Nr. DOK-4107
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11218-2023-9
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
2024 m. lapkričio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės,
susipažinusi su 2024 m. lapkričio 6 d. paduotu atsakovės bendros Lietuvos ir Danijos uždarosios akcinės bendrovės „Lautra Motors“ kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. rugsėjo 3 d. nutarties peržiūrėjimo
,
n u s t a t ė :
Atsakovės bendros Lietuvos ir Danijos UAB „Lautra Motors“ paduotas kasacinis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. rugsėjo 3 d. nutarties, kuria teismas nutarė: 1) palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą, kuriuo teismas tenkino ieškinį ir priteisė ieškovei UAB „Vilniaus verslo parkas“ iš atsakovės 74 436,28 Eur paslėptų daikto trūkumų šalinimo išlaidų atlyginimo, 6 proc. metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. rugpjūčio 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 9207 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme; 2) priteisti ieškovei iš atsakovės apeliacinės instancijos teisme patirtas 2420 Eur bylinėjimosi išlaidas.
Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.
Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.
Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.
Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:
1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė: a) CK 6.653 straipsnio 4 ir 5 dalį (apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad yra nesvarbu, ar rangos sutartyje yra nustatyta konkreti (fiksuota) darbų kaina, nors pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką tai kaip tik yra labai svarbu; apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendė, kad tokia situacija, kai pats subrangovas buvo įsipareigojęs atlikti projektavimą ir po to savo paties parengtą netinkamą projektą perdarė, turi būti vertinama kaip CK 6.653 straipsnio 4 dalyje numatyti papildomi darbai, sąlygojantys didesnę kainą; ir t.t.); b) CK 6.327 straipsnio 5 dalį (teismas CK 6.327 straipsnio 5 dalyje nurodytą „protingą laiką“ pranešti apie daikto neatitikimą nepagrįstai skaičiavo nuo tada, kai pirkėjas nustato trūkumų šalinimo kaštus ir t.t.) ir CK 6.333 straipsnio 4 dalį (teismas klaidingai aiškino daikto kokybę reglamentuojančias teisės normas); c) nutarties motyvavimą reglamentuojančias teisės normas (neatsakė į esminius, proceso baigčiai lemiamus atsakovės argumentus, ir t.t.); d) teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą (teismas reikalavo iš atsakovės įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių ji objektyviai negali įrodyti (lot. probatio diabolica), ir t.t.); e) teismas pažeidė kitas įrodymų vertinimo taisykles (teismas neįvertino įrodymų pakankamumo, patikimumo, reikalavo iš atsakovės įrodyti tai, ko nėra, ir t.t.); f) teismas pažeidė atsakovės teisę į apeliaciją (atitinkamais klausimais pasisakė tik apeliacinės instancijos teismas, jis bylą faktiškai išnagrinėjo iš naujo visais aspektais, ir t.t.); g) teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles (aiškindamas sutartį, teismas neatsižvelgė į ikisutartinius santykius, neteikė prioriteto pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio, ir t.t.); h) teismas pažeidė ieškinio senaties taisykles (nustatant ieškinio senaties termino pradžią, neatsižvelgė į ieškovės charakteristiką, taip pat rėmėsi tik tuo, kada ieškovė sužinojo apie savo teisės pažeidimą, bet neįvertino to, kada ieškovė turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą); i) teismas pažeidė draudimą priimti siurprizinį sprendimą (apeliacinės instancijos teismas nustatė tokias faktines aplinkybes, kurių pirmosios instancijos teismas apskritai nebuvo nustatęs).
2. Apeliacinės instancijos teismas turėjo nustatyti, ar rangos sutartyje yra numatyta konkreti (fiksuota) kaina, o nustatęs konkrečios kainos buvimą, turėjo vertinti, ar yra išimtiniai CK 6.653 straipsnio 6 dalyje, 6.684 straipsnio 4 dalyje ir 6.685 straipsnyje nustatyti konkrečios kainos keitimo atvejai, tačiau viso to apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai nepadarė. Spręsdamas dėl pirkimo-pardavimo sutarties dalyko žemės sklypo paslėptų trūkumų šalinimo išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad yra nesvarbu, ar rangos sutartyje nustatyta fiksuota ar nefiksuota kaina, ir apskritai nenustatė, ar šiuo atveju darbų kaina buvo konkreti (fiksuota). Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta: „teismas, spręsdamas rangos sutartimi sulygtos darbų kainos keitimo klausimą ir šalių ginčą dėl to, turi nustatyti rangos sutarties sąlygų dėl kainos nustatymo ir jos keitimo turinį, t. y. dėl kokios kainos – konkrečios ar apytikrės – šalys susitarė (CK 6.653 straipsnio 5 dalis), bei tirti, ar konkrečiu atveju buvo šalių sutartyje ar įstatyme nustatyti pagrindai darbų kainai keisti (CK 6.684 straipsnio 4 dalis, 6.685 straipsnis)“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2012). Atsižvelgiant į tai, yra akivaizdu, jog (priešingai, nei sprendė apeliacinės instancijos teismas) kaip tik yra labai svarbu tai, ar rangos sutartyje yra nustatyta konkreti (fiksuota) darbų kaina, tą apeliacinės instancijos teismas privalėjo nustatyti. Į nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė.
3. Atsakovė apeliaciniame skunde pažymėjo, kad konkreti (fiksuota) kaina negalėjo būti keičiama, todėl generalinis rangovas turėjo atmesti subrangovo prašymą papildomai sumokėti, ir ieškovė (užsakovė) turėjo atmesti rangovo prašymą papildomai sumokėti, o kadangi tai nebuvo padaryta, tai dėl ieškovės nuostolių atsiradimo yra pačios ieškovės kaltė (CK 6.259 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad jei rangos sutartyje nustatyta konkreti darbų kaina, tai ji gali būti keičiama tik išimtiniais atvejais. Tokios išimtys nustatytos bendrosiose rangos teisinius santykius reglamentuojančiose normose (CK 6.653 straipsnio 6 dalis) bei specialiosiose statybos rangos sutartis reglamentuojančiose normose – CK 6.684 straipsnio 4 dalyje ir 6.685 straipsnyje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2006), tačiau pastarosios teisės normos skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje apskritai net neminimos.
4. Nors apeliacinės instancijos teismas taikė CK 6.653 straipsnio 4 dalį, tačiau teismas apskritai neįvertino, ar yra šios teisės normos taikymo sąlyga – laiku atliktas pranešimas užsakovei. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad reikalavimas laiku pranešti reiškia ne tik rangovo pareigą sudaryti užsakovui sąlygas per protingą terminą apsispręsti dėl sprendimo, ar sutikti su kainos padidėjimu, bet ir tai, kad pranešama prieš papildomų darbų atlikimą, o ne juos pradėjus atlikti ar jau atlikus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202-248/2015). Nustačius, kad šios CK 6.653 straipsnio 4 dalies pagrindu ieškovė galėjo atmesti rangovo prašymą daugiau sumokėti, bet to nepadarė, tai būtų vertintina kaip ieškovės kaltė, sudaranti pagrindą ieškovės reikalavimą atsakovei atmesti remiantis CK 6.259 straipsniu.
5. Apeliacinės instancijos teismas klaidingai aiškino CK 6.653 straipsnio 4 dalies nuostatą „papildomi darbai“, t. y. teismas papildomus darbus siejo su perprojektavimu. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad projektavimo paslaugų pobūdis lemia tai, kad jas perkantis užsakovas negali nurodyti tikslaus projektuojamų darbų masto, plotų ir pan., nes šie dydžiai paaiškėja atlikus projektavimo darbus, t. y. jau vykdant tokio pobūdžio rangos sutartį ir suteikiant užsakovui paslaugas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2012). Šiuo atveju subrangos sutartimi konkurso būdu atrinktas subrangovas įsipareigojo ne tik įrengti pamatus, bet ir pats juos suprojektuoti. Subrangovas nusprendė rizikuoti ir suprojektavo tokias darbų apimtis, kurios leido konkurse pateikti patrauklią kainą ir tą konkursą laimėti. Vėliau subrangovo atlikti darbai yra ne papildomi, o būtent subrangos sutartyje jau numatyti pamatų projektavimo ir įrengimo darbai. Pagal CK 6.703 straipsnio 2 dalį, jeigu nustatomi techninių dokumentų ar tyrinėjimo darbų trūkumai, rangovas privalo užsakovo reikalavimu neatlygintinai ištaisyti techninių dokumentų trūkumus ar iš naujo atlikti tyrinėjimo darbus bei atlyginti užsakovui nuostolius. Todėl šiuo atveju susiklosčiusi situacija, kai pats subrangovas buvo įsipareigojęs atlikti projektavimą ir po to savo paties parengtą netinkamą projektą perdarė (dėl to kaip tik ir pasikeitė darbų apimtis), negali būti vertinama kaip papildomi darbai, sąlygojantys didesnę kainą – pats subrangovas privalėjo padengti išlaidas, atsiradusias dėl jo netinkamo projektavimo. Ieškovė teigė, kad subrangovo statybos darbų kaina padidėjo, o tokiu atveju CK 6.685 straipsnio 2 dalyje nustatyto konkrečios kainos keitimo atvejo nėra vien jau todėl, kad darbų kaina nepadidėjo daugiau kaip penkiolika procentų.
6. Remdamasi CK 6.327 straipsnio 5 dalimi, atsakovė apeliacinio skundo 14 punkte pabrėžė, kad ieškovė (pirkėja) neteko teisės remtis daiktų neatitikimu, nes ji per protingą laiką po to, kai neatitikimą pastebėjo ar turėjo pastebėti, apie tai nepranešė atsakovei (pardavėjai) ir nenurodė, kokių reikalavimų daiktas neatitinka. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas skundžiamos nutarties 60 punkte pažymėjo: „Atsižvelgus į nustatytų trūkumų pobūdį (dėl žemės gelmėse buvusių statybinių medžiagų susidariusios ertmės), į tai, kad vien tokių trūkumų fiksavimas nėra pakankamas, nes būtina nustatyti tokių trūkumų mastą, pasekmes tolesniam statybos procesui, jų šalinimo galimybes ir kaštus, nėra pagrindo teigti, jog šiuo atveju 3 mėnesių terminas iki atsakovės informavimo apie daikto trūkumus buvo neprotingai ilgas“. Darydamas tokią išvadą, apeliacinės instancijos teismas akivaizdžiai pažeidė CK 6.327 straipsnio 5 dalį.
7. CK 6.333 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai daiktų kokybė sutartyje neaptarta, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami; tačiau jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas pranešė pardavėjui apie konkretų tikslą, kuriam jis perka daiktus, tai pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad jie tiktų tam konkrečiam tikslui. Taigi, CK 6.333 straipsnio 4 dalyje nurodytais objektyviaisiais kriterijais galima vadovautis tik tuo atveju, jei kokybės reikalavimai neaptarti sutartyje. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi tiek sutartimi, tiek ir CK 6.333 straipsnio 4 dalyje nurodytais objektyviaisiais kriterijais.
8. Nutarties 62 punkte apeliacinės instancijos teismas konstatavo: „atsakovė žinojo, kad ieškovė siekia naudoti šį sklypą verslo vystymo tikslais“, o nutarties 68 punkte dar nurodė, kad sklypas buvo perkamas „investiciniais tikslais“. Tačiau ieškovė neįrodė to, kad žemės sklypas buvo perkamas komercinės paskirties pastato statybai, o apeliacinės instancijos teismas peržengė ieškinio ribas. Apeliacinės instancijos teismas to, kokiu konkrečiai tikslu buvo perkamas daiktas ir ar šis tikslas buvo atskleistas pardavėjui, nenustatė, nors to reikalaujama kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-701/2019 27 punkte pažymėta: „Ieškovai teigia, kad jie sodo namą pirko nuolat gyventi. Byloje nenustatyta, ar šis tikslas buvo atskleistas atsakovams“). Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles – teismas nenurodė jokių įrodymų, kuriais grindžiamos minėtos jo išvados, kad daiktas buvo perkamas „verslo vystymo tikslais“ ir „investiciniais tikslais“. Apeliacinės instancijos teismo nustatyti daikto pirkimo tikslai – „verslo vystymo tikslais“, „investiciniais tikslais“ – yra abstraktūs, todėl tikslios informacijos atsakovei nepateikusi ieškovė pati turėjo įsivertinti, ar žemės sklypas atitinka ieškovės poreikius. Viso to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neįvertino.
9. Nors apeliacinės instancijos teismas skundžiamos nutarties 63 punkte kalba apie daikto naudojimą komerciniais tikslais, tačiau tokia formuluotė yra abstrakti, o pats teismas nenustatė to, kad sutarties sudarymo metu toks tikslas buvo atskleistas atsakovei, kaip kad to reikalaujama kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-701/2019 27 punktas). Minėta informacija sutarties sudarymo metu atsakovei nebuvo atskleista, atsakovė sutarties sudarymo metu nenumatė ir negalėjo protingai numatyti ieškovės pareikštame ieškinyje nurodomų nuostolių, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo taikyti CK 6.258 straipsnio 4 dalį ir ieškinį atmesti.
10. Nuspręsdama pirkti žemės sklypą, ieškovė prisiėmė riziką, todėl turi prisiimti ir su tuo susijusias pasekmes, o jos ieškinys yra atmestinas CK 6.253 straipsnio 5 dalies pagrindu. Atsakovės įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas byloje nustatytas aplinkybes turėjo teisiškai kvalifikuoti kaip ieškovės prisiimtą riziką.
11. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamos nutarties 71 punkte nurodė: „Jokių duomenų, leidžiančių teismui abejoti ieškovės pateiktais nuostolių skaičiavimais, pagrįstai manyti apie galimą nepagrįstą ieškovės išlaidavimą, atsakovė nepateikė“. Tokie apeliacinės instancijos teismo teiginiai reiškia tai, kad teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą. Ieškovė apie daikto trūkumus pranešė atsakovei post factum – jau po trūkumų pašalinimo, kai jau buvo baigti statybos darbai, iš kurių ieškovė ir kildina savo nuostolius. Iš atsakovės negali būti reikalaujama pateikti ieškovės teiktų nuostolių skaičiavimus paneigiančius įrodymus, nes tą padaryti atsakovė objektyviai negali (lot. probatio diabolica). Kasacinio teismo konstatuota, kad įrodinėjimo pareiga nėra beribė – asmuo negali būti įpareigotas įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių jis objektyviai negali įrodyti (lot. probatio diabolica) arba kurių įrodinėjimas yra maksimaliai apsunkintas, be to, asmeniui negali būti priskirta neproporcingai didelės apimties įrodinėjimo našta. Priešingas aiškinimas suponuotų asmens teisės į teisingą teismą paneigimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-969/2019 107 punktą; 2019 m. lapkričio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019 40 punktą).
12. Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-282-403/2023). Apeliacinės instancijos teismas minėtas įrodymų vertinimo taisykles akivaizdžiai pažeidė, nes įpareigojo atsakovę pateikti įrodymus, paneigiančius ieškovės teiginius. Tai nesuderinama su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, kad jeigu atsakovas neįrodo savo atsikirtimų, tai savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad šalis, kuriai tenka atitinkamų aplinkybių įrodinėjimo našta, tas aplinkybes įrodė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-85-701/2024 61 punktas). Apeliacinės instancijos teismas visiškai neįvertino įrodymų, kuriais ieškovė grindė savo tariamus nuostolius, patikimumo ir pakankamumo, o skundžiamą nutartį pagrindė prielaidomis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažymėta, kad pagal įrodinėjimo civiliniame procese taisykles, teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas spėjimu ar prielaidomis, o tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-215-823/2020, 39 punktas; 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 27 punktas). Kadangi šiuo atveju ieškovė nepateikė jos nurodomas aplinkybes patvirtinančių patikimų ir pakankamų įrodymų, tai teismo sprendimas turėjo būti priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas), t. y. ieškovės nenaudai.
13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad vertinant liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus taip pat reikia atsižvelgti ir į jų subjektyvų pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015; 2017 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86-415/2017, 36 punktas). Kadangi liudytojų parodymai ir jų pateikimas yra subjektyvaus pobūdžio, tai aplinkybės, kad asmuo tarnybos, darbo, asmeniniais, draugystės, verslo ar kitokiais ryšiais yra susijęs su dalyvaujančiais byloje asmenimis gali sudaryti pagrindą teismui vertinti liudytojų parodymus kaip nepatikimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2008). Šiuo atveju liudytojas yra su ieškove susijusio asmens (subrangovo) darbuotojas, jis pats surašė ataskaitą, todėl jo duoti parodymai yra vertintini kaip nepatikimi. Liudytojo parodymų patikimumo apeliacinės instancijos teismas apskritai neįvertino.
14. Sutarties 7.5 ir 8.3 papunkčių nuostatos, pagal kurias įrodinėjimo pareiga, nesant sutartyje nustatyto kokybės garantijos termino, yra perkeliama pardavėjai (atsakovei), akivaizdžiai prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms – CK 6.333 straipsnio 1 daliai, tačiau apeliacinės instancijos teismas neįvertino su tuo susijusių atsakovės apeliacinio skundo argumentų.
15. Apeliacinės instancijos teismas nutarties 65 punkte nurodė: „Apeliantės argumentas, kad ji apie šioje byloje įrodinėjamus daikto paslėptus trūkumus nežinojo, taip pat patvirtina, jog geologinės ataskaitos duomenys nėra susiję su statybos metu aptiktais trūkumais. Akivaizdu, kad jei geologinės ataskaitos duomenys būtų patvirtinę, jog žemės sklype galėjo būti dėl statybinių medžiagų buvimo susidariusios ertmės, atsakovė apie tai būtų turėjusi pranešti ieškovei prieš pasirašant pirkimo sutartį“. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neįvertino to, kad minėtos geologinės ataskaitos atsakovė prieš sudarydama sutartį apskritai neturėjo, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada laikytina akivaizdžia vertinimo klaida.
16. Pagal Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 3 straipsnį žemės gelmės yra išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė, todėl ieškovei priteisti iš atsakovės nuostolius, atsiradusius dėl dalykų, kurie yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, jokio teisinio pagrindo nėra. Ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui – juo turi būti ne atsakovė, o Lietuvos Respublika, ir tai paprastai sudaro pagrindą ieškinį atmesti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-611/2015; 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-539-706/2016, 29–32 punktai). Apeliacinės instancijos teismas privalėjo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą jam nagrinėti iš naujo, kad būtų išspręsti minėti netinkamos atsakovės pakeitimo tinkamu atsakovu klausimai, tačiau to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepadarė, todėl yra ir absoliutus skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 360 straipsnis).
17. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir kitų atsakovės apeliacinio skundo argumentų. Apeliacinės instancijos teismas argumentuotai neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, kurie buvo lemiami proceso baigčiai, taip pažeidė teisę į apeliaciją.
18. Apeliacinės instancijos teismas nutarties 67 punkte nurodė: „mokėjimo pavedimo suma neatitinka sąskaitų bendros sumos, kadangi mokėjimai buvo atlikti laikinai atidedant 6 procentų garantinio laikotarpio užtikrinimo sumos apmokėjimą. Apeliantė tokių teismo išvadų pagrįstumo nepaneigė“. Tačiau pirmosios instancijos teismo sprendime apie jokį „6 procentų garantinio laikotarpio užtikrinimo sumos apmokėjimą“ nėra kalbama, todėl nesuprantama, kaip atsakovė galėjo apeliaciniame skunde paneigti tai, ko apskritai nėra pirmosios instancijos teismo sprendime. Apeliacinės instancijos teismas priėmė siurprizinį sprendimą ir pažeidė atsakovės teisę būti išklausytai (CPK 42 straipsnio 1 dalis).
19. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino pradžios, konstatavo, kada ieškovė 2023 m. gegužės 29 d. suprato, kad jos teisės pažeistos. Teismas ieškinio senaties termino pradžia laikė ir 2023 m. vasario 28 d., tačiau abi datos negalėjo būti laikomos senaties termino pradžia. Teismas apskritai neįvertino, kada ieškovė turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Teismas, nustatydamas ieškinio senaties termino pradžią, neįvertino 2021 m. geologinių tyrimų ataskaitos duomenų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį; subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas; sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015). Apeliacinės instancijos teismas nutarties 63 punkte nurodė, kad „Šiuo atveju abi sutarties šalys yra verslininkai, todėl ieškovės verslo veikimo specifika neturi esminės reikšmės ginčo išsprendimui“, tačiau ieškovės charakteristika kaip tik yra labai svarbi sprendžiant dėl ieškinio senaties termino (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015). Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas į ieškovės charakteristiką apskritai neatsižvelgė. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė ieškinio senaties termino tikrosios pradžios, ir pažeidė ieškinio senatį reglamentuojančias taisykles.
20. Apeliacinės instancijos teismas nutarties 62 punkte konstatavo, kad atsakomybė už daikto paslėptus trūkumus kyla pagal sutarties 7.5 punktą. Darydamas tokią išvadą, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, nes sutarties 7.5 papunktis, kuriame pateiktas atsakovės pareiškimas, kad nėra paslėptų daikto trūkumų, turi būti aiškinamas atsižvelgiant į ikisutartinius santykius. CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į ikisutartinius santykius ir neteikė prioriteto pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, esant šalių nesutarimui dėl sutarties turinio.
21. Apeliacinio skundo 50-51 punktuose atsakovė pažymėjo, kad ieškovei priteistos bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra per didelės. Apeliacinės instancijos teismas suabsoliutino tai, kad ieškovei priteistos išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija rekomenduojamų maksimalių advokato užmokesčio dydžių. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų taryba 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio. Rekomendacijose nurodyti kriterijai, esant tam tikroms konkrečioms kiekvienos bylos aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į joje teikiamų teisinių paslaugų apimtį bei pobūdį, gali sudaryti pagrindą priteisti tiek didesnį negu Rekomendacijose nurodytą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį, tiek mažesnį šių išlaidų dydį, net jeigu jis ir nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022 50 punktas). Be to, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad taikant Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus reikėtų vadovautis jų visuma ir nesant pakankamo pagrindo neišskirti kaip reikšmingų vieno ar keleto iš jų. Reikia įvertinti, kurie kriterijai gali būti pagrindas padidinti, o kurie – sumažinti priteisiamas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-647-248/2015). Iš Rekomendacijų 2 punkte nurodytų kriterijų apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje paminėjo tik vieną (ir tai tik abstrakčiai) – bylos sudėtingumą. Už ieškovės dubliką teismas priteisė 2662 Eur, o už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą – dar 2420 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. beveik maksimalias Rekomendacijose nustatytas sumas. Tačiau teismai neįvertino, kad advokato darbo ir laiko sąnaudos nebuvo didelės, atsiliepimas į apeliacinį skundą buvo nedidelės apimties, jame iš esmės atkartotas dublikas, sprendžiami teisiniai klausimai nebuvo nauji, advokatui nebuvo būtinybės išvykti į kitą vietovę, tas pats advokatas teikia teisines paslaugas ieškovei ir kt.
Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėtos apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.
Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą priimti atsisakytina.
Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžintinas už jį sumokėtas žyminis mokestis. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo nutartimi.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,
n u t a r i a :
Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.
Grąžinti atsakovei bendrai Lietuvos ir Danijos UAB „Lautra Motors“ (j. a. k. 110607882) 1342 (vieną tūkstantį tris šimtus keturiasdešimt du) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2024 m. lapkričio 6 d. AB Šiaulių banke, mokėjimo nurodymo Nr. 1106092409313, kodas ZN69489.
Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Teisėjos Goda Ambrasaitė-Balynienė
Gražina Davidonienė
Dalia Vasarienė