausių vaiko interesų užtikrinimo principu ir jo teisių apsauga pagal EŽTK 8 straipsnį (žr., pvz., 2004 m. vasario 5 d. sprendimą Kosmopoulou prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 60457/00). Tačiau EŽTT yra pabrėžęs, kad visais atvejais privaloma nustatyti, ar konkrečiu atveju tarp šeimos narių egzistuoja faktiniai šeimos santykiai ir šeimos gyvenimas (EŽTT 2008 m. liepos 17 d.sprendimas byloje prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 1122/04, 37 p.). Šiuo atveju turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys, ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (EŽTT 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).

Pažymėtina ir tai, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punktas) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. LVAT savo jurisprudencijoje yra ne kartą konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010; 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756‑422/2009 ir kt.). Taigi, prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę, turi būti įvertinta, ar konkrečiu atveju yra faktinių aplinkybių, užkertančių kelią to asmens grąžinimui į užsienio valstybę, taikant galiojančias Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas.

Įvertinus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, jog jau Sprendimo priėmimo metu Migracijos skyriui buvo žinomos aplinkybės, kad pareiškėjas yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete S. B. bei yra mažamečio D. H., gimusio 2015 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos Respublikoje, tėvas. Todėl atsakovas privalėjo visapusiškai ir išsamiai įvertinti, ar šios aplinkybės nėra priskirtinos prie aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo grąžinimas į užsienio valstybę gali būti neįmanomas. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad šiuo metu pareiškėjas gyvena Vilniuje su sutuoktine ir sūnumi. Tarp šeimos narių egzistuoja faktiniai šeimos santykiai ir šeimos gyvenimas, tarp pareiškėjo, jo sutuoktinės bei mažamečio sūnaus egzistuoja artimas ryšys, jie yra sukūrę savo namus Vilniuje. Pažymėtina, kad atsakovas nepateikė ir teismas nenustatė aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Akivaizdu, kad esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo įpareigojimas grįžti į Izraelį gali sukelti neigiamų pasekmių – pareiškėjo ir jo šeimos pasinaudojimas šeimos susijungimo teise būtų apsunkintas. Taigi, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikoje susiklosčiusius šeiminius ryšius, pareiškėjo išsiuntimas į kilmės valstybę pažeistų mažamečio vaiko interesus, neužtikrintų sąžiningos pusiausvyros tarp asmens ir bendruomenės interesų bei pareigos, priimant sprendimus, vadovautis geriausių vaiko interesų užtikrinimo principu ir jo teisių apsauga. Todėl teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat jo asmeninio ir šeiminio gyvenimo aspektus, daro išvadą, kad tarp pareiškėjo ir sutuoktinės bei mažamečio vaiko egzistuoja tokio pobūdžio faktiniai šeimos santykiai, kad, vadovaujantis anksčiau aptartais Europos Sąjungos teisės aktais ir jų nuostatas plėtojančia ESTT bei EŽTT praktika, EŽTK 8 straipsniu, negalėjo būti priimtas sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos išreiškia valstybės įsipareigojimą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. ir 2004 m. kovo 5 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog vaikas turi teisę gyventi kartu su savo tėvais ar kitais teisėtais savo atstovais, o šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad išskirti vaiką su tėvais ar kitais teisėtais jo atstovais prieš vaiko, taip pat tėvų (teisėtų jo atstovų) valią galima tik išimtiniais įstatymų numatytais atvejais bei nustatyta tvarka, vadovaujantis teismo sprendimu (nuosprendžiu) ir kai toks išskyrimas vaikui yra būtinas (siekiama išvengti pavojaus vaiko gyvybei, sveikatai, būtina pasirūpinti jo priežiūra, auklėjimu, apsaugoti kitus svarbius vaiko interesus).

Ne kartą LVAT praktikoje pažymėta, kad administraciniai aktai, kuriais sprendžiami asmens teisių ir pareigų klausimai, visais atvejais turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet asmeniui taikomi jo teisių apribojimai turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, o 1995 m. gruodžio 22 d. nutarime tas pats teismas nurodė, jog teisingumas yra vienas iš pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų; jis yra vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų; jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta aplinkybių, dėl kurių ginčijamame sprendime numatytas pareiškėjo teisių apribojimas – įpareigojimas išvykti iš šalies – galėtų būti pripažintas proporcingu siekiamam tikslui. Vien formalus Įstatymo nuostatų ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatų taikymas, neįvertinus minėtų reikšmingų tokiems atvejams aplinkybių, neatitinka viešojo administravimo principų, o būtent – įstatymo viršenybės, objektyvumo ir proporcingumo principų (VAĮ 3 straipsnis).

Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, išdėstytais motyvais ir teisės aktų analize, teismas daro išvadą, kad atsakovas tinkamai neįvertino anksčiau nurodytų faktinių aplinkybių ir jų nepagrįstai nepripažino užkertančiomis kelią sprendimo įpareigoti pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respublikos priėmimui, dėl Sprendimas pripažįstamas neteisėtu ir nepagrįstu, ir yra naikintinas.

Pareiškėjas pateikė prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei dėl sumokėto žyminio mokesčio. Kadangi nagrinėjamo teisinio ginčo atveju teismo sprendimas yra palankus pareiškėjui, atsakovui kyla pareiga atlyginti jo patirtas kreipimosi į teismą išlaidas. Pareiškėjas pateikė įrodymus, kad 2015 m. gruodžio 28 d. sudarė teisinių paslaugų sutartį su advokatu V. M. dėl skundo šioje administracinėje byloje surašymo, skundo teismui padavimo ir atstovavimo šioje byloje iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Pareiškėjas už šias teisines paslaugas advokatui sumokėjo 300 eurų (2015 m. gruodžio 31 d. mokėjimo pavedimo Nr. 688 išrašas, pinigų priėmimo kvitai (2016 m. vasario 29 d. LAT Nr. 805779, 2016 m. kovo 21 d. LAT Nr. 805783)). Pareiškėjui apmokant už advokato paslaugas, galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtinta Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nauja redakcija. Nustatyta, kad skundas byloje surašytas ir pateiktas teismui per LITEKO viešųjų elektroninių paslaugų EPP sistemą 2015 m. gruodžio 29 d., advokatas dalyvavo 2016 m. vasario 29 d. ir 2016 m. kovo 21 d. Panevėžio apygardos administraciniame teisme vykusiuose teismo posėdžiuose (viso – 2 valandas 25 minutes, kurios, vadovaujantis Rekomendacijų 9 punkto nuostata, prilyginamos 2 valandoms). Taigi, pareiškėjo sumokėta advokatui suma neviršija pagal Rekomendacijų 2, 7, 8.2, 8.19 punktus apskaičiuoto užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas (skundo surašymą ir atstovavimą teisme) maksimalių dydžių. Todėl ši atstovavimo išlaidų suma priteistina iš atsakovo (ABTĮ 44 str. 6 d.).

Pareiškėjo sumokėtą žyminį mokestį patvirtina 2015 m. gruodžio 29 d. mokėjimo pavedimo Nr. 66 išrašas, todėl šios išlaidos taip pat priteistinos iš atsakovo (ABTĮ 44 str. 2 d.).

III.

Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrius apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neįvertino faktinių bylos aplinkybių, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas vienareikšmiškai nustatė, jog ginčijamo sprendimo priėmimo metu pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai – pareiškėjui išduotos daugkartinės nacionalinės vizos galiojimo terminas ir bevizio buvimo terminas jau buvo pasibaigęs. Be to, nors pareiškėjui 2015 m. rugpjūčio 14 d. nuspręsta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jis nustatytu laiku, t. y. iki 2015 m. lapkričio 14 d., neįformino šio leidimo, todėl jis neteko galios. Teismas pripažino, kad tokia situacija susiklostė būtent dėl pareiškėjo neatidumo ir nerūpestingumo. Vadinasi, pats teismas nusprendė, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu egzistavo Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas sprendimo grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priėmimo pagrindas. Teismas nurodė tik tai, kad „pareiškėjo įpareigojimas grįžti į Izraelį gali sukelti neigiamų pasekmių – pareiškėjo ir jo šeimos pasinaudojimas šeimos susijungimo teise būtų apsunkintas <...>, pažeistų mažamečio vaiko interesus“, tačiau nepateikė faktais ir teisės normomis pagrįstų argumentų, įrodančių, kad 2015 m. gruodžio 19 d. ginčijamo sprendimo priėmimas ir vykdymas nulemtų jo turimų šeimos ryšių nutraukimą ir tokiu būtu pažeistų jo teisę į šeimos gyvenimą, kaip tai apibrėžta EŽTK 8 straipsnio 1 dalyje. EŽTK 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra tapati teisei į šeimos susijungimą, ši teisė taip pat nesukuria prielaidos manyti, kad EŽTK 8 straipsnis nustato absoliutų teisinį pagrindą valstybės teritorijoje neteisėtai esančių užsieniečių legalizavimui. EŽTT 2014 m. spalio 3 d. sprendime Jeunesse prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 12738/10, be kita ko, pakartojo savo nusistovėjusią praktiką, pagal kurią, kai šeima buvo sukurta tuo metu, kai susiję asmenys žinojo, kad vieno iš jų imigracinė padėtis buvo tokia, kad šeimos gyvenimo tęsimas valstybėje nuo pradžių bus rizikingas, tik išimtinėmis aplinkybėmis šeimos nario, kuris yra ne pilietis, išsiuntimas iš valstybės sudarys EŽTK 8 straipsnio pažeidimą. Vadinasi, ir šiuo atveju vien tai, kad pareiškėjas sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete ir jiems gimė vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, nereiškia, kad skundžiamas sprendimas, kuriuo pareiškėjas įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, automatiškai pažeidžia EŽTK 8 straipsnį. Pažymėtina, kad pareiškėjo santuoka įregistruota 2015 m. kovo 17 d., o jau nuo 2015 m. kovo 14 d. pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai. Santuokos sudarymo dieną, pareiškėjas žinojo apie rizikingą imigracijos padėtį. Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės neįvertino. Apeliantas pažymi, kad neuždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, o tik įpareigojo išvykti į Izraelį. Taigi pareiga prieš priimant sprendimą įvertinti visas aplinkybes buvo įvykdyta.

Pareiškėjas A. H. su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti apeliacinės instancijos teismo proceso metu patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia EŽTK 8 straipsniu ir jo analize, tačiau ši nuostata buvo tik viena iš daugelio nuostatų, kuriomis pirmosios instancijos teismas grindė savo sprendimą. Atsakovo nurodytas argumentas, kad teismas nesurinko duomenų, kad pareiškėjui ir (ar) jo šeimos nariams pareiškėjo išvykimas lemtų šeimos santykių nutrūkimą, yra nepriimtinas, nes šiuo argumentu atsakovas siekia įrodyti, kad įrodinėjimo našta dėl realių (ne fiktyvių) pareiškėjo ir jo šeimos narių santykių turėtų tekti pareiškėjui. Pagal nusistovėjusią praktiką, šeimos santykių (pvz., santuokos) fiktyvumą įrodinėja valstybės institucijos, todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai motyvavo savo sprendimą. Be to, net trumpalaikis šeimos išsiskyrimas pareiškėjui ir jo šeimai (ypač mažamečiui sūnui) daro žalą, kelia stresą. Atsiliepime pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nurodė tik vieną priežastį, kodėl pareiškėjas iki galo neįformino leidimo laikinai gyventi Lietuvoje – teismas nurodė tik pareiškėjo nerūpestingumą, neatidumą, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad Migracijos departamentas, rašydamas pareiškėjo elektroninio pašto adresą suklydo, todėl sprendimas pareiškėjo nepasiekė. Iki tol toks susirašinėjimas vyko sklandžiai. Pareiškėjas pagrįstai tikėjosi šį sprendimą gauti elektroniniu paštu. 2015 m. rugsėjo 3 d. jam gimė sūnus, todėl pareiškėjas turėjo kitokių rūpesčių. Be to, jo sutuoktinės nėštumas paskutinėmis termino dienomis buvo komplikuotas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime prašo tenkinti atsakovo Migracijos skyriaus apeliacinį skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, taip pat mano, kad teismas visiškai neįvertino faktinių bylos aplinkybių, todėl priėmė neteisėtą ir objektyviais duomenimis nepagrįstą sprendimą.

Migracijos departamentas papildomai informuoja teismą, kad pareiškėjas nei Migracijos skyriaus 2015 m. gruodžio 19 d. sprendimo priėmimo metu, nei vėliau teisės aktų nustatyta tvarka nepateikė naujo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi, todėl teisės gyventi Lietuvoje neįgijo. Migracijos departamente 2016 m. vasario 19 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas leisti jam pateikti prašymą ir dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Lietuvoje esant neteisėtai. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, 2016 m. kovo 10 d. raštu informavimo pareiškėją, kad negali tenkinti šio jo prašymo. Minėtas sprendimas apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, administracinės bylos Nr. eI-6884-484/2016. Sprendimas minėtoje byloje dar nepriimtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus 2015 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 50-SP9-10 teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo sprendimu atsakovas nutarė įpareigoti Izraelio pilietį A. H. savanoriškai išvykti į Izraelį per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2016 m. sausio 3 d. (1 p.) bei įspėti pareiškėją, kad, per nustatytą laiką neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl išsiuntimo iš šalies (2 p.). Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu, atsižvelgus į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ir į tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į Izraelį.

Pažymėtina, kad Migracijos skyriaus 2015 m. gruodžio 19 d. sprendime Nr. 50-SP9-10 nurodyta, jog „A. H., gim. (duomenys neskelbtini), gyv. Izraelyje, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), yra neteisėtai Lietuvos Respublikoje. A. H. Lietuvos Respublikoje yra ilgiau negu 90 dienų, išduota viza (D) 001341230, galiojanti nuo 2015-04-24 iki 2015-08-22.“ Taigi, kaip 2016 m. sausio 20 d. atsiliepime į pareiškėjo skundą paaiškino trečiasis suinteresuotas asmuo, atsakovas skundžiamame 2015 m. gruodžio 19 d. sprendime nustatė tai, kad A. H. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, t. y. pažeisdamas Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytą 90 dienų per 180 dienų laikotarpį bevizio buvimo laiką, nes jam išduota daugkartinė nacionalinė viza galiojo nuo tik nuo 2015 m. balandžio 24 d. iki 2015 m. rugpjūčio 22 d.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 8 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundą, t. y. panaikino Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus 2015 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 50-SP9-10 bei priteisė pareiškėjui iš atsakovo 322 eurus teismo išlaidų. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su šiuo teismo sprendimu iš esmės sutinka. Be to, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog skundžiamas Migracijos skyriaus sprendimas priimtas tinkamai neatsižvelgus į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas aplinkybes, t. y. tinkamai neįvertinus pareiškėjo ryšių su Lietuvos Respublika, jo asmeninio bei šeiminio gyvenimo aspektų, kurie egzistavo Sprendimo priėmimo metu. Šiuo aspektu apeliacinio teismo teisėjų kolegija Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendime išdėstytų argumentų nekartoja, o tik jiems pritaria (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Kita vertus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 8 d. sprendime padaryta išvada, kad Migracijos skyriaus 2015 m. gruodžio 19 d., t. y. sprendimo Nr. 50-SP9-10 priėmimo dieną pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo pasibaigus bevizio režimo terminui, jam išduotos daugkartinės nacionalinės vizos galiojimo terminui bei laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje terminui, t. y. Lietuvos Respublikoje buvo be teisinio pagrindo.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjui A. H. 2015 m. balandžio 24 d. buvo išduota nacionalinė D viza Nr. 001341230, galiojanti nuo 2015 m. balandžio 24 d. iki 2015 m. rugpjūčio 22 d. Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atsižvelgęs į tai, kad minėta viza galiojo iki 2015 m. rugpjūčio 22 d., 2015 m. gruodžio 19 d. surašė pareiškėjui administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 50P-46681120-15, kuriame konstatavo, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, pasibaigus bevizio buvimo laikui, kuris yra numatytas Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje (užsienietis turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje be vizos ne ilgiau nei 90 dienų per 180 dienų laikotarpį). Minėta, kad iš esmės tokiais pat motyvais rėmėsi atsakovas priimdamas nagrinėjamoje administracinėje byloje skundžiamą Sprendimą. Tačiau, kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2015 m. rugpjūčio 14 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui A. H. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį vienerius metus. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2015 m. rugpjūčio 14 d. pranešime Nr. (15/4-17)10K-43543, kuris adresuotas pareiškėjui, nurodė, kad sprendimas išduoti leidimą laikinai gyventi galioja 3 mėnesius nuo sprendimo priėmimo dienos, t. y. iki 2015 m. lapkričio 14 d.; nepateikus dokumentų iki nurodytos datos, sprendimas netenka galios ir šio leidimo (gyventi Lietuvos Respublikoje vienerius metus) išdavimo klausimas nagrinėjamas iš naujo Įstatymo nustatyta tvarka. Vadinasi, laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d. iki 2015 m. lapkričio 14 d. galiojo pareiškėjo atžvilgiu priimtas sprendimas išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Į minėtą 3 mėnesių laikotarpį nei atsakovas, priimdamas Sprendimą, nei teismas neatsižvelgė, t. y. skundžiamame Migracijos skyriaus 2015 m. gruodžio 19 d. sprendime Nr. 50-SP9-10 atsakovas nepaaiškino, kodėl šio laikotarpio nelaikė laikotarpiu, per kurį pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo teisėtai. Ši aplinkybė (kad pareiškėjo atžvilgiu 2015 m. rugpjūčio 14 d. buvo priimtas sprendimas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje) Sprendime net neminima, t. y. į ją atsakovas, priimdamas sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo į Izraelį, neatsižvelgė. Pastebėtina ir tai, kad skundžiamame Sprendime tik nurodyti atitinkami Įstatymo straipsniai, kuriais remiantis buvo priimtas šis individualus administracinis aktas, tačiau nepaaiškinta kaip nurodytas teisinis reglamentavimas pritaikomas nagrinėjamu atveju susidariusiai faktinei situacijai.

Panevėžio apygardos administracinis teismas iš esmės teisingai pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p.) yra įstatymo viršenybės principas, kuris inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuota, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Tai reiškia, kad minėto įstatymo nurodytose nuostatose reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui – privalomą elgesio modelį priimant individualius administracinius aktus.

LVAT praktikoje, aiškinant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, akcentuojama, jog individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009; 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-471/2009; 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-3506/2011). Viešojo administravimo subjektai savo veikla turi nepažeisti teisės aktų reikalavimų, jų sprendimai turi būti pagrįsti, o sprendimų turinys atitikti teisės normų reikalavimus (žr., 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009 ir kt.). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį adm. byloje Nr. A556-1898/2008; 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį adm. byloje Nr. A756-2036/2008; 2012 m. kovo 22 d. nutartį adm. byloje Nr. A502-212/2012).

Nagrinėjamu atveju ginčijamas atsakovo Sprendimas negali būti vertinamas kaip atitinkantis esminius Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus individualaus administracinio akto turinio reikalavimus. Sprendimas nėra  tinkamai motyvuotas, o nemotyvuotas administracinis aktas yra neteisėtas iš esmės (ABTĮ 86 str. 1 d. 1 p.), kas sudaro savarankišką pagrindą jį panaikinti.

Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą sprendimą – atsakovo Migracijos skyriaus 2015 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 50-SP9-10 panaikino. Šio sprendimo rezoliucinės dalies keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Pareiškėjas A. H. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš atsakovo visas jo apeliaciniame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjo atstovas – advokatas V. M., apeliacinės instancijos teisme atstovaujantis pareiškėją 2016 m. gegužės 4 d. sudarytos atstovavimo sutarties pagrindu, 2016 m. birželio 22 d. teismui pateikė raštą, kuriame patikslino prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Šiame rašte pareiškėjo atstovas nurodė, kad iš atsakovo prašo priteisti 300 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas surašant 2016 m. gegužės 5 d. atsiliepimą į apeliacinį skundą. Kartu su minėtu raštu teismui buvo pateikta 2016 m. birželio 6 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 2016-21, kuri patvirtina, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą advokatas V. M. pareiškėjui pateikė 300 Eur sąskaitą. Iš advokato V. M. pasirašyto 2016 m. birželio 16 d. pinigų priėmimo kvito matyti, jog pareiškėjas A. H. minėtam advokatui sumokėjo 300 Eur.

Kadangi pareiškėjo skundas tenkintas visiškai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. H. nagrinėjamu atveju turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nuo 2015 m. kovo 20 d. įsigaliojusių Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą maksimali rekomenduojama priteisti suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 928,85 Eur (1,3 x 714,5 Eur). Taigi, pareiškėjo prašoma suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (300 Eur) neviršija numatytos Rekomendacijose. Kita vertus, Rekomendacijų 2 punkte nurodyta, kad nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas, be kita ko, atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą (2.1 p.); teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą (2.2 p.); sprendžiamų teisinių klausimų naujumą (2.7 p.); advokato darbo laiko sąnaudas (2.9 p.); kitas svarbias aplinkybes (2.10 p.).

Pažymėtina, kad pareiškėjo atstovo surašytas atsiliepimas į atsakovo Migracijos skyriaus apeliacinį skundą nėra sudėtingas: jokių naujų argumentų jame nenurodyta; praktika šios kategorijos bylose yra pakankamai aiški. Nors atsiliepimo į apeliacinį skundą apimtis yra aštuoni (nepilni) puslapiai, tačiau nesutikimo su apeliaciniu skundu motyvai pateikiami tik keturiuose puslapiuose, likusioje atsiliepimo dalyje pakartojamos faktinės bylos aplinkybės, pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys bei atsakovo apeliacinio skundo turinys; be to, didžiąją dalį nesutikimo su apeliaciniu skundu motyvų taip pat sudaro pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų motyvų bei pareiškėjo teismui pateikto skundo argumentų pakartojimas. Todėl apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi atsiliepimo į atskirąjį skundą turinį bei apimtį, vadovaudamasi Rekomendacijų 2 punktu, pareiškėjo prašymą priteisti iš atsakovo 300 Eur bylinėjimosi išlaidų tenkina iš dalies ir priteisia A. H. iš atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus 150 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 45 straipsnio 2 dalimi, 133 straipsniu,

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo A. H. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkinti iš dalies ir priteisti A. H. iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus 150 Eur  (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) teismo išlaidoms, patirtoms nagrinėjant apeliacinėje instancijoje administracinę bylą Nr. eA-3706-756/2016, atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė