Civilinė byla Nr. e2S-1012-603/2023
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-01165-2023-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.8.1.;3.3.2.4.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. balandžio 27 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Bujokaitė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos N. L. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 2 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjos N. L. P. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja N.L. P. pateiktu pareiškimu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos N. L. P. senelė I. B. N. (N. / N.), taip pat žinoma kaip E. N. (N. / N.), santuokinė pavardė – P., iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.
2. Suinteresuotasis asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime su pareiškimu nesutiko, prašė pareiškimą palikti nenagrinėtu. Nurodė, kad:
2.1. pareiškėja nesilaikė Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) 38 straipsnio 6 dalyje nustatytos išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos. Pagal minėtą teisės normą galimybė kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, numatyta kai Migracijos departamentas, išnagrinėjęs prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nustato, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Ši aplinkybė yra konstatuojama išimtinai Migracijos departamento direktoriaus sprendimu, kuriuo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimo procedūra yra sustabdoma;
2.2. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2022 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. 1V-403 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ netenkino pareiškėjos prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Šį įsakymą pareiškėja galėjo skųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo šio įsakymo paskelbimo Teisės aktų registre arba nuo šio įsakymo nuorašo įteikimo dienos, tačiau skundas nebuvo teiktas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnis numato galimybę pareiškėjai atnaujinti praleistą terminą 2022 m. gegužės 27 d. įsakymui Nr. 1V-403 apskųsti. Pati pareiškėja pasirinko tokį elgesio modelį (neskųsti priimto sprendimo neatkurti Lietuvos Respublikos pilietybės). Pažymėtina, kad kaip ir nurodyta vidaus reikalų ministro 2022 m. gegužės 27 d. įsakyme Nr. 1V-403, įsakymas net 6 mėnesius galėjo būti skundžiamas vidaus reikalų ministrui;
2.3. pareiškėjos atžvilgiu prašymo dėl pilietybės atkūrimo procedūra yra baigta, priimtas galutinis sprendimas, kurio apskundimo tvarkos pareiškėja nesilaiko. Migracijos departamento direktorius sprendimu nekonstatavo, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėja yra asmens iki 1940 m. birželio 15 d. buvusio Lietuvos Respublikos piliečiu palikuone, todėl nėra Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje numatyto pagrindo pareiškėjai kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Atsižvelgiant į tai, kad priimtas vidaus reikalų ministro sprendimas neatkurti Lietuvos Respublikos pilietybės, darytina išvada, jog pareiškėjos atveju duomenų yra pakankamai, o paneigti vidaus reikalų ministro sprendimo juridinio fakto nustatymo pagalba nėra galimybės. Kadangi pareiškėjos Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo procedūra yra pasibaigusi, o nauja procedūra nėra pradėta (pareiškėja nėra pateikusi naujo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo), nėra Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje imperatyviai nustatyto pagrindo pareiškėjai kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. kovo 2 d. nutartimi civilinę bylą pagal pareiškėjos N. L. P. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nutraukė ir išaiškino pareiškėjai teisę kreiptis į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir inicijuoti naują administracinę procedūrą dėl pilietybės atkūrimo.
3. Teismas nurodė, kad pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį tuo atveju, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka. Ši teisės norma nustato, jog suinteresuotas asmuo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo į teismą gali kreiptis tik tuo atveju, jeigu pirmiausia su prašymu kreipiasi į Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotą instituciją (Migracijos departamentą), o pastaroji konstatuoja, kad suinteresuoto asmens pateiktų dokumentų nepakanka nustatyti Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nurodytos faktinės aplinkybės.
4. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas nėra priėmęs sprendimo laikyti, jog pareiškėjos pateikti dokumentai nėra pakankami pripažinti, kad N. L. P. senelė I.-B. N. (N. / N.), taip pat žinoma kaip E. N. (N. / N.), santuokinė pavardė – P., iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.
5. Pažymėjo, kad bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjos inicijuota administracinė procedūra dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo yra pasibaigusi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui priėmus 2022 m. gegužės 27 d. įsakymą Nr. 1V-403 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“. Pareiškėja šio įsakymo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos tvarka neskundė, o bendrosios kompetencijos teismas – Vilniaus miesto apylinkės teismas, nėra įgaliotas instancine tvarka peržiūrėti viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo. Pareiškėja taip pat nėra pateikusi įrodymų, kad, pasibaigus administracinei procedūrai, ji yra inicijavusi naują procedūrą dėl pilietybės atkūrimo.
6. Teismas padarė išvadą, kad nesant pradėtos (ir nebaigtos) administracinės procedūros dėl pilietybės atkūrimo ir Migracijos departamento tarpinio procedūrinio sprendimo, jog pateiktų dokumentų nepakanka sprendimui priimti, nuo fakto, ar pareiškėjos senelė I.B. N. (N. / N.), taip pat žinoma kaip E. N. (N. / N.), santuokinė pavardė – P., iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., pareiškėjo asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga nepriklauso. Todėl sprendė, kad prašomas nustatyti faktas nelaikytinas juridinę reikšmę turinčiu faktu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444 straipsnio 1 dalyje nustatyta prasme.
7. Teismas sprendė, kad ši byla negalėjo būti iškelta, nes prašomas nustatyti faktas šiuo metu neturi juridinės reikšmės (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 444 straipsnio 1 dalis), todėl, nustatęs tokią aplinkybę po bylos iškėlimo teisme, civilinę bylą nutraukė (CPK 293 straipsnio 1 punktas).
8. Teismas pareiškėjai išaiškino teisę kreiptis į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir inicijuoti naują administracinę procedūrą dėl pilietybės atkūrimo (CPK 294 straipsnio 1 dalis). Taip pat išaiškino, kad bylos nutraukimas, pasikeitus faktinėms aplinkybėms ir pareiškėjai inicijavus naują administracinę procedūrą dėl pilietybės atkūrimo, nekliudo pareiškėjai kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
9. Pažymėjo, kad bylą nutraukus, pareiškėjai grąžinamas už pareiškimą sumokėtas 53 Eur žyminis mokestis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Pareiškėja pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 2 d. nutarties, kuriame prašo skundžiamą nutartį panaikinti ir perduoti civilinę bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad:
11.1.teismas netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį ir nepagrįstai nustatė, kad pareiškimas nesukeltų pareiškėjai materialiųjų teisinių padarinių. Minėtoje teisės normoje įtvirtinta, kad kreipimuisi dėl aplinkybės, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar jo palikuonis, nustatymo teismo tvarka pakanka Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos konstatavimo, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių šiuos duomenis;
11.2. Migracijos departamentas 2022 m. balandžio 12 d. teikime Nr. 22TR38 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ nustatė, jog pateikti dokumentai patvirtina, kad I.-B. N., gim. (duomenys neskelbtini), buvo (duomenys neskelbtini) pilietė, bet nepatvirtina E. N. (E. N., E. P., E. N.) Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940-06-15, nes nėra pakankamai duomenų patvirtinti, kad I.-B. N., gim. (duomenys neskelbtini), kuri buvo (duomenys neskelbtini) pilietė iki 1940-06-15, ir pareiškėjų senelė/prosenelė E. N. (E. N., E. P., E. N.), yra vienas ir tas pats asmuo, nes nepateikti dokumentai, patvirtinantys anketinių duomenų iš „I.-B. N., gim. (duomenys neskelbtini)“ į „E. N., gim. (duomenys neskelbtini)“ keitimą, taip pat nėra dokumentų, įrodančių, kad I.-B. N. atvyko į (duomenys neskelbtini), o E. N. išvyko iš (duomenys neskelbtini) iki 1990 m. kovo 11 d. Taigi iš teikimo turinio akivaizdu, kad pareiškėjos pateiktų dokumentų nepakanka patvirtinti, kad pareiškėjos senelė iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl jis savo turiniu atitinka Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nurodytą sąlygą kreipimuisi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo;
11.3. nagrinėjamos civilinės bylos ir teismo nurodytos Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 13 d. nutartimi išspręstos civilinėje bylos Nr. e2S-206-854/2022 aplinkybės nėra tapačios, todėl nėra pagrindo laikyti, jog šioje byloje fakto, kad pareiškėjos senelė buvo įgijusi (duomenys neskelbtini) pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., nustatymas teismine tvarka tapo betikslis ir nesukeliantis materialių teisinių padarinių pareiškėjai. Priešingai, šioje byloje yra taikytina teismų praktikoje suformuota bendroji taisyklė, kad, nepriklausomai nuo to, kokiame dokumente Migracijos departamentas konstatavo duomenų nepakankamumą (teikime, rašte ar kt.), pareiškėjai atsirado prielaida kreiptis į teismą dėl norimo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo;
11.4. teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėja turėjo ginti savo teises administracine tvarka, t. y. skųsti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėjai neatkūrimo buvo priimtas atsižvelgiant į Migracijos departamento teikimą, kuriame konstatuota, jog pateikti dokumentai nėra pakankami nustatyti, kad pareiškėjos senelė iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Pareiškėja neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo skųsti vidaus reikalų ministro įsakymą administracine tvarka, kadangi skundas nebūtų tikslingas dėl ginčo tarp šalių nebuvimo. Migracijos departamentui pateikti visi turimi tiesioginiai įrodymai, o pareiškėja neturi kitų galimybių (ne teismo tvarka) patvirtinti prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto.
11. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime su atskiruoju skundu nesutinka, prašo jo netenkinti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad:
12.1. Migracijos departamentas nebuvo konstatavęs, kad nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, todėl nėra Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje numatyto pagrindo apeliantui kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo;
12.2. apelianto atžvilgiu Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo procedūra yra pasibaigusi ir apeliantas kreipdamasis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatyto nesilaikė prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos ir iš esmės laikosi išdėstytos savo pozicijos atsiliepime į pareiškimą. Pareiškėjo pasirinktas elgesio modelis, kai jis neskundžia administracine tvarka priimto sprendimo, tačiau kreipiasi į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, traktuotinas kaip piktnaudžiavimas juridinio fakto institutu, nes pareiškėjas siekia apeiti administracines procedūras.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
14. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nutraukta civilinė byla pagal pareiškėjos pareiškimą, kuriuo prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos senelė laikytina turėjusia Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., išvykusia iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
15. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, kuris 2022 m. balandžio 12 d. surašė teikimą Nr. 22TR38 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“. Teikime Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjos pateiktus dokumentus, konstatavo, kad nors pateikti duomenys patvirtina, kad I.-B. N., gim. (duomenys neskelbtini), buvo (duomenys neskelbtini) pilietė, bet nepatvirtina E. N. (E. N., E. P., E. N.) Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d., nes nėra pakankamai dokumentų patvirtinti, kad I.-B. N., gim. (duomenys neskelbtini), kuri buvo (duomenys neskelbtini)pilietė iki 1940 m. birželio 15 d., ir pareiškėjų senelė/prosenelė E. N. (E. N., E. P., E. N.), yra vienas ir tas pats asmuo, nes nepateikti dokumentai, patvirtinantys anketinių duomenų iš „I.-B. N., gim. (duomenys neskelbtini)“ į „E. N., gim. (duomenys neskelbtini)“ keitimą, taip pat nėra dokumentų, įrodančių, kad I.-B. N. atvyko į (duomenys neskelbtini), o E. N. išvyko iš (duomenys neskelbtini) iki 1990 m. kovo 11 d., todėl jos negali būti laikomos asmenimis, išvykusiomis iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Pažymėjo, kad pareiškėjai neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nustatyto atvejo, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės piliečiu ir jie neatitinka nei Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų nei Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatų.
16. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrės 2022 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. 1V-403 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ pareiškėjos prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo netenkintas. Pareiškėjai buvo išaiškinta šio įsakymo apskundimo tvarka bei termino skaičiavimas.
17. Duomenų, kad pareiškėja būtų apskundusi jai nepalankų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrės 2022 m. gegužės 27 d. įsakymą aukščiau nustatyta tvarka, nėra.
18. Pareiškėja kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos N. L. P. senelė I.-B. N. (N. / N.), taip pat žinoma kaip E. N. (N. / N.), santuokinė pavardė – P., iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.
19. Pareiškėjos pareiškimas priimtas, išsiųstas suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui atsiliepimui į jį pateikti. Teisme gautas suinteresuoto asmens atsiliepimas į pareiškimą, kuriame jis prašė pareiškėjų pareiškimą palikti nenagrinėtą, kadangi pareiškėjai nesilaikė išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos, o to nepadarius – pareiškimą prašė atmesti.
20. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi civilinę bylą pagal pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nutraukė, konstatavęs, kad ši civilinė byla negalėjo būti iškelta, nes prašomas nustatyti faktas neturi juridinės reikšmės. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas nėra priėmęs sprendimo laikyti, jog pareiškėjos pateikti dokumentai nėra pakankami pripažinti, kad N. L. P. senelė I.-B. N. (N. / N.), taip pat žinoma kaip E. N. (N. / N.), santuokinė pavardė – P., iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.
21. Pareiškėja atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir nurodo, kad ji neatitinka aktualios teismų praktikos, kadangi nepriklausomai nuo to, kokiame dokumente Migracijos departamentas konstatavo duomenų nepakankamumą (teikime, rašte ar kt.), pareiškėjai atsirado prielaida kreiptis į teismą dėl norimo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Iš Migracijos departamento teikimo turinio akivaizdu, jog pareiškėjos pateiktų dokumentų nepakanka patvirtinti, kad pareiškėjos senelė iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo (duomenys neskelbtini) pilietybę, todėl jis savo turiniu atitinka Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nurodytą sąlygą kreipimuisi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo
22. Taigi atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas toliau pasisako dėl pareiškėjos atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.
Dėl pagrindo nutraukti civilinę bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (ne)buvimo
23. Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Dėl to įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą (CPK 444, 445 straipsniai).
24. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Bet kuris juridinę reikšmę turintis faktas teismine tvarka nustatomas tik esant visoms CPK 444, 445 straipsniuose nustatytoms sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018, 20 punktas). Kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015).
25. Prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pateikimo tvarką reguliuoja Pilietybės įstatymo 38 straipsnis. Pagal šio straipsnio 2 dalį, asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, prideda minėtame punkte nurodytus dokumentus, tarp jų ir dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonis (2 punktas).
26. Vadovaujantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalimi, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija (Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos) konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka. Taigi, Pilietybės įstatyme yra imperatyviai nustatyta privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka.
27. Pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad Migracijos departamentas teikime konstatavo duomenų nepakankamumą (teikime, rašte ar kt.), todėl pareiškėjai atsirado prielaida kreiptis į teismą dėl norimo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Suinteresuotas asmuo laikosi pozicijos, jog Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo procedūra yra pasibaigusi (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui priėmus sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo), o Migracijos departamento 2022 m. balandžio 12 d. teikime Nr. 22TR38 nebuvo konstatuota, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjos senelė iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė ar yra jos palikuonė, todėl nėra Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje imperatyviai nustatyto pagrindo pareiškėjai kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
28. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju nesutinka su suinteresuoto asmens pozicija, sutikdamas su pareiškėja, jog Migracijos departamento 2022 m. balandžio 12 d. teikimas Nr. 22TR38 savo turiniu iš esmės atitinka Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nurodytą sąlygą kreipimuisi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pažymėtina, kad Migracijos departamentui 2022 m. balandžio 12 d. teikime Nr. 22TR38 net ir tiesiogiai nekonstatavus, kad nepakanka pareiškėjos pateiktų duomenų nustatyti, kad pareiškėjos senelė iki 1940 m. birželio 15 d. buvo (duomenys neskelbtini) pilietė ar yra jos palikuonė, tačiau iš minėtame teikime nurodytų faktinių duomenų bei jų pagrindu padarytų išvadų nustatyta, jog pareiškėjos pateikti duomenys nepakankami pareiškėjos siekiamai aplinkybei konstatuoti. Migracijos departamentas minėtame teikime nurodė, kurie iš pareiškėjos pateiktų duomenų nėra pakankami, pareiškėja nurodė, kad jų gauti kitu būdu neturi galimybės, todėl nepritartina pirmosios instancijos teismui, jog vien nesant tiesiogiai nurodyta, kad pareiškėjos pateikti duomenys nepakankamai, pareiškėja negali kreiptis į bendros kompetencijos teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tokiu būdu įgyvendindama teisminės gynybos principą. Pažymėtina, kad šiuo atveju nepriklausomai nuo to, kokiame dokumente konstatuota, jog duomenys nėra pakankamai (teikime, rašte ar kt.), atsirado prielaida kreiptis į teismą dėl norimo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
29. Iš tiesų, kaip pagrįstai nurodė apeliantė, analogišku faktinėmis aplinkybės atveju Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-421/2023 civilinę bylą išnagrinėjo iš esmės, vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalimi ir nenustatė pagrindo ginčą pripažinti nenagrinėtinu teisme ir bylą nutraukti. Taigi priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, pasibaigusi pareiškėjos inicijuota administracinė procedūra dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui priėmus 2022 m. gegužės 27 d. įsakymą Nr. 1V-403 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, nesudaro pagrindo nagrinėjamu atveju laikyti, jog pareiškėjos teisės kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turėtų būti ribojamos remiantis tuo, kad nėra pradėta (ir nebaigta) administracinė procedūra dėl pilietybės atkūrimo. Pabrėžtina, kad pareiškėja jau kreipėsi į Migracijos departamentą, inicijuodama administracinę procedūrą, kuri yra pasibaigusi, pareiškėja atskirajame skunde nurodė, kad daugiau duomenų pateikti ne teismo tvarka galimybės neturi, todėl nėra suprantamas pirmosios instancijos teismo argumentas, dėl kokių priežasčių turėtų būti vėl iš naujo inicijuojama administracinė procedūra, kurios rezultatas, tikėtina, vėlgi būtų analogiškas.
30. Pritartina apeliantei, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju remdamasis Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-206-854/2022, nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas nesukels materialinių pasekmių. Susipažinus su minėtos nutarties turiniu nustatyta, kad tokią išvadą nulėmė specifinės aplinkybės, t. y. tai, jog Migracijos departamentas be kita ko nurodė, kad netgi ir esant duomenims, kad pareiškėjų senelis/prosenelis buvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę, bet kokiu atveju būtų pripažinta, kad jis iki 1940 m. birželio 15 d. jos neteko. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš Migracijos departamento 2022 m. balandžio 12 d. teikimo Nr. 22TR38, tokios esminės faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą išvadai, jog pareiškėjai nebus sukeliamos materialinės pasekmės, nenustatyta. Taigi laikytina, kad pirmosios instancijos teismą išvadą padarė neįvertinęs nurodomoje byloje esančių specifinių faktinių aplinkybių.
31. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir įvertinus pareiškėjos prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto pobūdį, aktualų teisinį reglamentavimą apeliacinės instancijos teismas laiko, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė civilinę bylą konstatavęs, kad pareiškėjos prašomas nustatyti faktas šiuo atveju neturi juridinės reikšmės. Todėl atskirojo skundo argumentai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą nutartį ir perduoti civilinę bylą nagrinėti apylinkės teismui iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
32. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo bei pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai jų neanalizuoja ir nevertina (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,
n u t a r i a :
tenkinti apeliantės atskirąjį skundą.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 2 d. nutartį ir perduoti civilinę bylą nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui iš naujo.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėja Loreta Bujokaitė