Administracinė byla Nr. A442-910/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00645-2013-5

                                          Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), po 1 MGL – 130 Lt už kiekvieną laikymo Kauno tardymo izoliatoriuje dieną neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 15 d. iki 2013 m. balandžio 10 d. Kauno tardymo izoliatoriuje jo laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Kameros, kuriose buvo laikomas, dažniausiai neatitiko Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui“ numatyto ne mažesnio kaip 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto. Nurodė, jog yra neįgalus, vaikšto tik su ramentais, todėl jam reikalinga neįgaliajam pritaikyta fizinė aplinka. Dėl negalios yra labiau socialiai pažeidžiamas, dėl mažo tenkančio ploto ir nepritaikytos fizinės aplinkos patyrė fizinį ir dvasinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą.

Kauno tardymo izoliatorius atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko bei prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas Kauno TI įvairiose kamerose. Pareiškėjas buvo laikomas iš viso 647 pilnas paras, iš jų – 577 esant didesnio nustatyto ploto normos sąlygomis ir 70 parų, kai teko mažiau, nei 3,6 kv. m. ploto vienam laikomam asmeniui. Nurodė, jog 89 procentus suėmimo Kauno TI laiko pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant nustatytų vienam asmeniui ploto normų. Kauno TI pripažino, kad dėl objektyvių priežasčių apie 10 procentų laiko Kauno TI pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Įvairiais periodais kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vienam asmeniui tekdavo mažiau, nei 3,6 kv. m. ploto. Tokie pažeidimai yra susiję su etapuojamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais, t. y. objektyviomis aplinkybėmis, kurios nuo tardymo izoliatoriaus nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos. Pareiškėjas, prašydamas neturtinės žalos atlyginimo, teismui sąmoningai nenurodė, kad jis didžiąją laiko dalį buvo laikomas kamerose nepažeidžiant ploto normos. Prašydamas atlyginti žalą pareiškėjas ją vertina naudodamas išorinį normatyvą – minimalią gyvenimo normą, nustatytą teisės aktu, t. y. taip pat formaliai, kaip ir ploto normatyvo nesilaikymą. Pareiškėjas nuo 2010 m. gruodžio 15 d. iki 2013 m. birželio 15 d. nesikreipė į teismą dėl blogų sąlygų, taip pat nenurodė, kokių priemonių ėmėsi pašalinti neigiamą mažo ploto įtaką. Nurodė, jog Kauno TI pareiškėjas laisvai galėjo naudotis teise būti pasivaikščiojimo kieme, pasinaudoti sporto kiemeliu, teniso kambariu, kiek tai leidžia jo sveikatos defektas, biblioteka, koplyčia, Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistų, medicinos specialistų pagalba. Kauno TI pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, todėl pareiškėjo prašymas priteisti po 1 MGL (130 Lt) neturtinės žalos už kiekvieną laikymo Kauno TI dieną yra nepagrįstas.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovo pateiktais duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas nuo 2010 m. gruodžio 15 d. iki 2013 m. balandžio 10 d. kamerose Nr. 343, 162, 141, 129, 350, 348, 231, 206, 157, 154, 223, 245, 204, 210, 228, 147. Pareiškėjas per minėtą laikotarpį Kauno TI laikytas 647 paras, iš jų 70 parų buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko minėto įsakymo 1.3.1 punkte nustatyto gyvenamojo ploto normos reikalavimų. Todėl teismas konstatavo, kad Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas kalinimo sąlygas, 70 parų pareiškėjas, kalėdamas perpildytose Kauno TI kamerose, galėjo patirti neigiamų išgyvenimų, nepatogumų, papildomą diskomfortą, galėjusį pasireikšti pablogėjusia sveikata.

Remdamasis byloje pateiktais pareiškėjo asmens sveikatos istorijos išrašais, teismas nustatė, kad pareiškėjas kalinimo Kauno TI laikotarpiu kreipėsi į psichiatrą dėl nemigos, į gydytojus dėl nugaros, kojos skausmų. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, paneigiančių, jog pareiškėjo sveikatos sutrikimai galėjo būti iš dalies sąlygoti netinkamų kalinimo Kauno TI sąlygų.

Teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų ir dėl to patirtų nepatogumų, išgyvenimų pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Aplinkybė, kad Kauno TI administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje minėtus teisės aktų reikalavimus, nėra pakankamas teisinis pagrindas atleisti atsakovą nuo viešosios atsakomybės pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatą.

Taip pat teismas nustatė, jog pareiškėjas buvo neįgalus ir dėl sveikatos būklės pareiškėjo judėjimo laisvė buvo suvaržyta labiau nei sveiko asmens. Dėl sveikatos būklės jis daugiau laiko praleido gyvenamojoje patalpoje, todėl teismas sprendė, jog net ir nežymus ploto nukrypimas nuo normos jam sukėlė didesnių neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą nei būtų sukėlę sveikam asmeniui.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą pakeisti – priteisti 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teigia, jog atsakovas teismui pateikė tiesos neatitinkančius duomenis. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo prašymus išreikalauti bylai reikalingus įrodymus, todėl svarbūs įrodymai nebuvo išnagrinėti ir neįvertinti, dėl ko byla buvo išnagrinėta nevisapusiškai. Akcentuoja, kad 1 000 Lt suma yra per maža jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Taip pat pažymi, jog niekada nekalėjo kameroje Nr. 343, o buvo kalinamas perpildytoje kameroje Nr. 162. Nurodo, jog šios aplinkybės gali būti patikrintos išreikalavus iš Kauno TI jo prašytus budėjimo žurnalus, be to, jas patvirtintų liudininkais apklausti su juo kalėję asmenys.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Kauno tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (pvz., 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (pvz., 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Analogiškos pozicijos dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo tokio pobūdžio bylose laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1-3 dalyse numatyta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas; priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas; teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (pvz., 2008 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-320/2008).

Pažymėtina, jog pagal ABTĮ 81 straipsnį, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Teismo aktyvus vaidmuo itin svarbus bylose, kai asmens galimybės pateikti įrodymus yra ribotos. Atkreiptinas dėmesys, jog minėtos garantijos neabejotinai siejasi ir su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniu, įtvirtinančiu teisingo teismo proceso principą. Teisingo teismo proceso principas, be kita ko, suponuoja tai, jog tarp teismo proceso greitumo ir būtinybės visapusiškai išnagrinėti bylą neturėtų kilti priešpriešos.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui teigė, kad buvo pažeistas minimalaus gyvenamojo ploto užtikrinimo reikalavimas daugiau nei atsakovo atsiliepime nurodytą 70 dienų laikotarpį ir kad Kauno TI atsiliepime pateikti duomenys neatitinka tikrovės (b. l. 53-57, 73-77). Pareiškėjas pakankamai detaliai nurodė, kokiose kamerose jis buvo laikomas, su kiek asmenų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartimi Kauno tardymo izoliatorius buvo įpareigotas pateikti duomenis apie kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, kartu kalėjusių asmenų skaičių. 2014 m. gruodžio 8 d. gauta Kauno TI pažyma Nr. 11-8348 apie A. Ž. laikymo sąlygas (b. l. 93-107). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktą medžiagą kartu su atsakovo atsiliepime pirmosios instancijos teismui (b. l. 47-49) pateiktais duomenimis, nustatė, jog Kauno TI pateikti duomenys nesutampa. Pirmosios instancijos teismui Kauno TI buvo nurodęs, jog pareiškėjas netinkamomis sąlygomis buvo kalintas 70 parų, tuo tarpu iš apeliacinės instancijos teismui pateiktos pažymos matyti, jog kalinimas neužtikrinus minimalaus ploto reikalavimo truko ženkliai ilgiau. Pirmosios instancijos teismas šių prieštaravimų nevertino.

Be to pareiškėjas neigia kalėjęs 343 kameroje. Pasak pareiškėjo, jis buvo laikomas 162 kameroje ir paaiškino, kad jo teiginiai gali būti patikrinti (atitinkamai atsakovo atsiliepime nurodyti duomenys – paneigti) išreikalavus papildomus įrodymus iš Kauno TI (pareiškėjas nurodė, jog pasirašinėjo budėjimų žurnale, kuriame atsispindi kamerų, kuriose jis laikytas, numeriai).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl atsakovo pateiktų duomenų netikrumo vien tuo pagrindu, kad pareiškėjas nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų, neteisingai aiškino įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles tokio pobūdžio bylose.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje kalinimo mažesniame nei vienam asmeniui tenkančio 3,6 kv. m. plote trukmės nustatymas yra ypatingai aktualus ir dėl pareiškėjo sveikatos būklės, t. y. pareiškėjas yra neįgalus asmuo, turintis ribotas judėjimo galimybes.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis. Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes būtina surinkti naujų įrodymų. Be to, vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo ištirti bei įvertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.