Civilinė byla Nr. 3K-3-580/2014

                                           Teisminio proceso Nr. 2-29-3-03411-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 99.1.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gedimino Sagačio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. R. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 29 d. nutarties, kuria ieškovui nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių ginčo kvalifikavimą kaip turtinio ar neturtinio, prašant pripažinti negaliojančiu 6 300 000 Lt vekselį (CPK 80 straipsnio 1 dalis), aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas 2012 m. gruodžio 17 d. kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiu nuo jo išdavimo datos atsakovui AB „Orlen Lietuva“ išduotą 6 300 000 Lt vekselį ir įpareigoti šio vekselio originalą grąžinti ieškovui, taip pat pripažinti negaliojančiu notarės padarytą vykdomąjį įrašą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2014 m. sausio 29 d. nutartimi nustatė ieškovui keturiolikos dienų terminą ieškinio trūkumams pašalinti, t. y. primokėti 43 026 Lt žyminio mokesčio ir pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus ar pateikti teismui prašymą dėl žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo. Nurodė, kad bylą nagrinėjant teisme paaiškėjo, jog ieškovo ieškinyje suformuluotas reikalavimas pripažinti negaliojančiu paprastąjį vekselį laikytinas turtiniu.

Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo atskirąjį skundą, 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį. Teismas nurodė, kad reikalavimu sumokėti įstatyme įtvirtinto dydžio žyminį mokestį nėra užkertamas kelias teisme ginti pažeistas teises ar ribojantis asmens teises į teisminę gynybą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dar iki ieškovo kreipimosi į teismą išaiškino, kad kai vertinamas vekselio teisėtumas, ginčas yra turtinis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. G. ir kt. v. A. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-43/2011). Teismas pažymėjo, kad kai ieškinio priėmimo stadijoje teismas ieškinio trūkumų nenustato, tačiau bylos nagrinėjimo metu paaiškėja, jog ieškinys neatitinka ieškinio turiniui keliamų reikalavimų, tarp jų – reikalavimo sumokėti žyminį mokestį, teisinis reglamentavimas suteikia teismui teisę vėliau nustatyti ieškinio trūkumus (CPK 296 straipsnio 1 dalies 11 punktas), o priėmęs procesinį dokumentą ir tik vėliau pastebėjęs jo turinio trūkumus, teismas gali jį palikti nenagrinėtą tik tada, kai prieš tai nustato ieškovui terminą ieškinio trūkumams pašalinti, ir tik tuo atveju, jeigu per nustatytą terminą trūkumai nebuvo pašalinti (CPK 296 straipsnio 2 dalis). Teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo nutarties išvadas, sprendė, kad nurodytas teisinis reglamentavimas nepažeistas ir tinkamai taikytos proceso teisės normos. Remdamasis teismų praktika, teismas papildomai nurodė, kad CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti minimalus 50 Lt bei maksimalus 30 000 Lt žyminio mokesčio dydžiai turi būti indeksuojami CPK 82 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Smulkus urmas“ v. Plungės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-155/2011). Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje žyminį mokestį sudaro 43 170 Lt už turtinį reikalavimą pripažinti negaliojančiu 6 300 000 Lt vekselį ir 143 Lt už neturtinį reikalavimą pripažinti negaliojančiu notarės padarytą vykdomąjį įrašą. Ieškovas sumokėjo tik 287 Lt, todėl turi papildomai sumokėti 43 026 Lt žyminio mokesčio dalį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 29 d. nutartį ir Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – nenustatyti ieškovui tikslinti ieškinio trūkumų bei neįpareigoti sumokėti 43 026 Lt žyminio mokesčio dalies; tuo atveju, jeigu kasacinis skundas būtų atmestas, – nustatyti ieškovui naują terminą žyminiam mokesčiui sumokėti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl ieškovo teisėtų lūkesčių. Kasatorius nurodo, kad skundžiamomis teismų nutartimis jis įpareigotas šalinti ieškinio trūkumus praėjus daugiau nei metams nuo pradinio ieškinio pateikimo, baigus pasirengimo bylos nagrinėjimui stadiją ir beveik baigus bylos nagrinėjimą iš esmės, kai aplinkybės leido kasatoriui susidaryti teisėtą lūkestį, kad pateiktas patikslintas ieškinys yra be trūkumų ir civilinė byla bus išnagrinėta iš esmės. Dėl to teismai pažeidė konstitucinius teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kad baigus bylos nagrinėjimą teismo sprendimas imtis spręsti klausimus, kurie turi būti išspręsti ieškinio priėmimo stadijoje, nepripažintinas teisėtu. Teisė remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu įtvirtinta ir Europos Teisingumo Teismo praktikoje, kurioje konstatuota, kad tokia teisė taikoma kiekvienam asmeniui, esančiam padėtyje, kuri leidžia manyti, jog Bendrijos institucija sukėlė jam pagrįstų vilčių (Europos Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 22 d. sprendimas bylose Nr. C-182/03 ir C-217/03). Nagrinėjamoje byloje teismas, priėmęs ieškinį, nenustatė jo trūkumų, jį priėmė ir įpareigojo atsakovą pateikti atsiliepimą į ieškinį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2A-509/2012, kuriame buvo išaiškinta, kad reikalavimai dėl vekselio pripažinimo negaliojančiais yra laikomi neturtiniais; šis sprendimas tik vėliau kasacinio teismo buvo panaikintas. Nepaisant to, teismų praktikoje nurodyta, kad iš esmės baigus bylos nagrinėjimą, sprendimas suteikti prioritetą formaliesiems aspektams, t. y. beveik po dvejų metų bylinėjimosi imtis spręsti klausimus, kurie turi būti išspręsti ieškinio priėmimo stadijoje, ir taip paneigti esminius civilinio proceso principus, įtvirtintus CPK 5, 7, 8, 12, 14 straipsniuose, nepripažintinas teisėtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. P. v. UAB „Ukmergės statyba“, bylos Nr. 3K-3-348/2010).
2. Dėl žyminio mokesčio indeksavimo. Teismų išvados dėl šio klausimo yra nepagrįstos, nes pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą teisės normoje nustatyta maksimali už teikiamą ieškinį (pareiškimą) mokėtina žyminio mokesčio suma yra 30 000 Lt, o teismų praktika šiuo klausimu yra nevienoda (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Smulkus urmas“ v. Plungės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-155/2011; 2010 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ‚Kamesta“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-406/2010). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartyje nurodyta, kad CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti minimalus ir maksimalus žyminio mokesčio dydžiai turi būti indeksuojami CPK 82 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartyje spręsta, kad maksimali žyminio mokesčio suma neindeksuotina ir visais atvejais žyminis mokestis pagal vieną teisinį reikalavimą negali viršyti 30 000 Lt.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė notarė R. L. prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Ji atsiliepime nurodo, kad žyminio mokesčio sumokėjimu netiesiogiai užkertamas kelias nepagrįstiems reikalavimams, šalys skatinamos taikiai spręsti ginčus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teismo pareigos atsižvelgti į teismų praktiką

Pagal Konstituciją teismų praktika formuojama tik teismams patiems sprendžiant bylas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai ir kt.). Pagal CPK 4 straipsnį vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesniosios instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesniosios instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Tai reiškia, kad pagal Konstituciją ir įstatymus teismai, nagrinėdami bylas, turi vadovautis teismų procesiniais sprendimais suformuotais precedentais.

Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose, pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Užtikrinant teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesniosios instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesniosios instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesniosios instancijos bendrosios kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesniosios instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visada tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia žemesniosios instancijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama).

Precedentų konkurencijos atveju, t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai, turi būti vadovaujamasi aukštesniosios instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu, taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus tam tikrą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt.

Dėl ginčo  pobūdžio (turtinis ar neturtinis) ir žyminio mokesčio indeksavimo

Teismų praktikoje nurodyta, kad ginčas dėl sandorio yra turtinis ginčas, o jo įkainojimo klausimas sprendžiamas priklausomai nuo ieškiniu siekiamų ir ginčo sprendimu sukuriamų teisinių padarinių. Nagrinėjamoje byloje ieškovas 2012 m. gruodžio 17 d. prašė teismo pripažinti negaliojančiu nuo jo išdavimo datos atsakovui AB „Orlen Lietuva“ išduotą 6 300 000 Lt vekselį ir įpareigoti šio vekselio originalą grąžinti ieškovui. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas pripažinti vekselį negaliojančiu kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas turtiniu ir įkainotinu, nes, atmetus tokį reikalavimą, ieškovui liktų turtinė pareiga, o ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimu būtų panaikinta atsakovo turtinė reikalavimo teisė ir dėl to atsakovas patirtų turtinių praradimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. R. v. V. L. , bylos Nr. 3K-3-350/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. G. ir kt. v. A. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-43/2011; 2013 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Ž., Z. D. v. AS „Parex banka“, AB „Citadele bankas“, bylos Nr. 3K-3-343/2013). Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje yra suformuluoti precedentai, kokiu atveju ginčas dėl vekselio negaliojimo yra laikomas turtiniu ir kokiu atveju neturtiniu, tai yra tuo atveju, kai ginčijamas notaro padaryti vykdomieji įrašai ir prašoma juos pripažinti negaliojančiais dėl to, kad notaro vykdomieji įrašai yra išduoti prieš tai neatlikus privalomų procedūrų per nustatytus terminus, ir tuo iš esmės yra ginčijamas vekselių turėtojo piniginių reikalavimų patenkinimo ne ginčo tvarka procedūros teisėtumas, – toks ginčas teismų praktikoje laikomas ne ginču dėl tam tikro turto priteisimo ar turtinės (reikalavimo) teisės nuginčijimo, o neturtiniu ginču (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. G. ir kt. v. A. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-43/2011; 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. notarė S. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-706/2013). Kitu atveju, kaip jau  buvo minėta, reikalavimas pripažinti vekselį negaliojančiu kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas turtiniu ir įkainotinu.

Pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimą byloje pripažinti negaliojančiu paprastąjį vekselį pagrįstai laikė turtiniu, nes ieškovas prašė teismą pripažinti negaliojančiu nuo išdavimo datos atsakovui išduotą 6 300 000 Lt vekselį ir įpareigoti šio vekselio originalą grąžinti ieškovui, taip pat pripažinti negaliojančiu notarės padarytą vykdomąjį įrašą, taigi šioje byloje yra pareikšti du reikalavimai: turtinio pobūdžio – pripažinti paprastąjį vekselį negaliojančiu ir neturtinio pobūdžio – pripažinti negaliojančiu notarės padarytą vykdomąjį įrašą. Tokiu atveju žyminio mokesčio dydis turi būti nustatomas vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto taisyklėmis. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai vadovavosi CPK 115 straipsnio 2 dalimi ir nustatė terminą ieškinio trūkumui pašalinti – trūkstamai žyminio mokesčio sumai sumokėti jį indeksavus (CPK 82 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad CPK numatyta ieškinio kaip procesinio dokumento trūkumo pašalinimo galimybė ne tik bylos iškėlimo stadijoje, bet ir bylos pasirengimo nagrinėti bei teisminio nagrinėjimo stadijose, nes būtent CPK 296 straipsnio 1 dalies 7, 8, 11 punktai numato galimybę pareiškimą palikti nenagrinėtą iškėlus civilinę bylą ir jos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme, tačiau ieškinio negalima palikti nenagrinėto, kai šios aplinkybės yra nustatomos apeliacinės instancijos teisme (CPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai papildomai rėmėsi suformuluota kasacinio teismo praktika dėl turtinių ginčių kvalifikavimo ir, spręsdamas dėl žyminio mokesčio dydžio, taip pat pažymėjo, jog  CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti minimalus 50 Lt bei maksimalus 30 000 Lt žyminio mokesčio dydžiai turi būti indeksuojami CPK 82 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Smulkus urmas“ v. Plungės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-155/2011). Kasatorius, nesutikdamas su tokia teismo išvada, skunde teigia, kad teismų praktika dėl žyminio mokesčio sumos indeksavimo yra nevienoda, ir remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB „Smulkus urmas“ v. Plungės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-155/2011, bei 2010 m. spalio 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB „Kamesta“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-406/2010.

Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo kasacinio skundo argumentu, nes kasatoriaus nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kurioje spręsta, kad CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta 30 000 Lt suma yra ne žyminio mokesčio dydis, o dydžio riba, todėl suma neindeksuotina,  buvo priimta anksčiau (2010 m. spalio 25 d.) nei ta, kuria rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, todėl teismas visiškai pagrįstai rėmėsi bei vadovavosi vėliau priimta nutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB „Smulkus urmas“ v. Plungės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-155/2011), nes ginčo atveju, laikantis kasacinio teismo praktikos, esant nutarčių (precedentų) konkurencijai, šioje byloje kaip precedentu turi būti vadovaujamasi vėliausia iš jų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011).

Dėl teisėtų lūkesčių teismo procese principo aiškinimo ir nukrypimo nuo vienodos praktikos

Kasaciniame skunde teigiama, kad buvo pažeisti kasatoriaus (ieškovo) teisėti lūkesčiai teismo procese, nes reikalavimas sumokėti žyminį mokestį buvo nustatytas baigus pasirengimo nagrinėti bylą stadiją, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad, siekiant užtikrinti asmens teisėtų lūkesčių apsaugą, nustatinėtina, koks teisėtų lūkesčių turinys konkrečiu atveju buvo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas su ieškiniu į teismą kreipėsi 2012 m. gruodžio 17 d., jam atstovavo atstovas pagal pavedimą – advokatas (CPK 56 straipsnio 1 dalies 1 punktas), t. y. asmuo, turintis specialiųjų žinių ir reikiamą teisinę kvalifikaciją, todėl darytina išvada, kad prieš kreipiantis į teismą su ieškiniu ieškovui ar jo atstovui jau turėjo būti žinoma apie vėliausią teismų praktiką tiek dėl ginčo kvalifikavimo kaip turtinio, tiek dėl žyminio mokesčio dydžio indeksavimo, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, pagrįstai vadovaudamiesi kasacinio teismo išaiškinimais, teisingai nurodė, jog ieškovas įpareigotinas sumokėti žyminį mokestį atsižvelgiant į tuo metu teisės aktų nustatytą žyminio mokesčio indeksavimą. Šiuo atveju nebuvo pažeisti  civilinio proceso principai, įtvirtinti CPK 5, 7, 8, 12, 14 straipsniuose, ir nebuvo nukrypta nuo precedento kasatoriaus nurodytoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. P. v. UAB „Ukmergės statyba“, bylos Nr. 3K-3-348/2010).

Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, šioms byloms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taip pat būtina atsižvelgti į kitas reikšmingas aplinkybes: precedento sukūrimo laiką; precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką ar yra pavienis atvejis; precedento argumentacijos įtikinamumą; įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. SB „Lakštingala“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-194/2008; 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Baltik vairas“ v. ribotos atsakomybės bendrovė (OOO) „ARVES velo“, bylos Nr. 3K-3-345/2011). Šiuo atveju nagrinėjamoje byloje nėra nustatytos tapačios arba labai panašios aplinkybės (ratio decidenti). Nagrinėjamoje byloje ieškovas kreipėsi į teismą 2012 m. gruodžio 17 d., jam atstovavo advokatas, ieškinys buvo patikslintas 2013 m. vasario 25 d., bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismui iškilus pagrįstų abejonių dėl bylos rūšinio teismingumo (CPK 27 straipsnio 1 punktas, 34 straipsnio 2 dalies 4 punktas), Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. nutartimi byla buvo perduota Šiaulių apygardos teismui, tačiau Šiaulių apygardos teismas 2014 m. sausio 21 d. panaikino nurodytą nutartį dėl bylos perdavimo pagal teismingumą ir bylą gražino Mažeikių rajono apylinkės teismui nagrinėti iš esmės ir 2014 m. sausio 29 d. buvo priimta skundžiama nutartis, kuri vėliau buvo palikta galioti apeliacinės instancijos teismo ir šiuo metu yra kasacijos objektas. Be to, kitoje civilinėje byloje Nr. 2-306-799/2013, kurią nagrinėjo Šilalės rajono apylinkės teismas pagal ieškinį dėl laidavimo sutarties, vekselių pripažinimo negaliojančiais, kasatorius, būdamas atsakovas, pateikė teismui prašymą dėl civilinės bylos perdavimo pagal teismingumą, remdamasi aktualia ir vėliausia teismų praktika bei motyvuodamas, kad ieškovo AB „Orlen Lietuva“ reikalavimai pripažinti vekselius negaliojančiais pripažintini turtiniais ir įkainotinais. Taigi, šie kasatoriaus veiksmai paneigia kasacinio skundo argumentus dėl kasatoriaus teisėtų lūkesčių principo pažeidimo ir nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos, nes jo veiksmai įrodo, jog šis asmuo žinojo apie teismų praktiką tiek dėl ginčo kvalifikavimo kaip turtinio, tiek dėl žyminio mokesčio dydžio indeksavimo, tačiau kasatorius ir jo atstovas rėmėsi ja tik tada, kai jam tai buvo paranku ir naudinga. Nurodytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia teigti, kad kasatoriaus nurodyti teisės į teisminę gynybą koncentruotumo ir operatyvumo, kooperacijos bei kiti civilinio proceso principai šioje byloje nebuvo pažeisti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, nepažeidė CPK 4 straipsnio reikalavimų, atsižvelgė į kasacinio teismo nutartyje, priimtoje vėliau analogiškoje byloje, suformuluotus teisės taikymo išaiškinimus, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo praktikos, todėl teisės normas taikė tinkamai ir pagrįstai nustatė ieškovui terminą sumokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį, nepažeidė kasatoriaus teisėtų lūkesčių principo, todėl nėra pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo pagal kasaciniame skunde nurodytus argumentus (359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 67,72 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovo V. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 67,72 Lt (šešiasdešimt septynis Lt 72 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Birutė Janavičiūtė

Egidijus Laužikas

Gediminas Sagatys