Civilinė byla Nr. 3K-3-266/2013 (S)

                            Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

                                                                                                    Procesinio sprendimo kategorija 37

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. balandžio 26 d.

Vilnius

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Eismo sauga“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Eismo sauga“ (buvusi valstybės įmonė „Žemaitija“) ieškinį atsakovams Vidaus reikalų ministerijai ir bendrai Lietuvos ir Vokietijos įmonei uždarajai akcinei bendrovei ,,Baltic Sign“ dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys Susisiekimo ministerija, VĮ Valstybės turto fondas.

           

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

                       

                                                                 I. Ginčo esmė

 

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančia atsakovų  2001 m. spalio 9 d. sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią naujajam kreditoriui bendrai Lietuvos ir Vokietijos įmonei UAB „Baltic Sign“ buvo perleistos visos reikalavimo teisės ir papildomos teisės (įskaitant teisę gauti netesybas – delspinigius) į 1 328 158,41 Lt skolą. Ieškovas nurodė, kad   reikalavimo perleidimo sutartimi atsakovas Vidaus reikalų ministerija, nesuderinęs su ieškovu, perleido tariamą ieškovo skolą (už mokesčius automobilių valstybinio numerio ženklams įsigyti),   t. y. 1 328 158,41 Lt  kitam atsakovui.  Ieškovo nuomone, reikalavimo perleidimo sutartis neteisėta, nes  atsakovas Vidaus reikalų ministerija nėra sudaręs su ieškovu bendradarbiavimo sutarčių, suteikiančių teisę atlikti piniginio tarpininkavimo paslaugas, nenustatęs lėšų sumos šiems darbams atlikti, pasirašęs su ieškovu tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto, be to, Vyriausybės 1996 m. vasario 5 d. nutarimo Nr. 189 pagrindu perduodant ieškovo įmonę Komunalinio ūkio ir paslaugų departamentui prie Statybos ir urbanistikos ministerijos, nepasirašytas turto ir skolų perdavimo aktas. Be to, ieškovas lėšas už transporto priemonių valstybinio ženklo išdavimą laikė kreditoriaus skola, kurią pagal finansų ministro 1996 m. sausio 23 d. įsakymą Nr. 14 suėjus trejų metų ieškinio senaties terminui priskyrė prie apmokestinamų nerealizacinių pajamų.

 

                        II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

 

 

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino negaliojančia 2001 m. spalio 9 d. reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią naujajam kreditoriui (UAB „Baltic Sign“) buvo perleistos visos reikalavimo teisės ir papildomos teisės (tarp jų teisė gauti netesybas – delspinigius) į 1 328 158,41 Lt skolą.  Teismas konstatavo, kad atsakovas Vidaus reikalų ministerija, perleisdama reikalavimo teises į 1 328 158,41 Lt atsakovui UAB „Baltic Sign“, pažeidė ieškovo turtines teises ir valstybės turtinius interesus,  be to, neperdavė dokumentų, patvirtinančių reikalavimo teisę į 1 328 158,41 Lt prievolę ieškovui. Teismas nustatė, kad atsakovas Vidaus reikalų ministerija nebuvo nustatęs ieškovui pinigų sumos darbams už transporto priemonių valstybinio ženklo išdavimą, registracijos liudijimų laminavimą, nebuvo pasirašyta kokia nors sutartis šiems darbams atlikti ir už juos atsiskaityti. Teismas tokią išvadą grindė ieškovo įmonės dokumentinės revizijos 2000 m. rugsėjo 19 d. aktu, kuriame nurodyta, kad ieškovas ir atsakovas Vidaus reikalų ministerija nesudarė tarpusavio bendradarbiavimo sutarties, suteikiančios teisę atlikti finansinio tarpininkavimo paslaugas renkant pinigus už transporto priemonių valstybinių numerių ženklų pardavimą. Teismas pažymėjo, kad pagal ieškovo apskaitos dokumentus negalima nustatyti jo skolos dydžio, nes įkainiai už paslaugas buvo diferencijuoti; be to, ginčijamoje reikalavimo perleidimo sutartyje numatyta, kad perleidžiama reikalavimo teisė į 1 328 158,41 Lt skolą pagal 1993 m. gruodžio 2 d. sudarytą suderinimo protokolą, tačiau jis patvirtina tik ieškovo teisę atlikti finansines operacijas už valstybinius numerius, dokumentų įforminimą ir dokumentų laminavimą, už egzaminus; tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte nustatyta, kad 2001 m. sausio 31 d. ieškovo skola atsakovui Vidaus reikalų ministerijai yra 617 619,71 Lt; tarpusavio skolos atsakovas su ieškovu nederino ir pats nustatė skolos sumą, kurią ir perleido naujajam kreditoriui. Dėl to teismas padarė išvadą, kad, nesant įrodymų, patvirtinančių atsakovo Vidaus reikalų ministerijos ir ieškovo teisių ir pareigų apimtį, atsakovas, neturėdamas skolą pagrindžiančių ar kitų reikalavimo teisę patvirtinančių dokumentų, neįgijo reikalavimo teisės į 1 328 158,41 Lt prievolę ieškovui, todėl negalėjo bei neturėjo teisinio pagrindo perleisti jos naujajam kreditoriui.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. spalio 4 d. sprendimu tenkino atsakovo Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir priėmė naują – ieškinį atmetė. Kolegija nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas reikalavimo perleidimo sutartį pripažino negaliojančia, nesivadovaudamas bylos duomenimis ir įstatymo reikalavimais.  Kolegija padarė išvadą, kad kreditorius turi teisę perleisti savo turimą reikalavimą į skolininką be jo sutikimo, o reikalavimo perleidimas iš esmės neturi įtakos skolininko teisėms, nes ir po reikalavimo perleidimo išlieka skolininko teisė reikšti atsikirtimus į perleistąjį reikalavimą, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas nenurodė aplinkybių, dėl kurių reikalavimą būtų draudžiama perleisti. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas reikalavimo perleidimo sutartį prieštaraujančia imperatyviosioms teisės normoms, iš esmės paneigė pradinio kreditoriaus teisę, be to, tokią išvadą pagrindė tuo, jog nėra įrodymų, patvirtinančių kreditoriaus teisių apimtį. Kolegija padarė išvadą, kad teismas, spręsdamas reikalavimo perleidimo sutarties galiojimo klausimą, iš esmės nagrinėjo reikalavimo pagrįstumą, kuris nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme kitoje byloje. Be to, byloje nustatyta, kad tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte nurodyta, jog 2001 m. sausio 31 d. ieškovo skola pradiniam kreditoriui yra 617 619,71 Lt; šį aktą pasirašė ieškovas, taip pripažindamas skolos atsakovui faktą ir jos dydį; tokio dydžio skolą ieškovas pripažino ir atsakovui Vidaus reikalų ministerijai adresuotu 2002 m. vasario 14 d. raštu Nr. 07; pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovas patvirtino, kad skolą atsakovui pripažįsta iš dalies, tačiau jos dydis neturi įtakos šiai bylai. Dėl to, kolegijos nuomone, teismo išvada, kad atsakovas Vidaus reikalų ministerija neįgijo reikalavimo teisės ir neturėjo pagrindo jos perleisti, nepagrįsta, o aplinkybė, kokio dydžio reikalavimo teisę į ieškovą turėjo atsakovas reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo momentu, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Kolegija pažymėjo, kad ieškovas neginčija reikalavimo perleidimo sutarties tuo pagrindu, kad jam nebuvo pranešta apie reikalavimo perleidimą, tačiau ir tokia aplinkybė nebūtų pakankamas pagrindas pripažinti reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia, tai reikštų, jog reikalavimo perleidimo faktas jam, kaip skolininkui, nesukeltų teisinių padarinių. Ir tuo atveju, jeigu paaiškėtų, kad ginčijama sutartimi atsakovas perleido didesnę reikalavimo teisę negu turėjo, ši aplinkybė nereikštų ieškovo, kaip skolininko, teisių pažeidimo, nes jis galėtų nuginčyti naujojo kreditoriaus jam reiškiamą ginčijama sutartimi įgytą reikalavimą (jo dalį), teikdamas tuos pačius atsikirtimus, kuriuos jis galėtų reikšti pradiniam kreditoriui, jeigu reikalavimas nebūtų perleistas.

Aplinkybė, ar pradinis kreditorius perleidęs reikalavimą naujajam kreditoriui perdavė reikalavimo teisę patvirtinančius dokumentus, nereiškia skolininko teisių pažeidimo ir nėra pagrindas pripažinti reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas skolą pradiniam kreditoriui iš dalies pripažino 2001 m. sausio 31 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu, atsakovui adresuotu 2002 m. vasario 14 d. raštu, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad, nesant rašytinės tarpusavio bendradarbiavimo sutarties, neatsirado civilinių teisių ir pareigų, tarp jų ir atsakovo reikalavimo teisės.

 

 

                        III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

 

            Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

            1. Dėl netinkamo materialiosios teisės normų, reglamentuojančių kreditoriaus teisę perleisti reikalavimą kitam asmeniui, taikymo ir nukrypimo nuo teismų praktikos. Kasatorius teigia, kad pagal CK 6.101 straipsnio 1 dalies nuostatą kreditorius turi teisę perleisti reikalavimą tik esant kumuliatyvioms sąlygoms: reikalavimo perleidimas prieštarauja įstatymams, sutarties nuostatoms; reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu; perleidžiant reikalavimą skolininko teisės nebuvo pažeistos ir jo prievolė nebus labiau suvaržyta. Vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, kasatorius nurodo, kad, kilus šalių ginčui, visų pirma reikia nustatyti, ar pagrindinis kreditorius turėjo teisę, dėl kurios sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, ir ar ji galiojo cesijos sutarties sudarymo metu; be to, vertinant reikalavimo perleidimo teisėtumą, reikia įvertinti prievolę, iš kurios atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalyku, sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda reikalavimo teisę naujam kreditoriui, reikalavimo perleidimo sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2011; 2002 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-759/2003; kt.). Kasatorius pažymi, kad teismai, vertindami reikalavimo perleidimo teisėtumą, pirmiausia turi įvertinti prievolę, iš kurios atsirado reikalavimo teisė, o apeliacinės instancijos teismas to netyrė, todėl negalėjo nustatyti, ar tokios teisės perleidimas nepažeidžia įstatymo reikalavimų ir skolininko interesų.  Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pagal CK 6.104 straipsnio 1 dalies nuostatą reikalavimą perleidęs kitam asmeniui kreditorius turi perduoti ir dokumentus, patvirtinančius reikalavimo teisę. Byloje nustatyta, kad realiai pradinis kreditorius neperdavė naujam kreditoriui reikalavimo teisę patvirtinančių dokumentų, todėl buvo pažeistos imperatyviosios CK 6.104 straipsnio 1 dalies normos. Tai, kasatoriaus nuomone, patvirtina, kad reikalavimo perleidimu sutartimi pradinis kreditorius perleido neegzistuojančią reikalavimo teisę, o pagal CK 6.102 straipsnio 1 dalies nuostatą draudžiama perleisti reikalavimą, dėl kurio negalimas  išieškojimas. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas reikalavimo perleidimo sutarties galiojimo klausimą, neanalizavo, ar pradinis kreditorius turėjo reikalavimo teisę į 1328 158,41 Lt skolą.

            Kasatorius pažymi ir tai, kad pagal reikalavimo perleidimo sutarties 1 punktą atsakovas savo reikalavimą grindžia 1993 m. gruodžio 2 d. sudarytu suderinimo protokolu, kuriame patvirtinta kasatoriaus teisė atlikti finansines operacijas už valstybinius numerius, dokumentų forminimą ir jų laminavimą, egzaminus. Suderinimo protokolą pasirašė ieškovas ir Šiaulių miesto policijos komisaras.  Kasatoriaus nuomone, šis dokumentas negali patvirtinti atsakovo reikalavimo teisės, nes jis sudaryta ne su juo, o su policijos komisaru (VRM ir Policijos komisariatas  buvo atskiri finansiškai nepriklausomi juridiniai asmenys).

Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jis pripažino                 617 619,71 Lt skolą. Akcentuodamas 2001 m. sausio 1 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, 2002 m. vasario 4 d. ieškovo raštą atsakovui, teismas neįvertino šių aplinkybių: dviejų juridinių asmenų (valstybinės įmonės ir valstybinės valdžios institucijos) sudaromi sandoriai turi atitikti įstatymo reikalavimus; nė viename apeliacinio teismo nurodomų dokumentų nėra nurodyto skolos pagrindo, kokiais terminais skola turėjo būti sumokėta; nėra dokumentų, patvirtinančių kitos  prievolės šalies (atsakovo VRM) valią dėl  dokumentuose nurodytos skolos – ar ji pripažįstama, ar buvo reikalauta ją sumokėti ir pan.  Kasatorius mano, kad atsakovas perleido neegzistuojančią reikalavimo teisę, todėl toks sandoris yra niekinis ir negaliojantis.

2. Dėl valstybės turto perleidimą reglamentuojančių teisės normų netinkamo taikymo. Kasatoriaus nuomone, atsakovo, kaip biudžetinės įstaigos, turima reikalavimo teisė į skolą pripažintina valstybės turtu. Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn turi būti grindžiamas įstatymu. Valstybės turto perleidimo atvejai ir būdai nustatyti Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme. Šio įstatymo 17 straipsnyje nustatyta, kad valstybės turtas kitų subjektų nuosavybėn perduodamas šiais atvejais: jį privatizuojant, parduodant vertybinius popierius, grąžinant valstybės skolas, kitais įstatyme nustatytas būdais.  Kasatorius pažymi, kad šiame straipsnyje nenustatyta, jog dėl valstybės turto  gali būti sudaromi reikalavimo perleidimo teisės sandoriai. Taigi, reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta pažeidžiant viešosios teisės principą – valstybės turtas perduotas kitaip, nei nustatyta imperatyviuoju reglamentavimu. Kasatoriaus teigimu, valstybės turto tvarkymo santykiuose teisėta tik tai, kas tiesiogiai leista Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2012), todėl net jei ir turėtų atsakovas reikalavimo teisę į kokią nors kasatoriaus skolą, negalėtų šios teisės perleisti kitam asmeniui.

3. Dėl nukrypimo nuo teismų praktikos dėl viešojo intereso gynimo. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog reikalavimo perleidimo sutartis nepažeidžia kasatoriaus ir valstybės teisių ir turtinių interesų. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, darydamas tokią išvadą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl viešojo intereso gynimo.  Teismų praktikoje pažymima, kad valstybės turtas, kaip viešosios nuosavybės objektas, turi būti naudojamas tik siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus; valstybei ar savivaldybei priklausančio turto perleidimas privatiems asmenims yra susijęs su viešojo intereso apsauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2011; 2009 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2009; kt.)

 

            Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Vidaus reikalų ministerija prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

            1. Dėl netinkamo materialiosios tiesės normų, reglamentuojančių kreditoriaus teisę perleisti reikalavimą kitam asmeniui, taikymo ir nukrypimo nuo teismų praktikos. Atsakovas nesutinka su kasacinio skundo teiginiu, kad teismas neištyrė perleisto reikalavimo atsiradimo fakto ir pagrindo. Atsakovo nuomone, teismas nustatė, kad kasatorius savo raštais ir bylos nagrinėjimo metu pripažino 617 619,71 Lt skolą, ir neprivalėjo tirti fakto egzistavimo, kai tą faktą pripažįsta abi šalys. Teismas pažymėjo, kad skiriasi šalių nuomonė dėl reikalavimo dydžio, tačiau tai yra kitos bylos nagrinėjimo dalykas. Atsakovo nuomone, kasatorius nepagrįstai kelia reikalavimą patvirtinančių dokumentų perdavimo naujajam kreditoriui klausimą. Įstatyme nenustatyta skolininko teisė ginčyti reikalavimo perleidimą tarp pradinio ir naujojo kreditoriaus. Atsakovas teigia, kad jis yra perdavęs naujajam kreditoriui reikalingus dokumentus pagal ginčijamos sutarties priedą. Be to, šio klausimo pirmosios instancijos teisme kasatorius nekėlė, todėl atsakovas negalėjo pateikti ginčijamos sutarties priedo, kurį kasatorius laiko neegzistuojančiu. Atsakovas nesutinka su argumentu, kad nebuvo sudarytos kasatoriaus ir atsakovo tarpusavio bendradarbiavimo sutarties. Kasatoriaus prievolė atsakovui įforminta 1993 m. gruodžio 2 d. suderinimo protokolu (pagal Policijos įstatymą tuo metu policijos komisariatai buvo ne policijos, bet VRM įstaigos, o Egzaminų ir transporto skyriai – VRM Kelių policijos valdybos padaliniai). Šį protokolą atsakovas traktuoja kaip sutartį trečiojo asmens VRM naudai.  Be to, prievolės atsiranda kitais pagrindais, t. y. susiklostė faktiniai šalių santykiai – kasatorius ėmė iš transporto priemonių savininkų pinigus už policijos išduotus valstybinio numerio ženklus, o surinktus pinigus periodiškai pervesdavo atsakovui. Realiai kasatorius pervedė ne visus pinigus. 

            2. Dėl valstybės turto perleidimą reglamentuojančių teisės normų netinkamo taikymo. Atsakovo nuomone, kasatorius nepagrįstai nurodo, kad buvo pažeistos Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nuostatos. Šio įstatymo normos nagrinėjamam reikalavimui netaikomas (nepatenka į įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatytas turto rūšis) ir negalėjo būti pažeistas. Atsakovas vadovavosi CK nuostatomis ir Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 716, pagal kurio nuostatas atsakovui pavesta nuo 1992 m.  spalio 1 d. pradėti išduoti atitinkančius tarptautinius standartus valstybinio numerio ženklus automobiliams ir kt.; atsakovas organizuoja transporto priemonių valstybinio numerio ženklų gamybą, o lėšos už išduotus transporto priemonių savininkams valstybinio numerio ženklus naudojamos šių ženklų gamybai finansuoti. Dėl to kasatorius, pasilikdamas surinktus pinigus už valstybinio numerio ženklus sau, nepagrįstai praturtėtų atsakovo sąskaita. Be to, atsakovas pažymi, kad Vidaus reikalų ministerija atlygintinai perdavė naujajam kreditoriui reikalavimą, nes reikalavimui lygiaverčiu dydžiu buvo sumažintas Ministerijos skola naujajam kreditoriui už jo pagamintus valstybinio numerio ženklus. Viešasis interesas nebuvo pažeistas, nes reikalavimo teisė buvo įskaityta už realų mokėjimą. Atsakovas mano, kad skundą grįsti viešuoju interesu gali grįsti tik perleisto reikalavimo savininkas – valstybė, bet ne privatus asmuo.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

                                    IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

 

                        Dėl kreditoriaus teisės perleisti reikalavimą

 

 

Reikalavimo perleidimas  yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius perduoda kitam asmeniui  turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu, perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o prievolė išlieka nepakitusi (CK 6.101 straipsnio 1 dalis). Reikalavimo perleidimo teisei galioja bendrieji disponavimo civilinėmis teisėmis principai: asmuo savo nuožiūra gali naudotis civilinėmis teisėmis tiek, kiek tai nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo nuostatų ir kitų asmenų teisių (CK 1.137 straipsnis).

Reikalavimo perleidimo sutartimi perleidžiamas ne daiktas, bet reikalavimo teisė. Minėta, kad pradinis kreditorius  gali perleisti reikalavimo teisę, kurią jis turi ir kuri yra galiojanti. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad,  kilus šalių ginčui, visų pirma reikia nustatyti, ar pradinis kreditorius turėjo teisę, dėl kurios sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, ir ar ši jo teisė buvo galiojanti reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu, o vertinant reikalavimo perleidimo teisėtumą reikia įvertinti: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalyku; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (atsisakoma reikalavimo teisės) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. L. IĮ v. AB ,,Daisotra“, bylos Nr. 3K-3-1255/2002; 2003 m. rugsėjo 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Stella Vitae“ v. AB ,,Dirbtinis pluoštas“, bylos  Nr. 3K-3-759/2003; 2008 m.  birželio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Arisanda“ v. UAB „2B Pack“, bylos Nr. 3K-3-199/2008; kt.).

CK 6.102 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas perleisti tokį reikalavimą, dėl kurio negalimas išieškojimas, be kita ko, reiškia ir draudimą perleisti reikalavimą, kurio pradinis kreditorius neturi, arba negaliojantį reikalavimą, nes tokio reikalavimo neįmanoma įgyvendinti, t. y. patenkinti. Sutarties dalykas neturi prieštarauti imperatyviosioms teisės normoms (CK 6.157 straipsnis), t. y. tam, kad prievolė galiotų, ji turi atitikti įstatymo reikalavimus (CK 6.3 straipsnio 3, 4 dalys). Teisės doktrinoje pripažįstama, kad vienas esminių prievolės galiojimo reikalavimų yra įmanomumas ją įvykdyti. Įstatyme nustatytas objektyvus išieškojimo negalimumas (CK 6.102 straipsnio 1 dalis), kuriam esant draudžiama perleisti reikalavimą, tačiau paaiškėjus, kad buvo perduotas negaliojantis reikalavimas, tam tikrais atvejais kyla civilinė atsakomybė (CK 6.105 straipsnio 1 dalis, 6.107 straipsnio 3 dalis).

Kasatoriaus teigimu, teismas, spręsdamas dėl reikalavimo perleidimo teisėtumo, turėjo  įvertinti prievolę, iš kurios atsirado reikalavimo teisė, tačiau šios aplinkybės išsamiai nesiaiškino, todėl ir negalėjo nustatyti, ar tokios teisės perleidimas nepažeidžia įstatymo reikalavimų ir skolininko interesų. Kasatorius iškelia esminį klausimą, ar reikalavimo perleidimas nepažeidė skolininko teisių, ar jų nesuvaržė, ar galimas išieškojimas pagal perleistą reikalavimą, t. y. keliami reikalavimo pagrindo nustatymo, jo apimties ar dydžio klausimai bei tokio reikalavimo perleidimo negalimumas. Kasatorius, nurodydamas, kad teismas turi nustatyti perduotos reikalavimo teisės  egzistavimą, vadovaujasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausio Teismo  Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB „Arisanda“ v. UAB „2B Pack“, bylos  Nr. 3K-3-199/2008 ), tačiau bylos ratio decidenti iš esmės skiriasi, nes nurodytoje byloje buvo kilęs ginčas dėl skolos pagal reikalavimo perleidimo sutartį priteisimo ir teismas, nustatęs, jog reikalavimo perleidimo metu skolininkas (užsakovas) buvo atsiskaitęs su pradiniu kreditoriumi (generaliniu rangovu) ir sumokėjęs šiam  skolą pagal jų  rangos sutartį, iš kurios kildinama perleidžiama reikalavimo teisė, pripažino tokio reikalavimo perleidimo sandorį niekiniu. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad  skolos faktą ir dydį ieškovas iš dalies pripažino, tačiau, nepaisant to, jis vis dėlto ginčija reikalavimo perleidimo sutartį, nes, jo nuomone, iki reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo prievolės sumokėti sutartyje nurodytą pinigų sumą Vidaus reikalų ministerijai neatsirado ir ji negalėjo tokio reikalavimo perleisti.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus įrodymus, nustatė  skolos egzistavimo faktą – 2001 m. sausio 31 d. VĮ „Žemaitija“ su atsakovo Vidaus reikalų ministerijos pasirašytame skolų suderinimo akte nurodoma, kad jo skola atsakovui yra                 617 619,71 Lt; šią skolą pripažino ieškovas, taip pat ir teikdamas paaiškinimus teismui, nors ir nurodydamas, jog skolos dydis neturi įtakos, sprendžiant sutarties galiojimo klausimą. Su tokiais kasatoriaus teiginiais negalima sutikti, nes byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad Vidaus reikalų ministerija turėjo ginčijamos reikalavimo perleidimo sutarties metu reikalavimo teisę ieškovui ir turėjo teisę ją perleisti. Šios teisės pagrįstumo ir dydžio klausimas yra ne šio ginčo dalykas, nes pagal   CK 6.107 straipsnio 1 dalį skolininkas turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę pareikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą. Pažymėtina, kad Šiaulių apygardos teisme nuo 2003 m. nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo UAB „Baltic Sign“ ieškinį atsakovui UAB ,,Eismo sauga“ (buvusioji VĮ ,,Žemaitija“), Susisiekimo ministerijai, Vyriausybei dėl 1328 158,41 Lt skolos priteisimo pagal ginčijamą šioje byloje reikalavimo perleidimo sutartį, todėl ieškovas gali reikšti naujajam kreditoriui atsikirtimus, kuriuos jis galėjo pareikšti pradiniam kreditoriui Vidaus reikalų ministerijai. Jeigu nurodytos bylos nagrinėjimo metu paaiškėtų, kad reikalavimo perleidimo sutartimi perleisti didesni reikalavimai kaip kreditorius turėjo,  tai nereikštų skolininko teisių pažeidimo, nes nagrinėjant ginčą  skolininkas teikdamas atsikirtimus turi teisę ginčyti jam reiškiamą reikalavimą, teikti  įrodymus pagrindžiančius savo atsikirtimų pagrįstumą.

Kasaciniame skunde nesutinkama, kad VĮ ,,Žemaitija“ prievolė atsakovui Vidaus reikalų ministerijai buvo nustatyta 1993 m. gruodžio 2 d. suderinimo protokolu, kuriame patvirtinta VĮ ,,Žemaitija“ teisė atlikti finansines operacijas už valstybinius numerius, dokumentų forminimą ir jų laminavimą, egzaminus. Teismas nustatė, kad suderinimo protokolas , kurį  pasirašė VĮ ,,Žemaitija“ ir Šiaulių miesto policijos komisaras laikytinas susitarimu trečiojo asmens (Vidaus reikalų ministerijos) naudai, nes pagal tuo metu galiojusio Policijos įstatymo nuostatas (1990 m. gruodžio 11 d. įstatymas Nr. I-851) Policijos komisariatai buvo Vidaus reikalų ministerijos sudedamoji struktūros dalis. Bylos duomenis, buvo susiklostę faktiniai VĮ ,,Žemaitija“ ir Vidaus reikalų ministerijos santykiai, kai ieškovas ėmė pinigus už transporto priemonių savininkams policijos išduodamus valstybinio ženklo numerius, o surinkti pinigai buvo pervedami atsakovui VRM. Tai, kad ne visos surinktos lėšos buvo pervestos, patvirtina ir 2001 m. sausio 31 d. VĮ „Žemaitija“ ir atsakovo Vidaus reikalų ministerijos skolų suderinimo aktas. Pažymėtina, kad pagal tuometį teisinį reglamentavimą Vidaus reikalų ministerijai buvo suteikti įgaliojimai organizuoti transporto priemonių valstybinių ženklų išdavimą, jų gamybą, nustatyti valstybinių ženklų gamybos kainas bei rinkliavas už kelių policijos įstaigų teikiamas paslaugas bei atsiskaitymo tvarką už pagamintus valstybinius ženklus (Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. 716 „Dėl transporto priemonių valstybinio numerio ženklų išdavimo, rinkliavos  už kelių policijos teikiamas paslaugas ir vairuotojų pažymėjimų pavyzdžių patvirtinimo“ 1, 2.1, 2.5, 6 punktai). Taigi, dėl nurodytų aplinkybių negalima sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad buvo perduotas negaliojantis reikalavimas ar reikalavimas, kurio kreditorius neturėjo teisės perduoti, ir taip pažeistas imperatyvusis CK 6.102 straipsnio 1 dalies reikalavimas, kuriuo draudžiama perduoti reikalavimą, dėl kurio negalimas išieškojimas.

Kasatorius nurodo, kad pagal CK 6.104 straipsnio 1 dalį reikalavimą perleidęs kitam asmeniui kreditorius privalo perduoti naujajam kreditoriui dokumentus, patvirtinančius reikalavimo teisę bei papildomas teises, tarp jų palūkanas. Tokia nuostata nustatyta reikalavimo perleidimo sutarties 2 punkte, pagal kurią kreditorius perduoda reikalavimo teisę patvirtinančius dokumentus pagal priedą Nr.1, tačiau to nebuvo padaryta ir taip pažeista imperatyvioji įstatymo norma. Pažymėtina, kad kasatorius šio klausimo nekėlė žemesnės instancijos teismuose, tai nauja aplinkybė, kuria neleidžiama remtis kasaciniame skunde (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad klausimas dėl dokumentų perdavimo naujajam kreditoriui galėtų pažeisti naujojo kreditoriaus, o ne ieškovo  interesus – taip jis galėtų grįsti savo reikalavimus, jei ginčytų reikalavimo perleidimo sandorį. Be to, byloje esantys duomenys leidžia padaryti išvadą, kad atsakovas yra perdavęs  reikalingus dokumentus naujajam kreditoriui pagal ginčijamos sutarties priedą, o naujasis kreditorius, reikšdamas ieškinį  Šiaulių apygardos teisme, yra pridėjęs kasatoriaus (tuometės VĮ ,,Žemaitija“) išduotų kvitų už transporto priemonių numerio ženklus apyrašą  ir jo  1993–2000 metų mokėjimų pavedimų Ministerijai suvestinį žurnalą. Dėl to ir šiuo atveju nebuvo nustatyta, kad pažeistos CK 6.104 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijama reikalavimo perleidimo sutartis nepažeidžia skolininko UAB ,,Eismo sauga“ interesų, nes reikalavimo perleidimas nesukuria reikalavimo. Kasatorius, kaip naujojo kreditoriaus skolininkas, turi teisę reikšti jam visus atsikirtimus, kuriuos turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui Vidaus reikalų ministerijai, taigi, ginčyti perleisto reikalavimo pagrįstumą, jo dydį bei visas kitas aplinkybes, susijusias su kreditoriaus reikalavimo atsiradimu (CK 6.107 straipsnio 1 dalis).

 

 

 

Dėl valstybės turto perleidimą reglamentuojančių teisės normų taikymo

 

 

Teisėjų kolegija nesutinka su kasacinio skundo argumentais, kad, sudarant reikalavimo perleidimo sutartį, buvo pažeistos valstybės teisės ir turtiniai interesai, nes buvo nesilaikyta  Valstybės ir savivaldybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo bei kitų įstatymų nuostatų. Byloje nustatyta, kad atsakovas Vidaus reikalų ministerija valstybės vardu ir interesais veikė lygiais pagrindais kaip civilinių teisinių santykių dalyvis ir įgijo civilines teises, tai yra kreditoriaus  reikalavimą į UAB „Eismo sauga“ (VĮ „Žemaitija“) (CK 2.36 straipsnis) ir šį reikalavimą turėjo teisę perleisti naujajam kreditoriui.

Kolegijos nuomone, nebuvo pažeistas Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo  17 straipsnio 4 punktas, kuriame nustatyta, kad valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas gali būti perduodamas ir kitais įstatymo numatytais būdais. Jau buvo minėta, kad Vyriausybės nutarimo pagrindu Vidaus reikalų ministerijai buvo pavesta nuo 1992 m. spalio 1 d. atlikti tarptautinius standartus atitinkančius  transporto priemonių valstybinių ženklų  išdavimą, organizuoti jų gamybą. Bylos duomenys patvirtinta, kad VĮ „Žemaitija“ rinko valstybines rinkliavas už valstybinio transporto priemonių numerių išdavimą, vairuotojo pažymėjimo bei transporto priemonių techninių pasų išdavimą, tačiau atsakovui Vidaus reikalų ministerijai neperdavė dalies surinktų lėšų, kurių pagrįstumo ir dydžio klausimas  sprendžiamas kitoje civilinėje byloje.

Atsakovo pasirašyta reikalavimo perleidimo sutartis neprieštarauja ir viešajam interesui, nes, pirma, atsakovas Vidaus reikalų ministerija neperdavė savo kreditoriaus reikalavimo neatlygintinai – pagal ginčijamos reikalavimo perleidimo sutarties 3 punktą reikalavimą atitinkančiu dydžiu sumažinta Ministerijos skola naujajam kreditoriui už jo pagamintus valstybinių numerių ženklus (naujasis kreditorius atsakovas UAB ,,Baltic Sign“ gamina valstybinius ženklus, juos parduoda pagal vidaus reikalų ministro 2000 m. kovo 9 d. įsakymą Nr. 125 ,,Dėl atsiskaitymo už valstybinio numerio ženklų pagaminimą transporto savininkams patvirtinimo tvarkos“). Antra, ministerija, perduodama savo kaip kreditoriaus reikalavimą, veikė pagal įgaliojimus ir kompetenciją. Pagal Vyriausybės įstatymo 31 straipsnio 5 dalies 2 punktą Vidaus reikalų ministerijos sekretorius atsakė už ministerijos ūkinę ir finansinę veiklą, pagal Vidaus reikalų ministro 2001 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 444 patvirtinto Vidaus reikalų ministerijos darbo reglamento 25.5 punktą  –  turėjo teisę pasirašyti ginčijamą sutartį.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias reikalavimo perleidimą, ir  todėl  nėra pagrindo panaikinti  apeliacinės instancijos teismo sprendimą kasacinio skundo argumentais (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

 

 

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

 

 

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 32,48 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1  punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

 

 

 

n u t a r i a :

 

 

            Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Eismo sauga“ (j. a. k. 144128419) į valstybės biudžetą 32,48  Lt  bylinėjimosi išlaidų, priteistina suma mokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, banke AB „Swedbank“, banko kodas – 73000, įmokos kodas – 5660.

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

             

 

 

 

Teisėjai                                                                                                        Birutė Janavičiūtė

 

 

        Egidijus Laužikas

 

 

        Vincas Verseckas