Administracinė byla Nr. eA-4000-822/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04497-2018-8
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gegužės 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. L. (O. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja O. L. (O. L.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. (15/5-11)11U-1784(01861)/(15/4-1)7U-00018 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.
2. Skunde pareiškėja nurodė, kad nei teikdama prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, nei teikdama ankstesnį prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje nepateikė tikrovės neatitinkančios informacijos. Visi dėl leidimo nuolat gyventi pateikti dokumentai yra realūs ir atitinka tikrovę, o tai, kad įmonė gavo pajamų ir iš kitos veiklos, nei nurodyta verslo plane, pateiktame kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi, nėra tikrovės neatitinkanti informacija. Pareiškėja nekelia nelegalios migracijos grėsmės, kadangi įmonių steigimas ir jų pardavimas užsieniečiams bei konsultacijų teikimas migraciniais klausimais nėra neteisėta veikla (už tokią veiklą Lietuvos Respublikos piliečiams jokios sankcijos netaikomos), o tam, kad tokia veikla būtų pripažinta keliančia nelegalios migracijos grėsmę, dėl kurios taikomos poveikio priemonės, turi būti nustatyta subjektyvioji pusė, t. y. kad asmuo žinojo, jog yra teikiami tikrovės neatitinkantys duomenys, ir siekė juos pateikti.
3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.
4. Departamentas atsiliepime nurodė, kad nagrinėjant pareiškėjos prašymą ir kartu pateiktus dokumentus buvo nustatyta, jog užsienietė formaliai Lietuvos Respublikoje be pertraukos pragyveno pastaruosius 5 metus turėdama leidimą laikinai gyventi, tačiau kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo, kaip uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Juristika“ vadovės, veiklą. Užsienietės vykdoma veikla sietina su tarpininkavimu trečiųjų šalių piliečiams, siekiantiems gauti leidimus laikinai gyventi ar nacionalines vizas teisėtos veiklos pagrindu. Pareiškėja su jos vadovaujamos bendrovės įsteigtų įmonių ar kitų Departamentui žinomų asmenų, siejamų su tarpininkavimu užsieniečiams, įsteigtų įmonių vadovais sudarydavo buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartis, kurių sudarymo aplinkybės kėlė įtarimų, kad šios sutartys buvo sudaromos ne siekiant sukurti realius teisinius santykius, o tik sudaryti sąlygas užsieniečiams formaliai atitikti sąlygas leidimui laikinai gyventi ar nacionalinei vizai gauti ir, gavus vieną iš minėtų dokumentų, legalizuoti savo buvimą Šengeno erdvėje bei naudotis šių dokumentų teikiamais privalumais. Nustatytos aplinkybės leidžia konstatuoti, jog pareiškėja siekė ir siekia piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, siekia įteisinti savo ir savo klientų buvimą Šengeno valstybėse, gaunant iš šios veiklos lėšų. Užsienietės nelegalios migracijos grėsmė pagrįsta pačios užsienietės faktiniu sąmoningu elgesiu, t. y. konkrečiais duomenimis, o ne bendro pobūdžio spėjimais. UAB „Juristika“ paslaugas iš esmės teikia tik užsienio valstybių piliečių valdomoms įmonėms. Dalis bendrovės klientų yra žinomi Departamentui, nes jų dalyviai trečiųjų šalių piliečiai, yra turintys ar turėję leidimus laikinai gyventi arba siekė gauti nacionalines vizas. Iš UAB „Juristika“ banko sąskaitos išrašo matyti, kad verslo plane minima verslo partnerė (verslo plane tai įvardijama kaip „bendradarbiavimas su teisines paslaugas teikiančia įmone“) yra UAB „Teisė“, kurios veikla Departamentui yra gerai žinoma, nes užsieniečiams nuolat yra kuriamos įmonės, kurių pagrindu jie pateikia prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi ar nacionalines vizas, o, kaip paaiškėja, dažnu atveju niekaip nėra įsitraukę į įmonės, kurios pagrindu kreipiasi, valdymą, siekia tik formaliai atitikti teisės aktų reikalavimus ir tokiu būdu legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ar (ir) visoje Šengeno erdvėje. Pareiškėjos veikla taip pat yra žinoma Departamentui, nes ji tarpininkauja trečiųjų šalių piliečiams kreipiantis dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo ar pakeitimo, teisėtos veiklos vykdymo ar darbo Lietuvos Respublikoje. Bendrovės verslo plane pateikti paaiškinimai, kad įmonė teikia tik buhalterines paslaugas, neatitinka tikrovės. UAB „Juristika“ ne pavieniais atvejais steigia įmones ne verslui ir teisėtai veiklai Lietuvos Respublikoje vykdyti, o vien tam, kad trečiųjų šalių piliečiai turėtų formalų pagrindą kreiptis dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo ir tokiu būdu legalizuotų savo buvimą Šengeno šalyse. Departamentas tai yra konstatavęs dėl ne vieno užsieniečio, o įsiteisėjusiuose teismo sprendimuose yra patvirtinta, kad Departamentas pagrįstai nustatė trečiųjų šalių piliečių nelegalios migracijos riziką bei jų siekį piktnaudžiauti migracijos procedūromis. Leidimas laikinai gyventi pareiškėjai reikalingas tam, kad ji ir toliau galėtų nevaržomai keliauti po Šengeno erdvės valstybes, ieškoti klientų, kurie siekia formaliai legalizuoti savo buvimą Šengeno valstybėse. Tai rodo minėtos užsienietės nesąžiningumą, piktnaudžiavimą leidimų gyventi išdavimo procedūra ir leido daryti pagrįstą išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti minėtos užsienietės nelegalios migracijos grėsmė. Išduoti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi Departamentas atsisakė ne tik todėl, kad pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir gali kilti jos nelegalios migracijos grėsmė, bet ir dėl to, kad ji neatitinka ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo (pareiškėjos leidimas laikinai gyventi yra panaikintas).
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėja, remdamasi tuo, kad pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, 2018 m. liepos 27 d. pateikė prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje bendra tvarka; prašyme nurodė, kad viena iš faktinių gyvenamųjų vietų per pastaruosius 10 metų yra adresu: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), taip pat, kad nuo 2016 metų iki prašymo pateikimo dienos eina UAB „Juristika“ direktorės pareigas, pateikė paso kopiją, valstybinės kalbos mokėjimo pažymėjimą, pažymėjimą, patvirtinantį, kad išlaikytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimą dėl santuokos nutraukimo, darbo sutartį su UAB „Juristika“; Departamentas 2018 m. gruodžio 6 d. Sprendimu Nr. (15/5-11)11U-1784(01861)/(15/4-1)7U-00018 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo ir dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo Baltarusijos Respublikos pilietei O. L.“ panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. LT7415080, galiojantį iki 2019 m. liepos 25 d., ir vadovaudamasis Įstatymo 53 straipsnio 1 dalimi nusprendė neišduoti pareiškėjai leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
7. Teismas pažymėjo, kad siekiant gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą nepakanka gyventi Lietuvoje 5 metus (šią aplinkybę pareiškėja atitinka, dėl jos ginčo nėra), taip pat būtina turėti teisėtai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Vertindamas Departamento teiginius, kad pastarosios sąlygos pareiškėja neatitiko, nes prisidėjo prie kitų užsieniečių nelegalios migracijos, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog pareiškėja padėjo savo motinai tvarkyti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje suteikimo, tačiau pareiškėjos motinai, siekusiai įsidarbinti UAB „Juristika“ ekonomiste, buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes nustatyta, kad ji piktnaudžiavo nustatytomis procedūromis; taip pat pareiškėja padėjo savo draugei E. S. pateikti dokumentus Departamentui, kuris nusprendė, kad E. S. taip pat piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Vadinasi, pareiškėja iš tikrųjų prisidėjo prie kitų užsieniečių nelegalios migracijos (Departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54 patvirtinto Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Kriterijų aprašas) 6.11 p.), o tai pagal Kriterijų aprašo 9 punktą yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog vien šiuo aspektu pareiškėja neatitiko Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto, todėl jai pagal šio įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą buvo pagrįstai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje.
8. Pirmosios instancijos teismas taip pat pabrėžė, jog Departamentas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, Departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (Kriterijų aprašo 6.2 p.), nes nustatyta, jog UAB „Juristika“ yra susijusi su asmenimis, kurie tarpininkauja užsieniečiams gaunant leidimus laikinai gyventi steigdami fiktyvias įmones (Kriterijų aprašo 6.4 p.), tai įvertinta skundžiamame sprendime. Vadinasi, pareiškėja neatitiko Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto, todėl jai pagal šio įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą buvo pagrįstai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje.
III.
9. Pareiškėja O. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti.
10. Apeliaciniame skunde pareiškėja dėsto aplinkybes, analogiškas nurodytoms skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad:
10.1. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėja neatitiko sąlygos teisėtai gyventi Lietuvoje pagal leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, yra nepagrįsta, kadangi pareiškėja nuo 2013 m. liepos iki 2018 m. liepos 27 d. (t. y. kai buvo pateiktas prašymas dėl ilgalaikio Europos Sąjungos gyventojo leidimo išdavimo) Lietuvoje gyveno teisėtai turėdama leidimus laikinai gyventi Lietuvoje. Todėl pareiškėja atitiko abi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto sąlygas. Padarydamas išvadą, jog pareiškėja neatitinka sąlygos dėl 5 metų gyvenimo pagal leidimus laikinai gyventi, teismas šios savo išvados nepagrindė – nenurodė, kada iki 2018 m. liepos 27 d. pareiškėja Lietuvos Respublikoje gyveno neteisėtai, ne pagal leidimą laikinai gyventi. Paskutinis pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo panaikintas, tačiau tik 2018 m. gruodžio 6 d., t. y. po to, kai pareiškėja buvo 5 metus pragyvenus teisėtai turėdama leidimus laikinai gyventi. Įstatyme nėra įtvirtinta, kad, jei po 5 metų yra panaikinamas asmens turimas leidimas laikinai gyventi, negali būti gaunamas leidimas nuolat gyventi. Remiantis Tarybos 2003 m. lapkričio 25 d. direktyva 2003/109/EB „Dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva), užsieniečiai, kurie prieš pat paduodami atitinkamą pareiškimą yra penkerius metus teisėtai ir nuolat pragyvenę valstybės narės teritorijoje, įgyja ilgalaikio Europos Sąjungos gyventojo statusą, o tai reiškia, kad jiems turi būti išduotas leidimas nuolat gyventi. Direktyvos reikalavimai yra įtvirtinti Įstatyme, kurio 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostata būtent įgyvendina nurodytą Direktyvą, todėl turi būti aiškinama remiantis Direktyva ir negali būti aiškinama plačiau, t. y. nustatant papildomus reikalavimus poįstatyminiais aktais ar administracine praktika.
10.2. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja kelia nelegalios migracijos grėsmę, yra nepagrįsta. Pareiškėjos motina sirgo vėžiu, dokumentų pateikimo metu ji turėjo 100 proc. įmonės akcijų ir turėjo verslo idėją dėl prekybos grafitu ir sąžiningai tikėjosi šią veiklą vykdyti, tačiau Departamentas spręsdamas dėl leidimo išdavimo pareiškėjos motinai, nusprendė šia verslo idėja ir verslo planu nepatikėti ir leidimo neišdavė. Po dokumentų pateikimo paaiškėjo, jog pareiškėjos motinai yra sunkios formos vėžys, gavus neigiamą sprendimą buvo nuspręsta jokių priemonių dėl to nesiimti ir nesiginčyti. Šiuo atveju nei iš pareiškėjos pusės, kuri rūpinosi savo motinos situacija, nei iš jos motinos pusės jokios nelegalios migracijos nėra. Pareiškėjos veiksmuose taip pat nėra jokios pagalbos nelegaliai migracijai, pareiškėja netarpininkavo E. S. ir niekaip neprisidėjo prie E. S. veiksmų siekiant gauti dokumentus, leidžiančius būti Lietuvoje. Paprašyta draugės E. S., pareiškėja tik nunešė du dokumentus Departamentui, t. y. pareiškėja neteikė šių dokumentų veikdama E.S. vardu ar savo vardu, o tiesiog perdavė juos Departamentui (atliko kurjerio funkciją).
10.3. Teismas padarė išvadą, jog buvo pateikta tikrovės neatitinkanti informacija, nes UAB „Juristika“ neva yra susijusi su asmenimis, kurie tarpininkauja užsieniečiams gaunant leidimus laikinai gyventi steigdami fiktyvias įmones, tačiau nėra aišku, nei kuo pasireiškia neteisėta UAB „Juristika“ veikla, nei koks tai yra bendradarbiavimas ir su kokiais asmenimis bei kas patvirtina fiktyvių įmonių steigimą. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė, kuo konkrečiai steigiant įmones pasireiškia pareiškėjos vaidmuo nelegaliai migracijai. Trečiųjų šalių piliečių konsultavimas savaime nėra neteisėta veikla.
10.4. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl to, kad priimdamas skundžiamą Sprendimą Departamentas turėjo pareigą apklausti pareiškėją ir išsiaiškinti, ar yra pagrindas teigti, kad ji kelia nelegalios migracijos grėsmę, t. y. ar yra veikos subjektyvioji pusė. Būtent atlikęs apklausą atsakovas būtų nustatęs, jog nėra subjektyviosios pusės, nes vien tai, kad asmuo teikia konsultacijas, padeda užpildyti dokumentus ar juos nuneša migracijos tarnyboms, nėra neleistina, teisei priešinga veika, ji būtų tokia tik tuo atveju, jei asmuo žinotų, kad teikia tikrovės neatitinkančius dokumentus.
11. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytą poziciją, apeliacinį skundą prašo atmesti. Papildomai pažymi, kad nagrinėdamas pareiškėjos prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Departamentas turėjo įvertinti ir tai, ar nėra pareiškėjai išduoto leisimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindų. Nustatęs leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus, įtvirtintus Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktuose, Departamentas panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl pareiškėja neatitiko nė vieno iš leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo. Departamentas taip pat atkreipė dėmesį, kad leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pagal savo teisines pasekmes akivaizdžiai skiriasi nuo leidimo laikinai gyventi, todėl išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiui yra keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
12. Ginčas šioje byloje kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo panaikintas pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir nuspręsta pareiškėjai neišduoti leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
13. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė konstatavęs, kad siekiant gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą nepakanka gyventi Lietuvoje 5 metus, taip pat būtina turėti teisėtai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, o pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo teisėtai panaikintas nustačius, jog pareiškėja prisidėjo prie kitų užsieniečių nelegalios migracijos. Be to, pareiškėja, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, nes UAB „Juristika“ yra susijusi su asmenimis, kurie tarpininkauja užsieniečiams gaunant leidimus laikinai gyventi steigdami fiktyvias įmones.
14. Pareiškėja su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, pažymi, kad kreipdamasi dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ji atitiko abi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto sąlygas, kadangi iki prašymo pateikimo dienos 5 metus Lietuvos Respublikoje gyveno teisėtai, pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas tik 2018 m. gruodžio 6 d. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nemotyvavo, kuo pasireiškė tariama pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė bei neteisėta UAB „Juristika“ veikla, koks bendradarbiavimas ir su kokiais asmenimis patvirtina fiktyvių įmonių steigimą. Teismas taip pat esą neįvertino aplinkybės, kad priimdamas skundžiamą Sprendimą Departamentas neapklausė pareiškėjos.
15. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
16. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
17. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantė naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.
18. Kaip minėta, pareiškėja teigia, kad prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pateikimo metu ji atitiko abi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto sąlygas, kadangi iki prašymo pateikimo dienos 5 metus Lietuvos Respublikoje gyveno teisėtai, turėdama leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris buvo panaikintas tik 2018 m. gruodžio 6 d. Šie pareiškėjos argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
19. Įstatymo (2018 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-1310 redakcija, galiojusi prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimo metu) 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Taigi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas esant dviem sąlygoms: 1) jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus; 2) turėjo leidimą laikinai gyventi. Minėtos sąlygos nėra fakultatyvios, t. y. leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje siekiantis gauti užsienietis privalo atitikti jas abi. Pažymėtina, jog vertinant, ar užsienietis atitinka minėtas sąlygas, pirmiausiai turi būti atsižvelgta, ar pastaruosius 5 metus be pertraukos Lietuvos Respublikoje jis pragyveno teisėtai. Kilus įtarimų, kad, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ar neatitiko kitų Įstatyme nustatytų tokiam leidimui išduoti nustatytų kriterijų, jam išduotas leidimas laikinai gyventi turi būti naikinamas. Negali būti laikoma, jog tokio nepagrįstai išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo metu užsienietis Lietuvos Respublikoje gyveno teisėtai, t. y. kad jis atitiko vieną iš minėtų Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų leidimo nuolat gyventi išdavimo sąlygų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3933-624/2018, 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5450-822/2018 ir kt.).
20. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjai 2017 m. liepos 26 d. išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7415080 panaikinimas nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas netenkinti pareiškėjos prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Todėl šios bylos ginčo dalykas iš esmės yra pareiškėjai 2017 m. liepos 26 d. išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo teisėtumas ir pagrįstumas.
21. Vadovaujantis Įstatymo (2017 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. XIII-219 redakcija) 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktuose nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi; taip pat yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
22. Sprendimą panaikinti pareiškėjai 2017 m. liepos 26 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Departamentas grindė aplinkybe, kad UAB „Juristika“, kurios direktore yra pareiškėja, Departamentui pateiktu verslo planu siekiama sudaryti įspūdį, kad bendrovė užsiima tik buhalterinių paslaugų teikimu, nuslepiant duomenis, kad ši bendrovė siekia padėti trečiųjų šalių piliečiams formaliai atitikti migracijos procedūrų reikalavimus. Ši bendrovės bei pareiškėjos veikla yra susijusi su nelegalios migracijos grėsme.
23. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad Departamentui teiktame UAB „Juristika“ verslo plane nurodyta pagrindinė bendrovės veikla – teikti buhalterinės apskaitos paslaugas bei su tuo susijusias konsultacijas naujai besisteigiančioms įmonėms.
24. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad pareiškėja UAB „Juristika“ direktorės pareigas eina nuo 2016 m. vasario 1 d. Nuo šios datos UAB „Juristika“ įsteigė ir trečiųjų šalių piliečiams pardavė keturias įmones (UAB „Apvilis“, UAB „Premeras“, UAB „Rendona“ ir UAB „Meat line trading“). Visgi šia veikla (t. y. įmonių steigimu ir pardavimu konkrečiai trečiųjų šalių piliečiams) UAB „Juristika“ vertėsi ir anksčiau – iki ginčijamo Departamento Sprendimo priėmimo UAB „Jurstika“ buvo 11 tokių įmonių steigėja ir dalyvė. Pažymėtina, kad iš juridinių asmenų duomenų išrašų matyti, kad pardavus minėtas įmones UAB „Juristika“ teisiniai santykiai su jomis nepasibaigdavo, kadangi UAB „Juristika“ vadovo kontaktiniai duomenys (telefonas ir elektroninio pašto adresas) ir toliau yra nurodomi kaip naujai įsteigtos bei trečiosios šalies piliečiui parduotos įmonės rekvizitai, todėl pareiškėjos argumentai, esą ji negalėjo žinoti apie įmones įsigyjančių asmenų nesąžiningumą, atmestini kaip nepagrįsti. Be to, kaip teisingai pastebėjo Departamentas, dalies įsteigtų ir trečiųjų šalių piliečiams parduotų įmonių kontaktuose nurodomas elektroninio pašto adresas info@europe.legal, o iš tinklalapyje www.europe.legal pateikiamų duomenų matyti, jog pareiškėjos Departamentui pateiktas jos asmeninis telefono numeris yra nurodomas kaip kontaktinis telefono numeris, kuriuo galima gauti informacijos apie migracijos Europoje (leidimų laikinai ir nuolat gyventi išdavimo) bei verslo Lietuvos Respublikoje galimybes ir naudą (pvz., neribotos trukmės buvimą Europoje, sveikatos draudimą, vizų į Jungtinę Karalystę bei Jungtines Amerikos Valstijas gavimą ir t. t.). Aptariamame tinklalapyje kaip vienas įprasčiausių būdų leidimui laikinai gyventi gauti yra nurodoma imigracija verslo tikslu, t. y. kai leidimas laikinai gyventi trečiųjų šalių piliečiams yra išduodamas dėl to, kad jie Europoje užsiima ir ketina toliau užsiimti ūkine veikla, bei pateikiama informacija apie galimybę greitai įsigyti Lietuvos Respublikoje šiuo tikslu jau įsteigtas įmones.
25. Iš šių byloje surinktų ir skundžiamame Departamento Sprendime išsamiai išdėstytų duomenų akivaizdu, kad pagrindinė UAB „Juristika“ ir pareiškėjos, kaip šios bendrovės vadovės, veikla pirmiausiai yra susijusi ne su buhalterinių paslaugų teikimu (kaip oficialiai yra deklaruojama minėtame įmonės verslo plane), o su naujų įmonių steigimu bei jų pardavimu trečiųjų šalių piliečiams. Šios išvados niekaip nekeičia aplinkybė, kad UAB „Juristika“ daugumai savo įsteigtų ir trečiųjų šalių piliečiams perleistų įmonių teikia ir buhalterines paslaugas, kadangi tokių paslaugų teikimas nepaneigia šioje byloje jau konstatuoto fakto, jog pagrindinė UAB „Juristika“ veikla yra visų pirma tokias įmones įsteigti ir parduoti būtent trečiųjų šalių piliečiams, kurie siekia gauti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė šios informacijos nuslėpimo nuo Departamento priežasčių.
26. Tai, kad pareiškėja yra suinteresuota trečiųjų šalių piliečių atvykimu į Lietuvos Respubliką ir leidimų laikinai gyventi jiems išdavimu, patvirtina ir byloje surinkti duomenys apie leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūras pareiškėjos motinai V. P. (V. P.) ir draugei J. S. (E. S.). Pareiškėja asmeniškai atstovavo šiuos asmenis Departamente (elektroniniu paštu teikė paaiškinimus dėl V. P. sveikatos būklės, apklausos galimybių ir elgesio dokumentų teikimo metu (IV t., b. l. 9–13); savo vardu bei nurodydama savo kontaktinius duomenis pateikė dalį dokumentų dėl leidimo laikinai gyventi J. S. išdavimo (III t., b. l. 92)), taip pat būdama UAB „Juristika“ direktore sudarė darbo sutartį su V. P. (III t., b. l. 100–101). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Departamentas skundžiamame Sprendime pagristai konstatavo, kad norėdama gauti leidimą laikinai gyventi pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „Juristika“, kurios vadove ji yra, pagrindinę veiklą bei jos tikslus.
27. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad tiek V. P., tiek J. S. leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nebuvo išduoti konstatavus, jog dokumentai, pateikti siekiant gauti tokius leidimus, neatitinka tikrovės bei gali kilti šių užsieniečių nelegalios migracijos grėsmė (III t., b. l. 95–99, 104–112). Departamento sprendimai neišduoti V. P. ir J. S. leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teismui apskųsti nebuvo. Byloje taip pat nėra ginčo dėl aplinkybių, kad daliai trečiųjų šalių piliečių, kuriems UAB „Juristika“ perleido Lietuvos Respublikoje įsteigtas įmones, leidimai laikinai gyventi ar daugkartinės nacionalinės vizos taip pat nebuvo išduotos būtent dėl to, kad Departamentui buvo pateikti tikrovės (faktinės situacijos) neatitinkantys duomenys apie jų buvimo Lietuvos Respublikoje tikslus.
28. Vadovaujantis Kriterijų aprašo nuostatomis, nagrinėjant užsieniečio prašymą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, priimant sprendimą panaikinti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi ir nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, be kita ko, atsižvelgiama į kriterijus: nustatoma, kad užsienietis, norėdamas gauti leidimą gyventi, Departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (6.2 p.); užsienietis prisideda prie kitų užsieniečių nelegalios migracijos (pavyzdžiui, prisideda prie fiktyvių įmonių steigimo, fiktyvių santuokų, fiktyvios registruotos partnerystės ar fiktyvaus įvaikinimo organizavimo, prisideda prie dokumentų, kuriuos užsieniečiai teikia Migracijos departamentui, norėdami gauti leidimą gyventi ar vizą, ir kuriuose yra pateikta tikrovės neatitinkanti informacija, rengimo, būdamas fizinis asmuo arba juridinio asmens vadovas, teikia prašymą patvirtinti kvietimą užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba jis buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką dėl to, kad minėtas užsienietis nepagrindė numatomo buvimo tikslo ir sąlygų, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad viza buvo gauta nesąžiningu būdu) (6.11 p.); nustatoma, kad užsienietis, kuris pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, per pastarųjų 5 metų laikotarpį, turėdamas išduotą leidimą laikinai gyventi, neatitiko imperatyvių Įstatymo reikalavimų, nustatytų šiam konkrečiam leidimo laikinai gyventi gavimo pagrindui, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi. Nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, gali būti vertinami ir kiti, šiame apraše nenustatyti, kriterijai, kai, atsižvelgiant į konkrečias individualias aplinkybes, nustatoma, kad užsienietis siekia arba per pastaruosius 2 metus iki nagrinėjamo užsieniečio prašymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimo dienos arba per pastaruosius 5 metus iki užsieniečiui išduoto ar pakeisto ir galiojančio leidimo laikinai gyventi įforminimo dienos siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, užsieniečio atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti, kyla pagrįstos abejonės dėl užsieniečio atvykimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo užsieniečio siekio užsiimti teisėta veikla, dirbti, mokytis Lietuvos Respublikoje ir kitos aplinkybės (leidimo nuolat gyventi išdavimo Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu yra vertinamas pastarųjų 5 metų laikotarpis) (7 p.). Įvertinus su konkrečiu užsieniečiu susijusias individualias aplinkybes ir nustačius bent du aprašo 6.2–6.8 papunkčiuose, 7 punkte nurodytus kriterijus arba bent vieną aprašo 6.1, 6.9–6.12 papunkčiuose nurodytą kriterijų, laikoma, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (9 p.).
29. Šioje byloje konstatuota, kad pareiškėja, siekdama gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „Juristika“, kurios vadove ji yra, pagrindinę veiklą bei jos tikslus, o tai atitinka Kriterijų aprašo 6.2, 6.12 ir 7 punktuose įtvirtintus nelegalios migracijos grėsmės kriterijus. Be to, pareiškėja prisidėjo prie kitų asmenų (V. P. ir J. S.) nelegalios migracijos, t. y. asmeniškai atstovavo šiuos asmenis Departamente siekiant gauti leidimus laikinai gyventi, prisidėjo prie dokumentų rengimo ir tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimo. Tai atitinka Kriterijų aprašo 6.11 punkte įtvirtintą nelegalios migracijos grėsmės kriterijų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad minėtos aplinkybės buvo pakankamos konstatuoti, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad nagrinėjamu atveju gali kiti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė (Kriterijų aprašo 9 p.).
30. Kaip nepagrįsti atmesti pareiškėjos argumentai dėl jos apklausos nevykdymo, kadangi pareiškėjos apklausa niekaip nepaneigtų pirmiau aptartų byloje nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su neteisingų duomenų pateikimu bei nelegalios migracijos grėsme. Be to, nei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintas Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašas, nei 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtintas Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašas privalomos užsieniečio apklausos tokiais atvejais nenustato.
31. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės, materialinės teisės normas taikė tinkamai, proceso teisės pažeidimų nepadarė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.
Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos O. L. (O. L.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Skirgailė Žalimienė