Civilinė byla Nr. 2S-996-555/2014;
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-17200-2013-16
Pirmosios instancijos teismo teisėjas: Edmundas Inokaitis;
Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1; 121.13; 122.3
(s)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS
n u t a r t i s
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. balandžio 23 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo teisėjas Egidijus Tamašauskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dialog.LT“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 20 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-203-191/2014 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dialog.LT“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Remil“ dėl žalos atlyginimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Remil“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Dialog.LT“ dėl skolos priteisimo.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
Kauno apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla ieškovo UAB „Dialog.LT“ ieškinį atsakovei UAB „Remil“ dėl 130 260,99 Lt žalos atlyginimo pagal 2013 m. liepos 30 d. vienkartinę vežimo sutartį, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3 605 Lt sumokėto žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Teismas, ieškovės prašymu 2013 m. spalio 17 d. nutartimi taikė byloje laikinąsias apsaugos priemones, areštavo atsakovės turtą ieškinio sumos ribose.
2014 m. sausio 16 d. atsakovė pateikė priešieškinį ieškovei dėl 152 093,86 Lt skolos, 4 474,50 Lt palūkanų, 8,75 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo priešieškinio pareiškimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3 099 Lt sumokėto žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Atsakovė nurodė, jog ieškovė gali vengti vykdyti teismo sprendimą, priešieškinio suma yra didelė, kadangi ieškovės įmonės įsipareigojimai beveik prilygsta įmonės turtui, didžiąją ieškovės turto dalį sudaro pirkėjų skolos ir išieškojimo nukreipimas į tokį turtą yra praktiškai neįmanomas, iš gaunamo pelno ieškovė apmokėti tokio dydžio skolos negalėtų, nekilnojamojo turto neturi, todėl egzistuoja reali grėsmė, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti visiškai neįmanomas. Atsakovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštą piniginėms lėšoms ir turtui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. sausio 20 d. nutartimi prašymą tenkino, taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovės UAB „Remil“ priešieškinio reikalavimams užtikrinti ir areštavo bendrai 156 568,36 Lt sumai ieškovei UAB „Dialog.LT“ priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, uždraudžiant skolininkui jį parduoti, dovanoti, įkeisti ar kitaip realizuoti, o jo nesant ar esant nepakankamai – skolininkui priklausančias pinigines lėšas, esančias pas skolininką arba trečiuosius asmenis, leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su kreditoriumi, mokėti darbo užmokestį, įstatymo nustatytus privalomus mokėjimus valstybei, privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokas.
Teismas nurodė, kad atsakovės pareikštų priešieškinio reikalavimų pagrįstumas šioje civilinio proceso stadijoje nenagrinėtinas, todėl vertino tik tai, kad pareikštas priešieškinio reikalavimas yra turtinio pobūdžio, reikalaujama priteisti suma yra didelė, kas gali objektyviai padidinti galimai atsakovei palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, todėl nesiėmus skolos išieškojimo užtikrinimo priemonių, skolos išieškojimas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 20 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
Atskirajame skunde nurodo, kad teismas preliminariai neįvertino pareikšto priešieškinio pagrįstumo, ko pasėkoje priėmė neteisėtą ir nepagrįstą, todėl naikintiną nutartį, taip pat neįvertino reikalavimo sumos dydžio atsižvelgiant į atsakovės finansines galimybes - t. y. ar ieškovei reiškiamo reikalavimo suma, lyginant su šios bendrovės nuosavybės teise valdomo turto verte, yra didelė. Ieškovė nurodo, kad priešieškinys yra nepagrįstas, kadangi atsakovei nesutinkant atlyginti nuostolių, ieškovė pasinaudojo įstatymo suteikta teise sulaikyti skolos mokėjimą. Ieškovės vertinimu, byloje pateikti jos finansinę padėtį atspindintys dokumentai pagrindžia aplinkybes, kad priešieškinio suma jai nėra didelė.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas prašo jį atmesti, teismo nutartį palikti nepakeistą.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Civilinio proceso kodekso (CPK) 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, būsimu teismo sprendimu galimai patenkintų ieškinio reikalavimų įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Įstatyme neįtvirtintas kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašas. Apeliantė atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas tenkino atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių nutartį neįvertinęs priešieškinio pagrįstumo, nors pagal pridedamus įrodymus matyti, kad skolos mokėjimas buvo sulaikytas pasinaudojant įstatymo suteiktomis teisėmis pačiai atsakovei nevykdant įsipareigojimo atlyginti nuostolius.
Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismas, vertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų vertinti šią grėsmę patvirtinančias aplinkybes pagal kiekvienam atvejui, priklausomai nuo byloje pareikštų reikalavimų, individualiai taikytinus kriterijus. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris reiškia, jog teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimui įvykdyti (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Todėl tiek šių priemonių rūšis, tiek jų taikymo mastas turi atitikti byloje pareikštus reikalavimus. Teisingumo principas reikalauja, jog, taikant laikinąsias apsaugos priemones, būtų laikomasi proporcingumo principo reikalavimų ir būtų išlaikyta šalių interesų pusiausvyra. Teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas turi būti proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.
Nagrinėjamu atveju atsakovė kreipėsi į teismą su priešieškiniu, prašydama priteisti iš ieškovės 152 093,86 Lt skolą ir 4 474,50 Lt palūkanų. Kaip matyti iš procesinių šalių dokumentų, byloje kilęs ginčas, kad ieškovė dėl atsakovės veiksmų yra patyrusi nuostolių, o atsakovei atsisakius juos atlyginti, ji yra sulaikiusi skolos mokėjimą, kurios dabar priešieškiniu reikalauja atsakovė. Nagrinėjamu atveju preliminariai (prima facie) įvertinus priešieškinį (t. y. priešieškinio reikalavimo pobūdį, priešieškinio faktinių ir teisinių argumentų turinį bei prie priešieškinio pridėtų įrodymų sudėtį), apeliacinės instancijos teismas negali padaryti išvados, kad priešieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pats priešieškinys nėra nagrinėjamas iš esmės. Todėl nesant akivaizdžių duomenų apie priešieškinio nepagrįstumą, ieškovės argumentai dėl ginčo faktinių ir teisinių aplinkybių bei įrodymų pakankamumo atmetami, kaip argumentai, nagrinėtini sprendžiant ginčą iš esmės, o ne taikant laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 straipsnis, 144 straipsnio 1 dalis ir 178 straipsnis).
Tuo tarpu sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, pažymėtina, kad pagal susiformavusią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką tuo atveju, kai tarp bylos šalių vyksta turtinio pobūdžio ginčas, vien didelė ieškinio suma sudaro pagrindą preziumuoti, kad kilo reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis 2011 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-658/2011, 2011 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-152/2011 ir t. t.). Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Teismas kiekvienu atveju turi įvertinti reikalavimo sumos dydį, atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, tai yra ar konkrečiam atsakovui ieškinio reikalavimo suma yra didelė.
Nagrinėjamu atveju priešieškiniu reikalaujama priteisti iš ieškovės 152 093,86 Lt skolos ir 4 474,50 Lt palūkanų (iš viso 156 568,36 Lt). Iš ieškovės, kuri yra juridinis asmuo, balanso duomenų nustatyta, kad 2013 metų pabaigoje bendrovė turėjo turto už 2 486 600 Lt, tačiau didžiąją jo dalį sudarė trumpalaikis turtas (182 513 Lt atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys, 1 346 157 Lt – pirkėjų įsiskolinimas), įsipareigojimai kreditoriams sudarė 2 397 682 Lt, t. y. jie savo vertine išraiška atitiko turimą turtą. Beje, svarbu pažymėti, kad visi įsipareigojimai yra trumpalaikiai – per vienerius metus mokėtinos sumos, kas reiškia, kad jie turės būti dengiami artimiausiu metu. Nustačius, kad bendrovė nekilnojamojo turto neturi, jos materialų turtą sudaro tik 185 854 Lt vertės transporto priemonės ir, kaip minėta, kitas trumpalaikis turtas, o trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro beveik visą turto vertę, atskirojo skundo argumentai dėl geros ieškovės turtinės padėties atmestini kaip nepagrįsti.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, kad priešieškinio reikalavimas ieškovei nėra didelis, ir pripažintina, kad tai iš esmės didina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką priešieškinio tenkinimo atveju.
Nors apeliantė skunde teigia, kad skolos mokėjimas atsakovei buvo sulaikytas pasinaudojant įstatymo suteiktomis teisėmis pačiai atsakovei nevykdant įsipareigojimo atlyginti nuostolius, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ši aplinkybė neturi įtakos laikinųjų apsaugos priemonių, priešieškinio reikalavimams užtikrinti, taikymui, kadangi pati ieškovė, sulaikiusi skolos mokėjimą ir vėliau pareiškusi ieškinį bei jam užtikrinti prašiusi taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atsakovės atžvilgiu ėmėsi perteklinių papildomų ribojimų, kadangi skolos mokėjimo sulaikymas savo paskirtimi iš dalies atitinka laikinąsias apsaugos priemones (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1868/2013). Kaip minėta, teisingumo principas reikalauja, jog, taikant laikinąsias apsaugos priemones, būtų laikomasi proporcingumo principo reikalavimų ir būtų išlaikyta šalių interesų pusiausvyra. Ginčo atveju atsakovės atžvilgiu pritaikius papildomus ribojimus, o ieškovės atžvilgiu netaikius jokių, būtų pažeista šalių interesų pusiausvyra ir nesilaikyta teisingumo principo reikalavimų.
Įvertinus aukščiau išvardintas bylos faktines aplinkybes bei ieškovės atskirojo skundo argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai skundžiama nutartimi tenkino atsakovės reikalavimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių ieškovės atžvilgiu taikymo. Todėl nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais motyvais, ieškovės atskirasis skundas netenkinamas, o Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 20 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Pažymėtina, kad ieškovei neužkertamas kelias savo teises gali ginti ir kitais būdais, t. y. įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą pinigų sumą, lygią sumai, kuriai taikomos laikinosios apsaugos priemonės, arba pateikti trečiojo asmens laidavimą, kas sudaro pagrindą teismui panaikinti arba pakeisti taikytą laikinąją apsaugos priemonę (CPK 148 straipsnio 2, 3 dalys).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338, 339 straipsniais,
n u t a r i a:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjas Egidijus Tamašauskas