Administracinė byla Nr. eA-2945-146/2015
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01660-2013-5
Procesinio sprendimo kategorija 38
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. rugpjūčio 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. P., V. J., N. M., L. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, ir Akmenės rajono apylinkės teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už darbą poilsio ir švenčių dienomis priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjai S. P., V. J., N. M. ir L. J. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino, prašydami priteisti iš Akmenės rajono apylinkės teismo (toliau – ir atsakovas) nesumokėtą atlyginimo dalį už darbą švenčių ir poilsio dienomis pagal iš anksto sudarytą grafiką: S. P. – 18 605,44 Lt už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 3 d. iki 2011 m. liepos 31 d.; V. J. – 33 592,32 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 4 d. iki 2013 m. birželio 30 d.; N. M. – 29 957,16 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 6 d. iki 2013 m. balandžio 28 d.; L. J. – 11 758,08 Lt už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 2d. iki 2013 m. liepos 28 d.
Pareiškėjų sutikimu atsakovas byloje buvo pakeistas juo įtraukiant Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (II t., b. l. 22–23, 28).
Pareiškėjai paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Prezidento atitinkamais dekretais jie buvo paskirti Akmenės rajono apylinkės teismo teisėjais (2004 m. lapkričio 29 d. dekretu Nr. 153 V. J., 2010 m. birželio 4 d. dekretu Nr. 1K-385 N. M., 2012 m. gegužės 16 d. dekretu Nr. IK-1066 L. J.) ir iki šiol eina teisėjo pareigas šiame teisme. Pareiškėjas S. P., kuris Akmenės rajono apylinkės teismo teisėju buvo paskirtas Lietuvos Respublikos Prezidento 1994 m. gruodžio 3 d. dekretu Nr. 455, o 2001 m. kovo 26 d. dekretu Nr. 1254 bei 2007 m. liepos 11 d. dekretu Nr. IK-1054 buvo paskirtas ir šio teismo pirmininku, 2012 m. sausio 3 d. dekretu Nr. IK-921 buvo atleistas iš Akmenės rajono apylinkės teismo teisėjo ir šio teismo pirmininko pareigų, pasibaigus teisėjo įgaliojimų laikui.
Teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką nustato 2008 m. lapkričio 6 d. priimtas ir nuo 2008 m. lapkričio 15 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymas Nr. X-1771 (toliau – ir Teisėjų atlyginimų įstatymas). Šio įstatymo 6 straipsnyje nustatyta, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjams metų pabaigoje už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas, Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose, išmokama ne didesnė kaip pareiginės algos dydžio vienkartinė priemoka. Ji mokama neviršijant atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Jeigu šių lėšų nepakanka, taip pat jei teisėjas institucijoje nėra išdirbęs visų metų, priemokos dydis perskaičiuojamas proporcingai esamoms darbo užmokesčio lėšoms ir tais metais dirbtam laikui. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priemokų dydžių nustatymo ir išmokėjimo tvarką nustato Teisėjų taryba.
Teisėjų taryba 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 13P-211-(7.1.2) patvirtino Vienkartinės priemokos teisėjams nustatymo ir išmokėjimo sąlygų bei tvarkos aprašą (toliau – ir 2008 m. Aprašas). Šio Aprašo 3 punkte numatyta analogiška Teisėjų atlyginimų įstatymui nuostata. Teisėjų taryba 2009 m. balandžio 24 d. priėmė nutarimą Nr. 13P-71-(7.1.2) „Dėl pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir 2009 m. Aprašas), kurio 5–6 punktuose išdėstyta ne darbo metu dirbto laiko apskaitos tvarka. Teisėjo pagal nustatytą tvarką dirbtų viršvalandžių, darbo poilsio ir švenčių dienomis ir budėjimo tikslus laikas žymimas nustatytos formos pavyzdiniame teisėjų viršvalandžių, darbo poilsio ir švenčių dienomis (budėjimų) apskaitos žurnale. Teisėjui atliekant teisėjo funkcijas teisme poilsio ir švenčių dienomis bei po teismo darbo valandų, žurnale pažymimas teisėjo atvykimo, išvykimo laikas ir kokie procesiniai veiksmai buvo atlikti. Informaciją apie darbą po teismo darbo valandų, darbą poilsio ir švenčių dienomis ir budėjimo laiką, taip pat apie atliktus veiksmus žurnale įrašo teisėjas.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažino, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjai pažymėjo, kad atlyginimo teisėjams už viršvalandinį darbą bei darbą poilsio ir švenčių dienomis tvarka nepakeista iki šiol. Teigė, kad jų skunde nurodytais atitinkamais 2010-2013 m. laikotarpiais jie pagal teismo pirmininko įsakymus ir patvirtintus grafikus budėjo namuose poilsio ir švenčių dienomis nuo 9.00 val. iki 17.00 val., tačiau jiems nebuvo išmokėtos galiojusioje Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio redakcijoje nustatytos vienkartinės priemokos už atliktą papildomą darbą. Lietuvos Respublikos teismų įstatymas teisėjų darbo ne darbo metu apmokėjimo klausimų nereguliuoja. Valstybės tarnybos santykius reglamentuojančio Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 261 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad už viršvalandinį darbą mokama ne mažiau kaip pusantro valstybės tarnautojo pareiginės algos su jam nustatytais priedais dydžio, to paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad už budėjimą valstybės tarnautojui mokama Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas, DK) nustatyta tvarka. Pagal VTĮ 261 straipsnio 5 dalį, laikas dirbant poilsio dienomis ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimo laikas skaičiuojamas teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgdami į tai, pareiškėjai savo skundo reikalavimus grindė DK 186 straipsnio 2 dalies, 193 straipsnio ir 194 straipsnio 2 nuostatomis.
Pareiškėjai paaiškino, kad jie pagal iš anksto patvirtintus grafikus poilsio ir švenčių dienomis dirbo – budėjo namuose atitinkamai: V. J. laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. birželio mėn.– 80 dienų (640 valandų); N. M. laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio mėn. iki 2013 m. balandžio mėn.– 82 dienas (656 valandas); L. J. laikotarpiu nuo 2012 m. birželio mėn. iki 2013 m. liepos mėn.– 30 dienų (240 valandų), S. P. laikotarpiu nuo 2009 m. spalio mėn. iki 2011 m. liepos poilsio – 44 dienas (352 valandas). Pareiškėjų teigimu, už budėjimą namuose pagal grafiką jiems turi būti atlyginama pagal DK 194 straipsnio 2 dalį mokant ne mažesnį kaip dvigubą darbuotojo vidutinį darbo valandos užmokestį
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, prašė atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą rėmėsi argumentais, jog teismų praktikoje nagrinėjant šios kategorijos bylas yra ne kartą (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-408/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 ir kt.) nurodyta, kad nors Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme numatyta, jog šis įstatymas netaikomas teisėjams, tačiau pagal Teismų įstatymo 41 straipsnį teisėjai yra valstybės pareigūnai, turintys valstybės valdžios įgaliojimus. Šiuose teisės aktuose nurodytas teisėjo apibūdinimas ir jo kompetencija iš esmės atitinka valstybės tarnybos teisinius santykius su išimtimis, būdingomis teisėjui kaip vieninteliam pareigūnui, turinčiam konstitucinius teisminės valdžios įgalinimus. Nors teisėjai nėra tiesiogiai tapatinami su valstybės tarnautojais ar pareigūnais, tačiau tai nedaro teisinių santykių, atsirandančių teisėjams vykdant savo pareigas, išskirtinių ir nepriklausančių nei vienai teisės šakai. Taigi, teisėjui vykdant savo darbines pareigas, atsiranda valstybės tarnybos teisiniai santykiai, kurie plačiąja prasme suprantami kaip darbo teisiniai santykiai. Kadangi nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei Teismų įstatymas, nei kiti specialūs teisės aktai nereglamentuoja laikotarpio, už kurį teisėjai gali prisiteisti darbo užmokestį, pagal analogiją turėtų būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, numatytas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjai į teismą kreipėsi 2013 m. rugsėjo 27 d., tačiau kai kurie iš jų prašo priteisti nesumokėtą atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 3 d. ir 2010 m. rugsėjo 4 d. Akivaizdu, kad jie praleido ieškinio senatį reikalavimams nuo nurodytų datų iki 2010 m. rugsėjo 27 d. pareikšti, todėl atsakovui reikalaujant ieškinio senatį taikyti, teismas turėtų skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.131 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje nurodė, kad šio pobūdžio bylos išsprendimui yra aktualus Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimas, kuriuo buvo pripažinta, jog Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Atsakovo atstovas sutiko, kad, pripažinus šią nuostatą prieštaraujančia Konstitucijai, atsiradusi teisinio reguliavimo spraga užpildytina taikant Darbo kodekso nuostatas, tačiau laikėsi pozicijos, jog minėtame Konstitucinio Teismo nutarime yra nurodytos papildomos sąlygos, kurioms egzistuojant būtų galima tenkinti pareiškėjų skundą. Pasak atsakovo, atlyginti pareiškėjams už budėjimus poilsio dienomis būtų galima tik tokiu atveju, jeigu jie būtų atlikę konkrečias funkcijas: sprendę suėmimo, laikinųjų apsaugos priemonių klausimus ar kt. Byloje esantys budėjimo grafikai nepatvirtina, kad pareiškėjai realiai vykdė šias funkcijas, todėl jų skundo reikalavimas atmestinas,
Atsakovas Akmenės rajono apylinkės teismas atsiliepime į skundą rėmėsi Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsniu, Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimo nuostatomis bei sutiko su pareiškėjų skundo argumentu, jog ginčo atveju turėtų būti taikomos Darbo kodekso normos, reglamentuojančios apmokėjimą darbuotojams už darbą poilsio ir švenčių dienomis.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškėjų S. P., V. J., N. M., L. J. skundą tenkino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal atsakovo Akmenės rajono apylinkės teismo apeliacinį skundą, 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A662-1667/2014) atsakovo apeliacinį skundą patenkino iš dalies, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas kompensaciją pareiškėjams už darbą poilsio ir švenčių dienomis nepagrįstai priteisė iš Akmenės rajono apylinkės teismo (netinkamo atsakovo) ir nurodė spręsti dėl tinkamo atsakovo (Lietuvos valstybės) įtraukimo į bylą (II t., b. l. 14–20). Atsižvelgdamas į šią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, pirmosios instancijos teismas, pareiškėjams sutinkant, pakeitė atsakovą ir įtraukė Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (II t., b. l. 22–23, 28).
III.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino iš dalies ir priteisė jiems iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, už darbą švenčių ir poilsio dienomis pagal iš anksto sudarytą grafiką: V. J. – 2 432,25 Eur už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 4 d. iki 2013 m. birželio 30 d.; N. M. – 2 169,05 Eur už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 6 d. iki 2013 m. balandžio 28 d.; L. J. – 851,34 Eur už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 2 d. iki 2013 m. liepos 28 d., S. P. – 1 748,75 Eur už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 13 d. iki 2011 m. liepos 31 d. Kitą pareiškėjų skundo dalį teismas atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šioje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams S. P., V. J., N. M. ir L. J. (Akmenės rajono apylinkės teismo teisėjams) dėl apmokėjimo už darbą švenčių ir poilsio dienomis pagal iš anksto sudarytus grafikus.
Nagrinėdamas ginčą teismas vadovavosi Teisėjų atlyginimų įstatymu (priimtas 2008 m. lapkričio 6 d., įsigaliojo nuo 2008 m. lapkričio 15 d.). Šio įstatymo 6 straipsnyje nustatyta, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjams metų pabaigoje už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose, išmokama ne didesnė kaip pareiginės algos dydžio vienkartinė priemoka. Ji mokama neviršijant atitinkamų metų Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Jeigu šių lėšų nepakanka, taip pat jei teisėjas institucijoje nėra išdirbęs visų metų, priemokos dydis perskaičiuojamas proporcingai esamoms darbo užmokesčio lėšoms ir tais metais dirbtam laikui. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad priemokų dydžių nustatymo ir išmokėjimo sąlygas ir tvarką nustato Teisėjų taryba.
Teisėjų taryba 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 13P-211-(7.1.2) patvirtino Vienkartinės priemokos teisėjams nustatymo ir išmokėjimo sąlygų bei tvarkos aprašą, kuriuo reglamentavo Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytos, išmokamos metų pabaigoje vienkartinės priemokos teisėjams už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose, dydžio nustatymo ir išmokėjimo sąlygas ir tvarką. 2008 m. Aprašo 3 punkte nustatyta analogiška Teisėjų atlyginimų įstatymui nuostata – vienkartinė priemoka teisėjams mokama neviršijant atitinkamų metų Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Jei šių lėšų nepakanka, priemokos dydis perskaičiuojamas proporcingai esamoms darbo užmokesčio lėšoms ir tais metais dirbtam laikui.
Teisėjų taryba 2009 m. balandžio 24 d. priėmė nutarimą Nr. 13P-71-(7.1.2) „Dėl pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuriuo patvirtino pavyzdinį vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašą ir juo reglamentavo bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose, apskaitą ir vienkartinės priemokos apskaičiavimo ir išmokėjimo sąlygas bei tvarką bei įpareigojo teismų pirmininkus patvirtinti teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis, apskaitos ir vienkartinės priemokos apskaičiavimo ir išmokėjimo sąlygas bei tvarką. 2009 m. Aprašo 3 punkte nustatyta, kad švenčių bei poilsio dienomis Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose nustatytoms funkcijoms atlikti, kurios negali būti atliktos pagal teismo vidaus darbo tvarkos taisykles nustatytu teismo darbo metu, teisėjai budi pagal teismo pirmininko patvirtintą teisėjų budėjimo grafiką; 4 punkte nurodyta, kad teisėjai dirbti teisme po darbo valandų, taip pat poilsio ir švenčių dienomis gali laikydamiesi teismo pirmininko nustatytos tvarkos (išskyrus atvejus, kai nagrinėjama byla arba yra būtina atlikti kitus neatidėliotinus veiksmus). 2009 m. Aprašo 5 ir 6 punktuose nurodyta ne darbo metu dirbto laiko apskaitos tvarka.
Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažinto, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teisėjų atlyginimo už viršvalandinį darbą bei darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas tvarka nepakeista iki šiol.
Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento dekretais pareiškėjai buvo paskirti Akmenės rajono apylinkės teismo teisėjais (2004 m. lapkričio 29 d. dekretu Nr. 153 V. J., 2010 m. birželio 4 d. dekretu Nr. 1K-385 N. M., 2012 m. gegužės 16 d. dekretu Nr. IK-1066 L. J.) ir iki šiol eina teisėjo pareigas šiame teisme. Pareiškėjas S. P., Akmenės rajono apylinkės teismo teisėju buvo paskirtas Lietuvos Respublikos Prezidento 1994 m. gruodžio 3 d. dekretu Nr. 455, o 2001 m. kovo 26 d. dekretu Nr. 1254 bei 2007 m. liepos 11 d. dekretu Nr. IK-1054 buvo paskirtas ir šio teismo pirmininku, o 2012 m. sausio 3 d. dekretu Nr. IK-921 buvo atleistas iš Akmenės rajono apylinkės teismo teisėjo ir šio teismo pirmininko pareigų, pasibaigus teisėjo įgaliojimų laikui.
Iš pateiktų į bylą įrodymų (budėjimo sekmadieniais ir švenčių dienomis grafikų, darbo laiko švenčių ir poilsio dienomis pagal iš anksto sudarytą grafiką apskaitos žiniaraščių) teismas nustatė, kad pareiškėjai poilsio ir švenčių dienomis dirbo – budėjo namuose atitinkamai: S. P. nuo 2009 m. spalio mėn. iki 2011 m. – 44 dienas (352 valandas), V. J. nuo 2010 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. birželio mėn.– 80 dienų (346,3 val.), N. M. nuo 2010 m. lapkričio mėn. iki 2013 m. balandžio mėn.– 82 dienas (656 valandas), L. J. nuo 2012 m. birželio mėn. iki 2013 m. liepos mėn.– 30 dienų (240 valandų). Iš pažymų apie pareiškėjams apie neišmokėtą darbo užmokestį už budėjimus poilsio ir švenčių dienomis teismas nustatė, kad pareiškėjams neišmokėta: S. P. 18 605,44 Lt nuo 2009 m. spalio 3 d. iki 2011 m. liepos 31 d. už 44 dienas (352 valandas); V. J. – 33 592,32 Lt nuo 2010 m. rugsėjo 4 d. iki 2013 m. birželio 30 d. už 80 dienų (640 valandų), N. M. – 29 957,16 Lt nuo 2010 m. lapkričio 6 d. iki 2013 m. balandžio 28 d. už 82 dienas (656 valandas), L. J. – 11 758,08 Lt nuo 2012 m. birželio 2 d. iki 2013 m. liepos 28 d. už 30 dienų (240 valandų).
Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarime pripažino, jog Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies (Žin., 2008, Nr. 131-5022) nuostata, tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsniui. Pabrėždamas, kad dėl Konstitucinio Teismo nutarime pažymėtos būtinybės atlyginti už atliktą darbą jokie teisinio reguliavimo pakeitimai nebuvo padaryti, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad esant tokiai faktinei situacijai, teisės spraga užpildytina remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalimi, kurioje nustatyta, kad tokiu atveju, kai nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra – vadovaujamasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. DK 194 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už darbą poilsio arba švenčių dienomis, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto DK 186 straipsnio 2 dalyje, arba darbuotojo pageidavimu kompensuojama suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų ir mokant už tas dienas darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį. DK 194 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, nurodytas DK 186 straipsnio 2 dalyje.
Konstitucinis Teismas 2014 m. gegužės 8 d. nutarimu pripažino, kad: 1) Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 131-5022) tiek, kiek jame nustatytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareiginės algos koeficientas 19,2, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo pareiginės algos koeficientas 18,7, apygardų administracinių teismų teisėjo pareiginės algos koeficientas 17,2, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 2) Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnis (2002 m. birželio 4 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 64-2569) prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 1 daliai; 3) Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 80-4138) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 1 daliai.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjai pagrįstai prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už darbą poilsio ir švenčių dienomis dirbant teisėjo darbą.
Atsakydamas į atsakovo reikalavimą taikyti byloje ieškinio senatį, teismas pažymėjo, kad Teismų įstatymas bei Teisėjų atlyginimų įstatymas klausimų, susijusių su ieškinio senaties terminu reikalavimams dėl teisėjo atlyginimo nesumokėtos dalies pareikšti, nereglamentuoja, o pagal Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 2 punktą šis įstatymas netaikomas teisėjams. Pagal Teismų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį teisėjų nepriklausomumo garantijas bei teisėjų statusą nustato Konstitucija, šis ir kiti įstatymai bei kiti teisės aktai, o pagal to paties įstatymo 41 straipsnį teisėjas yra valstybės pareigūnas, turintis šiame bei kituose įstatymuose numatytus valstybės valdžios įgaliojimus. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymu, taip pat statutinių valstybės tarnautojų tarnybos teisinius santykius reglamentuojančiais specialiaisiais įstatymais nėra sureguliuotas klausimas dėl terminų pareikšti reikalavimams dėl išmokų, susijusių su valstybės tarnybos santykiais, priteisimo. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pateiktą teisės aiškinimą, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl išmokų, susijusių su tarnybos santykiais, turi būti taikomas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas (pvz., LVAT 2005 m. gruodžio 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A444-638/2005, 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatos, jeigu šiame kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sužinojimo apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą diena teismų praktikoje paprastai pripažįstama su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo asmeniui diena (pvz., LVAT 2013 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-164/2013).
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas S. P. kelia ginčą dėl laikotarpio nuo 2009 m. spalio 3 d. iki 2011 m. liepos 31 d. Pagal Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, vienkartinė priemoka už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas išmokama metų pabaigoje, todėl teismas konstatavo, kad apie tai, jog pareiškėjui nesumokėta vienkartinė išmoka už tam tikrus metus, jis turėjo sužinoti po kitų metų sausio 1 d. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjai į teismą kreipėsi 2013 m. rugsėjo 29 d., teismas konstatavo, kad pareiškėjas S. P. savo reikalavimams dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo už budėjimus nuo 2009 m. pareikšti yra praleidęs DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjui S. P. gali būti kompensuojama už darbo švenčių ir poilsio dienomis tik už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio iki 2011 m. liepos 31 d.
Remiantis DK 155 straipsnio 2 dalimi, budėjimo laikas įmonėje kartu su darbo dienos (pamainos) trukme (kai budima darbo dienai (pamainai) pasibaigus) negali viršyti šio Kodekso 144 straipsnyje nustatytos darbo dienos (pamainos) trukmės, o budėjimo trukmė įmonėje poilsio ir švenčių dienomis, taip pat namuose negali viršyti aštuonių valandų per parą. Budėjimas įmonėje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose – ne mažiau kaip pusei darbo laiko. Nustatęs, kad pareiškėjai budėjo namuose, teismas konstatavo, kad jie turi teisę gauti atlyginimą už pusę darbo laiko, budėto namuose, t. y. už dvi darbo valandas, kadangi namuose pagal nustatytus grafikus budėdavo po keturias valandas. Pareiškėja V. J. nuo 2010 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. birželio mėn. poilsio ir švenčių dienomis dirbo – budėjo namuose – 80 dienų (346,3 valandų). Pareiškėjas N. M. laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio mėn. iki 2013 m. balandžio mėn. poilsio ir švenčių dienomis dirbo – budėjo namuose – 82 dienas (348 valandas). Pareiškėja L. J. laikotarpiu nuo 2012 m. birželio mėn. iki 2013 m. liepos mėn. poilsio ir švenčių dienomis dirbo – budėjo namuose – 30 dienų (152 valandas). Pareiškėjas S. P. nuo 2009 m. spalio mėn. iki 2011 m. liepos mėn. poilsio ir švenčių dienomis dirbo – budėjo namuose – 44 dienas (176 valandas). Teismas nustatė, kad Akmenės rajono apylinkės teismas pažymose apie darbo užmokestį už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis darbo užmokestį apskaičiavo dvigubą vadovaudamasis DK 194 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, nurodytas Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje. Taikant šią įstatymo normą 2013 m. gruodžio 3 d. pažymoje Nr. 4.6-5229 V. J. buvo apskaičiuotas 33 592,32 Lt darbo užmokestis; 2014 m. sausio 13 d. pažymoje Nr. 4.6-150 N. M. – 29 957,16 Lt, 2013 m. gruodžio 3 d. pažymoje Nr. 4.6-5231 L. J. – 11 758,08 Lt, 2013 m. gruodžio 3 d. pažymoje Nr. 4.6-5228 S. P. – 18 605,44 Lt. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes bei DK 155 straipsnio 2 dalies nuostatas, teismas pareiškėjų skundą patenkino iš dalies ir priteisė jiems iš atsakovo atitinkamai mažesnės sumas: V. J. – 2 432,25 Eur (8 398,08 Lt); N. M. – 2 169,05 Eur (7 489,29 Lt); L. J. – 851,34 Eur (2 939,52 Lt). Pareiškėjo S. P. atžvilgiu teismas, atsižvelgdamas į atsakovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį, nustatęs, kad šis pareiškėjas prašo priteisti atlyginimą už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 3 d. iki 2011 m. liepos 31 d., o į teismą kreipėsi 2010 m. rugsėjo 29 d., nusprendė, kad taikytinas senaties terminas. Todėl teismas, atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 3 d. pažymą Nr. 4.6-5228, priteisė pareiškėjui S. P. 1 748,75 Eur (6 038,08 Lt) už budėjimą pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 13 d. iki 2011 m. liepos 31 d., t.y. 14 dienų (56 valandas).
Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014, kurioje pabrėžta, kad nepaisant Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarime, kuriuo Konstitucinis Teismas pripažino Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštaraujančia Konstitucijai, pateiktų išaiškinimų, Lietuvos Respublikos Seimas dėl netinkamai sureglamentuotų teisėjų atlyginimų už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis mokėjimo klausimų susidariusios teisės spragos neužpildė. Jokie reikalingi teisinio reguliavimo pakeitimai nebuvo atlikti, t. y. teisėjų atlyginimų už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis mokėjimo sritį reglamentuojantys teisės aktai nebuvo suderinti su Konstitucijos imperatyvais. Teisėjų atlyginimų įstatymo nuostatos, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nėra pakeistos iki šiol. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog kompensacija už budėjimą poilsio dienomis pareiškėjui nebuvo mokama būtent dėl tinkamo teisinio reguliavimo nebuvimo, t. y. dėl to, kad valstybė nesukūrė tinkamo teisinio mechanizmo tokiam apmokėjimui atlikti. Pabrėžta, kad teisėjui atlyginimą teisės aktais nustato būtent valstybė, o konkretus teismas, kuriame dirba teisėjas, tokios galios neturi. Išskirtinis teisėjo santykis su valstybe bei minėta valstybės pareiga užtikrinti tinkamas teisėjų materialines garantijas, inter alia tinkamą teisėjų atlyginimų mokėjimą, taip pat tinkamą kompensavimą už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, taip pat šioje konkrečioje situacijoje aptartas įstatymų leidėjo neveikimas suponuoja tai, kad būtent valstybė laikytina atsakinga už tokių garantijų realų įvykdymą. Atsižvelgdamas į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktą išaiškinimą, pirmosios instancijos teismas kompensaciją pareiškėjams už darbą švenčių ir poilsio dienomis priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.
IV.
Atsakovas Lietuvos valstybės, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir apeliantas) elektroninių ryšių priemonėmis paduotame apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atkreipia dėmesį į tai, kad Teisėjų atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi Teisėjų tarybai buvo pavesta nustatyti šio straipsnio 1 dalyje nurodytų priemokų dydžių nustatymo ir išmokėjimo sąlygas. Teisėjų taryba 2008 m. Aprašu ir 2009 m. Aprašu nustatė analogiškas nuostatas, kad vienkartinė priemoka už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis išmokama neviršijant teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui kalendorinių metų gruodžio mėnesį; dydis yra nustatomas atsižvelgiant į teisėjo teisme dirbtą laiką per kalendorinius metus, viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, išnagrinėtų bylų skaičių ir bendrą krūvį. Apeliantas prašo perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarime pateiktus išaiškinimus (cituojamas šio nutarimo II dalies 2.4 punktas, taip pat V dalies 4 punkto atitinkama dalis) ir motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, kokius procesinius veiksmus atliko pareiškėjai poilsio dienomis ir, ar apskritai jie juos atliko. Pateikti budėjimo grafikai nepatvirtina aplinkybės, kad pareiškėjai atliko procesinius veiksmus nurodytomis poilsio dienomis. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų pagrįstas tuo atveju, jei teismas būtų nustatęs, kad pareiškėjai atliko konkrečias funkcijas – sprendė suėmimo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimus ir kt.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
V.
Tikrinamoje byloje ginčas kilęs dėl apmokėjimo pareiškėjams (Akmenės rajono apylinkės teismo teisėjams) už darbą poilsio ir švenčių dienomis pagal iš anksto patvirtintą grafiką atitinkamais 2009–2013 metų laikotarpiais.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą patenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjams iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atitinkamas pinigų sumas, tačiau mažesnes nei prašė pareiškėjai. Pareiškėjas S. P. prašė priteisti 18 605,44 Lt (5388,51 Eur) už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 3 d. iki 2011 m. liepos 31 d., teismas priteisė 1 748,75 Eur (6038,08 Lt) už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 13 d. iki 2011 m. liepos 31 d. Pareiškėja V. J. prašė priteisti 33 592,32 Lt (9 729,00 Eur) už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 4 d. iki 2013 m. birželio 30 d., teismas priteisė 2 432,25 Eur (8 398,07 Lt). Pareiškėjas N. M. prašė priteisti 29 957,16 Lt (8 676,16 Lt) už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 6 d. iki 2013 m. balandžio 28 d., teismas priteisė 2 169,05 Eur (7 489,29 Lt). Pareiškėja L. J. prašė priteisti 11 758,08 Lt (3 405,37 Eur) už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 2 d. iki 2013 m. liepos 28 d., teismas priteisė 851,34 Eur (2 939,51 Lt).
Atsakovo apeliacinis skundas, kuriame prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą teismui nagrinėti iš naujo, grindžiamas argumentais, kad teismas nesiaiškino ir nenustatė kokius procesinius veiksmus atliko pareiškėjai budėdami pagal patvirtintą grafiką poilsio ir švenčių dienomis, ar tokius veiksmus atliko apskritai. Apelianto nuomone, pareiškėjų skundo tenkinimas atitinkama apimtimi galimas tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad pareiškėjai budėdami pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis atliko teisėjo funkcijas.
ABTĮ 136 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Pagal ABTĮ 136 straipsnio 2 dalį, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.
Teisėjų kolegija, tikrindama bylą ABTĮ 136 straipsnyje numatyta apimtimi, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, pagrįstai rėmėsi Darbo kodekso normomis, tačiau spręsdamas dėl pareiškėjams priteistinų sumų kai kuriais aspektais netinkamai taikė materialinės teisės normas. ABTĮ 143 straipsnis nustato, kad materialinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, jeigu pirmosios instancijos teismas netinkamai jas pritaikė ar išaiškino.
Ginčui aktualiu laikotarpiu Teisėjų atlyginimų įstatymo (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymas Nr. X-1771, Žin., 2008, Nr. 131-5022) 6 straipsnis nustatė, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjams metų pabaigoje už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose, išmokama ne didesnė kaip pareiginės algos dydžio vienkartinė priemoka. Ji mokama neviršijant atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Jeigu šių lėšų nepakanka, taip pat jei teisėjas institucijoje nėra išdirbęs visų metų, priemokos dydis perskaičiuojamas proporcingai esamoms darbo užmokesčio lėšoms ir tais metais dirbtam laikui (1 d.); šio straipsnio 1 dalyje nurodytų priemokų dydžių nustatymo ir išmokėjimo sąlygas ir tvarką nustato Teisėjų taryba (2 d.).
Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio nuostatos buvo perkeltos į Teisėjų tarybos 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 13P-211-(7.1.2) patvirtintą Vienkartinės priemokos teisėjams nustatymo ir išmokėjimo sąlygų bei tvarkos aprašo 3 punktą bei 2009 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 13P-71-(7.1.2) patvirtinto Pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo 8 punktą.
2009 m. Apraše nustatyta, kad švenčių bei poilsio dienomis Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose numatytoms funkcijoms atlikti, kurios negali būti atliktos pagal teismo vidaus darbo tvarkos taisykles nustatytu teismo darbo metu, teisėjai budi pagal teismo pirmininko patvirtintą teisėjų budėjimo grafiką (3 punktas). Teisėjų taryba 2009 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 13P-71-(7.1.2) įpareigojo teismų pirmininkus patvirtinti teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis, apskaitos ir vienkartinės priemokos apskaičiavimo ir išmokėjimo sąlygas bei tvarką. Akmenės rajono apylinkės teismo teisėjų darbo po darbo valandų, poilsio ir švenčių dienomis įforminimo ir apmokėjimo tvarka buvo patvirtinta Akmenės rajono apylinkės teismo pirmininko 2009 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. V-9 (šis įsakymas 2013 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-43 pripažintas netekusiu galios).
Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarime pripažino, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (Žin., 2008, Nr. 131-5022) tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas, vertindamas Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, pažymėjo, kad joje nustatytas teisinis reguliavimas užkerta kelią individualizuoti teisėjų vienkartines priemokas pagal jų dirbtus viršvalandžius, darbą poilsio bei švenčių dienomis. Pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad teisėjui, vykdančiam Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse ir kituose įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas, kurios turi būti vykdomos po darbo valandų, poilsio bei švenčių dienomis, būtų nemokama arba už šį darbą nebūtų apmokama teisingai. Nutarime nurodyta, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėjams, vykdantiems Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas, būtų teisingai atlyginama už darbą dirbant viršvalandžius, poilsio bei švenčių dienomis.
Atsakydama į apelianto argumentus, susijusius su Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarime pateiktais išaiškinimais (apeliantas cituoja šio nutarimo II dalies 2.4 punktą, taip pat V dalies 4 punkto atitinkamą dalį), teisėjų kolegija pažymi, kad norint teisingai suvokti bet kurio teisės akto turinį, jame suformuluotų išvadų motyvus, turi būti remiamasi ne atitinkamais to teisės akto fragmentais, o visu (vientisu) aktu. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pažymėjo ne tik tai, ką akcentuoja atsakovas, bet ir tai, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nuostatų negalima traktuoti kaip teisėjo darbo vykdant funkcijas, kurios turėtų būti atliekamos darbo dienomis įprastiniu teisėjo darbo laiku, apmokėjimo tvarkai reguliuoti skirtų teisės normų, taip pat pabrėžė, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas užkerta kelią individualizuoti teisėjų vienkartines priemokas pagal jų dirbtus viršvalandžius, darbą poilsio bei švenčių dienomis. Taigi apelianto cituojamos Konstitucinio Teismo nutarimo ištraukos nėra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014, kurios aplinkybės yra panašios į nagrinėjamos bylos (ginčas buvo kilęs dėl kompensavimo teisėjui už budėjimą namuose poilsio dienomis pagal patvirtintą grafiką), atsižvelgdama į tai, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarimu Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį pripažino prieštaraujančia Konstitucijai, tačiau po šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo įstatymų leidėjas nėra priėmęs teisės akto, kuriuo būtų nustatytas kompensavimas teisėjams už viršvalandinį darbą, už darbą poilsio ir švenčių dienomis, be to, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, kurioje pažymėta, kad žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas galima užpildyti ad hoc teismams pagal savo kompetenciją sprendžiant bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikant (bei aiškinant) teisę, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, konstatavo, kad minėta teisinio reguliavimo spraga užpildytina taikant Darbo kodekso nuostatas, reglamentuojančias apmokėjimą už viršvalandinį darbą, už darbą poilsio ir švenčių dienomis.
Nors minėtoje administracinėje byloje ginčas buvo kilęs tik dėl apmokėjimo už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis, tačiau išplėstinė teisėjų kolegija šioje nutartyje spręsdama dėl taikytinų Darbo kodekso normų, be kita ko, atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą DK 194 straipsnio taikymo praktiką, akcentavo, kad Darbo kodeksas numato skirtingą mokėjimą už darbą poilsio ir švenčių dienomis (DK 194 straipsnis).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 pažymėjo, kad DK 142 straipsnyje nustatyta, jog darbo laikas – tai laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai. Pagal šio Kodekso 143 straipsnio, kuris nustato darbo laiko struktūrą, 1 dalį, į darbo laiką įeina inter alia faktiškai dirbtas laikas, budėjimas darbe ir namuose (1 p.). DK 155 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ypatingais atvejais, kai reikia užtikrinti įmonėje darbo tvarką ar garantuoti, jog bus atlikti neatidėliotini darbai, darbdavys gali pavesti darbuotojui ne dažniau kaip kartą per mėnesį, o darbuotojo sutikimu – ne dažniau kaip kartą per savaitę budėti įmonėje arba namuose pasibaigus darbo dienai arba poilsio ir švenčių dienomis. Šioje nutartyje LVAT išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad teismai turi užtikrinti įstatymuose numatytų teismų kompetencijai priskirtų neatidėliotinų veiksmų atlikimą poilsio ir švenčių dienoms. Veiksmų atlikimo neatidėliotinumą lemia įstatymų nustatyti itin trumpi kai kurių veiksmų atlikimo terminai, dėl kurių atitinkamų veiksmų atlikimas negali būti perkeltas į teismo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytą teismo darbo laiką (pvz., BPK 123 str. 4 d., 173 str. 1 d. 1 p. ir kt.). Taigi teisėjų budėjimas poilsio bei švenčių dienomis pagal teismo pirmininko ar jo įgalioto asmens patvirtintą teisėjų budėjimo grafiką yra skirtas užtikrinti neatidėliotinų veiksmų, kurių negalima atlikti teismo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytu darbo laiku (darbo dienomis), atlikimą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 pažymėjo, jog DK 194 straipsnio, reglamentuojančio mokėjimą už darbą poilsio ir švenčių dienomis, 1 dalyje nustatyta, kad už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto DK 186 straipsnio 2 dalyje, arba darbuotojo pageidavimu kompensuojama suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų ir mokant už tas dienas darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, nurodytas DK 186 straipsnio 2 dalyje. Teisėjų kolegija nagrinėtos bylos aplinkybių kontekste akcentavo, kad DK 194 straipsnio 1 dalyje numatytas teisinis reguliavimas ginčo atveju neaktualus, nes pareiškėjas (teisėjas) budėjo pagal grafiką, taip pat akcentavo, kad DK 194 straipsnio 2 dalis reglamentuoja tik apmokėjimą už darbą švenčių dieną pagal grafiką. Todėl pareiškėjui, kuris budėjo pagal grafiką poilsio dienomis, dvigubas apmokėjimas už darbą, t. y. pagal DK 194 straipsnio 2 dalį, negali būti taikomas. Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad teisėjo budėjimas pagal grafiką poilsio dieną neturėtų būti tapatinamas su teisėjo darbu poilsio dieną, atliekamu teismo pirmininko nustatyta tvarka ne pagal budėjimo grafiką; pažymėjo, kad teisėjui budint pagal grafiką poilsio ar švenčių dienomis, neatidėliotini procesiniai veiksmai, neiškilus tam poreikio, neatliekami. Atsižvelgdama į tai, kad pagal Darbo kodekso normas budėjimas darbe ir namuose įeina į darbo laiką (DK 143 straipsnio 1 dalies 1 punktas), išplėstinė teisėjų kolegija priėjo prie išvadų, kad sprendžiant dėl kompensavimo teisėjui už budėjimą pagal grafiką turi būti atsižvelgiama į DK 155 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad budėjimas įmonėje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose – ne mažiau kaip pusei darbo laiko, t. y. budėjimas pagal grafiką namuose poilsio dieną prilygintinas 4 darbo valandoms.
Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant individualiai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies bei Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes ir galiojantį teisinį reguliavimą nėra pagrindo kurti naują precedentą ir nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A146-1252/2014) suformuotos praktikos, kuri nuosekliai plėtojama kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1466/2014, 2014 m. gruodžio 15 d. nutartį Nr. A438-1438/2014, 2015 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2504-261/2015 ir kt.).
Atsižvelgdama į minėtas Darbo kodekso nuostatas bei pirmiau aptartą jų taikymo praktiką analogiško pobūdžio bylose, ir primindama, kad ši praktika formuojama atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimą, kuriame pripažinta, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijai, teisėjų kolegija apelianto argumentus, jog ginčui aktualiu laikotarpiu apmokėjimas teisėjams (priemokos) už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis buvo numatytas 2009 m. Apraše, vertina kaip neturinčius įtakos sprendžiant ginčą, o argumentus, esą atitinkama kompensacija pinigais pareiškėjams už budėjimą namuose pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis galėtų būti priteista tik už konkrečių procesinių veiksmų atlikimą, atmeta kaip nepagrįstus. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikti pareiškėjų iškeltam ginčui išspręsti reikalingi duomenys (įrodymai) apie pareiškėjų budėjimą poilsio ir švenčių dienomis (įsakymai, tvirtinantys budėjimų grafikų švenčių ir poilsio dienomis grafikus; darbo laiko apskaitos pagal budėjimo grafikus žiniaraščiai; viršvalandinio darbo apskaitos žiniaraščiai; dirbtų viršvalandžių, darbo poilsio ir švenčių dienomis (budėjimų) apskaitos žurnalai). Akmenės rajono apylinkės teismo pirmininko įsakymuose dėl teisėjų budėjimo grafiko poilsio ir švenčių dienomis pabrėžta, kad budintis teisėjas nagrinėja administracinių teisės pažeidimų bylas, kai pristatomas pažeidėjas, taip pat atlieka ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas. Pirmiau minėtoje Akmenės rajono apylinkės teismo pirmininko 2009 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. V-9 patvirtintoje Akmenės rajono apylinkės teismo teisėjų darbo po darbo valandų, poilsio ir švenčių dienomis įforminimo ir apmokėjimo tvarkoje, be kita ko, buvo nurodyta, kad budėjimo trukmė poilsio ir švenčių dienomis negali viršyti 8 valandų per parą, o budėjimas namuose prilyginamas ne mažiau kaip pusei darbo laiko. Budint namuose, negalima iš jų pasišalinti. Budintis teisėjas operatyviai sprendžia neatidėliotinus klausimus (Įsakymo 15 punktas). Pažymėtina, kad budėjimas namuose, lyginant jį su kita Darbo kodekse numatyta darbo laiko struktūros dalimi – budėjimu darbe (DK 143 str. 1 d. 1 p., 155 str.), darbuotojui yra palankesnis, atitinkamai įstatymų leidėjas nustatė tokio budėjimo prilyginimą ne mažiau pusei darbo laiko (DK 155 str. 2 d.). Atsakovas pareiškėjų budėjimų namuose darbo ir poilsio dienomis pagal patvirtintą grafiką fakto neginčija. Byloje nėra ginčo ir dėl to, kad pareiškėjams už budėjimus namuose pagal grafiką už ginčui aktualų laikotarpį poilsio ir švenčių dienomis nebuvo kompensuota kitu galimu pagal įstatymą būdu (suteikiant kitą poilsio dieną ar pridedant ją prie atostogų). Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes bei šioje byloje pareiškėjų iškelto administracinio ginčo ribas, naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo apelianto nurodytų aplinkybių nustatymui nėra pagrindo. Tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje numatyta apimtimi, konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė, jog pareiškėjai pagrįstai prašo kompensuoti jiems pinigais už budėjimus namuose poilsio ir švenčių dienomis pagal iš anksto patvirtintą grafiką, tačiau klydo taikydamas materialinės teisės normas (DK 155 straipsnio 2 dalį, 194 straipsnio 2 dalį) ir dėl to neteisingai išsprendė dėl konkrečių pareiškėjams priteistinų sumų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą (ABTĮ 143 straipsnis), remdamasi pirmosios instancijos teismui pateiktais įrodymais apie pareiškėjų budėjimą poilsio ir švenčių dienomis pagal grafiką bei pareiškėjų vidutinio darbo užmokesčio atitinkamais laikotarpiais duomenis.
Minėta, kad DK 194 straipsnio 2 dalis, numatanti ne mažesnį kaip dvigubą darbuotojo darbo užmokestį, gali būti taikoma tik sprendžiant dėl apmokėjimo už darbą švenčių dieną pagal grafiką. Taigi ši įstatymo norma negali būti taikoma apmokant už darbą pagal grafiką poilsio dienomis. Taip pat minėta, kad pagal DK 155 straipsnio 2 dalį, budėjimas namuose (DK 143 straipsnio 1 dalyje nurodyta darbo laiko struktūros dalis) prilyginamas ne mažiau kaip pusei darbo laiko, t. y. ne mažiau kaip 4 darbo valandoms (DK 144 straipsnio 2 dalis).
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atitinkamų sumų priteisimo pareiškėjams už budėjimą namuose pagal iš anksto patvirtintą grafiką, atsižvelgė į Akmenės rajono apylinkės teismo pažymas apie darbo užmokestį už budėjimus poilsio ir švenčių dienomis (2013 m. gruodžio 3 d. pažymas Nr. 4.6-5228 dėl S. P., Nr. 4.6-5229 dėl V. J., Nr. 4.6-5231 dėl L. J. ir 2014 m. sausio 13 d. pažymą Nr. 4.6-150 dėl N. M.). Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, jog šiose pažymose (jų paskutinėse skiltyse) dėl visų budėjimų pagal grafiką (nurodant atskirai kiekvieno budėjimo datą, budėtų valandų skaičių pagal darbo laiko apskaitos žiniaraštį ir vidutinį valandos darbo užmokestį) darbo užmokesčio skaičiavimas už kiekvieną budėjimą buvo atliktas taikant DK 194 straipsnio 2 dalį ir visais atvejais apskaičiuojant dvigubą darbo užmokestį, nors ši įstatymo norma gali būti taikoma tik apmokant už darbą švenčių dienomis ir negali būti taikoma apmokėjimui už darbą poilsio dienomis. Atsižvelgiant į Darbo kodekso 162 straipsnį (2010 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-1219 redakcija), kuriame nustatytos švenčių dienos, kuriomis įmonėse, įstaigose ir organizacijose nedirbama, taip pat į viešai skelbtus ginčui aktualių laikotarpių duomenis apie minėtame įstatymo straipsnyje nurodytas švenčių dienas, kurių datos nėra pastovios (krikščionių Velykos), matyti, kad visi pareiškėjai, išskyrus S. P., pagal patvirtintus grafikus budėjo ir atitinkamomis švenčių dienomis. Taigi pareiškėjams V. J., L. J. ir N. M. už budėjimus namuose pagal iš anksto patvirtintą grafiką taikant Darbo kodekso 194 straipsnio 2 dalį atlygis galėjo būti priteistas tik už švenčių dienas, o už budėjimus namuose pagal grafiką poilsio dienomis atlygis galėjo būti priteistas už 4 darbo valandas (DK 155 straipsnio 2 dalis, 144 straipsnio 2 dalis). Į bylą yra pateikti teisėjų budėjimų laiko pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis apskaitos žiniaraščiai. Pirmosios instancijos teismas, neteisingai taikydamas DK 155 straipsnio 2 dalį, šiuose žiniaraščiuose už nurodytą budėjimo namuose poilsio ir švenčių dienomis laiką, prilygintą ne mažiau pusei darbo laiko (4 valandoms), nepagrįstai priteisė kaip už 2 valandas, nes pagal minėtą įstatymo normą buvo pagrindas priteisti už 4 darbo valandas. Be to, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjams priteistinų sumų, neaptarė tų atvejų, kuriais pažymose nurodytas budėtų valandų skaičius (pareiškėjų V. J. ir N. M. atveju) viršija 4 valandas, nurodytas budėjimų laiko pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis apskaitos žiniaraštyje DK 155 straipsnio 2 dalies taikymo prasme, ir tomis dienomis buvo pildyti ir viršvalandinio darbo apskaitos žiniaraščiai. Be to, teismas sprendime atskirtai neaptarė ir apmokėjimo pareiškėjams už tas budėjimo pagal grafiką poilsio ir švenčių dienas, kuriomis budėjimų laiko pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis apskaitos žiniaraštyje buvo nurodytas visas darbo laikas (8 valandos), t. y. netaikytas DK 155 straipsnio 2 dalyje numatytas prilyginimas ne mažiau kaip pusei darbo laiko. Pagal Darbo kodeksą, apmokėjimą už viršvalandinį darbą reglamentuoja DK 193 straipsnis, kuris nustato, kad už viršvalandinį darbą mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje. Taigi, net ir nustačius pagrindą mokėti už viršvalandžius, šiuo aspektu byloje esančiomis pažymomis remtis nebūtų galima, nes skaičiavimai buvo atlikti taikant DK 194 straipsnio 2 dalį.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija, pakeisdama pirmosios instancijos teismo sprendimą, pasisako dėl kiekvieno pareiškėjo atskirai.
Teisėjų kolegija sutinka, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į atsakovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį, pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo S. P. reikalavimas galėjo būti tenkinamas tik už budėjimus namuose nuo 2010 m. lapkričio 13 d. iki 2011 m. liepos 31 d. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v. Spain). Sutikdama su pirmosios instancijos sprendimo dalimi dėl ieškinio senaties taikymo, teisėjų kolegija šiuo aspektu iš naujo nepasisako.
Pagal pateiktus į bylą įrodymus (teismo pirmininko įsakymus dėl budinčių teisėjų budėti darbo ir poilsio dienomis paskyrimo, darbo laiko pagal budėjimo grafiką apskaitos žiniaraščius), šiuo laikotarpiu pareiškėjas S. P. iš viso budėjo namuose 14 poilsio dienų po 4 valandas, t. y. iš viso 56 valandas. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui S. P. už šį laikotarpį nepagrįstai priteisė 1 748,75 Eur (6 038,08 Lt). Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 3 d. pažymos Nr. 4.6-5228 paskutinėje skiltyje dėl kiekvieno budėjimo namuose yra nurodytas darbo užmokestis, apskaičiuotas taikant DK 194 straipsnio 2 dalį. Visi minėto laikotarpio pareiškėjo S. P. budėjimai namuose pagal grafiką yra poilsio dienos, todėl pažymos Nr. 4.6-5228 paskutinėje skiltyje nurodytos sumos (dvigubas darbo užmokestis) turi būti mažinamas per pusę. Už 8 budėjimus namuose pagal grafiką poilsio dienomis (po 4 valandas kiekvienas, iš viso už 32 valandas), pareiškėjui turi būti sumokėta 489,15 Eur (422,24 Lt : 2 = 211,12 Lt x 8 =1 688,96 Lt), o už 6 analogiškus budėjimus (po 4 valandas kiekvienas, iš viso už 24 valandas) turi būti sumokėta 385,22 Eur (443,36 Lt : 2 =221,68 Lt x 6=1 330,08 Lt), t. y. iš viso 874,37 Eur (3 019,04 Lt).
Pirmosios instancijos teismas už budėjimus namuose pagal iš anksto patvirtintą grafiką už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 2 d. iki 2013 m. liepos 28 d. (30 budėjimo dienų, 152 valandas) priteisė pareiškėjai L. J. – 851,34 Eur (2 939,52 Lt). Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 3 d. pažymoje Nr. 4.6-5231, kuria remdamasis teismas nustatė pareiškėjai priteistiną sumą, nurodyta, kad už minėtą laikotarpį ir budėtų valandų skaičių (152 valandų) taikant Darbo kodekso 194 straipsnio 2 dalį L. J. buvo apskaičiuotas 11 758,08 Lt darbo užmokestis. Minėta, kad DK 194 straipsnio 2 dalis gali būti taikoma tik mokėjimams už budėjimą pagal grafiką švenčių dienomis. Byloje nustatyta, kad pareiškėja L. J. ginčui aktualiu laikotarpiu budėjo namuose pagal grafiką dvi švenčių (DK 162 str. 1 d. 7 ir 8 p.) dienas (2012 m. birželio 3 d. ir 2012 m. birželio 24 d.). Taigi minėtoje pažymoje apskaičiuoto mokėjimo dydis taikant DK 194 straipsnio 2 dalį yra pagrįstas tik už nurodytus du budėjimus namuose (po 4 val. kiekvienas) minėtomis švenčių dienomis (pagal minėtą pažymą – po 313,44 Lt už kiekvieną budėjimą). Už šį budėjimų pagal grafiką švenčių dienomis laiką (8 valandas) pareiškėjai turi būti išmokėta 181,30 Eur (626,88 Lt). Visi kiti ginčui aktualaus laikotarpio pareiškėjos L. J. budėjimai namuose pagal grafiką yra poilsio dienos, todėl pažymos Nr. 4.6-5231 paskutinėje skiltyje nurodytos sumos (dvigubas darbo užmokestis) dėl visų kitų budėjimų turi būti mažinamos per pusę. Iš minėtos pažymos nustatyta, kad pareiškėjai už budėjimus namuose poilsio dienomis pagal iš anksto patvirtintus grafikus turi būti sumokėta taip: už 7 budėjimus (po 4 val. kiekvienas, iš viso už 28 valandas, pažymos 1, 3–7, 9 eilutės), turi būti sumokėta iš viso 317,72 Eur (313,44 Lt : 2 = 156,72 Lt x 7 = 1 097,04 Lt); už 5 budėjimus (po 4 val. kiekvienas, iš viso 20 valandų, pažymos 10–14 eilutės) turi būti sumokėta 236,44 Eur (326,56 Lt : 2 = 163,28 Lt x 5 = 816,40 Lt); už 8 budėjimus (po 4 val. kiekvienas, iš viso už 32 valandas, pažymos 15–22 eilutės) turi būti sumokėta 346,62 Eur (299,20 Lt : 2 = 149,60 Lt x 8 = 1 196,80 Lt). Pažymoje nurodytas 8 budėjimų namuose pagal grafiką poilsio dienomis (pažymos 23–30 eilutės) laikas (8 valandos), vadovaujantis DK 155 straipsnio 2 dalimi, turi būti prilygintas pusei darbo laiko (4 valandoms) ir mažinamas per pusę (t. y. netaikoma DK 194 straipsnio 2 dalis), priteisiant už šį budėjimo laiką (8 budėjimus namuose, iš viso už 32 valandas) 355,56 Eur (598,40 Lt + 629,28 Lt = 1 227,68 Lt). Iš viso pareiškėjai L. J. už 30 budėjimų namuose poilsio dienomis laiką (iš viso už 120 valandų) turi būti priteista 1 437,64 Eur.
Pirmosios instancijos teismas už budėjimus namuose pagal iš anksto patvirtintą grafiką už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 6 d. iki 2013 m. balandžio 28 d. (82 budėjimo dienas, 348 valandas) priteisė pareiškėjui N. M. 2 169,05 Eur (7 489,29 Lt). Akmenės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. pažymoje Nr. 4.6-150, kuria remdamasis teismas nustatė pareiškėjui priteistiną sumą, nurodyta, kad darbo užmokestis už budėjimus poilsio ir švenčių dienomis, apskaičiuotas taikant DK 194 straipsnio 2 dalį, yra 29 957,16 Lt. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas N. M. ginčui aktualiu laikotarpiu budėjo namuose pagal grafiką 7 švenčių dienas (DK 162 str. 1 d. 1, 4, 10 punktai), t. y. 2011m. sausio 1 d., 2011 m. balandžio 24 d., 2012 m. sausio 1 d., 2012 m. balandžio 8 d., 2012 m. rugpjūčio 15 d., 2013 m. sausio 1 d., 2013 m. balandžio 21 d. Taigi taikant DK 194 straipsnio 2 dalį pažymoje nurodytos sumos pareiškėjui gali būti išmokėtos tik už šias dienas, be to, pažymoje nurodytą 2013 m. balandžio 21 d. budėjimą prilyginant pusei (DK 155 str. 2 d., 144 str. 2 d.) darbo laiko (4 valandoms, o ne 8 valandoms, kaip nurodyta pažymoje). Tokiu būdu, pareiškėjui N. M. už budėjimus pagal grafiką namuose švenčių dienomis (2014 m. sausio 13 d. pažymos Nr. 4.6-150 7, 24, 45, 54, 65, 78, 81 eilutės), taikant DK 194 straipsnio 2 dalį turi būti priteista 695 Eur (2 399,69 Lt). Visi kiti ginčui aktualaus laikotarpio pareiškėjo N. M. budėjimai namuose pagal grafiką yra poilsio dienos, todėl pažymos Nr. 4.6-150 paskutinėje skiltyje nurodytos sumos (dvigubas darbo užmokestis) dėl visų kitų budėjimų namuose, prilygintų ne mažiau kaip pusei darbo laiko (4 valandoms), turi būti mažinamos per pusę (pažymos Nr. 4.6-150 1–6, 8–23, 25–33, 35–48, 50–78 eilutės). Pažymos Nr. 4.6-150 34 ir 49 eilutėse nurodyta, jog 2011 m. spalio 1 d. ir 2012 m. sausio 15 d. budėtų valandų skaičius pagal darbo laiko apskaitos žiniaraštį yra po 6 valandas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad 2011 m. spalio mėnesio ir 2012 m. sausio mėnesio darbo laiko pagal budėjimo grafiką apskaitos žiniaraščiuose yra nurodytas tik budėtų valandų skaičius (abiem atvejais po 4 valandas), tačiau nenurodytas budėjimo laikas, konstatuoja, jog byloje nėra objektyvių duomenų, kurie suteiktų pagrindą išvadoms, jog minėtų budėjimų metų atlikti procesiniai veiksmai buvo atlikti ne budėjimo pagal grafiką poilsio dienomis laiku. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija dėl šių budėjimų nenustatė pagrindo apmokėjimui už daugiau kaip pusę darbo laiko (po 4 valandas už kiekvieną budėjimą). Pažymos 79–80, 82 eilučių, kuriose nurodytas 3 budėjimų namuose pagal grafiką poilsio dienomis laikas (8 valandos), vadovaujantis DK 155 straipsnio 2 dalimi, turi būti prilygintas pusei darbo laiko (4 valandoms) ir mažinamas per pusę (t. y. netaikoma DK 194 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui N. M. už pažymos Nr. 4.6-150 1–6, 8–16 eilutėse nurodytus budėjimus namuose pagal grafiką poilsio dienomis (60 valandų) turi būti išmokėta 740,27 Eur (340,80 Lt : 2 = 170,40 x 15 = 2 556,00 Lt); už pažymos Nr. 4.6-150 17–23, 25, 34–44, 53–60 eilutėse nurodytus budėjimus namuose pagal grafiką poilsio dienomis (104 valandas) turi būti išmokėta 1347,29 Eur (357,84 Lt : 2 = 178,92 Lt x 26 = 4 651,92 Lt); už pažymos Nr. 4.6-150 26–33, 46–52 eilutėse budėjimus namuose pagal grafiką poilsio dienomis (60 valandų) turi būti sumokėta 706,56 Eur (325,28 : 2 = 162,64 x 15 = 2 439,60 Lt); už pažymos Nr. 4.6-150 61–64, 66–69 eilutėse nurodytus budėjimus namuose pagal grafiką poilsio dienomis (32 valandas) turi būti sumokėta 386,35 Eur (334,00 Lt : 2 = 167,00 x 8 = 1 336,00 Lt); už pažymos Nr. 4.6-150 70–77, 79–80, 82 eilutėse nurodytus budėjimus namuose pagal grafiką poilsio dienomis (44 valandas) – 557,39 Eur (43,74 Lt x 4 = 174,96 x 11 = 1 924,56 Lt). Iš viso pareiškėjui N. M. už budėjimus pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis (iš viso už 328 valandas) turi būti sumokėta 4 432,86 Eur.
Pirmosios instancijos teismas už budėjimus namuose pagal iš anksto patvirtintą grafiką už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio iki 2013 m. liepos mėnesio (80 budėjimo dienų, 346 valandos) priteisė pareiškėjai V. J. 2 432,25 Eur (8 398,07 Lt). Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 3 d. pažymoje Nr. 4.6-5229, kuria remdamasis teismas nustatė pareiškėjai priteistiną sumą, nurodyta, kad darbo užmokestis už budėjimus poilsio ir švenčių dienomis, apskaičiuotas taikant DK 194 straipsnio 2 dalį, yra 33 592,32 Lt. Byloje nustatyta, kad pareiškėja V. J. ginčui aktualiu laikotarpiu budėjo namuose pagal grafiką 4 švenčių dienas (DK 162 str. 1 d. 7, 12, 13 punktai), t. y. 2011 m. birželio 5 d., 2011 m. gruodžio 24–25 d., 2012 m. gruodžio 25 d. Todėl taikant DK 194 straipsnio 2 dalį pažymoje Nr. 4.6-5229 nurodytos sumos pareiškėjai gali būti išmokėtos tik už šias budėjimo dienas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai V. J. už budėjimus švenčių dienomis (pažymos Nr. 4.6-5229 28, 39–40, 69 eilutė), taikant DK 194 straipsnio 2 dalį, turi būti priteista 444,28 Eur (368,16 Lt x 3 = 1 104,48 Lt + 429,52 Lt = 1 534 Lt). Visi kiti ginčui aktualaus laikotarpio pareiškėjos budėjimai namuose pagal grafiką yra poilsio dienos, todėl pažymos Nr. 4.6-5229 paskutinėje skiltyje nurodytos sumos (dvigubas darbo užmokestis) dėl visų kitų budėjimų namuose, prilygintų ne mažiau kaip pusei darbo laiko (4 valandoms) turi būti mažinamos per pusę (pažymos Nr. 4.6-5229 1–27, 30–38, 41–43, 45–47, 49–60, 62–68, 70–75). Pažymos Nr. 4.6-5229 29, 44, 48, 61 eilutėse nurodytas budėtų valandų skaičius yra didesnis už darbo laiko pagal budėjimo grafiką apskaitos žiniaraščiuose nurodytą budėjimo laiką (4 valandos). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad minėtuose žiniaraščiuose yra nurodytas tik budėtų valandų skaičius (visais atvejais po 4 valandas), tačiau nenurodytas budėjimo laikas, nenustatė pagrindo apmokėjimui už daugiau kaip pusę darbo laiko (po 4 valandas už kiekvieną budėjimą). Pažymos Nr. 4.6-5229 76–80 eilučių, kuriose nurodytas 5 budėjimų namuose pagal grafiką poilsio dienomis laikas (po 8 valandas), vadovaujantis DK 155 straipsnio 2 dalimi, turi būti prilygintas pusei darbo laiko (4 valandoms) ir mažinamas per pusę. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai V. J. už pažymos Nr. 4.6-5229 1–8 eilutėse nurodytus budėjimus namuose pagal grafiką poilsio dienomis (32 valandas) turi būti išmokėta 397,03 Eur (342,74 Lt : 2 = 171,37 x 8 = 1 370,88 Lt); už pažymos Nr. 4.6-5229 9–18 eilutėse nurodytus budėjimus namuose pagal grafiką poilsio dienomis (40 valandų) turi būti išmokėta 519,92 Eur (359,04 Lt : 2 = 179,52 x 10 = 1 795,20 Lt); už pažymos Nr. 4.6-5229 19–26 eilutėse nurodytus budėjimus namuose pagal grafiką poilsio dienomis (32 valandas) turi būti išmokėta 436,79 Eur (377,04 Lt : 2 =188,52 x 8 = 1 508,16 Lt); už pažymos Nr. 4.6-5229 29–32, 51–60, 71–75 eilutėse nurodytus budėjimus namuose pagal grafiką poilsio dienomis (76 valandas) turi būti išmokėta 1 063,80 Eur (386,64 : 2 =193,32 x 19 = 3 673,08 Lt); už pažymos Nr. 4.6-5229 27, 33–38 ir 41 eilutėse nurodytus budėjimus namuose pagal grafiką poilsio dienomis (32 valandas) turi būti išmokėta 426,50 Eur (368,16 : 2 = 184,08 x 8 = 1 472,64 Lt); už pažymos Nr. 4.6-5229 42–50 eilutėse nurodytus budėjimus namuose pagal grafiką poilsio dienomis (36 valandas) turi būti išmokėta 458,03 Eur (351,44 : 2 = 175,72 x 9 = 1 581,48 Lt); už pažymos Nr. 4.6-5229 61–68 ir 70 eilutėse nurodytus budėjimus namuose pagal grafiką poilsio dienomis (36 valandas) turi būti išmokėta 559,79 Eur (429,52 : 2 = 214,76 x 9 = 1 932,84 Lt); už pažymos Nr. 4.6-5229 76–80 eilutėse nurodytus budėjimus namuose pagal grafiką poilsio dienomis (20 valandų) turi būti išmokėta 346,50 Eur (59,82 Lt x 4 = 239,28 x 5 = 1 196,40 Lt). Iš viso pareiškėjai V. J. už budėjimus pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis (iš viso už 320 valandas) turi būti išmokėta 4 652,65 Eur.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija atsakovo apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą ir pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistų pareiškėjams išmokų už budėjimus namuose pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis sumas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą pakeisti.
Priteisti V. J. – 4652,65 Eur (keturi tūkstančiai šeši šimtai penkiasdešimt du eurai šešiasdešimt penki euro centai) už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 4 d. iki 2013 m. birželio 30 d., N. M. – 4432,86 Eur (keturi tūkstančiai keturi šimtai trisdešimt du eurai aštuoniasdešimt šeši euro centai) už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 6 d. iki 2013 m. balandžio 28 d., L. J. – 1437,64 Eur (vienas tūkstantis keturi šimtai trisdešimt septyni eurai šešiasdešimt keturi euro centai) už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 2 d. iki 2013 m. liepos 28 d., S. P. – 874,37 Eur (aštuoni šimtai septyniasdešimt keturi eurai trisdešimt septyni euro centai) už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 13 d. iki 2011 m. liepos 31 d.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimė Baltrūnaitė
Artūras Drigotas
Ričardas Piličiauskas