Civilinė byla Nr. e3K-3-350-687/2019

Teisminio proceso Nr.  2-69-3-26398-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1; 2.6.11.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 25  d.

Vilnius

        Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Alės Bukavinienės ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Ž. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 28 d. nutarties paržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. Ž. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Kauno energija“, dalyvaujant trečiajam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, išvadą byloje teikianti institucija – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, dėl sutarties pripažinimo nutraukta ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių atsijungimą nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, rūsio ploto įtraukimą, apskaičiuojant butų ir kitų patalpų savininkui priklausančių namo patalpų naudingąjį plotą, bendraturčio mokestį už nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekį, karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokestį, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas prašė teismo:

2.1.                      pripažinti jo ir atsakovės šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo ir vartojimo sutartį nutraukta nuo ieškovo buto šildymo būdo pakeitimo Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalies pagrindu, t. y. nuo 2010 m. spalio 5 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, ir įpareigoti atsakovę atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą, nepriskiriant ieškovui jokių mokėjimų už jo buto šildymą ir karšto vandens temperatūros palaikymą, tačiau priskiriant mokėjimus už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, į paskirstymą įtraukiant visas name esančias asmeninio naudojimo patalpas, įskaitant pagalbines patalpas (sandėliukus, palėpes ir pan.), nuo 2010 m. spalio 5 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo;

2.2.                      kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gruodžio 25 d. iki 2010 m. lapkričio 11 d.) 263 punktas, nustatantis, kad buto ar kitų patalpų savininkas, kuris savo šilumos įrenginius nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas Taisyklėse ir teisės akte (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis šilumos vartotojas tol, kol neatlieka taisyklių 262 punkte nurodytų veiksmų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245 straipsnio 5 dalies, 6.263 straipsnio 3 dalies nuostatoms, jog subsidiarioji atsakomybė galima tik pagal įstatymą ar sutartį, CK 6.246 straipsnio 1 daliai, nustatančiai, kad civilinė atsakomybė atsiranda dėl neteisėtų veiksmų, 6.248 straipsnio 1 daliai, nustatančiai, jog civilinės atsakomybės būtina sąlyga yra kaltė, 6.247 straipsnio 1 daliai, įtvirtinančiai, kad gali būti atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu, 6.249 straipsnio 1 daliai, kad atlyginama žala, atsiradusi dėl neteisėtų veiksmų, taip pat CK 6.388 straipsnio 1 daliai, kad abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį, CK 6.317 straipsnio 1 daliai, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui;

2.3.                      kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimo „Dėl komisijos rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų patvirtinimo“ Nr. O3-19 6.2.1 ir 6.2.2 punktai, nustatantys, kad šilumos energija, suvartota karšto vandens temperatūros palaikymui, skirstoma lygiavos principu pagal butų skaičių (n), o ne jų plotą, neprieštarauja CK 4.76 straipsnio nuostatai, kad kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. 

3.       Ieškovas nurodė, kad atsakovė nuo vartojimo sutarties nutraukimo iki šiol nepagrįstai ir neteisėtai yra ieškovui priskaičiavusi tariamą 4165,89 Eur skolą už tariamai patiektą šilumos energiją ir 1867,47 Eur už tariamai suteiktą karšto vandens temperatūros palaikymo paslaugą, teiktą laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d., nors ginčo laikotarpiu jokia šilumos energija realiai ir faktiškai nebuvo patiekta, ieškovui atjungus butą nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo tinklų. Ieškovas remiasi Lietuvos Respublikos statybos įstatymu ir statybos techniniais reglamentais, o atsakovė – Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. patvirtintų ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių teisės normomis, kurias administraciniai teismai yra pripažinę neteisėtomis.

4.       Šildymo būdo pakeitimo statybos darbai buvo teisėtai užbaigti užpildžius 2010 m. spalio 5 d. deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą (Statybos įstatymo 24 straipsnio 4 dalis, Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalis). Nuo 2010 metų spalio mėnesio butas yra atjungtas nuo centralizuoto šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemų ir šildomas autonomiškai. Ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2010 m. spalio mėnesio, ieškovo atliktas buto šildymo būdo pakeitimas yra teisėtas pagal Statybos įstatymą, o pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles jis tapo teisėtas nuo 2010 m. spalio 5 d., kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I438-35/2012 ir 2014 m. spalio 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I858-13/2014 panaikino atitinkamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymo Nr. 1-297 nuostatas.

5.       Ieškovas šildymo būdą pakeitė 2010 m. spalį, todėl ginčo teisiniam santykiui spręsti teismas turėtų taikyti 2010 m. liepos 2 d. redakcijos Statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatas, įsigaliojusias 2010 m. spalio 1 d., įvertindamas, kad pagal nuo 2010 m. spalio 1 d. galiojančio Statybos įstatymo reikalavimus 2010 m. spalį atsakovas pašalino savavališkos statybos padarinius, jei tokių apskritai buvo.

6.       Nėra įrodymų, jog daugiau nei pusė namo gyventojų išreiškė valią dėl 2-ojo karšto vandens ruošimo būdo pasirinkimo. Taigi atsakovė buvo karšto vandens tiekėja ginčo laikotarpiu. Be to, gyventojams galimai pasirinkus 2-ąjį karšto vandens ruošimo būdą, su jais turėjo būti sudarytos sutartys, o neįvykdžius šio reikalavimo, atsiskaitymas turėjo vykti pagal tvarką, kuri galiojo iki vartotojų sprendimo keisti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Nr. I-442-18/2011). Atsakovė turėjo sutvarkyti karšto vandens apskaitą nuo 2000 m. sausio 1 d., o nuo 2008 m. gegužės 1 d. pagal Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalį buvo uždrausta priskirti mokėti už šilumos energiją, sunaudotą nepaskirstytam vandeniui ruošti, kai šilumos tiekėjas nėra sutvarkęs karšto vandens tiekimo apskaitos.

7.       Ieškovas teisėtai yra atsisakęs centralizuoto karšto vandens tiekimo paslaugos, taigi yra atsisakęs ir karšto vandens temperatūros palaikymo paslaugos. Ieškovas turi pareigą sumokėti tik už jam tenkančią pastato bendrosioms reikmėms sunaudotą šilumos ir karšto vandens dalį (Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalis). Atsakovė nepagrįstai vamzdynuose suvartotą šilumos energiją kaip fiksuoto dydžio mokestį priskyrė visiems butų savininkams po lygiai, nors išlaidos turi būti dalijamos proporcingai tik tiems savininkams, kurie naudojasi centralizuoto karšto vandens tiekimo sistema, nesančia bendrojo naudojimo objektu, – ja naudojasi tik dalis savininkų.

8.       Ieškovo butas šildomas vietiniu būdu, todėl nuo 2010 m. spalio atsakovė turėjo taikyti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintą metodą Nr. 4 su metodu Nr. 5 arba metodą Nr. 10, nepriskirdama ieškovo butui centralizuoto šilumos tiekimo dalies. Be to, atsakovė į šilumos paskirstymą neįtraukė didelės dalies butų asmeninio naudojimo pagalbinių patalpų, todėl ieškovui buvo priskirtas didesnis už faktiškai suvartotą šilumos energiją apmokėjimas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

9.       Kauno miesto apylinkės teismas 2018 m. gegužės 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.

10.       Teismas nurodė, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso butas (duomenys neskelbtini). AB „Kauno energija“ tiekia centralizuotai gaminamą šilumos energiją, taigi – ir į ieškovo butą. Ieškovas 2010 m. spalio 18 d. pranešimu kreipėsi į AB „Kauno energija“ informuodamas, kad jis sau nuosavybės teise priklausančiame bute atliko smulkius statybos darbus: demontavo radiatorius, vonios šildytuvą, užaklino karšto vandens tiekimo vamzdį, bei prašė sudaryti komisiją faktinėms aplinkybėms nustatyti. AB „Kauno energija“ 2010 m. lapkričio 4 d. Nr. 20-4745 raštu kreipėsi į ieškovą prašydama pateikti įrenginių atjungimo nuo bendros pastato šilumos tiekimo sistemos dokumentus, patvirtinančius, kad buto šildymo įrenginiai demontuoti pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles, bei Kauno m. savivaldybės tarybos 2009 m. balandžio 9 d. patvirtintą sprendimą. 2010 m. lapkričio 17 d. ieškovas raštu informavo AB „Kauno energija“, kad centrinio vartojimo šildymo įrenginiai bute išmontuoti teisėtai ir laikantis galiojančių teisės aktų, prašė nuo šios datos nebeskaičiuoti mokesčių už buto šildymą. 2010 m. gruodžio 14 d. raštu AB „Kauno energija“ informavo ieškovą, kad teisėtas šilumos įrenginių atjungimas vykdomas vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymu ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2012 m. vasario 9 d. raštu ieškovui nurodė, kad paprastojo remonto darbams atlikti (atsijungimo nuo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos) nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. nereikėjo statybą leidžiančio dokumento, tačiau atsijungimą reglamentavo Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės. 2010 m. spalio 5 d. pateikta deklaracija apie statybos užbaigimą Nr. 1, kurioje nurodyta, kad atliktas paprastasis remontas – nuo namo centrinio šildymo sistemos atjungta šildymo sistemos dalis ir įrengtas vietinis šildymas. 2010 m. spalio 12 d. surašytas buto apžiūros aktas Nr. 10/12-1, dalyvaujant UAB „Būsto valdos“ ir AB „City Service“ atstovams, kuriame užfiksuota, kad atliekant buto remontą buvo demontuoti pastato šildymo sistemos prietaisai (radiatoriai), šildymo sistemos stovai uždaryti lengvomis konstrukcijomis. Buto savininkas nepateikė dokumentų dėl buto šildymo būdo pakeitimo. Buto techninės apskaitos byloje 2012 m. sausio 19 d. atliktas buto kadastrinių dalių tikslinimas. 2012 m. sausio 20 d. pateikta deklaracija apie statybos užbaigimą ir buto ploto pasikeitimą. 2016 m. rugsėjo 1 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše dėl ieškovo buto nurodytas vietinis centrinis šildymas. 2017 m. gruodžio 14 d. AB „Kauno energija“ į bylą pateikė 2010 m. kovo 23 d. gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) patalpų apklausos raštu rezultatų skaičiavimo protokolą Nr. 182, iš kurio matyti, kad namas pasirinko 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, t. y. kai iš geriamojo vandens tiekėjo perkamas vanduo, o iš šilumos tiekėjo – šiluma vandeniui pašildyti.

11.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I438-35/2012 pripažinta, kad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatos, įtvirtinančios daugiabučio namo butų ir kitų patalpų šilumos įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų ar daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginių tvarką, tiek, kiek jomis reguliuojami statybos teisiniai santykiai, prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 daliai ir Statybos įstatymo 20 straipsnio 11 daliai. Kitų nuostatų, reglamentuojančių daugiabučio namo butų ir kitų patalpų šilumos sistemos atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų ar daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginių tvarką, tarp jų – ir tų, kurios įtvirtina, pirma, buitiniam šilumos vartotojui pareigą gauti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Ūkio ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą (259 punktas), antra, šildymo sistemos atjungimą dalyvaujant pastato administratoriaus ir šilumos tiekėjo įgaliotiems atstovams ir trišalio atjungimo akto pasirašymą (260 punktas), prieštaringumas įstatymų normoms atmestas. Be to, kasacinis teismas panašiomis faktinėmis aplinkybėmis pripažino, jog, susidarius teisiniam vakuumui (Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pripažinus, kad atitinkamos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatos prieštarauja įstatymams ir todėl negali būti taikomos ginčui spręsti), atjungimo nuo šildymo sistemos procedūra turėjo būti atliekama laikantis tapačios atjungimo tvarkos (turint omenyje ir reikalavimų, keliamų pačiai statybai, laikymąsi) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013). 

12.       2010 m. spalio 5 d. deklaracija apie statybos užbaigimą nėra pakankama ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimui nuo centralizuoto namo šildymo tiekimo sistemos įteisinti ir kartu pripažinti šilumos energijos pirkimo–pardavimo santykių tarp šalių pabaigą. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis deklaracijos surašymo dieną buvo įgyvendinęs reikalavimus, būtinus, siekiant įteisinti ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuoto namo šildymo tiekimo sistemos. Taigi ieškovas neįrodė, jog deklaracijos surašymo dieną buvo gavęs Valstybinės energetikos inspekcijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, buvo pasirašytas trišalis (ieškovo, daugiabučio namo, kuriame yra ginčo patalpa, administratoriaus ir atsakovės, kaip šilumos tiekėjos) atjungimo aktas. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, jog jis 2010 m. spalio 5 d. įteisino ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuoto namo šildymo tiekimo sistemos, ir konstatuoti, jog 2010 m. spalio 5 d. pasibaigė šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis. Ieškovas pateikė įrodymus, kad ginčo patalpos šildymo sistema deklaracijos surašymo dieną buvo faktiškai atjungta nuo centralizuoto namo šildymo tiekimo sistemos, tačiau tai nereiškia, jog tą dieną pasibaigė centralizuotai tiekiamos šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis. Suformuota kasacinio teismo praktika patvirtina, jog vartotojai, neteisėtai atjungę buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojai, iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą, ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją.

13.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I858-13/2014 pripažinta, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 redakcija) 104–112, 114, 115, 117–124 punktai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatos, kurios pripažintos neteisėtomis, įsigaliojo vėliau, negu ieškovas surašė deklaraciją apie statybos užbaigimą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi 2014 m. spalio 31 d.) nustatė, jog norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimu nenustatytas retrospektyvus šio sprendimo pasekmių taikymas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 2 dalis). Taigi tiek Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimas, kuriuo atitinkamos taisyklių nuostatos pripažintos neteisėtomis, yra neaktualūs klausimui dėl ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimo įteisinimo (ieškovui 2010 m. spalio 5 d. surašant deklaraciją apie statybos užbaigimą) spręsti. Šio klausimo išsprendimas nekistų, jeigu ir būtų nustatytas retrospektyvus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimo pasekmių taikymas, t. y. jeigu Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 redakcija) 104–112, 114, 115, 117–124 punktai būtų netaikomi nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 įsigaliojimo dienos. Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (redakcija, galiojusi 2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 įsigaliojimo dieną) 6 priedo 6.3 punkte nustatyta, jog statybą leidžiantis dokumentas – rašytinis pritarimas paprastojo remonto aprašui (Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punktas) – yra privalomas įrengiant, pertvarkant, išmontuojant pastato (išskyrus vienbutį ir dvibutį gyvenamąjį pastatą) šildymo ir elektros bendrąsias inžinerines sistemas. Ieškovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog jis turėjo tokį statybą leidžiantį dokumentą.

14.       Ieškovas ieškinyje nurodo, kad 2010 m. spalio 5 d. deklaracija apie statybos darbų užbaigimą įregistruota viešame registre, kurio įrašas nepanaikintas, ir tai tik patvirtina, jog ieškovas atsijungė nuo centralizuoto namo šildymo tiekimo sistemos teisėtai. Pagal kasacinio teismo praktiką kadastro duomenų apie patalpų šildymo būdą pakeitimo įregistravimas bei išviešinimas savaime nepatvirtina atsijungimo nuo bendrų pastato šilumos tinklų teisėtumo.

15.       Pagal CK 4.82 straipsnį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė – techninė ir kita įranga. Kadangi ieškovas, atjungdamas buto šildymą, daro įtaką viso namo šilumos tiekimo sistemai, tai jis privalo savo veiksmus derinti su namo bendraturčiais ir gauti jų sutikimą pertvarkyti šilumos tiekimo sistemą. Tokio sutikimo ieškovas į bylą nepateikė.

16.       Atsakovei teismui pateikus rašytinius įrodymus, kad šilumos energijos vartotojai name (duomenys neskelbtini) pasinaudojo jiems suteikta teise ir priėmė sprendimą dėl šilumos paskirstymo 2-ojo būdo pasirinkimo, teismas laikė, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovė netinkamai skirstė šilumos energiją, todėl atmetė ieškovo reikalavimą dėl įpareigojimo perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją.

17.       Sprendimai dėl šių bendrojo naudojimo objektų, skirtų ne visų gyvenamojo namo gyventojų poreikiams tenkinti, valdymo ir naudojimo gali būti priimami atskirai (CK 4.85 straipsnio 3 dalis). Tam, kad bendrojo naudojimo objektas būtų įtrauktas į šį aprašą, turi būti nustatyta, kad jis yra atskiras, nesusietas su kitais to paties statinio bendrojo naudojimo objektais ir kad juo gali naudotis tik konkrečios statinio dalies butų ir kitų patalpų savininkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-79-378/2016). Tokių įrodymų ieškovas į bylą nepateikė. Byloje ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo nurodomus sandėliukus kaip atskirus objektus. Byloje nėra duomenų apie jų plotą, tūrį, asmeninę priklausomybę, VĮ Registrų centre sandėliukai nėra padalyti į atskirus kadastrinius vienetus. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 240.5 punkte nustatyta, kad daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų – buitinių šilumos vartotojų pareiga yra pateikti šilumos tiekėjui patalpos ar buto duomenis, reikalingus mokėjimams už šilumą apskaičiuoti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog butų savininkai turi pareigą kreiptis į VĮ Registrų centrą, kad klaidingi duomenys būtų ištaisyti ar patikslinti. Ši nuosavybės teisių įteisinimo pareiga negali būti perkelta šilumos tiekėjui.

18.       Nėra ginčo, kad karšto vandens temperatūros palaikymo funkcija vykdoma naudojantis bendrais daugiabučio namo inžineriniais tinklais, kas yra kaip vienas įrenginys, skirtas viso daugiabučio namo nepertraukiamam aprūpinimui šiluma ir karštu vandeniu užtikrinti. Todėl nors ieškovas nuo 2010 m. spalio 5 d. faktiškai negavo šilumos energijos (teismas atsijungimą pripažino neteisėtu), jis privalo prisidėti prie namo bendrųjų konstrukcijų (inžinerinių tinklų) išlaikymo pagal atsakovės skaičiuojamą metodiką.

19.       Teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartimi išsamiai pasisakė dėl ieškovo prašymų kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Ieškovo prašymai atmesti, teismas dėl jų papildomai nusprendė nepasisakyti.

20.       Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal apeliacinį skundą, 2019 m. kovo 28 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 7 d. sprendimą. 

21.       Kolegija nurodė, kad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258, o 2008 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 4-617 šios taisyklės buvo pakeistos ir nauja taisyklių redakcija galiojo iki 2010 m. lapkričio mėnesio (redakcija galiojusi 2010 m. spalio 5 d., kai buvo surašyta deklaracija), 250–264 punktai nustatė, kaip turi būti vykdomas daugiabučio namo butų ir kitų patalpų šilumos įrenginių atjungimas nuo šilumos perdavimo tinklų ar daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginių. 2010 m. spalio 5 d. deklaracija apie statybos užbaigimą nelaikoma pakankamu pagrindu įteisinti ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuoto namo šildymo tiekimo sistemos ir kartu pripažinti šilumos energijos pirkimo–pardavimo santykių tarp šalių pabaigą. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog deklaracijos surašymo dieną buvo įgyvendinęs reikalavimus, kurie būtini, siekiant įteisinti ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuoto namo šildymo tiekimo sistemos. Pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 259 punktą ieškovas turi turėti Valstybinės energetikos inspekcijos techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, pagal šių taisyklių 260 punktą, buto įrenginių atjungimas vykdomas dalyvaujant namo administratoriui ir šilumos tiekėjui, o atjungimo procedūra užbaigiama surašant atjungimo aktą. Ieškovas tokių įrodymų nepateikė. Ieškovui neįrodžius šių aplinkybių buvimo, nėra pagrindo pripažinti, kad 2010 m. spalio 5 d. jis įteisino ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuoto namo šildymo tiekimo sistemos, taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad 2010 m. spalio 5 d. pasibaigė šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis. Iš byloje pateiktos ieškovo 2010 m. spalio 5 d. deklaracijos matyti, kad ieškovo bute buvo atlikti smulkūs remonto darbai, įrengtas vietinis (centrinis) elektrinis šildymas, tačiau tai nereiškia, kad tą dieną pasibaigė centralizuotai tiekiamos šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis.

22.       Ieškovo deklaracija apie statybos užbaigimą buvo pasirašyta anksčiau, nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-858-13/2014 buvo pripažintos neteisėtomis Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr.1-187 redakcija). Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi 2014 m. spalio 31 d.) norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimu nenustatytas retrospektyvus šio sprendimo pasekmių taikymas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 2 dalis), todėl tiek Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimas, kuriuo atitinkamos taisyklių nuostatos pripažintos neteisėtomis, yra neaktualūs klausimui dėl ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimo įteisinimo (ieškovui 2010 m. spalio 5 d. surašant deklaraciją apie statybos užbaigimą) spręsti. Be to, šio klausimo išsprendimas nekistų, jeigu ir būtų nustatytas retrospektyvus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimo pasekmių taikymas, kitaip tariant, jeigu Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 redakcija) 104–112, 114, 115, 117–124 punktai būtų netaikomi nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 įsigaliojimo dienos.

23.       Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (redakcija, galiojusi 2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 įsigaliojimo dieną) 6 priedo 6.3 punktas nustatė, jog statybą leidžiantis dokumentas – rašytinis pritarimas paprastojo remonto aprašui (Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punktas) – privalomas įrengiant, pertvarkant, išmontuojant pastato (išskyrus vienbutį ir dvibutį gyvenamąjį pastatą) šildymo ir elektros bendrąsias inžinerines sistemas. Byloje nenustatyta, kad ieškovas būtų pateikęs statybas leidžiantį dokumentą, todėl deklaracija apie statybos užbaigimą nėra pakankama patalpos šildymo sistemos atjungimui nuo centralizuoto namo šilumos tiekimo sistemos įteisinti.

24.       Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas ir kiti namo (duomenys neskelbtini) savininkai yra pateikę informaciją apie ieškovo minimus sandėliukus. Byloje nėra nurodyta informacijos apie jų plotą, tūrį, asmeninę priklausomybę, VĮ Registrų centre sandėliukai nėra padalyti į atskirus kadastrinius vienetus ir pan. Ieškovas tik nurodo abstrakčią aplinkybę, kad atsakovė netinkamai skaičiuoja mokesčius už šilumą, tačiau nepateikia jokių tai pagrindžiančių įrodymų.

25.       Dėl prašymo įpareigoti atsakovę perskaičiuoti šilumos energijos paskirstymą kolegija nurodė, kad nėra pagrindo tarp ieškovo ir atsakovės sudarytą sutartį pripažinti teisėtai nutraukta nuo 2010 m. spalio 5 d., ieškovas ir toliau išlieka tiekiamos šilumos vartotojas. Atsakovė pateikė rašytinius įrodymus, kuriais pagrindė, jog gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) vartotojai 2010 m. spalio 23 d. balsavimo metu pasirinko 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, kuris reiškia, kad iš geriamojo vandens tiekėjo yra perkamas vanduo, o iš šilumos tiekėjo perkama šiluma tam vandeniui pašildyti. Kitokių įrodymų, kurie paneigtų namo gyventojų išreikštą valią, ieškovas nepateikė. Taigi ieškovas neįrodė, kad atsakovė netinkamai skirstė šilumos energiją.  

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

26.       Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui arba priimti naują sprendimą – pripažinti ieškovo ir atsakovės šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo ir vartojimo sutartį nutraukta nuo ieškovo buto šildymo būdo pakeitimo Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalies pagrindu laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 5 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo ir įpareigoti atsakovę atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą, nepriskiriant ieškovui jokių mokėjimų už jo buto šildymą ir karšto vandens temperatūros palaikymą, tačiau priskiriant mokėjimus už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, į paskirstymą įtraukiant visas name esančias asmeninio naudojimo patalpas, įskaitant pagalbines patalpas (sandėliukus, palėpes ir pan.), laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 5 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

26.1.                       Kasacinis teismas 2019 m. birželio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-469/2019 padarė išvadą, kad vartojimo energijos pirkimo–pardavimo sutarties atveju vartotojas fizinis asmuo turi teisę vienašališkai, t. y. nepriklausomai nuo šilumos energijos tiekėjo valios, nutraukti sutartį, tačiau šią teisę įgyvendindamas turi laikytis tam tikrų reikalavimų, kurie skirti tinkamai visų suinteresuotų asmenų interesų (tiek privačių, tiek viešųjų) pusiausvyrai užtikrinti. Ieškovas užbaigė šildymo sistemos atjungimo darbus 2010 m. spalio 5 d. ir 2010 m. spalio 18 d., 2010 m. lapkričio 17 d. raštais pranešė atsakovei apie vienašališką šilumos tiekimo ir vartojimo sutarties nutraukimą nuo 2010 m. spalio pakeičiant buto šildymo būdą ir taip atsisakant atsakovės tiekiamos šilumos energijos. Ieškovas prašo šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti nutraukta nuo šio momento. Taigi, pagal įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu taisyklę, vertinant ieškovo veiksmų teisėtumą, taikytina jų atlikimo metu galiojusi originali Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297, redakcija, galiojusi nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. liepos 29 d. Šilumos įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojo iniciatyva tvarką reglamentavo Taisyklių 104–124 punktai. Ieškovas nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų motyvais dėl reikalavimo gauti Valstybinės energetikos inspekcijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą ir pasirašyti trišalį (ieškovo, daugiabučio namo, kuriame yra ginčo patalpa, administratoriaus ir atsakovės, kaip šilumos tiekėjos) atjungimo aktą, kaip buvo nurodyta Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258, o 2008 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 4-617 šios taisyklės buvo pakeistos ir nauja taisyklių redakcija galiojo iki 2010 m. lapkričio 1 d. (redakcija, galiojusi deklaracijos surašymo dieną), 250–264 punktuose, kurie nereglamentuoja šildymo būdo pakeitimo, tai reglamentuoja Statybos įstatymas ir statybos techniniai reglamentai, kaip yra išaiškinta kasacinio teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017. Ieškovas įteisino savo buto šildymo būdą 2010 m. spalį, laikydamasis 2010 m. liepos 2 d. redakcijos Statybos įstatymo nuostatų. Nors ieškovas šildymo būdo pakeitimo darbus užbaigė 2010 m. spalį, užpildydamas 2010 m. spalio 5 d. deklaraciją dėl šildymo būdo pakeitimo, o 2012 m. jis užpildė deklaraciją tik dėl buto ploto pasikeitimo, tačiau net jei statybos darbai būtų buvę užbaigti iki 2010 m. spalio, ginčui taikytinos Statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatos, įsigaliojusios 2010 m. spalio 1 d. Ieškovas pranešė atsakovei apie sutarties nutraukimą nuo 2010 m. spalio mėnesio, Nekilnojamojo turto registre 2016 m. rugsėjo 1 d. galiojantis įrašas apie ieškovo buto šildymo būdo pakeitimo išviešinimą yra atliktas atsakovės 2010 m. spalio 5 d. deklaracijos buto šildymo būdo pakeitimą ir 2012 m. deklaracijos apie buto ploto pakeitimą pagrindu. Pagal Statybos įstatymo ir poįstatyminių teisės aktų reikalavimus 2010 m. spalio 5 d. šildymo būdo pakeitimui atlikti nereikėjo jokio statybą leidžiančio dokumento, tarp jų – ir pritarimo paprastojo remonto aprašui, statybos darbų užbaigimas įformintas užpildžius deklaraciją apie statybos užbaigimą, nors ji nebuvo privaloma, deklaracija įregistruota Nekilnojamojo turto registre, statybos teisės aktų pažeidimų išvadoje nekonstatuota. Namo administratorė UAB „Būsto valda“ 2010 m. lapkričio 12 d. surašė patikrinimo aktą, kuriame konstatavo, kad ginčo butas faktiškai atjungtas nuo namo centralizuoto šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemų. Atsakovė nenurodė, kokie būtent Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse nustatytos atsijungimo nuo centralizuoto namo šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemos tvarkos pažeidimai trukdo pripažinti ieškovą nutraukus energijos pirkimo–pardavimo sutartį ir kaip jie taisytini, kokie jos ar kitų suinteresuotų asmenų interesai buvo (yra) pažeisti ir (ar) liko neapsaugoti. Šilumos vartojimo sutarties nutraukimo metu buvo aplinkybės, kurioms esant įstatymas leidžia vartotojui vienašališkai nutraukti arba pakeisti šilumos energijos į jo butą tiekimo sutartį – ieškovas buvo visiškai atsiskaitęs už centralizuotą šilumą, patiektą iki šildymo būdo pakeitimo, o nuo 2010 m. atsakovė nebetiekia šilumos energijos į ieškovo butą, nes butas yra atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų ir šildomas autonomiškai vietiniu šildymu. Pagal CK 6.390 straipsnio 1 dalį, esant alternatyviam (vietiniam) buto šildymo būdui ir nesant žalos namo kitų butų bei patalpų savininkams, šilumos energijos tiekėjas negali daryti vartotojui kliūčių atjungti jo butą nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos ir nutraukti sutartį.

26.2.                      Atsakovė, nesutikdama su sutarties nutraukimu, remiasi tik ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gruodžio 25 d. iki 2010 m. lapkričio 11 d.) 263 punktu, tvirtindama, kad ieškovas, neteisėtai atsijungęs buto šildymo sistemas, išlieka šilumos energijos vartotojas ir jam tenka pareiga mokėti už šilumos energiją. Atsakovės argumentai, kad ieškovas privalo atgaline tvarka įforminti atjungimą, pvz., iš atsakovės gaunant atjungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos aktą, suponuoja kitas procedūras, kurios pagal šios bylos faktines aplinkybes, sutartiniams santykiams faktiškai jau nutrūkus, turėtų tik formalų pobūdį. Toks įstatymo aiškinimas nesiderina su CK 1.138 straipsniu, kurio esmė yra ta, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti taikomas tinkamas įstatyme nustatytas civilinių teisių gynimo būdas. Todėl ieškovas neprivalo atgaline tvarka „oficialiai“ atjungti buto nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, nes pripažintina, kad šilumnešio ir šilumos tiekimo, vartojimo, atsiskaitymo sutartis su ieškove dėl ieškovo buto yra nutraukta. Analogiškai yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-7-454/2004. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartimi suformuotos praktikos civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-469/2019, pagal kurią negali būti toleruojama kaip prieštaraujanti bendriesiems teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams situacija, kai ieškovas, faktiškai nevartodamas šilumos energijos, negalėtų pasinaudoti įstatymų suteikta teise vienašališkai nutraukti sutartį.

26.3.                      Kasacinis teismas 2019 m. birželio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-469/2019 išaiškino, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2014 m. spalio 31 d. sprendimu pripažinus, jog Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. I-187 redakcija) 104–112, 114, 115, 117–124 punktai prieštarauja teisinės valstybės principui, nuo šio teismo sprendimo oficialaus paskelbimo šios teisės normos negalėjo būti taikomos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 118 straipsnio 1 dalis). Nauja šilumos įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojo iniciatyva tvarka Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse buvo nustatyta tik Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2017 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 1-60, įsigaliojusiu nuo 2017 m. kovo 3 d. Įstatymų garantuota vartotojo teisė nutraukti šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartį nurodytu laikotarpiu negalėjo būti paneigta vien dėl to, kad poįstatyminiuose teisės aktuose egzistavo reguliavimo spraga. Ieškovo teigimu, ši jo teisė buvo pažeista dėl reguliavimo spragos.

26.4.                       Dėl cirkuliacijos mokesčio ieškovas nurodo, kad vertinimas, kokio dydžio mokestį ir už kokias šilumos energijos sąnaudas jis atsakovei turi (turėjo) mokėti, priklauso nuo dvejopo pobūdžio aplinkybių: pirma, ar jis yra teisėtai atsijungęs nuo centralizuoto karšto vandens teikimo sistemos ir nutraukęs karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį, antra, kokie namo karšto vandens inžinerinės sistemos objektai yra ieškovo asmeninėse ar bendraturčių bendrose patalpose. Šios aplinkybės byloje nėra tinkamai nustatytos, dėl to atitinkama skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis negali būti laikoma pagrįsta ir palikta galioti, kaip analogiškomis aplinkybėmis išaiškino kasacinis teismas 2019 m. birželio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-469/2019.

26.5.                      Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartimi suformuotos praktikos civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-469/2019, nes Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog vartotojai daugiabučiuose namuose gali CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį. Pasirinktas karšto vandens tiekėjas įrengia vartotojo suvartojamo karšto vandens atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus, sudaro sutartis ir perka karštam vandeniui ruošti reikalingą geriamąjį vandenį bei šilumą ar kitą energiją iš atitinkamų tiekėjų. Tuo atveju, kai daugiabučio namo vartotojai karšto vandens tiekėju pasirenka šilumos tiekėją, šis privalo su namo vartotojais sudaryti karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį. Civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-469/2019 kasacinis teismas išaiškino, kad kol daugiabučiame name nėra įrengti teisės aktų reikalavimus atitinkantys apskaitos prietaisai, leidžiantys apskaičiuoti faktiškai sunaudotą ir karšto vandens vartotojams nepaskirstytą šilumos kiekį, remiantis Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatomis, šilumos tiekėjas neturi teisinio pagrindo paskirstyti šilumos kiekio už nepaskirstytą karštą vandenį visiems daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams kaip karšto vandens tiekimo sistemos bendraturčiams. Nurodytoje byloje kasacinio teismo nustatyta, kad būtina išsiaiškinti, nuo kada atsakovė laikytina karšto vandens tiekėja, atsakinga už karšto vandens apskaitą.

26.6.                       Teismai, spręsdami dėl šilumos energijos paskirstymo teisingumo, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos civilinėse bylose Nr. 3K-7-515/2009, Nr. 3K-3- 435-701-2015, Nr. 3K-3-418-313/2017 ir Nr. 3K-3-103-313/2018, nes neįvertino, kad dėl netinkamų šilumos paskirstymo metodų taikymo ir dalies asmeninio naudojimo patalpų neįtraukimo į šilumos energijos paskirstymą name atsakovės buvo priskirta neproporcingai didelė šilumos dalis už bendrojo naudojimo patalpų šildymą. VĮ Registrų centro duomenimis, namo rūsyje yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo kitos paskirties patalpos, kurioms nėra priskiriama jokia dalis šilumos energijos, suvartotos bendrojo naudojimo patalpų šildymui, nors šios palėpės ir sandėliukai nėra bendro naudojimo patalpos, nes yra oficialiai įregistruotos kaip asmeninio naudojimo patalpos. Teismai visiškai neįvertino ir nepasisakė, kad visos asmeninio naudojimo rūsio patalpos, kuriose yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (palėpės ir sandėliukai), nėra įtrauktos į šilumos energijos paskirstymą, nors turėjo būti įtrauktos kaip butų pagalbinės patalpos, įeinančios į bendrą naudingąjį plotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-313/2017; 2018 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-313/2018). Šildomos butų pagalbinės patalpos (sandėliukai), kurios nebuvo įtrauktos į paskirstymą, galėtų būti neįtrauktos į šilumos energijos paskirstymą tik tuo atveju, jei būtų priimtas toks visų butų savininkų sprendimas, nes kiti butų savininkai geranoriškai sutiktų sumokėti šildomų pagalbinių patalpų, kurios nebuvo įtrauktos į paskirstymą, šildymo išlaidas, ir šio sprendimo pagrindu butų savininkai kreiptųsi į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją dėl metodo Nr. 5 pakeitimo Komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimo Nr. O3-121 „Dėl šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių patvirtinimo“ 14 punkto pagrindu. Tačiau byloje apie tai duomenų nėra. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad ieškovo savo nuožiūra parinktas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 ginčo laikotarpiu neatitiko namo šildymo įrenginių, nes name buvo kitos paskirties patalpų (sandėliukų), kurie nebuvo šildomi centralizuotai, taip pat kai ieškovas teisėtai pakeitė savo buto šildymo būdą, atsakovė privalėjo pradėti taikyti metodą Nr. 4 kartu su metodu Nr. 5 nuo 2010 m. spalio, atsakovo butui nepriskirdamas jokio centralizuotai tiekiamo šilumos energijos kiekio, kaip išaiškino kasacinis teismas 2016 m. rugsėjo 16 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-916/2016. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pareiga tinkamai paskirstyti vartotojams name suvartotą šilumos kiekį tenka būtent šilumos tiekėjui, o vartotojas turi teisę reikalauti tinkamo šios šilumos tiekėjo pareigos vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-701/2015). Nagrinėjant bylą iš naujo apeliacine tvarka būtų nustatytos ir pagal aptartas įstatymo nuostatas bei teismų praktiką įvertintos aplinkybės dėl dalies asmeninio naudojimo patalpų neįtraukimo į šilumos energijos paskirstymą, kaip analogiškomis aplinkybėmis išaiškino kasacinis teismas civilinėse bylose Nr. 3K-3-103-313/2018 ir Nr. 3K-3-418-313/2017.

27.       Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

27.1.                      Kadangi šilumos tiekėjo ir vartotojo santykius reguliavo ūkio ministro 2008 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 4-617 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, tai ieškovas turi turėti Valstybinės energetikos inspekcijos techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą (Taisyklių 259 punktas). Ieškovas šios pažymos neturi. Atjungiant buto įrenginius dalyvauja savininkas, namo administratorius ir šilumos tiekėjas, o atjungimo procedūra užbaigiama surašant trišalį atjungimo aktą, tačiau ieškovas tokio akto neturi (Taisyklių 260 punktas). 

27.2.                      Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. I438-32/2012 pripažino, kad ūkio ministro 2008 m. gruodžio 4 d. įsakymu patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (įsakymo Nr. 4-617 redakcija) 255 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą atitinkamus atjungimo darbus atlikti pagal kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus vartotojo lėšomis, 257 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą nepažeisti kitų butų ir kitų patalpų savininkų teisių bei teisėtų interesų, 258 punktas, taip pat 259 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą gauti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Ūkio ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, ir 260–263 punktai neprieštaravo Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 daliai, todėl šalių santykius reguliuoja nurodytos taisyklės.

27.3.                       Ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad kurios nors konkrečios daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpos nuosavybės teise priklauso konkrečių butų savininkams ir turėtų būti atlikti perskaičiavimai. Pažymėtina, kad bendrojo naudojimo patalpos naudojamos bendraturčių sutarimu (CK 4.83 straipsnis). Vadovaujantis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297, 133.4 punktu šilumos vartotojas turi pareigą pateikti šilumos tiekėjui šilumos pirkimo–pardavimo ar šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartyse nustatyta forma ir terminais patalpos ar buto duomenis, reikalingus mokėjimams už šilumą apskaičiuoti. AB „Kauno energija“, skirstydama namo (duomenys neskelbtini) šilumos energiją, vadovaujasi Šilumos paskirstymo metodu Nr. 4 ir turima butų savininkų ir (ar) daugiabučio namo valdytojo pateikta Nekilnojamojo turto registro informacija apie butų ir kitų patalpų duomenis (apie plotus ir tūrius). Atsakovei nė vienas daugiabučio namo bendraturtis ar valdytojas nėra pateikęs duomenų, kad name būtų asmenine nuosavybės teise įregistruotas buto sandėliukas kaip atskiras turto vienetas su išskirtu naudinguoju plotu.

27.4.                       Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297, 235.1 punkte nustatyta, jog daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkas – buitinis karšto vandens vartotojas privalo laiku atsiskaityti už patiektą karštą vandenį, šilumos energiją karšto vandens temperatūrai palaikyti (cirkuliacijai), su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį bei kitas karšto vandens tiekėjo suteiktas paslaugas. Pabrėžtina, jog šilumos kiekis cirkuliacijai palaikyti nepriklauso nuo bute suvartoto karšto vandens kiekio, nes karšto vandens temperatūros palaikymas yra atskira paslauga, kuri yra teikiama nenutrūkstamai visus metus, todėl aplinkybė, ar karštas vanduo patalpose vartojamas, neturi reikšmės ir nepanaikina ieškovo pareigos mokėti cirkuliacijos mokesčio. Net ir atsijungę nuo centralizuoto karšto vandens tiekimo sistemos asmenys naudojasi dalimi cirkuliacijos sistemos teikiamos paslaugos. Taigi, nepriklausomai nuo karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) sistemos bendraturčio valios, jis gauna bendromis pastato konstrukcijomis cirkuliuojančio karšto vandens teikiamą naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-313/2016; 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017). Taigi visiškai nesvarbu, ar šilumos vartotojas yra (ne)teisėtai atsijungęs nuo bendros namo šildymo sistemos ir ar šis vartotojas naudoja karštą vandenį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kasacinio teismo praktikos taikymo šioje byloje

28.       Kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį keliamais teisės taikymo ir aiškinimo klausimais: dėl atsijungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos teisėtumo; dėl rūsio ploto įtraukimo, apskaičiuojant butų ir kitų patalpų savininkui priklausančių namo patalpų naudingąjį plotą; bendraturčio mokesčio už nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekį; karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokesčio, kasacinio teismo praktika yra išplėtota ir nuosekli. Ieškovas kasaciniame skunde naujų teisės taikymo ir aiškinimo klausimų nekelia, tačiau nurodo, kad teismai, spręsdami šalių ginčą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos nurodytais klausimais. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi suformuota kasacinio teismo praktika, pasisako kasaciniame skunde keliamais teisės taikymo klausimais, neperžengdama kasacinio skundo ribų (CPK 347 straipsnio 1, 2 dalys, 353 straipsnio 1 dalis).

        Dėl atsijungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos teisėtumo vertinimo

29.       Ieškovas reiškia reikalavimą pripažinti nutraukta šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartį  nuo 2010 m. spalio 5 d., kai jis užbaigė šildymo sistemos atjungimo darbus ir Nekilnojamojo turto registrui pateikė deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą.

30.       Energijos (kartu – ir šilumos energijos) pirkimo–pardavimo sutartinius santykius bendriausia prasme reglamentuoja CK 6.383–6.401 straipsniai. CK 6.390 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis asmuo – vartotojas turi teisę nutraukti energijos pirkimo–pardavimo sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją. Daugiabučiame name gyvenantis vartotojas šią teisę gali įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu toks sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams.

31.       CK 6.391 straipsnyje įtvirtinta įstatymų konkurencijos taisyklė, pagal kurią CK 6.383–6.401 straipsnių normos taikomos aprūpinant energija per jos tiekimo tinklus, jeigu įstatymai nenustato ko kita arba kitokia išvada nedarytina atsižvelgiant į prievolės esmę.

32.       Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 12 įstatymo Nr. XI–133 redakcija, įsigaliojusi nuo 2009 m. vasario 1 d.) CK 6.390 straipsnio 1 dalies taisyklė buvo detalizuota, nurodant, kad šilumos vartotojas, pakeitęs buto (butų), kitų patalpų šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, turi teisę nutraukti šilumos ir (ar) karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį. Buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas). To paties straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad kai rekonstravus pastatą (inžinerines sistemas) pakeičiamas ne viso pastato šildymo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys. Šių butų ir kitų patalpų savininkai energetikos ministro patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse nustatyta tvarka šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjams kiekvieną mėnesį sumoka už jiems tenkančią pastato bendrosioms reikmėms sunaudotos šilumos ir (ar) karšto vandens dalį. Analogiškas reglamentavimas nustatytas ir aktualioje Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio redakcijoje (2016 m. lapkričio 3 d. įstatymo Nr. XII-2701 redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.).

33.       Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad statybą reglamentuojančiais teisės aktais buto šilumos įrenginių atjungimo procedūra reguliuojama tiek, kiek tai susiję su statybos darbų atlikimu ir šiam procesui reikalingų dokumentų išdavimu, t. y. statybą reglamentuojančiuose teisės aktuose yra nustatyta, kaip parengti pastatą, butą atjungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų procesui; šilumos tiekimą ir vartojimą reglamentuojančiais teisės aktais įtvirtinamas pats atsijungimo procesas, t. y. kaip turi būti atsijungta nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų, kad būtų užtikrinta šilumos vartotojo teisė pasirinkti jam palankiausią šildymo ir karšto vandens tiekimo būdą ir būtų nepažeisti kitų daugiabučio namo gyventojų, centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų vartotojų, interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-216/2017, 37 punktas). 

34.       Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad šilumos ir karšto vandens tiekimo sutartys yra dvišaliai sandoriai, kuriems nutraukti yra būtina abiejų šalių valia. CK 6.390 straipsnio 1 dalis nustato, kad abonentas, kai pagal energijos pirkimo–pardavimo sutartį jis yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją buitinėms reikmėms, turi teisę nutraukti sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją. Todėl net ir tuo atveju, kai šilumos įrenginiams atjungti nuo centralizuoto šildymo sistemos galiojo supaprastinta procedūra ir deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą galėjo užpildyti vienvaldiškai statytojas, šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo sutartys galėjo būti nutraukiamos tik statytojui (šilumos energijos vartotojui) informavus energijos tiekimo įmonę apie pageidaujamą nutraukti sutartį, kaip tai įtvirtina minėtos CK nuostatos. Atitinkamai nėra teisinio pagrindo teigti, kad vien deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą užpildymo faktas yra pakankamas pagrindas pripažinti sutartį nutraukta, jei apie tokį sutarties nutraukimo pagrindą nepranešama energijos tiekimo įmonei, ji apie tai nežino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-216/2017, 39 punktas).

35.       Kasacinio teismo praktikoje ne kartą aptarta atjungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos procedūra, išaiškintas reikalavimas laikytis nustatytos šildymo sistemos įrenginių atjungimo tvarkos, pakeičiant savo buto (patalpų) šildymo būdą. Savininkas, kuris savo patalpų šilumos ir karšto vandens sistemas nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas teisės aktais nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172-469/2019, 38 punktas).

36.       Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad tiek CK, tiek kituose šilumos ūkį bei energijos vartojimo santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtinta ne tik vartotojo – daugiabučio namo buto savininko teisė vienašališkai nutraukti energijos pirkimo–pardavimo sutartį ir atsijungti nuo centrinio energijos tiekimo, bet ir pareiga užtikrinti, kad minimo pobūdžio sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams, t. y. kad vienam iš daugiabučio namo gyventojų nutraukus vartojimo energijos pirkimo–pardavimo sutartį kiti vartotojai galės netrukdomai naudotis tiekėjo teikiamomis paslaugomis. Sprendžiant klausimą dėl atsijungimo nuo bendrų centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų, įrengtų daugiabučiame name, svarbu ne tik užtikrinti konkretaus vartotojo interesus, bet ir visa daugiabučio namo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistema besinaudojančių asmenų interesus, t. y. turi būti išlaikyta atitinkamų interesų pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 36 punktas). Taigi, turi būti užtikrinta, kad namo inžinerinių sistemų pertvarkymas nepažeis statybos santykius reglamentuojančios viešosios teisės nuostatų, kad kiti namo gyventojai nepatirs žalos dėl šilumos energijos tiekimo tvarumo pažeidimų ar jiems nepagrįstai perkeltos mokėjimo už šilumos energiją naštos ar pan., kad bus užtikrintas šilumos tiekėjo interesas gauti užmokestį už vartotojo gautą energiją ir šilumos tiekėjas bus tinkamai informuotas apie vartotojo ketinimą nutraukti sutartį. Aptariamiems tikslams pasiekti – vartotojo atsijungimo nuo centralizuotos energijos tiekimo sistemos teisėtumui užtikrinti, be kita ko, yra skirti Statybos ir Šilumos ūkio įstatymų lydintieji teisės aktai – statybos techniniai reglamentai bei šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172-469/2019, 39 punktas).

37.       Pagal įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu taisyklę, vertinant ieškovo veiksmų teisėtumą, taikytinos jų atlikimo metu galiojusios Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, patvirtintos energetikos ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 (2008 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 4-617 patvirtinta redakcija, galiojusi nuo 2009 m. sausio 7 d. iki 2010 m. lapkričio 12 d.). Šilumos įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojo iniciatyva tvarką tuo metu reglamentavo Taisyklių 250–264 punktai. Taisyklių 259 punkte buvo nustatyta, kad, baigęs Taisyklių 255 punkte nurodytus darbus, daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkas – buitinis šilumos vartotojas privalo gauti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, o Taisyklių 260 punkte nustatyta, kad, baigus buto ar kitų patalpų šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo įrenginių atjungimo darbus, buto ar kitų patalpų savininkas, pastato valdytojas (administratorius) ir šilumos tiekėjas pasirašo jų atjungimo aktą. Nurodyti Taisyklių punktai šia apimtimi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I438-35/2012 nebuvo pripažinti prieštaraujančiais galiojantiems teisės aktams.

38.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su bylą nagrinėjusių teismų argumentais, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog ieškovas yra gavęs Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą pagal Taisyklių 259 punktą ir pasirašė su pastato valdytoju (administratoriumi) ir šilumos tiekėja patalpų šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo įrenginių atjungimo aktą pagal Taisyklių 260 punktą (to neteigė ir byloje neįrodinėjo ieškovas). Taigi 2010 m. spalio 5 d. ir vėliau ieškovas neatliko teisės aktais reikalaujamų savo buto šildymo įrenginių atjungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos įteisinimo veiksmų, todėl bylą nagrinėję teismai sprendė, kad pagrindo pripažinti šalių Tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartį vienašališkai nutraukta nuo 2010 m. spalio 5 d., ieškovo butui nepriskiriant jokios šilumos energijos už buto šildymą, nenustatyta.

39.       Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad 2010 m. spalio 12 d. surašytas buto apžiūros aktas Nr. 10/12-1, dalyvaujant UAB „Būsto valdos“ ir AB „City Service“ atstovams, kuriame užfiksuota, kad atliekant buto remontą buvo demontuoti pastato šildymo sistemos prietaisai (radiatoriai), šildymo sistemos stovai uždaryti lengvomis konstrukcijomis. Šiame akte pažymėta, kad buto savininkas nepateikė dokumentų dėl buto šildymo būdo pakeitimo. 2010 m. lapkričio 12 d. namo administratorė UAB „Būsto valda“ taip pat surašė patikrinimo aktą, kuriame konstatavo, kad ieškovo butas faktiškai atjungtas nuo namo centralizuoto šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemų. Bylą nagrinėjusių teismų konstatuota, kad ieškovas, atlikęs šildymo sistemos atjungimo darbus, 2010 m. spalio 5 d. pateikė Nekilnojamojo turto registrui deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą Nr. 1, kurioje nurodyta, kad atliktas paprastasis remontas – nuo namo centrinio šildymo sistemos atjungta šildymo sistemos dalis ir įrengtas vietinis šildymas. Ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad pranešė atsakovei apie šilumos tiekimo sutarties nutraukimą nuo 2010 m. spalio mėnesio, be to, buto šildymo būdo pakeitimo išviešinimas yra atliktas 2010 m. spalio 5 d., todėl šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis pripažintina nutraukta nuo šio momento, t. y. deklaracijos pateikimo. Ieškovo teigimu, nurodytų faktų konstatavimas ir deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą užpildymas yra pakankamas pagrindas pripažinti sutartį nutraukta.

40.       Teisėjų kolegija pažymi, kad su šiais kasacinio skundo argumentais sutikti galima tik iš dalies. Minėta (šios nutarties 36 punktas), kad, atsijungiant nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, turi būti užtikrinta, jog namo inžinerinių sistemų pertvarkymas nepažeis statybos santykius reglamentuojančios viešosios teisės nuostatų ir kad kiti namo gyventojai nepatirs žalos ir kt. Byloje nustatyta, kad ieškovas nėra kreipęsis ir (ar) gavęs Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos vertinimo, ar buto šildymo ir karšto vandens tiekimo būdas pakeistas teisėtai ir laikantis techninių sąlygų, šio vertinimo akto bei atsakovės ir namo administratoriaus vertinimo (aktais tik konstatuotas atsijungimo faktas) (šios nutarties 37–38 punktai). 

41.       Sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad, esant alternatyviam (vietiniam) buto šildymo būdui ir nesant žalos namo kitų butų bei patalpų savininkams, šilumos energijos tiekėjas negali daryti vartotojui kliūčių atjungti jo butą nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų ir nutraukti sutartį pagal CK 6.390 straipsnio 1 dalį ir kitus aktualius teisės aktus šiems santykiams reglamentuoti, tačiau ši vartotojo teisė turi būti įgyvendinta laikantis pirmiau nurodytų teisės normų reikalavimų.

42.       Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo pateikti dokumentai patvirtina, jog jis atliko dalį veiksmų, kurie pagal ginčo sprendimui aktualią Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių redakciją buvo reikalingi siekiant atjungti šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemas nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos: informavo namo administratorių bei paslaugų teikėją, šie surašė aktus, patvirtinančius atsijungimo faktą, parengė buto paprastojo remonto projektą, Nekilnojamojo turto registrui pateikė deklaraciją apie darbų užbaigimą, tačiau Taisyklėse nustatyta tvarka procedūra nebuvo baigta, pagal galiojusią Taisyklių redakciją tam buvo būtina pateikti Valstybinės energetikos inspekcijos vertinimą, pasirašyti Taisyklių atitinkamame punkte nustatytą aktą. Pažymėtina, kad teismų sprendimuose nėra nustatyta, ar iki atsijungimo (ne)buvo skolų už suteiktą šilumos energiją (ieškovas nurodė, kad skolų neturėjo, teismai šio fakto nekonstatavo).

43.       Atsakovė – energijos tiekėja savo nesutikimą su ieškovo reikalavimais grindžia argumentais, kad ieškovas pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 259 punktą turi pateikti Valstybinės energetikos inspekcijos techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, pagal šių taisyklių 260 punktą, buto įrenginių atjungimas vykdomas dalyvaujant namo administratoriui ir šilumos tiekėjui, o atjungimo procedūra užbaigiama surašant atjungimo aktą. Teisėjų kolegija negali sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad atsakovė nenurodė, kokie reikalavimai keliami tam, kad būtų galima teisėtai atsijungti nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos. Tačiau sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad nagrinėjamo ginčo atveju ginčo šalys negali būti grąžintos į iki pažeidimo (jeigu toks būtų nustatytas) buvusią padėtį, kadangi ieškovas faktiškai atsijungė nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, tuometinė Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nustatyta tvarka nebegalioja, todėl jis negali pažeidimo ištaisyti atlikdamas veiksmus, kurie buvo būtini pagal faktinių veiksmų atlikimo laiku galiojusį reglamentavimą. Tačiau, teisėjų kolegijos požiūriu, ieškovas turi galimybę gauti Valstybinės energetikos inspekcijos techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą ir vertinimą dėl techninio atsijungimo (ne)tinkamumo, atsakovės bei administratoriaus vertinimą dėl atsijungimo techninės būklės bei šio vertinimo įforminimo aktą.

44.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad negali būti toleruojama kaip prieštaraujanti bendriesiems teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams situacija, kai ieškovai, faktiškai nevartodami šilumos energijos, negalėtų pasinaudoti įstatymų suteikta teise vienašališkai nutraukti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172-469/2019, 46 punktas). Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kad ieškovas kreipėsi į atsakovę dėl atsijungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos ir gavo atsakymą, kuriame ši nurodė, kokius veiksmus ieškovas turi atlikti tam, kad atsijungimas būtų teisėtas. Todėl būtina nustatyti, ar byloje susiklosčiusi faktinė situacija gali būti vertinama kaip atitinkanti aptartą energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo sąlygų visetą ir kada tokia situacija susiklostė laiko atžvilgiu, atitinkamai, ar energijos pirkimo–pardavimo sutartis gali būti pripažinta nutraukta teisėtai ir nuo kada. Teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktas-pažyma nagrinėjamu atveju yra tik faktinės situacijos patvirtinimas, svarbu, kad būtų nustatytas techninis atsijungimo tinkamumas ir kt.

45.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytoms aplinkybėms nustatyti ir ištirti ši bylos dalis grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Nuo sprendimo dėl atsijungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos teisėtumo priklausys ir ieškovo argumentų dėl atsiskaitymų už šilumos energija metodų ir apskaičiavimo teisingumo vertinimas.

        Dėl rūsio ploto įtraukimo, apskaičiuojant butų ir kitų patalpų savininkui priklausančių namo patalpų naudingąjį plotą

46.       Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo–pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui.

47.       Vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka CK nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų (Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis CK 4.85 straipsnio bei Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, sprendimas dėl šilumos paskirstymo metodo pasirinkimo priimamas daugiabučio namo bendraturčių daugumos sprendimu. 

48.       Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 29.2.4 punkte (redakcija, galiojusi iki 2017 m. birželio 15 d.) nustatyta, kad šilumos pirkimo–pardavimo vietoje ir (ar) kai ties tiekimo–vartojimo riba pastato individualaus šilumos punkto įvade įrengtas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą viso pastato suvartotą šilumos kiekį, taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4. Šis metodas taikytinas daugelyje daugiabučių, kuriuose nėra individualios apskaitos, kur šiluma šildymui ir karštas vanduo tiekiami iš individualaus šilumos punkto stovais. Taikant šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 vienas pagrindinių kriterijų nustatant šilumos vartotojui tenkantį šilumos kiekį yra butų ir patalpų naudingasis plotas (Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19 (galiojusiu iki 2017 m. rugpjūčio 1 d.) patvirtinto Šilumos paskirstymo metodo Nr. 4 1.1, 2 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-916/2016, 32 punktas). Jeigu dalis patalpų atjungta nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietuoju kuru ar kt.), taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 kartu su šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5 (Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. O3-121 (2013 m. spalio 16 d. nutarimo Nr. O3-629 redakcija, galiojusi iki 2017 m. rugpjūčio 1 d.) patvirtintų Šilumos paskirstymo metodų rengimo ir taikymo taisyklių 9 punktas).

49.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 4.82 straipsnio 7 dalyje (anksčiau – šio straipsnio 5 dalyje) nustatyta, jog butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui. Šios teisės normos prasme butų ir kitų patalpų savininkams nuosavybės teise priklausančių gyvenamojo namo patalpų naudingasis plotas suprantamas kaip visas tame name savininko faktiškai turimas (užimamas) plotas. Nustatant bendraturčio faktiškai turimą (užimamą) plotą yra teisiškai nereikšminga atitinkamų patalpų funkcinė bei naudojimo paskirtis, taip pat naudojimosi jomis dažnumas, intensyvumas ir pan.  Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad tai, jog įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai nereglamentuoja tokio, kaip pirmiau nurodytas, patalpų naudingojo ploto skaičiavimo, neteikia teisinio pagrindo kitaip aiškinti CK 4.82 straipsnio 5 dalį. Šiai teisės normai taikyti reikšmingas patalpų naudingasis plotas, apskaičiuotinas atitinkamai pagal analogiją taikant teisės aktus, reglamentuojančius buto bendrojo ploto ir negyvenamųjų pastatų bendrojo ploto skaičiavimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009; 2018 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-313/2018 32 punktą).

50.       Minėta, kad taikant šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 vienas pagrindinių kriterijų, nustatant šilumos vartotojui tenkantį šilumos kiekį, yra butų ir patalpų naudingasis plotas, kuris suprantamas kaip butų ir kitų patalpų savininko gyvenamajame name faktiškai turimas (užimamas) plotas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, jeigu bus nustatyta, kad ieškovas yra teisėtai atsijungęs nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, tai rūsio patalpoms šildyti tenkanti šilumos energijos dalis apskaičiuotina taikant tą patį santykį, tik atėmus buto plotą.

51.       Kasaciniame skunde ieškovas nurodo, kad teismai, spręsdami dėl šilumos energijos paskirstymo teisingumo, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos civilinėse bylose Nr. 3K-7-515/2009, Nr. 3K-3-435-701-2015, Nr. 3K-3-418-313/2017 ir Nr. 3K-3-103-313/2018, nes neįvertino, kad dėl netinkamų šilumos paskirstymo metodų taikymo ir dalies asmeninio naudojimo patalpų neįtraukimo į šilumos energijos paskirstymą name atsakovės buvo priskirta neproporcingai didelė šilumos dalis už bendrojo naudojimo patalpų šildymą. VĮ Registrų centro duomenimis, namo rūsyje yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos, kaip asmeninio naudojimo kitos paskirties patalpos, kurioms nėra priskiriama jokia dalis šilumos energijos, suvartotos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nors šios palėpės ir sandėliukai nėra bendrojo naudojimo patalpos, nes yra oficialiai įregistruotos kaip asmeninio naudojimo patalpos. Teismai visiškai neįvertino ir nepasisakė, kad visos asmeninio naudojimo rūsio patalpos, kuriose yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (palėpės ir sandėliukai), nėra įtrauktos į šilumos energijos paskirstymą, nors turėjo būti įtrauktos kaip butų pagalbinės patalpos, įeinančios į bendrą naudingąjį plotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-313/2017, 52 punktas; 2018 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-313/2018, 32 punktas).

52.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiga tinkamai paskirstyti vartotojams name suvartotą šilumos kiekį tenka šilumos tiekėjui. Taigi būtent atsakovė šioje byloje turėjo įrodyti, kad jos apskaičiuota suma atitinka teisės aktų reikalavimus (CPK 178 straipsnis) ir apmokėjimas yra atitinkamai paskirstytas ir kitiems rūsių, palėpių ir kitų panašių patalpų savininkams. Byloje pateikti Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad ieškovo įgytas butas yra su atitinkamo dydžio rūsio patalpa, tai ieškovas (kaip ir kiti bendraturčiai, kuriems nuosavybės teise priklauso rūsio patalpos), turi mokėti už suteiktą šilumos energiją. Ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad, apskaičiuojant mokestį, nebuvo apskaičiuota už kitų bendraturčių turimas nuosavybės teisėmis rūsio ir kitas panašios paskirties patalpas, tokiu būdu ieškovui tenka didelė mokesčio našta. Teisėjų kolegija nurodo, kad nors bylą nagrinėję teismai laikė, kad mokesčiai už šilumos energiją ieškovui yra apskaičiuoti laikantis teisės aktų reikalavimų, tačiau teismų procesiniuose sprendimuose nėra pasisakyta dėl nurodytų byloje ieškovo keliamų klausimų, be to, byloje nėra pateikta ir atitinkamų įrodymų.

53.       Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė įpareigoti atsakovę atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą, šilumos energiją name paskirstant pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos metodą Nr. 4, taikomą kartu su metodu Nr. 5, pagal visų name esančių patalpų, įskaitant pagalbines, oficialų plotą, įregistruotą VĮ Registrų centre. Šių kasaciniame skunde keliamų klausimų sprendimas, be kita ko, priklauso nuo sprendimo dėl atsijungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos teisėtumo vertinimo.

        Dėl bendraturčio mokesčio už nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekį

54.       Ieškovo kasaciniame skunde teigiama, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog kol daugiabučiame name nėra įrengti teisės aktų reikalavimus atitinkantys apskaitos prietaisai, leidžiantys apskaičiuoti faktiškai sunaudotą ir karšto vandens vartotojams nepaskirstytą šilumos kiekį, remiantis Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatomis, šilumos tiekėjas neturi teisinio pagrindo paskirstyti šilumos kiekio už nepaskirstytą karštą vandenį visiems daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams kaip karšto vandens tiekimo sistemos bendraturčiams (civilinė byla Nr. e3K-3-172-469/2019).

55.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad name gyvenančių asmenų padėtis šilumos energijos vartojimo požiūriu yra dvejopa. Viena vertus, jie yra vartotojai, nes šilumos tiekėjas parduoda šilumos energiją kiekvienam iš gyventojų suvartoti buityje. Kaip vartotojas, gyventojas abonentas turi sumokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Tiekiama į namą šilumos energija yra naudojama patalpoms šildyti, vonios šildytuvui (gyvatukui). Visa energija, tiekiama į namą, turi būti pagal šioje byloje esančias sutartis apskaitos prietaisais apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Dalis energijos yra apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų. Kita dalis, kurią sudaro neapmokėtoji kaip vartotojų dalis, turi būti apmokėta tiekėjui kaip namo savininkų. Ši dalis turi būti tarp jų paskirstoma pagal bendraturčių nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 straipsnį kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti. Namo gyventojai gauna šilumą kaip vartotojai ir kaip savininkai, todėl už ją ir sumoka ir kaip vartotojai (pagal individualaus vartojimo prietaisų rodmenis), ir kaip savininkai (likusią dalį, fiksuotą tiekėjo apskaitos prietaisu, paskirstytą tarp jų kaip bendraturčių) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004).

56.       Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad šilumos kiekis už nepaskirstytą karštą vandenį paprastai susidaro tada, kai karšto vandens vartotojai deklaruoja ne visą faktiškai suvartotą karštą vandenį, o pastate neįrengti nuotolinio valdymo apskaitos prietaisai, leidžiantys šilumos tiekėjui nepriklausomai nustatyti kiekvieno vartotojo suvartojamą karštą vandenį, taip pat tada, kai dėl karšto vandens tiekimo sistemos ypatumų karšto vandens temperatūrai palaikyti (cirkuliacijai) yra suvartojama daugiau šilumos kiekio nei nustatyti normatyvai. Taigi tais atvejais, kai nėra tinkamai įrengtų apskaitos prietaisų, nėra galimybės ir atskirti, dėl kokių priežasčių susidarė šilumos kiekis už nepaskirstytą karštą vandenį ir ar jis gali būti išdalytas daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams kaip karšto vandens tiekimo sistemos bendraturčiams. Be to, net ir tuo atveju, jei būtų įrengti metrologiškai patikrinti, teisės aktų reikalavimus atitinkantys apskaitos prietaisai, visą šilumos kiekį už nepaskirstytą karštą vandenį laikyti bendraturčių mokesčiu yra nepagrįsta, nes, kaip nurodyta pirmiau, karšto vandens temperatūros palaikymas (cirkuliacija) skirtas visų pirma karšto vandens vartotojų poreikiams patenkinti ir tik jo dalis yra skiriama cirkuliacijos sistemai išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 67 punktas).

57.       Nurodytų teisės normų ir teismų praktikos pagrindu išplėstinė teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017 (68 punktas) suformulavo teisės aiškinimo taisyklę, kad kol daugiabučiame name nėra įrengti teisės aktų reikalavimus atitinkantys apskaitos prietaisai, leidžiantys apskaičiuoti faktiškai sunaudotą ir karšto vandens vartotojams nepaskirstytą šilumos kiekį, remiantis Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatomis, šilumos tiekėjas neturi teisinio pagrindo paskirstyti šilumos kiekio už nepaskirstytą karštą vandenį visiems daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams kaip karšto vandens tiekimo sistemos bendraturčiams.

58.       Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vartotojai daugiabučiuose namuose gali CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį. Pasirinktas karšto vandens tiekėjas įrengia vartotojo suvartojamo karšto vandens atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus, sudaro sutartis ir perka karštam vandeniui ruošti reikalingą geriamąjį vandenį bei šilumą ar kitą energiją iš atitinkamų tiekėjų. Tuo atveju, kai daugiabučio namo vartotojai karšto vandens tiekėju pasirenka šilumos tiekėją, šilumos tiekėjas privalo su šio namo vartotojais sudaryti karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį.

59.       2008 m. sausio 1 d. Šilumos ūkio įstatymo redakcijos 15 straipsnio 1 dalyje pirmą kartą įtvirtinta nuostata, nurodanti, kad, nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Remiantis 2007 m. lapkričio 20 d. įstatymu Nr. X-1329, 15 straipsnio 1 dalyje išdėstyta nuostata „tik jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name“ įsigaliojo 2008 m. gegužės 1 d.

60.       Nuo 2009 m. liepos 1 d. (2009 m. gegužės 12 d. įstatymas Nr. XI-250) įsigaliojo Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią, kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas.

61.       Teismų praktikoje dėl Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies išaiškinta, kad, šilumos tiekėjui esant ir karšto vandens tiekėju, visas pastate suvartotas šilumos kiekis gali būti paskirstomas (išdalijamas) vartotojams tik tiekėjui įvykdžius visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name. Tai lemia, kad šilumos, kartu ir karšto vandens tiekėjas turi pareigą sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name ir nors šios pareigos vykdymui terminas pirmiau minėtame įstatyme expressis verbis (aiškiai žodžiais; tiesiogiai) nėra nustatytas, tačiau tik ją įvykdžius atsiranda įstatyme nurodytos prielaidos, nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį priskirti ir išdalyti apmokėti vartotojams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-382-858/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 66 punktas).

62.       Nagrinėjamoje byloje, be kita ko, ginčas kilo ir dėl mokėjimo už šilumos kiekį, sunaudotą nepaskirstytam karštam vandeniui, ieškovui teigiant, kad, šilumos tiekėjai neįvykdžius teisės aktų reikalavimų ir neįrengus apskaitos prietaisų, šilumos kiekio nepaskirstytam karštam vandeniui sąnaudos negali būti tiksliai apskaičiuotos, šilumos tiekėja neįvykdė įstatyme jai nustatytos imperatyvios pareigos užtikrinti tinkamą duomenų apskaitą, todėl į patalpų šildymą neturi būti įtraukta šilumos energija nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti. Byloje teismų nustatyta, kad gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) vartotojai 2010 m. spalio 23 d. balsavimo metu pasirinko 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, kuris reiškia, kad iš geriamojo vandens tiekėjo yra perkamas vanduo, o iš šilumos tiekėjo perkama šiluma tam vandeniui pašildyti. Byloje nėra konstatuota faktinė aplinkybė dėl apskaitos sutvarkymo. Dėl to, kad byloje nenustatyta, ar daugiabučiame name yra įrengti teisės aktų reikalavimus atitinkantys apskaitos prietaisai, teismų priimti sprendimai dėl šilumos energijos priskyrimo ieškovo butui ir neapskaityto karšto vandens šilumos energijos įtraukimo į mokestį negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais, nurodytas trūkumas šalintinas nagrinėjant bylą iš naujo.

63.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas, laikydamas save teisėtai atsijungusiu nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, mano, jog apskritai neturi mokėti už nepaskirstytą šilumą. Su šiais ieškovo argumentais teisėjų kolegija sutikti negali, nes šis mokestis išlieka, kaip nurodyta pirmiau aptartais teisės aktais ir jų aiškinimu kasacinio teismo praktikoje, ir teisėtai atsijungus nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, proporcingai gautai paslaugai.

Dėl karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokesčio

64.       Ieškovas kasaciniame skunde nurodo, kad byloje nenustatyta, ar jis yra teisėtai atsijungęs nuo centralizuoto karšto vandens teikimo sistemos ir nutraukęs karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį ir kokie namo karšto vandens inžinerinės sistemos objektai yra ieškovo asmeninėse ar bendraturčių bendrose patalpose. Tačiau nuo šių aplinkybių priklauso vertinimas, kokio dydžio mokestį ir už kokias šilumos energijos sąnaudas atsakovei turi (turėjo) mokėti ieškovas.

65.       Pagal Šilumos ūkio įstatyme ir poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintą reglamentavimą šilumos sąnaudos karštam vandeniui yra dvejopo pobūdžio: 1) šilumos sąnaudos šalto vandens pašildymui, kurios yra šilumos sąnaudų karštam vandeniui dalis, reiškianti šilumos kiekį šalto geriamojo vandens pašildymui iki teisės aktais nustatytų parametrų; ir 2) šilumos sąnaudos cirkuliacijai, kurios yra šilumos sąnaudų karštam vandeniui dalis, reiškianti šilumos kiekį cirkuliuojančio karšto vandens temperatūros palaikymui ir vonios patalpų sanitarinių higienos sąlygų užtikrinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 45 punktas).

66.       Karšto vandens vartotojai – fiziniai asmenys, kurie karštą vandenį perka savo buities reikmėms su energijos tiekėju sudarytos energijos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu ir savo naudojamų šildymo prietaisų nėra atsijungę nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, turi pareigą mokėti tiek už šilumos sąnaudas jų vartojamam karštam vandeniui, tiek už šilumos sąnaudas karšto vandens cirkuliacijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 46–49 punktai).

67.       Asmenys, kurie yra teisėtai atsijungę nuo centralizuoto karšto vandens tiekimo sistemos, t. y. jų naudojami šilumos įrenginiai nėra prijungti prie karšto vandens sistemos, nėra karšto vandens, kurio temperatūrai palaikyti yra skirta cirkuliacija, vartotojai, tačiau daugiabučio namo butų (patalpų) savininkai turi prievolę mokėti karšto vandens cirkuliacijos mokestį, kaip bendrosios pastato inžinerinės sistemos (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus) bendraturčiai. Karšto vandens temperatūros palaikymo sistema daugiabučiame name, nepriklausomai nuo to, ar ja naudojasi visi daugiabučio gyvenamojo namo gyventojai, yra statinio inžinerinės sistemos dalis (Statybos įstatymo 2 straipsnio 61 dalis), užtikrinanti šių patalpų funkcionavimą ir tenkinanti jų naudotojų poreikius (Statybos įstatymo 2 straipsnio 62 dalis, Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 50–52 punktai).

68.       Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą šilumos kiekis, tenkantis karšto vandens temperatūrai palaikyti, priklauso ne nuo suvartoto karšto vandens kiekio ar jo vartojimo apskritai, o nuo pastato karšto vandens sistemos konstrukcijos, butuose įrengtų vonios šildytuvų konstrukcijos ir galios. Šis šilumos kiekis nustatomas būstui per mėnesį vadovaujantis Atskirų energijos ir kuro rūšių sąnaudų normatyvų būstui šildyti ir karštam vandeniui ruošti nustatymo bei taikymo metodika, patvirtinta Valstybinės energetikos ir kainų komisijos 2003 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. O3-116 (toliau – Metodika), priklausomai nuo karšto vandens tiekimo sistemos tipo. Iš to išplaukia, kad karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokestis nepriklauso nuo karšto vandens vartojimo, nes už suvartotą karštą vandenį jo vartotojai moka atskirai, o šis mokestis priklauso tik nuo daugiabučiame name įrengtos karšto vandens cirkuliacijos sistemos. Metodikoje nustatyti tokie vidutiniai energijos sąnaudų normatyvai karšto vandens temperatūrai palaikyti (cirkuliacijai): po 240 kWh būstui per mėn., iš jų vonios šildytuvui – 80, kai karšto vandens sistemos tiekimo ir cirkuliacijos stovai įrengti virtuvėje ir buto pagalbinėse patalpose (vonioje ar tualete) bei įrengtas vonios šildytuvas, po 160 kWh būstui per mėn., iš jų vonios šildytuvui – 80, kai karšto vandens sistemos tiekimo ir cirkuliacijos stovai įrengti buto pagalbinėse patalpose (vonioje ar tualete) bei įrengtas vonios šildytuvas, po 80 kWh būstui per mėn., kai karšto vandens sistemos tiekimo ir cirkuliacijos stovai įrengti buto pagalbinėse patalpose (vonioje ar tualete), bet nėra vonios šildytuvo, ir po 10 kWh būstui per mėn., kai karšto vandens cirkuliacija yra tik namo rūsyje (Metodikos 8 punktas, 3 lentelė). Ši cirkuliacijos mokesčio skaičiuoklė naudojama ne tik jos nurodytu tikslu, skaičiuojant kompensacijas, bet ir taikant Komisijos rekomenduojamus šilumos paskirstymo metodus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 54–57 punktai).

69.       Iš aptartų teisės aktų ir teismų praktikos nuostatų išplaukia, kad vertinimas, kokio dydžio mokestį ir už kokias šilumos energijos sąnaudas atsakovei turi (turėjo) mokėti ieškovas, priklauso nuo dvejopo pobūdžio aplinkybių: pirma, ar jis yra teisėtai atsijungęs nuo centralizuoto karšto vandens teikimo sistemos ir nutraukęs karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį, antra, kokie namo karšto vandens inžinerinės sistemos objektai yra ieškovo asmeninėse ar bendraturčių bendrose patalpose (ar jie tinkamai izoliuoti ir kt.). Šios aplinkybės byloje nėra tinkamai nustatytos, dėl to atitinkama skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis negali būti laikoma pagrįsta ir palikta galioti. Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant dėl cirkuliacijos mokesčio, vertintinos buto apžiūros akte konstatuotos aplinkybės.

Dėl bylos baigties

70.       Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai teikia įstatyme nustatytą pagrindą naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, aptarti trūkumai gali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant bylą iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3, 4 dalys).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 28 d. nutartį panaikinti ir perduoti Kauno apygardos teismui šią bylą apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos                                        Goda Ambrasaitė-Balynienė

                                        Alė Bukavinienė

                                        Janina Januškienė