(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. rugsėjo 28 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Irmanto Šulco ir Tomo Venckaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. G. ieškinį atsakovui A. G. dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų uždaroji akcinė bendrovė „AIDMA“, ir
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė J. G. (toliau ir ieškovė) kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovui A. G. (toliau ir atsakovas), prašydama pripažinti, kad ginčo dalyku esančios granito trinkelės priklauso ieškovei ir įpareigoti atsakovą atlyginti ieškovės patirtus 19 250 Eur nuostolius, atsiradusius atsakovui pasisavinus nurodytą ieškovei priklausantį turtą.
2. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-21301-897/2016 buvo nutraukta ieškovės ir atsakovo santuoka bei patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurios 16.9 punktas, be kita ko, numatė, kad sutartyje konkrečiai neįvardinti šalims priklausę daiktai, sutarties įsigaliojimo metu buvę ieškovės sklype ir atsidūrę jos dispozicijoje, įsigaliojus sutarčiai tapo asmenine ieškovės nuosavybe. Ieškovė paaiškino, kad jai po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), teritorijoje, dar nuo 2010 m. buvo sandėliuojamos degintos granito trinkelės, kurios ieškovės teigimu atitinka prekyboje esančias granito trinkeles Dark 10x10x7, kurių kiekis ne mažesnis nei 250 kv. m, vidutinė rinkos kaina 77 Eur už kvadratinį metrą ir bendra vertė ne mažesnė nei 19 250 Eur. Paaiškino, kad granito trinkelės ieškovės sklype liko po to, kai dalis granito trinkelių buvo panaudota atsakovui po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo su namu, esančių adresu (duomenys neskelbtini), tvarkymui.
3. Ieškovė teigia, kad nuo 2019 m. rudens atsakovas visas šias granito trinkeles išgabeno iš ieškovės sklypo, todėl ieškovė 2020 m. birželio 2 d. kreipėsi į policiją, prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą dėl svetimo turto pasisavinimo, tačiau dėl nurodyto įvykio 2020 m. birželio 16 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, kadangi ieškovė neįrodė savo nuosavybės teisės į trinkeles, kurias laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2016 m. įgijo atsakovo vadovaujama uždaroji akcinė bendrovė (toliau ir UAB) „AIDMA“. Ieškovės įsitikinimu, UAB „AIDMA“ negalėjo pirkti atsakovo ir jo šeimos poreikių tenkinimui skirto gyvenamojo namo sklypo aplinkos sutvarkymui skirtų granitinių trinkelių. Teigė, jog nepaisant to, kad pirminiai granito trinkelių pirkimo dokumentai buvo sudaryti UAB „AIDMA“ vardu, atsakovas visus atitinkamus namo statybai ir įrengimui bei sklypo sutvarkymui pirktus daiktus iš UAB „AIDMA“ dar iki santuokos nutraukimo įsigijo savo vardu. Pažymėjo, jog tuo atveju, jei granito trinkelės santuokos nutraukimo metu iš tiesų priklausė UAB „AIDMA“, vertintina, kad įmonė šį savo turtą buvo palikusi ieškovės sklype ir juo visiškai nesirūpino, todėl ieškovė šį turtą sąžiningai įgijo ir atvirai, nepertraukiamai bei sąžiningai valdė kaip savą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja. Nurodė, jog tokiu atveju pripažintina, kad atsakovas iš ieškovės paėmė granito trinkeles tuomet, kai ieškovė jau buvo įgijusi nuosavybės teisę į trinkeles pagal įgyjamąją senatį. Pabrėžė, kad granito trinkelės bet kuriuo atveju yra ieškovės nuosavybė, todėl atsakovas jas užvaldė be teisinio pagrindo.
4. Atsakovas pateikė teismui atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriame išdėstytų motyvų pagrindu nurodė su patikslinto ieškinio reikalavimais nesutinkantis, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ginčo granito trinkelės priklauso UAB „AIDMA“, kuri 2008 m. gegužės mėnesį iš pardavėjo Kinijoje įsigijo 500 kv. m. granito plytelių už 28 300 Eur, o 2008 m. lapkričio mėnesį papildomai įsigijo dar 100 kv. m. granito plytelių už 7 490 Eur, abu mokėjimus už trinkeles atliekant bankiniais mokėjimo pavedimais. Pažymėjo, jog ieškovė tuo metu buvo UAB „AIDMA“ vadovė, bendravo su tiekėjais Kinijoje, todėl žinojo, kad trinkelės priklauso UAB „AIDMA“.
5. Teigė, kad ieškovė nepagrindė, koks tiksliai kiekis granito trinkelių buvo sandėliuojamas ieškovei priklausančiame žemės sklype, kadangi tik deklaratyviai nurodė 250 kv. m. granito trinkelių kiekį. Atsakovas nurodė, kad ieškovės sklype buvo sandėliuojama apytiksliai apie 100 kv. m. granito trinkelių, o likusi granito trinkelių dalis buvo panaudota vykdant jungtinės veiklos sutartį, kurią pasirašė ir ieškovė. Teigė, kad ieškovė į ginčo trinkeles jokiu teisiniu pagrindu nuosavybės teisės neįgijo, todėl nepagrįstai nurodo, kad trinkelės jai priklauso pagal (duomenys neskelbtini) teismo sprendimu patvirtintą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kadangi nutraukiant santuoką yra dalinamas tik santuokoje sutuoktinių įgytas turtas, kuris santuokos pabaigoje priklauso sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Atsakovo tvirtinimu, ieškovė painioja sutuoktinių ir UAB „AIDMA“ turtą, kuomet įmonės akcininkų asmeninis ir įmonės turtas yra atskiras. Teigė, kad santuokos nutraukimo metu šalys neprašė teismo dalinti UAB „AIDMA“ turtą, be to, nutraukiant santuoką buvo dalinamas tik sutuoktiniams priklausęs turtas, įskaitant UAB „AIDMA“ akcijas, kurios, nutraukus santuoką, atiteko atsakovui. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovė reikšdama reikalavimą neapsisprendžia, ar ginčo trinkeles ji įgijo nutraukiant santuoką ar įgyjamosios senaties pagrindu, kuris yra nustatomas teismo sprendimo pagrindu. Nurodo, kad ieškovė nesikreipė į teismą dėl nuosavybės teisės fakto pripažinimo, neįrodinėjo visų įstatyme ir teismų praktikoje įgyjamosios senaties nurodytų sąlygų, todėl šiuo pagrindu ieškovės nuosavybės teisė į ginčo trinkeles taip pat nepripažintina. Apibendrinant atsakovas nurodė, kad ieškovei neįrodžius, jog ji yra ginčo trinkelių savininkė, nėra pagrindo svarstyti atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra atmestinas.
6. Trečiasis asmuo UAB „AIDMA“ (toliau ir trečiasis asmuo) atsiliepimu į patikslintą ieškinį prašė jį atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodė, kad ginčo trinkelės yra bendrovės nuosavybė, kurias bendrovė įgijo laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės mėn. iki 2008 m. lapkričio mėn. Pažymėjo, kad ieškovė buvo UAB „AIDMA“ direktorė bei dalyvavo trinkelių užsakymo procese, šią aplinkybę patvirtina ieškovės parašas ant 2008 m. gegužės mėn. sąskaitos už trinkeles bei 2008 m. liepos 8 d. įgaliojimo kopija. Paaiškino, jog pirmuoju užsakymu įsigytos trinkelės buvo panaudotos bendrovei vykdant jungtinės veiklos sutartį, o ieškovė dalyvavo šios sutarties pasirašyme. Nurodo, kad antruoju užsakymu bendrovės įsigytų granito trinkelių dalis buvo sandėliuojama tuo metu ieškovei ir atsakovui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame adresu (duomenys neskelbtini). Po ieškovės ir atsakovo skyrybų proceso, nurodytas sklypas atiteko ieškovei, tačiau jame esančios granito trinkelės kaip ir buvo, taip ir liko bendrovės nuosavybe, todėl 2019 m. bendrovės pavedimu ir buvo paimtos. Bendrovė tvirtino, kad trinkelių ieškovei niekuomet nepardavė, nedovanojo ir kitokiu būdu neperleido, todėl vien aplinkybė, kad trinkelės kurį laiką buvo sandėliuojamos ieškovės sklype, nekeičia jų savininko. Trinkelės buvo įgytos bendrovės, todėl negalėjo ir nebuvo dalinamos ieškovės ir atsakovo santuokos nutraukimo byloje, nes šis turtas nebuvo laikomas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Trečiojo asmens vertinimu, aplinkybė, kad trinkelės priklauso bendrovei, o ieškovė iki santuokos nutraukimo buvo bendrovės akcininkė, nekeičia situacijos esmės, nes bendrovės ir akcininkų turtas yra atskiras. Taigi, ieškovei neįrodžius nuosavybės teisės į ginčo trinkeles, negali būti tenkinamas išvestinis reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo.
7. Ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovas, kaip UAB „AIDMA“ vadovas, turėjo imtis iniciatyvos bei pasiimti įmonei priklausančias trinkeles. Teigė, kad įmonės lėšomis buvo statomas gyvenamasis namas, kurį atsakovas vėliau nusprendė įregistruoti savo vardu. Ieškovė nurodė, kad ginčo trinkelės yra asmeninė ieškovės nuosavybė, nors ir neginčija, kad 2008 m. UAB „AIDMA“ įsigijo trinkeles. Atkreipė dėmesį, jog 2015 m. vyko Šiaulių apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos operatyvus patikrinimas, kurio metu konstatuota, kad kad jungtinės veiklos sutartimi buvo vykdoma atsakovui priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statyba, kuriai buvo panaudotos bendrovei priklausančios statybinės medžiagos. Ieškovės teigimu, šias aplinkybes patvirtino ir pats atsakovas, teikdamas paaiškinimus policijai. Ieškovės manymu, ginčo trinkelės tapo bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe, o šalims nutraukus santuoką ir teismui patvirtinus sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių ginčo trinkelių nuosavybė atskirai nebuvo aptarta, tačiau pagal sutarties 16.9 punktą, kiekvienos šalies piniginės lėšos, taip pat neregistruotini kilnojamieji daiktai, kurie nebuvo aptarti atskirai šioje sutartyje, sutarties pasirašymo metu esantys vienos iš šalių dispozicijoje, įsigaliojus sutarčiai, yra tos šalies, kurios dispozicijoje tokie daiktai ir piniginės lėšos yra, asmenine nuosavybe. Ieškovė nurodė, kad pagal minėtą nuostatą trinkelės liko ieškovės nuosavybe. Pažymėjo, kad byloje nepateikta duomenų, jog trinkelės priklauso UAB „AIDMA“ nuosavybė, be to, įmonė veda buhalteriją, todėl visas bendrovės turtas turi būti griežtai apskaitytas.
8. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas advokatas Giedrius Bučinskas nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, mano, kad ieškinys yra nepagrįstas. Teigė, kad ginčo trinkeles įsigijo trečiasis asmuo UAB „AIDMA“, sąskaitos už trinkeles buvo pilnai apmokėtos. Nurodė, kad aplinkybė, jog plytelės buvo sandėliuotos ieškovei priklausančiame žemės sklype, tačiau nurodyta aplinkybė nesukūrė bendrosios jungtinės nuosavybės teisių ieškovei ar atsakovui.
9. Teismo posėdžio metu trečiojo asmens UAB „AIDMA“ atstovas advokatas Tomas Petkevičius nurodė, kad nesutinka su pareikštu ieškiniu. Teigė, kad ieškovė neįrodė nuosavybės teisės įgijimo pagrindų. Paaiškino, kad 2008 m. trinkeles įgijo UAB „AIDMA“, buvo du pirkimai – 2008 m. gegužės mėnesį, kurio metu nupirkta 500 kv. m., vėliau, lapkričio mėnesį – 100 kv. m trinkelių. Nurodė, kad antruoju užsakymu ir buvo įgytos trinkelės, kurios buvo padėtos sandėliuoti ieškovei priklausančiame žemės sklype. Trečiojo asmens atstovas pažymėjo, kad ginčo trinkelės buvo įgytos iki ieškovės ir atsakovo santuokos metu, todėl trinkelės negalėjo būti dalinamos santuokos nutraukimo byloje. Pabrėžė, kad santuokos nutraukimo metu nebuvo jokių pretenzijų, kad plytelės būtų santuokoje įgytas turtas, todėl trečiojo asmens atstovo nuomone, ieškovė, siekdama jos nuosavybės teisės pripažinimo į ginčo trinkeles turėtų kreiptis su pareiškimu atnaujinti procesą santuokos nutraukimo byloje.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
10. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. kovo 29 d. sprendimu ieškinį atmetė.
11. Pirmos instancijos teismas nustatė bylai svarbias faktines aplinkybes, dėl kurių tarp šalių ginčo iš esmės nėra:
11.1. 2008 m. gegužės mėnesį trečiasis asmuo UAB „AIDMA“ iš pardavėjo Kinijoje įsigijo 500 kv. m trinkelių, už kurias buvo sumokėta 28 300 USD, įskaitant transportavimo mokestį. Bendrovė 2008 m. lapkričio mėnesį papildomai įsigijo 100 kv. m. trinkelių, už kurias buvo sumokėta 7 490 USD;
11.2. byloje esanti 2020 m. rugpjūčio 31 d. pažyma patvirtina, kad UAB „AIDMA“ 2008 m. įsigijo trinkeles iš Kinijos įmonės Beijing Stars Stone CO, visi mokėjimai už prekes buvo įvykdyti iš UAB „AIDMA“ atsiskaitomųjų sąskaitų, esančių Šiaulių ir Vilniaus bankuose;
11.3. pirmojo užsakymo trinkelės buvo panaudotos UAB „AIDMA“ vykdant 2005 m. gegužės 17 d. jungtinės veiklos sutartį. Antruoju užsakymu bendrovės įsigytų trinkelių (100 kv. m) buvo sandėliuojama tuo metu ieškovei ir atsakovui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame adresu (duomenys neskelbtini);
11.4. Vilniaus miesto apylinkės teismas (duomenys neskelbtini) sprendimu civilinėje byloje Nr. 2- 21301-897/2016 nutraukė ieškovės ir atsakovo santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini) Šiaulių miesto civilinės metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. 268); santuoka nutraukta abiejų sutuoktinių bendru sutikimu (duomenys neskelbtini) teismo sprendimu taip pat patvirtinta šalių sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurios 16.2 ir 16.5 punktuose įtvirtinta, kokiu būdu šalys susitarė dėl bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe priklausančio turto padalinimo.
12. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė, įrodinėdama savo nuosavybės teisę į trinkeles remiasi santuokos nutraukimo pasekmių sutarties 16.9 punktu, numatančiu, kad dėl santuokos metu įgytų piniginių lėšų bei neregistruotinų kilnojamųjų daiktų, jų pasidalinimo šalys viena kitai pretenzijų neturi bei pagal kurį šalys susitarė ir patvirtino, kad kiekvienos šalies piniginės lėšos, taip pat neregistruotini kilnojamieji daiktai, kurie nebuvo aptarti atskirai šioje sutartyje, sutarties pasirašymo metu esantys vienos iš šalių dispozicijoje, įsigaliojus sutarčiai, yra tos šalies, kurios dispozicijoje tokie daiktai ir piniginės lėšos yra, asmenine nuosavybe. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 3.127 straipsnio 1 dalimi, teismo sprendimu padalijamas turtas, kurį, kaip bendrąją jungtinę nuosavybę, sutuoktiniai įgijo iki bylos iškėlimo dienos arba iki teismo sprendimo priėmimo dienos bei akcentavo CK 3.88 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrosios jungtinės nuosavybės apibrėžtį.
13. Sprendime nurodoma, kad byloje nėra nei vieno dokumento, patvirtinančio, kad trinkelės buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl teismas priėjo prie išvados, jog trinkelės nebuvo ir negalėjo būti sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių susitarimo dalyku. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB „AIDMA“ dalį trinkelių įsigijo 2008 m. gegužės mėnesį, likusią dalį įsigijo 2008 m. lapkričio mėnesį, taigi trinkelės buvo įgytos dar iki šalių santuokos, sudarytos (duomenys neskelbtini), sudarymo momento. Teismas pažymėjo, kad sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių turinys, be kita ko, atskleidė, jog trinkelės tiesiogiai nebuvo įtrauktos į dalintino turto balansą. Taigi, teismas sprendė, kad santuokos nutraukimo pasekmių sutarties 16.9 punkto nuostatų pagrindu negali būti pripažinta ieškovės nuosavybės teisė į trinkeles.
14. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir ieškovės argumentus dėl nuosavybės teisės į trinkeles įgijimo pagal 2005 m. gegužės 17 d. jungtinės veiklos sutartį, pasirašytą tarp atsakovo ir trečiojo asmens UAB „AIDMA“. Susipažinęs su jungtinės veiklos sutarties turiniu teismas nustatė, kad sutartimi nebuvo sukurtos ir nustatytos ieškovės nuosavybės teisės nei vienu iš CK 4.47 straipsnyje nuosavybės teises įgijimo pagrindu. Teismas pažymėjo, kad jungtinės veiklos sutartis sudaryta dar iki ieškovės ir atsakovo santuokos, todėl jungtinės veiklos sutartimi ieškovė nei bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės forma, nei kitu įstatyme numatytu pagrindu neįgijo nuosavybės teises į trinkeles.
15. Pasisakydamas dėl ieškovės pozicijos, kad nuosavybės teisę į trinkeles ji įgijo, be kita ko, CK 4.68 straipsnyje įtvirtinto įgyjamosios senaties instituto pagrindu, teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskirtomis nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį sąlygomis (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2004) bei pripažino, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovė žinojo, kad trinkelės priklauso UAB „AIDMA“, kurios direktore buvo ieškovė. Teismas priėjo prie išvados, kad ieškovės pozicija, jog trinkelės buvo įgytos įgyjamosios senaties pagrindu, yra nepagrįsta ir neįrodyta. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad skirtingas ieškovės nurodomų nuosavybės teisės įgijimo pagrindų įvardinimas (rėmimasis sutarties 16.9 punktu; įgyjamoji senatis) tik patvirtina nenuoseklią ir nepagrįstą ieškovės poziciją.
16. Išdėstytų motyvų pagrindu pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškinys yra atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas, be to, ieškovei neįrodžius nuosavybės teises į trinkeles turėjimo, nepasisakytina dėl išvestinio reikalavimo priteisti 19 250 Eur nuostolių iš atsakovo.
17. Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškinį atmetus, atsakovo ir trečiojo asmens naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės, todėl atitinkamai atsakovo naudai iš ieškovės priteisė 2000 Eur bylinėjimosi išlaidų bei trečiojo asmens naudai 2420 Eur bylinėjimosi išlaidų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
18. Ieškovė (apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 29 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
19. Apeliantės įsitikinimu, teismo sprendimo motyvai bei argumentai yra nepagrįsti, sprendimas priimtas vadovaujantis išimtinai tik trečiojo asmens ir atsakovo išdėstytomis aplinkybėmis, pažeidžiant ieškovės teises ir teisėtus interesus bei visiškai nevertinant byloje esančių rašytinių įrodymų, pavyzdžiui, atsakovo paaiškinimų, teiktų Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato tyrėjui, kur atsakovas nurodė, kad būtent jis pirko ginčo trinkeles ir už jas sumokėjo; atsakovo pranešimo, kur nurodoma, kad UAB „AIDMA“ priklauso tik dalis trinkelių, o dėl likusios dalies trinkelių sutinkant, kad jos priklauso ieškovei. Ieškovės teigimu, teismas paviršutiniškai įvertino ieškovės ir atsakovo santuokos nutraukimo faktą vadovaudamasis tuo, jog trinkelės buvo įsigytos šalims nebūnant santuokoje.
20. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo atsisakė pripažinti atsakovo dalyvavimą teismo posėdyje būtinu, nes atsakovo atstovas negalėjo paaiškinti visų aplinkybių dėl to, kaip ir kokiu būdu ginčo trinkelės perėjo apeliantės žinion.
21. Pažymi, kad teismas nepagrįstai atmetė apeliantės prašymą įpareigoti trečiąjį asmenį pateikti į bylą UAB „AIDMA“ balansą už 2008, 2009, 2010 metus, kadangi iš balanso atsispindėtų ilgalaikio turto sumažėjimas ir aplinkybė, kad trinkelės UAB „AIDMA“ nepriklausė. Nurodo, kad trinkeles įsigijo trečiasis asmuo, vėliau jos buvo perleistos atsakovui, gyvenančiam santuokoje su apeliante, o šalims nutraukiant santuoką ir dalijantis turtą, trinkelės buvo perleistos ieškovės nuosavybėn, nes sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių patvirtina, kad visas turtas, kuris lieka vienos ar kitos šalies dispozicijoje, atitenka tai šaliai, kurios žinioje yra. Teigia, kad jokių pretenzijų dėl trinkelių ieškovei nereiškė nei atsakovas, nei trečiasis asmuo, tačiau atsakovas 2019 m. trinkeles neteisėtai pasisavino.
22. Apeliantė nurodo, kad atsakovo veiksmai pasisavinant trinkeles, patvirtina faktą, kad jos priklauso apeliantei, kadangi atsakovas be apeliantės sutikimo slapčia įsibrovė į jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ir iš ten pasisavino jai priklausantį turtą, tuo padarydamas materialinę žalą. Apeliantės manymu, šias aplinkybes patvirtino ne tik kitos proceso šalys, bet ir byloje esančios foto nuotraukos.
23. Nurodo, kad UAB „AIDMA“ balanso pateikimas už 2008, 2009, 2010 metus būtų turėję didelės reikšmės procesinio sprendimo priėmimui, nes iš jo atsispindėtų ilgalaikio turto sumažėjimas ir tai, kad ginčo trinkelės UAB „AIDMA“ nepriklausė. Papildomai nurodo, kad iš byloje esančios 2015 m. vasario 10 d. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos operatyvaus patikrinimo pažymos Nr. (41.2)FR1042-1252 matyti, kad 2009 m. yra sumažėjęs UAB „AIDMA“ ilgalaikis turtas, į kurio sumą be kitų statybinių medžiagų įeina ginčo trinkelės, todėl šis įrodymas patvirtina, kad trečiasis asmuo nėra ginčo trinkelių savininkas. Nurodytoje patikrinimo pažymoje konstatuota, kad per 2009 m. įsigyta medžiagų statybai ir atlikta darbų už 292 893,77 Lt. Pažymoje taip pat nurodoma, kad UAB „AIDMA“ neapskaitė dalies nebaigtai statybai skirtų išlaidų (statybos aikštelės apsaugos, tvarkymo, technikos ir įrankių nuomos, medžiagų atsivežimo ir kitų) nebaigtos statybos registre, tačiau nurašė išlaidas į veiklos sąnaudas iš viso 24 496,45 Lt sumai. Apeliantė paaiškina, kad nors pirminiai trinkelių įsigijimo dokumentai buvo sudaryti UAB „AIDMA” vardu, tačiau sulaukus Valstybinės mokesčių inspekcijos dėmesio, atsakovas visus atitinkamus namo statybai ir įrengimui bei sklypo sutvarkymui pirktus daiktus iš UAB „AIDMA” įsigijo savo vardu, o (duomenys neskelbtini) šalims nutraukiant santuoką ir tvirtinant santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, jas perleido apeliantei.
24. Apeliantė pabrėžia, kad visos statybinės medžiagos, tame tarpe ir ginčo plytelės buvo įsigytos trečiojo asmens UAB „AIDMA“ vardu ir buvo skirtos gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), statybai. Apeliantės įsitikinimu, UAB „AIDMA“ negalėjo pirkti atsakovui priklausančiame žemės sklype aplinkos sutvarkymui skirtų ginčo trinkelių. Teigia, kad visos statybinės medžiagos, be kita ko, ir ginčo trinkelės buvo įtraukiamos į įmonės sąnaudas, tokiu būdu mažinant UAB „AIDMA“ pelną bei susigrąžinant pridėtinės vertės mokestį (PVM). Nurodo, kad namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), buvo užregistruotas atsakovo vardu faktiškai gyvenant su apeliante iki pat šalių pakartotinio santuokos įregistravimo (duomenys neskelbtini), o vėliau ir skyrybų (duomenys neskelbtini). Taigi, nurodytas namas buvo apeliantės ir atsakovo turtas, kuris po Vilniaus miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimo atiteko apeliantei kaip asmeninė nuosavybė, iš kurios atsakovas ir išgabeno ginčo trinkeles.
25. Apeliantė akcentuoja, kad, santuoką su atsakovu sudarė (duomenys neskelbtini). ir iki pat (duomenys neskelbtini) rudens šalys vedė bendrą šeiminį gyvenimą, be to, santuoka tarp šalių pirmą kartą, t. y. (duomenys neskelbtini), buvo nutraukta tik formaliai, tačiau tai neturėjo įtakos šalių tolimesniam gyvenimui kartu, bendro ūkio vedimui, įmonių steigimui ir valdymui. Apeliantės teigimu, šalys nepasidalino turto įgyto santuokos, sudarytos (duomenys neskelbtini), metu, bei pabrėžė, kad (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) šalys susilaukė vaikų. Be to, anot apeliantės, bylos medžiaga patvirtina, jog atsakovas visose Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos viešose deklaracijose apeliantę net ir po formalaus santuokos nutraukimo pristatė kaip savo sutuoktinę iki pat (duomenys neskelbtini). Apeliantės tvirtinimu, formalų santuokos nutraukimą sąlygojo ne šalių apsisprendimas nutraukti bendrą gyvenimą kartu, tačiau šalių siekis didinti bendrą turtą, kadangi formalaus santuokos nutraukimo metu ((duomenys neskelbtini)) galiojo draudimas šeimai valstybės skiriamomis vienkartinėmis išmokomis įgyti antrą nekilnojamojo turto objektą, taigi nutraukdami santuoką, apeliantė ir atsakovas siekė išvengti šio draudimo.
26. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Vilniaus miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-21301-897/2016 patvirtiną sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurios 16.2.1.1 punktas numatė, jog nuo apeliantei asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Apeliantė atkreipia dėmesį, kad nors ginčo trinkelės nebuvo įvardintos sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių, tačiau sutarties 16.9 punktas numatė, jog neregistruotini kilnojamieji daiktai, kurie nebuvo aptarti atskirai sutartyje, sutarties pasirašymo metu esantys vienos iš šalių dispozicijoje, įsigaliojus sutarčiai, yra tos šalies, kurios dispozicijoje tokie daiktai ir piniginės lėšos yra, asmenine nuosavybe. Atsižvelgiant į tai apeliantė teigia, kad ginčo trinkelės liko apeliantės asmenine nuosavybe, nes santuokos nutraukimo metu buvo apeliantės dispozicijoje.
27. Apeliantė nurodo neneigianti, kad UAB „AIDMA“ įsigijo ginčo trinkeles, tačiau nuo pat įgijimo momento trinkelės perėjo atsakovo nuosavybėn, nes jos buvo įgytos su tikslu išgrįsti taką atsakovui priklausančiame žemės sklype. Paaiškina, kad trinkelės buvo įvairių spalvų ir iš tiekėjo Kinijoje buvo atvežtos per du kartus, nes vienu kartu netilpo į jūrinį konteinerį. Akcentuoja, kad trinkelės iš tiesų buvo įgytos vienu metu, apmokant pavedimu už visą užsakytą kvadratūrą. Apeliantė teigia, kad šalims dar esant santuokoje, takų, esančių šalia sutuoktinių gyvenamojo namo, dizainą apeliantė sukūrė iš kelių spalvų, todėl vienu metu neatvykus visoms užsakytoms trinkelėms, nebuvo įmanoma pradėti kloti takus šalia namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini). Apeliantė paaiškina, kad tamsiai pilkos spalvos granitinių trinkelių likutis sudaro didžiąją dalį, nes jos buvo naudojamos takams įrėminti tamsiomis juostomis iš šonų. Teigia, kad trinkelės buvo iškrautos gretimame, šalims priklausančiame sklype, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), kad netrukdytų einamiesiems statybos darbams.
28. Apeliantė nesutinka su sprendimo dalimi, kurioje konstatuota, jog 2005 m. gegužės 17 d. jungtine veiklos sutartimi nebuvo sukurtos ieškovės nuosavybės teisės į ginčo trinkeles, kadangi sutartis pasirašyta iki apeliantės ir atsakovo santuokos sudarymo. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino to fakto, kad jungtinės veiklos sutarties sudarymo momentu šalys gyveno faktinėje santuokoje, todėl ir trinkeles įgijo kaip bendrą jungtinę nuosavybę.
29. Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 29 d. sprendimą bei priteisti iš ieškovės atsakovo naudai visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
30. Atsakovas pažymėjo, kad apeliantė nepagrindė, jog atsakovo atstovas teismo posėdžio metu negalės atsakyti į apeliantės ar jos atstovų užduodamas klausimus, be to, teismui nekilo abejonių dėl atsakovo dalyvavimo byloje net ir po to, kai atsakovo atstovas atsakė į jam užduotus klausimus, kadangi nenustatyta, jog atsakovo atstovas būtų neatsakęs į kokį nors klausimą, reikšmingą teisingam bylos išnagrinėjimui. Atsakovo vertinimu, suprantama, kad jo atstovas negalėjo paaiškinti visų aplinkybių, t. y. kaip ir kokiu būdu ginčo trinkelės perėjo ieškovės žinion, nes ginčo trinkelės niekuomet neperėjo ieškovės žinion ar jai nuosavybės teise, be to, net ir pripažinus atsakovo dalyvavimą būtinu, atsakovas į tokį klausimą nebūtų atsakęs kitaip nei atsakė jo atstovas, kadangi atsakovo įsitikinimu, ginčo trinkelės ieškovės nuosavybėn niekuomet ir jokiu pagrindu neperėjo. Nurodo, kad vien tai, jog ieškovei pateikti atsakymai buvo jai nenaudingi, nereiškia, kad teismui nusprendus netenkinti apeliantės prašymo dėl atsakovo dalyvavimo byloje pripažinimo būtinu buvo padarytas procesinės teisės pažeidimas.
31. Atsakovas nesutinka su apeliantės argumentais dėl būtinybės šioje byloje pateikti UAB „AIDMA“ balansą už 2008, 2009 bei 2010 m., nes tokiu būdu apeliantė siekia perkelti įrodinėjimo naštą kitiems asmenims, nors įrodyti ieškinio pagrįstumą yra būtent jos įstatyminė pareiga, taigi atsakovas neturi pareigos rinkti įrodymų už ieškovę, kuri pati turi galimybę juos susirinkti ir pateikti teismui. Pažymi, kad iš viešai prieinamų duomenų matyti, jos UAB „AIDMA“ yra pateikusi finansinės atskaitomybės duomenis, įskaitant balansus už apeliantės nurodomą laikotarpį, todėl apeliantė pati turėjo neribotas galimybes tokius įrodymus į bylą pateikti ir šiais įrodymais grįsti savo poziciją, tačiau to nedarė.
32. Atsakovo manymu, apeliantės nurodoma aplinkybė dėl UAB „AIDMA“ turto sumažėjimo neturi nieko bendra su pareikštu ieškiniu, nes apeliantė šiuo atveju turi įrodyti, kad ji įstatyme numatytu būdu įgijo ginčo trinkeles iš UAB „AIDMA“, o ne įrodinėti, kad ginčo trinkelės nepriklauso UAB „AIDMA“ ar priklauso kitam asmeniui. Atsakovas teigia, kad trinkelės apeliantei niekuomet ir jokiu būdu nebuvo perleistos, nes priešingu atveju apeliantė galėtų pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Atsakovas tvirtina, kad ginčo trinkelių iš UAB „AIDMA“ nėra įsigijęs ir pats, todėl tokių įrodymų objektyviai pateikti negali.
33. Atsakovas, pasisakydamas dėl byloje esančios operatyvaus patikrinimo pažymos Nr. (41.2)FR1042-1252, nurodo, kad šis dokumentas nepatvirtina, jog ginčo trinkelės būtų perėjusios atsakovo ar apeliantės nuosavybėn. Nurodo, kad pažymoje konstatuojama, jog UAB „AIDMA“ nebaigtos statybos apskaitos registro ir išlaidų detalizavimo suvestinės duomenimis, per 2009 m. įsigyta medžiagų statybai ir atlikta darbų už 292 893,77 Lt, o patikrinus pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus nustatyta, kad UAB „AIDMA“ dalies nebaigtų statybai skirtų išlaidų neapskaitė nebaigtos statybos registre, bet nurašė į veiklos sąnaudas, iš viso 24 496,45 Lt sumai. Be to, pažymoje nustatytos ir kitos mokesčių inspekcijai aktualios aplinkybės bei prieita prie išvados, kad UAB „AIDMA“ galimai pažeidė Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo ir Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas, nes bendrovės akcininkai ir vadovai asmeninių poreikių tenkinimui naudojo bendrovės turtą ir pinigines lėšas, todėl buvo inicijuojamas UAB „AIDMA“ mokestinis patikrinimas. Atsakovo vertinimu, byloje pateikta pažyma nepatvirtina, kad atsakovas įsigijo iš UAB „AIDMA“ ginčo trinkeles, todėl jokiu būdu negalėjo trinkelių perleisti apeliantei.
34. Teigia, kad apeliantė nepagrįstai nurodo, jog ginčo trinkelės jai priklauso pagal (duomenys neskelbtini) teismo sprendimu patvirtintą sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių. Atsakovo vertinimu, nepriklausomai nuo to, ar šalys santuokoje gyveno nuo (duomenys neskelbtini), ar faktinėje santuokoje gyveno nuo (duomenys neskelbtini), nesant į bylą pateiktų įrodymų, kad UAB „AIDMA“ būtų perleidusi ginčo trinkeles atsakovui būnant santuokoje su apeliante ar pačiai apeliantei asmeniškai, nėra pagrindo pripažinti ginčo trinkelių apeliantės nuosavybe. Pažymi, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad trinkeles UAB „AIDMA“ įsigijo 2008 m., kuomet įmonei vadovavo apeliantė, kuri pati rūpinosi šių trinkelių užsakymu, transportavimu ir apmokėjimu už UAB „AIDMA“ pinigines lėšas, tačiau į bylą nėra pateikti jokie įrodymai, kurie patvirtintų, kad ginčo trinkelės būtų perleistos apeliantei arba atsakovui asmeniškai.
35. Atsakovas akcentuoja, kad apeliantei manant, jog ginčo trinkelės atiteko jai nutraukiant santuoką, nors šis klausimas (duomenys neskelbtini) nutraukiant šalių santuoką teismo sprendimu ir nebuvo išspręstas, apeliantė turėtų prašyti atnaujinti teismo procesą santuokos nutraukimo byloje ir prašyti pripažinti jos asmenine nuosavybe turtą, kuris priklauso kitam juridiniam asmeniui, t. y. UAB „AIDMA“. Be to, atsakovas nesutinka, kad trinkeles apeliantė nuosavybės teise galėjo įgyti ir pagal 2005 m. gegužės 17 d. jungtinės veiklos sutartį, kadangi minėta sutartimi buvo nustatyta, jog bendros veiklos objektas bus gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), statyba, po kurios dalimi gyvenamojo namo naudosis atsakovas, o kita dalis bus naudojama kaip UAB „AIDMA“ biuro patalpos. Taigi, anot atsakovo, jungtinės veiklos sutarties pagrindu granito trinkelės apeliantei nebuvo perleistos, o ir minėtos sutarties pagrindu pastatytas nekilnojamojo turto objektas, t. y. gyvenamasis namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), apeliantės ir atsakovo skyrybų proceso metu atiteko atsakovui, tuo tarpu apeliantei už tokį turto padalinimą buvo sumokėta piniginė kompensacija (370 000 Eur), nupirktas prabangus automobilis.
36. Atsakovas pažymi, jog apeliantės teiginiai dėl ginčo trinkelių įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu yra deklaratyvūs, nes nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį faktas nustatomas teismo sprendimo pagrindu, kreipiantis į teismą ypatingosios teisenos tvarka. Atsakovas pabrėžia, kad apeliantė niekada nėra kreipusis į teismą dėl nuosavybės teisės fakto pripažinimo, nėra įrodinėjusi visų įstatyme ir teismų praktikoje nurodytų sąlygų, todėl ieškovės nuosavybės teisė įgyjamosios senaties pagrindu negali būti pripažįstama.
37. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nors apeliantė buvo apkaltinusi atsakovą trinkelių vagyste, tačiau ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas apeliantei nepateikus įrodymų, patvirtinančių, kad trinkelės kada nors būtų priklausę ar šiuo metu priklausytų apeliantei. Atsakovas paaiškina, kad policijos komisariato tyrėjams pateikė rašytinius įrodymus, kurie patvirtina, kad trinkelės priklauso UAB „AIDMA“.
38. Atsakovo manymu, ieškinio reikalavimas yra suformuluotas ydingai, nes iš jo turinio nėra suprantama, į kokias konkrečiai plyteles prašoma pripažinti nuosavybės teisę, be to, su ieškiniu nepateikiami įrodymai, koks kiekis granito trinkelių buvo sandėliuojamas apeliantės žemės sklype. Atsakovo įsitikinimu, apeliantė turėtų žinoti, koks trinkelių kiekis buvo laikomas jos žemės sklype, tačiau tik deklaratyviai nurodė, kad jai priklausančiame žemės sklype buvo sandėliuojama 250 kv. m. granito trinkelių. Atsakovas savo ruožtu pažymi, kad apeliantei priklausančiame žemės sklype buvo sandėliuojama apytiksliai apie 100 kv. m. granito trinkelių, be to, trinkelių išmatavimai 9x9x5, o ne kaip nurodo apeliantė 10x10x7. Minėtos trinkelės buvo įsigytos UAB „AIDMA“ dar 2008 m. lapkričio mėnesį, o likusi granito trinkelių dalis, kuri buvo įsigyta 2008 m. gegužės mėnesį; trinkelės buvo panaudotos vykdant 2005 m. gegužės 17 d. jungtinės veiklos sutartį, kurią pasirašė ir pati apeliantė. Teigia, kad apeliantė neįrodė ginčo trinkelių kainos, o remiasi visai kitokių trinkelių kainomis, esančiomis internete, kurios yra mažmeninės kainos, tačiau neturi nieko bendra su UAB „AIDMA“ įsigytomis trinkelėmis ir jų kainomis 2008 m.
39. Atsakovas pažymi, kad nors su apeliaciniu skundu yra pateikti papildomi rašytiniai įrodymai, tačiau apeliacinio skundo rezoliucinėje dalyje nėra reiškiamas prašymas dėl šių rašytinių įrodymų prijungimo prie bylos medžiagos, nenurodomi jokie argumentai dėl pateiktų įrodymų prijungimo prie bylos medžiagos, nėra paaiškinamas šių įrodymų ryšys su byloje reiškiamais reikalavimais, nepaaiškinta, ką apeliantė siektų įrodinėti šiais įrodymais, jeigu jie būtų prijungti prie nagrinėjamos bylos. Atsakovo nuomone, nurodyti įrodymai yra pertekliniai, todėl neturėtų būti prijungiami prie bylos. Atsakovas, reaguodamas į apeliacinio skundo prašymą bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, nurodo, kad toks apeliantės prašymas nemotyvuotas, be to, nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka.
40. Trečiasis asmuo pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame išdėstytų motyvų pagrindu prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 29 d. sprendimą bei priteisti iš ieškovės trečiojo asmens naudai visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
41. Teigia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad byloje neįrodytas apeliantės nuosavybės teisės į trinkeles įgijimo pagrindas. Trečiasis asmuo teigia, kad 2008 m. įsigytų trinkelių apeliantei niekuomet nepardavė, nedovanojo ir kitokiu būdu neperleido, o aplinkybė, kad trinkelės kurį laiką buvo sandėliuojamos žemės sklype, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), kuris iš pradžių priklausė apeliantei ir atsakovui bendrosios jungtinės nuosavybės teise, o vėliau, pasidalinus santuokoje užgyventą turtą, apeliantei asmeniškai, nekeičia trinkelių nuosavybės įgijimo pagrindų, kaip ir nepakeičia jų savininko.
42. Pažymi, kad teismas pagrįstai nurodė, jog apeliantės ir atsakovo santuokos nutraukimo byloje nebuvo dalinamas sutuoktiniams nepriklausęs turtas, t. y. UAB „AIDMA“ įsigytos trinkelės. Nurodo, kad bylos medžiaga atskleidžia, jog ginčo trinkelės nebuvo įgytos sutuoktinių, o buvo įgytos UAB „AIDMA“, todėl šis turtas nelaikytinas sutuoktinių bendrąją jungtine nuosavybe. Trečiojo asmens manymu, tai patvirtina ir aplinkybė, jog nei apeliantė, nei atsakovas santuokos nutraukimo byloje neprašė išspręsti trinkelių padalijimo klausimą, aplinkybė, kad trinkelės priklauso UAB „AIDMA“, kurios akcininkė iki santuokos nutraukimo buvo apeliantė, nekeičia situacijos esmės, nes įmonės ir akcininkų turtas yra atskirtas. Pažymi, kad sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių buvo susitarta, kad apeliantei priklaususios UAB „AIDMA“ akcijos (30 proc.) atitenka atsakovui, todėl apeliantė neturi teisės reikšti jokių pretenzijų nei į įmonės akcijas, nei į įmonei priklausantį turtą.
43. Trečiojo asmens įsitikinimu, teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad apeliantė nuosavybės teisės trinkeles neįgijo 2005 m. gegužės 17 d. jungtinės veiklos sutarties pagrindu, o nurodytos jungtinės veiklos sutarties pagrindu sukurtas nekilnojamojo turto objektas, t. y. gyvenamasis namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), po apeliantės ir atsakovo skyrybų proceso metu abiejų šalių bendru sutikimu atiteko atsakovui. Trečiasis asmuo atkreipė dėmesį, jog apeliantė viena vertus lakėsi pozicijos, kad nuosavybės teisės į ginčo trinkeles jai priklauso pagal teismo patvirtintą sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių ar 2005 m. gegužės 17 d. jungtinės veiklos sutartį, kita vertus, bandė teigti, kad nuosavybės teisę įgijo ir pagal įgyjamosios senaties taisykles. Trečiojo asmens vertinimu, tokia situacija rodo apeliantės netikrumą ir pareikšto ieškinio nepagrįstumą, nes to paties daikto negalima įgyti skirtingu laiku ir skirtingais nuosavybės teisės įgijimo pagrindais.
44. Nurodo, kad apeliantei neįrodžius nuosavybės teisės į ginčo trinkeles, teismas pagrįstai nesvarstė apeliantės išvestinio reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo – 19 250 Eur priteisimo iš atsakovo. Teigia, kad apeliantė neįrodė ir net neįrodinėjo, kokius neteisėtus veiksmus atsakovas atliko apeliantės atžvilgiu, kuomet iš jai priklausančio žemės sklypo buvo paimtas UAB „AIDMA“ priklausantis turtas.
45. Be to, trečiojo asmens teigimu, apeliantė neįrodė, kokią žalą patyrė dėl to, kad iš jai priklausančio žemės sklypo buvo paimtas ne jai priklausantis turtas, kuris priklauso trečiajam asmeniui ir ši aplinkybė apeliantei buvo gerai žinoma. Pažymėjo, kad apskaičiuodama menamą žalą apeliantė elgiasi nesąžiningai, nepagrįstai nurodydama, kad trečiojo asmens pavedimu iš apeliantei priklausančio žemės sklypo buvo paimta 250 kv. m. trinkelių, kuomet trečiojo asmens tvirtinimu, buvo paimta tik apytikriai 100 kv. m. trinkelių. Teigia, kad apeliantės nesąžiningumą patvirtina ir tai, kad menamą žalą apeliantė skaičiuoja pagal ne tokius trinkelių išmatavimus (10x10x7 vietoje 9x9x5), be to, pagal 2020 m. ir visiškai naujų trinkelių, o ne 12 metų senumo trinkelių, kainas.
46. Trečiasis asmuo, pritardamas atsakovui, nurodo, kad apeliantės prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo yra nemotyvuotas, o nauji įrodymai teikiami nepagrįstai bei nesant prašymo juos prijungti į bylą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
47. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso reglamentuojamam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri, be kitų aspektų (pvz., CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 ir 314 straipsniai), pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šis ribotos apeliacijos aspektas įstatymo lygmeniu yra įtvirtintas CPK 320 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės peržengti šių bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, nebent egzistuoja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, apeliacinio nagrinėjimo pagrindas yra apeliacinio skundo argumentai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018).
48. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
49. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo nuspręsta ieškinį atmesti ieškovei neįrodžius nuosavybės teises į trinkeles turėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį išdėstytų motyvų kontekste.
50. Byloje nustatytos šios faktinės aplinkybės: 1) 2008 m. gegužės mėnesį trečiasis asmuo UAB „AIDMA“ Kinijoje įsigijo 500 kv. m. trinkelių, už kurias buvo sumokėta 28 300 USD; 2) UAB „AIDMA“ 2008 m. lapkričio mėnesį Kinijoje papildomai įsigijo 100 kv. m. trinkelių, už kurias buvo sumokėta 7 490 USD; 3) pirmojo užsakymo trinkelės buvo panaudotos UAB „AIDMA“ vykdant 2005 m. gegužės 17 d. jungtinės veiklos sutartį, kurios objektas buvo gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), sukūrimas; 4) antruoju užsakymu UAB „AIDMA“ įsigytų trinkelių (100 kv. m.) buvo sandėliuojama tuo metu ieškovei ir atsakovui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame adresu (duomenys neskelbtini); 5) ieškovei ir atsakovui nutraukus santuoką, Vilniaus miesto apylinkės teismas (duomenys neskelbtini) sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-21301-897/2016, be kita ko, patvirtino santuokos nutraukimo sutartį, kurios 16.2.1. punktas numatė, jog žemės sklypas su gyvenamuoju namu ir kitais ūkiniais pastatais, esantys adresu (duomenys neskelbtini), priklauso ieškovei; 6) nurodytos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 16.9. punkte įtvirtintas šalių susitarimas, jog kiekvienos šalies piniginės lėšos, taip pat neregistruotini kilnojamieji daiktai, kurie nebuvo aptarti atskirai sutartyje, šios sutarties pasirašymo metu esantys vienos iš šalių dispozicijoje, įsigaliojus sutarčiai, yra tos šalies, kurios dispozicijoje tokie daiktai ir piniginės lėšos yra, asmenine nuosavybe; 7) nuo 2019 m. rudens atsakovas visas ieškovės žemės sklype buvusias granito trinkeles išgabeno iš ieškovės sklypo, dėl nurodytų įvykių ieškovė 2020 m. birželio 2 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą dėl svetimo turto pasisavinimo, tačiau 2020 m. birželio 16 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą ieškovei neįrodžius jos nuosavybės teisės į trinkeles.
51. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčo trinkelės ieškovei nepriklauso nei pagal (duomenys neskelbtini) teismo sprendimu patvirtintą santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, nei 2005 m. gegužės 17 d. jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Teismas taip pat vertino, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovės nuosavybės teisė į trinkeles pripažintina įgyjamosios senaties pagrindais, todėl konstatavo, kad ieškovei neįrodžius nuosavybės teises į trinkeles turėjimo, nėra pagrindo spręsti dėl išvestinio ieškinio reikalavimo priteisti 19 250 Eur nuostolių iš atsakovo.
52. Ieškovė savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė nepripažinti, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog ginčo trinkelės priklauso ieškovei ir atsakovas, išgabendamas jas iš ieškovės žemės sklypo, elgėsi neteisėtai ir padarė ieškovei žalos.
53. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas toliau pasisako dėl šalių apeliaciniam teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytų faktinių ir teisinių argumentų.
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
54. CPK 321 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Visgi teisė nuspręsti, ar toks procesas iš tiesų reikalingas, tenka pačiam teismui, o byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismo neįpareigoja tokį procesą surengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K - 3- 471/2012).
55. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio skundžiamo teismo sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad tokių aplinkybių ar kitu svarių argumentų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nenurodė ir prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pareiškusi apeliantė, todėl jos prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintinas ir byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
Dėl naujų įrodymų prijungimo
56. Kartu su apeliaciniu skundu ieškovė pateikė teismui įrodymus – UAB „AIDMA“ steigimo dokumentus, šeimos turto deklaracijas, žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), 2014 m. sausio 28 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, (duomenys neskelbtini) santuokos liudijimą, (duomenys neskelbtini) santuokos liudijimą, Vilniaus apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2008 m. gegužės 26 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (101)11.4-1243.
57. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pažymėtina, jog apeliaciniame skunde ieškovė nenurodo jokių aplinkybių, kodėl nauji įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui ar kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, iš esmės kliūčių pateikti šiuos įrodymus bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui nebuvo. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti kartu su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus.
Dėl įrodymų, pateiktų į bylą po bylos išnagrinėjimo iš esmės.
58. Teisėjų kolegija 2021 m. rugsėjo 7 d. išnagrinėjo bylą iš esmės ir CPK 269 straipsnio numatyta tvarka atidėjo sprendimo paskelbimą. Apeliantė 2021 m. rugsėjo 23 d. į bylą pateikė eilę rašytinių dokumentų, datuotų 2016 ir 2017 m., todėl akivaizdu, kad jie galėjo būti pateikti dar pirmos instancijos teismui. Be to, CPK 263 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas pagrindžia sprendimą tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje. Preliminarus pateiktų rašytinių įrodymo turinio vertinimas nesudaro pagrindo bylos proceso atnaujinimui, todėl apeliantės pateikti įrodymai prie bylos neprijungiami ir nevertinami.
Dėl sprendimo (ne)teisėtumo bei (ne)pagrįstumo
59. Įvertinus bylos medžiagą, nustatyta, jog šioje byloje spręstinas yra ieškovės pareikšto ieškinio dėl neteisėtai pasisavinto turto žalos atlyginimo pagrįstumo klausimas. Ieškovė įrodinėja, kad jai nuosavybės teise priklauso degintos granito trinkelės, kurios iki 2019 m. rudens buvo sandėliuojamos ieškovei priklausančiame žemės sklype, esančiame adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovės teigimu, atsakovui išgabenus nurodytą turtą, ieškovei buvo padaryta žala, ieškovės įvertinta 19 250 Eur. Tuo tarpu atsakovas ir trečiasis asmuo UAB „AIDMA“ byloje įrodinėja, kad ginčo trinkelės yra bendrovės nuosavybė ir ieškovė nuosavybės teisės į jas jokiais pagrindais neįgijusi.
60. Pažymėtina, kad byloje nustatyta faktinė aplinkybė, kurios iš esmės neginčija ir pati ieškovė, jog 2008 m. gegužės ir lapkričio mėnesiais trečiasis asmuo UAB „AIDMA“ įsigijo 250 kv. m degintų granito trinkelių, taigi pirminiu ginčo turtą įgijusiu asmeniu laikytina UAB „AIDMA“, ir, kaip minėta, šios aplinkybės neginčija ir apeliantė. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl to, kad atsakovui 2019 m. rudenį išgabenus trinkeles iš ieškovei priklausančio žemės sklypo, kuriame, kaip teigia ieškovė, ginčo objektu esančios trinkelės buvo sandėliuojamos nuo 2010 m., ieškovė nurodo patyrusi žalą, kurią vertina 19 250 Eur suma. Šiuo atveju šalys laikosi skirtingos pozicijos dėl to, kam nuosavybės teise priklauso ginčo trinkelės: ieškovė, viena vertus, įrodinėja, jog nuosavybės teisę į ginčo trinkeles vėliau įgijo ji pati ir savo nuosavybės teisę į ginčo turtą siekia įrodyti keliais skirtingais pagrindais, kita vertus, atsakovas ir trečiasis asmuo laikosi pozicijos, kad ginčo trinkelių savininku nuo pat jų įgijimo iš Kinijos bendrovės išliko trečiasis asmuo UAB „AIDMA“. Atsižvelgiant į ginčo pobūdį bei šalių įrodinėjamas aplinkybes, pareiga įrodyti, kad pasikeitė nuosavybės teisės į ginčo trinkeles turėtojas tenka ieškovei, todėl teisėjų kolegija toliau mano esant tikslinga pasisakyti dėl kiekvieno iš ieškovės nurodomų nuosavybės teisės į ginčo turtą įgijimo atvejų apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį kontekste. Kolegija papildomai atkreipia dėmesį, kad apeliantė nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvados dėl įgyjamosios senaties pagrindų nebuvimo, todėl dėl šio nuosavybės teisės įgijimo pagrindo apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
61. Apeliaciniame skunde akcentuojama trečiojo asmens UAB „AIDMA“ balanso už 2008, 2009 bei 2010 m. pateikimo būtinybė, be to, pabrėžiama 2015 m. vasario 10 d. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos operatyvaus patikrinimo pažymos Nr. (41.2)FR1042-1252 įrodomoji galia, apeliantės teigimu, patvirtinanti, kad UAB „AIDMA“ ilgalaikis turtas 2009 m. yra sumažėjęs, o į sumažėjimą patenka ir ginčo trinkelės, todėl tai iš esmės patvirtina, kad trečiasis asmuo nėra ginčo trinkelių savininkas.
62. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje yra pakankamai įrodymų, kad būtų galima nustatyti ir patikrinti bylai reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su ginčo trinkelių nuosavybės teisės turėtojo nustatymu, be to, kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė atsakovas, ieškovė pati turėjo neribotas galimybes pateikti viešai prieinamus duomenis apie UAB „AIDMA“ balansą, todėl toks ieškovės prašymas pagrįstai buvo atmestas. Pažymėtina, jog pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Taigi įstatymas nurodo, kad įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Šis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016). Atsižvelgiant į nurodytą teisėjų kolegija sprendžia, kad UAB „AIDMA“ balanso už 2008, 2009 bei 2010 m. pateikimas bylos išnagrinėjimui neturi esminės reikšmės, kadangi bendrovės balansas ar tuo labiau jame atsispindintis įmonės ilgalaikio turto sumažėjimas negali nei patvirtinti, nei paneigti šios bylos išnagrinėjimui reikšmingos aplinkybės dėl to, ar ginčo trinkelės priklauso ieškovei.
63. Išsamiai susipažinusi su byloje pateiktos 2015 m. vasario 10 d. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos operatyvaus patikrinimo pažymos Nr. (41.2)FR1042-1252 turiniu, teisėjų kolegija pažymi, kad operatyvus bendrovės patikrinimas buvo atliekamas siekiant nustatyti, kaip mokesčių mokėtojas vykdo įstatymuose ir jų lydimuosiuose teisės aktuose numatytas pareigas apskaitos, mokesčių deklaravimo, sumokėjimo, registravimosi mokesčių mokėtoju ir kitose srityse. Dėl šios priežasties kritiškai vertintini apeliantės argumentai, jog minėtoje pažymoje konstatuotas UAB „AIDMA“ ilgalaikio turto sumažėjimas patvirtina, jog trečiasis asmuo nėra ginčo trinkelių savininkas bei tai, kad atsakovas dalį statybinių medžiagų iš bendrovės įsigijo savo vardu. Kolegija pažymi, kad pažymoje pateiktos išvados niekaip nėra susijusios su trinkelių nuosavybės teisės priklausymu atsakovui ar ieškovei, taip pat nėra nurodyta kitų aplinkybių, kurios pagrįstų ieškovės teiginius dėl jos nuosavybės teisės į trinkeles turėjimo.
64. Vadovaudamasi sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 16.9 punktu, pagal kurį šalys susitarė, jog kiekvienos šalies piniginės lėšos, taip pat neregistruotini kilnojamieji daiktai, kurie nebuvo aptarti atskirai sutartyje, sutarties pasirašymo metu esantys vienos iš šalių dispozicijoje, įsigaliojus sutarčiai, yra tos šalies, kurios dispozicijoje tokie daiktai ir piniginės lėšos yra, asmenine nuosavybe, ieškovė iš esmės įrodinėja, jog ginčo trinkelės santuokos nutraukimo metu buvo sandėliuojamos ieškovei priklausančiame žemės sklype, todėl asmeninės nuosavybės teise priklauso ieškovei. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, susijusius su šalių santuokos nutraukimo procesu sprendė, kad ginčo trinkelės buvo įgytos iki santuokos sudarymo ir nebuvo bei negalėjo būti sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių dalyku, be to, sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių nebuvo tiesioginio trinkelių įvardinimo bei įtraukimo į sutuoktinių dalintino turto balansą.
65. Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas (duomenys neskelbtini) sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-21301-897/2016 nutraukė ieškovės ir atsakovo santuoką bei patvirtino (duomenys neskelbtini) sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Nurodytas teismo sprendimas įsiteisėjo (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad buvę sutuoktiniai sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių patvirtino, kad sutartyje nustatytas turto padalijimo būdas yra šalims priimtinas, teisingas ir atitinkantis jų interesus, o įsigaliojus sutarčiai, įsipareigoja nereikšti tiek dabar, tiek ateityje kitai šaliai jokių su turto padalijimu susijusių pretenzijų ir/arba reikalavimų.
66. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo sprendimas yra galutinis ir įgyja res judicata galią. Įsiteisėjus teismo sprendimui dėl santuokos nutraukimo, šalys negali iš naujo kelti klausimo dėl sprendimu patvirtintos santuokos nutraukimo padarinių sutarties sąlygų, išskyrus šios taisyklės išimtį – jei iš esmės pasikeičia aplinkybės (vieno buvusio sutuoktinio liga, nedarbingumas ir kt.). Iš esmės pasikeitusių aplinkybių išimtis negali būti aiškinama plečiamai ir tokioms aplinkybėms paprastai priskiriamos tos, kurios susijusios su nepilnamečių vaikų išlaikymu ir jų gyvenamosios vietos nustatymu bei buvusių sutuoktinių tarpusavio išlaikymu (CK 3.53 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 15 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008). Tai reiškia, kad, susiklosčius situacijai, kai sutuoktiniai santuokos nutraukimo byloje neišsprendžia visų klausimų, susijusių su santuokinio turto padalijimu, vėliau jie (vienas iš jų) neturi teisinio pagrindo reikalauti pakeisti teismo sprendimu patvirtinto susitarimo dėl santuokos nutraukimo padarinių. Tokiu atveju buvę sutuoktiniai (vienas iš jų) turi galimybę kreiptis į teismą dėl proceso santuokos nutraukimo byloje atnaujinimo (CPK 365 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2007).
67. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia aplinkybė, kad nagrinėjant santuokos nutraukimo ir sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių tvirtinimo klausimus ginčo trinkelės, jei ir priklausę sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nebuvo įtrauktos į dalintino turto sudėtį, taip pat nesuponuoja situacijos išskirtinumo, leidžiančio naujoje byloje pakartotinai kelti kurio nors nepadalinto sutuoktiniams turto bendrumo arba atitinkamos jo dalies priskyrimo vienam iš sutuoktinių klausimus. Akcentuotina, kad tik nuo pačių sutuoktinių valios, sprendžiant santuokos nutraukimo ir su tuo susijusius kitus klausimus, priklausė dalintino turto sudėties nurodymas bei į dalintino turto masę įtraukto turto dalinimas. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovės veiksmai, kuriais įrodinėjama, kad ginčo turtu esančios trinkelės priklausė atsakovui ir ieškovei bendrosios jungtinės nuosavybės teise bei tokiu būdu reiškiant reikalavimą dar kartą išspręsti bendro buvusių sutuoktinių turto padalijimo klausimą, sudaro pagrindą padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad norima paneigti įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo ir vykdytinumo galią (CPK 18 straipsnis).
68. Nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste svarbu pabrėžti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu patvirtina sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 16.9. punktas pats savaime nesukuria ieškovei nuosavybės teisės į trinkeles, kadangi minėtoje sutarties nuostatoje vartojama formuluotė „<...> kiekvienos šalies piniginės lėšos, taip pat neregistruotini kilnojamieji daiktai, kurie nebuvo aptarti atskirai sutartyje <...>“. Lingvistiškai aiškinant šią sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių formuluotę pripažintina, jog aptariama sutarties nuostata apima ne bet kokius, o būtent šalims priklausiusius neregistruotinus kilnojamuosius daiktus, todėl pripažinus, kad ginčo trinkelės yra jas 2008 m. įgijusio trečiojo asmens UAB „AIDMA“ nuosavybė, šio turto priklausomybės klausimas jokia apimtimi negalėjo būti sprendžiamas ieškovės ir atsakovo santuokos nutraukimo byloje. Atsižvelgiant į tai, atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, jog nuosavybės teisę į trinkeles ji įgijo remiantis sutarties dėl santuokos nutraukimo 16.9. punktu.
69. Pažymėtina, kad ieškovės apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės dėl pirmą kartą, t. y. (duomenys neskelbtini) sudarytos šalių santuokos ir jos formalaus nutraukimo (duomenys neskelbtini), taip pat neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisės į ginčo turtą. Apeliantė, be kita ko, nurodo nesutinkanti su skundžiamo sprendimo dalimi, kurioje konstatuota, jog 2005 m. gegužės 17 d. jungtinės veiklos sutartimi nebuvo sukurtos ieškovės nuosavybės teisės į ginčo trinkeles, kadangi sutartis pasirašyta iki apeliantės ir atsakovo santuokos sudarymo. Šiame kontekste apeliantė pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino to fakto, kad jungtinės veiklos sutarties sudarymo momentu šalys gyveno faktinėje santuokoje, todėl ir trinkeles įgijo kaip bendrą jungtinę nuosavybę.
70. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nurodytus argumentus pažymi, kad tai, kokiomis aplinkybėmis buvo nutraukta pirminė šalių santuoka, sudaryta (duomenys neskelbtini), nagrinėjamu atveju neturi įtakos sprendžiant ginčo turto nuosavybės teisės klausimus. Apeliantei teigiant, kad 2005 m. gegužės 17 d. jungtinės veiklos sutarties sudarymo metu šalys gyveno santuokinį gyvenimą, kolegija atkreipia dėmesį į CK 3.87 straipsnio 1 dalį, pagal kurią įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Taigi, iš nurodyto įstatyminio reguliavimo seka, jog tam, kad turtą laikyti bendrąją jungtine nuosavybe, esminę reikšmę turi santuokos sudarymo faktas, todėl aptariamu jungtinės veiklos sutarties sudarymo laikotarpiu ieškovei ir atsakovui nesudarius santuokos, neanalizuotinas bendrosios jungtinės nuosavybės egzistavimo klausimas, kadangi pastarajam neegzistuoja įstatyme numatytas pagrindas.
71. Kita vertus, apeliantei teigiant, kad jungtinės veiklos sutartis vienaip ar kitaip gali būti vertintina kaip apeliantės nuosavybės teisę į trinkeles sukuriantis pagrindas, pažymėtina, jog 2005 m. gegužės 17 d. jungtinės veiklos sutarties objektas yra gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), sukūrimas. Byloje nustatyta, kad ir jungtinės veiklos objektas – gyvenamasis namas – šalims nutraukus santuoką atiteko atsakovui, be to, jungtinės veiklos sutarties sąlygos atskirai neaptaria ginčo trinkelių nuosavybės klausimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog jungtinės veiklos sutarties pagrindu ieškovė nei bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės forma, nei kitu įstatyme numatytu pagrindu neįgijo nuosavybės teises į trinkeles.
72. Taigi, išanalizavus pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatyta, kad teismas pagrįstai priėjo išvados, jog nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą dėl nuosavybės teisės į ginčo turtu esančias trinkeles nuosavybės teisės pripažinimo ieškovei bei priteisti jai turtinę žalą. Įvertinus ieškovės apeliacinio skundo turinį, nustatyta, jog ieškovė nenurodė jokių argumentų dėl tokios pirmosios instancijos teismo išvados neteisėtumo bei nepagrįstumo, iš esmės apeliaciniame skunde nurodydama bei detalizuodama tik savo poziciją dėl to, jog nuosavybės teisę ieškovė įgijo keliais skirtingais pagrindais. Savo ruožtu, tokia ieškovės pozicija nepaneigia pirmosios instancijos teismo motyvuotos išvados dėl to, jog ieškovės nuosavybės teisė į trinkeles neįrodyta, be to, pirmosios instancijos teismas teisingai ir išsamiai įvertino susiklosčiusią faktinę situaciją ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
73. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai teisiškai nereikšmingi ir byloje pirmosios instancijos teismo priimtam teisiniam rezultatui įtakos nedaro. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 43 punktas). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
74. Apibendrinant tai, kad aukščiau išdėstyta darytina išvada, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti ieškovės apeliacinio skundo motyvais teisinio pagrindo nėra. Dėl aukščiau nurodytų argumentų skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o ieškovės apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
75. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis).
76. Atsižvelgiant į tai, jog apeliacinis skundas yra atmestas, atsakovas ir trečiasis asmuo turi teisę į patirtų apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. 2021 m. rugpjūčio 4 d. teismui pateiktame prašyme priteisti bylinėjimosi išlaidas, atsakovas nurodo, jog iš viso patyrė 1500 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (patirtas bylinėjimosi išlaidas įrodinėja 2021 m. gegužės 14 d. sąskaita už teisinę pagalbą Nr. 9FA/SB/21; 2021 m. gegužės 26 d. mokėjimo nurodymu). Savo ruožtus trečiasis asmuo 2021 m. rugpjūčio 11 d. teismui pateiktame prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nurodo, kad patyrė 1815 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme (patirtas bylinėjimosi išlaidas įrodinėja 2021 m. gegužės 18 d. sąskaita už teisinę pagalbą Nr. TP/2021-14; 2021 m. gegužės 26 d. mokėjimo nurodymu).
77. Spręsdamas dėl atlygintinų išlaidų dydžio, apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi, Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius (8.16. punktas), galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovo bei trečiojo asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje už advokato teisinę pagalbą atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijus ir laikomos pagrįstomis, todėl jos atsakovui ir trečiajam asmeniui priteistinos iš ieškovės (CPK 98 straipsnis).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r ė :
ieškovės J. G. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės J. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovės J. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų uždarajai akcinei bendrovei „AIDMA“, juridinio asmens kodas 175787773, 1815 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Ramunė Mikonienė
Irmantas Šulcas
Tomas Venckus