Civilinė byla Nr. e2-1339-370/2019

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01354-2018-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.3.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo R. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 22 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-28-656/2019 pagal ieškovo R. G. ieškinį atsakovams L. B., uždarajai akcinei bendrovei „Plieninis skydas“, R. G. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovas R. G. 2018 m. liepos 24 d. kreipėsi į teismą ieškiniu, kurį patikslinęs prašė pripažinti atsakovų L. B. ir UAB „Plieninis skydas“ 2018 m. gruodžio 28 d. Pirkimo - pardavimo sutartį Nr. JK-12228 negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) bei taikyti restituciją, L. B. iš UAB „Plieninis skydas“ grąžinant žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), o UAB „Plieninis skydas“ naudai iš L. B. priteisiant 579 240,03 Eur sumą. 

2.       Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones uždraudžiant UAB „Plieninis skydas“ vykdyti atsiskaitymus atsakovo L. B. naudai pagal L. B. ir UAB „Plieninis skydas“ 2018 m. gruodžio 28 d. Pirkimo – pardavimo sutartį Nr. JK-12228.

3.       Ieškovas nurodė, kad atsakovas L. B. ir atsakovė UAB „Plieninis skydas“ (toliau – įmonė) sudarytos 2015 m. birželio 2 d. preliminariosios sutarties pagrindu, 2018 m. gruodžio 28 d. sudarė pirkimo – pardavimo sutartį Nr. JK-12228, kuria įmonė iš L. B. už 868 860 Eur įsigijo 1,75 ha dydžio žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – turtas). Įmonė įsigijo jos vykdomai veiklai nereikalingą turtą už didesnę nei rinkos kainą. Įmonė preliminariąja sutartimi sumokėjo 2/3 dalis turto vertės, taip pat ši suma sudarė penktadalį įmonės turto.

4.       Pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo dieną įmonė atsakovui L. B. buvo sumokėjusi 579 240,03 Eur sumą, o pagal sutarties 3.4 punktą, įmonė likusią 289 619,97 Eur sumą turėjo sumokėti periodiniais mokėjimais, kas mėnesį mokant po 16 089,99 Eur pradedant mokėti nuo 2019 m. sausio 31 d. ir iki 2020 m. birželio 30 d. Pagal sudarytą sandorį įmonės gaunamos lėšos turi būti pervedamos su įmonės vadovu susijusio asmens naudai ir tokiu būdu didinama ypač didelė žala įmonei.

5.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. vasario 11 d. nutartimi atmetė ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas nustatė, kad ieškovo pareikštas ieškinys yra preliminariai pagrįstas, tačiau vertino, kad ieškovo nurodytos aplinkybės, siejamos su neteisėtai sudarytu turto pirkimo – pardavimo sandoriu, neturi įtakos galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui.

6.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. liepos 2 d. sprendimu patenkino ieškovo R. G. ieškinį ir pripažino atsakovų L. B. ir UAB „Plieninis skydas“ 2018 m. gruodžio 28 d. sudarytą Pirkimo - pardavimo sutartį Nr. JK-12228 negaliojančią ab initio (nuo sudarymo momento) ir taikė restituciją, L. B. iš UAB „Plieninis skydas“ grąžinant žemės sklypą, o UAB „Plieninis skydas“ naudai iš L. B. priteisiant 579 240,03 Eur sumą, taip pat priteisė ieškovui patirtas bylinėjimosi išlaidas.

7.       Ieškovas R. G. 2019 m. liepos 10 d. pateikė pirmosios instancijos teismui pakartotinį prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo L. B. nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis 579 240,03 Eur sumai.

8.       Ieškovas nurodė, kad teismo priteista suma iš atsakovo L. B. yra didelė, o atsakovo veiksmai teismo sprendimu buvo pripažinti nesąžiningais, todėl netaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas gali siekti išvengti teismo sprendimo įvykdymo.

9.       Atsakovas L. B. su ieškovo prašymu nesutiko, nurodydamas, kad teismas nekonstatavo neteisėtų atsakovo veiksmų, taip pat byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas sieks išvengti teismo sprendimo vykdymo. Atsakovas turi pakankamai turto, kad galėtų įvykdyti teismo sprendimą. Pažymėjo, kad įsiteisėjus teismo sprendimui, atsakovas pinigines lėšas turėtų pervesti ne ieškovui, o UAB „Plieninis skydas“.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

10.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. liepos 22 d. nutartimi ieškovo prašymo netenkino.

11.       Teismas įvertinęs bylos medžiagą, nustatė, jog ieškovas nepateikė jokių duomenų apie galimą atsakovo L. J. nesąžiningumą, siekiant išvengti teismo sprendimo vykdymo. Teismo vertinimu, didelė ieškinio suma negali būti pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neįrodžius nesąžiningų atsakovo veiksmų.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12.       Ieškovas R. G. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 22 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones areštuojant L. B. nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, bendrai 579 240,03 Eur sumai, pavedant turtą surasti bei aprašyti ieškovo pasirinktam antstoliui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1.                      Teismas nepagrįstai vertino, jog atsakovo L. B. veiksmai negali būti pripažinti nesąžiningais. Atsakovas, sudarydamas neskaidrius sandorius, siekė išvengti įsipareigojimų prieš kreditorius, todėl šioje byloje yra būtina išlaikyti status quo L. B. turto atžvilgiu.

12.2.                      Byloje nėra duomenų apie atsakovo turimo turto statusą, galimus apsunkinimus ar turto tikrąją vertę, todėl ieškinio suma atsakovui laikytina didelė. Atsakovo naudai grąžinus ginčo turtą, kurio maksimali vertė pagal bylos duomenis yra 270 000 Eur, ir atlikus išieškojimą, gautų pajamų neužtektų įvykdyti teismo sprendimą, atsižvelgiant į tai, kad priverstinio pardavimo procese pradinė turto kaina yra mažinama 20 – 40 procentų.

13.       Atsiliepime į ieškovo atskirąjį skundą atsakovas L. B. prašo palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 22 d. nutartį ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

13.1.                      Ieškovo pirminis prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo atmestas, o pakartotinai prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nenurodė jokių pasikeitusių aplinkybių.

13.2.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neįsiteisėjęs ir yra apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui, kuris gali priimti atsakovams palankų sprendimą.

13.3.                      Ieškovas nepateikia duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, priešingai byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovo turtinė padėtis yra gera, jis turi paveldėto turto, nuosavybės teise valdo 22 nekilnojamojo turto objektus, taip pat atsakovo turto deklaracijoje po sudarytos ginčijamos turto pirkimo – pardavimo sutarties, deklaruotas piniginių lėšų gavimas. Atsakovas turimo turto neperleido tretiesiems asmenims, jo neįkeitė, neapsunkino.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

15.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pakartotinai atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl apskųstosios nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

16.       Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Iš nurodyto teisinio reglamentavimo akivaizdu, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik nustačius ieškovo reikalavimo tikėtino pagrįstumo sąlygą ir kartu aplinkybę, jog laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas gali sukelti realią riziką, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

17.       Pirmosios instancijos teismas pakartotinai atsisakė byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones konstatavęs, kad nėra įrodyta viena iš šių sąlygų – grėsmė galbūt apeliantui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Apeliantas R. G. atskirajame skunde grėsmę teismo sprendimo įvykdymui sieja su tomis pačiomis aplinkybėmis, kuriomis buvo motyvuojamas ir pradinis toks jo prašymas, nurodant, jog atsakovo L. B. turtinė padėtis yra bloga, kad pirmosios instancijos teismas 2019 m. liepos 2 d. priėmė apeliantui palankų teismo sprendimą, kuriame buvo nustatyta, kad ginčo turto preliminarioji pirkimo – pardavimo ir pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartys buvo sudarytos neteisėtai. Atsakovas L. B. su apelianto pozicija nesutinka, nurodydamas, kad atsakovas jokių nesąžiningų veiksmų, siekiant perleisti jam nuosavybės priklausantį turtą, nesiėmė, todėl nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

18.       Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. liepos 2 d. sprendimu apelianto ieškinį tenkino – ir pripažino atsakovų L. B. ir UAB „Plieninis skydas“ 2018 m. gruodžio 28 d. sudarytą Pirkimo - pardavimo sutartį Nr. JK-12228 negaliojančią ab initio (nuo sudarymo momento) ir taikė restituciją, L. B. iš UAB „Plieninis skydas“ grąžinant žemės sklypą, o UAB „Plieninis skydas“ naudai iš L. B. priteisiant 579 240,03 Eur sumą, taip pat priteisė ieškovui patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nors šis sprendimas dar neįsiteisėjęs ir yra apskųstas apeliacinės instancijos teismui, tačiau, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, ši aplinkybė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aspektu yra pakankama spręsti dėl preliminaraus pareikšto ieškinio pagrįstumo (CPK 144 straipsnio 1 dalis).

19.       Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi apelianto prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo L. B. atžvilgiu atmetė, motyvuodamas tuo, kad nėra antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės galbūt ieškovui palankaus būsimo teismo sprendimo įvykdymui, nes apeliantas nepateikė jokių objektyvių duomenų apie sunkią atsakovo turtinę padėtį, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog atsakovas siekia ar sieks apsunkinti vykdymą būsimo teismo sprendimo.

20.       Apeliantas R. G. su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka ir atskirąjį skundą grindžia tuo, kad ginčo suma atsakovui yra didelė, jo turtinė padėtis bloga ir byloje nėra duomenų apie atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto statusą. Nurodytos aplinkybės, anot ieškovo, suponuoja realią grėsmę, kad atsakovas, siekdamas išvengti teismo sprendimo įvykdymo, turi ketinimus perleisti savo turtą tretiesiems asmenims ar kitokiu būdu nesąžiningai apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą arba padaryti jo įvykdymą neįmanomu.

21.       Pažymėtina, kad aktualioje ir šiuo metu vyraujančioje Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje ne kartą yra pasisakyta, jog nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1724-180/2016; 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1000-196/2017; 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1073-464/2017 ir kt.).

22.       Ieškinio suma bei asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis, galimos šios padėties pokyčio perspektyvos, yra tos aplinkybės, kurias klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendžiantis teismas turėtų vertinti tik atsižvelgdamas į asmens atliktus, atliekamus ir galimus atlikti nesąžiningus veiksmus, t. y. laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai. Jeigu į bylą nepateikiama duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, t. y. jo veiksmus, kuriais specialiai siekiama sumažinti turimo turto masę, atsakovo turto bei piniginių lėšų areštas neturėtų būti taikomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1724-180/2016; 2017 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-96-302/2017; 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-513-464/2018; 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1156-464/2018; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-422-464/2019; ir kt.).

23.       Taigi, tikėtiną grėsmę, kaip vieną iš sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, patvirtinti gali tik duomenys apie atsakovo nesąžiningumą ir (ar) jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, turint tikslą išvengti ieškovo naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-272-370/2019; 2018 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1462-516/2018; 2018 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-773-464/2018; 2017 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; kt.), t. y. laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai asmuo pateikia konkrečių duomenų, bent tikėtinai pagrindžiančių atsakovo sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą. Todėl svarbu yra nustatyti ne asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti apribojimus, turtinę padėtį ir pareikšto jam ieškinio sumos reikšmingumą, bet jo elgesį sąžiningumo aspektu (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019).

24.       Pažymėtina, kad asmens nesąžiningumas, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, nėra preziumuojamas, todėl jį įrodyti pareiga tenka tam asmeniui, kuris prašo tokių priemonių imtis prieš kitą asmenį (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-204-196/2018 ir kt.). Taigi laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudoti asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.).

25.       Apeliantas savo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iš esmės grindžia tik tuo, kad ginčas tarp šalių kilęs dėl didelės pinigų sumos, o atsakovo L. B. turtinė padėtis sunki. Taigi apeliantas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio iš esmės net ir nesiejo su atsakovo galbūt nesąžiningų veiksmų atlikimu, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę pagrįsdamas išimtinai pareikšto reikalavimo dydžiu ir sunkia atsakovo turtine padėtimi. Tačiau, kaip jau minėta, teismų praktikoje vien didelės ieškinio sumos kriterijus nėra pakankamas pagrindas taikyti tokias priemones, varžančias asmens turtines teises, juolab, kad turto arešto paskirtis yra nesąžiningų veiksmų užkardymas, o ne skolininko lėšų, iš kurių vėliau būtų galima atsiskaityti su kreditoriumi pagal teismo sprendimą, sukaupimas.

26.       Pažymėtina, kad asmens finansinis nepajėgumas įvykdyti sprendimą ir asmens nenorėjimas ar vengimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Kitu atveju, t. y. jeigu ieškinio reikalavimai būtų tenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtektų, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas.

27.       Esant pirmiau nurodytai vyraujančiai teismų praktikai, pirmosios instancijos teismas, net ir konstatavęs prastą atsakovo turtinę padėtį, tačiau nenurodęs absoliučiai jokių motyvų dėl atsakovo (ne)sąžiningumo, neturėjo pagrindo pripažinti esant antrajai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygai CPK 144 straipsnio 1 dalies prasme, nes, kaip jau buvo ne kartą išaiškinta Lietuvos apeliacinio teismo, laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-262-464/2019; 2018 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1769-790/2018; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016), todėl laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos kaip instrumentas skolininko turtui, iš kurio kreditorius galėtų vėliau patenkinti reikalavimą, sukaupti.

28.       Šalys civiliniame procese yra lygios, ir vien ieškinio pateikimas, nepateikus jokių įrodymų, kad atsakovas vengs vykdyti teismo sprendimą arba atliks ateityje veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesudaro pagrindo varžyti atsakovo teises taikant laikinąsias apsaugos priemones. Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, to iš esmės ir siekia apeliantas (ieškovas), būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje.

29.       Apelianto atskirojo skundo argumentai, kad atsakovo nesąžiningi veiksmai buvo konstatuoti pirmosios instancijos teismui pripažinus, jog atsakovas sudarė neskaidrius ir ne rinkos kaina sandorius, tokiu būdu slėpdamas turtą nuo savo kreditorių siekia išvengti teismo sprendimo įvykdymo, neįrodo, kad atsakovas sieks išvengti sprendimo įvykdymo. Pažymėtina, kad atsakovas L. B. nesutiko su ieškinio reikalavimais ir prašė ieškinį atmesti, o teismui priėmus palankų sprendimą apeliantui, jį apskundė apeliacinės instancijos teismui, ir sprendimas šios nutarties priėmimo dienai nėra įsiteisėjęs.

30.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje proceso stadijoje nėra nustatytas bent tikėtinas atsakovo nesąžiningumas, siekiant ateityje išvengti galbūt jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo, todėl pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju pagrįstai netenkino prašymo atsakovo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

31.       Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tokia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo privalomoji sąlyga, kaip grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, taigi pirmosios instancijos teismas šį klausimą išsprendė teisingai, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

32.       Kadangi atsakovas L. B. nors ir prašė priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, šių išlaidų patyrimo faktą bei dydį pagrindžiančių dokumentų į bylą nepateikė, apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimas jai iš atsakovų nepriteisiamas (CPK 93, 98 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja        Danguolė Martinavičienė