Administracinė byla Nr. A-1530-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01896-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. D. (O. D.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas O. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 2-3) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir ŠTI), priteisti 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Paaiškino, jog pareiškėjas ŠTI buvo laikomas nuo 2011 m. birželio 10 d. iki 2013 m. kovo 15 d. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 49, 14, 20, 102, jose buvo laikoma nuo 8 iki 14 asmenų, pažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymo Nr. 461 6.15 punktą, nustačiusį, jog vienam asmeniui laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m. kameros ploto. Kamerų plotas apytiksliai yra 20 kv. m., jose yra stalas, užimantis 1,5 kv. m., 9 gultai (dviejų aukštų), užimantys 9 kv. m. ploto, sanitarinis mazgas, užimantis 2,2 kv. m. ploto. Tokiose patalpose žmogus priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, tokios gyvenimo sąlygos yra apgailėtinos ir tai yra baudimas kankinant. Gyvenamosiose patalpose nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas, tai kenkia regėjimui, rūkantieji laikomi su nerūkančiais. Tai žemina asmens orumą ir sudaromos konfliktinės situacijos tarp įkalintų asmenų. Atvykus ar išvykstant etapu iš ŠTI, asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina), asmuo verčiamas nusirengti esant žemai oro temperatūrai, daiktai dedami į nešvarias dėžes, taip yra išsityčiojama iš žmogaus ir jo daiktų.

Neturtinę žalą pareiškėjas grindė tuo, jog kameros nuolat būdavo perpildytos, jose buvo tamsu, drėgna, šalta. Dėl šių neteisėtų ŠTI veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą – dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą ir kt., kurią vertina 30 000 Lt.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 35-41) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m. (6.15 p.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) buvo pripažinta netekusia galios. Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) (toliau – ir Įsakymas). Įsakymo 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pažymėjo, jog iš ŠTI Įskaitos skyriaus 2013 m. spalio 31 d. pažymos Nr. 69/06-4248 „Dėl O. D. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ matyti, kad pareiškėjas į ŠTI pirmą kartą etapuotas 2011 m. birželio 9 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2013 m. kovo 15 d. Pareiškėjas ŠTI kameroje Nr. 39 buvo laikomas 2011 m. birželio 9 d. su dar 5 asmenimis ir vienam asmeniui teko 3,82 kv. m., kameroje Nr. 49 – laikotarpiais nuo 2011 m. birželio 9 d. iki 2011 m. rugsėjo 27 d. ir nuo 2011 m. spalio 4 d. iki 2011 m. spalio 6 d. su dar 1–8 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2.24 kv. m. iki 10,11 kv. m., kameroje Nr. 14 – periodiškai nuo 2011 m. spalio 6 d. iki 2012 m. sausio 10 d. vienas arba dar su 8 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,17 kv. m. iki 19,56 kv. m., kameroje Nr. 22 – nuo 2012 m. sausio 20 d. iki 2012 m. sausio 30 d. su dar 8–10 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 1,84 kv. m. iki 2.25 kv. m., kameroje Nr. 20 – nuo 2012 m. sausio 30 d. iki 2012 m. vasario 29 d. su dar 3–10 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 1,69 kv. m. iki 4,67 kv. m., kameroje Nr. 94 – nuo 2012 m. kovo 6 d. iki 2012 m. kovo 8 d. su dar 6–9 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 1,87 kv. m. iki 2,68 kv. m., kameroje Nr. 16 – nuo 2012 m. kovo 8 d. iki 2012 m. kovo 9 d. su dar 10–11 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 1,59 kv. m. iki 1,73 kv. m., kameroje Nr. 30 – nuo 2012 m. kovo 9 d. iki 2012 m. kovo 12 d. su dar 3–6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,91 kv. m. iki 5,84 kv. m., kameroje Nr. 102 – periodiškai nuo 2012 m. kovo 12 d. iki 2013 m. kovo 15 d. su dar 2–7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,07 kv. m. iki 5,54 kv. m. Nurodė, jog toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus. Net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui per parą, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Pareiškėjas ŠTI per laikotarpį nuo 2011 m. birželio 9 d. iki 2013 m. birželio 15 d. iš viso buvo laikomas 468 dienas. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo ŠTI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjas skunde nenurodo išgyvenimų, objektyviai pagrįstų nusiskundimų, kurie leistų nustatyti buvus neigiamą poveikį, lėmusį neturtinės žalos atsiradimą. Iš ŠTI Socialinės reabilitacijos 2013 m. spalio 30 d. pažymos Nr. 61/04-1092 matyti, jog duomenų, kad laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 9 d. iki 2013 m. birželio 15 d. pareiškėjas būtų kreipęsis į ŠTI direktorių su prašymais ar skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų, nėra. Pareiškėjo nusiskundimai dėl nepatogumų, suvaržymų nesusieti su konkrečiais laike apibrėžtais galimai neteisėtais atsakovo veiksmais, be to, šių išgyvenimų kilmė negali būti sutapatinama vien tik su kalinimu įstaigoje. Esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą negalima teigti, kad asmens teisės iš tikrųjų buvo pažeistos. Kreipiantis dėl žalos atlyginimo, žalos padarymo faktą turi įrodyti žalos atlyginimo prašantis asmuo. Vien tik statistiniai duomenys apie kameroje laikytų asmenų skaičių nėra pakankamas pagrindas konstatuoti ŠTI neteisėtus veiksmus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme.

Pareiškėjo laikymo ŠTI laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 9 d. iki 2013 m. kovo 15 d. nebuvo atlikta Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų, kurie tiesiogiai atspindėtų realią vienos ar kitos kameros atitikimo higienos reikalavimams, kuriose patikrinimo metu buvo laikomas pareiškėjas, būklę. Kameroje Nr. 30, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2012 m. kovo 9 d. iki 2012 m. kovo 12 d., Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas (patikrinimo išvados surašytos 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo akte NR. EP-254) buvo atliktas 2012 m. birželio 24 d. Patikrinimo metu nustatyti neesminiai pažeidimai: grindų plytelės išdaužytos, nuo lubų atšokusi dažų danga, vietomis sienos tinkas išdaužytas, reikalingas paprastasis remontas, tačiau kamera išvalyta, susikaupusių atliekų nėra, sanitarinis mazgas tvarkingas, praustuvė sumontuota, šaltas vandentiekio vanduo yra. Kameroje Nr. 94, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2012 m. kovo 6 d. iki 2012 m. kovo 8 d., Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas buvo atliktas 2012 m. gruodžio 12 d. (patikrinimo išvados surašytos 2012 m. gruodžio 14 d. patikrinimo akte Nr. EP-539). Nustatyti neesminiai pažeidimai: kameroje reikalingas remontas, sanitarinis mazgas atitvertas užuolaida, praustuvė, tualeto reikmenų lentynėlė, stalas yra.

Pabrėžė, jog kamerose yra teisės aktuose nurodytas turintis būti inventorius. Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 58 punktas reglamentuoja, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Teisės aktuose imperatyviai nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje. Atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su laikymo sąlygomis kamerose.

Atsakovas nurodė, jog suimtojo arba nuteistojo krata – tai jo drabužių, avalynės, turimų su savimi daiktų bei kūno apieškojimas siekiant surasti daiktus, kuriuos jam turėti draudžiama, kuri skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 145 punktą suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punktas numato, kad gyvenamųjų ir bendrosios paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18–28°C, šaltuoju periodu – 18–22°C. Apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje 2013 m. vasario 7 d. buvo atliktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas, kurio išvados išdėstytos 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo akte Nr. EP-6. Iš patikrinimo akto matyti, kad ankstyvą žiemos rytą oro temperatūra tebuvo kiek mažesnė nei nustatyta higienos normoje, o ŠTI Įskaitos skyriaus 2013 m. spalio 31 d. pažyma Nr. 69/06-4279 „Dėl O. D.“ rodo, kad temperatūros duomenų užfiksavimo dieną pareiškėjas tikrintoje patalpoje nebuvo. Be to, mikroklimato parametrams yra būdingas momentiškumas, todėl konkrečių rodiklių nustatymas patikrinimo metu nesudaro prielaidų teigti, jog tokie patys rodikliai vyravo pareiškėjo buvimo patalpoje momentais.

Atsakovas taip pat pažymėjo, kad administracinio pastato patalpos vėdinamos natūraliu būdu per langus bei duris, todėl išmatuota oro temperatūra neparodo tikslios jutiminės temperatūros patalpoje. 18–22°C temperatūra laikoma optimaliam protiniam darbui, todėl 2,4° žemesnė temperatūra operatyviai vykdomos visos asmens kratos metu (išsirengęs iki apatinių rūbų asmuo būna 1–2 minutes, t. y. kol nusirengia, rūbai patikrinami rentgeno aparatu ir asmuo apsirengia) neturėtų būti pripažįstama galinčia sukelti neigiamus išgyvenimus. Pareiškėjo teiginiai dėl oro temperatūros apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje yra abstraktūs, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti.

Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 3 straipsniu, 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6, 14 punktais ir nurodė, jog iki šios higienos normos įsigaliojimo draudimai, susiję su rūkymu laisvės atėmimo vietose, teisės aktuose, reglamentuojančiuose sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, įtvirtinti nebuvo. Pažymėjo, jog nei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), nei Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Įstaigoje nėra priimta teisės aktų, susijusių su Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto įgyvendinimu. Nuo 2010 metų ŠTI, įgyvendinant Tabako kontrolės įstatymo ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatas, taikoma praktika, kuomet pirmą kartą į įstaigą atvykę asmenys jų raštišku pareiškimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. ŠTI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į ŠTI atvykusio asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. 2011 m. birželio 9 d. buvo gautas O. D. prašymas Nr. 72/04-3259, kad jis būtų perkeltas į kameras, kuriose yra laikomi rūkantys asmenys, kadangi jis pats yra rūkantis. Prašymų ar skundų dėl laikymo tarp rūkančių asmenų pareiškėjas, vėlesniais laikotarpiais periodiškai atvykdavęs į ŠTI, įstaigai nėra pateikęs.

Remiantis minėtomis aplinkybėmis bei tuo, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, nustačius, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, būtų pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 3 d. sprendimu (b. l. 49-56) pareiškėjo O. D. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 450 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, nurodė, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Įsakymas nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems ŠTI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. ŠTI Įskaitos skyriaus 2013 m. spalio 31 d. pažymoje Nr. 69/06-4248 nurodyta, kad pareiškėjas įstaigoje tam tikrais laikotarpiais buvo kalinamas nuo 2011 m. birželio 9 d. iki 2013 m. kovo 15 d. Pareiškėjas ŠTI kameroje Nr. 39 buvo laikomas 2011 m. birželio 9 d. su dar 5 asmenimis ir vienam asmeniui teko 3,82 kv. m., kameroje Nr. 49 – laikotarpiais nuo 2011 m. birželio 9 d. iki 2011 m. rugsėjo 27 d. ir nuo 2011 m. spalio 4 d. iki 2011 m. spalio 6 d. su dar 1–8 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2.24 kv. m. iki 10,11 kv. m., kameroje Nr. 14 – periodiškai nuo 2011 m. spalio 6 d. iki 2012 m. sausio 10 d. vienas arba dar su 8 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,17 kv. m. iki 19,56 kv. m., kameroje Nr. 22 – nuo 2012 m. sausio 20 d. iki 2012 m. sausio 30 d. su dar 8–10 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 1,84 kv. m. iki 2,25 kv. m., kameroje Nr. 20 – nuo 2012 m. sausio 30 d. iki 2012 m. vasario 29 d. su dar 3–10 ir vienam asmeniui teko nuo 1,69 kv. m. iki 4,67 kv. m., kameroje Nr. 94 – nuo 2012 m. kovo 6 d. iki 2012 m. kovo 8 d. su dar 6–9 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 1,87 kv. m. iki 2,68 kv. m., kameroje Nr. 16 – nuo 2012 m. kovo 8 d. iki 2012 m. kovo 9 d. su dar 10–11 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 1,59 kv. m. iki 1,73 kv. m., kameroje Nr. 30 – nuo 2012 m. kovo 9 d. iki 2012 m. kovo 12 d. su dar 3–6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,91 kv. m. iki 5,84 kv. m., kameroje Nr. 102 – periodiškai nuo 2013 m. kovo 12 d. iki 2012 m. kovo 15 d. su dar 2–7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,07 kv. m. iki 5,54 kv. m. Iš viso pareiškėjas per laikotarpį nuo 2011 m. birželio 9 d. iki 2013 m. kovo 15 d. ŠTI buvo kalinamas 468 dienas. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 1,59 kv. m. iki 19,56 kv. m. gyvenamojo ploto. Atsižvelgęs į ŠTI specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, dalis etapuojama ir nebūna kamerose), dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščiojimui gryname ore, tuo metu kalinamieji irgi nebuvo kamerose, teismas konstatavo, jog laikotarpiai, kai kameros buvo perpildytos, yra dar mažesni.

Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jis buvo kalinamas kamerose, neatitinkančiose higienos reikalavimų, t. y. kamerose buvo šalta, drėgna, nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas, kratos kamerose taip pat šalta, purvina, daiktai dedami į nešvarias dėžes, nurodė, kad ŠTI laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 9 d. iki 2013 m. kovo 15 d. nebuvo atlikta Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų, kurie tiesiogiai atspindėtų realią vienos ar kitos kameros atitikimo higienos reikalavimams, kuriose patikrinimo metu buvo laikomas pareiškėjas, būklę. Kameroje Nr. 30, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2012 m. kovo 9 d. iki 2012 m. kovo 12 d., Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas (patikrinimo išvados surašytos 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo akte NR. EP-254) buvo atliktas 2012 m. birželio 24 d. Patikrinimo metu nustatyti neesminiai pažeidimai: grindų plytelės išdaužytos, nuo lubų atšokusi dažų danga, vietomis sienos tinkas išdaužytas, reikalingas paprastasis remontas, tačiau kamera išvalyta, susikaupusių atliekų nėra, sanitarinis mazgas tvarkingas, praustuvė sumontuota, šaltas vandentiekio vanduo yra. Kameroje Nr. 94, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2012 m. kovo 6 d. iki 2012 m. kovo 8 d., Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas buvo atliktas 2012 m. gruodžio 12 d. (patikrinimo išvados surašytos 2012 m. gruodžio 14 d. patikrinimo akte Nr. EP-539). Nustatyti neesminiai pažeidimai: kameroje reikalingas remontas, sanitarinis mazgas atitvertas užuolaida, praustuvė, tualeto reikmenų lentynėlė, stalas yra. Nurodė, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 punktas reglamentuoja, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Kita vertus, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad ŠTI rūkantieji ir nerūkantieji asmenys laikomi vienoje kameroje, nurodė, jog nuo 2010 metų ŠTI, įgyvendinant Tabako kontrolės įstatymo ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatas, taikoma praktika, kuomet pirmą kartą į įstaigą atvykę asmenys jų raštišku pareiškimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Be to, byloje pateiktas pareiškėjo 2011 m. birželio 9 d. prašymas skirti jį į kamerą, kurioje laikomi rūkantys asmenys, kadangi jis pats yra rūkantis. Atitinkamai, pareiškėjo argumentas, kad jo teisės pažeistos dėl laikymo kameroje su rūkančiais asmenimis, atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, teismas sprendė, jog valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos bei higienos normas atitinkančių gyvenimo sąlygų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Nurodė, jog pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kita vertus, teismas pabrėžė, jog byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Taigi buvo nustatytos visos sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.

Teismas nurodė, jog byloje nenustatyta, kad Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, nėra nustatyta, kad Šiaulių TI netinkamo kalinimo sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose) iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir įvertinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteistinas 450 Lt neturtinės žalos atlyginimas. 

III.

Pareiškėjas O. D. apeliaciniu skundu (b. l. 60-62) prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimą ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos ŠTI, 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Apeliaciniame skunde ir pateiktuose paaiškinimuose (b. l. 70, 72, 75, 76) nurodomi argumentai, pateikti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog pareiškėjas buvo kalinamas kankinančiomis sąlygomis, pažeidžiant jo, kaip žmogaus, teises, garbę ir orumą. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nevisiškai atsižvelgė į jo argumentus, motyvus. Pabrėžia, jog, neįskaičiuojant kamerose esančių baldų, pareiškėjui tekęs minimalus gyvenamasis plotas buvo labai mažas. Laisvės atėmimas yra bausmė ir jo stiprinti, griežtinti negalima. Sumažinta minimalaus gyvenamojo ploto norma nuo 5 kv. m. iki 3,6 kv. m. yra bausmės griežtinimas. Taigi toks priimtas aktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pareiškėjo nuomone, jo kalinimas buvo vykdomas pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį, kadangi vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 1 kv. m. grindų ploto.

Pareiškėjas nurodo, jog teismai priteisia neturtinės žalos dydį, be kita ko, atsižvelgdami į tai, kad Lietuvoje yra maža minimali mėnesinė alga, tačiau toks argumentavimas yra diskriminacinis ir pažeidžia ne tik tautinės lygybės principą, bet ir asmenų, gaunančių mažas pajamas, ir asmenų, gaunančių dideles pajamas, lygybės principą. Tokia diskriminacija nesuderinama su Konvencijos 14 straipsniu. Remiasi Europos Socialinės Chartijos (toliau – ir Chartija) 4 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, kad Lietuvos valstybės realiai nustatytas minimalios mėnesinės algos dydis yra neteisėtas.

Pareiškėjas pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino laikotarpį, kai jis buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, nes šis laikotarpis apėmė jo visą buvimo ŠTI laiką. Teismas nepagrįstai atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika.

Pareiškėjas pateiktuose paaiškinimuose taip pat nurodo, jog kameros langai buvo nešvarūs ir jų nuvalyti nebuvo įmanoma, pasivaikščiojimo takeliai siauri, kamerose karštas vanduo nebuvo tiekiamas, kamerose tualetas nebuvo atskiras nuo bendros kameros erdvės, tualeto atskiros ventiliacijos nebuvo, unitazo nebuvo, vienam mėnesiui duodamas tik vienas tualetinio popieriaus ritinėlis, kurio užtenka tik keturioms dienos ir kurio kokybė buvo prasta, dušu galima naudotis tik vieną kartą per savaitę 15 min., gyvenamojoje patalpoje visada būdavo drėgna, maisto energetinė vertė tik nuo 1 300 iki 1 500 kcal.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 67-68) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog apeliaciniame procese byla nėra nagrinėjama iš naujo, o tik tikrinamas joje priimto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Apeliaciniame skunde, be kita ko, turi būti nurodyti įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas, įrodymai, patvirtinantys skunde išdėstytas aplinkybes, ginčijami klausimai. Pateiktas apeliacinis skundas grindžiamas nepasitenkinimu dėl priteistos žalos dydžio. Atsakovo nuomone, teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.

Nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, jog kreipiantis dėl žalos atlyginimo žalos padarymo faktą turi įrodyti žalos atlyginimo prašantis asmuo (žr. 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012), tuo tarpu tiek pareiškėjo skunde, tiek apeliaciniame skunde tik pažodžiui pakartojamos teisės aktų nuostatos ir lakoniškai dėstomi įrodymais nepagrindžiami pareiškėjo argumentai, reiškiami bendro pobūdžio nusiskundimai, nebūtinai kilę dėl laikymo sąlygų. Teismas ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus apie pareiškėjo laikymo ŠTI aplinkybes ir sąlygas, tinkamai laikė galiojančias teisės normas ir vadovavosi teismų praktika analogiško pobūdžio bylose.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad spręsdamas klausimą dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kai yra duomenų apie kameros perpildymą, EŽTT savo praktikoje atsižvelgia ir į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę, kalinio galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kalinčio asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir ventiliaciją, į tai, ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara ir kt. EŽTT taip pat yra imperatyviai pabrėžęs, kad tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šiuo atveju teismas pagrįstai konstatavo, kad ŠTI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 30 000 Lt neturtinės žalos, kurią pareiškėjas O. D. kildina iš kalinimo netinkamomis sąlygomis Šiaulių tardymo izoliatoriuje, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 450 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas nesutinka su priimtu teismo sprendimu, iš esmės pažymėdamas, kad teismas neįvertino visų jo nurodytų aplinkybių ir nepagrįstai netenkino jo pateikto skundo visa apimtimi.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, aktualų teisinį reguliavimą, tokiems pareiškėjo argumentams iš dalies pritaria ir vertina priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą atsižvelgusi į pareiškėjo apeliaciniame skundą nurodytus argumentus dėl nesutikimo su teismo sprendimu.

Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė  asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad jis buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygų atitikimo Lietuvos Respublikos higienos normose numatytiems reikalavimams.

Kiek tai susiję su tuo, kad pareiškėjas buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Taigi įvardinti aktai numato pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.

Vertinamu pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas), kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) (iš esmės toks reguliavimas buvo numatytas tiek redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2010 m. gegužės 14 d., tiek nuo 2011 m. vasario 1 d.). Šiuo atveju iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktos 2014 m. gruodžio 16 d. Pažymos dėl O. D. Nr. 69/06-6159 matyti, kad iš viso pareiškėjas per laikotarpį nuo 2011 m. birželio 9 d. iki 2013 m. kovo 15 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas 562 dienas (neskaitant laikotarpių, kai pareiškėjas buvo išvykęs iš Šiaulių TI į Klaipėdos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą) ir tam tikrais atvejais pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas buvo didesnis nei numatyta teisės aktuose (palankiausiomis sąlygomis 2011 m. birželio 9 d., 2011 m. liepos 7d., 2011 m. liepos 10 d., 2011 m. rugpjūčio 30 d., 2012 m. kovo 11-12 d., 2012 m. liepos 4 d., 2012 m. rugsėjo 1-3 d., 2012 m. spalio 10-11 d., 2012 m. spalio 23-24 d., 2012 m. lapkričio 24-26 d., 2012 m. lapkričio 29 d., 2012 m. gruodžio 5 d., 2012 m. gruodžio 18 d., 2013 m. sausio 11-14 d., 2013 m. sausio 19-27 d. pareiškėjui tekdavo atitinkamai nuo 3,89 kv. m., iki 5,54 kv. m. gyvenamojo ploto), tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad visais aptariamais laikotarpiais, kamerose, esant didžiausiam nurodytam kalintų asmenų skaičiui, pareiškėjui tekdavo apie 1,87 kv. m. gyvenamojo ploto. Taigi pareiškėjas išties dalį laiko praleido kamerose, kurių plotas vienam asmeniui neatitiko reikalavimų, kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo mažas, kurioje jis galėtų judėti, ir nurodytą laikotarpį pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Kita vertus, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į Šiaulių tardymo izoliatoriaus specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, dalis etapuojama ir nebūna kamerose), dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščiojimui gryname ore, tuo metu pareiškėjas irgi nebuvo kameroje. Taigi laikotarpiai, kai kameros buvo perpildytos, yra dar mažesni, nors jų tiksliai nustatyti teismas negali, nes atsakovas negali pateikti tokių išsamių duomenų dėl didelio nuteistųjų skaičiaus kitimo kiekvieną dieną. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad nurodytos aplinkybės visgi negali visiškai kompensuoti ar paneigti pareiškėjui tekusį mažą asmeninės erdvės plotą (žr. EŽTT Lautaru prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 13099/04, 2011 m. spalio 18 d. sprendimą, 99 p., Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą, 58 p.).

Teisėjų kolegija toliau pabrėžia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, todėl buvo priverstas kvėpuoti jų dūmais. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl to, kad jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, teisėjų kolegija pažymi, jog su reikalavimu laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką taip pat glaudžiai susijusi pareiga nerūkančius nuteistuosius atskirti nuo rūkančiųjų asmenų.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tuo tarpu šio straipsnio 4 dalis suformuluoja pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Be to, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 ,,Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 punkte įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tai įvertinus, konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigose administracijos turi pareigą užtikrinti, jog nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, o siekiant užtikrinti nerūkančių nuteistųjų teisę būti laikomiems atskirai nuo rūkančiųjų, svarbu išsiaiškinti naujai į laisvės atėmimo vietą atvykusių asmenų žalingus įpročius (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-513/2013 ir kt.). Atitinkamai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmenų laikymas vienoje kamerose kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010) nuostatas bei pareiškėjų teisę į jų sveikatai saugią aplinką (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-733/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1374/2013 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad dėl rūkymo pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją su prašymu paskirti jį į nerūkančių asmenų kamerą. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pats pareiškėjas 2011 m. birželio 9 d. prašymu (b. l. 27) išreiškė pageidavimą būti paskirtam į kamerą, kurioje laikomi rūkantys asmenys, kadangi jis yra taip pat rūkantis. Todėl šis pareiškėjo argumentas vertintinas kritiškai. Atsižvelgus į nurodytus argumentus darytina išvada, jog šiuo aspektu pagrįstai pirmosios instancijos teismas nekonstatavo neteisėtų veiksmų.

Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su tuo, kad jis buvo kalinamas kamerose, neatitinkančiose higienos reikalavimų, t. y. kamerose buvo šalta, drėgna, nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas, kratos kamerose taip pat šalta, purvina, teisėjų kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai atsakė į šiuos pareiškėjo skundo argumentus, todėl teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija šiais klausimais ir teismo argumentų nekartoja.

Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas kalėdamas tokiomis sąlygomis patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamos suvaržymus. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog nors ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus ar nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, tačiau, atsižvelgiant į nutartyje nurodytas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, kitus nustatytus pažeidimus, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su priteistu neturtinės žalos dydžiu, todėl šiuo aspektu plačiau pasisakytina,

Šiuo klausimu visų pirma pažymėtina, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos būdo ir (ar) dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.

Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas 562 dienas ir tam tikrais atvejais jam tenkantis gyvenamasis plotas buvo didesnis nei numatyta teisės aktuose (palankiausiomis sąlygomis 2011 m. birželio 9 d., 2011 m. liepos 7d., 2011 m. liepos 10 d., 2011 m. rugpjūčio 30 d., 2012 m. kovo 11-12 d., 2012 m. liepos 4 d., 2012 m. rugsėjo 1-3 d., 2012 m. spalio 10-11 d., 2012 m. spalio 23-24 d., 2012 m. lapkričio 24-26 d., 2012 m. lapkričio 29 d., 2012 m. gruodžio 5 d., 2012 m. gruodžio 18 d., 2013 m. sausio 11-14 d., 2013 m. sausio 19-27 d. pareiškėjui tekdavo atitinkamai nuo 3,89 kv. m., iki 5,54 kv. m. gyvenamojo ploto), tačiau visais aptariamais laikotarpiais, kamerose esant didžiausiam nurodytam kalintų asmenų skaičiui, pareiškėjui tekdavo apie 1,87 kv. m. gyvenamojo ploto. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodyto pažeidimo trukmę, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę bei atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. birželio 9 d. iki 2013 m. kovo 15 d., Lietuvoje buvo nustatyta 800 Lt, nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. 850 Lt, nuo 2013 m. sausio 1 d. 1000 Lt minimali mėnesinė alga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, daro išvadą, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 3 850 Eur. Nurodytas dydis taip pat priteistinas atsižvelgus į Šiaulių tardymo izoliatoriaus specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščiojimui gryname ore, tuo metu kalinamieji irgi nebuvo kamerose. Taigi, vadovaujantis teisingumo, protingumo principais spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 30 000 Lt (8 688 Eur), o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 3 850 Eur.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog administracinės bylos ribas apibrėžia pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktas skundas ir jame nurodytos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme ar naujų aplinkybių vertinimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinos pareiškėjo naujos nurodytos aplinkybės dėl galimo teisės aktų pažeidimo (pvz., dėl to, kad kameros langai buvo nešvarūs ir jų nuvalyti nebuvo įmanoma, pasivaikščiojimo takeliai siauri, kamerose karštas vanduo nebuvo tiekiamas, kamerose tualetas nebuvo atskiras nuo bendros kameros erdvės, tualeto atskiros ventiliacijos nebuvo, unitazo nebuvo, vienam mėnesiui duodamas tik vienas tualetinio popieriaus ritinėlis irk t.). Nagrinėjamu atveju įvardintų aplinkybių teisinis įvertinimas nepatenka į nagrinėjamos administracinės bylos ribas, apibrėžtas pareiškėjo skundu.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 3 850 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo O. D. (O. D.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

„Priteisti pareiškėjui O. D. (O. D.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 3 850 Eur (tris tūkstančius aštuonis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.“

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Irmantas Jarukaitis

                                                                      Romanas Klišauskas

Dainius Raižys