Administracinė byla Nr. A-2033-662/2015
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03004-2013-7
Procesinio sprendimo kategorija 35.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. spalio 22 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kristroma“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kristroma“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu prašė panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ Nr. T-607 (toliau – ir Sprendimas) dalį dėl apribojimo prekybos alkoholiniais gėrimais laiko nuo 22 val. iki 8 val. šiose Kauno prekybos vietose: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 2–12).
Nurodė, kad ginčijamo sprendimo dalis, kuria apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nuo 22 val. iki 8 val. prekybos vietose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neteisėta, todėl naikintina. Pareiškėjo turima licencija dėl prekybos alkoholiniais gėrimais yra galiojanti, neapribota ir nepanaikinta, tačiau Sprendimas apribojo prekybos alkoholiniais gėrimais laiką veiklos vykdymo vietoje, nepriklausomai nuo licencijos. Be to, atsakovui jokie norminiai teisės aktai nesuteikia teisės apriboti alkoholiniais gėrimais laiką ne viešojo maitinimo veiklą vykdančiam subjektui, o galimos prekybos vietai, t. y. realiai asmeniui, kuriam nuosavybės teise priklauso patalpos, ir tuo pačiu asmeniui, kuris tą veiklą atitinkamoje patalpoje vykdo. Pareiškėjo įsitikinimu, Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ, Įstatymas) 18 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta savivaldybės tarybos teisė riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nėra absoliuti ir pati savaime nėra pagrindas ribojimų taikymui. Tokie ribojimai galimi tik tada, kai egzistuoja objektyvus, proporcingas ir motyvuotas pagrindas, užtikrintai pagrindžiantis būtinumą riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką ir tokio ribojimo apimtis. Be to, AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje minimi ribojimai gali būti taikomi tik tada, kai šiame straipsnyje nurodyti subjektai savo iniciatyva kreipiasi į savivaldybę, bet ne priešingai. Policijos raštuose pateikiama informacija, kuria buvo remiamasi priimant Sprendimą, yra deklaratyvi, nemotyvuota ir nepakankama prekybos alkoholiniais gėrimais laikui apriboti. Pažymėjo, kad policijos raštuose paminėta, jog dėl pareiškėjo barų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), buvo užregistruota atitinkamai 16 ir 23 pranešimai apie teisės pažeidimus, bet nei viename policijos rašte nėra jokių duomenų apie pažeidimų padarymo laiką, turinį, koks priežastinis ryšys tarp padarytų pažeidimų ir pareiškėjo veiksmų. Pareiškėjas iki pat Sprendimo priėmimo nieko nežinojo apie minėtus teisės pažeidimus, jo niekas neinformavo, kad pareiškėjo veikla kelia tam tikras problemas. Dėl šių priežasčių atsakovas negalėjo priimti objektyvaus sprendimo, kadangi jis nežinojo atitinkamų pažeidimų faktinių aplinkybių, todėl negalėjo daryti jokių išvadų apie pažeidimų sąsajas su pareiškėjo veikla ir būtinumą riboti prekybos alkoholiu laiką. Taip pat Sprendime nėra jokių argumentų, motyvų, kurie galėtų pagrįsti prekybos alkoholiu laiko apribojimą nuo 22 val. iki 8 val. ir tokio ribojimo būtinumą. Toks neteisėtas ir nepagrįstas veiklos apribojimas akivaizdžiai neproporcingas siekiamiems tikslams, žlugdo įmonės ūkinę komercinę veiklą, verslą, daroma labai didelė ekonominė žala, be to, yra akivaizdžiai diskriminuojančio pobūdžio, pastatanti įmonę į nelygiavertę teisinę padėtį, lyginant su kitais kavinių, barų savininkais, kurie tęsia tokio pobūdžio veiklą, taip iškreipiant bei pažeidžiant sąžiningą konkurenciją.
Atsakovas Kauno miesto savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė, atsakovas) atsiliepime į skundą (I t., b. l. 97–106) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Nurodė, kad ginčijamu sprendimu buvo apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nuo 22 val. iki 8 val. sprendime nurodytose prekybos vietose. Kadangi šis sprendimas galioja visoje Kauno miesto savivaldybės teritorijoje, nustatant konkrečius apribojimus atitinkamose miesto vietose, prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimų taikymas nesiejamas su konkrečiu asmeniu ar asmenų grupe, jų daiktinėmis teisėmis, ir tai nevienkartinis teisės aktas, jis orientuojamas į ateitį, numatytas taikyti daugelį kartų, teigė, kad tai yra norminis aktas. Dėl to pareiškėjas nėra tas subjektas, kuris pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 skirsnį gali teikti pareiškimą (prašymą) ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Pažymėjo, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, todėl privalu atsižvelgti į žmonių nuomonę, užtikrinti jos interesus, saugoti ir ginti viešąjį interesą. AKĮ 18 straipsnio 9 dalis suteikia įgaliojimus bei numato išimtinę savivaldybės tarybos kompetenciją, atsižvelgiant į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, apriboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais. Ginčijamas norminis teisės aktas priimtas siekiant pozityvių, teisėtų ir visuomeniškai pagrįstų tikslų – užtikrinti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą, turto apsaugą, taip pat kitų konstitucinių vertybių apsaugą, atsižvelgus į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) raštuose pateiktus duomenis dėl pareiškėjo įmonės, taip pat įvertinus tarybos posėdžio metu pateiktą informaciją, miesto visuomenės valią – Kauno bendruomenių, kurios AKĮ 18 straipsnio 9 dalies prasme yra tinkamas subjektas, taip pat Kauno jaunimo organizacijos „Apskritasis stalas“, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento nuomones. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir manė, kad teisė riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką visų pirma yra skirta mažinti alkoholio prieinamumą, su alkoholio vartojimu susijusią tiesioginę žalą sveikatai, taip pat moralinę, socialinę žalą, reguliuoti prekybos alkoholiniais gėrimais tvarką, bet ne vien tik nustatant teisinę atsakomybę už padarytus teisės pažeidimus. Pažymėjo, kad ginčijamame akte numatytas prekybos laiko ribojimas ne įmonei, bet konkrečiai prekybos vietai yra teisėtas, nes toks ribojimas galimai prekybos vietai yra įtvirtintas ir AKĮ (18 str. 3 d. 1 p.). Akcentavo, kad teisės aktai nenustato, jog prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimas turi būti tik terminuotas, ar tokiame sprendime privalo būti nustatytas pereinamasis laikotarpis. Pažymėjo, kad ginčo prekybos vietos yra nuosavų gyvenamųjų namų teritorijoje, todėl vertintina kaip nesaugumo židinys ir šiose miesto teritorijose būtina palaikyti rimtį, tvarką, užkirsti kelią įvairaus pobūdžio viešosios tvarkos ir kitiems teisės pažeidimams. Sprendimas nepažeidžia Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) nuostatų reikalavimų, nediskriminuoja atskirų ūkio subjektų, proporcingumo principas taip pat nepažeistas, nes aplinkinėse teritorijose neliko vietų, kuriose būtų prekiaujama alkoholiniais gėrimais po 22 val.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Sprendimo dalį.
Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir išdėstė aktualų teisinį reguliavimą. Nors savivaldybių taryboms AKĮ suteikia teisę nustatyti ir apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, tačiau kaip viešojo administravimo subjektas savivaldybė privalo vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) nustatytais objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principais. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas nesilaikant šių principų, be to, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo ginčijamą individualų administracinį aktą pripažinti motyvuotu. Ginčo sprendimą lydinčiuose dokumentuose motyvacijos, dėl ko priimtas sprendimas apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 22 val. iki 8 val., nėra ir tai yra esminis ginčijamo sprendimo trūkumas. Teisiniam vertinimui aptariamuoju aspektu galėtų būti reikšmingas Kauno miesto savivaldybės administracijos Licencijų ir paslaugų skyriaus aiškinamasis raštas „Dėl Prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“, bet sprendimą dėl UAB „Kristroma“ taikomų ribojimų pagrindžiančios motyvacijos nėra ir šiame dokumente, priešingai – jame yra išreikšti daugiau deklaratyvūs svarstymai dėl draudimo, eliminuojančio galimybę steigti rinkoje „taškus“, parduodančius alkoholinius gėrimus nakties metu, nustatymo teisės aktuose. Be kita ko, šiame rašte minima pareiga paisyti VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, o tai nebuvo įvykdyta. Beje, šiame rašte Kauno miesto savivaldybės tarybai dėl prekybos alkoholiu laiko trumpinimo taip pat nėra nurodyta, kokiais kriterijais remiamasi bei kokiu pagrindu išskiriamos 24 prekybos vietos ir tuo pačiu pareiškėjo prekybos vietos, kuo pasireiškia minėtose prekybos vietose didesnis alkoholio įsigijimo ir vartojimo prieinamumas, viešojo intereso pažeidimas lyginant su kitomis prekybos vietomis. Taigi aplinkybių, objektyviai patvirtinančių, kad prekybos laiko alkoholiu trumpinimas sprendime nurodytose vietose yra tinkama priemonė siekiant mažinti alkoholio prieinamumą, nėra, taikoma priemonė pareiškėjo atžvilgiu viešuoju interesu nepagrįsta. Iš Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. posėdžio protokolo Nr. TP-14 taip pat nėra galimybės spręsti dėl apskųsto savivaldybės tarybos sprendimo motyvų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo procedūra buvo pradėta išskirtinai Kauno miesto savivaldybės mero iniciatyva, neturint AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje nurodytų atitinkamų subjektų – gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštų, policijos komisariatų pasiūlymų dėl ankščiau nurodytų veiksmų. Šią aplinkybę patvirtina ir jau minėtas aiškinamasis raštas, kuriame įvardintas sprendimo iniciatorius, o be to, šios aplinkybės neneigė ir atsakovas. Teismo vertinimu, AKĮ 18 straipsnio 9 dalies konstrukcija suponuoja išvadą, kad šioje teisės normoje minimi ribojimai gali būti taikomi tik tada, kai būtent nurodyti atitinkami subjektai parodo savo iniciatyvą ir kreipiasi į savivaldybę, bet ne priešingai. Iš bylos medžiagos matyti, kad gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovai, visuomeninės organizacijos tik pritarė išimtinai mero iniciatyva jau parengtam bei pateiktam Tarybos sprendimo projektui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A662-2144/2014 ši aplinkybė taip pat buvo vertinama.
Atsakovo atstovė nurodo, kad Taryba klausimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo svarstė ir sprendimą priėmė, atsižvelgusi į Kauno AVPK raštuose nurodytus faktus ir bendruomenės centrų nuomonę. Kauno AVPK raštai ginčijamo sprendimo preambulėje yra nurodyti kaip dokumentinis šaltinis, kuriuo grindžiamas individualus administracinis aktas. Iš Kauno AVPK rašto matyti, kad nuo 2013 m. pradžios su UAB „Kristroma“, veikiančia adresu Kaunas, (duomenys neskelbtini), susiję 23 pranešimai policijai ir kad viešosios tvarkos pažeidimai, kūno sužalojimai, vagystės baruose yra tiesiogiai susiję su alkoholio vartojimu, todėl siūlo Tarybai riboti prekybos alkoholiniais gėrimai laiką. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad šiame rašte visiškai nėra informacijos, kokie pažeidimai padaryti ir kaip jie konkrečiai susiję su UAB „Kristroma“ vykdoma veikla prekiaujant alkoholiu, be to, visiškai neaišku, kuriuo laiku jie buvo padaryti, kas turėtų būti svarbu svarstant klausimą dėl prekybos alkoholiu laiko apribojimo. Iš kito Kauno AVPK rašto, kuriuo Taryba vadovavosi priimdama ginčijamą sprendimą, matyti, kad adresu Kaunas, (duomenys neskelbtini), UAB „Nibrė“ baras vykdė veiklą iki 2013 m. rugsėjo 11 d., nuo 2013 m. rugsėjo 11 d. veiklą vykdo UAB „Kristroma“ ir kad iš viso užregistruota 16 pranešimų, gyventojų pareiškimų ir skundų apie teisės pažeidimus dėl įmonės ar baro lankytojų veiklos bei nurodyta, kad užregistruoti 4 teisės pažeidimai, padaryti nuo 22.00 iki 8.00 val. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Kauno miesto savivaldybės administracija tik 2013 m. rugsėjo 11 d. išdavė licenciją, suteikusią UAB „Kristroma“ teisę visą parą kavinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Kaune, pardavinėti alkoholinius gėrimus, skirtus vartoti vietoje ir išsinešti, tačiau Kauno AVPK rašte nėra detalizuota, kokie ir ar iš vis buvo padaryti pažeidimai UAB „Kristroma“ veiklos laikotarpiu.
Ginčo atveju faktinių duomenų, kuriais galėtų būti grindžiamas viešojo intereso pažeidimas, pasireiškiantis kaip visuomenei reikšmingų vertybių – viešosios rimties trikdymu, neužtikrinimu saugios, kultūringos aplinkos šalia esančių namų gyventojams, analizės Savivaldybė neatliko, tinkamo visuomenės ir verslo interesų pusiausvyros apsaugos pažeidimo objektyviai nenustatė ir sprendimą priėmė skubotai, tinkamai nepagrįsdama pareiškėjui taikomų poveikio priemonių. Nusprendžiant dėl aptariamų ribojimų taikymo ūkio subjektui nakties metu, svarbu buvo objektyviai ir patikimai nustatyti ir tai, ar viešosios tvarkos pažeidimai padaryti nakties metu, tačiau toks vertinimas taip pat atliktas nebuvo.
Padaryta išvada, kad Taryba, formaliai prisidengiant teisėtų ir visuomeniškai reikšmingų tikslų įgyvendinimu – tariamai mažinti alkoholio prieinamumą, užtikrinti mieste bendruomenės saugumą, viešąją tvarką ir rimtį, žmogaus sveikatos apsaugą, ginčijamą sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo nuo 22.00 val. iki 8.00 val. pareiškėjui priklausančiose prekybos vietose priėmė neatsižvelgus į konkrečią pareiškėjo vykdomą įmonės prekybos alkoholiniais gėrimais visą parą veiklą, neigiamai lėmusią viešosios tvarkos, rimties ir saugumo tiek teritorijose, kuriose yra įsikūrę ginčo barai, tiek ir pačiuose baruose, t. y. nesant ne tik faktinio, bet ir teisinio pagrindo. Nagrinėjamu atveju AKĮ 18 straipsnio 9 dalies prasme prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo pagrindu nelaikytina ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2013 m. spalio 29 d. rašte Nr. (10.2.3.2-194)10-9042 pateikta informacija (išdėstyta bendro pobūdžio informacija apie alkoholio žalą sveikatai). Taigi ginčijamo sprendimo priėmimo metu neegzistavo jokių prielaidų riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką prekybos vietose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Kaune.
Teisėjų kolegija vertino, kad Sprendimas priimtas nesilaikant objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų, nėra tinkamai motyvuotas (jame neišdėstyti konkretūs faktiniai pagrindai), todėl jį priimant buvo pažeisti VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai, t. y. nebuvo atliktas objektyvus ir išsamus visų aplinkybių, turinčių įtakos sprendimo pagrįstumui, įvertinimas.
Atsakovas, grįsdamas savo argumentus, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-382/2012. Pažymėta, kad nurodytoje byloje ginčas buvo kilęs dėl norminio akto, kuriuo Kauno miesto savivaldybė sutrumpino prekybos laiką alkoholiniais gėrimais visuose Kauno miesto kioskuose ir paviljonuose, t. y. visiems ūkinės veiklos subjektams, apibrėžtiems rūšiniais požymiais. Tokiu būdu priemonė buvo pritaikyta vienos grupės subjektams, veikiantiems vienodomis sąlygomis, ir šie subjektai vienas kito atžvilgiu nebuvo diskriminuoti, privilegijų neįgijo, pritaikyta priemonė atitiko lygybės įstatymui principą. Nagrinėjamu atveju ginčijamu sprendimu atsakovas prekybos alkoholiniais gėrimais laiką apribojo ne visoje Kauno miesto teritorijoje, bet pagal neaiškius, neapibrėžtus kriterijus pasirinko konkrečias vietas. Tokiu būdu, kolegijos vertinimu, atsakovas, taikydamas AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje numatytą poveikio priemonę ne visoms, bet tik daliai rūšiniais požymiais neapibrėžtų prekybos vietų, lyginant su kitais ūkinės veiklos subjektais, kurie prekiauja alkoholiu kitose prekybos vietose Kauno mieste, atliko veiksmus, nesuderinamus su sąžiningos konkurencijos laisve ir diskriminavo atskirus ūkio subjektus, dėl ko galėjo atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumai atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Išdėstyti argumentai patvirtina, kad atsakovas neužtikrino sąžiningos konkurencijos laisvės (Konkurencijos įstatymo 4 str. 1 d.), pažeidė AKĮ 4 straipsnio 2 dalį ir konstitucinius lygiateisiškumo bei sąžiningos konkurencijos laisvės principus, kadangi nesant jokio teisėto ir pagrįsto objektyvaus pagrindo apribojo pareiškėjui prekybos alkoholiniais gėrimais laiką.
Teismo vertinimu, ginčijamame sprendime atsakovui nurodžius ne įmones, bet tik prekybos vietas, kurioms taikė prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimus, galima pripažinti, kad sprendimu nustatyti ribojimai galimai yra taikomi ne tik pareiškėjui, bet ir konkrečiam nekilnojamajam turtui (jo savininkui), kuriame vykdoma atitinkama ūkinė veikla. Tokiu būdu atsakovas akivaizdžiai viršijo teisės aktuose jam suteiktus įgaliojimus. Nors AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje nėra aiškiai nustatyta, kad atitinkami prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimai gali būti taikomi tik įmonei, bet ne nekilnojamojo turto objektui, tačiau Alkoholio kontrolės įstatymo ir Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklėse įtvirtintų nuostatų analizė (Taisyklių 9.5 p., 27 p., 35 p. 48 p.) leidžia konstatuoti, kad savivaldybės tarybai suteikiama teisė AKĮ 18 straipsnio 9 dalies pagrindu apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos laiką ne prekybos vietai, bet įmonei.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, tokio pobūdžio sprendimai nelaikytini norminiais teisės aktais, suinteresuotų asmenų gali būti skundžiami administraciniam teismui, todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo nukrypti nuo minėtos praktikos (2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1315/2014, 2014 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-967/2014, 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2284/2013 ir kt.).
Pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Sprendimo dalį yra pagrįstas, todėl tenkintinas.
III.
Atsakovas Kauno miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Taip pat prašo prijungti prie bylos pridedamus įrodymus.
Apeliaciniame skunde išdėsto, jog pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo nagrinėjamo ginčo faktinę situaciją bei byloje pateiktus įrodymus, netinkamai interpretavo teisės normas, reglamentuojančias prekybą alkoholiniais gėrimais, viešąjį administravimą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos teismų praktikos. Atsakovas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1082/2014 ir teigia, jog Tarybos Sprendimas yra norminis teisės aktas – jame yra įtvirtintas bendro pobūdžio nurodymas, apribojantis prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 22 val. iki 8 val. visiems juridiniams asmenims, prekiaujantiems ar ateityje prekiausiantiems alkoholiniais gėrimais sprendime nurodytose prekybos vietose; jis yra skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei, t. y. bet kuriai įmonei, kuri prekiauja ar prekiaus alkoholiu; orientuojamas į ateitį ir numatytas taikyti daug kartų ir sietinas išimtinai su konkrečia teritorija, o ne su konkrečiu subjektu. Tai, kad ginčijamu atveju yra aiškiai identifikuotos prekybos vietos, nepadaro šio teisės akto individualiu, nes jis yra skirtas individualiais požymiais neapibrėžtai (neapibūdintai) asmenų grupei, t. y. bet kuriam juridiniam asmeniui, kuris vykdo ar vykdys prekybą alkoholiniais gėrimais norminiame teisės akte nurodytose vietose. Pagal mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais reglamentuojančius teisės aktus, vienu adresu gali būti išduodamas neribotas skaičius mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijų skirtingoms ten veiklą vykdančioms įmonėms, todėl tai yra dar vienas argumentas, kad priimtas Tarybos Sprendimas neabejotinai yra norminis teisės aktas ir toks sprendimas bus taikomas konkrečioje Tarybos Sprendime nurodytoje vietoje bet kuriai įmonei, prekiausiančiai alkoholiniais gėrimais ir ateityje. Tarybos Sprendimas nėra siejamas nei su turto savininku, nei su valdytoju, o su bet kuriuo esamu/būsimu ūkinės veiklos subjektu, vykdančiu/vykdysiančiu prekybą alkoholiniais gėrimais, t. y. nustatoma teisės norma.
Atsakovo teigimu, nei vienas teisės aktas nenurodo, kas turi būti iniciatoriumi rengiant teisės aktą, ginčo atveju sprendimo projektą, tik yra nurodoma, kokia informacija turėtų būti pagrindu priimant sprendimą, t. y. tam tikrų AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje nurodytų asmenų raštu pareikšta nuomonė, policijos komisariatų pasiūlymai. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1047/2009, kuria vadovaujasi atsakovas, išaiškino, kad pagal gramatinę AKĮ 18 straipsnio 9 dalies konstrukciją, sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimo jos gali priimti atsižvelgdamos vien tik į prekybos vietą, todėl savivaldybių tarybos pagal šį išaiškinimą ne tik gali, bet ir privalo būti iniciatoriais rengiant teisės aktą. Jei meras negalėtų parodyti savo iniciatyvos paprašydamas informacijos, tai tokia situacija nepagrįstai susiaurintų AKĮ 18 straipsnio 9 dalies taikymą, prieštarautų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, alkoholio prekybą reglamentuojantiems teisės aktams, kuriuose neabejotinai didelis vaidmuo ribojant alkoholio prieinamumą, reguliuojant prekybos alkoholiniais gėrimais tvarką yra skiriamas savivaldybių taryboms. Tą patį patvirtina ir byloje esantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2013 m. spalio 29 d. raštas Nr. (10.2.3.2-194)10-9042.
Pažymi, jog Bendruomenių centrų asociacija aiškiai išdėstė savo poziciją dėl Sprendimo projekto, ja abejoti nėra jokio pagrindo. Mano, kad nepagrįstas yra teismo aiškinimas, jog pagal AKĮ 18 straipsnio 9 dalį ribojimai gali būti taikomi tik įmonei, bet ne nekilnojamojo turto objektui.
Byloje nėra įrodymų, kurie leistų abejoti nustatytų pažeidimų teisėtumu ir patikimumu. Nėra jokio pagrindo abejoti faktinių duomenų objektyvumu, jais yra pagrindžiamas viešojo intereso pažeidimas, nagrinėjamu atveju pasireiškiantis kaip visuomenei reikšmingų vertybių – viešosios rimties trikdymu, neužtikrinimu saugios, kultūringos aplinkos. Tarybai pakako faktinių duomenų dėl viešojo intereso apsaugos taikyti prekybos laiko apribojimą nurodytose vietose, nes pagal faktinius duomenis, surinktus byloje, egzistavo sąlygos, įtvirtintos AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje.
Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-1047/2009 ir teigia, jog būtent savivaldybių tarybos turi geriausią galimybę įvertinti, kokiose vietose prekyba alkoholiniais gėrimais turėtų būti apribota siekiant pozityvių, teisėtų ir visuomeniškai pagrįstų tikslų, kitų konstitucinių vertybių (visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos, žmogaus sveikatos ir kt.) apsaugos, tačiau pirmosios instancijos teismas priimdamas ginčijamą sprendimą šios praktikos visiškai nesilaikė.
Mano, jog pagal pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktą aiškinimą, AKĮ 18 straipsnio 9 dalies nuostata galėtų būti taikoma tik po nusikalstamų veikų padarymo ir sudarytų situaciją, kad savivaldybės tarybai, atsakingai už savo gyventojus ir siekiančiai, kad jie gyventų sveikoje ir saugioje aplinkoje, nakties metu be baimės galėtų grįžti į namus, nesant visą parą veikiančiuose baruose padaromų nusikaltimų, šia įstatymo nuostata būtų neįmanoma pasinaudoti. Teismas visiškai ignoravo tai, kad nurodyta teisės norma numato prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimą kaip prevencinę priemonę, t. y. siekiant užkirsti kelią galimiems pažeidimams, sudaryti saugias gyvenimo sąlygas aplinkiniams, o ne laukti galimo sunkios nusikalstamos veikos padarymo, ir nepagrįstai prioritetą teikė alkoholinių gėrimų, t. y. sveikatą žalojančių produktų prekybai, nepaisydamas nei prekybos vietos, nei bendruomenės nuomonės, kuri konkrečiu atveju buvo aiškiai išreikšta Kauno bendruomenių centro asociacijos 2013 m. lapkričio 13 d. rašte (su protokolų išrašais), nei Kauno jaunimo, surengusio mitingą bei įteikusio 2013 m. lapkričio 14 d. kreipimąsi, pasirašytą Kauno technologijos ir Vytauto Didžiojo universitetų atstovybių bei Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidento A. V.. Visi minėti dokumentai ir informacija Tarybai buvo pateikti ir žinomi svarstant Sprendimo projektą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-382/2012 išaiškinta, kad taikant tokią priemonę, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimas, savivaldybė neturi pareigos įrodinėti, ar pareiškėjas, versdamasis prekyba alkoholiu, nusižengė įstatymo reikalavimams, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sieja Sprendimą su konkrečiais subjektais ar jų veiklos apribojimais. Sprendimas yra norminis teisės aktas, juo nėra nustatomos jokios teisės ar pareigos konkretiems subjektams, o nustatomos miesto teritorijos (adresai), atsižvelgiant į jų buvimo vietą (pvz., miegamasis rajonas, tarp gyvenamųjų namų ir pan.), bendruomenės, gyventojų siūlymus, riziką nusikalstamumui. Būtent dėl šių veiksnių, o ne dėl konkrečių ten veikusių subjektų buvo priimtas toks sprendimas.
Pagrindas priimti Tarybos Sprendimą buvo prekybos alkoholiniais gėrimais vieta, policijos pateikta informacija, bendruomenių ir Kauno jaunimo išdėstyta raštu pozicija, todėl teismas visiškai nepagrįstai ginčijamame sprendime nurodė, kad neva Kauno miesto savivaldybei nebuvo jokio pagrindo imtis priemonių dėl tvarkingos, kultūringos aplinkos saugumo ir viešosios rimties užtikrinimo, juo labiau kad Kauno bendruomenių centrų asociacijos raštu išdėstyta pozicija, kad Tarybos sprendimo projekte nurodytos vietos yra viešojo nesaugumo seniūnijose židiniai, prie kurių nakties metu neretai kyla įvairūs incidentai, jokiais įrodymais paneigti nebuvo.
Tarybos Sprendimu buvo siekta apsaugoti probleminėse teritorijose, dėl jose veikiančių naktinių kavinių, barų, gyvenančių gyventojų (taip kurių nemažai vaikų) interesus, teisę į saugią aplinką, todėl visiškai nesuprantamas teismo teisėsaugos institucijų pateiktų duomenų apie nevienkartinius teisės aktų pažeidimus, keliančius grėsmę aplink esantiems, vertinimas.
Mano, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties administracinėje byloje Nr. A662-2144/2014 ir joje nurodytų aplinkybių bei įrodymų negalima laikyti identiškais šiai bylai, nes minėtos bylos aplinkybių visuma skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių duomenų.
Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 27 d. posėdžio metu atsisakė priimti papildomus rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad ir po ginčijamo sprendimo priėmimo dėl nurodytu adresu vykdomos prekybos alkoholiu išliko nesaugūs aplink gyvenantys asmenys. Teismas apribojo Kauno miesto savivaldybės administracijos teisę gintis ir įrodyti, kad ir po Tarybos Sprendimo priėmimo abiejuose prekybos vietose ir toliau pažeidžiamas viešasis interesas, nagrinėjamu atveju pasireiškiantis kaip visuomenei reikšmingų vertybių – viešosios rimties trikdymu, neužtikrinimu saugios, kultūringos aplinkos. Prašo priimti Kauno AVPK Kauno miesto Centro policijos komisariato viešosios policijos skyriaus Centro policijos nuovados 2015 m. sausio 22 d. raštą Nr. 20-S-13760 „Dėl informacijos“ ir Kauno AVPK Kauno miesto Panemunės policijos komisariato 2015 m. sausio 21 d. raštą Nr. 20-S-12456 „Dėl pranešimų apie įvykius UAB „Kristroma“ bare (duomenys neskelbtini), Kaune ir jo prieigose“ su priedais tam, kad būtų visiškai išnagrinėtos visos šiai bylai svarbios aplinkybės ir priimtas teisingas sprendimas. Mano, kad teismas nepakankamai pagrindė šioje byloje priimtą sprendimą, neatliko byloje surinktų įrodymų vertinimo, nenustatinėjo jų pakankamumo byloje nagrinėjamiems klausimams išspręsti, kai kurių įrodymų iš viso nepriėmė, kad būtų galima priimti teisingą sprendimą.
Pareiškėjas UAB „Kristroma“ atsiliepimu į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra išnagrinėjęs tokią pačią bylą apeliacine tvarka dėl to paties atsakovo Sprendimo teisėtumo ir galutiniu sprendimu (2014 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2144/2014) yra pripažinęs, kad atsakovo Sprendimas yra neteisėtas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog atsakovo Sprendimas nėra norminis teisės aktas. Taip pat teismo sprendime pagrįstai ir teisėtai teigiama, kad prekybos alkoholiu ribojimas gali būti taikomas tik įmonėms, bet ne prekyboms vietoms (nekilnojamajam turtui). Teismo sprendime teisėtai ir pagrįstai laikomasi pozicijos, jog atsakovo teisė riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nėra absoliuti ir pati savaime nėra pagrindas tokiems ribojimams taikyti. Teismas pagrįstai pripažino, kad informacija, kuria buvo remiamasi priimant Sprendimą, yra nemotyvuota ir nepakankama prekybos alkoholiniais gėrimais laikui apriboti. Be to, Sprendimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Pagrįstai laikomasi pozicijos, jog atsakovo Sprendimas neužtikrina sąžiningos konkurencijos laisvės ir diskriminuoja pareiškėją.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013-11-14 sprendimo Nr. T-607 dalies, kuria prekybos vietose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Kaune, apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos laikas nuo 22 val. iki 8 val., teisėtumo ir pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismas UAB „Kristoma“ skundą tenkino ir ginčijamą sprendimo dalį panaikino kaip nepagrįstą.
Atsakovas su Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimu nesutinka, teigia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo nagrinėjamo ginčo faktinę situaciją bei byloje pateiktus įrodymus, netinkamai interpretavo teisės normas, reglamentuojančias prekybą alkoholiniais gėrimais, viešąjį administravimą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos teismų praktikos.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (2004 m. kovo 9 d. įstatymo Nr. IX-2052 redakcija) 18 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, turi teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Taigi minėtoje dalyje numatyta savivaldybės diskrecijos teisė riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, apibrėžiama tomis pačiomis sąlygomis, kurios vienodai reikšmingos ir priimant sprendimą neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Alkoholio kontrolės įstatyme įtvirtintų sąlygų visetas – prekybos alkoholiniais gėrimais vietos pobūdis, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikšta nuomonė, policijos komisariatų pasiūlymai – reiškia būtent viešojo intereso, visuomenės apsaugą nuo galimų neigiamų prekybos alkoholiu ir jo vartojimo padarinių. Savo paskirtimi tai – priemonė atkurti (nustatyti) tinkamą visuomenės ir verslo interesų pusiausvyrą. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytomis sąlygomis suteikiant savivaldos institucijai teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, sudaroma galimybė apginti viešąjį interesą, pašalinti jo pažeidimus, kai išduodant licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais lieka neįvertintos reikšmingos aplinkybės, vėliau nulėmusios visuomenės interesų pažeidimą.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įrodinėjimo dalykas dažnai lemia ir įrodinėjimo priemones, kuriomis vienos ar kitos aplinkybės byloje gali būti nustatytos; skirtingų faktų bylose nustatymui taikomi nevienodo įrodytumo laipsnio ir įrodymų pakankamumo kriterijai. Jei prekybos alkoholiniais gėrimais subjekto padarytam teisės normų pažeidimui pagrįsti keliami santykinai aukšti įrodinėjimo reikalavimai, dažniausiai turi būti įrodytas ne tik konkretus pažeidimas, objektyvioji jo pusė, bet ir pažeidėjo kaltė, kiti subjektyviosios pusės elementai, tai viešojo intereso pažeidimas gali būti nustatomas remiantis faktiniais duomenimis, kuriems daugiau taikytinas tikėtinumo kriterijus esant juos buvus, negu priešingai (prekybos vieta, gyventojų nuomonė, policijos pasiūlymai). Subjektyvusis nustatomų aplinkybių aspektas dažniausiai pasireiškia kaip tam tikri visuomenės vertybiniai kriterijai (viešoji rimtis, saugi, kultūringa aplinka, kt.) (pvz., 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2284/2013).
Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies konstrukcija suponuoja išvadą, kad šioje teisės normoje minimi ribojimai gali būti taikomi tik tada, kai būtent joje nurodyti atitinkami subjektai parodo savo iniciatyvą ir kreipiasi į savivaldybę, bet ne priešingai. Tai reiškia, jog sprendimo priėmimo metu turi būti nustatytos Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos elgesio taisyklės taikymą suponuojančios faktinės aplinkybės. Todėl teisinga pirmosios instancijos teismo išvada, kad prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo procedūra buvo pradėta išskirtinai Kauno miesto savivaldybės mero iniciatyva, neturint Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nurodytų atitinkamų subjektų – gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštų, policijos komisariatų pasiūlymų dėl aukščiau nurodytų veiksmų. Tai patvirtina ginčijamo sprendimo aiškinamasis raštas, iš kurio matyti sprendimo iniciatorius, o be to, šios aplinkybės neginčija ir pats atsakovas. Bylos medžiaga leidžia daryti išvadą, jog Lietuvos Respublikos alkoholio įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nurodyti subjektai tik pritarė mero iniciatyva parengtam ir pateiktam Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo projektui. Pažymėtina, jog faktines aplinkybes visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo bei įvertino pirmosios instancijos teismas, todėl teisėjų kolegija jų plačiau nebeanalizuoja ir nebesikartoja.
Nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies prasme prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo pagrindu nelaikytina ir Kauno AVPK 2013 m. lapkričio 5 d. rašte Nr. 20-1-2871 pateikta informacija (išdėstyta bendro pobūdžio informacija apie padarytus pažeidimus ir gautus pranešimus). Tuo tarpu iš kitame Kauno AVPK 2013 m. lapkričio 6 d. rašte Nr. 20-23-S-5900 nurodytų aplinkybių negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog UAB „Kristroma“ yra kaip nors susijusi su iki 2013 m. rugsėjo 11 d. fiksuotais pažeidimais, nes kaip matyti iš bylos medžiagos, veiklą, adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, ji pradėjo tik nuo 2013 m. rugsėjo 11 d. Iš papildomai teismui Kauno AVPK pateiktos informacijos (Kauno AVPK Kauno miesto centro policijos komisariato viršininko 2015 m. sausio 2 d. raštas Nr. 20-71 „Dėl informacijos pateikimo“) taip pat nėra galimybių nustatyti, ar kai kurie fiksuoti pažeidimai ir kaip susiję su UAB „Kristroma“ baru, veikiančiu adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas (nurodyti KET pažeidimai, kai kurie pažeidimai padaryti dienos metu arba tiesiog nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) sulaikyti pažeidėjai ir pan.).
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Kauno AVPK raštuose ir papildomai pateiktą informaciją, pagrįstai nustatė, kad ginčo atveju tokių faktinių duomenų, kuriais galėtų būti grindžiamas viešojo intereso pažeidimas, pasireiškiantis kaip visuomenei reikšmingų vertybių – viešosios rimties trikdymu, neužtikrinimu saugios, kultūringos aplinkos šalia esančių namų gyventojams, analizės savivaldybė neatliko, tinkamo visuomenės ir verslo interesų pusiausvyros apsaugos pažeidimo objektyviai nenustatė ir sprendimą priėmė skubotai, tinkamai nepagrįsdama pareiškėjai taikomų poveikio priemonių, <... nusprendžiant dėl aptariamų ribojimų taikymo ūkio subjektui nakties metu, svarbu buvo objektyviai ir patikimai nustatyti ir tai, ar viešosios tvarkos pažeidimai padaryti nakties metu, tačiau toks vertinimas taip pat atliktas nebuvo. Taigi ginčijamo sprendimo priėmimo metu neegzistavo jokių objektyvių prielaidų riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką prekybos vietose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Kaune.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostata, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis įpareigoja viešojo administravimo subjektus motyvuoti priimamus sprendimus, t. y. pagrįsti nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) ir konkrečiai nurodytomis atitinkamų teisės aktų normomis. Sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos (2007 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17–174/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 1(11), 2007; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5–990/2007, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5–964/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 3 (13), 2007 ir kt.). Iš to seka, kad individualus administracinis aktas paprastai turėtų būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis įvertinimas. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013-11-14 sprendimas Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ priimtas nesilaikant objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų, nėra tinkamai motyvuotas (jame neišdėstyti konkretūs faktiniai pagrindai), todėl jį priimant buvo pažeisti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai, t. y. nebuvo atliktas objektyvus ir išsamus visų aplinkybių, turinčių įtakos sprendimo pagrįstumui, įvertinimas.
Apeliaciniame skunde Kauno miesto savivaldybės taryba teigia, jog ginčijamas atsakovo sprendimas yra norminis teisės aktas, nes jame įtvirtintas bendro pobūdžio nurodymas, apribojantis prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 22 val. iki 8 val. visiems juridiniams asmenims prekiaujantiems, ar ateityje prekiausiantiems alkoholiniais gėrimais sprendime nurodytose prekybos vietose, jis skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei, t. y. bet kuriai įmonei, kuri prekiauja ar prekiaus alkoholiu, orientuojamas į ateitį ir numatytas taikyti daug kartų ir sietinas su konkrečia teritorija, o ne su konkrečiu subjektu. Atkreiptinas Kauno miesto savivaldybės tarybos dėmesys į tai, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio sprendimai nelaikytini norminiais teisės aktais, suinteresuotų asmenų gali būti skundžiami administraciniam teismui, todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo nukrypti nuo minėtos praktikos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1315/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-967/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2284/2013 ir kt.). Atsakovo nurodoma praktika nagrinėjamu atveju nėra reikšminga.
Kiti apeliacinio skundo argumentai (dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (2014 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-507/2014 nagrinėjamu atveju nėra aktuali, nes byla nebuvo nagrinėjama iš esmės, o sprendžiamas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas), dėl savivaldybės teisės riboti alkoholinių gėrimų prekybą ir kt.) nėra reikšmingi ginčo išsprendimui (nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą laikyti neteisėtu ir nepagrįstu), todėl teismas plačiau jų netiria ir nepasisako. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog įstatyminis reikalavimas atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-115/2012).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai interpretavo ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei vertino faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas netenkinamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Arūnas Dirvonas
Veslava Ruskan