Administracinė byla Nr. A858-2332/2011

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00679-2010-0

Procesinio sprendimo kategorija 3.5. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. spalio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Audriaus Bakavecko, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. T. H. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. T. H. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinei dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyrius (toliau – ir VSAT) 2010 m. rugsėjo 13 d. priėmė sprendimą Nr. 155-50 (toliau – ir Sprendimas) (b. l. 9), kuriuo nusprendė įpareigoti L. T. H. kartu su nepilnamečiu vaiku N. M. D. T. išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Pareiškėja L. T. H. skundu (b. l. 6–7) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Sprendimą. Pareiškėja nurodė, kad 2010 m. rugpjūčio 9 d. dokumentų patikrinimo metu nustatyta, jog ji Lietuvos Respublikoje gyvena neteisėtai nuo 2004 m. vasario 24 d., t. y. nuo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo laiko pabaigos, o nepilnametis sūnus N. M. D. T. neteisėtai gyvena Lietuvos Respublikoje nuo gimimo, t. y. nuo 2002 m. gruodžio 21 d. Sprendimu atsakovas įpareigojo pareiškėją su nepilnamečiu vaiku išvykti iš Lietuvos Respublikos į Vietnamo Socialistinę Respubliką per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Ginčo, jog pareiškėja Lietuvos Respublikoje gyvena pasibaigus leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje laikui, nėra. Pareiškėja akcentuoja, kad Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl to, kad nebuvo atsižvelgta į tai, jog nepilnametis sūnus gimė Lietuvoje, mokosi Klaipėdos miesto L. Stulpino pagrindinėje mokykloje, su juo elgiamasi, kaip su lygiateisiu Lietuvos Respublikos piliečiu, neįvertinti šeimos ryšiai, socialinis ryšys su Lietuvos valstybe, kurioje gyvena daugiau nei 20 metų. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, neužtenka tik patvirtinti neteisėto buvimo valstybėje faktą, tačiau reikia atsižvelgti ir įvertinti užsieniečio asmeninius interesus, jo pavojingumą ir kitus kriterijus, tačiau atsakovas šių aplinkybių nevertino, todėl Sprendimas įpareigoti išvykti iš Lietuvos Respublikos, nesuteikiant galimybės legalizuoti jų buvimo Lietuvos Respublikoje iš jos neišvykus, yra neproporcinga priemonė siekiamiems administravimo tikslams.

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinė atsiliepimu į skundą (b. l. 21–24) prašė skundo netenkinti ir palikti spendimus nepakeistus. Atsakovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) nuostatas užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje, turėdamas negaliojantį leidimą. Įstatyme imperatyviai yra numatyta, kad institucija privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais priimti sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, neatsižvelgdama į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, tai yra teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir kt. Tos teisės aiškinimas nepažeidžia pareiškėjos minėtų teisės aktų garantuojamų teisių į asmeninį ir šeiminį gyvenimą, nes įpareigojimas išvykti nėra vykdomas priverstinio pobūdžio priemonėmis. Pareiškėjos atžvilgiu pritaikyta švelnesnioji sankcija – įpareigojimas išvykti.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 29 d. sprendimu (b. l. 109–113) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad sprendžiant klausimą dėl to, ar priimant skundžiamą sprendimą nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, pirmiausia pažymėtina, jog Įstatymas esmės nustato tik sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti priėmimo pagrindus bei sprendimus priimančias institucijas, o detalesnę šios procedūros tvarką paveda nustatyti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui. Vykdydamas šį įstatymų leidėjo pavedimą, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. IV-429 patvirtino Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo taisykles (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 2 punktas nustato, jog užsienietis įpareigojamas išvykti Įstatymo 125 straipsnyje nustatytais pagrindais. Teisės aktų leidėjas nesuteikė sprendimą dėl įpareigojimo išvykti priimančiai institucijai diskrecijos priimti ar nepriimti tokio sprendimo. Be to, Įstatymo
125 straipsnio nuostatų analizė to paties įstatymo 124 straipsnio 1 ir 2 dalių, nustatančių atvejus, kada užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos, kontekste leidžia teigti apie formalų pagrindų dėl užsieniečių įpareigojimo išvykti nustatymą. Pastaroji aplinkybė aiškiai atsispindi Taisyklių 19 punkte, nustatančiame, kad dokumentai dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti turi būti išnagrinėti ir sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti turi būti priimtas ne vėliau kaip per
2 darbo dienas nuo fakto, kad yra įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 125 straipsnyje nustatyti užsieniečio įpareigojimo išvykti pagrindai, nustatymo dienos, o jeigu užsienietis sulaikytas ne ilgiau kaip 48 valandoms – ne vėliau kaip per 48 valandas nuo sulaikymo momento. Taigi, sisteminė ir lingvistinė paminėtų teisės aktų nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog atliekamas tyrimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos apsiriboja tik konkretaus fakto (nagrinėjamu atveju – kad pareiškėja ir jos nepilnametis sūnus gyvena Lietuvos Respublikoje, pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui ir faktinių teisės aktuose nustatytų pagrindų buvimo nustatymu).

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad toks teisės aiškinimas nepažeidžia pareiškėjos nurodomų Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tarptautinių ir Europos Sąjungos teisės aktų garantuojamų teisių į asmeninį ir šeiminį gyvenimą, nes įpareigojimas išvykti iš šalies nėra vykdomas priverstinio pobūdžio priemonėmis. Sprendimo dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos nevykdymas yra pagrindas išsiuntimo procedūrai pradėti, kurios metu, be kita ko, ir yra įvertinami šeiminiai ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis bei esami ekonominiai, socialiniai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika. Todėl pareiškėjos nurodomi argumentai, kad įpareigojimas išvykti pažeistų jos šeimos interesus, nepilnamečio sūnaus interesus, kilmės šalyje dėl nusistovėjusių tradicijų ir požiūrio į nesusituokusią šeimą gali būti diskriminuojama ir pan., nėra reikšmingi šios bylos nagrinėjimo kontekste. Būtent tokia teisminė praktika yra formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo. Kiekviena valstybė narė savo nacionalinėje teisėje turi numatyti Šengeno susitarimo įgyvendinimo 23 straipsnyje įtvirtintų bazinių taisyklių, skirtų trečiųjų valstybių piliečiams, neatitinkantiems ar nebeatitinkantiems trumpalaikio buvimo jos teritorijoje sąlygų, įgyvendinimo nuostatas, ypač kiek tai susiję su išsiuntimo taikymo sąlygomis. Pažymėtina, kad Šengeno susitarimo įgyvendinimo 23 straipsnio 3 dalis nėra skirta tik išsiuntimo sprendimui, kurį būtų galima priverstinai vykdyti, priešingai, ji yra susijusi su trečiosios šalies piliečio išsiuntimo tikslu, tiksliai neatskiriant administracinio sprendimo ir jo vykdymo (žr. 2009 m. gegužės 19 d. generalinės advokatės Juliane Kokott išvadą byloje Zurita Garc?a (C-261/08 ir
C-348/08, 50 p.). Šiuo atveju administracinis sprendimas suprantamas kaip išsiuntimo sprendimas, kuris vykdomas savanoriškai, o administracinio sprendimo vykdymas suprantamas kaip priverstinis išsiuntimo sprendimo vykdymas. Taigi pagal cituojamą teisinį reguliavimą nacionalinėje teisėje nėra kliūčių numatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį užsieniečiai, kurie neatitinka arba nebeatitinka kurios nors Susitariančiosios Šalies teritorijoje buvimui taikomų reikalavimų, paprastai privalo nedelsdami išvykti iš Susitariančiųjų šalių teritorijų. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė, jog ji nori neišvykusi iš Lietuvos Respublikos legalizuoti savo buvimą šalyje, negali būti pagrindu pripažinti spendimą dėl įpareigojimo išvykti neteisėtu. Pagal užsieniečių teisinės padėties įstatymo 28 straipsnio 3 dalies nuostatas, užsienietis kreiptis dėl leidimo gyventi išdavimo gali tik tada, kai jis Lietuvos Respublikos teritorijoje yra teisėtai. Šiuo atveju pareiškėja ir jos nepilnametis sūnus pagal užsieniečių teisinės padėties įstatymo 39 straipsnio 2 punkto nuostatas yra laikomi neteisėtai gyvenantys Lietuvos Respublikoje, todėl toks prašymo pateikimas yra neįmanomas. Tik pareiškėjai išvykus į kilmės šalį ir joje kreipusis į konsulinę įstaigą dėl vizos išdavimo ir teisėtai atvykus į Lietuvos Respubliką, ji galėtų teikti tokį prašymą dėl leidimo gyventi išdavimo. Pareiškėja ir jos nepilnametis sūnus nėra įtraukti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, taip pat nepaskelbtas įspėjimas dėl neįleidimo į Šengeno sutarties šalių valstybių erdvę. Todėl pareiškėjai nėra sudarytos kliūtys pasinaudoti pirmiau nurodomu elgesio modeliu, realizuojant norą gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Institucija privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais priimti sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, neatsižvelgdama į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A756-671/2009).

III.

Pareiškėja L. T. H. apeliaciniu skundu (b. l. 115–117) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų panaikintas atsakovo Sprendimas. Pareiškėja, be argumentų, nurodytų skunde pirmosios instancijos teismui, pažymi, kad Sprendimas priimtas be Vaiko teisių apsaugos tarnybos sutikimo, vėliau ši tarnyba net neinformuota apie nepilnamečio vaiko teisių ir laisvių suvaržymą. Sprendimas pažeidžia tiek pareiškėjos, tiek jos sūnaus teises. Teismas turėjo vertinti ir Civilinio kodekso bei Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatas. ES valstybėje narėje būtina atsižvelgti į šeimos gyvenimo gerbimą pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 8 straipsnį. Byloje turi būti taikomos 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB nuostatos, įgyvendinta teisė į šeimų susijungimą. Pareiškėja, gavusi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, turėtų galimybę ieškoti darbo Lietuvoje. Išvykus į kilmės valstybę, nukentėtų pareiškėjos vaikas, jam būtų sunku adaptuotis. Pagal 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/115/EB, priimant sprendimą dėl išsiuntimo ir apsisprendžiant dėl išsiuntimo sprendimo vykdymo, turi būti atsižvelgiama į asmenines priežastis ir į šeimos narių vienybės principą. Kiekvienu atveju turi būti įvertinti užsieniečio asmeniniai interesai, šeimos vienybės principas, užsieniečio pavojingumas, kiti kriterijai.

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinė atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 123–125) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsakovas iš esmės remiasi tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti atsiliepime pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Byloje ginčas kyla dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriaus 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. 155-50, kuriuo pareiškėja L. T. H. ir jos nepilnametis sūnus N. M. D. T. įpareigoti išvykti iš Lietuvos Respublikos, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nekyla ginčo dėl faktinių aplinkybių: pareiškėjai keletą kartų buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau ginčijamo Sprendimo priėmimo metu pareiškėja Lietuvos Respublikoje gyveno pasibaigus jai išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo laikui. Jos sūnus N. M. D. T. gimė Lietuvos Respublikoje, tačiau ginčijamo Sprendimo priėmimo metu taip pat neturėjo Šengeno valstybių vizos ar leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, taip pat sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai nevertino faktinių aplinkybių, kurios reikšmingos veiksmingai užtikrinant pareiškėjos ir jos sūnaus teises į asmeninį ir šeimos gyvenimą.

Atmesdamas pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismas iš esmės konstatavo, kad atliekamas tyrimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos apsiriboja tik konkretaus fakto (nagrinėjamu atveju – kad pareiškėja ir jos nepilnametis sūnus gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui ir faktinių teisės aktuose nustatytų pagrindų buvimo) nustatymu. Teismas konstatavo, kad toks teisės aiškinimas nepažeidžia pareiškėjos teisių į asmeninį ir šeiminį gyvenimą, nes įpareigojimas išvykti iš šalies nėra vykdomas priverstinio pobūdžio priemonėmis, o sprendimo dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos nevykdymas yra pagrindas išsiuntimo procedūrai pradėti (Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 126 str. 1 d. 1 p.), kurios metu, be kita ko, ir yra įvertinami šeiminiai ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis bei esami ekonominiai, socialiniai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika (Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 128 str. 1 d. 2 ir 3 p.). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tokią teisminę praktiką formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Taigi byloje keliami reikšmingi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ aiškinimo ir taikymo klausimai.

Išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausiai konstatuoja, kad Lietuvos Respublikoje užsieniečių teisinės padėties klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, taip pat šį įstatymą įgyvendinantys teisės aktai. Kartu pažymėtina, kad Europos Sąjunga ir jos valstybės narės bendrai įgyvendina kompetenciją laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės srityje. Atitinkamai, Europos Sąjungai yra suteikta kompetencija priimti teisėkūros aktus, reglamentuojančius užsieniečių teisinę padėtį ES valstybėse narėse, įskaitant ir neteisėtai jų teritorijose esančių užsieniečių grąžinimo į trečiąsias valstybes klausimus.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog aiškindamos ir taikydamos Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas valstybės institucijos, taip pat ir teismai, privalo atsižvelgti į Europos Sąjungos teisės turinį ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas aiškinti suderinamai su Europos Sąjungos teisės aktais ir jų nuostatas plėtojančia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika, o kolizijos tarp ES teisės normos ir Lietuvos Respublikos teisės normos atveju – netaikyti Lietuvos Respublikos teisės normos. Tokia pareiga įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje 2 dalį; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. ir 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimus; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-207/2007; 2007 m. gegužės 27 d. išplėstinės kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A8-238/2007; 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1204/2010), ir ES teisėje.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad sprendžiant šioje byloje iškilusius klausimus, būtina vadovautis netiesioginio Europos Sąjungos teisės, įskaitant direktyvas, veikimo principu. Šis principas reiškia, kad valstybės narės teismas, taip pat kitos kompetentingos valstybės institucijos, aiškindamos ir taikydamos nacionalinę teisę, nesvarbu, ar jos nuostatos priimtos prieš įsigaliojant direktyvai, ar po to, turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas (ESTT 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje Marleasing (C‑106/89), 8 p.; 2008 m. birželio 24 d. sprendimas byloje Commune de Mesquer (C‑188/07), 84 p.; 1997 m. gruodžio 18 d. sprendimas byloje Inter- Environnement Wallonie (C-129/96), 40 p.; 2004 m. vasario 12 d. sprendimas byloje Henkel KgaA (C-218/01), 60 p. ir kt.). Minėtą būtinybę nacionalinę teisę aiškinti pagal direktyvų nuostatas ir tikslus yra ne kartą pažymėjęs ir Vyriausiasis administracinis teismas (2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje A858-1810/2010; 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010 ir kt.). Be to, aiškinant ir taikant teisės normas šioje byloje, būtina atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos įtvirtinamas nuostatas dėl asmeninio ir šeimos gyvenimo apsaugos.

Vertindama ES teisėje įtvirtintus reikalavimus, taikytinus šioje byloje, išplėstinė teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad ginčijamo Sprendimo priėmimo metu galiojo 1990 m. birželio 19 d. Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo įgyvendinimo (toliau – ir KĮŠS), esančios sudedamąja ES teisės dalimi, nuostatos.

KĮŠS 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad užsieniečiai, kurie neatitinka arba nebeatitinka kurios nors Susitariančiosios Šalies teritorijoje trumpalaikiam buvimui taikomų reikalavimų, paprastai privalo nedelsdami išvykti iš Susitariančiųjų Šalių teritorijų. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jei tokie užsieniečiai savo noru neišvyko arba galima daryti prielaidą, kad jie neišvyks, arba jei jų neatidėliotinas išvykimas yra būtinas nacionalinio saugumo ar viešosios tvarkos sumetimais, jie turi būti išsiųsti iš Susitariančiosios Šalies, kurioje buvo sulaikyti, pagal tos Susitariančiosios Šalies įstatymus, o jei pagal įstatymus išsiųsti neleidžiama, atitinkama Susitariančioji Šalis gali leisti atitinkamiems asmenims likti savo teritorijoje.

Įvertinus šias nuostatas darytina išvada, kad kiekviena valstybė narė savo nacionalinėje teisėje turi numatyti KĮŠS 23 straipsnyje įtvirtintų pagrindinių taisyklių, skirtų trečiųjų valstybių piliečiams, neatitinkantiems ar nebeatitinkantiems trumpalaikio buvimo jos teritorijoje sąlygų, įgyvendinimo nuostatas, ypač kiek tai susiję su išsiuntimo taikymo sąlygomis. KĮŠS 23 straipsnio 3 dalis nėra skirta tik išsiuntimo sprendimui, kurį būtų galima priverstinai vykdyti, priešingai, ji yra susijusi su trečiosios šalies piliečio išsiuntimo tikslu, tiksliai neatskiriant administracinio sprendimo ir jo vykdymo (žr. 2009 m. gegužės 19 d. generalinės advokatės Juliane Kokott išvadą byloje Zurita Garc?a (C‑261/08 ir C‑348/08, 50 p.). Šiuo atveju administracinis sprendimas suprantamas kaip išsiuntimo sprendimas, kuris vykdomas savanoriškai, o administracinio sprendimo vykdymas suprantamas kaip priverstinis išsiuntimo sprendimo vykdymas. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aiškindamas KĮŠS 23 straipsnio turinį ESTT 2009 m. spalio 22 d. sprendime Zurita Garc?a (C‑261/08 ir C‑348/08, 59 - 66 p.) nurodė, jog kai trečiosios valstybės piliečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas, nes jis neatitinka ar nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, ši valstybė narė neprivalo priimti sprendimo jį išsiųsti.

Pažymėtina ir tai, kad 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamentas ir Taryba priėmė direktyvą 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir direktyva). Pagal šios direktyvos 20 straipsnio 1 dalį ES valstybės narės jos nuostatas privalėjo įgyvendinti nacionalinėje teisėje iki 2010 m. gruodžio 24 d. (išskyrus direktyvos 13 straipsnio 4 dalį). Direktyvos 21 straipsnyje nurodyta, kad ši direktyva pakeičia Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo 23 ir 24 straipsnio nuostatas. Taigi aiškinant UTPĮ ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas, privalo būti atsižvelgiama ir į minėtoje direktyvoje įtvirtintą teisinį reguliavimą.

Pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą grąžinimas – tai trečiosios šalies piliečio grįžimo procesas – savanoriškai vykdant prievolę grįžti arba priverstinai. Pagal direktyvos 3 straipsnio 1 dalies 4 punktą sprendimas grąžinti – tai administracinis ar teismo sprendimas ar aktas, kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti, o pagal 5 punktą išsiuntimas – priverstinis prievolės grįžti įvykdymas, tai yra fizinis išvežimas iš valstybės narės.

Direktyvos 5 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintas imperatyvas, reikalaujantis, kad įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės tinkamai atsižvelgtų į šeimos gyvenimą ir laikytųsi negrąžinimo principo. Direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės priima sprendimą grąžinti (kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti) kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių, o pagal šio straipsnio 4 dalį valstybės narės, atsižvelgdamos į asmenines, humanitarines ar kitas priežastis, bet kuriuo metu gali suteikti atskirą leidimą gyventi ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti neteisėtai jų teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui, tokiu atveju sprendimas grąžinti nepriimamas.

Be to, pagal šios direktyvos 14 straipsnio (apsaugos priemonės iki grąžinimo) 1 dalies a punktą valstybės narės užtikrina, kad trečiųjų šalių piliečių atžvilgiu, pagal 7 straipsnį suteiktu laikotarpiu savanoriškai išvykti ir laikotarpiais, kuriais pagal 9 straipsnį buvo atidėtas išsiuntimas, kiek įmanoma būtų atsižvelgiama į principą – išlaikyti jų teritorijoje esančių šeimos narių vienybę. Galiausiai atkreiptinas dėmesys į tai, kad direktyvos preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje expressis verbis nurodyta, jog pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą.

Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, įvertinus pirmiau minėtas KĮŠS nuostatas ir ją plėtojančią ESTT praktiką, aptartas direktyvos nuostatas, galima daryti kelias išvadas. Pirma, net jei užsieniečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas, nes jis neatitinka ar nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, ES teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo jį išsiųsti. Antra, sprendžiant klausimą dėl užsieniečio grąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti įvertinamos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, įskaitant asmenines priežastis, susijusias su asmens privataus ir šeimos gyvenimo apsauga, taip pat poreikiu užtikrinti nepilnamečių teisių apsaugą. Be to, Lietuvos vyriausias administracinis teismas pastaruoju metu formuojamoje praktikoje yra konstatavęs, jog aiškinant minėtas direktyvos  nuostatas darytina išvada, kad reikalavimas įvertinti visas reikšmingas faktines aplinkybes taikytinas ir priimant išsiuntimo sprendimą (Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties atitikmuo – įpareigojimas išvykti), ir apsisprendžiant dėl išsiuntimo sprendimo vykdymo (Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties atitikmuo – išsiuntimas) (žr. LVAT 2009 m. spalio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009). Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, toks teisės aiškinimas yra optimalus ir nėra pagrindo nuo jo nukrypti. Atitinkamai UTPĮ ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos privalo būti aiškinamos atsižvelgiant į pirmiau aptartą ES teisės turinį.

V.

UTPĮ 2 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos – teisės aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas, pagal kurį užsienietis per nustatytą laiką savarankiškai privalo palikti Lietuvos Respublikos teritoriją. UTPĮ 125 straipsnyje nurodyta, jog užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, jeigu: 1) jam panaikinta viza; 2) jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi; 3) jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui; 4) jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui; 5) į Lietuvos Respubliką jis atvyko teisėtai, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo laikinai gyventi ar leidimo nuolat gyventi, jeigu privalo jį turėti; 6) jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2, 4, 5 dalyse nustatytą užsieniečiams buvimo be vizos laiką; 7) į Lietuvos Respubliką jis atvyko turėdamas kitos Šengeno valstybės išduotą vizą, kuri nesuteikia jam teisės būti Lietuvos Respublikos teritorijoje.

UTPĮ 2 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos – priverstinis užsieniečio išvežimas ar išvesdinimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos teisės aktų nustatyta tvarka. UTPĮ 126 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu: 1) jis per nustatytą laiką neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos;  2) jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra; 3) jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai; 4) priimtas sprendimas jį išsiųsti iš kitos valstybės, kuriai taikoma 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos direktyva 2001/40/EB dėl abipusio sprendimų dėl trečiųjų šalių piliečių išsiuntimo pripažinimo.

Be to, UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika; 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

Įvertinusi minėtas UTPĮ nuostatas teisėjų kolegija daro išvadą, kad jos, numatydamos ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos procedūras, iš esmės atitinka direktyvos nuostatas. Kita vertus, atskirų procedūrų buvimas savaime nereiškia, kad sprendimas dėl įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ir sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos yra skirtingos teisinės kategorijos, ir kad šie sprendimai (ar vienas iš jų) gali būti priimami vien pasitvirtinus neteisėto buvimo valstybėje faktui. Tokį UTPĮ nulemia teleologinis ir sisteminis UTPĮ nuostatų aiškinimas.

Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad nors UTPĮ įtvirtina dvi atskiras procedūras, o tais atvejais, kai nėra tikimybės, jog bus pakenkta grąžinimo procedūros tikslams, pagal direktyvos preambulės 10 dalį savarankiškam (savanoriškam) grįžimui turėtų būti teikiama pirmenybė, abiejų procedūrų tikslas yra tas pats – pasiekti, kad užsieniečio, kuris neatitinka ar nebeatitinka buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygų, nebeliktų Lietuvos Respublikos teritorijoje. Akivaizdu, kad ir vienos, ir kitos procedūros metu gali paaiškėti aplinkybių, kurios leidžia daryti prielaidą, jog poreikis užtikrinti asmens teises gali nusverti poreikį pasiekti, kad tas asmuo nebebūtų Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Turint omenyje šį tikslą, manytina, kad jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę, gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę. Priešingas UTPĮ nuostatų aiškinimas nebūtų suderinamas su procedūrinės ekonomijos principu, nes kai kuriais atvejais galėtų būti priimami sprendimai, įpareigojantys užsieniečius išvykti iš Lietuvos Respublikos, nors jau šių sprendimų priėmimo metu būtų akivaizdu, kad minėti asmenys dėl įvairių aplinkybių tokių sprendimų neketina vykdyti ir, tikėtina, juos ginčys teismuose. Vadinasi, tokiais atvejais minėtų sprendimų priėmimas apskritai neprasmingas, nes asmenims savanoriškai neišvykus iš Lietuvos Respublikos ir vėliau pradėjus nagrinėti klausimą dėl jų prievartinio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos, bet kuriuo atveju tektų įvertinti visas reikšmingas faktines aplinkybes, kurios jau buvo žinomos prieš priimant sprendimą įpareigoti juos išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Nors atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pareiškėjos atžvilgiu buvo pritaikyta švelnesnioji sankcija – įpareigojimas išvykti, akivaizdu, kad toks įpareigojimas yra privalomas, o praktinių pasekmių požiūriu tarp įpareigojimo išvykti ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos esminio skirtumo nėra.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat mano, kad UTPĮ nuostatų aiškinimas, jog visos faktinės aplinkybės, dėl kurių gali nebūti teisinio pagrindo grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, turėtų būti vertinamos tik užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos procedūros metu, galėtų būti problemiškas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio, užtikrinančių teisę į asmeninį ir šeimos gyvenimą, požiūriu. Taip aiškinant UTPĮ nuostatas, praktikoje administracinė ir teismo procedūros, kurių metu būtų sprendžiamas užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimas, paprastai truktų ilgiau, o asmuo, kurio klausimas sprendžiamas, visą tą laiką būtų neaiškumo dėl jo teisinio statuso būsenoje. Tai kai kuriais atvejais savaime keltų abejonių, ar nėra pažeidžiama asmens teisė į asmeninį ir šeimos gyvenimą (žr., pvz., 2011 m. birželio 14 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimą Borisov prieš Lietuvos Respubliką (pareišk. Nr. 9958/04).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog pagal UTPĮ 28 straipsnio 3 dalies nuostatas užsienietis kreiptis dėl leidimo gyventi išdavimo gali tik tada, kai jis Lietuvos Respublikoje yra teisėtai, t. y. kad Lietuvos Respublikos teritorijoje neteisėtai esantis asmuo apskritai negali kreiptis ir gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje, toks argumentas nepagrįstas. Šiuo atveju dėmesys atkreiptinas į tai, kad, viena vertus, UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, kurių buvimas gali lemti, jog asmuo nebus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos teritorijos, šio straipsnio 2 dalyje nurodomi sprendimo išsiųsti sustabdymo pagrindai, tuo tarpu UTPĮ 132 straipsnyje nurodyta, kad jeigu užsieniečio išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos yra sustabdytas dėl šio Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 2–4 punktuose numatytų aplinkybių ir šios aplinkybės per vienerius metus nuo sprendimo išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos vykdymo sustabdymo neišnyko, jam išduodamas leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu. Taigi šiuo atveju įstatymų leidėjas UTPĮ 128 straipsnio 1 dalimi nurodė, jog gali būti aplinkybių, kuomet ir neteisėtai Lietuvos Respublikos teritorijoje buvęs asmuo nebus išsiųstas, taip pat numatė teisinį pagrindą išduoti leidimą laikinai gyventi ir tais atvejais, kai sprendimo dėl asmens išsiuntimo vykdymas yra sustabdytas. Akivaizdu, kad konstatavus, jog UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės konkrečiu atveju yra svarbios ir nulemia, jog asmuo nebus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, jo tolesnis buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje turės būti įteisintas. Atitinkamai UTPĮ 28 straipsnio 3 dalis negali būti aiškinama kaip numatanti, jog asmuo, kuris neteisėtai yra Lietuvos Respublikos teritorijoje pasibaigus jam išduoto leidimo galiojimui, neišvykęs iš Lietuvos Respublikos apskritai negali gauti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Priešingas UTPĮ nuostatų aiškinimas reikštų, jog UTPĮ 128 straipsnio 1 dalies nuostatos iš esmės neturi prasmės, nes tais atvejais, kai asmuo Lietuvos Respublikos teritorijoje yra neteisėtai, jis bet kuriuo atveju turėtų išvykti iš Lietuvos Respublikos, o UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės de facto būtų vertinamos ne priimant sprendimą tokį asmenį išsiųsti, o tuomet, kai jis, būdamas užsienio valstybėje, pateiktų naują prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Tokį UTPĮ nuostatų aiškinimą patvirtina ir šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatos, kuriose nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jo negalima išsiųsti iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo nustatyta tvarka.

Galiausiai pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756‑422/2009). Taigi prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę, turi būti įvertinta, ar konkrečiu atveju yra faktinių aplinkybių, užkertančių kelią to asmens grąžinimui į užsienio valstybę.

VI.

Padarius išvadą, kad jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę, būtina įvertinti, ar šioje byloje pateikti įrodymai leidžia daryti prielaidą, kad tokių aplinkybių yra. Kaip minėta, ir atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą (b. l. 21-23), ir pirmosios instancijos teismas šio klausimo iš esmės nenagrinėjo.

Įvertinusi byloje esančius įrodymus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos sūnus N. M. D. T., kuriam šiuo metu yra beveik devyneri metai (b. l. 10), mokosi Klaipėdos Liudviko Stulpino pagrindinėje mokykloje (b. l. 8). Pareiškėjos teigimu, jis gimė Lietuvoje ir apskritai nėra buvęs Vietnamo Socialistinėje Respublikoje, be to, jo tėvui yra išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jis joje gyvena (b. l. 45-46). Minėtų faktinių aplinkybių atsakovas neginčija.

Akivaizdu, kad tokiomis aplinkybėmis pareiškėjos ir jos sūnaus grąžinimas į Vietnamo Socialistinę Respubliką pareiškėjos sūnui gali sukelti neigiamų pasekmių. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos 2001 m. kovo 14 d. rekomendacijos Nr. 1504(2001) 7 punkte nurodyta, kad išsiuntimas dėl bet kokių priežasčių neturėtų būti taikomas asmenims, gimusiems ar užaugusiems toje valstybėje, taip pat nepilnamečiams. Taip pat būtina įvertinti ir tai, kad pareiškėjos sūnaus N. M. D. T. tėvas gyvena Lietuvos Respublikoje. Kaip minėta, direktyvos 5 straipsnio 1 dalies b punkte reikalaujama, kad įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės tinkamai užtikrintų šeimos gyvenimo apsaugą. Be to, šiuo atveju svarbios ir Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnio, užtikrinančio teisę į privataus gyvenimo ir šeimos gyvenimą, nuostatos. EŽTT savo praktikoje pripažįsta šeimos ryšių svarbą ir yra ne kartą konstatavęs, jog asmens išsiuntimas, nulemiantis šeimos ryšių nutraukimą, gali būti traktuojamas kaip EŽTK 8 straipsnio pažeidimas (žr., pvz., 2002 m. liepos 11 d. sprendimą Amrollahi prieš Daniją (pareišk. Nr. 56811/00). EŽTT praktikoje pabrėžiama valstybės pareiga užtikrinti sąžiningą pusiausvyrą tarp asmens ir bendruomenės interesų (žr., pvz., 1994 m. rugsėjo 23 d. sprendimas Hokkanen prieš Suomiją (A serija, Nr. 290) bei pareigą priimant sprendimus vadovautis geriausių vaiko interesų užtikrinimo principu ir jo teisių apsauga pagal EŽTK 8 straipsnį (žr., pvz., 2004 m. vasario 5 d. sprendimą Kosmopoulou prieš Graikiją (pareišk. Nr. 60457/00).

Šiuo atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad Lietuvos Respublikos vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog vaikas turi teisę gyventi kartu su savo tėvais ar kitais teisėtais savo atstovais, o šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad išskirti vaiką su tėvais ar kitais teisėtais jo atstovais prieš vaiko, taip pat tėvų (teisėtų jo atstovų) valią galima tik išimtiniais įstatymų numatytais atvejais bei nustatyta tvarka, vadovaujantis teismo sprendimu (nuosprendžiu) ir kai toks išskyrimas vaikui yra būtinas (siekiama išvengti pavojaus vaiko gyvybei, sveikatai, būtina pasirūpinti jo priežiūra, auklėjimu, apsaugoti kitus svarbius vaiko interesus). Be to, kaip minėta UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje taip pat įtvirtintas imperatyvas prieš priimant sprendimą išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos atsižvelgti į visą eilę aplinkybių (teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika; padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą).

Dėl pirmiau išdėstytų argumentų teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamas Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Manytina, kad atsakovas, taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino faktinių aplinkybių, kurios gali užkirsti kelią sprendimo dėl pareiškėjos ir jos sūnaus N. M. D. T. grąžinimui į Vietnamo Socialistinę Respubliką priėmimui. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos L. T. H. apeliacinį skundą patenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriaus 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 155-50 Dėl Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečių L. T. H. bei N. M. D. T. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Sprendimas neskundžiamas.