Administracinė byla Nr. A-530-602/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06468-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovui Turto vertinimo priežiūros tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas J. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. lapkričio 4 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Turto arba verslo vertintojų garbės teismo (toliau – ir Garbės teismas) 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. GT-63(13)-S.

Paaiškino, kad Garbės teismas 2013 m. rugsėjo 13 d. iškėlė pareiškėjui drausmės bylą dėl pažeidimų atliekant nekilnojamojo turto vertinimą pagal 2012 m. balandžio 30 d. sudarytą nekilnojamojo turto vertinimo sutartį Nr. 1231 (toliau – ir Sutartis) dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), rinkos vertės nustatymo pagal prie Sutarties pridedamą techninę užduotį. Garbės teismas 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo nusprendė skirti pareiškėjui Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodytą drausminę nuobaudą – pastabą.

Garbės teismas vertino pareiškėjo atliktus turto vertinimo veiksmus ir jų atitiktį pagal 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojusį Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą (toliau – ir 2012 m. Įstatymas), Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. IK-159 patvirtintą Turto ir verslo vertinimo metodiką (toliau – ir 2012 m. Metodika), Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. IK-160 patvirtintą Turto arba verslo vertintojų profesinės etikos kodeksą (toliau – ir 2012 m. Etikos kodeksas), nors nurodyti teisės aktai sudarant sutartį ir techninę užduotį negaliojo. Todėl sprendimas buvo priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisės principą lex retro non agit, reiškiantį, kad įstatymas ar kitas teisės aktas atgal negalioja. Turto vertinimo teisiniai santykiai susiklostė 2012 m. balandžio 30 d., galiojant iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusiam Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymui (toliau – ir 1999 m. Įstatymas) ir Turto ir verslo vertinimo metodikai (toliau – ir 1996 m. Metodika), todėl pareiškėjo, kaip turto vertintojo, veiksmų atitiktis įstatymams turėjo būti vertinama pagal 1999 m. Įstatymą, 1996 m. Metodiką, 2000 m. Etikos kodeksą. Garbės teismas neteisingai nurodė, kad vertinimas buvo atliktas 2012 m. gegužės 3 d., nes tą dieną buvo apžiūrimas turtas (techninės užduoties 4.1 p.). Vertinimo atlikimo diena yra 2012 m. balandžio 30 d., t. y. Sutarties sudarymo diena, nes pagal 1999 m. Įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, turto vertinimas pradedamas atlikti sudarius sutartį. Tai, kad nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos Nr. 1231 (toliau – ir Ataskaita) parengimo data yra 2012 m. gegužės 18 d., nesuponuoja Garbės teismo teisės vertinti pareiškėjo veiksmų atitiktį 2012 m. Įstatymui, 2012 m. Metodikai ir 2012 m. Etikos kodeksui, nes Ataskaita tėra turto vertinimo, pradėto 2012 m. balandžio 30 d., kai galiojo 1999 m. Įstatymas ir 1996 m. Metodika, įforminimas, t. y. turto vertinimo rezultatų įforminimas, todėl negalima reikalauti iš turto vertintojo veiksmų, t. y. pakeisti vertinimo ataskaitos turinį, pagal jos surašymo datą ir taikyti vertinimo atlikimo tvarką, kuri turto vertinimo pradėjimo (teisinių santykių susiklostymo) metu negaliojo. Tuo labiau, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.157 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog imperatyvių normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms. Būtent teisės principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) taikytinas ir tiems atvejams, kai juridiniams faktams ar sandoriams siekiama taikyti teisinį reguliavimą, kuris nebuvo numatytas taikyti tų juridinių faktų atsiradimo bei sandorių sudarymo metu. Sudarant Sutartį (2012 m. balandžio 30 d.), galiojo turto vertinimo atlikimo tvarka, nurodyta 1999 m. Įstatymo 21 straipsnyje, kuriame, be kita ko, buvo įtvirtintas įpareigojimas parengti turto vertinimo ataskaitą, atitinkančią 1999 m. Įstatymo 23 straipsnį. Po 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojo kitokia turto vertinimo tvarka turto vertinimams, pradėtiems po 2012 m. gegužės 1 d. (2012 m. Įstatymo 21 str.), ir nustatytas įpareigojimas parengti turto vertinimo ataskaitą, atitinkančią 2012 m. Įstatymo 22 straipsnį.

Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2628/2012. Nurodė, kad sprendimas skirti pareiškėjui drausminę nuobaudą buvo priimtas nesilaikant bendrojo 6 mėnesių administracinės atsakomybės taikymo senaties termino. 2012 m. Įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad Garbės teismas turi priimti sprendimą per ne ilgiau kaip 60 dienų nuo drausmės bylos turto arba verslo vertintojui iškėlimo dienos. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pareiškėjas darė išvadą, kad 2012 m. Įstatyme nustatytas terminas yra procedūrinis terminas, skirtas išnagrinėti skundus dėl 2012 m. Įstatymo pažeidimų, bet ne administracinės atsakomybės taikymo senaties terminas. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nėra nustatyti Garbės teismo taikomų drausminių nuobaudų skyrimo terminai, tai yra teisinio reguliavimo spraga, kuri turėtų būti užpildyta taikant įstatymo analogiją. Manė, kad siekiant apibrėžti laikotarpį, per kurį galima taikyti administracinę atsakomybę, nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma įstatymo analogija ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 35 straipsnyje nustatytas 6 mėnesių senaties terminas. Ataskaita buvo parengta 2012 m. gegužės 18 d., todėl, net ir padarius teisės pažeidimą, Garbės teismas negalėjo priimti sprendimo dėl drausminės nuobaudos skyrimo pareiškėjui už 2012 m. Etikos kodekso pažeidimus, nes 2013 m. rugsėjo 19 d. buvo pasibaigęs ATPK 35 straipsnio 1 dalyje nustatytas 6 mėnesių nuobaudos skyrimo terminas.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas pažeidus drausmės bylos nagrinėjimo procedūrą ir procedūrinius terminus. 2012 m. Įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Garbės teismui rašytinį teikimą iškelti turto arba verslo vertintojui drausmės bylą pagal esamą (asmenų raštu pateiktą arba priežiūros įstaigos turimą) informaciją apie šio straipsnio 1 dalyje nurodytus pažeidimus per ne ilgiau kaip 10 darbo dienų nuo šios informacijos gavimo (paaiškėjimo) dienos parengia ir pateikia priežiūros įstaiga. Pažymėjo, kad Turto vertinimo priežiūros tarnyba (toliau – ir Tarnyba) Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos prašymą įvertinti ataskaitą gavo 2013 m. birželio 25 d., o 2013 m. liepos 31 d. gavo pareiškėjų paaiškinimus. Todėl visas faktines aplinkybes išvadai parengti Tarnyba turėjo 2013 m. liepos 31 d. Tai reiškia, kad Tarnyba, vadovaudamasi 2012 m. Įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi, turėjo ne vėliau kaip iki 2013 m. rugpjūčio 13 d. parengti rašytinį teikimą Garbės teismui. Šiuo atveju Tarnybos rašytinis teikimas – išvada parengta tik 2013 m. rugsėjo 9 d. Todėl drausmės bylos nagrinėjimas net negalėjo būti pradėtas. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjas manė, kad yra pagrindas naikinti sprendimą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nustatytais pagrindais.

Bylos nagrinėjimo eigoje pareiškėjas pateikė nuomonę, kad šioje byloje yra pagrindas prašyti teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 29 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 31 straipsnio 1 daliai (II t., b. l. 1–4). Paaiškino, kad nurodytoje įstatymo normoje yra numatyta, jog sprendimą dėl drausmės bylos vertintojui iškėlimo Garbės teismas priima ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo Priežiūros įstaigos rašytinio teikimo iškelti vertintojui drausmės bylą gavimo dienos. Konstitucinėje jurisprudencijoje yra pasisakoma, kad Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis negali būti aiškinama vien lingvistiškai, kaip susijusi su teisingumo vykdymu baudžiamųjų bylų procese. Nekaltumo prezumpcija turi platesnį turinį (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. sausio 16 d. nutarimai). Nuspręsdamas, kad priežiūros įstaigos teikime yra nurodytas pagrindas kelti bylą, Garbės teismas iš esmės nusprendžia, kad turto vertintojo veiksmuose egzistuota Turto vertinimo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nurodyti teisės aktų pažeidimai. Taip buvo nurodyta ir pareiškėjui įteiktame pranešime (2013 m. rugsėjo 10 d.). Pareiškėjo nuomone, nurodytas reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs. Vertintojo profesija patenka į laisvųjų profesijų kategoriją, į kurią įeina antstoliai, notarai, advokatai. Jų veiklą taip pat vertina garbės teismai, tačiau teisinis reguliavimas numato dviejų skirtingų organų dalyvavimą priimant sprendimus dėl drausminės bylos iškėlimo ir galutinį sprendimą dėl taikomos nuobaudos. Taip užtikrinamas Garbės teismo nešališkumas ir nepriklausomumas. Tarp nurodytų profesijų ir turto vertintojo profesijos nėra tokių skirtumų, kurie pateisintų tokį skirtingą šių profesijų traktavimą.

Atsakovas Turto vertinimo priežiūros tarnyba atsiliepime (I t., b. l. 72–76) su skundu nesutiko.

Tarnyba nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad vertinimas turėjo būti atliktas pagal 1999 m. Įstatymą ir 1996 m. Metodiką. Pirma, pareiškėjo argumentas, kad civiliniai teisiniai santykiai tarp juridinio asmens uždarosios akcinės bendrovės „DELFA“ (toliau – ir UAB „DELFA“) ir užsakovo atsirado dieną iki naujų teisės aktų įsigaliojimo, kai buvo pasirašyta Sutartis, todėl šiems teisiniams santykiams turi būti taikomi Sutarties sudarymo metu galioję teisės aktai, yra teisiškai nereikšmingas, kadangi ginčo dėl to nėra. Antra, priešingai nei teigia pareiškėjas, sutartys vykdomos pagal vykdymo metu galiojančias imperatyviąsias teisės normas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tęstinių civilinių teisinių santykių atveju sutarties vykdymas turi atitikti imperatyviąsias teisės normas. CK 6.157 straipsnio 1 dalis nustato, kad šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo, kita vertus, to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms. Ši norma savo esme atitinka CK 1.7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą civilinių įstatymų galiojimo į ateitį principą, tačiau ji taip pat reiškia ir tai, kad imperatyvių įstatymo normų pasikeitimas neturi įtakos sudarytos sutarties sąlygoms tuo aspektu, kiek sutartis vertinama jos atitikties imperatyvioms įstatymo normoms požiūriu, tačiau tęstinių santykių atveju imperatyvių teisės normų, reglamentuojančių atitinkamą santykį, pasikeitimas gali turėti įtakos sutarties vykdymui bei jos keitimui, kadangi sutarties vykdymas taip pat turi atitikti imperatyviąsias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2005). Vertintojų profesijai, vertinimui ir vertinimo ataskaitoms keliamus reikalavimus imperatyviai reguliuoja viešoji teisė. Vertintojų pareiga laikytis imperatyviai nustatytų vertinimo reikalavimų atsiranda šiems reikalavimams įsigaliojus ir įvykus tam tikram juridiniam faktui. Reikalavimai vertinimo procedūrą atlikti ir vertinimo atskaitą parengti pagal 2012 m. Įstatymą, 2012 m. Metodiką ir 2012 m. Etikos kodeksą įsigaliojo įsigaliojus šiems teisės aktams. Tai reiškia, kad po 2012 m. gegužės 1 d. atliekamas turto vertinimas ir vertinimo ataskaitos surašymas turi atitikti naujų teisės aktų reikalavimus. Juridiniai faktai: turto apžiūra, turto vertinimas ir Ataskaitos surašymas, įvyko po 2012 m. gegužės 1 d., todėl turėjo atitikti naujų teisės aktų reikalavimus. Teisėje yra preziumuojamas įstatymų ir teisės aktų žinojimas, taigi 2011 m. liepos 13 d. „Valstybės žiniose“ paskelbus 2012 m. Įstatymą, 2012 m. balandžio 28 d. „Valstybės žiniose“ paskelbus 2012 m. Metodiką ir 2012 m. Etikos kodeksą, pareiškėjui turėjo būti žinoma, kad turto vertinimas ir Ataskaita turės atitikti būtent šių teisės aktų reikalavimus. Trečia, Garbės teismas pagrįstai konstatavo, kad vertinimas atliktas, vertinimo Ataskaita surašyta ir pasirašyta galiojant 2012 m. Įstatymui ir 2012 m. Metodikai ir nebegaliojant 1999 m. Įstatymui ir 1996 m. Metodikai. Skirtingai nei nurodo pareiškėjas, vertinimo atlikimo diena nėra vertinimo pradėjimo diena. Vertinimo atlikimo diena negalėjo būti Sutarties ar techninės užduoties sudarymo diena, kadangi po to sekė kiti vertintojo veiksmai: vertinamas turtas buvo apžiūrėtas, atlikti apskaičiavimai ir galiausiai surašyta ir pasirašyta Ataskaita. Sutartis ir techninė užduotis sudarytos 2012 m. balandžio 30 d. Vertinamas turtas apžiūrėtas ir nufotografuotas 2012 m. gegužės 3 d., tai nurodyta Ataskaitos 4 puslapyje, 1.5 dalyje. Vertinimas atliktas 2013 m. gegužės 3 d., tai nurodyta tituliniame Ataskaitos puslapyje ir Ataskaitos 4 puslapyje, 1.5 dalyje – „vertinimo data: 2012-05-03“ ir „retrospektyvinis vertinimas atliktas 2012-05-03“. Ataskaita surašyta 2012 m. gegužės 18 d., tai nurodyta Ataskaitos 4 puslapyje, 1.5 dalyje. Ketvirta, vertinimo ataskaitos surašymas ir pasirašymas nėra formalus veiksmas – vertinimo ataskaitos surašymu ir pasirašymu užbaigiama tęstinė vertinimo procedūra, o pati vertinimo ataskaita įgyja juridinę galią. Įstatymų leidėjas ir vertinimui, ir vertinimo ataskaitoms nustato reikalavimus, kurių privaloma laikytis. Nagrinėjamu atveju buvo privaloma laikytis 2012 m. Įstatymo, 2012 m. Metodikos ir 2012 m. Etikos kodekso reikalavimų, kadangi vertinamas turtas apžiūrėtas, vertinimas atliktas, Ataskaita surašyta ir pasirašyta galiojant šiems teisės aktams. Penkta, juridinis asmuo UAB „DELFA“ ir vertinimo užsakovas negalėjo susitarti dėl įstatymais nustatomų imperatyvių reikalavimų, kadangi tokia sąlyga patenka į viešosios teisės reguliuojamą sritį. CK 6.157 straipsnio 1 dalis nustato, kad šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo. Reikalavimas, kad nuo 2012 m. gegužės 1 d. atliekami vertinimai ir vertinimo ataskaitos turi atitikti 2012 m. Įstatymo, 2012 m. Metodikos ir 2012 m. Etikos kodekso reikalavimus, buvo vienvaldiškai nustatytas įstatymų leidėjo. Todėl šalių susitarimo objektu negalėjo būti sąlyga, nustatanti, kokios redakcijos (1999 m. Įstatymo ar 2012 m. Įstatymo) reikalavimus turės atitikti vertinimas ir Ataskaita. Todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad vėlesnis imperatyvių teisės normų pasikeitimas negali daryti įtakos sudarytai Sutarčiai ar techninei užduočiai, nes dėl šių imperatyvių nuostatų turinio juridinis asmuo UAB „DELFA“ su vertinimo užsakovu negalėjo susitarti ab initio.

Dėl terminų paaiškino, kad drausminės atsakomybės senaties terminas yra 3 metai nuo pažeidimo padarymo dienos. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1551/2013. Tarnyba nesutiko su pareiškėjo siūlymu taikyti ATPK 35 straipsnio analogiją. Įstatymo analogija taikoma, kai nėra įstatymo normos, reguliuojančios nagrinėjamą konkretų gyvenimo atvejį, bet yra įstatymo norma, reguliuojanti į jį panašius atvejus. Todėl taikant įstatymo analogiją negalima remtis pareiškėjo nurodytais Notarų garbės teismo nuostatais ar Advokatų drausmės bylos nagrinėjimo tvarka, kadangi šie teisės aktai nėra įstatymai. Pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-28/2013 taip pat negalima remtis, kadangi teismas 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartimi, vadovaudamasis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, šioje administracinėje byloje procesą atnaujino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai. Proceso atnaujinimas šioje administracinėje byloje reiškia rimtą abejonę, kad dėl neteisingo ATPK 35 straipsnyje nurodytų terminų taikymo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Tarnybos nuomone, drausminė atsakomybė iš esmės yra susijusi su tam tikros profesijos standartų nesilaikymu. Garbės teismas turto arba verslo vertintojams taiko drausminę atsakomybę už turto arba verslo vertintojų profesijos standartų nesilaikymą. Tačiau ATPK reguliavimo sritis nesietina su sankcijomis už tam tikros profesijos standartų nesilaikymą. Dėl šios priežasties nagrinėjamu atveju įstatymo analogija su ATPK negalima iš esmės, kadangi ATPK reguliavimo sritis yra iš esmės skirtinga. Pažeidimo paaiškėjimo diena negali būti laikoma vertintojo paaiškinimų gavimo diena, nes vertintojas paaiškinimuose nepripažino padaręs kokius nors pažeidimus. 2012 m. Įstatymo 2 dalis nustato, kad Garbės teismui rašytinį teikimą iškelti vertintojui drausmės bylą pagal esamą (asmenų raštu pateiktą arba Tarnybos turimą) informaciją apie vertintojo padarytus pažeidimus per ne ilgiau kaip 10 darbo dienų nuo šios informacijos gavimo (paaiškėjimo) dienos parengia ir pateikia Tarnyba. Pažeidimo paaiškėjimo diena nagrinėjamu atveju turėtų būti laikoma Tarnybos išvados, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstomi visi vertintojo padaryti pažeidimai, surašymo diena. Pažeidimus Tarnyba konstatuoja tik atlikusi išsamią ataskaitų atitikties teisės aktų reikalavimams analizę, o tai yra laikui imlus procesas, priklausantis nuo konkrečios vertinimo ataskaitos, vertintojų paaiškinimuose pateiktos informacijos ir argumentų gausos. Surašiusi išvadą dėl vertintojo padarytų pažeidimų, Tarnyba turi pareigą per 10 darbo dienų kreiptis į Garbės teismą dėl drausmės bylos iškėlimo. Tarnybos 2013 m. rugsėjo 9 d. išvada Nr. GT-75(13)-I ir teikimas Nr. GT-75(13)-T Garbės teisme buvo gauti tą pačią dieną, todėl 10 darbo dienų terminas nebuvo praleistas.

Tarnyba pateikė rašytinius paaiškinimus dėl Garbės teismo kompetencijos iškelti drausmės bylą (II t., b. l. 8–11). Paaiškino, kad tokia Garbės teismo funkcija nėra unikali, įstatymuose analogiškos funkcijos numatytos Auditorių garbės teismui bei Draudimo brokerių garbės teismui. Garbės teismas nėra saistomas savo sprendimo iškelti drausmės bylą, kadangi Įstatymo 29 straipsnio 6 dalyje nustatyta Garbės teismo pareiga nutraukti drausmės bylą, jei ją nagrinėjant nenustatomi pažeidimai. Manė, kad toks reguliavimas reiškia, jog sprendimas iškelti drausmės bylą nėra išankstinės nuomonės pareiškimas dėl bylos baigties. Vertintojo veiksmai vertinami ne parengiamajame posėdyje, o posėdyje, kai byla yra nagrinėjama iš esmės. Garbės teismo praktika įrodo, jog tas faktas, kad Garbės teismui pavesta bylą iškelti, neturi įtakos bylų baigčiai, kadangi 2013 metais apie 10 procentų iškeltų bylų buvo nutraukta. Todėl teigia, kad tokiu reguliavimu nėra pažeidžiamas nešališkumo ir objektyvumo principas. Realus šališkumas yra sietinas su situacijomis, kai Garbės teismo nariai yra privačiais interesais susaistyti su asmeniu, kurio drausmės bylą nagrinėja. Nagrinėjamu atveju Garbės teismo narių su pareiškėju nesiejo joks bendras turtas, įsipareigojimai, artimos giminystės ryšiai, darbas toje pačioje darbovietėje ar kiti ryšiai, todėl nėra pagrindo abejonėms dėl galimo Garbės teismo šališkumo. Manė, kad nešališkumą užtikrina Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatos ir Garbės teismo nuostatai (patvirtinti finansų ministro 2012 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 1K-192, 3.2 p.).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjo J. M. skundą atmetė. Netenkino pareiškėjo J. M. prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepagrįstai aiškina, jog visos pažeidimo aplinkybės turėjo paaiškėti tą dieną, kai jis pateikė atsakymą į Tarnybos paklausimą. Pareiškėjui Tarnyba 2013 m. liepos 15 d. raštu uždavė daug klausimų (8 klausimų grupės), šiame klausimyne detaliai analizuojama turto vertinimo ataskaita ir pagal ją užduodami detalūs klausimai. Pareiškėjas, atsakydamas į klausimus, taip pat pateikė labai detalius atsakymus (2013 m. liepos 30 d. raštu). Suprantama, kad pareiškėjo pateikti atsakymai į klausimus negali būti laikomi informacijos gavimu apie pažeidimus. Akivaizdu, kad ir Tarnybai iškilę klausimai, ir pareiškėjo atsakymai turėjo būti vertinami atsižvelgiant į surinktą medžiagą. Vien pareiškėjo pateikti atsakymai negali būti laikomi pažeidimo konstatavimu. Tas faktas, kad pažeidimai buvo padaryti, yra konstatuojamas tik 2013 m. rugsėjo 9 d. Išvadoje, kadangi joje yra išvardintos visos nagrinėjamos faktinės aplinkybės, įvertinami pareiškėjo atsakymai į klausimus, analizuojama teisinė bazė ir jos taikymas, nurodomi konkretūs faktai, kurie patvirtina, jog ataskaita parengta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pavyzdžiui, atskiras skyrius yra skirtas įvertinti išankstinį susitarimą dėl nekilnojamojo turto vertės (ne mažesnė ir ne didesnė kaip 600 000 Lt), nurodomi kiti konkretūs pažeidimai ir pateikiama jų teisinė kvalifikacija. Taip pat ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos rašte dėl Ataskaitos nėra nurodytas joks pažeidimas, o tik prašoma šią Ataskaitą įvertinti. Todėl teismas konstatavo, kad tik Išvados surašymo dieną buvo gauta informacija, jog pažeidimai padaryti, šie pažeidimai tik Išvadoje yra konkrečiai įvardyti ir kvalifikuoti. Analogiškai vertinama ir valstybės tarnyboje sprendžiant, kada nustatytas tarnybinio nusižengimo padarymas – paprastai tada, kai surašoma tarnybinio patikrinimo išvada. Todėl teikimą Garbės teismui Tarnyba turėjo surašyti ir surašė ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo tada, kai gavo informaciją, kuri patvirtino, kad pažeidimas padarytas. Nagrinėjamu atveju teikimas buvo surašytas tą pačią dieną – 2013 m. rugsėjo 9 d., o 2013 m. rugsėjo 10 d. jau pateiktas Garbės teismo parengiamajam posėdžiui. Taigi jokie procedūriniai terminai, ypatingai tokie, kurie galėtų priimtą sprendimą daryti neteisėtu ir nepagrįstu, nebuvo pažeisti.

Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad šiuo atveju atsakomybės taikymo senatis turi būti 6 mėnesiai. Teismas darė išvadą, kad atsakomybės taikymo senatis nėra praėjusi, nes nuobauda paskirta nuo 2012 m. gegužės 18 d., praėjus metams ir 4 mėnesiams, o sprendimas dėl nuobaudos priimtas praėjus tik 10 dienų nuo pažeidimų paaiškėjimo dienos.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą dėl to, kad padaryti procedūriniai pažeidimai (jų nėra), kad praėjo atsakomybės taikymo senaties terminas, t. y. ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai rėmėsi CK 6.157 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nes jau šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo, nepaisant to, kokia teisė – nacionalinė ar tarptautinė – šias normas nustato. Šio straipsnio 2 dalis, aiškinant ją lingvistiškai, visai nereiškia, kad galima susitarti dėl to, koks teisinis reguliavimas bus taikomas vykdant sutartį, o tiesiog reiškia, kad teisinio reguliavimo pasikeitimas neturi įtakos sutarties sąlygoms, t. y. tam, dėl ko susitarė sutarties šalys. Šiuo atveju valstybės institucija tikrino, ar tinkamai atliktas nekilnojamojo turto vertinimas. Todėl, net jei šis vertinimas visiškai tiko sutarties šaliai (užsakovui), užsakovas pripažino, kad sutartis įvykdyta tinkamai (vertinimas buvo teikiamas į konkrečią mokestinę bylą), tai nereiškia, kad atlikdamas vertinimą vertintojas teisės aktus taikė tinkamai. Įstatymo 4 straipsnyje yra nurodomi trys galimi atvejai, kai atliekamas vertinimas. Vertinimas gali būti atliekamas ne tik įstatyme nustatytais privalomais atvejais, bet ir vidaus reikmėms, kitais atvejais, kai to pageidauja užsakovas. Taigi yra ir tokie atvejai, kai tai nėra privalomas turto vertinimas ir turto vertinimo sutartimi gali būti nustatytos tos sutarties šalims tinkamos sąlygos. Tačiau, jeigu sutarties sąlygos prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, priežiūros institucija gali tokius pažeidimus identifikuoti. Taip pat nepagrįstai pareiškėjas remiasi senos redakcijos Įstatymu ir Metodika, teigdamas, kad turėjo taikyti teisės aktus, galiojusius Sutarties sudarymo dieną. Sutartis buvo sudaryta dėl nekilnojamojo turto vertinimo, konkretūs vertinimo veiksmai atlikti pirmiausiai surašant nekilnojamojo turto apžiūrėjimo žiniaraštį, o jis surašytas 2012 m. gegužės 3 d. (I t., b. l. 92), po to 2012 m. gegužės 18 d. surašyta Ataskaita Nr. 1231. Todėl, nepaisant to, kad turtas buvo vertinamas retrospektyviai, jo vertinimo metu valstybė (įstatymų leidėjas) jau nustatė kitokias nekilnojamojo turto vertinimo taisykles, poįstatyminiais teisės aktais taip pat jau buvo nustatytos kitokios taisyklės, kurių vertintojas ir privalėjo laikytis tuo metu, kai atliko vertinimą. Turto vertintojų veiklą prižiūrinčiai ir kontroliuojančiai institucijai neturi teisinės reikšmės tas faktas, kad sutarties šaliai (užsakovui) tiko vertinimas pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusius teisės aktus, kadangi ši institucija privalo prižiūrėti, kad vertinimas būtų atliekamas laikantis galiojančių vertinimo metu teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas neneigė, kad jis taikė iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusį Įstatymą ir kitus su vertinimu susijusius teisės aktus, taip pat jis neįrodinėjo, kad atliktas vertinimas kokioje nors dalyje atitiko nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojusios redakcijos Įstatymą, tuo pat metu įsigaliojusią Metodiką (patvirtinta Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159) ir Etikos kodeksą. Pareiškėjas visiškai nepagrįstai nurodė, kad jam taikant galiojančius teisės aktus buvo pažeistas principas, kad įstatymas atgal negalioja. Joks įstatymas šiuo atveju atgal nebuvo taikomas, nes buvo taikomas vertinimo metu galiojęs įstatymas.

Išnagrinėjęs ir įvertinęs skundžiamą sprendimą, Tarnybos išvadą ir pareiškėjo parengtą Ataskaitą Nr. 1231, kitus bylos dokumentus, teismas darė išvadą, kad sprendime pažeidimai konstatuoti pagrįstai ir teisėtai.

Be to, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 29 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 31 straipsnio 1 daliai.

III.

Pareiškėjas J. M., nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo minėtą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Garbės teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. GT-639(13)-S ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti, ar Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 29 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės bei iš jo kylantiems atsakingo valdymo ir teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą principams, taip pat teisinio tikrumo ir aiškumo principui.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi dviem pagrindiniais argumentais:

1. Teismas netinkamai aiškino teisės aktus (1999 m. Įstatymą ir 2012 m. Įstatymą), kurie reglamentuoja turto vertinimo pradėjimo momentą, kas lėmė, kad teismas pritaikė teisės aktus (2012 m. Įstatymas ir 2012 m. Metodika), kurie vertinimo pradėjimo metu ir teisinių santykių susikūrimo metu negaliojo ir taip pažeidė lex retro non agit principą. Turto vertinimas pradedamas ne surašius turto vertinimo apžiūrėjimo žiniaraštį, o sudarius sutartį, šiuo atveju – 2012 m. balandžio 30 d. Taigi pradėjus turto vertinimą, turto vertintojas turėjo vadovautis 1996 m. Metodika, kuri tuo metu galiojo. Lietuvos Respublikos finansų ministro 2013 m. gegužės 31 d. įsakyme Nr. 1K-194 nurodyta, kad įsakymas taikomas tik turto arba verslo vertinimui, dėl kurio turto arba verslo vertinimo įmonės arba nepriklausomo turto arba verslo vertintojo ir vertinimo užsakovo rašytinė turto arba verslo vertinimo sutartis arba techninė užduotis, kai turto arba verslo vertinimo sutartis nėra sudaryta, sudaryta šio įsakymo įsigaliojimo dieną ir po jos. Turto vertinimas yra vientisas procesas, susidedantis iš konkrečių vertinimo veiksmų, taigi būtent turto vertinimo sutarties sudarymo diena yra ta diena, kuri apibrėžia, kokie teisės aktai laiko atžvilgiu turi būti taikomi turto vertinimo procesui.

2. Teismas neteisingai pasisakė dėl administracinės atsakomybės taikymo senaties termino. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nėra nustatyti Garbės teismo taikomų drausminių nuobaudų skyrimo terminai, kas yra teisinio reguliavimo spraga, kuri turėtų būti užpildyta taikant įstatymo analogiją. Siekiant apibrėžti laikotarpį, kurio metu galima taikyti atsakomybę, nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma įstatymo analogija ir ATPK 35 straipsnyje nustatytas 6 mėnesių senaties terminas. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1551/2013, nes minėtos bylos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės nesutampa. Valstybės tarnybos įstatymo taikymas pagal analogiją negalimas, nes turto vertintojo ir valstybės tarnautojo statusas, jų vykdomos funkcijos ir drausminę nuobaudą skiriančių subjektų statusas yra skirtingi (skiriasi funkcijos bei atlyginimo šaltinis, pareigos, santykis tarp drausminę nuobaudą skiriančio subjekto, drausminės nuobaudos rūšys). Turto vertintojas ir jo veikla panaši į kitų laisvųjų profesijų veiklą (antstolių, notarų, advokatų), kuriems taikomi profesinės etikos reikalavimai ir jų veiklą vertina atitinkami garbės teismai, jiems numatytas maksimalus nuobaudų taikymo laikas nuo 6 mėnesių iki 1 metų.

Atsakovas Turto vertinimo priežiūros tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Be to, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko savo anksčiau teismui išdėstytą poziciją, grindžiamą atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais. Papildomai pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo argumento, jog 10 darbo dienų terminas, per kurį Tarnyba turi kreiptis į Garbės teismą dėl drausmės bylos iškėlimo, yra skaičiuojamas ne nuo vertintojo paaiškinimų pateikimo, o nuo 2013 m. rugsėjo 9 d. tarnybos išvados, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai konstatuojami pažeidimai.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjo siūlymas remtis ATPK analogija yra atmestinas, kadangi pastarasis teisės aktas reglamentuoja ne drausminės, o administracinės atsakomybės klausimus.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad buvo pažeistas lex retro non agit principas. Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo nereikalaujama, kad jo veiksmai atitiktų teisės aktus, kurie veiksmų atlikimo metu dar negaliojo, priešingai – iš pareiškėjo reikalaujama, kad jo veiksmai atitiktų veiksmų atlikimo metu galiojančius teisės aktus. Nei 2012 m. Įstatyme, nei 2012 m. Metodikoje, nei 2012 m. Etikos kodekse nėra nuostatų dėl normų galiojimo pradėtiems turto vertinimams.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjo prašymu dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Tarnybos nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai nurodė, kad auditorių ir draudimo brokerių profesijos teisinis reglamentavimas daugeliu aspektų yra panašus į turto vertintojų profesijos reglamentavimą. Pareiškėjo argumentas, kad vertintojai turi būti lyginami su antstoliais, notarais ir advokatais, yra deklaratyvaus pobūdžio, neįrodo, kodėl vertintojų profesija ir jos reglamentavimas yra panašus į antstolių, notarų ir advokatų. Todėl nėra pagrindo teigti, jog vertintojų atžvilgiu pažeidžiamas asmenų lygybės principas, vertintojų drausminės atsakomybės reglamentavimas nėra unikalus ir nebūdingas kitiems Lietuvoje veikiantiems garbės teismams, jis panašus į auditorių ir draudimo brokerių drausminę atsakomybę. Be to, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad drausmės bylos iškėlimas reiškia konstatavimą, jog asmuo yra padaręs pažeidimus. Garbės teismas nėra saistomas savo sprendimo iškelti drausmės bylą – drausmės byla gali būti nutraukta, jei nenustatomi pažeidimai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Nr. GT-63(13)-S, kuriuo pareiškėjui skirta drausminė nuobauda – pastaba, teisėtumo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad Garbės teismas 2013 m. rugsėjo 13 d. iškėlė pareiškėjui J. M. drausmės bylą dėl pažeidimų atliekant nekilnojamojo turto vertinimą pagal 2012 m. balandžio 30 d. sudarytą nekilnojamojo turto vertinimo sutartį Nr. 1231 dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), rinkos vertės nustatymo pagal prie Sutarties pridedamą techninę užduotį. Garbės teismas 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo nusprendė skirti pareiškėjui Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodytą drausminę nuobaudą – pastabą.

Pareiškėjas 2013 m. lapkričio 4 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Garbės teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. GT-63(13)-S.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas, be kita ko, prašo bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 137 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Atsakovas prašymą dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka grindė argumentais, kad byla sudėtinga, kadangi susijusi su teisės aktų galiojimu laike. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad tiek pareiškėjas, tiek atsakovo atstovai dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taigi atsakovas yra pasinaudojęs savo procesinėmis teisėmis, tarp jų teise būti išklausytam teismo. Bylos šalys savo poziciją dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo ir ginčo esmės savo procesiniuose dokumentuose išdėstė aiškiai ir išsamiai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes ir atsakovo prašymo motyvus, nenustatė pagrindo taikyti išimtį iš ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendrosios taisyklės dėl apeliacinių skundų nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka, todėl atsakovo prašymas atmestinas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino teisės aktus (1999 m. Įstatymą ir 2012 m. Įstatymą), kurie reglamentuoja turto vertinimo pradėjimo momentą, kas lėmė, kad teismas pritaikė teisės aktus (2012 m. Įstatymas ir 2012 m. Metodika), kurie vertinimo pradėjimo metu ir teisinių santykių susikūrimo metu negaliojo ir taip pažeidė lex retro non agit principą. Pareiškėjo manymu, turto vertinimas pradedamas ne surašius turto vertinimo apžiūrėjimo žiniaraštį, o sudarius sutartį, šiuo atveju – 2012 m. balandžio 30 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamam ginčui aktualią 2012 m. balandžio 30 d. nekilnojamojo turto vertinimo sutartį Nr. 1231 dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertės nustatymo pagal prie Sutarties pridedamą techninę užduotį sudarė 2012 m. balandžio 30 d. galiojant Turto ir verslo pagrindų įstatymui (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1428 redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244, priimtu vykdant Turto ir verslo pagrindų įstatymo 21 straipsnio 3 dalį, patvirtintai Turto vertinimo metodikai (nuo 2012 m. gegužės 1 d. neteko galios). Tuo tarpu turto vertinimas atliktas 2012 m. gegužės 3 d., Ataskaita patvirtinta 2012 m. gegužės 18 d. galiojant Turto ir verslo pagrindų įstatymui (2011 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-1497 redakcija, galiojusi nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. liepos 13 d.) bei Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. IK-159 patvirtintai Turto ir verslo vertinimo metodikai (galiojusi nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. birželio 7 d.).

Drausmės bylos iškėlimo pareiškėjui (vertintojui) procedūra, susijusi su 2012 m. gegužės 18 d. Ataskaita, buvo inicijuota 2013 m. rugsėjo mėnesį, t. y. galiojant 2012 m. Įstatymui (2011 m. birželio 22 d. įstatymas Nr. XI-1497, įsigaliojęs nuo 2012 m. gegužės 1 d.). Atsižvelgiant į tai, drausminės atsakomybės turto vertintojui taikymo procedūrų ir taisyklių prasme yra aktualus teisinis reguliavimas, galiojęs drausmės bylos pareiškėjui inicijavimo metu.

Turto arba verslo vertintojų garbės teismo kompetenciją nustato 2012 m. Įstatymo 28 ir 29 straipsniai. Garbės teismas, gavęs iš Priežiūros įstaigos rašytinį teikimą dėl drausmės bylos vertintojui iškėlimo, per 10 dienų turi priimti sprendimą dėl drausmės bylos iškėlimo (Įstatymo 29 straipsnio 3 dalis); nagrinėja turto arba verslo vertintojų drausmės bylas ir turi per 60 dienų nuo drausmės bylos iškėlimo priimti sprendimą dėl drausminių nuobaudų, numatytų Įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje, skyrimo arba drausmės bylos nutraukimo (Įstatymo 28 straipsnio 5 dalis, 29 straipsnio 4 ir 6 dalys). 

Nagrinėjamu atveju iš ginčijamo Garbės teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Nr. GT-63(13)-S turinio matyti, kad Garbės teismas vertino, ar pareiškėjas (vertintojas), rengdamas ginčui aktualią Ataskaitą, laikėsi iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusių teisės aktų (Įstatymo ir Metodikos) reikalavimų. Pareiškėjas su tuo nesutinka ir teigia, kad jam buvo be pagrindo pritaikyti vertinimo pradėjimo metu negalioję teisės aktai. Būtent dėl to, kokia Įstatymo redakcija turėjo būti taikoma sprendžiant pareiškėjo drausminės atsakomybės klausimą, byloje yra kilęs ginčas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad turto vertinimo sutartis buvo sudaryta 2012 m. balandžio 30 d., turto vertinimas atliktas 2012 m. gegužės 3 d., o Ataskaita patvirtinta 2012 m. gegužės 18 d.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad turto vertintojams teisės aktuose yra nustatytos pareigos ir keliami profesionalumo reikalavimai. Turto vertinimas turi būti atliktas pagal šiai profesinei veiklai keliamus reikalavimus. Taigi tokio asmens, kuriam suteikta teisė verstis turto arba verslo vertinimo veikla, parengta turto vertinimo ataskaita turi atitikti imperatyvius reikalavimus, keliamus tokiam dokumentui, kad jis turėtų juridinę galią.

Pažymėtina, kad Įstatymo nuostatos, kuriose nurodyta, kokie reikalavimai keliami turto (verslo) vertinimo ataskaitoms, kad jos turėtų juridinę galią ir galėtų būti teikiamos tretiesiems asmenims, yra imperatyvios, reikalavimai jose išdėstyti aiškiai, konkrečiai ir suprantamai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-565/2014).

Todėl pareiškėjo atliktas turto vertinimas ir parengta Ataskaita, kuri patvirtinta 2012 m. gegužės 18 d., turėjo atitikti tuo metu galiojusius 2012 m. Įstatymo ir 2012 m. Metodikos reikalavimus, o Garbės teismas, ginčijamame sprendime pagrįstai vertino, ar pareiškėjas (vertintojas), rengdamas ginčui aktualią Ataskaitą, laikėsi nuo 2012 m. gegužės 1 d. galiojusių teisės aktų (Įstatymo ir Metodikos) reikalavimų.

Be to, civiliniai teisiniai santykiai tarp juridinio asmens UAB „DELFA“ ir užsakovo atsirado dieną iki naujos redakcijos teisės aktų įsigaliojimo. Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymas (Žin., 2011, Nr. 86-4139), kuriuo Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas nuo 2012 m. gegužės 1 d. išdėstytas nauja redakcija, buvo priimtas 2011 m. birželio 22 d., t. y. prieš beveik metus. Jau nuo to laiko pareiškėjas, būdamas savo srities profesionalas, turėjo žinoti, jog nuo 2012 m. gegužės 1 d. bus taikomi nauji reikalavimai, todėl sudaromose sutartyse negalėjo įsipareigoti atlikti turto vertinimą pagal jau nebegaliosiantį reguliavimą, o toks įsipareigojimas neatleidžia turto vertintojo nuo pareigos, atliekant turto vertinimą, laikytis imperatyvių teisės aktų reikalavimų.

Pažymėtina, kad ginčo šalių nurodomos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios sutartinius teisinius santykius, nagrinėjamu atveju nėra aktualios ir pateikto teismo vertinimo nekeičia, nes šioje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas ne dėl civilinių teisinių santykių tarp sutarties šalių, bet dėl turto vertintojo drausminės atsakomybės, t. y. ar pagrįstai Garbės teismas priėmė sprendimą skirti pareiškėjui drausminę nuobaudą – pastabą.

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistas principas lex retro non agit.

Siekiant teisinių santykių stabilumo, administracinių bylų teisenoje taikomas principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja). Pagal šį teisės principą – teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1960/2012). Tai teisės norminiams aktams keliamas reikalavimas, kad juose įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms dar iki šio akto įsigaliojimo. Šiuo principu siekiama užtikrinti teisinio reguliavimo bei asmenų teisinio statuso aiškumą, stabilumą. Subjektai turi žinoti, kokio elgesio iš jų yra tikimasi, reikalaujama, ir turi būti tikri, kad už teisės aktus atitinkantį elgesį jiems nebus taikomos teisinės poveikio priemonės vėliau pasikeitusio teisinio reguliavimo pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1508/2012).

Lex retro non agit principas grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią galioja tik paskelbti įstatymai. Šios nuostatos svarba ne kartą akcentuota ir konstitucinėje doktrinoje. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies nuostatą, ne kartą yra nurodęs, jog joje atsispindi teisės principas, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit); taigi įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo; reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios – svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės viešpatavimo, teisinės valstybės elementas (Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimai).

Iš nagrinėjamos bylos aplinkybių matyti, kad pareiškėjui buvo pritaikytas 2012 m. Įstatymas ir 2012 m. Metodika, kurie galiojo turto apžiūrėjimo, turto vertinimo, Ataskaitos parengimo ir pasirašymo metu. Taigi pareiškėjo atžvilgiu, sprendžiant jo drausminės atsakomybės klausimą, nebuvo remiamasi teisės aktais, kurie įsigaliojo po minėtų veiksmų atlikimo, buvo kaip tik reikalaujama, kad turto vertinimas ir Ataskaita atitiktų tuo metu galiojusius teisės aktus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad buvo pažeistas lex retro non agit principas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pasisakė dėl drausminės atsakomybės taikymo senaties termino pažeidimo. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nėra nustatyti Garbės teismo taikomų drausminių nuobaudų skyrimo terminai, kas yra teisinio reguliavimo spraga, kuri turėtų būti užpildyta taikant įstatymo analogiją. Pareiškėjo manymu, siekiant apibrėžti laikotarpį, kurio metu galima taikyti atsakomybę, nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma įstatymo analogija ir ATPK 35 straipsnyje nustatytas 6 mėnesių senaties terminas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad negalima tokia situacija, kai asmeniui, galimai padariusiam drausminį nusižengimą, neribotą laiką galėtų būti taikoma atsakomybė. Operatyvaus veiksmo, galinčio nulemti privataus asmens teises ir pareigas, vykdymas yra esminis teisingumo elementas. Procedūrų operatyvumo reikalavimas, kurių metu turi būti išspręsta asmens kaltė, yra įtvirtintas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, kurios tikslas – garantuoti teisinį apibrėžtumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1551/2013).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad specialiajame Turto ir verslo pagrindų įstatyme, kuris, be kita ko, numato turto arba verslo vertintojų drausminę atsakomybę, nėra nustatytas drausminės nuobaudos skyrimo terminas, vadovaujasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, ir nurodo, kad nesant specialaus įstatymo, nustatančio turto vertintojo drausminės atsakomybės terminą, taikytinas ginčo santykiams panašius santykius reguliuojantis teisės aktas. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme yra įtvirtinti specifiniai reikalavimai turto vertintojams ir jų veiklai (turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo išdavimas, įrašymas į Išorės turto arba verslo vertinimo veikla turinčių teisę verstis asmenų sąrašą, turto vertintojų teisės, pareigos ir atsakomybė atliekant turto vertinimą). Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju taikytinas Valstybės tarnybos įstatymas, kurio 30 straipsnio 1 dalyje (2010 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. XI-811 redakcija) nustatyta, kad „tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, neįskaitant laiko, kurį valstybės tarnautojas nebuvo darbe dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo, o iškėlus baudžiamąją bylą arba Seimo kontrolieriui atliekant tyrimą, taip pat atliekant tarnybinį ar kitą kompetentingos institucijos patikrinimą – ne vėliau kaip per du mėnesius nuo baudžiamosios bylos nutraukimo arba teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, Seimo kontrolieriaus pažymos surašymo, tarnybinio ar kito kompetentingos institucijos patikrinimo užbaigimo dienos. <...> Negalima skirti tarnybinės nuobaudos, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, išskyrus atvejus, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą, taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas. Šiais atvejais tarnybinė nuobauda turi būti skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos.“

Nagrinėjamu atveju ginčui aktualus Garbės teismo sprendimas Nr. GT-63(13)-S dėl drausminės nuobaudos skyrimo pareiškėjui buvo priimtas 2013 m. rugsėjo 19 d. po to, kai Garbės teismui buvo pateikta kompetentingos institucijos (Turto vertinimo priežiūros tarnybos) 2013 m. rugsėjo 9 d. išvada Nr. GT-75(13)-I ir teikimas Nr. GT-75(13)-T, kuriuose, atlikus išsamią Ataskaitos atitikties teisės aktų reikalavimams analizę, išdėstyti vertintojo galimai padaryti pažeidimai. Taigi nagrinėjamu atveju taikytinas Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas trejų metų terminas, per kurį gali būti skiriama drausminė nuobauda.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad Ataskaita surašyta 2012 m. gegužės 18 d., drausminė nuobauda paskirta 2013 m. rugsėjo 19 d. Garbės teismo sprendimu Nr. GT-63(13)-S, t. y. nepraleidus minėto termino. Pareiškėjo argumentas, kad pagal analogiją turėjo būti taikomas ATPK 35 straipsnyje nustatytas 6 mėnesių senaties terminas, atmestinas kaip nepagrįstas, nes ATPK yra visai kitos paskirties teisės aktas, kuris nustato ne drausminės, bet administracinės atsakomybės pagrindus. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad drausminės atsakomybės taikymo senaties terminas nagrinėjamu atveju nebuvo praleistas.

Pažymėtina, kad šioje byloje pateikti išaiškinimai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr. 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1551/2013, 2015 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-823-146/2015) bei praktiką, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl panašių teisinių santykių (auditorių drausminės atsakomybės) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-492/2014).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde suformulavo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti, ar Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 29 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės bei iš jo kylantiems atsakingo valdymo ir teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą principams, taip pat teisinio tikrumo ir aiškumo principui.

Pažymėtina, jog Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Atitinkama nuostata numatyta ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje. Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Toks pat teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas nurodytas ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik vada įvertinti, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti taikytino teisės akto atitikimą Konstitucijai. Pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl pareiškėjo nurodytų Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo normų atitikimo Konstitucijai, todėl šis prašymas atmestinas.

Apibendrinant spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, iš esmės tinkamai patikrino viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Nepatenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, negali būti tenkinamas pareiškėjo prašymas priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 44 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą,

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                 Ričardas Piličiauskas

                                                                 Veslava Ruskan

                                                                 Arūnas Sutkevičius