Civilinė byla Nr. e2A-296-910/2023
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-04544-2020-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.7; 3.3.1.18.4
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. kovo 23 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Tomo Venckaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 15 d. sprendimo ir atsakovės A. J. prisidėjimą prie atsakovo apeliacinio skundo civilinėje byloje pagal ieškovės J. M. ieškinį atsakovams V. J. ir A. J. dėl paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – A. M., notarė Z. K..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė J. M. (toliau – ir ieškovė) pateikė teismui ieškinį, kuriame prašė: 1) pripažinti negaliojančiomis (niekinėmis) ab initio (nuo sudarymo) 2018 m. kovo 7 d. paskolos sutartį ir 2018 m. birželio 20 d. paskolos sutartį (toliau – paskolos sutartys), sudarytas ieškovės ir trečiojo asmens A. M. (toliau – ir trečiasis asmuo) su atsakovais V. J. ir A. J. (toliau kartu – ir atsakovai); 2) taikyti restituciją, įpareigojant ieškovę ir trečiąjį asmenį grąžinti atsakovams pagal 2018 m. kovo 7 d. paskolos sutartį – 20 000 Eur, pagal 2018 m. birželio 20 d. paskolos sutartį – 40 000 Eur; 3) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad ji ir trečiasis asmuo 2018 m. kovo 7 d. su atsakovais sudarė paskolos sutartį. Šios paskolos sutarties 1 punkte nurodyta, kad ieškovė ir trečiasis asmuo pasiskolino iš atsakovų 24 320 Eur sumą ir privalo ją grąžinti iki 2019 m. kovo 7 d. Iš šios paskolos sutarties kylančių prievolių tinkamas įvykdymas užtikrintas nustačius 0,2 proc. dydžio netesybas už kiekvieną pradelstą dieną bei 2018 m. kovo 7 d. sudarius maksimaliosios hipotekos sutartį, kurios pagrindu įkeistas ieškovei ir trečiajam asmeniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis 6,7361 ha žemės ūkio paskirties sklypas. Hipotekos sutarties suma – 24 320 Eur. 2018 m. birželio 20 d. ieškovė ir trečiasis asmuo su atsakovais sudarė dar vieną paskolos sutartį, pagal kurią pasiskolintą 49 600 Eur sumą reikėjo grąžinti iki 2019 m. birželio 22 d. Iš šios paskolos sutarties kylančių prievolių tinkamas įvykdymas užtikrintas nustačius 0,5 proc. dydžio netesybas už kiekvieną pradelstą dieną bei 2018 m. birželio 20 d. sudarius maksimaliosios hipotekos sutartį, kurios pagrindu įkeistas ieškovei ir trečiajam asmeniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis visas nekilnojamasis turtas. Hipotekos sutarties suma – 49 600 Eur. Ieškovė ir trečiasis asmuo dėl finansinių sunkumų laiku įvykdyti paskolos sutartimis prisiimtų įsipareigojimų negalėjo, todėl atsakovai inicijavo priverstinį skolos išieškojimą.
3. Ieškovės teigimu, paskolos sutartyse nurodytas teiginys, kad sutartys yra neatlygintinės (be palūkanų), yra neteisingas. Sudarant paskolos sutartis, atsakovai reikalavo įtvirtinti sąlygą, kad paskolos sutartys yra neatlygintinės, o paskolos gavėjams nekyla pareiga mokėti pelno palūkanų. Taip atsakovai siekė nuslėpti iš neteisėtai teikiamų finansinių paslaugų gaunamas pajamas. Atsakovai iš paskolos sutartyse nurodytos paskolos sumos atimdavo taikomą pinigų skolinimo mokestį, todėl ieškovė ir trečiasis asmuo realiai pinigų gavo mažiau nei nurodyta paskolos sutartyse. 2018 m. kovo 7 d. paskolos sutartyje nurodyta, kad atsakovai perdavė 24 320 Eur sumą, nors realiai perdavė tik 20 000 Eur. 2018 m. birželio 20 d. paskolos sutartyje nurodyta, kad atsakovai perdavė 49 600 Eur, nors realiai perdavė 40 000 Eur. Su atsakovais sudarytos paskolos sutartys prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms bei viešajai tvarkai. Taikant restituciją, paskolos gavėjai privalo grąžinti tik tai, ką yra gavę iš atsakovų, restitucijos taikymas negali lemti atsakovų nepagrįsto praturtėjimo.
4. Atsakovai V. J. ir A. J. nurodė, kad ginčo paskolos sutartys, hipotekos sutartys, sudarytos su ieškove ir trečiuoju asmeniu, neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai. Ieškovė ieškinyje (melagingai) nurodo, kad, sudarydama 2018 m. kovo 7 d. paskolos sutartį, iš atsakovų pasiskolino ir gavo tik 20 000 Eur, nes paskolos sutarties 3 puslapyje ieškovė pati savo ranka raštu patvirtino ir kartu su A. M. pasirašė, jog iš atsakovų gavo visą 24 320 Eur sumą grynais pinigais. Taip pat ieškovė ieškinyje (melagingai) nurodo, kad, sudarydama 2018 m. birželio 20 d. paskolos sutartį, ji iš atsakovų pasiskolino ir gavo tik 40 000 Eur, nes paskolos sutarties 4 puslapyje ieškovė pati savo ranka raštu patvirtino ir kartu su A. M. pasirašė, jog iš atsakovų gavo visą 49 600 Eur sumą. Ieškovė ilgą laiką sutiko su paskolos sutarčių sąlygomis, jų neginčijo, jos ir A. M. atsakovams įkeistas turtas rinkoje yra mažiau vertingas nei atsakovų suteiktų paskolų sumos, jie nuo atsakovų slėpė informaciją apie savo įsipareigojimus kitiems asmenims. Ieškovė ir trečiasis asmuo, pasirašydami paskolų sutartis, hipotekų sutartis, patvirtino, kad sutartis perskaitė, suprato jų turinį ir pasekmes, jos atitinka jų valią, todėl ieškovė sutartis ginčija nepagrįstai, nesąžiningai.
5. Kauno apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
6. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. balandžio 13 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pripažino negaliojančiomis (niekinėmis) nuo sudarymo momento 2018 m. kovo 7 d. paskolos sutartį (notarinio registro Nr. 2330) ir 2018 m. birželio 20 d. paskolos sutartį (notarinio registro Nr. 6031), sudarytas ieškovės J. M. ir trečiojo asmens A. M. su atsakovais V. J. ir A. J.; bylos dalį dėl restitucijos taikymo grąžino nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Kauno apygardos teismas 2022 m. gruodžio 15 d. sprendimu, taikydamas restituciją, įpareigojo ieškovę J. M. ir trečiąjį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų, A. M. grąžinti atsakovams V. J. ir A. J. 45 892,75 Eur sumą; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
8. Teismas pažymėjo, kad ieškovė, pripažinus paskolos sutartis negaliojančiomis, prašo taikyti restituciją ir įpareigoti ieškovę bei trečiąjį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų, A. M. grąžinti atsakovams 45 892,75 Eur (60 000 Eur – 14 107,25 Eur) sumą. Taigi skolininkai (ieškovė ir trečiasis asmuo), teigdami, kad pagal ginčo paskolos sutartis yra gavę 60 000 Eur (40 000 Eur + 20 000 Eur), įrodinėja, jog yra sumokėję atsakovams pagal paskolos sutartis 14 107,25 Eur. Ieškovė neginčija ir pripažįsta faktą, kad turėjo poreikį iš atsakovų skolintis pinigines sumas, taip pat faktą, kad sutartyse, sudarytose notarine forma, ginčijamų paskolos sutarčių 1 punktuose nustatyta bei sutartyje ieškovės ranka yra prierašai, jog sutartyse įvardintas sumas paskolos gavėjai yra gavę. Nors sutartyse yra prierašai, kad atsakovai ieškovei ir trečiajam asmeniui skolina be palūkanų (neatlygintinai), tačiau ieškovė įrodinėja, jog šios paskolos sutartys buvo atlygintinės – atsakovai ieškovei ir trečiajam asmeniui paskolino mažiau nei nurodyta paskolos sutartyse (pagal 2018 m. kovo 7 d. paskolos sutartį – 20 000 Eur, pagal 2018 m. birželio 20 d. paskolos sutartį – 40 000 Eur), o likusi suma (pagal 2018 m. kovo 7 d. paskolos sutartį – 4 320 Eur, pagal 2018 m. birželio 20 d. paskolos sutartį – 9 600 Eur) turėjo tekti atsakovams, kaip užmokestis už skolinimą.
9. Iš šalių paaiškinimų teismas nustatė, kad piniginės lėšos buvo perduotos grynaisiais pinigais, šalys pripažįsta ir aplinkybę, jog prieš sutarčių pasirašymą perduodami pinigai buvo perskaičiuojami, notaras, tvirtinęs sandorius, perskaičiuojant pinigus nedalyvavo. Be to, įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutartimi šioje civilinėje byloje konstatuota, kad šalių sudarytos paskolos sutartys buvo atlygintinės. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovai, paskolos sutartyse deklaruodami suteikiamų paskolų neatlygintinumą ir neįsteigdami juridinio asmens, siekė išvengti imperatyvių Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo (toliau – SNTSKĮ) nuostatų taikymo paskolos sutarčių sudarymui. Taip pat apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovų argumentai, jog paskolos sutartys yra neatlygintinės, nes atsakovai taip siekė apsisaugoti nuo galimos rizikos, nėra įtikinami.
10. Teismas, iš byloje esančių įrodymų nustatęs, kad: 1) paskolos sutartys buvo atlygintinės; 2) atsakovai ne tik ieškovei, bet ir kitiems asmenims skolindami pinigus siekė pelno; 3) piniginių lėšų skolinimas buvo atsakovų verslas; 4) atsakovai logiškai nepagrindė tikslo skolinti neatlygintinai gana reikšmingas pinigines sumas nepažįstamiems asmenims; 5) atsakovų argumentai, kad suteikiant neatlygintines paskolas taip buvo siekiama apsaugoti lėšas nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų galimo neteisėto jų konfiskavimo, nėra patvirtinti byloje surinktais įrodymais, nusprendė, jog yra pagrindas tikėti ieškovės ir trečiojo asmens paaiškinimais, kad šalys pagal 2018 m. kovo 7 d. paskolos sutartį susitarė dėl 20 000 Eur paskolos, pagal 2018 m. birželio 20 d. paskolos sutartį – 40 000 Eur paskolos, o pagal 2018 m. kovo 7 d. paskolos sutartį 4 320 Eur suma ir pagal 2018 m. birželio 20 d. paskolos sutartį 9 600 Eur suma turėjo tekti atsakovams kaip užmokestis už skolinimą.
11. Ieškovė įrodinėjo, kad atsakovams ji ir jos sutuoktinis, taip pat kiti asmenys, jos nurodymu, grąžino iš viso 14 107,25 Eur. Šią aplinkybę įrodo prie 2021 m. birželio 29 d. dokumento esantys priedai, kurie patvirtina, kad mokėjimo pavedimais atsakovams yra pervesta 14 107,25 Eur suma. Įrodymų apie didesnės paskolos dalies grąžinimą į bylą nepateikta. Atsižvelgęs į tai, kad 2018 m. kovo 7 d. ir 2018 m. birželio 20 d. paskolos sutartys visa apimtimi pripažintos negaliojančiomis, taip pat ir sutarčių sąlygos dėl 0,2 proc. dydžio netesybų, teismas priėjo prie išvados, jog, taikant restituciją, paskolos gavėjai (ieškovė ir trečiasis asmuo) įpareigotini grąžinti atsakovams 45 892,75 Eur (60 000 Eur – 14 107,25 Eur).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
12. Apeliaciniame skunde atsakovas V. J. ir prisidėjime prie atsakovo apeliacinio skundo atsakovė A. J. prašo: panaikinti Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – taikant restituciją, įpareigoti ieškovę J. M. bei trečiąjį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų, A. M. grąžinti atsakovams V. J. ir A. J. 73 920 Eur sumą; priteisti bylinėjimosi išlaidas; iš naujo išnagrinėti ir tenkinti visus atsakovo Kauno apygardos teismui teiktus, bet netenkintus prašymus atlikti veiksmus; apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Teismas nenurodė įrodymų, iš kurių nustatė, kad: 1) paskolos sutartys buvo atlygintinės; 2) atsakovai ne tik ieškovei, bet ir kitiems asmenims skolindami pinigus siekė pelno; 3) piniginių lėšų skolinimas buvo atsakovų verslas; 4) atsakovai logiškai nepagrindė tikslo skolinti neatlygintinai gana reikšmingas pinigų sumas nepažįstamiems asmenims; 5) atsakovų argumentai, kad suteikiant neatlygintines paskolas taip buvo siekiama apsaugoti lėšas nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų galimo neteisėto jų konfiskavimo, nėra patvirtinti byloje surinktais įrodymais. Tokių įrodymų byloje nėra.
12.2. Teismas nepagrįstai netikėjo atsakovų paaiškinimais, pateiktais rašytiniais įrodymais, notarės Z. K. paaiškinimais.
12.3. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 4, 5 dalis, nes iš atsakovų reikalavo įrodinėti pagal įstatymus preziumuojamas ir nepaneigtas bendra tvarka aplinkybes, aplinkybes, kurios grindžiamos ieškovės ir jos atstovo teismo posėdyje pripažintais faktais, netaikė atsakovų sąžiningumo prezumpcijos.
12.4. Teismas pažeidė CPK 141 straipsnį, nes po nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo neteisėtai leido ieškovei pakeisti ne tik ieškinio dalyką, bet ir pagrindą – „pranešant apie tariamą 14 107,25 Eur grąžinimą“.
12.5. Teismas nepagrįstai nenustatė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. balandžio 13 d. nutartyje ginčo paskolų atlygintinumą susiejo su paskolos sutartyse numatytu delspinigių dydžiu. Ieškovė iki neteisėtos Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutarties nuslėpė netesybų mokėjimus po atsakovo pranešimo apie paskolos sutarčių nutraukimą.
12.6. Teismas pažeidė CPK 163 straipsnio 3 dalį, nes privalomai nesustabdė bylos, kol bus nagrinėjama kita susijusi byla Nr. eA2-1621-1043/2022.
12.7. Teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti ieškovės J. M. ir trečiojo asmens A. M. dalyvavimą teismo posėdžiuose būtinu, užkirto kelią atsakovui užduoti jiems klausimus.
12.8. Teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti būtinu Kauno miesto 2-ojo notaro biuro notarės Z. K. dalyvavimą teismo posėdžiuose, nes ji gali paliudyti esmines bylai aplinkybes.
12.9. Teismas nepagrįstai leido liudytojui A. S. du kartus be teisėto pagrindo neatvykti liudyti apie jam žinomas bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, netaikė jam atsakomybės. Teismas užkirto kelią atsakovams įrodinėti, kad ieškovė ir trečiasis asmuo prieš paskolos sandorio tvirtinimą pinigus skaičiavo notaro biuro priimamajame notarės padėjėjo A. S. akivaizdoje, suskaičiavo 49 600 Eur ir šios sumos gavimą grynais pinigais patvirtino žodžiu notarės padėjėjui A. S., o vėliau raštu patvirtino notarės akivaizdoje.
12.10. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. balandžio 13 d. nutartyje, paskirstydamas įrodinėjimo pareigą, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.875 straipsnio nuostatas, nurodydamas, kad tuo atveju, jeigu paskolos šalis yra vartotojas, tai jis neturi įrodinėti aplinkybių, jog paskolos gavo mažiau, nei nurodyta paskolos sutartyje. Skundžiamas teismo sprendimas yra tokių neteisėtų Lietuvos apeliacinio teismo veiksmų pasekmė.
12.11. Teismas netyrė ir nevertino atsakovo pranešimų ieškovei ir trečiajam asmeniui apie nutraukiamas paskolų sutartis; A. S. motinos notarės R. S. patvirtinto įgaliojimo ieškovei; ieškovės 2019 m. rugpjūčio 1 d. rašyto prašymo dėl turto pardavimo iš varžytynių sustabdymo; ieškovės 2019 m. gruodžio 17 d. prašymo, kuriame ji pripažįsta paskolų sutartyse nurodytas gautas sumas; ieškovės 2020 m. sausio 15 d. prašymo, kuriame ji prašo atidėti 22 520 Eur ir 48 000 Eur grąžinimą; ieškovės 2020 m. vasario 17 d. prašymo antstoliui S. U. ir atsakovui, kuriame ji prašo atidėti 48 161,44 Eur skolos grąžinimą vykdomojoje byloje iki 2020 m. kovo 20 d. ir neskelbti varžytynių.
12.12. Teismas nepagrįstai atsisakė prijungti ir vertinti vykdomųjų bylų medžiagą ir apklausti kaip liudytoją antstolį S. U..
12.13. Teismas nepagrįstai atsisakė prijungti ir vertinti visų vykdomųjų bylų, kuriose išieškoma iš ieškovės, jos sutuoktinio A. M., A. M. ir A. M., medžiagas.
12.14. Teismas nepagrįstai atsisakė taikyti CK 6.875 straipsnio 1 dalį, nes aplinkybę, kad ieškovė pinigų gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, privalo įrodyti paskolos gavėjas.
12.15. Ieškovei prašant taikyti restituciją, būtent jai ir tenka pareiga įrodyti, kad ji gavo ne 73 920 Eur, o 60 000 Eur, tačiau ieškovė patikimų rašytinių įrodymų nepateikė, o jos ir atstovo paaiškinimais nėra pagrindo vadovautis, nes jie prieštarauja bylos aplinkybėms, rašytiniams įrodymams, vykdomųjų bylų medžiagai.
12.16. Teismas nepagrįstai netenkino prašymo iš Kauno apylinkės teismo išreikalauti civilinės bylos Nr. e2-981-955/2014 medžiagą, kaip visos 73 920 Eur sumos perdavimo ieškovei įrodymą.
12.17. Teismas nepagrįstai netaikė ieškovės ir trečiojo asmens, kaip skolininkų, nesąžiningumo prezumpcijos (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).
12.18. Teismas nepagrįstai atsisakė nustatyti 2018 m. kovo 7 d. paskolos sutarties dokumentus rengusios notarės padėjėjos asmens tapatybę ir šaukti ją kaip liudytoją.
12.19. Teismas pažeidė CPK 163 straipsnio 2 dalį, nes atsakovai dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutarties priėmimo faktiškai neteko veiksnumo.
12.20. Teismas nepagrįstai neatnaujino bylos nagrinėjimo iš esmės pagal atsakovo 2022 m. gruodžio 2 d. prašymą, nors byloje reikėjo nustatyti naujas aplinkybes ir ištirti naujus įrodymus.
13. Atsakovė A. J. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį patenkinti.
14. Ieškovė J. M. ir trečiasis asmuo A. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo šiuos argumentus:
14.1. Atsakovai, nors turėjo pareigą įrodyti, kokia apimtimi skyrėsi paskolos sutartyse nurodyta ir paskolos gavėjams realiai perduota lėšų suma, šios pareigos nevykdė, ignoruodami Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutartį ir toliau laikydamiesi pozicijos, kad paskolos sutartys buvo neatlygintinės ir jose nurodytos sumos atitiko realiai perduotas sumas. Dėl to teismas, atsižvelgęs į šalių paaiškinimus, paskolos sutartyse nurodytų lėšų suteikimo būdą, padarė išvadą, kad pagal paskolos sutartis šalys realiai gavo 60 000 Eur, grąžino 14 107,25 Eur, todėl restitucijos suma – 45 892,75 Eur.
14.2. Apelianto argumentai, kad bylos nagrinėjimo metu buvo pakeistas ieškinio dalykas ir pagrindas, neatitinka tikrovės. Nors ieškinyje ir buvo suformuotas prašymas taikyti restituciją dėl 60 000 Eur, tačiau bylos nagrinėjimo metu į bylą ieškovė pateikė rašytinius įrodymus, kurie patvirtina, kad 14 107,25 Eur suma atsakovams buvo grąžinta. Kadangi Lietuvos apeliacinis teismas įpareigojo pirmosios instancijos teismą spręsti dėl restitucijos apimties, Kauno apygardos teismas, įvertinęs nepaneigtą įrodymą, patvirtinantį 14 107,25 Eur paskolos grąžinimo faktą, restitucijos apimtį sumažino grąžinta suma.
14.3. Teismas netenkino prašymo dėl J. M., A. M. ir notarės Z. K. dalyvavimo teismo posėdyje pripažinimo būtinu, nes apelianto įvardytos aplinkybės, kurias neva padėtų ištirti nurodyti asmenys, nereikalauja tyrimo, yra nesusijusios su byla. Be to, nėra jokio pagrindo spręsti, kad aptartų asmenų dalyvavimas teismo posėdyje būtų lėmęs kitokios restitucijos apimties nustatymą, nes apeliantas apskritai nenurodė ir neįrodinėjo paskolos sutartyse nurodytų ir realiai perduotų šalims lėšų apimties skirtumo.
14.4. Paskolos sutarčių negaliojimas yra konstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl bet kokie teiginiai, susiję su paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis teisėtumo kvestionavimu, yra visiškai nepagrįsti.
14.5. Teismas nepriėmė apelianto teiktų rašytinių įrodymų dalies, pagrįstai nurodęs, kad tie įrodymai nesusiję su bylos dalyku.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl prašymo sustabdyti bylą tol, kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla
15. Išnagrinėjus apeliacinę bylą 2023 m. vasario 21 d. teismo posėdyje ir teisėjų kolegijai atidėjus procesinio sprendimo priėmimą ir paskelbimą 2023 m. kovo 23 d. 16:00 val., Lietuvos apeliaciniame teisme 2023 m. kovo 17 d. gautas ieškovės J. M. advokato Justo Sakavičiaus prašymas atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir sustabdyti šią civilinę bylą tol, kol bus priimtas ir įsiteisės galutinis teismo procesinis sprendimas Kauno miesto apylinkės teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-831- 408/2023, kurioje V. J. (apeliantui civilinėje byloje) yra pareikšti kaltinimai, be kita ko, ir dėl to, kad su J. M. ir A. M. sudarytoje 2018 m. kovo 7 d. paskolos sutartyje melagingai nurodė, jog paskolino jiems 24 320 Eur, nors faktiškai perdavė 20 000 Eur, o 2018 m. birželio 22 d. paskolos sutartyje melagingai nurodė, kad paskolino 49 600 Eur, nors faktiškai perdavė 40 000 Eur. Ieškovės atstovo teigimu, nurodytoje baudžiamojoje byloje nustatinėjamos aplinkybės dėl pinigų perdavimo yra svarbios nagrinėjamoje civilinėje byloje.
16. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės atstovo prašymas sustabdyti civilinę bylą gautas išnagrinėjus apeliacinę bylą iš esmės, o teisėjų kolegijai išėjus į sprendimų priėmimo kambarį jokie dalyvaujančių byloje asmenų procesiniai dokumentai ir (ar) prašymai negali būti priimami ir nagrinėjami, atsisako priimti prašymą dėl civilinės bylos sustabdymo ir grąžina jį pateikusiam asmeniui.
Dėl įrodymų priėmimo, liudytojų iškvietimo, naujų įrodymų išreikalavimo
17. Apeliantas (atsakovas) V. J. prašo: 1) prie bylos prijungti su apeliaciniu skundu teikiamus įrodymus (Nr. 1-22), notarės Z. K. 2021 m. gruodžio 3 d. atsakymą į ieškovės ieškinį civilinėje byloje Nr. e2-647-945/2021, 2021 m. rugsėjo 23 d. atsiliepimą į V. J. 2021 m. lapkričio 3 d. prašymą; 2) apklausti kaip liudytojus A. M., A. M., A. S., notarę Z. K., A. S., notarės Z. K. padėjėją, rengusią 2018 m. kovo 24 d. paskolos ir hipotekos sutartis, antstolį S. U., teismo psichiatrą S. S., Kauno apylinkės teismo teisėją B. D., Kauno apylinkės prokuratūros prokurorę S. N., policijos pareigūnus S. N. L., V. B., G. P., S. K., B. M., N. I., R. K., R. O., R. V., D. S., teisėjus V. V., Ž. J., K. D., S. J., Marių psichiatrijos ligoninės gydytojas R. B., R. M., D. G., V. M., Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos psichiatrijos ekspertų komisijos narius J. D., A. G., A. G., UAB „Termo eksport“ vadovą A. K., visus ieškovės ir trečiojo asmens kreditorius, nurodytus atsakovo pateiktame 2021 m. spalio 21 d. išraše iš antstolių informacinės sistemos, J. V. S.; 3) iš Kauno rajono savivaldybės administracijos išreikalauti duomenis apie ieškovės ir trečiojo asmens ūkininkavimą, ūkininko pažymėjimus; iš Lietuvos migracijos departamento, Vidaus reikalų ministerijos išreikalauti duomenis apie ieškovės deklaruotą gyvenamąją vietą nuo 1987 m. sausio 1 d.; iš valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro išreikalauti duomenis apie ieškovės ir jos motinos bei tėvo nuo 1987 m. sausio 1 d. turėtą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini); išreikalauti ir prijungti prie bylos civilinių bylų Nr. eA2-792-775/2022, Nr. e2-270-945/2022, Nr. eA2-1621-1043/2022, baudžiamųjų bylų Nr. 1-67-738/2013, Nr. 1-14-749/2016, administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. A2.11.-2930-830/2016 medžiagą; iš VĮ Registrų centro išreikalauti 2018 m. liepos 12 d. pirkimo–pardavimo sutarties kopiją; iš UAB „Eksporto gama“ išreikalauti su antstolės N. B. kontoroje vykdoma vykdomąja byla Nr. 0176/19/01347, pareiškėju V. J. ir skolininkais A. M., J. M. bei jų skola susijusius duomenis.
18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylos proceso eigai optimizuoti įstatymų leidėjo yra nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus dvi išimtis: 1) jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) jeigu tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau (CPK 314 straipsnis). Toks naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme ribojimas nustatytas atsižvelgiant į CPK įtvirtintą apeliacijos modelį, kuriam būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių ir pan.
19. Ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, buvimu. Kasacinis teismas yra išskyręs tam tikrus kriterijus, kurie turi būti įvertinti sprendžiant, ar yra pagrindas naujiems įrodymams priimti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).
20. Pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Taigi įstatymas nurodo, kad įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Šioje normoje įtvirtinta įrodymų sąsajumo taisyklė, reiškianti, kad kiekvienoje byloje įrodinėjimas turi būti nukreiptas į faktų, kuriuos būtina nustatyti, išaiškinimą. Įrodymai gali būti susiję su įrodinėjimo dalyku tiesiogiai arba netiesiogiai. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmišką išvadą apie tai, įrodinėjamas faktas egzistuoja ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmiškos išvados padaryti neleidžia (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016 50 punktą; 2014 m. gegužės 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2014 ir kt.). Apibrėžus įrodinėjimo apimtį tie įrodymai, kurie nesusiję su įrodinėjimo dalyku, vertintini kaip nereikšmingi faktinėms bylos aplinkybėms nustatyti.
21. Pažymėtina tai, kad apeliantas (atsakovas), teikdamas naujus įrodymus, nepagrindė kiekvieno iš jų sąsajumo su įrodinėjimo dalyku, t. y. kokias konkrečiai turinčias reikšmės bylai aplinkybes patvirtina arba paneigia teikiami nauji įrodymai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, prašomi priimti nauji įrodymai, kuriais apeliantas (atsakovas) grindžia apeliacinio skundo argumentus, yra visiškai nesusiję su įrodinėjimo dalyku arba yra labai nuo jo nutolę ir negali turėti reikšmingos įtakos šalių ginčui dėl restitucijos taikymo (jos apimties) išspręsti. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir pirmiau aptartus kasacinio teismo išaiškinimus, apelianto (atsakovo) apeliacinės instancijos teismui pateikti nauji įrodymai nepriimami ir nevertinami.
22. Pagal CPK 190 straipsnį dalyvaujantis byloje asmuo, prašantis šaukti liudytoją, privalo nurodyti jo vardą, pavardę, gyvenamąją ar darbo vietą ir tas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti. Prašymą šaukti liudytoją pateikęs dalyvaujantis byloje asmuo CPK nustatyta tvarka sumoka visas liudytojo turėtas išlaidas.
23. Pažymėtina tai, kad apeliantas (atsakovas), prašydamas šaukti šios nutarties 15 punkte įvardytus liudytojus ir apklausti juos teismo posėdyje, nenurodė jiems formuluotinų klausimų, kokias reikšmingas bylai aplinkybes, susijusias su nagrinėjamu restitucijos taikymo klausimu, šie liudytojai gali patvirtinti ar paneigti, taip pat nepatvirtino, jog sutinka sumokėti visas liudytojų turėtas išlaidas, susijusias su dalyvavimu teismo posėdyje. Atsižvelgiant į tai, apelianto (atsakovo) prašymas šaukti liudytojus atmetamas kaip nepagrįstas. Dėl liudytojo A. S. šaukimo liudytoju ir jo apklausos atskirai pasisakytina šios nutarties motyvuose.
24. Pagal CPK 199 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti: rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama; pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo; aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti.
25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliaciniame skunde suformuluoti prašymai dėl įrodymų išreikalavimo yra ir aiškiai pavėluoti, ir nepagrįsti, nes apeliantas (atsakovas) nenurodė, kokias konkrečias aplinkybes, reikšmingas ginčui dėl restitucijos išspręsti, reikalaujami įrodymai patvirtintų ar paneigtų, nepagrindė prašomų išreikalauti įrodymų sąsajumo su įrodinėjimo dalyku (restitucijos taikymu). Be to, apeliantas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių pats negalėjo gauti kai kurių prašomų išreikalauti įrodymų ir pateikti jų pirmosios instancijos teismui (pavyzdžiui, apeliantas yra civilinių bylų Nr. eA2-792-775/2022, e2-270-945/2022, eA2-1621-1043/2022, baudžiamosios bylos Nr. 1-576-738/2015 (buvęs bylos Nr. 1-67-738/2013) dalyvis, todėl jis turi teisę tiek susipažinti su šių bylų medžiaga, tiek gauti jų (ar konkrečių jose esančių duomenų) kopijas). Atsižvelgiant į tai, apelianto (atsakovo) prašymai dėl įrodymų išreikalavimo atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
26. Apeliantas (atsakovas) prašo jo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nurodydamas, kad byloje reikia apklausti liudytojus, ištirti įrodymus, kuriuos buvo atsisakyta tirti, ir nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai.
27. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, įtvirtintą CPK 321 straipsnio 1 dalyje, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecijos teisė skirti apeliacinio skundo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka tais atvejais, kai teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į jį arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Pažymėtina, kad šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.
28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju apeliantas (atsakovas) nepagrindė prašymo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka būtinumo, tik nurodė, kad byloje reikia apklausti liudytojus, ištirti įrodymus, kuriuos buvo atsisakyta tirti, ir nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apelianto procesiniai prašymai dėl liudytojų apklausos ir įrodymų išreikalavimo yra atmesti (žr. nutarties 21, 23 punktus). Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje surinktų duomenų visuma, nurodo, kad jų pakanka tam, jog būtų galima visapusiškai ir objektyviai įvertinti apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą ir padaryti išvadą, ar restitucijos taikymo klausimas išspręstas teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Dėl to apelianto (atsakovo) prašymas apeliacinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas.
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų
29. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
30. Apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
31. Apeliacinis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo, patenkinus ieškovės ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, taikyta restitucija ir ieškovė bei trečiasis asmuo įpareigoti grąžinti atsakovams pinigines lėšas, kurias faktiškai gavo iš atsakovų pagal negaliojančius paskolos sandorius. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusioms faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias restitucijos taikymą, taip pat proceso teisės normas, nustatančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.
Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių
32. Byloje nustatyta, kad 2018 m. kovo 7 d. ieškovė ir trečiasis asmuo su atsakovais sudarė paskolos sutartį, kurioje nurodyta paskolos suma – 24 320 Eur, paskolos grąžinimo terminas – 2019 m. kovo 7 d., nustatytos 0,2 proc. dydžio netesybos už kiekvieną pradelstą dieną; sutartis patvirtinta notaro. 2018 m. kovo 7 d. sudaryta maksimaliosios hipotekos sutartimi atsakovams įkeistas ieškovei ir trečiajam asmeniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis 6,7361 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, hipotekos sutarties suma – 24 320 Eur.
33. 2018 m. birželio 20 d. ieškovė ir trečiasis asmuo su atsakovais sudarė dar vieną paskolos sutartį, kurioje nurodyta paskolos suma – 49 600 Eur, paskolos grąžinimo terminas – 2019 m. birželio 22 d., nustatytos 0,5 proc. dydžio netesybos už kiekvieną pradelstą dieną; sutartis patvirtinta notaro. 2018 m. birželio 20 d. maksimaliosios hipotekos sutartimi atsakovams įkeistas ieškovei ir trečiajam asmeniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis visas nekilnojamasis turtas, hipotekos sutarties suma – 49 600 Eur.
34. Ieškovė ir trečiasis asmuo laiku neįvykdė paskolos sutarčių, atsakovai inicijavo priverstinį skolos išieškojimą iš ieškovės ir trečiojo asmens turto.
35. Ieškovė J. M. pateikė teismui ieškinį, kuriame prašė: 1) pripažinti negaliojančiomis (niekinėmis) ab initio (nuo sudarymo) 2018 m. kovo 7 d. paskolos sutartį ir 2018 m. birželio 20 d. paskolos sutartį, sudarytas ieškovės ir trečiojo asmens A. M. su atsakovais V. J. ir A. J.; 2) taikyti restituciją, įpareigojant ieškovę ir trečiąjį asmenį grąžinti atsakovams pagal 2018 m. kovo 7 d. paskolos sutartį – 20 000 Eur, pagal 2018 m. birželio 20 d. paskolos sutartį – 40 000 Eur; 3) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
36. Kauno apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė.
37. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. balandžio 13 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pripažino negaliojančiomis (niekinėmis) nuo sudarymo momento 2018 m. kovo 7 d. paskolos sutartį (notarinio registro Nr. 2330) ir 2018 m. birželio 20 d. paskolos sutartį (notarinio registro Nr. 6031), sudarytas ieškovės J. M. ir trečiojo asmens A. M. su atsakovais V. J. ir A. J.; bylos dalį dėl restitucijos taikymo grąžino nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovės reikalavimus dėl paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, nesprendė dėl restitucijos taikymo, t. y. nebuvo nustatinėjama faktiškai ieškovei ir trečiajam asmeniui pagal paskolos sutartis perduota pinigų suma, kuri, pripažinus sandorius negaliojančiais, pagal restitucijos taisykles turėtų būti grąžinama atsakovams, todėl yra pagrindas šią bylos dalį grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Teismas taip pat pažymėjo, kad įrodinėjimo pareiga, remiantis dispozityvumo ir rungimosi principais, tenka ieškovei, tačiau vis dėlto teismas, jeigu yra toks procesinis poreikis, turi ją patikslinti arba paskirstyti (CPK 225 straipsnio 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas įvertino, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes ieškovė ir trečiasis asmuo ginčo teisiniame santykyje yra vartotojai, o atsakovai veikia komerciniais tikslais ir pažeisdami tokio pobūdžio skolinimą reglamentuojančius teisės aktus, todėl bylos dalį dėl restitucijos taikymo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme tikslinga būtent atsakovams perkelti procesinę naštą įrodyti, kokias sumas pagal ginčo paskolos sutartis jie ieškovei ir trečiajam asmeniui realiai yra perdavę (CPK 178 straipsnis).
38. Pirmosios instancijos teismas apskųstu sprendimu pritaikė restituciją ir įpareigojo ieškovę J. M. bei trečiąjį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų, A. M. grąžinti atsakovams V. J. ir A. J. 45 892,75 Eur sumą.
Dėl įrodinėjimo pareigos šalims paskirstymo (patikslinimo) ir byloje esančių įrodymų vertinimo
39. Pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime rėmėsi tuo, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutartimi yra nustatyta: 1) paskolos sutartys buvo atlygintinės; 2) atsakovai ne tik ieškovei, bet ir kitiems asmenims skolindami pinigus siekė pelno; 3) piniginių lėšų skolinimas buvo atsakovų verslas; 4) atsakovai logiškai nepagrindė tikslo skolinti neatlygintinai gana reikšmingas pinigų sumas nepažįstamiems asmenims; 5) atsakovų argumentai, kad suteikiant neatlygintines paskolas taip buvo siekiama apsaugoti lėšas nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų galimo neteisėto jų konfiskavimo, nėra patvirtinti byloje surinktais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, esant tokioms aplinkybėms, yra pagrindas tikėti ieškovės ir trečiojo asmens paaiškinimais, jog šalys pagal 2018 m. kovo 7 d. paskolos sutartį susitarė dėl 20 000 Eur dydžio paskolos, pagal 2018 m. birželio 20 d. paskolos sutartį – dėl 40 000 Eur paskolos, o pagal 2018 m. kovo 7 d. paskolos sutartį 4 320 Eur suma ir pagal 2018 m. birželio 20 d. paskolos sutartį 9 600 Eur suma turėjo tekti atsakovams kaip užmokestis už skolinimą. Pirmosios instancijos teismas įrodytomis pripažino aplinkybes, kad ieškovė ir jos sutuoktinis, taip pat kiti asmenys, ieškovės nurodymu, atsakovams grąžino iš viso 14 107,25 Eur, todėl, pritaikydamas restituciją, paskolos gavėjus (ieškovę ir trečiąjį asmenį) įpareigojo grąžinti atsakovams 45 892,75 Eur (60 000 Eur – 14 107,25 Eur).
40. Apeliantas (atsakovas), nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti ieškovės J. M. ir trečiojo asmens A. M. dalyvavimą teismo posėdžiuose būtinu ir taip užkirto kelią atsakovui užduoti jiems klausimus, susijusius su pagal paskolos sutartis gautomis sumomis. Be to, apelianto vertinimu, ieškovei prašant taikyti restituciją, būtent jai tenka pareiga įrodyti, kad ji gavo ne 73 920 Eur, o 60 000 Eur, tačiau ieškovė patikimų rašytinių įrodymų nepateikė, o jos ir atstovo paaiškinimais nėra pagrindo vadovautis, nes jie prieštarauja bylos aplinkybėms, rašytiniams įrodymams, vykdomųjų bylų medžiagai. Anot apelianto, teismas nepagrįstai atsisakė taikyti CK 6.875 straipsnio 1 dalį, pagal kurią aplinkybę, kad ieškovė pinigų gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, privalo įrodyti būtent paskolos gavėjas.
41. Pažymėtina tai, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas siekia įgyvendinti įstatyme įtvirtintus civilinio proceso tikslus – ginti asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę (CPK 2 straipsnis). Civilinio proceso tikslų įgyvendinimas neatsiejamas nuo kooperacijos (bendradarbiavimo) principo: teismas, CPK nustatyta tvarka bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, imasi priemonių, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta; dalyvaujantys byloje asmenys šio kodekso nustatyta tvarka bendradarbiauja tarpusavyje ir su teismu (CPK 8 straipsnis).
42. Aiškindamas teismo pareigą, laikantis kooperacijos principo, užtikrinti tinkamą bylos išnagrinėjimą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad teismo pareiga bendradarbiauti su bylos šalimis aktuali ir įrodinėjimo procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018, 25 punktas; 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-313/2022, 31 punktas). Teismas ex officio yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo proceso organizavimą ir kartu jis turi užtikrinti, jog įrodinėjimo procesas vyktų taip, kad būtų tinkamai išspręsti CPK 265 straipsnyje įvardyti klausimai: įvertinti įrodymai, konstatuota, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas ir ar ieškinys yra tenkintinas. Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra pamatinė ir kartu būtinoji teisingo bylos išnagrinėjimo iš esmės, užbaigiamo teismo sprendimo priėmimu, sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-701/2019, 20 punktas; 2021 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-305-378/2021, 44 punktas).
43. Dispozityvumo ir rungimosi principų turinys lemia, kad pareiga (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis) teikti teismui įrodymus tenka šalims. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Taigi teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės buvimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis ) (inter alia (be kita ko), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022, 39 punktas).
44. Įrodymų rinkimas ir teikimas, kaip sudėtinės įrodinėjimo proceso dalys, – šalių pareigos dalykas (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Teismas neturi teisės savo iniciatyva rinkti įrodymus, nebent įstatymas atskirais (specialiais) atvejais suteikia teismui tokią teisę (CPK 178 straipsnio 2 dalis, 376 straipsnio 1 dalis, 414 straipsnio 1 dalis ir pan.). Kita vertus, teismas turi procesinę pareigą tinkamai paskirstyti įrodinėjimo naštą bylos baigtimi suinteresuotiems proceso dalyviams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018, 24 punktas; 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-701/2019, 20, 21 punktai). Aptariama bylą nagrinėjančio teismo pareiga užtikrinti tinkamą įrodinėjimo proceso eigą negali būti aiškinama taip, kad būtų paneigiama ir teismui perkeliama suinteresuotų bylos baigtimi dalyvaujančių asmenų pareiga įrodyti savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą; šios teismo ir dalyvaujančių asmenų pareigos dera tarpusavyje, tačiau atsakomybė už tinkamą jų derinimą tenka bylą nagrinėjančiam teismui.
45. Jau nurodyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas, 2021 m. balandžio 13 d. nutartimi panaikindamas Kauno apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą ir priimdamas naują sprendimą dėl paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis (niekinėmis), pažymėjo, jog nors įrodinėjimo pareiga, remiantis dispozityvumo ir rungimosi principais, šiuo atveju tenka ieškovei, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog ieškovė ir trečiasis asmuo ginčo teisiniame santykyje yra vartotojai, o atsakovai veikia komerciniais tikslais ir pažeisdami tokio pobūdžio skolinimą reglamentuojančius teisės aktus, yra tikslinga būtent atsakovams perkelti procesinę pareigą įrodyti, kokias sumas pagal ginčo paskolos sutartis jie ieškovei ir trečiajam asmeniui iš tikrųjų perdavė (CPK 178 straipsnis, 225 straipsnio 1 punktas). Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutartis yra įsiteisėjusi (pagal CPK 331 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismo sprendimas ar nutartis įsiteisėja nuo priėmimo momento). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. gegužės 25 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovo V. J. kasacinį skundą dėl nurodytos apeliacinės instancijos teismo nutarties. Atsižvelgiant į tai, kad dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo, sprendžiant restitucijos klausimą šioje konkrečioje byloje, pasisakyta nagrinėjamoje byloje priimta įsiteisėjusia apeliacinės instancijos teismo nutartimi, kuria restitucijos klausimas buvo perduotas nagrinėti iš naujo pirmąja instancija, apelianto (atsakovo) argumentai dėl netinkamo CK 6.875 straipsnio 1 dalies taikymo ir įrodinėjimo pareigos šalims paskirstymo nevertinami.
46. Kartu apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas (atsakovas), siekdamas įgyvendinti jam Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutartimi perkeltą įrodinėjimo pareigą (CPK 12, 178 straipsniai), nagrinėjant bylos dalį dėl restitucijos taikymo pirmosios instancijos teisme, tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžių metu ne kartą reiškė prašymus ieškovės ir trečiojo asmens dalyvavimą teismo posėdžiuose pripažinti būtinu tam, jog galėtų jiems užduoti klausimus, susijusius su piniginių lėšų pagal ginčo paskolos sutartis perdavimu, ir būtų nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės.
47. Pažymėtina tai, kad bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje šalių ir trečiųjų asmenų duodami paaiškinimai apie turinčias reikšmės bylai aplinkybes yra viena iš įrodinėjimo priemonių. Teismas šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus tiria teismo posėdyje, laikydamasis betarpiškumo, žodiškumo, bylos nagrinėjimo koncentracijos ir ekonomiškumo bei nepertraukiamumo principų. Pagal CPK 42 straipsnio 1 dalį šalys, be kita ko, turi teisę užduoti klausimus kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Taigi šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, kaip viena iš įrodinėjimo priemonių, tiesiogiai yra susiję su kitos šalies teise užduoti klausimus paaiškinimus duodančiai šaliai ar trečiajam asmeniui.
48. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad piniginės lėšos pagal abi ginčo paskolos sutartis buvo perduotos grynaisiais pinigais, ieškovė ir trečiasis asmuo yra tiesioginiai materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, subjektai (t. y. paskolos gavėjai), todėl būtent jiems yra geriausiai žinomos visos su ginčo paskolos sutarčių sudarymu (tarp jų – pinigų pagal sutartis perdavimu) susijusios aplinkybės, reikšmingos siekiant objektyviai išspręsti restitucijos, pripažinus paskolos sutartis negaliojančiomis, klausimą.
49. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, pirmosios instancijos teismas 2021 m. rugsėjo 15 d. teismo posėdyje žodine nutartimi patenkino atsakovo V. J. prašymą ir ieškovės bei trečiojo asmens dalyvavimą teismo posėdžiuose pripažino būtinu. Taigi pirmosios instancijos teismas pripažino, kad, siekiant visapusiškai ir objektyviai išsiaiškinti restitucijos klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes, yra būtina teismo posėdyje tiesiogiai (ne per atstovą) išklausyti abi materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, šalis (tiek paskolos davėjus, tiek paskolos gavėjus). 2021 m. gruodžio 20 d. teismo posėdyje ieškovė ir trečiasis asmuo dalyvavo nuotoliniu būdu (per Zoom platformą), tačiau šiame teismo posėdyje buvo išspręsti tik atsakovo V. J. procesiniai prašymai. Spręsdamas nurodytus prašymus, pirmosios instancijos teismas ieškovei ir trečiajam asmeniui uždavė keletą klausimų, tačiau šie buvo susiję tik su atsakovo procesiniais prašymais, ieškovė ir trečiasis asmuo paaiškinimus šio teismo posėdžio metu teikė tik epizodiškai. 2021 m. gruodžio 20 d. teismo posėdyje atsakovui nebuvo suteikta galimybė užduoti ieškovei ir trečiajam asmeniui konkrečius klausimus, susijusius su nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas 2021 m. gruodžio 20 d. posėdyje dar kartą pripažino būtinu ieškovės ir trečiojo asmens dalyvavimą teismo posėdžiuose (2021 m. gruodžio 20 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 53:00 min.), taip pripažindamas ieškovės ir trečiojo asmens paaiškinimų, kaip įrodinėjimo priemonės, svarbą byloje.
50. Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, kad Kauno apygardos teismo 2022 m. balandžio 14 d. nutartimi civilinė byla buvo sustabdyta tol, kol Lietuvos apeliaciniame teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-416-XX/2022; 2022 m. liepos 20 d. nutartimi bylos nagrinėjimas atnaujintas. Ieškovė ir trečiasis asmuo neatvyko į 2022 m. spalio 10 d. teismo posėdį, nors jų dalyvavimas teismo posėdyje buvo pripažintas būtinu (neatvykimo priežastys nežinomos). Pirmosios instancijos teismas dėl ieškovės ir trečiojo asmens neatvykimo į teismo posėdį priėmė žodinę nutartį, kuria nutarė, kad ieškovės ir trečiojo asmens neatvykimas į teismo posėdį nėra kliūtis nagrinėti bylą iš esmės, nes šie bylos dalyviai savo poziciją išsakė praėjusiame teismo posėdyje, šalims (atsakovui) nebuvo apribota teisė užduoti klausimus, be to, ieškovė yra atstovaujama atstovo, kuris gali atsakyti į klausimus, todėl tik nustačius, jog atstovas nežino ar negali atsakyti į konkrečius klausimus, bus sprendžiama dėl pakartotinio ieškovės ir trečiojo asmens dalyvavimo teismo posėdyje (2022 m. spalio 10 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 12:00 min.). Atsakovui uždavus konkrečius klausimus ieškovės atstovui, pirmosios instancijos teismas priėmė žodinę nutartį, kuria nutarė, kad nėra būtinybės pripažinti ieškovės ir trečiojo asmens dalyvavimą būtinu (2022 m. spalio 10 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 69:00 min.).
51. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmiau aptartų bylos duomenų visumą, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovės ir trečiojo asmens dalyvavimo teismo procese būtinumo klausimą, nebuvo nuoseklus.
52. Pagal CPK 246 straipsnio 4 dalį, jeigu duomenų apie šalių neatvykimo priežastis nėra arba jeigu jos į teismo posėdį neatvyksta be svarbių priežasčių ir jeigu nė iš vienos jų negautas prašymas nagrinėti bylą joms nedalyvaujant, teismas ieškinį palieka nenagrinėtą. Neatvykusios šalies atstovo dalyvavimas teismo posėdyje laikomas tinkamu šalies dalyvavimu, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta šalies asmeninį dalyvavimą teismo posėdyje būtinu (CPK 246 straipsnio 5 dalis).
53. Pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teismas po 2021 m. rugsėjo 15 d. teismo posėdžio, kuriame ieškovės ir trečiojo asmens dalyvavimas buvo pripažintas būtinu, nepriėmė procesinio sprendimo atsisakyti nurodytų asmenų privalomo dalyvavimo tolesniame procese. Taigi, ieškovei ir trečiajam asmeniui neatvykus į 2022 m. spalio 10 d. paskirtą teismo posėdį ir nenurodžius svarbių neatvykimo priežasčių, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo spręsti, kad šių asmenų neatvykimas į teismo posėdį nėra procesinė kliūtis nagrinėti bylą iš esmės. Tokiu atveju buvo pagrindas atidėti bylos nagrinėjimą, juolab kad į 2022 m. spalio 10 d. teismo posėdį neatvyko ir kviestas liudytojas A. S., o pirmosios instancijos teismas žodine nutartimi pripažino, kad liudytojo neatvykimas į teismo posėdį yra kliūtis nagrinėti bylą iš esmės (2022 m. spalio 10 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 12:00 min.). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovas 2022 m. spalio 10 d. teismo posėdyje prašė ieškovei ir trečiajam asmeniui paskirti baudą už neatvykimą į teismo posėdį be svarbių priežasčių, taip pat dar kartą pripažinti jų dalyvavimą teismo posėdyje būtinu, nes nori pasinaudoti savo procesine teise užduoti jiems klausimus (analogiškas prašymas buvo pareikštas ir 2022 m. lapkričio 23 d. teismo posėdyje).
54. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su apelianto (atsakovo) pozicija, kad pirmosios instancijos teismas, nesudarydamas jam galimybės užduoti klausimus kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims (ieškovei ir trečiajam asmeniui), nepagrįstai apribojo atsakovo procesines teises (CPK 42 straipsnio 1 dalis) ir užkirto kelią įrodinėti bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su piniginių lėšų (jų kiekiu) pagal ginčo paskolos sutartis perdavimu ieškovei ir trečiajam asmeniui. Juolab kad tokia įrodinėjimo pareiga Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutartimi perkelta būtent atsakovams.
55. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant tokiai situacijai, kai šalių sudarytose notarinės formos paskolos sutartyse paskolos gavėjai yra patvirtinę piniginių lėšų gavimo faktą, o tarp šalių kilusio ginčo tikrosioms aplinkybėms išsiaiškinti (nustatyti) (t. y. kokia pinigų suma faktiškai (realiai) buvo perduota pagal ginčo sutartis) byloje nėra pakankamai rašytinių įrodymų, būtent materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, subjektų (paskolos gavėjų ir davėjų) apklausa teismo posėdyje, sudarant galimybę kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims užduoti klausimus paaiškinimus duodančiam subjektui, gali būti itin reikšmingas duomenų šaltinis. Tai gali padėti išsiaiškinti tikrąsias tarp šalių kilusio ginčo aplinkybes ir nustatyti materialiąją tiesą byloje, nes būtent tiesiogiai ginčo santykyje dalyvavusiems subjektams yra geriausiai žinomos visos su ginčo paskolos sutartimis (tarp jų – ir pinigų (jų kiekio) pagal sutartis perdavimu) susijusios aplinkybės.
56. Jau nurodyta, kad teismas ex officio yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo proceso organizavimą ir kartu jis turi užtikrinti, jog įrodinėjimo procesas vyktų taip, kad būtų tinkamai išspręsti CPK 265 straipsnyje įvardyti klausimai: įvertinti įrodymai, konstatuota, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas ir ar ieškinys yra tenkintinas. Būtent tinkamas įrodinėjimo proceso organizavimas užtikrina, kad teismas turėtų pakankamai įrodymų, kuriuos ištyręs bei įvertinęs, galėtų padaryti pagrįstas išvadas dėl abiejų ginčo šalių įrodinėjamų aplinkybių (CPK 176 straipsnio 1 dalis).
57. Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas išvadą dėl paskolos davėjams realiai perduotų pinigų sumų padarė remdamasis iš esmės vien pačių paskolos gavėjų procesiniuose dokumentuose ir jų atstovo teismo posėdyje išdėstyta pozicija, jog pagal ginčo paskolos sutartis jie realiai gavo 20 000 Eur ir 40 000 Eur sumas. Šiai pozicijai pagrįsti paskolos gavėjai nepateikė konkrečių įrodymų, kurie bent netiesiogiai patvirtintų būtent jų nurodyto dydžio sumų gavimą (pvz., duomenys, kad po ginčo paskolos sutarčių sudarymo ieškovė, trečiasis asmuo įvykdė tam tikras pinigines prievoles kitiems asmenims (pirko tam tikras prekes, atsiskaitė už atliktus darbus ir pan.), panaudodami panašaus dydžio (ne daugiau kaip 20 000 Eur, 40 000 Eur) sumas, kt.). Vien tai, kad nagrinėjamoje byloje Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutartimi pareigą įrodyti, kokio dydžio pinigų sumos realiai buvo perduotos pagal ginčo sutartis, perkėlė paskolos davėjams (atsakovams), nereiškia, jog paskolos gavėjai (ieškovė, trečiasis asmuo) yra visiškai atleisti nuo pareigos pagrįsti savo teiginius, kad pagal ginčo sutartis realiai gavo būtent 20 000 Eur ir 40 000 Eur (CPK 12, 178 straipsniai).
58. Pirmosios instancijos teismui atsisakius materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, tiesioginių dalyvių (paskolos gavėjų) apklausos teismo posėdyje, nepasiūlius paskolos gavėjams (ieškovei, trečiajam asmeniui) pateikti papildomų (nors ir netiesioginių) įrodymų savo pozicijai dėl gautų būtent 20 000 Eur ir 40 000 Eur dydžio sumų pagrįsti, liko neatskleista bylos dalies dėl restitucijos taikymo, pripažinus paskolos sutartis negaliojančiomis, esmė. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad šalys pagal 2018 m. kovo 7 d. paskolos sutartį susitarė dėl 20 000 Eur paskolos, pagal 2018 m. birželio 20 d. paskolos sutartį – 40 000 Eur paskolos, o pagal 2018 m. kovo 7 d. paskolos sutartį 4 320 Eur suma ir pagal 2018 m. birželio 20 d. paskolos sutartį 9 600 Eur suma turėjo tekti atsakovams kaip užmokestis už pinigų skolinimą, nors tokiai išvadai padaryti nebuvo visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išsiaiškintos ginčo šalis siejusių santykių aplinkybės ir nebuvo pakankamai įrodymų išvadai dėl pagal ginčo sutartis realiai perduotų pinigų sumų dydžio padaryti (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl restitucijos taikymo, priimtas tiesiogiai neišklausius teismo posėdyje materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, subjektų (paskolos gavėjų), neišsiaiškinus, piniginių lėšų perdavimo aplinkybių (kieno akivaizdoje, kam dalyvaujant, kas skaičiavo), kokiam tikslui paskolos gavėjai šias lėšas skolinosi, kur jas vėliau panaudojo, ar nėra rašytinių ar kitokių netiesioginių įrodymų, pagrindžiančių gautų piniginių lėšų panaudojimo faktą (pvz., mokėjimo nurodymų, sąskaitos išrašų apie piniginių lėšų įnešimą į banko sąskaitą ginčo laikotarpiu ir pan.), kodėl būtent tokios sumos (40 000 Eur ir 20 000 Eur) buvo skolinamos ir kodėl būtent tokios sumos (9 600 Eur ir 4 320 Eur) buvo nurodytos kaip atlygis už skolinimą, kt., negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Nurodytų aplinkybių nustatymas (ištyrimas), kai byloje nėra pakankamai rašytinių įrodymų apie faktiškai perduotų pinigų kiekį, yra neabejotinai reikšmingas tam, kad teismas galėtų objektyviai įvertinti (nustatyti), kokia apimtimi šiuo konkrečiu atveju turėtų būti taikoma restitucija.
59. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su apelianto (atsakovo) argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, neapklausęs byloje kaip liudytojo notarės padėjėjo A. S., kurio akivaizdoje notaro biuro priimamajame buvo perskaičiuojami skolinami pinigai, suvaržė atsakovų teisę įrodinėti aplinkybes, kuriomis jie grindžia savo atsikirtimus. Pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teismas 2021 m. gruodžio 20 d. teismo posėdyje žodine nutartimi patenkino atsakovo prašymą iškviesti ir apklausti kaip liudytoją notarės Z. K. padėjėją A. S.. Šiam asmeniui neatvykus į 2022 m. sausio 31 d. teismo posėdį (neatvykimo priežastys nežinomos), pirmosios instancijos teismas nutarė pakartotinai kviesti nurodytą liudytoją. Liudytojui neatvykus ir į 2022 m. spalio 10 d. teismo posėdį (el. paštu nurodė, kad negali atvykti dėl ligos), pirmosios instancijos teismas žodine nutartimi pripažino, jog liudytojo neatvykimas į teismo posėdį yra kliūtis nagrinėti bylą iš esmės (2022 m. spalio 10 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 12:00 min.). Liudytojas neatvyko ir į 2022 m. lapkričio 23 d. paskirtą teismo posėdį (apie teismo posėdį informuotas tinkamai, neatvykimo priežastys nežinomos). Pirmosios instancijos teismas, žodine nutartimi pakeisdamas anksčiau priimtą žodinę nutartį, nutarė, kad liudytojo neatvykimas į teismo posėdį nėra kliūtis išnagrinėti bylą iš esmės, nes liudytojas nebuvo tiesioginis dalyvis, matęs arba skaičiavęs perduotus pinigus, jis matė tik patį faktą, jog ieškovė ir trečiasis asmuo sutarties sudarymo metu skaičiavo pinigus, tačiau sumos perdavimo, jos skaičiavimo mechanizmo nematė, todėl liudytojo į teismo posėdį nutarė nekviesti (2022 m. lapkričio 23 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 24:00 min.). Tokia išvada, ką galbūt matė ir ko nematė prašomas apklausti kaip liudytojas asmuo, stokoja pagrįstumo, nes ji padaryta teismui tiesiogiai neapklausus jo teismo posėdyje (CPK 14 straipsnio 1, 2 dalys).
60. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nurodyto asmens kaip liudytojo apklausos, nebuvo nuoseklus: 2021 m. gruodžio 20 d. teismo posėdyje patenkinęs atsakovo prašymą apklausti notarės padėjėją kaip liudytoją, 2022 m. sausio 31 d. teismo posėdyje nutaręs pakartotinai kviesti jį apklausai ir 2022 m. spalio 10 d. teismo posėdyje nutaręs, kad šio liudytojo neatvykimas į teismo posėdį yra kliūtis nagrinėti bylą iš esmės, teismas turėjo pagrindą išklausyti nurodyto liudytojo parodymų, suteikti šalims galimybę užduoti klausimus liudytojui (CPK 42 straipsnio 1 dalis), juolab kad šis liudytojas tiesiogiai (betarpiškai) bendravo su ginčo šalimis, rengiant notarinės formos paskolos sutartis, be kita ko, atsakovo teigimu, ir matė pinigų skaičiavimo faktą. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apribojo atsakovų teisę įrodinėti bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su piniginių lėšų (jų kiekiu) pagal ginčo paskolos sutartis perdavimu ieškovei ir trečiajam asmeniui.
61. Apelianto (atsakovo) teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti Kauno miesto 2-ojo notaro biuro notarės Z. K. dalyvavimą teismo posėdžiuose būtinu, taip pat nepagrįstai atsisakė nustatyti 2018 m. kovo 7 d. paskolos sutarties dokumentus rengusios notarės padėjėjos asmens tapatybę ir kviesti ją liudytoja.
62. Dėl šių argumentų pažymėtina tai, kad Kauno miesto 2-ojo notaro biuro notarė Z. K. 2021 m. gruodžio 20 d. žodine nutartimi buvo įtraukta dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. 2022 m. sausio 17 d. trečiasis asmuo notarė pateikė teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad, nesant konstatuotų jokių jos veiklos pažeidimų, patvirtinant ginčo paskolos sutartis, ji neturi jokio suinteresuotumo sprendžiant restitucijos taikymą, todėl prašo bylą nagrinėti jai nedalyvaujant ir sprendimą dėl restitucijos taikymo priimti teismo nuožiūra. Antra, byloje nėra ginčo dėl to, kad notarė Z. K., tvirtinusi paskolos sutartis, nedalyvavo šalims perskaičiuojant pinigus (pinigų perskaičiavimo aplinkybių nematė), tik sutartyje patvirtino patį pinigų gavimo (davimo) faktą. Trečia, apeliantas (atsakovas) nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kokias konkrečias aplinkybes, susijusias su sprendžiamu restitucijos taikymo klausimu, gali patvirtinti ar paneigti trečiasis asmuo notarė Z. K.. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino apelianto (atsakovo) prašymo trečiojo asmens notarės Z. K. dalyvavimą teismo posėdyje pripažinti būtinu. Analogiškai vertintinas ir apelianto (atsakovo) prašymas nustatyti 2018 m. kovo 7 d. paskolos sutarties dokumentus rengusios notarės padėjėjos asmens tapatybę ir šaukti ją kaip liudytoją. Byloje nėra duomenų, kad nurodyta notarės padėjėja, rengusi dokumentus, būtų dalyvavusi šalims perskaičiuojant pinigus (tokių aplinkybių nenurodo ir pats apeliantas).
63. Apeliantas (atsakovas) skunde, be kita ko, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 141 straipsnį, nes leido ieškovei po nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo pakeisti ne tik ieškinio dalyką, bet ir pagrindą, pranešant apie tariamą 14 107,25 Eur grąžinimą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiu apelianto vertinimu.
64. Pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Bendrąsias restitucijos taisykles reglamentuoja CK šeštosios knygos „Prievolių teisė“ I dalies „Bendrosios nuostatos“ X skyriaus „Restitucija“ normos. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Taigi restitucijos taikymas kiekvienu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Restitucija taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir joms taikyti reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes.
65. Teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu, privalo ex officio išspręsti restitucijos klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2008; 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2010; kt.). Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad restitucijos teisinis institutas, kaip ir kiti teisiniai institutai, negali būti taikomas formaliai, nesiejant su konkrečiomis kiekvienu individualiu atveju reikšmingomis bylos aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2006); atsižvelgdamas į restitucijos taikymą reglamentuojančias teisės normas <...>, teismas turi nustatyti ir įvertinti visas taikytinai restitucijai (jos būdui) teisiškai reikšmingas aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2008).
66. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė ir trečiasis asmuo, taip pat kiti asmenys, ieškovės nurodymu, atsakovams grąžino iš viso 14 107,25 Eur sumą (šią aplinkybę patvirtina byloje prie 2021 m. birželio 29 d. dokumento, reg. Nr. DOK–15772, esantys priedai). Kitų įrodymų apie atsakovams grąžintos sumos dydį (didesnį ar mažesnį) byloje nėra. Taigi, įvertinęs šią teisiškai reikšmingą aplinkybę (atsakovams grąžintos sumos dydį), teismas, ex officio spręsdamas restitucijos klausimą, pagrįstai sumažino restitucijos taikymo apimtį ir ieškovę bei trečiąjį asmenį įpareigojo grąžinti atsakovams ne 60 000 Eur (ne pagal ieškinyje suformuluotą reikalavimą), o 45 892,75 Eur (60 000 Eur – 14 107,25 Eur), t. y. atėmęs faktiškai atsakovams jau grąžintas pinigines lėšas.
67. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą).
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
68. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas, neišklausęs tiesiogiai (betarpiškai) ieškovės ir trečiojo asmens (paskolos gavėjų) paaiškinimų, taip pat liudytojo A. S. parodymų, nesudarė sąlygų įgyvendinti Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi nustatytos apeliantui (atsakovui) atitinkamų faktų įrodinėjimo pareigos, be to, nenustatė, neištyrė, neįvertino faktinių aplinkybių, turinčių esminę reikšmę nustatant, koks pinigų kiekis faktiškai (realiai) buvo perduotas paskolos gavėjams (ieškovei ir trečiajam asmeniui), t. y. neišsiaiškino, ar nėra rašytinių įrodymų (galbūt ir netiesioginių), iš kurių būtų galima spręsti apie faktiškai pagal ginčo paskolos sutartis perduotų pinigų kiekį. Nenustačius nurodytų aplinkybių, liko neatskleista bylos dalies dėl restitucijos taikymo esmė, todėl apskųstas teismo sprendimas, kuriuo, taikant restituciją, ieškovė bei trečiasis asmuo įpareigoti grąžinti atsakovams 45 892,75 Eur sumą, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.
69. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. CPK 329 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.
70. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).
71. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją, lemtą to, kad pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo, netyrė ir nevertino esminių aplinkybių, kurios yra reikšmingos sprendžiant dėl restitucijos taikymo apimties, konstatuoja, jog dėl tirtinų aplinkybių pobūdžio ir apimties byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi. Tokia situacija pažeistų ginčo šalies, kuri nesutiktų su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo aplinkybių nustatymu ir vertinimu, teisę į apeliaciją. Dėl to, panaikinus apskųstą teismo sprendimą, restitucijos taikymo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).
72. Perduodant bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidos šalims nepaskirstomos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 331 straipsniu,
n u t a r i a :
panaikinti Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir bylos dalį dėl restitucijos taikymo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjai Dalia Kačinskienė
Laima Ribokaitė
Tomas Venckus