Civilinė byla Nr. e2-1438-553/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01074-2018-8
Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. rugsėjo 22 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „GJ baldai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. nutarties, kuria atsisakyta bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „GJ baldai“ bankrotą pripažinti tyčiniu,
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 26 d. nutartimi UAB „GJ baldai“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Bankroto administravimo ir teisinių paslaugų centras“.
2. Pareiškėja BUAB „GJ baldai“, atstovaujama administratorės, kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu.
3. Nurodė, kad buvęs bendrovės vadovas – V. U., po bankroto bylos iškėlimo neperdavė jokių bendrovės dokumentų, nebendradarbiavo su administratore, dėl ko jam teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartimi buvo paskirta 500 Eur bauda.
4. Pareiškėjos teigimu, UAB „GJ baldai“ bankrotą lėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai buvusio bendrovės vadovo veiksmai, numatyti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte – apgaulingas ir (ar) netinkamas teisės aktuose nustatytos buhalterinės apskaitos vedimas. Iš Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-738-653/2019, matyti, kad UAB „GJ baldai“ buhalterinė apskaita nebuvo tvarkoma nuo 2016 m. gegužės 4 d. Be to, nuo pat bendrovės įsteigimo 2009 m., bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai nebuvo teikiami Juridinių asmenų registrui, už ką taip pat yra atsakingas bendrovės akcininkas A. J., kuris nesidomėjo bendrovės finansine būkle ir nereikalavo, kad nurodyti dokumentai būtų pateikti viešojo registro tvarkytojui.
5. Pareiškėja pažymėjo, kad bendrovės vadovas nuslėpė nuo administratorės informaciją, jog bendrovė turi AB SEB banko mokėjimo kortelę, kuria pastarasis pasinaudojo po bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Tokiu būdu V. U. atliko nusikalstamą veiką ir pasisavino iš bendrovės ir jos kreditorių 9 800 Eur lėšų. Nurodyta aplinkybė leidžia spręsti apie tai, kad bendrovės vadovas, siekdamas asmeninės naudos, yra atlikęs ir daugiau neteisėtų ir bendrovės veiklos tikslams prieštaraujančių veiksmų.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 30 d. nutartimi atmetė pareiškimą dėl BUAB „GJ baldai“ bankroto pripažinimo tyčiniu.
7. Pažymėjo, kad nuo 2020 m. sausio 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – JANĮ), ĮBĮ su visais pakeitimais neteko galios, tačiau įvertinęs, kad bankroto byla bendrovei „GJ baldai“ iškelta galiojanti ĮBĮ ir vadovaudamasis JANĮ 155 straipsnio 1 dalimi, sprendė, kad pareiškimas dėl šios bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėtinas remiantis ĮBĮ nuostatomis. Tokią poziciją teismas pagrindė ir Lietuvos apeliacinio teismo praktika, suformuota 2020 m. vasario 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-326-381/2020; 2020 m. kovo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-613-241/2020, 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-744-553/2020 ir kt.
8. Teismas nustatė, kad bendrovės „GJ baldai“ vadovu nuo 2014 m. liepos 24 d. iki 2018 m. spalio 18 d. buvo V. U., bendrovės akcininku nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki 2016 m. kovo 25 d. – I. K., o nuo 2016 m. kovo 25 d. – A. J.. Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 26 d. nutartimi buvusiam bendrovės vadovui paskirta 500 Eur bauda už bendrovės dokumentų ir turto administratorei neperdavimą, ši bendrovės vadovo pareiga nėra įvykdyti iki šiol.
9. Vertindamas, ar tokie bendrovės vadovo veiksmai sudaro pagrindą konstatuoti ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalies 5 punkte nustatytą tyčinio bankroto požymį, teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, kurioje nurodoma, jog netinkamas apskaitos tvarkymas ne visais atvejais reiškia tyčinį bankrotą. ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tai reiškia, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismas nustato pakankamą pagrindą manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais. Kitais atvejais įmonės vadovo nebendradarbiavimas su bankroto administratoriumi ir bankroto bylą nagrinėjančiu teismu gali būti įvertintas taikant jam įstatyme nustatytas sankcijas, tačiau savaime nelemia išvados dėl įmonės tyčinio bankroto (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-304-823/2019 ir kt.).
10. Teismas nustatė, kad 2018 m. birželio 4 d. bendrovė sudarė pirkimo – pardavimo sutartį, kuria perleido jai priklausančią penkių ašių mechaninį medžio apdirbimo centrą už 25 000 Eur. Pažymėjo, kad administratorė nepateikė teismui duomenų, jog iš gautų lėšų nebuvo atsiskaityta su bendrovės kreditoriais, taip pat netikrintas ir neanalizuotas bendrovės lėšų judėjimas atsiskaitomosiose sąskaitose, iš ko būtų galima vertinti aktyvios veiklos vykdymo laikotarpį ir apimtis, nustatyti kontrahentus bei preliminariai spręsti dėl realios situacijos iki bankroto iškėlimo, finansiniuose dokumentuose deklaruotų duomenų realumo.
11. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog administratorė kreipėsi į antstolį dėl faktinių aplinkybių konstatavimo, buvusiam vadovui neperduodant įmonės dokumentų bei turto. Sprendė, kad tyčinio bankroto pareiškimui pagrįsti pareiškėja nepateikė faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo (antstolio) bei jokių kitų įrodymų, kuriais remiantis būtų galima padaryti išvadą apie dokumentų būklę, sudėtį, išsamumą, spręsti apie finansinių ataskaitų duomenų atitiktį pirminiams apskaitos dokumentams. Pažymėjo, kad byloje esančių duomenų nepakanka išvadai, jog bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų nėra ir (ar) jie tyčia yra paslėpti, sunaikinti, neišsaugoti ar kad bendrovės buhalterinė apskaita visai nebuvo tvarkoma. Pažymėjo ir tai, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, jog negalima visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir tai susiję su objektyviu negalėjimu nustatyti bendrovės nemokumo priežastis.
12. Teismas atkreipė dėmesį, kad teigdama, jog bendrovės akcininkas – A. J., taip pat atsakingas už bendrovės tyčinį bankrotą, pareiškėja neanalizavo ir nenurodė, kokiais konkrečiais veiksmais paminėtas asmuo galėjo privesti bendrovę prie tyčinio bankroto.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Pareiškėja BUAB „GJ baldai“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Priimdamas skundžiamą nutartį teismas pažeidė proceso teisės normą, nes netinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus, taip pat netinkamai taikė ir aiškino ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą.
13.2. Byloje nenustatyta, dėl kokių priežasčių administratorei nebuvo perduoti bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai, todėl spręstina, kad dokumentai neperduoti sąmoningai ir tai sudaro pagrindą pripažinti, jog bendrovė prie bankroto buvo privesta tyčia. Teismas šioje byloje nebuvo aktyvus, nesiekė išsiaiškinti aplinkybių, susijusių su dokumentų neperdavimu. Pareiga įrodyti tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą, dokumentų perdavimą tenka V. U..
13.3. Nors teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad bendrovės dokumentai yra V. U. žinioje, visiškai nesiaiškino aplinkybių, kodėl dokumentai nėra perduoti administratorei.
13.4. Teismas nepagrįstai nurodė, kad antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas būtų tinkamas įrodymas šioje byloje. Pirma, administratorei bendrovės dokumentai nebuvo perduoti, todėl nėra aišku, kokią funkciją šioje situacijoje turėtų atlikti antstolis. Be to, teismui nustačius, kad dokumentai yra V. U. žinioje, kad už dokumentų neperdavimą pastarajam yra paskirta bauda, darytina išvada, jog buvęs bendrovės vadovas piktybiškai vengia perduoti dokumentus. Atsižvelgiant į nurodytą, teismas nepagrįstai konstatavo įrodymų pareiškimo patenkinimui trūkumą.
13.5. Administratorė neturi jokių bendrovės dokumentų, o iš turimų duomenų nėra galimybės nustatyti nei bendrovės veiklos, nei jos turto ir įsipareigojimų. Administratorei prieinami duomenys yra bendrovės banko sąskaitos išrašai ir PVM sąskaitos faktūros, tačiau neturint jokių kitų buhalterinės apskaitos duomenų nėra galimybės nustatyti bendrovės nemokumo priežasčių, turėto turto ir kitų aplinkybių.
13.6. Teismas neteisingai įvertino V. U. veiksmus neperdavus bendrovės turto ir dokumentų ir nepagrįstai konstatavo nesant pakankamai duomenų išvadai dėl buhalterinės apskaitos dokumentų nebuvimo ir (ar) paslėpimo. Vien faktas, kad V. U. sąmoningai neperduota dokumentų, yra pagrindas teigti, jog jie yra tyčia paslėpti ar sunaikinti, dėl ko administratorė negali nustatyti bendrovės turto kiekio, įsipareigojimų ir kitų finansinių duomenų.
13.7. Į bylą buvo pateikta pakankamai įrodymų, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, o V. U. piktybiškai dokumentų neperduoda administratorei. Iš į bylą pateikto 2019 m. birželio 26 d. kaltinamojo akto matyti, kad buvęs bendrovės vadovas pats pripažino, jog bendrovės dokumentus turi ir jų neperduoda administratorei, nes bijo dėl savęs, dėl galimo dokumentų klastojimo.
13.8. Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui pripažinti pakanka nustatyti, jog teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015, 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016).
13.9. Teismui skundžiamoje nutartyje nurodžius, kad administratorė neva nepateikė duomenų apie tai, jog iš V. U. gautų pinigų nebuvo atsiskaityta su kreditoriais, iškilo būtinybė su skundu pateikti naują įrodymą – AB SEB banko sąskaitos išrašą už laikotarpį nuo 25 000 Eur gavimo iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo, kuris patvirtina pirmiau nurodytą aplinkybę. Iš naujo įrodymo akivaizdu, kad V. U. net neketino atsiskaityti su kreditoriais, lėšos iš bendrovės sąskaitos buvo tendencingai išgryninamos skirtinguose bankomatuose paties bendrovės vadovo. Šis įrodymas patvirtina, jog pastarasis neatsiskaitė su kreditoriais ir galbūt padarė jiems bei bendrovei žalą, neteisėtai pasisavindamas bendrovės lėšas. Be to, neteisėtus veiksmus V. U. tęsė net ir įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bendrovei bankroto bylą – atliko nusikalstamą veiką ir pasisavino 9 800 Eur bendrovės lėšų.
14. Suinteresuotas asmuo A. J. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Pareiškėjos skundžiamoje nutartyje teismas padarė rašymo apsirikimo klaidą, konstatuodamas, jog bendrovės dokumentai yra buvusio jos vadovo žinioje. Vietoje žodžio „yra“ turėjo būti žodis „nėra“. Tokia išvada darytina visapusiškai įvertinus teismo argumentus, kurių pagrindu konstatuota aplinkybė dėl bendrovės dokumentų buvimo V. U. dispozicijoje. Nurodytą klaidą patvirtina ir į bylą pateikti įrodymai: 2013 m. lapkričio 4 d. sutartis, 2016 m. gegužės 3 d. pranešimas dėl sutarties nutraukimo, 2016 m. gegužės 6 d. atsakymas, civilinės bylos Nr. e2-1199-820/2019 medžiaga ir kt.
14.2. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad bendrovės dokumentai nėra V. U. žinioje, jis jų nepaslėpė ir perduoti negali, nes šie dokumentai yra perduoti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai (toliau – FNTT). Administratorė nurodytos institucijos dispozicijoje esančius dokumentus gali gauti ir tai nepriklauso nuo buvusio bendrovės vadovo valios.
14.3. Buvusi bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkytoja – UAB „Apskaitos analizė“, ne visus turėtus bendrovės buhalterinius dokumentus perdavė Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI), buvo perduota tik dalis dokumentų, tuo tarpu likusių dokumentų nurodyta bendrovė neperdavė ir negrąžino UAB „GJ baldai“. UAB „Apskaitos analizė“ argumentai, kad ji neva visus bendrovės dokumentus yra perdavusi V. U., yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais duomenų perdavimo aktais.
14.4. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2017 m. UAB „Apskaitos analizė“ siekė prisiteisti skolą iš bendrovės už apskaitos tvarkymą iki 2017 m. spalio 30 d., tuo tarpu bendrovė 2018 m. kreipėsi į teismą dėl dokumentų iš UAB „Apskaitos analizė“ išreikalavimo. Atsižvelgiant į tai, nelogiška būtų manyti, kad 2016 m. UAB „Apskaitos analizė“ grąžino bendrovės vadovui visus dokumentus.
14.5. Nors administratorė teigia, kad į bylą pateikta Medžio apdirbimo centro pirkimo – pardavimo sutartis patvirtina, jog bendrovė vykdė ūkinę veiklą iki bankroto bylos iškėlimo, tačiau vienkartinis turto pardavimo sandoris tokio jos teiginio neįrodo. Bendrovė nevykdė veiklos nuo 2016 m., tai patvirtina ir aplinkybė, kad VMI nebuvo teikiamos PVM deklaracijos ir kita informacija.
14.6. Skundo argumentai dėl kaltinamajame akte nurodytų V. U. teiginių nepatvirtina, kad bendrovės vadovo žinioje yra visa buhalterinė apskaita. Kaltinamajame akte minimos 2016 m. sąskaitos faktūros ir bendrovės spaudas. V. U. turimos nedidelės dalies bendrovės dokumentų neperdavimas nesudaro pagrindo bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu, tuo labiau kad dėl dokumentų neperdavimo yra atsakinga bendrovės apskaitą tvarkiusi UAB „Apskaitos analizė“.
14.7. Bendrovė tapo nemoki dėl tarp akcininkų kilusio ginčo. UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ sulaikė savo mokėjimus už jai pagamintą ir parduotą produkciją, kas nulėmė, jog bendrovė negalėjo vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Aplinkybę, kad UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ buvo skolina UAB „GJ baldai“ 228 674,12 Eur sumą, patvirtina ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 25 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-738-653/2019.
14.8. Kita aplinkybė, lėmusi bendrovės nemokumą, yra debitorės UAB „Eurelus“ 526 350 Eur skola bendrovei už jai parduotą nekilnojamąjį turtą (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 26 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-292-232/2018).
14.9. Bendrovės bankroto byloje yra patvirtinti 382 642,50 Eur finansiniai reikalavimai, todėl įvertinus, kad bendrovė negavo 755 024,12 Eur pajamų, kurių būtų užtekę visiems įsipareigojimas įvykdyti, taip pat įvertinant, kad bendrovė turi komercinės paskirties patalpas, kurių vertė daugiau nei 100 000 Eur, akivaizdu, jog bendrovės vadovas jokio bendrovės turto nepasisavino, taip pat neatliko jokių kitų neteisėtų veiksmų, nulėmusių UAB „GJ baldai“ bankrotą.
14.10. Aplinkybės dėl bendrovės lėšų pasisavinimo po bendrovės bankroto bylos iškėlimo nėra teisiškai reikšmingos, sprendžiant bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą. Nurodyti veiksmai buvo atlikti jau po bankroto bylos iškėlimo. Be to, lėšų gryninimas iki bankroto bylos iškėlimo buvo susijęs su tuo, kad bendrovė vadovui buvo skolinga didelę sumą neišmokėto darbo užmokesčio.
14.11. Administratorei veikiant protingai ir apdairiai, dedant maksimalias pastangas dėl bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų kopijų gavimo iš FNTT, ji galėtų įvertinti realias bendrovės „GJ baldai“ bankrotą nulėmusias priežastis.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
16. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta BUAB „GJ baldai“ bankrotą pripažinti tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį ribų.
Dėl naujo įrodymo priėmimo
17. Apeliantė kartu su skundu pateikė naują įrodymą – BUAB „GJ baldai“ banko sąskaitos už laikotarpį nuo 2018 m. birželio 4 d. iki 2018 m. spalio 11 d. išrašą. Apeliantės teigimu, naujas įrodymas skirtas paneigti skundžiamos teismo nutarties išvadą dėl bendrovės lėšų panaudojimo.
18. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
19. Įvertinęs, kad pateiktas naujas įrodymas gali patvirtinti svarbias nagrinėjamam ginčui aplinkybes, kad dėl bylos elektroninio formato su šiuo dokumentu turėjo galimybę susipažinti suinteresuoti bylos baigtimi asmenys, apeliacinės instancijos teismas BUAB „GJ baldai“ banko sąskaitos išrašą prijungia prie bylos medžiagos ir atsižvelgs, vertindamas skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Dėl taikytinos teisės
20. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus JANĮ, neteko galios ĮBĮ su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantės pareiškimas dėl bendrovės „GJ baldai“ bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėtinas remiantis ĮBĮ nuostatomis. Tokią išvadą teismas pagrindė aplinkybe, kad bendrovės bankroto procesas pradėtas dar galiojant ĮBĮ, JANĮ 155 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos apeliacinio teismo praktika. Apeliacinės instancijos teismas su šia apygardos teismo išvada nesutinka.
21. JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas (JANĮ 155 straipsnio 1 dalis).
22. Lingvistinis bei loginis šios normos vertinimas patvirtina, kad įgyvendinant atitinkamas teises juridinio asmens bankroto procese nuo 2020 m. sausio 1 d., nepaisant to, jog bankroto procesas buvo pradėtas dar iki 2019 m. gruodžio 31 d., taikytinos JANĮ nuostatos, išskyrus tam tikras išimtis, nustatytas JANĮ 155 straipsnio 1 dalyje, tačiau teisė pateikti pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nepatenka į paminėtoje normoje nustatytą išimčių sąrašą.
23. Nagrinėjamu atveju pareiškimas dėl UAB „GJ baldai“ bankroto pripažinimo tyčiniu teismui pateiktas 2020 m. balandžio 30 d., todėl šis klausimas turėjo būti sprendžiamas, remiantis JANĮ, o ne ĮBĮ nuostatomis.
24. Skundžiamoje nutartyje nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo praktika civilinėse bylose Nr. e2-326-381/2020, Nr. 2-613-241/2020, Nr. e2-744-553/2020, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nepagrindžia, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikytinas ĮBĮ. Paminėtose Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtose civilinėse bylose, sprendžiant taikytinos teisės klausimą, buvo vertinamas pareiškimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pateikimo teismui momentas. Nurodytose bylose apeliacinės instancijos teismas visais atvejais nustatė, kad pareiškimai buvo gauti iki JANĮ įsigaliojimo, todėl, vadovaudamasis JANĮ 155 straipsnio 1 dalimi, sprendė, jog tokių pareiškimų nagrinėjimui taikytinas ĮBĮ. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas vertino ne pareiškimo dėl BUAB „GJ baldai“ bankroto pripažinimo tyčiniu pateikimo teismui momentą, o bankroto bylos šiai bendrovei iškėlimo momentą, kuris, sprendžiant teisės aptariamo pareiškimo nagrinėjimui taikymo klausimą, nėra aktualus. Kaip minėta, JANĮ nuostatos taikomos ir iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams, jeigu atitinkamos asmenų teisės ir pareigos atsiranda arba yra įgyvendinamos šiam įstatymui įsigaliojus.
25. Pasikeitus įstatyminiam juridinių asmenų bankroto teisinių santykių reglamentavimui, atitinkamai pasikeitė ir tyčinio bankroto instituto nuostatos. Nors apgaulingai ar aplaidžiai tvarkoma juridinio asmens buhalterinė apskaita, kaip vienas iš tyčinį bankrotą apibrėžiančių požymių, kurio pagrindu nagrinėjamu atveju buvo prašoma BUAB „GJ baldai“ bankrotą pripažinti tyčiniu, yra nustatytas ir JANĮ (70 straipsnio 2 dalies 4 punktas), šis požymis įstatymo leidėjo buvo atitinkamai pakoreguotas. Pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai nusprendęs pareiškimo dėl BUAB „GJ baldai“ bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimui taikyti ĮBĮ, neįvertino atitinkamų korekcijų, susijusių su paminėto tyčinio bankroto požymio taikymu, įtvirtintų JANĮ, ir tai lėmė neteisėto ir nepagrįsto procesinio sprendimo priėmimą.
Dėl tyčinio bankroto požymio vertinimo
26. JANĮ 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. JANĮ 70 straipsnio 2 dalis nustato požymius, į kuriuos teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti. Vienas tokių požymių – juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
27. Iki JANĮ galiojusio ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas, kuriame buvo įtvirtintas aptariamas tyčinio bankroto požymis, reglamentavo, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
28. Taigi pagal anksčiau galiojusį teisinį reglamentavimą apgaulingas ir (ar) netinkamas buhalterinės apskaitos vedimas buvo vienas iš požymių, kurį nustatęs teismas, turėjo bankrotą pripažinti tyčiniu, tačiau šio požymio taikymui buvo privaloma nustatyti ir dar vieną aplinkybę – visišką arba dalinį negalėjimą nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Tuo tarpu pagal galiojantį teisinį reglamentavimą aptariamo tyčinio bankroto požymio taikymui nėra būtina įrodinėti aplinkybės, kad dėl apgaulingai ar aplaidžiai tvarkytos buhalterinės apskaitos nėra galimybės nustatyti įmonės veiklos, turto ir kitų aplinkybių.
29. Kita vertus, sistemiškai aiškinant JANĮ 70 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad pagal naująjį reglamentavimą, tyčiniu bankrotas gali būti pripažintas nustačius, jog juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus. Tuo tarpu JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje nustatyti požymiai, tame tarpe ir apgaulingas ar aplaidus buhalterinės apskaitos vedimas, taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Taigi vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teisės ir (ar) teisėtus interesus.
30. Naujasis tyčinio bankroto instituto reglamentavimas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš esmės atitinka kasacinio teismo praktiką dėl nurodyto instituto, suformuotą pagal anksčiau galiojusį ĮBĮ, kurioje pasakyta, jog ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio
12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
31. Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinės, baudžiamosios atsakomybės taikymą ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
32. Aiškinant apgaulingos ir (ar) netinkamos įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, kaip tyčinį bankrotą kvalifikuojantį požymį, įtvirtintą anksčiau galiojusio ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte, teismų praktikoje pasisakyta, kad pagal šią įstatymo nuostatą netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos, dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba neišsaugomi apskaitos dokumentai. Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas bendrovės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016).
33. Kasacinis teismas, aiškindamas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio santykį su veiksmais, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis ir kurie priežastiniu ryšiu susiję su įmonės nemokumu, yra nurodęs, kad šio tyčinio bankroto požymio specifika pasireiškia tuo, jog dėl apgaulingai ir (arba) netinkamai vykdytos buhalterinės apskaitos arba neišsaugotų buhalterinės apskaitos dokumentų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kai nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti šių aplinkybių, tampa neįmanoma ar itin sudėtinga įvertinti įmonės nemokumo priežastis – ar šis nemokumas buvo sukeltas sąmoningais veiksmais, ar jau nemokios įmonės padėtis sąmoningai buvo dar esmingai pabloginta. Tokių veiksmų egzistavimui ir priežastiniam ryšiui su nemokumu nustatyti būtina tirti įmonės finansinius dokumentus, jos valdymo organų sprendimus, sudarytus sandorius ir pan., tačiau šių aplinkybių neįmanoma ištirti, kai trūksta atitinkamų duomenų, nes bankroto administratoriui nebuvo perduoti reikalingi įmonės apskaitos dokumentai arba buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai. Dėl šios priežasties, esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo nullus commodum capere de sua injuria propria (niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).
34. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptarta teismų praktika iš esmės aktuali ir galiojant JANĮ nustatytam tyčinio bankroto reglamentavimui. Kaip minėta, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių, tame tarpe ir apgaulingai ar aplaidžiai vestos buhalterinės apskaitos (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas), nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teisės ir (ar) teisėtus interesus (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis).
35. Iš įstatymų leidėjo pateiktos nurodytų teisės normų formuluočių matyti, kad siekiant bankrotą kvalifikuoti tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą, apgaulingas ar aplaidus buhalterinės apskaitos vedimas turi būti priežastiniu ryšiu susijęs ne tik su sąmoningais atsakingo asmens veiksmais, siekiant blogo juridinio asmens valdymo ir (ar) kreditorių teisės ir (ar) teisėtus interesus pažeidžiančių sandorių sudarymo, bet ir su įmonės nemokumu. Tačiau akivaizdu, kad dėl apgaulingo ar aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo ar dėl nurodytų dokumentų neišsaugojimo įrodyti šių aplinkybių priežastinį ryšį su juridinio asmens privedimu prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo būtų neįmanoma, todėl darytina išvada, jog priežastinis ryšys tarp apgaulingo ar aplaidaus buhalterinės apskaitos vedinimo, siekiant blogai valdyti juridinį asmenį ar sudaryti kreditorių teises pažeidžiančius sandorius, ir juridinio asmens nemokumo ar nemokios padėties esminio pabloginimo, neprivalo būti nustatinėjamas siekiant JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą taikyti kaip tyčinį juridinio asmens bankrotą kvalifikuojantį požymį.
36. Taigi apibendrinant pirmiau išdėstytus motyvus, konstatuotina, kad vadovaujantis JANĮ 70 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, BUAB „GJ baldai“ bankroto pripažinimui tyčiniu pakako nustatyti bent vieną JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytą aplinkybę (buhalterinės apskaitos apgaulingą ar aplaidų vedimą, finansinių ataskaitų rinkinių Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikimą ar neteisingų tokių dokumentų pateikimą, mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytą mokesčių mokėjimo vengimą) bei tai, ar paminėtoje normoje numatyti veiksmai ir (ar) neveikimas buvo sąmoningi, siekiant blogo juridinio asmens valdymo, be kita ko, siekiant nuslėpti blogą bendrovės valdymą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos duomenys sudaro pagrindą konstatuoti paminėtų aplinkybių visumos egzistavimą ir pripažinti BUAB „GJ baldai“ bankrotą tyčiniu.
37. Skundžiamoje nutartyje teismas nustatė, kad buvęs UAB „GJ baldai“ vadovas V. U. iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo disponavo jos dokumentais. Šios teismo išvados apeliantė skunde neginčija, tačiau su ja atsiliepime į skundą nesutinka suinteresuotas asmuo A. J.. Teigia, kad teismas padarė rašymo apsirikimo klaidą, nurodęs, jog bendrovės dokumentai yra V. U. žinioje, nes vietoje žodžio „yra“, turėjo būti žodis „nėra“. Teigia, kad rašymo apsirikimą patvirtina bylos duomenys, iš kurių matyti, jog bendrovės dokumentai yra buhalterinės apskaitos paslaugas teikusios UAB „Apskaitos analizė“ bei FNTT žinioje. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais atsiliepimo argumentais nesutinka.
38. Aplinkybę, kad atitinkami bendrovės „GJ baldai“ dokumentai yra buvusio jos vadovo žinioje, patvirtina ne tik į bylą pateikti VMI 2016 m. birželio 3 d. – rugsėjo 2 d. dokumentų poėmio aktai, kuriuose V. U. savo parašu patvirtino, jog gavo iš VMI paimtus dokumentus, bet ir Vilniaus apygardos prokuratūros 2 – ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2019 m. birželio 26 d. kaltinamas aktas, kuriame V. U., kaip kaltinamasis dėl svetimo turto pasisavinimo, išdėstydamas savo poziciją, nurodė, kad po bankroto bylos UAB „GJ baldai“ iškėlimo negalėjo perduoti bankroto administratorei bendrovės dokumentų, antspaudo, nes bijojo, kad dokumentai bus klastojami. Nepaisant to, kokį kiekį bendrovės dokumentų turi buvęs jos vadovas, jis privalo įvykdyti jam įstatyme nustatytą pareigą perduoti visus turimus dokumentus bankroto administratorei (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas), ir nuo šios pareigos įvykdymo neatleidžia niekuo nepagrįstos prielaidos, kad dokumentai, juos perdavus administratorei, gali būti klastojami.
39. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išvados, kad V. U. disponuoja bendrovės „GJ baldai“ dokumentais, nepaneigia atsiliepime į skundą paminėti Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-1199-820/2019 duomenys. Tai, kad šioje byloje V. U. buvo pareiškęs ieškinį UAB „Apskaitos analizė“ dėl bendrovės dokumentų grąžinimo, neįrodo, kad pastaroji turėjo tokius dokumentus. Tuo labiau kad aplinkybė dėl to, kas iš tiesų disponuoja bendrovės „GJ baldai“ dokumentais, nurodytoje byloje nebuvo nustatinėjama – teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartimi byla palikta nenagrinėta, ieškovui nepatikslinus, kokius konkrečiai dokumentus jis siekia išreikalauti iš UAB „Apskaitos analizė“.
40. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių atmestinas ir atsiliepimo į skundą argumentas, kad aplinkybę, jog bendrovės dokumentai yra UAB „Apskaitos analizė“ žinioje, patvirtina pastarosios inicijuota civilinė byla bendrovei dėl atsiskaitymo už suteiktas buhalterinės apskaitos paslaugas (Vilniaus regiono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-1365-892/2018). Nurodyta aplinkybė paminėtoje byloje nebuvo nustatyta – teismas 2018 m. balandžio 13 d. sprendimu už akių atmetė ieškovės ieškinį, todėl suinteresuoto asmens prielaidos nėra įrodytos.
41. Tai, kad dalis bendrovės „GJ baldai“ dokumentų 2017 m. balandžio 3 d. Reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolu VMI buvo perduoti FNTT, taip pat nepaneigia, kad V. U. disponuoja bent jau dalimi bendrovės dokumentų. Kaip minėta, 2019 m. birželio 26 d. kaltinamajame akte V. U. patvirtino, kad turi bendrovės dokumentus ir jų neperduoda bankroto administratorei, baimindamasis dėl galimo jų klastojimo. Tokie pastarojo parodymai užfiksuoti praėjus daugiau nei dviem metams po to, kai VMI perdavė FNTT atitinkamus bendrovės „GJ baldai“ dokumentus.
42. Teismų praktikoje pripažįstama, kad netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, jog teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015).
43. Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina ne tik tai, kad V. U. disponuoja bendrovės dokumentais, bet ir tai, kad be svarbių priežasčių jų neperduota administratorei. Šią aplinkybę įrodo minėtas 2019 m. birželio 26 d. kaltinamasis aktas, taip pat UAB „GJ baldai“ bankroto bylos duomenys – Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartimi V. U. paskirta 500 Eur bauda už bendrovės dokumentų ir turto neperdavimą. Byloje nėra duomenų, kurie leistų spręsti apie objektyvias dokumentų neperdavimo administratorei priežastis (CPK 12, 178 straipsnis). Pareigą pagrįsti tokias priežastis turi atsakingi bendrovės valdymo organai, šiuo atveju V. U., tačiau pastarasis, nors ir gavo teismo procesinius dokumentus, įpareigojančius pateikti atsiliepimą į pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu (iš byloje esančios procesinių dokumentų įteikimo pažymos matyti, kad nurodyti dokumentai V. U. įteikti 2020 m. gegužės 7 d.), nepateikė teismui nei atsiliepimo, nei duomenų apie bendrovės dokumentų neperdavimo priežastis.
44. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad nustatytas V. U. turimų BUAB „GJ baldai“ dokumentų neperdavimas nemokumo administratorei yra sąmoningas, siekiant nuslėpti blogą bendrovės valdymą, leidžia spręsti į bylą pateiktas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 5 d. apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo V. U. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalyje, taip pat kartu su skundu pateiktas naujas įrodymas – BUAB „GJ baldai“ banko sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 2018 m. birželio 4 d. iki 2018 m. spalio 11 d. Pastarasis dokumentas patvirtina, kad V. U. nurodytu laikotarpiu išėmė iš bendrovės „GJ baldai“ banko sąskaitos beveik 14 000 Eur sumą. Pirmiau minėtas apkaltinamasis nuosprendis patvirtina, kad V. U. neteisėtai pasisavino UAB „GJ baldai“ lėšas po bankroto bylos bendrovei iškėlimo – iš bendrovės banko sąskaitos nuo 2018 m. lapkričio 15 d. iki 29 d. nuėmė 9 800 Eur. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 26 d. nutartimi dėl bankroto bylos UAB „GJ baldai“ iškėlimo nustatyta, jog bendrovė su finansiniais sunkumais susidūrė dar 2016 m. ir bankroto bylos iškėlimo dienai buvo sustabdžiusi ūkinę – komercinę veiklą dėl apyvartinių lėšų trūkumo. Aptartos aplinkybės bei jas patvirtinantys duomenys yra pakankamas pagrindas manyti, kad V. U., bendrovės dokumentų, tame tarpe ir pagrindžiančių pirmiau nurodytų lėšų panaudojimą, neperduoda administratorei sąmoningai, siekdamas nuslėpti bendrovės valdymą, neatitikusį bendrovės veiklos tikslų ir jos kreditorių teisių bei teisėtų interesų (CPK 185 straipsnis).
45. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia konstatuoti, kad sprendimai, kai bendrovei susiduriant su finansiniais sunkumais, jos banko sąskaitoje esančios lėšos buvo naudojamos ne atsiskaitymui su kreditoriais ar kitoms bendrovės reikmėms, o naudojami nenustatytiems tikslams, buvo ne tik nenaudingi, bet ir žalingi bendrovei ir iš esmės dar labiau pabloginę jos finansinę padėtį, kuri, kaip minėta, ir taip buvo sudėtinga nuo 2016 m. Tokių veiksmų atlikimu, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bendrovė buvo sąmoningai vedama prie bankroto. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, BUAB „GJ baldai“ bankrotas pripažintinas tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 4 punkto pagrindu.
46. JANĮ 70 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą. Šioje nutartyje išdėstytų motyvų pagrindu už BUAB „GJ baldai“ tyčinį bankrotą atsakingu pripažintinas V. U..
Dėl procesinės bylos baigties
47. Atsižvelgdamas į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino bylos faktines aplinkybes, pareiškimo nagrinėjimui nepagrįstai taikė ĮBĮ, nesivadovavo kasacinio teismo praktika aktualiais byloje sprendžiamais klausimais ir dėl to padarė neteisingą išvadą dėl pagrindo pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu nebuvimo. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – pareiškimas dėl BUAB „GJ baldai“ bankroto pripažinimo tyčiniu tenkinamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „GJ baldai“ bankrotą pripažinti tyčiniu.
Pripažinti, kad dėl bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „GJ baldai“ tyčinio bankroto atsakingas asmuo – V. U..
Teisėja Aldona Tilindienė