Civilinė byla Nr. 3K-3-179/2014

Teisminio proceso Nr. 2-10-3-00977-2011-3

    Procesinio sprendimo kategorijos: 42.4; 44.5.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 2 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Egidijaus Laužiko ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo viešosios įstaigos ,,Altervita“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo viešosios įstaigos ,,Altervita“ ieškinį atsakovams bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „VVARFF-JOLDIJA“ ir akcinei bendrovei „Swedbank“ dėl žalos atlyginimo.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas VšĮ „Altervita“ teismo prašė iš atsakovų solidariai priteisti 510 000 Lt žalos atlyginimo, 18 360 Lt delspinigių ir 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2009 m. sausio 23 d. ieškovas su BUAB „VVARFF-JOLDIJA“ sudarė tris preliminariąsias poilsio patalpų pirkimo–pardavimo sutartis dėl patalpų, esančių adresu: Vanagupės g. 33B–2, Vanagupės g. 33C–1 ir Vanagupės g. 33C–7, Palanga. 2010 m. sausio 29 d. preliminariųjų sutarčių papildymu atsakovas BUAB „VVARFF-JOLDIJA“ įsipareigojo pastatyti ir iki 2010 m. gegužės 1 d. už 510 000 Lt parduoti ieškovui nurodytas poilsio patalpas su priklausiniais. Kadangi parduodamos patalpos buvo įkeistos atsakovui AB „Swedbank“ paskolos grąžinimui užtikrinti, tai BUAB „VVARFF-JOLDIJA“ preliminariųjų sutarčių 3 punktu įsipareigojo, sudarius pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį ir pirkėjui visiškai atsiskaičius, imtis veiksmų patalpų hipotekai panaikinti. Ieškovas visą sutartyje nustatytą kainą bankinio mokėjimo nurodymais sumokėjo 2009 m. gegužės 22 d., tačiau pagrindinė sutartis taip ir nebuvo sudaryta. Ieškovo teigimu, BUAB „VVARFF-JOLDIJA“ privalo grąžinti gautą 510 000 Lt sumą ir sumokėti preliminariosiose sutartyse numatytus delspinigius – 0,02 proc. už kiekvieną pradelstą dieną. Ieškovo skaičiavimu, delspinigiai už 6 mėnesius – 18 360 Lt.

Atsakovų AB ,,Swedbank“ ir UAB „VVARFF-JOLDIJA“ 2004 m. birželio 25 d. sudaryta kredito sutartimi buvo sutarta, kad bankas, vykdydamas kredito sutartį, prižiūrės ir kontroliuos suteiktų lėšų panaudojimą ir projekto įgyvendinimą, tačiau šio įsipareigojimo nevykdė, kredito išdavė daugiau nei reikėjo kredituojamam objektui pastatyti, žemės sklypams nupirkti, neskatino atsakovo BUAB „VVARFF-JOLDIJA“ kuo greičiau išskaidyti ir parduoti atskiras poilsio patalpas. Ieškovo teigimu, bankas pažeidė Finansinių įstaigų įstatymo 31, 32 straipsnių nuostatas ir dėl jo veiksmų BUAB „VVARFF-JOLDIJA“ tapo nemoki. Bendrovei Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. spalio 21 d. nutartimi iškelta bankroto byla. Dėl nurodytų atsakovų veiksmų iš jų solidariai ieškovas prašo priteisti žalos atlyginimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutartimi ieškinys tenkintas iš dalies: ieškovas VšĮ „Altervita“ įrašyta į BUAB „VVARFF-JOLDIJA“ kreditorių sąrašą su finansiniais reikalavimais – 510 000 Lt skolos, 18 360 Lt delspinigių, 3 000 Lt atstovavimo išlaidų; kita ieškinio dalis teismo atmesta.

Teismas nustatė, kad pagrindinės sutartys nebuvo sudarytos dėl atsakovo BUAB „VVARFF-JOLDIJA“ kaltės, tai pripažįsta ir pats atsakovas. Teismas nutarė į atsakovo bankroto bylą įtraukti ieškovą jį įrašant į kreditorių sąrašą su finansiniu reikalavimu (CK 6.165 straipsnio 4 ir 5 dalys, Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškinys pareikštas bendrovei, kuriai iškelta bankroto byla, vykdomos bankroto procedūros, tai 6 proc. palūkanos nuo patvirtinto finansinio reikalavimo iki jo įvykdymo nepriteistinos.

Teismas nustatė, kad patalpų, dėl kurių sudarytos preliminariosios sutartys, statyba neužbaigta, atsakovų kredito sutartis, skirta statybai finansuoti, nutraukta. Teismas pažymėjo, kad su AB ,,Swedbank“ ieškovo nesiejo preliminariosios sutartys, todėl iš jų atsakovui AB ,,Swedbank“ negali atsirasti civilinės prievolės ir sutartinė civilinė atsakomybė. Ieškovo nuoroda į tai, kad bankas netinkamai vykdydamas kreditavimo sutartį pažeidė Finansų įstaigų įstatymo 31, 32 straipsnius ir dėl to jam atsirado pareiga atlyginti nuostolius ieškovui, yra nepagrįsta. Ieškovas nėra paslaugų iš AB ,,Swedbank“ gavėjas, todėl bylos ginčui netaikytinos šio įstatymo nuostatos. Bankas kredituodamas bendrovę prievolių vykdymą užsitikrino iš bendrovės ir jos vadovo turto įkeitimo. Bankas neprivalėjo versti bendrovę kuo greičiau užbaigti atskirų korpusų statybą ir pardavinėti poilsio patalpas. Ieškovas neįrodė, kad bendrovė bankrutavo dėl banko neteisėtų veiksmų (neveikimo), kad yra priežastinis ryšys tarp banko veiksmų (neveikimo) ir ieškovui kilusios žalos, todėl ieškinys bankui atmestinas.

Bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo VšĮ ,,Altervita“ atskirąjį skundą išnagrinėjusi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. birželio 28 d. nutartimi paliko Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutartį nepakeistą.

Teismas pažymėjo, kad ieškovo ir atsakovo AB ,,Swedbank“ nesieja jokie sutartiniai santykiai, ieškovas nėra kredito sutarties šalis, todėl atsakovui AB ,,Swedbank“ nėra pagrindo atsirasti sutartinei atsakomybei (CK 6.154, 6.256 straipsniai). Deliktinei atsakomybei dėl žalos padarymo nustatyti yra būtina CK 6.246–6.249 straipsniuose įtvirtintų sąlygų visuma, t. y. neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir jos padarinių (žalos). Ieškovas neįrodė tiesioginio priežastinio ryšio tarp jo nuostolių ir atsakovų sudarytos kreditavimo sutarties ir jos netinkamo vykdymo. Atsakovų sudaryta kredito sutartis nevertintina kaip partnerystės sutartis, nes šalys nesiekė pasidalyti kredituojamos statybos rezultatu (statybos objektu). Ieškovas – juridinis asmuo, sudarydamas su UAB „VVARFF-JOLDIJA“ preliminariąsias sutartis ir mokėdamas konkrečią kainą už perkamą objektą, kaip rūpestingas ir atidus civilinių teisinių santykių dalyvis ir suinteresuotas tinkamu preliminariųjų sutarčių vykdymu, taip pat privalėjo pasidomėti priešingos sutarties šalies ūkine–finansine būkle, jos gebėjimais įvykdyti sutartį tinkamai ir laiku, kitų šalies sutartinių prievolių vykdymu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

              Kasaciniu skundu ieškovas VšĮ „Altervita“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartį bei priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti, arba perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasatorius savo prašymą grindžia šiais esminiais argumentais:

              Teismai, nagrinėję bylą, nevertino AB „Swedbank“ veiksmų teikiant kreditavimo paslaugas Finansų įstaigų įstatymo nuostatų kontekste. Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą skolinti, turi įsitikinti kliento finansine ir ekonomine būkle ir ar jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus. CK 6.883 straipsnyje nurodyta banko teisė visiškai ar iš dalies nesuteikti kredito gavėjui sutartyje numatyto kredito, jeigu paaiškėja aplinkybės, akivaizdžiai patvirtinančios, kad suteiktas kreditas nebus laiku grąžintas. Suteikdamas kreditą bankas neužsitikrino jo grąžinimo, neįvertino bendrovės galimybių jį grąžinti, skyrė per didelį kreditą ir dėl to turėjo bankrutuoti bendrovė ir dėl jos bankroto nukentėti kiti asmenys, tarp jų ir ieškovas pagal preliminariąsias sutartis sumokėjęs įmokas už nekilnojamąjį turtą. Bankams ir kitiems subjektams, kurie teikia kreditavimo paslaugas, pažeisdami kitų asmenų teises ir saugomus interesus, gali būti taikoma civilinė atsakomybė. Civilinė atsakomybė trečiajam asmeniui yra deliktinė ir grindžiama generalinio delikto principu, nustatančiu bendrąją pareigą elgtis rūpestingai kitų asmenų atžvilgiu (CK 6.263 straipsnis). Deliktinės atsakomybės pagrindu gali būti banko elgesys, kuris aiškiai nukrypsta nuo rūpestingo bankininko standartų išduodant kreditą, atsisakant jį išduoti, tęsiant ar nutraukiant kreditavimą, teikiant informaciją, naudojantis įkaito turėtojo teisėmis ir kt. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad jei bankas skolina pinigus tinkamai nesusipažinęs su kliento padėtimi ir neįvertinęs jo mokumo arba, nors ir įvertinęs jo mokumą, bet nesitikėdamas, kad paskola bus grąžinta, bankas atlieka neteisėtus veiksmus. Tokiais neteisėtais veiksmais gali būti padaroma žala skolininkui ir (ar) tretiesiems asmenims. Ji gali pasireikšti tuo, kad išdavus kreditą buvo sukurta skolininko mokumo regimybė, dėl kurios atsirado nauji kreditoriai, buvo dirbtinai pratęsta ekonomiškai negyvybinga skolininko veikla, dėl kurios pablogėjo skolininko finansinė padėtis, arba gali būti padaroma kitokio pobūdžio žala. Bankas taip pat gali tapti atsakingu už žalą, atsirandančią dėl skolininko aiškiai nepagrįstų ūkinių komercinių sprendimų, jei bankas darė įtaką tokių sprendimų priėmimui. Tarp neteisėto kredito išdavimo ir kilusios žalos turi egzistuoti priežastinis ryšys. Be to, banko atsakomybei atsirasti būtina banko kaltė. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB ,,Stagena“ v. AB SEB bankas, G. S., bylos Nr. 3K-3-420/2013). AB ,,Swedbank“ finansuojant skolininko UAB „VVARFF-JOLDIJA“ rangos darbus ir už preliminariąsias sutartis paimant iš ieškovo lėšas, bet nuosavybės neperduodant, dėl tokių veiksmų atsirado nauji kreditoriai, tai ir lėmė bendrovės bankrotą, tačiau bankas nesistengė bendrovės bankrotui užkirsti kelio, nes jo reikalavimas buvo užtikrintas hipoteka, iš kurios kylantis reikalavimas bankroto procedūrose bus patenkintas pirmąja eile ir bankas nepatirs žalos, tačiau jos patirs kiti asmenys (kreditoriai).

              Viena įstatyme nustatytų išimčių, kai solidarioji atsakomybė preziumuojama, yra atvejai, kai prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu (CK 6.6 straipsnio 3 dalis, 6.279 straipsnio 1 dalis). Aplinkybės byloje patvirtina, kad žala atsirado kaip abiejų atsakovų neteisėto neveikimo (Finansų įstaigų įstatymo ir preliminariosios sutarties nevykdymo) rezultatas, todėl teismai nepagrįstai netaikė atsakovams solidariosios atsakomybės. Bankas neužtikrino vykdymo kredito sutarties nuostatos, kad lėšos, gautos pagal preliminariąsias sutartis, būtų pervedamos į specialiai tam tikslui banke atidarytą kredito gavėjo sąskaitą ir naudojamos tik kreditui grąžinti, taip pažeisdamas Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Bankas dalyvavo plėtojant kredito gavėjo projektą: žemės pirkimą kreditavo 100 proc., statybos darbus – 90 proc. jų kaštų. Kredito sutarties nutraukimas banko iniciatyva reiškė UAB „VVARFF-JOLDIJA“ bankrotą, dėl kurio patyrė žalos ieškovas. Apeliacinės instancijos teismas nevertino atskirajame skunde nurodytų ieškovo argumentų, susijusių su generaliniu deliktu ir Finansų įstaigų įstatymo pažeidimu, taip nesilaikė CPK 320 straipsnio reikalavimo įvertinti apeliacinio skundo argumentus, pateikti dėl jų teismo motyvus ir netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes.

              Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas AB ,,Swedbank“ prašo kasacinio skundo netenkinti. Atsiliepime išdėstyti šie esminiai nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

              Finansų įstaigų įstatymo paskirtis (1 straipsnio 1 dalis) yra finansų įstaigos veiklos priežiūra, tai nėra susiję su byloje kilusio ginčo, kilusio iš neįvykdytų sutarčių, pobūdžiu. Tai, ar banko elgesys pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes buvo apdairus ir rūpestingas ir, be kita ko, atitiko Finansų įstaigų įstatymo nuostatas, apeliacinės instancijos teismas pasisakė išsamiai. Bankas už UAB „VVARFF-JOLDIJA“ negalėjo sudaryti pagrindinių pirkimo–pardavimo sutarčių, tačiau buvo išdavęs sutikimą pagrindinėms sutartims sudaryti. Nėra jokio pagrindo teigti, kad dėl banko veiksmų nebuvo sudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis. Ne banko kreditavimo veiksmai lėmė bendrovės nemokumą, o 2008 m. prasidėjusi ekonominė krizė, lėmusį smarkų nekilnojamojo turto kainų ir paklausos sumažėjimą, dėl to bendrovės nekilnojamojo turto projektai tapo ekonomiškai nepatrauklūs ir įmonė tapo nemoki. Teismas nenustatė, kad aplinkybės, susijusios su kredito sutarties sąlygų keitimu ir jos vykdymu, galėjo turėti įtakos žalingų padarinių dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo atsiradimui.

            Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl banko, vykdžiusio kreditavimą įmonei, vėliau tapusiai nemokiai, atsakomybės nemokios (bankrutuojančios) įmonės kreditoriams

Deliktinei atsakomybei dėl žalos padarymo nustatyti yra būtina CK 6.246–6.249 straipsniuose įtvirtintų sąlygų visuma, t. y. neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir jos padarinių (žalos). Kasaciniu skundu ieškovas prašo priteisti iš banko žalos atlyginimą, teigdamas, kad žalą ieškovui padarė bankas, suteikdamas kreditą atsakovui.

Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintas atsakingo skolinimo principas – finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą skolinti, be kita ko, privalo įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Taigi bankas, skolindamas pinigus, privalo elgtis apdairiai, rūpestingai ir, prieš suteikdamas kreditą, turi susipažinti su asmens, kuris pageidauja gauti kreditą, turtine padėtimi bei gebėjimu įvykdyti sutartines prievoles ir grąžinti kreditą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nordea Bank Finland Plc (AB) v. G. Ž. ir kt., bylos Nr. 3K-3-21/2014).

Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad finansų įstaiga, sudariusi sandorį, privalo nuolat stebėti ir dokumentuose fiksuoti, ar klientas vykdo sutartinius įsipareigojimus, ar jo finansinė ir ekonominė būklė nekelia grėsmės tinkamam sutartinių įsipareigojimų finansų įstaigai vykdymui. Iš Finansų įstaigų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje apibrėžtos įstatymo paskirties (nustatyti finansų įstaigų, teikiančių licencines finansines paslaugas, veiklos priežiūros sąlygas, tvarką bei ypatumus) matyti, kad šios nuostatos pirmiausia skirtos finansų įstaigų verslo rizikai mažinti, siekiant užtikrinti kreditavimo sistemos stabilumą ir patikimumą. Aiškinant banko atsakingo skolinimo principą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta bankams ir kitoms finansų įstaigoms taikoma bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai, kad priimant sprendimą skolinti nebūtų pažeisti tiek paties skolininko, tiek trečiųjų asmenų interesai. Bankams ir kitiems subjektams, kurie teikia kreditavimo paslaugas, pažeisdami kitų asmenų teises ir saugomus interesus, gali būti taikoma civilinė atsakomybė. Tokia banko atsakomybė gali atsirasti kliento (skolininko) arba trečiųjų asmenų atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB ,,Stagena“ v. AB SEB bankas, G. S., bylos Nr. 3K-3-420/2013). Banko civilinė atsakomybė klientui už paskolos arba kreditavimo sutarties pažeidimą yra sutartinė. Civilinė atsakomybė trečiajam asmeniui yra deliktinė ir grindžiama generalinio delikto principu, nustatančiu bendrąją pareigą elgtis rūpestingai kitų asmenų atžvilgiu (CK 6.263 straipsnis). Deliktinės atsakomybės pagrindu gali būti banko elgesys, kuris aiškiai nukrypsta nuo rūpestingo bankininko standartų išduodant kreditą, atsisakant jį išduoti, tęsiant ar nutraukiant kreditavimą, teikiant informaciją, naudojantis įkaito turėtojo teisėmis ir kt. Jei bankas skolina pinigus tinkamai nesusipažinęs su kliento padėtimi ir neįvertinęs jo mokumo arba, nors ir įvertinęs jo mokumą, bet nesitikėdamas, kad paskola bus grąžinta, jis atlieka neteisėtus veiksmus. Pirmiau nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje išaiškinta, kad tokiais banko neteisėtais veiksmais gali būti padaroma žala skolininkui ir (ar) tretiesiems asmenims. Ji gali pasireikšti tuo, kad išdavus kreditą buvo sukurta skolininko mokumo regimybė, dėl kurios atsirado nauji kreditoriai, buvo dirbtinai pratęsta ekonomiškai negyvybinga skolininko veikla, dėl kurios pablogėjo skolininko finansinė padėtis, arba gali būti padaroma kitokio pobūdžio žala. Bankas taip pat gali tapti atsakingu už žalą, atsirandančią dėl skolininko aiškiai nepagrįstų ūkinių komercinių sprendimų, jei bankas darė įtaką tokių sprendimų priėmimui. Tarp neteisėto kredito išdavimo ir kilusios žalos turi egzistuoti priežastinis ryšys. Be to, banko atsakomybei atsirasti būtina banko kaltė. Banko atsakomybė negali būti taikoma už bet kurį žalą sukėlusį sprendimą dėl kreditavimo ar paskolos suteikimo, nes kreditavimo veikla visada yra susijusi su rizika. Priimdamas su kreditavimu susijusius sprendimus bankas turi tam tikrą diskreciją, kurią įgyvendindamas turi elgtis sąžiningai, laikydamasis rūpestingo bankininko standartų.

Nagrinėjamoje byloje pateiktame kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl banko atsakomybės už žalą, kasatoriaus siejamą dėl banko priimto sprendimo kredituoti atsakovo (šiuo metu bankrutuojančios įmonės) nekilnojamojo turto plėtros projektą. Jo įgyvendinimo metu atsakovas tapo nemokus ir nukentėjo ieškovas, sudaręs su atsakovu preliminariąsias statomų pastatų dalių pirkimo–pardavimo sutartis, kurios nebuvo įvykdytos, ir pagrindinės nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartys nesudarytos. Kasatoriaus reikalavimas taikyti bankui atsakomybę grindžiamas tuo, kad dėl banko kredito suteikimo nekilnojamojo turto projektą plėtojusiam asmeniui (atsakovui) jis pradėjo įgyvendinti projektą, taip pat jis sudarė preliminariąsias sutartis. Atsakovas, vėliau tapęs nemokiu, nesudarė su ieškovu pagrindinių pirkimo–pardavimo sutarčių. Taigi kasatorius savo į banką nukreiptą reikalavimą motyvuoja iš esmės tuo, kad dėl banko suteikto kredito atsakovui vėliau nebuvo sudarytos pagrindinės nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartys.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo nutartimi, kurioje konstatuota, kad banko atsakomybės sąlygos už kredito išdavimą nenustatytos; pažymi, kad pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi šalis, tenka jai pačiai (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje kasatorius nepateikė įrodymų, kad išdavus kreditą buvo pabloginta įmonės finansinė padėtis ir kad kredito suteikimas įmonei nulėmė jos vėlesnį nemokumą, taip pat neįrodyta, kad dėl sudaryto kreditavimo sandorio galėjo būti suklaidinti kiti įmonės kreditoriai ar kad bankas kredito išdavimu siekė pažeisti kitų kreditorių teises. Kasatorius patvirtino bylos nagrinėjimo metu ir pateiktame kasaciniame skunde, kad dar preliminariųjų sutarčių sudarymo metu jam buvo žinomos banko kredito suteikimo atsakovo nekilnojamojo turto projektui aplinkybės, dar daugiau – kasatorius preliminariųjų sutarčių sudarymo metu buvo susipažinęs su kredito sutarties turiniu, taip pat su sutarties sąlygomis dėl statomo pastato įkeitimo hipoteka banko naudai. Preliminariųjų sutarčių sąlygomis atsakovas įsipareigojo sudarius pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį ir patalpų pirkėjui, t. y. kasatoriui, visiškai atsiskaičius, imtis hipotekos pasibaigimo veiksmų, t. y. pirkėjo sumokėtą sumą už patalpas skirti atsiskaitymui su banku, kuris imtųsi hipotekos panaikinimo. Kasatorius vykdydamas preliminariąsias sutartis sumokėjo visą patalpų kainą. Pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis liko nesudaryta atsakovui dėl jo nemokumo iškėlus bankroto bylą. Atsakovas nepervedė gautų už patalpas lėšų bankui, dėl to šis, atsakovui neįvykdžius skolinio įsipareigojimo pagal kredito sutartį, neturėjo teisinio pagrindo imtis ir nesiėmė veiksmų turto įkeitimui panaikinti. Byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nutartyse patvirtino kasatoriaus sumokėtos sumos už patalpas finansinį reikalavimą atsakovo bankroto byloje. Tiek kasatorius, tiek bankas yra atsakovo (bankrutuojančios įmonės) kreditoriai, kurių finansiniai reikalavimai yra patvirtinti bankroto bylą nagrinėjančio teismo ir šie reikalavimai galės būti tenkinami iš bankrutuojančios įmonės turto Įmonių bankroto įstatyme nustatyta kreditorių reikalavimų eiliškumo tvarka. Kredito suteikimu atsakovui nenustatyta banko neteisėtų veiksmų, padarytos žalos ieškovui ir priežastinio ryšio, todėl ieškinio reikalavimas bankui atlyginti žalą netenkintas.

Kasaciniame skunde banko neteisėtais veiksmais įvardijama tai, kad suteikdamas kreditą bankas neįvertino bendrovės galimybių jį grąžinti, skyrė per didelį kreditą ir dėl to turėjo bankrutuoti bendrovė ir dėl jos bankroto nukentėti kiti asmenys, tarp jų ir ieškovas pagal preliminariąsias sutartis sumokėjęs įmokas už nekilnojamąjį turtą. Atsakydama į šį argumentą teisėjų kolegija pažymi tai, kad bylos įrodymais patvirtinta, kad bankas vertino skolininko (atsakovo) kartu su paraiška kreditui gauti duomenis apie atsakovo mokumą, galėjimą grąžinti kreditą. Byloje nepateikta įrodymų, kad bankas šią pareigą būtų netinkamai vykdęs. Kredito suteikimas gavėjui savaime nesukelia jo tapimo nemokiu ir nereiškia jo turtinės padėties pablogėjimo, nes kredito lėšų perdavimas sukuria skolininko iš esmės lygiavertį priešpriešinį įsipareigojimą grąžinti kredito sumą kartu su palūkanomis, taip skolininkas įgyja pasiskolintą turtą (lėšas) ir kartu prisiima jų vertę atitinkantį įsipareigojimą grąžinti kredito sumą per tam tikrą laikotarpį kartu su nustatytomis palūkanomis kaip užmokesčiu už skolininkui perduotas naudotis kredito lėšas. Finansų įstaigų įstatyme įtvirtintas banko atsakingo skolinimo principas reiškia ir tai, kad bankas teikdamas kreditą turi įvertinti skolininko mokumą ir jo galimybes ateityje grąžinti kreditą kartu su palūkanomis pagal sutartyje nustatytas sąlygas, tačiau bankas neprivalo atsakyti skolininko kreditoriams, jeigu toks skolininkas kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tampa nemokus ir nebegali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, t. y. bankas neprivalo užtikrinti skolininko mokumo per visą kredito sutarties laikotarpį.

Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino ieškovo atskirajame skunde išdėstytus argumentus dėl banko atsakomybės ir nėra pagrindo išvadai, kad liko neišnagrinėti atskirajame skunde išdėstyti tam tikri banko atsakomybės atsiradimo aspektai. Dėl to nėra pagrindo išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas būtų neišnagrinėjęs ir neįvertinęs kurios nors atskirojo skundo argumentų dalies dėl banko atsakomybės (CPK 320 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo nutartyje banko atsakomybės klausimai įvertinti ir išspręsti, kartu aprėptas ir atskirajame skunde išdėstytų šiuo aspektu argumentų įvertinimas.

Kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria nebuvo nustatytos banko civilinės atsakomybės sąlygos. Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas nutartimi teisiškai pagrįstai nutarė palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria netenkintas ieškinys priteisti žalos atlyginimą iš banko, dėl to išnagrinėjus bylą kasacine tvarka apskųsta apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis) sudaro 24,04 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2014 m. balandžio 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo ši suma priteistina iš ieškovo (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo viešosios įstaigos ,,Altervita“ (juridinio asmens kodas 300013659) valstybei 24,04 Lt (dvidešimt keturis litus 4 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                   Gražina Davidonienė             

                                                                                                                Egidijus Laužikas

                                                                                                                Algis Norkūnas