Administracinė byla Nr. eAS-818-968/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02985-2025-6
Procesinio sprendimo kategorija 49
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2025 m. liepos 16 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko ir Ryčio Krasausko (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjo (duomenys neskelbtini) atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas), dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2025 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. 25S118653, kuriuo nuspręsta pareiškėjui nepakeisti leidimo nuolat gyventi (toliau – ir Sprendimas I); 2) panaikinti Migracijos departamento 2025 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 25S119460, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje (toliau – ir Sprendimas II; toliau kartu – ir Sprendimai); 3) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo.
Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimų galiojimą ir vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl jų teisėtumo. Pareiškėjas nurodė, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, jis bus priverstas išvykti iš Lietuvos, nes priešingu atveju bus laikoma, jog jis Lietuvoje pasiliko neteisėtai ir tai jam sutrukdys gauti pakeistą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje net ir šio skundo patenkinimo atveju. Pareiškėjo sutuoktinė yra garbaus amžiaus, jai reikalinga pareiškėjo slauga ir priežiūra. Pareiškėjui išvykus iš Lietuvos, ji negalėtų pati pasirūpinti savimi, Lietuvoje pareiškėjas ir jo sutuoktinė neturi kitų šeimos narių, kurie tai galėtų padaryti. Dėl to, Sprendimų vykdymas, t. y. pareiškėjo privalomas išvykimas iš Lietuvos, jo sutuoktinei galėtų sukelti sunkiai nuspėjamų ir net tragiškų pasekmių. Neproporcingi padariniai pareiškėjui kiltų iš karto, nepagrįstų ir neįrodytų Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) ir Migracijos departamento išvadų, apie pareiškėjos tariamai keliamą grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, pagrindu.
II.
Regionų administracinis teismas 2025 m. birželio 5 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą, tačiau netenkino jo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
(toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
(toliau – ir LVAT) praktika šių nuostatų taikymo ir aiškinimo aspektu ir nurodė, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas realiai yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos. Šiuo aspektu pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodyti argumentai susiję su tikėtinais Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) veiksmais bei nesudaro pagrindo šioje bylos stadijoje konstatuoti, jog pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, juo labiau, kai pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Kartu teismas pažymėjo, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl Sprendimų neteisėtumo.
Teismas nenustatė nei faktinio, nei teisinio pagrindo taikyti pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, todėl šį pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.
III.
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 5 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir pareiškėjo 2025 m. gegužės 30 d. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės tenkinti – sustabdyti Sprendimų vykdymą iki bus priimtas ir įsiteisės sprendimas šioje byloje. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pareiškėjas įrodė, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių jis privalės išvykti iš Lietuvos ir dėl to bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjas pažymi, kad jis bet kuriuo metu gali būti išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos. Atsakovas, priėmęs sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos, galiojusį iki 2025 m. birželio 17 d., privalėjo kartu priimti ir sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę. Nepaisant to, kad atsakovas ar VSAT tokio sprendimo nėra priėmęs, sprendimas gali būti priimamas bet kuriuo metu. Dėl to, nuo sprendimo panaikinti leidimą gavimo dienos, pareiškėjas ne tik neteko teisės nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, bet ir pateko į teisinio neapibrėžtumo padėtį, kai nėra aišku, kada ir kokiomis aplinkybėmis pareiškėjas bus įpareigotas išvykti iš Lietuvos.
2. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių pareiškėjas ir jo sutuoktinė patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Pareiškėjas nuo 2015 m. nepertraukiamai teisėtai su sutuoktine, Lietuvos Respublikos piliete, gyvena Lietuvos Respublikoje. Nuo 2016 m. bendrosios jungtinės nuosavybės teise kartu su sutuoktine yra įsigijęs butą, gauna Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skiriamą senatvės pensiją ir yra nutraukęs visus ryšius su Rusijos Federacija. Anksčiau nebuvo kilę abejonių, kad nei pareiškėjas, nei jo sutuoktinė nekelia jokios grėsmės Lietuvos valstybei. Pareiškėjas ir jo sutuoktinė yra pensinio amžiaus sulaukę asmenys. Pareiškėjo sutuoktinė serga sunkia lėtine liga, dėl kurios ji negali pasirūpinti savimi. Pareiškėjas yra vienintelis asmuo, galintis ja pasirūpinti (pareiškėjo sutuoktinės vaikas yra įgijęs kitos valstybės pilietybę ir ja negali rūpintis). Reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas iš esmės reikštų, kad pareiškėjo sunkiai serganti sutuoktinė liktų be jokios priežiūros, o tai galėtų turėti neatitaisomų ar net tragiškų pasekmių. Be to, pats pareiškėjas yra garbaus amžiaus ir turi sveikatos sutrikimų. Užsienio valstybėje laiku neradus tinkamą kompetenciją turinčio gydytojo, paties pareiškėjo sveikatai ar net gyvybei gali išlikti pavojus. Nagrinėjamu atveju neigiamos pasekmės nėra pagrįstos prielaidomis, jos objektyviai gali kilti tiek pareiškėjui, tiek jo sutuoktinei. Šių neigiamų pasekmių pašalinimas yra ne tik itin sudėtingas, bet gali būti neįmanomas.
3. Sprendimų padariniai gali kilti iš karto, nors jie (padariniai) yra neproporcingi ir pagrįsti neteisėtomis bei neobjektyviomis VSD ir atsakovo išvadomis apie pareiškėjo keliamą grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Byloje nėra jokių konkrečių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui, valstybės nacionalinio saugumo interesai (kuriems šiuo atveju reali grėsmė nekyla) negali būti aukščiau už pareiškėjo teisę būti su savo sutuoktine ir sutuoktinės interesus turėti jai būtiną nuolatinį globėją.
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsakovas remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
1. Sprendimais pareiškėjas nėra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą.
2. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nenustato, kad priėmus sprendimą panaikinti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi kartu turi būti priimtas ir sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę. Sprendime I nurodyta, kad atsisakymas pakeisti leidimą nuolat gyventi savaime neužkerta kelio pareiškėjui teikti Migracijos departamentui prašymą išduoti nacionalinę vizą ilgalaikio buvimo Lietuvos Respublikoje pagrindu. Pareiškėjas yra pateikęs prašymą išduoti nacionalinę vizą, šiuo metu prašymas nagrinėjamas.
3. Pareiškėjas nepagrįstai vadovaujasi Įstatymo 106 straipsnio 6 dalies nuostatomis dėl Europos Sąjungos valstybės narės piliečiui arba jo šeimos nariui panaikinamo leidimo gyventi, nes pareiškėjo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos, o ne Europos Sąjungos valstybės narės pilietė. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad jo sutuoktinė negali pati pasirūpinti savimi, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų – dokumentų, kad jai būtų nustatytas neįgalumas, specialieji poreikiai. Atskirajame skunde taip pat pareiškėjas nurodė naujus argumentus dėl to, kad jis turi sveikatos sutrikimų, kurių nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui. Šie argumentai nesudaro pagrindo taikyti prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės.
4. Dėl argumentų, kad pareiškėjas gauna senatvės pensiją ir yra nutraukęs ryšius su Rusijos Federacija, atsakovas pažymi, kad nėra aišku, kaip šie teiginiai įrodo galinčią kilti žalą. Tačiau pareiškėjas atsakovui yra nurodęs, kad pensiją gauna iš Rusijos Federacijos, tačiau pagal Rusijos Federacijos ir Lietuvos susitarimą Lietuvoje gyvenančiam asmeniui pensiją išmokama Lietuvoje. Taip pat argumentai, kad 10 metų nekilo abejonių, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kartu su savo sutuoktine nekelia jokios grėsmės valstybės saugumui, nepagrindžia galinčios atsirasti didelės ir neatitaisomos žalos, dėl kurios turėtų būti taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės.
5. Pareiškėjo įvardytos priežastys dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės yra asmeninio pobūdžio ir yra išsprendžiamos kitomis, ne reikalavimo užtikrinimo, priemonėmis. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios patvirtintų, kad jis patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą, jei nebus pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo atskirąjį skundą atmesti. VSD remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
1. Pareiškėjo tvirtinimas, kad jis bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, yra hipotetinio pobūdžio teiginys, neturintis teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai. Šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas ir jį pagrindžiantys motyvai nėra susiję su ginčo dalyku. Byloje nėra duomenų, kad kompetentinga institucija yra priėmusi sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė jokių įrodymų, kad šioje byloje skundžiamų Sprendimų vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas ar neįmanomas
2. Nors pareiškėjas anksčiau tvirtino, kad jo sutuoktinė neturi kitų šeimos narių, kurie galėtų ja pasirūpinti, tačiau atskirajame skunde pareiškėjas patvirtino, jog jo sutuoktinė turi sūnų. Nepaisant to, VSD nurodo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo sutuoktinės sveikatos būklė yra išskirtinai sunki, dėl ko: 1) kompetentingos institucijos yra teisės aktų nustatyta tvarka konstatavusios jai būtiną nuolatinės priežiūros (slaugos) poreikį; ar kad 2) keliavimas į kitą valstybę galėtų sukelti itin žalingas pasekmes jos sveikatai. Be to, byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės turtinė padėtis neleidžia užtikrinti pareiškėjo sutuoktinės sveikatos priežiūros poreikių kitomis priemonėmis. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui ir jo sutuoktinei priklauso butas, kurio vertė – apie 305 000 Eur.
3. Aplinkybės dėl pareiškėjo garbaus amžiaus ir sveikatos problemų nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teismui, todėl pareiškėjas negali jomis remtis atskirajame skunde.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio
5 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, pagrįstumas ir teisėtumas.
Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimų (kuriais atsakovas nepakeitė pareiškėjui leidimo nuolat gyventi ir panaikino pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje) vykdymą, nustatęs, jog pareiškėjas neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą sieja su jo galimu išsiuntimo iš Lietuvos. Tačiau pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad pareiškėjas realiai yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, t. y. kad kompetentingos institucijos būtų priėmusios sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo.
Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo pirmosios instancijos teismo vertinimu, atskirajame skunde nurodo, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių jis bet kuriuo metu gali būti išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, remiantis nepagrįstomis atsakovo ir VSD išvadomis. Dėl to, gali kilti itin neigiami padariniai tiek jam, tiek jo sutuoktinei.
Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje inter alia (be kita ko) įtvirtinta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus;
2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).
Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrindžia reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-236-502/2024). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., LVAT 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., LVAT 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019).
Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčas byloje kilo dėl Sprendimų, kuriais atsakovas pareiškėjui nepakeitė leidimo nuolat gyventi Lietuvoje (Sprendimas I) ir panaikino pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, galiojusį iki 2025 m. birželio 17 d. (Sprendimas II).
Pareiškėjas prašo teismo taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo individualaus teisės akto, galiojimo laikiną sustabdymą, t. y. laikinai, iki bus priimtas ir įsiteisės galutinis teismo sprendimas, stabdyti Sprendimų galiojimą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, ginčo esmę, pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį ir jo nurodytus argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas šiuo metu yra realiai išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, ar, atsižvelgiant į ginčijamus Sprendimus, būtų priimtas sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo (įpareigojimo savanoriškai išvykti) iš šalies. Šiuo aspektu pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir atskirajame skunde nurodyti argumentai vertintini kaip susiję su tikėtinais atsakovo veiksmais, todėl nesudaro pagrindo šioje bylos nagrinėjimo stadijoje konstatuoti, jog pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2024 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-638-552/2024, 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-658-1047/2024, 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-616-575/2024).
Pareiškėjo argumentai, kad jis bus išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, todėl patirs didelę žalą – nukentėtų tiek jo, tiek ir jo šeimos narių interesai, atsižvelgiant į suvaržymų ir praradimų pobūdį, savaime nereiškia, kad pareiškėjui bus padaryta didelė, neatitaisoma žala. Aptariami pareiškėjo teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos, nesant duomenų, jog atsakovas pradėjo pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę procedūrą, yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą, netenkinus pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, patirtų pareiškėjas ar jo sutuoktinė, todėl jie nesudaro pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Šios išvados nepaneigia nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai (be kita ko, ir pareiškėjo 2025 m. liepos 15 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikti papildomi įrodymai). Šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, teisėjų kolegijos vertinimu, reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai, nes pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pažymėtina, kad iš esmės panašios pozicijos laikomasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose (žr., pvz., 2024 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-638-552/2024, 2024 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-626-815/2024, 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-658-1047/2024, 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-709-525/2024, 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-323-442/2025, 2025 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-443-415/2025, 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-759-525/2025).
Teisėjų kolegija kartu pažymi, kad pareiškėjo argumentai, susiję su atsakovo ir VSD išvadų nepagrįstumu, taip pat tuo, kad Sprendimai yra neteisėti, nėra teisiškai reikšmingi, kadangi sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo skundo priėmimo stadijoje tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo atskirojo skundo reikalavimai netenkinami, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Atkreiptinas dėmesys, kad ši apeliacinės instancijos teismo nutartis neužkerta kelio pareiškėjui, pasikeitus faktinei situacijai, pakartotinai kreiptis į teismą, pateikiant motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) atskirąjį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Audrius Bakaveckas
Rytis Krasauskas