Administracinė byla Nr. A-297-1062/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00804-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 7.3.5

 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2021 m. balandžio 28 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ryčio Krasausko, Veslavos Ruskan, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. S. (duomenys nurodomi pagal Gyventojų registrą) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. S. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo. 

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

1.       Pareiškėja E. S. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus (toliau – ir Vilniaus skyrius) 2018 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. (10.8) VPE_SP-174 dalį (toliau – ir 2018 m. birželio 28 d. sprendimas), kuria VSDFV Visagino miesto skyriaus (reorganizuotas į VSDFV Utenos skyrių (toliau – ir Utenos skyrius) 1997 m. vasario 24 d. sprendimas Nr. 2025 (toliau – ir 1997 m. vasario 24 d. sprendimas) pakeistas ta apimtimi, kuria apskaičiuotas pareiškėjos darbo laikas kompensacijai gauti ir nustatytas kompensacijos mokėjimo laikas; 2) panaikinti VSDFV 2019 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (6.5) I-472 (toliau – ir 2019 m. sausio 22 d. sprendimas).

2.       Pareiškėja skunde nurodė šias faktines aplinkybes:

2.1.       Utenos skyrius 1997 m. vasario 24 d. sprendimu paskyrė pareiškėjai kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2022 m. liepos 1 d., nustatant kompensacijos dydį per mėnesį – 1,5 bazinės pensijos.

2.2.       Utenos skyrius 2012 m. rugsėjo 13 d. priėmė sprendimą dėl atsisakymo skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas pareiškėjai, nes ji neatitinka Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 67 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 patvirtintame Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 2 punkte nustatytų reikalavimų.

2.3.       Pareiškėja šį sprendimą apskundė VSDFV, kuri išnagrinėjusi skundą 2018 m. birželio 21 d. priėmė sprendimą Nr. (6.5) I-3764, kuriuo pareiškėjos reikalavimus tenkino iš dalies: Utenos skyriaus 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimą panaikino, o 1997 m. vasario 24 d. sprendimą pakeitė ta apimtimi, kuria apskaičiuotas pareiškėjos darbo laikas kompensacijai gauti ir nustatytas kompensacijos mokėjimo laikas. Taip pat šiuo sprendimu VSDFV pavedė Vilniaus skyriui paskirti pareiškėjai kompensacijos dalį kaip dirbusiai darbus, nurodytus TSRS Ministrų tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 patvirtintame Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr. 1 (toliau – ir Sąrašas Nr. 1) ir įgijusiai 6 metų 3 mėnesių ir 12 dienų stažą ypatingomis darbo sąlygomis.

2.4.       Vilniaus skyrius, vykdydamas minėtą pavedimą, priėmė 2018 m. birželio 28 d. sprendimą, kurio 2 punktu pakeitė Utenos skyriaus 1997 m. vasario 24 d. sprendimą:

2.4.1.                      vietoj kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimo termino „nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2022 m. liepos 1 d.“ įrašė terminą „nuo 2019 m. kovo 1 d. iki (duomenys neskelbtini)“;

2.4.2.                      vietoj dirbtų ypatingomis darbo sąlygos metų skaičiaus „8.2584“ įrašė skaičių „6.2833“;

2.4.3.                      vietoj mėnesių, už kuriuos paskirta kompensacija, skaičiaus „120“ įrašė skaičių „100“;

2.4.4.                      vietoj kompensacijos mokėjimo pradžios datos „nuo 2012 m. liepos 1 d.“ įrašė datą „nuo 2019 m. kovo 1 d.“

2.5       Pareiškėja VSDFV 2018 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3764 apskundė Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmams, kurie 2018 m. lapkričio 20 d. nutartimi bylą nutraukė, kadangi minėtas sprendimas negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku. Teismas nurodė, kad pareiškėja privalėjo kreiptis į VSDFV ir ginčyti 2018 m. birželio 28 d. sprendimą. VSDFV 2019 m. sausio 22 d. sprendimu pareiškėjos skundas atmestas.

3.       Pareiškėja, remdamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 940 patvirtinta Darbo stažo skaičiavimo tvarkos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose aprašo (neteko galios 2017 m. liepos 1 d.) 5 ir 9 punktais, Pensijų įstatymo 67 straipsnio 8 ir 11 dalimis (2011 m. birželio 9 d. redakcija), Aprašo 9 p. (taip pat 1997 m. vasario 24 d. sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos 7 p.), pažymėjo, kad pagal teisinį reguliavimą nėra specialiai aptartų išimčių dėl tam tikrų darbo trukmės laikotarpių, kurie neįskaitomi į darbo ypatingomis sąlygomis laiką. Teisės aktų nuostatos negali būti suprantamos ir aiškinamos siaurinamai, t. y. skaidant darbo ypatingomis sąlygomis santykių trukmę pagal ypatingų darbo sąlygų tiesioginio poveikio buvimo ar nebuvimo kriterijų. Tačiau VSDFV, atsižvelgusi į 2012 m. rugpjūčio 2 d. pažymą Nr. 26/7065 2670-OK, kurioje nurodyta, kad pareiškėjai laikotarpiais nuo 1982 m. rugsėjo 13 d. iki 1983 liepos 18 d. ir nuo 1986 m. birželio 17 d. iki 1987 m. balandžio 22 d. buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos, šių laikotarpių į pareiškėjos stažą neįskaitė.

4.       Pareiškėja nurodė, kad 1997 m. vasario 24 d. sprendimo priėmimo metu galiojęs Pensijų įstatymo 8 straipsnis (1997 m. sausio 1 d. redakcija) nustatė, kad valstybinio socialinio draudimo pensijų stažą sudaro laikas, per kurį asmenys gauna motinystės pašalpą. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir vėlesnėse redakcijose, taip pat ir galiojančioje Pensijų įstatymo redakcijoje (10 str.).

5.       Pareiškėja akcentavo, kad motinystė yra konstitucinė vertybė, kuri įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnyje.

6.       Pareiškėja pabrėžė, kad iš teismui teikiamų dokumentų, tarp jų Utenos skyriaus 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. (10.11) Š7-143 bei VSDFV 2018 m. birželio 21 d. sprendimo Nr. (6.5) I-3764 matyti, kad vieninteliu ir, VSDFV nuomone, pakankamu pagrindu neįskaityti paminėto vaiko priežiūros atostogų laiko į nurodytai kompensacijai skirti būtiną darbo ypatingomis sąlygomis laikotarpį buvo (yra) Aprašo 9 punktas (o Utenos skyriaus 1997 m. vasario 24 d. sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos Aprašo 7 p.), pagal kurį darbo laikas kompensacijai gauti apskaičiuojamas pagal faktinio darbo ypatingomis sąlygomis trukmę. Anot pareiškėjos, VSDFV, akcentuodama šioje nuostatoje žodį „faktinis“, laikosi pozicijos, kad ginčo laikotarpis, kada pareiškėjai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos, negali būti pripažintas faktiniu darbu ypatingomis sąlygomis Aprašo 9 punkto ir Pensijų įstatymo 67 straipsnio taikymo prasme. Pareiškėja šiuo aspektu pareiškime rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1137-143/2015, kuriame konstatuota, jog socialinio teisingumo požiūriu situacija su vaiko priežiūros atostogų neįskaitymu į darbo ypatingomis sąlygomis laiką Pensijų įstatymo 67 straipsnio taikymo prasme diskriminuotų tokioms atostogoms išėjusį asmenį palyginus su kitais tokį patį darbą dirbusiais asmenimis.

7.       Atsakovas Vilniaus skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8.       Vilniaus skyrius pažymėjo, kad darbo laikas kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti iki 2017 m. gruodžio 31 d. buvo nustatomas, vadovaujantis iki šios datos galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 67 straipsniu bei iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusiu Aprašu. Pagal šių teisės aktų nuostatas teisę gauti kompensaciją turi asmenys, kurie iki 1994 m. gruodžio 31 d. nustatytą laiką dirbo darbus kenksmingomis darbo sąlygomis, numatytus Lietuvoje galiojusiuose buvusios SSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 patvirtintuose Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašuose Nr. 1 ir Nr. 2 (toliau – ir Sąrašas Nr. 1, ir Sąrašas Nr. 2), su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, padarytais iki 1990 m. kovo 11 d. Moterims, kurios iki 1994 m. gruodžio 31 d. ne mažiau kaip 7 metus 6 mėnesius dirbo darbus, numatytus Sąraše Nr. 1, kompensacija išmokama už 10 metų (Pensijų įstatymo 67 str. 2 d. 2 p.). Moterims, kurios darbus, nurodytus Sąraše Nr. 1, dirbo mažiau nei 7 metus 6 mėnesius, bet ne mažiau kaip 3 metus 9 mėnesius, išmokama kompensacijos dalis, proporcinga dirbtam laikui (Pensijų įstatymo 67 str. 5 d.). Į darbo laiką kompensacijai gauti įskaitomas tik faktiškai dirbtas ypatingomis (kenksmingomis) sąlygomis laikas. Vaiko priežiūros atostogų, nemokamų atostogų laikotarpiu, pravaikštų, prastovų ir pan. prilyginamas darbo laikui kompensacijai gauti nei Pensijų įstatyme, nei Apraše nenumatytas.

9.       Vilniaus skyrius nurodė, kad kompensacijų skyrimo ir mokėjimo tvarką po 2018 m. sausio 1 d. reglamentuoja Pensijų įstatymo 62 straipsnis, kurio 11 dalyje nustatyta, jog darbo laikas kompensacijai gauti apskaičiuojamas pagal faktinę darbo ypatingomis sąlygomis trukmę, t. y. tiek iki 2018 m. sausio 1 d. galiojusiu kompensacijų skyrimo ir mokėjimo teisiniu reguliavimu, tiek nuo minėtos datos galiojančiu teisiniu reguliavimu nustatyta, kad darbo laikas kompensacijai gauti apskaičiuojamas pagal faktinę darbo ypatingomis sąlygomis trukmę.

10.       Vilniaus skyrius nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad vaiko priežiūros atostogos neteisėtai ir nepagrįstai nelaikomos faktiniu darbu ypatingomis sąlygomis, kuris įskaitomas į darbo laiką kompensacijai gauti. Pareiškėja nepagrįstai nurodo, jog darbo laikas kompensacijai gauti turi būti skaičiuojamas, vadovaujantis Darbo stažo skaičiavimo tvarkos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose aprašu, kuris galiojo iki 2017 m. liepos 1 d., ir kuris buvo taikomas, apskaičiuojant darbuotojų stažą, reikalingą nustatant tam tikros profesijos ar specialybės darbo patirties trukmę, darbo apmokėjimo sąlygas, darbuotojo skatinimo priemones, papildomas garantijas bei kitais kolektyvinėse sutartyse numatytais atvejais. Šiame apraše nenumatyta, kad jis taikomas, siekiant apskaičiuoti darbo laiką kompensacijoms už ypatingas darbo sąlygas gauti.

11.       Vilniaus skyrius pažymėjo, kad pareiškėjos argumentas, jog vaiko priežiūros atostogos turėtų būti įskaitytos į darbo laiką kompensacijai gauti, nes pagal Pensijų įstatymo 8 straipsnio nuostatas motinystės pašalpų gavimo laikas įskaitomas į pensijų draudimo stažą, taip pat nepagrįstas, kadangi minėtame straipsnyje nurodyti į stažą įskaitomi laikotarpiai, buvę po 1995 m. sausio 1 d., o kompensacijos skiriamos už darbo ypatingomis sąlygomis laikotarpius, buvusius iki 1994 m. gruodžio 31 d. Be to, straipsnio nuostatos taikomos apskaičiuojant pensijų stažą, o ne darbo laiką kompensacijai gauti.

12.       Vilniaus skyriaus nuomone, vaiko priežiūros atostogų įskaitymas į darbo laiką kompensacijai gauti prieštarautų kompensacijų skyrimo tikslui, teisingumo, protingumo bei proporcingumo principams. Moterys, kurios nepasinaudojo vaiko priežiūros atostogomis ir realiai dirbo darbus kenksmingomis sąlygomis 7 metus 6 mėnesius, gautų tokio pat dydžio kompensacijas kaip ir moterys, kurios, realiai veikiant kenksmingiems faktoriams, darbus, nurodytus Sąraše Nr. 1, dirbo tik kelerius metus. Vilniaus skyrius pažymėjo, kad net ir dalinė kompensacija skiriama tik asmenims, išdirbusiems ne mažiau kaip pusę nustatyto laiko kompensacijai gauti. Tai patvirtina, kad kompensacija skiriama už ilgalaikį faktinį darbą, t. y. kenksmingi faktoriai asmenį turėjo realiai veikti pakankamai ilgą laiką.

13.       Vilniaus skyrius nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad jei faktiniu darbo kenksmingomis sąlygomis laiku būtų laikomas tik darbo laikas, kai asmenį fiziškai (realiai) veikė kenksmingi faktoriai, tai į šį laiką neturėtų būti įskaitomas ir kasmetinių atostogų laikas, nes kasmetinės atostogos ir atostogos vaikui prižiūrėti – tai dvi skirtingos socialinės garantijos. Teisė į kasmetines atostogas užtikrinama Konstitucijoje, jos suteikiamos pailsėti ir darbingumui susigrąžinti. Jomis naudojasi visi dirbantieji – tiek vyrai, tiek moterys, tiek turintys vaikų, tiek jų neturintys. Kasmetinės atostogos prilyginamos faktiškai dirbtam laikui. Vaiko priežiūros atostogos yra tikslinės, jos suteikiamos tik asmenims, turintiems atitinkamo amžiaus vaikų, ir tik tada, jei asmuo to pageidauja, jos neprilyginamos faktiškai dirbtam laikui, už kurį darbuotojui reiktų suteikti laiką pailsėti ir atgauti darbingumą. Kasmetinių atostogų įskaitymas į darbo laiką kompensacijai gauti nepažeidžia asmenų lygiateisiškumo bei teisingumo ir protingumo principų. Vaiko priežiūros atostogų įskaitymas į darbo laiką kompensacijai gauti diskriminuotų kenksmingomis sąlygomis dirbusius asmenis, neturėjusius vaikų, kadangi jiems siekiant įgyti teisę gauti kompensaciją, realaus darbo kenksmingomis sąlygomis laikas turėtų būti ilgesnis (t. y. reiktų būti ilgiau patyrus riziką gyvybei ar sveikatai), nei tų asmenų, kuriems buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos.

14.       Atsakovas VSDFV atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

15.       VSDFV pažymėjo, kad pagal nustatytą teisinį reguliavimą kompensacijos mokėjimo pradžia ir mokėjimo trukmė siejama su Pensijų įstatyme nustatytu asmens senatvės pensijos amžiumi, t. y. mokama nuo mėnesio, kurį asmeniui sukanka tiek mėnesių mažesnis nei senatvės pensijos amžius, už kiek kompensaciją išmokėti priklauso, iki mėnesio, kurį asmeniui sukanka senatvės pensijos amžius. Utenos skyriaus 1997 m. vasario 24 d. sprendimas buvo priimtas gavus pareiškėjos prašymą, vadovaujantis šio prašymo pateikimo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu – Pensijų įstatymo 56 straipsniu ir Aprašu, nustačius pareiškėjos teisę į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas ir patvirtinus šios teisės buvimą.

16.       VSDFV nurodė, jog siekiant gauti aptariamą kompensaciją (moterims, dirbusioms pagal Sąrašą Nr. 1), turi būti dirbta 7 metus 6 mėnesius, t. y. mažiau nei 10 metų, taigi minėta Pensijų įstatymo 67 straipsnio 5 dalies nuostata, nustatanti, kad dalinė kompensacija gali būti skiriama tik tuo atveju, jei ne mažiau kaip pusė ypatingomis sąlygomis dirbto laiko būtų išdirbta 1988–1994 m., negali būti taikoma.

17.       VSDFV, atsižvelgusi į tai, kad ypatingomis sąlygomis pareiškėja dirbo 6 metus 3 mėnesius 12 dienų, nustatė, jog pareiškėja įgijo teisę gauti kompensacijos dalį, proporcingą išdirbtam laikui (t. y. už 8 metus ir 4 mėnesius), todėl VSDFV 2018 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjos 2018 m. balandžio 4 d. skundo reikalavimus tenkino iš dalies.

18.       Darbo stažo skaičiavimo tvarkos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose apraše nebuvo numatyta, kad jis taikomas apskaičiuojant asmens darbo laiką kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti. Kompensacijos skiriamos ir mokamos, vadovaujantis Pensijų įstatymu ir Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais.

19.       VSDFV 2018 m. birželio 21 d. sprendime konstatuota, jog pareiškėja ypatingomis sąlygomis dirbo 6 metus 3 mėnesius 12 dienų (6,2833 metus) ir įgijo teisę gauti kompensacijos dalį, proporcingą išdirbtam laikui, t. y. 8 metus 4 mėnesius (100 mėnesių). Taip pat paaiškino, jog nuo 2012 m. sausio 1 d. įsigaliojo Pensijų įstatymo pakeitimas, pagal kurį nuo 2012 m. sausio 1 d. ir kiekvienų vėlesnių metų sausio 1 d. senatvės pensijos amžius kasmet yra didinamas (moterims – 4 mėnesiais per metus), kol pasieks nustatytą senatvės pensijos amžių – 65 metus. VSDFV taip pat paaiškino, jog pagal šį Pensijų įstatymo pakeitimą, senatvės pensijos amžiaus pareiškėja sulauks (duomenys neskelbtini) (65 metai), taigi kompensacija jai turės būti mokama nuo 2019 m. kovo 1 d. iki (duomenys neskelbtini).

20.       VSDFV 2019 m. sausio 22 d. sprendimu konstatavo, kad Vilniaus skyrius teisėtai ir pagrįstai pakeitė Utenos skyriaus 1997 m. vasario 24 d. sprendimą ta apimtimi, kuria nustatytas jos darbo laikas kompensacijai gauti – dirbtų ypatingomis darbo sąlygomis metų skaičius yra 6,2833 metai, kompensacijos mokėjimo mėnesių, už kuriuos priklauso gauti kompensaciją, skaičius yra 100 ir kompensacijos mokėjimo terminas yra nuo 2019 m. kovo 1 d. iki (duomenys neskelbtini).

21.       Tiek pagal iki 2018 m. sausio 1 d. galiojusį teisinį reguliavimą, tiek pagal nuo 2018 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalies nuostatas, darbo laikas kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti apskaičiuojamas pagal faktinę darbo ypatingomis darbo sąlygomis trukmę.

22.       VSDFV nuomone, pareiškėja, prašydama teismo palikti nepakeistą Utenos skyriaus 1997 m. vasario 24 d. sprendimą, galbūt siekia, kad kompensacija būtų mokama ne tik už ilgesnį darbo ypatingomis sąlygomis laikotarpį, bet ir kad ši kompensacija būtų pradėta mokėti anksčiau (Utenos skyriaus 1997 m. vasario 24 d. sprendimu buvo nustatyta kompensaciją mokėti nuo 2012 m. liepos 1 d.) ir būtų mokama iki ji sukaks šiuo metu nustatytą senatvės pensijos amžių (duomenys neskelbtini). Taigi tokiu atveju susidarytų situacija, kad kompensacijos skyrimo (mokėjimo) pareiškėjai terminas būtų 5 metais ilgesnis, nei Pensijų įstatymo 62 straipsnyje nustatytas maksimalus 10 metų kompensacijos skyrimo (mokėjimo) terminas. Taigi, net ir panaikinus Vilniaus skyriaus 2018 m. birželio 28 d. sprendimą (pareiškėjos prašomoje dalyje), Utenos skyriaus 1997 m. vasario 24 d. sprendimas vis tiek turėtų būti keičiamas, atsižvelgiant į 5 metais prailgintą senatvės pensijos amžių moterims. Jeigu teismas nuspręstų palikti nepakeistą Utenos skyriaus 1997 m. vasario 24 d. sprendimą, tai prieštarautų Pensijų įstatymo 62 straipsniui, teisingumo bei protingumo principams.

23.       Iš Pensijų įstatymo Nr. I-549 pakeitimo įstatymo XII-2512 1 ir 3 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto matyti, jog įstatymo projektu buvo siūloma „aiškiai apibrėžti, kad kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas yra skiriamos tik už faktiškai ypatingomis sąlygomis dirbtą laiką. Praktikoje pasitaiko atvejų, kai, nesant aiškaus teisinio reguliavimo, žmonės reikalauja į kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas laiką įskaityti, pavyzdžiui, vaiko priežiūros atostogas“. Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalies nuostata įstatymų leidėjas siekė būtent išvengti tos situacijos, kai vaiko priežiūros atostogų laikotarpis įskaitomas į faktiškai dirbtą laiką.

 

II.

 

24.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 4 d. sprendimu pareiškėjos E. S. skundą atmetė.

25.       Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, nustatė, kad:

25.1.       Utenos skyrius 1997 m. vasario 24 d. priėmė sprendimą Nr. 2025, kuriuo paskyrė pareiškėjai kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2022 m. liepos 1d., nustatant 1,5 bazinės pensijos kompensacijos dydį (b. l. 12).

25.2.       Utenos skyrius 2012 m. rugsėjo 13 d. priėmė sprendimą Nr. (10.11)Š-7-143 „Dėl atsisakymo skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas E. S.“, kuriuo nusprendė neskirti pareiškėjai kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas, kadangi ji neatitiko Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 67 straipsnyje bei Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo 2 punkte nustatytų reikalavimų (b. l. 17). Apie šį sprendimą pareiškėja buvo informuota 2012 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. (10.11) R3-22232. Rašte, be kita ko, pareiškėjai paaiškinta, jog gavus UAB „Navoiyazot“ 2012 m. rugpjūčio 2 d. pažymą Nr. 2670-OK 26-7065 apie pareiškėjai suteiktas atostogas vaikui prižiūrėti ir nemokamas atostogas, kai ji dirbo įmonėje kenksmingomis darbo sąlygomis, pareiškėjai patikslintas kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimas. Pareiškėjai darbo laikas kompensacijai gauti buvo apskaičiuotas pagal faktinio darbo ypatingomis sąlygomis trukmę pagal Sąrašą Nr. 1, ir jis yra 6 metai 3 mėnesiai ir 12 dienų, o per 1988–1994 metų laikotarpį – 1 metai 9 mėnesiai ir 15 dienų. Kompensacija pareiškėjai nebuvo skiriama, kadangi ji neišdirbo nustatyto darbo ypatingomis sąlygomis per 1988–1994 metų laikotarpį. Nesutikdama su Utenos skyriaus 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu, pareiškėja jį apskundė VSDFV, prašydama jį panaikinti ir palikti galioti Utenos skyriaus 1997 m. vasario 24 d. sprendimą.

25.3.       VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2018 m. birželio 21 d. priėmė sprendimą Nr. (6.5) I-3764 (b. l. 20–22), kuriuo pareiškėjos skundą tenkino iš dalies: Utenos skyriaus 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. (10.11) Š7-143 panaikino, o Utenos skyriaus 1997 m. vasario 24 d. sprendimą ta apimtimi, kuria apskaičiuotas pareiškėjos darbo laikas kompensacijai gauti ir nustatytas kompensacijos mokėjimo laikas, nurodė pakeisti VSDFV Vilniaus skyriui. Sprendimu pareiškėja buvo informuota, kad Vilniaus skyriui pavesta paskirti pareiškėjai kompensacijos dalį kaip dirbusiai darbus, nurodytus Sąraše Nr. 1 ir įgijusiai 6 metų 13 mėnesių ir 12 dienų stažą ypatingomis darbo sąlygomis.

25.4.       Vilniaus skyrius, vykdydamas minėtą sprendimą, 2018 m. birželio 28 d. priėmė sprendimą Nr. (10.8)VPE_SP5-1741. Vilniaus skyrius 2018 m. birželio 28 d. sprendimu: vietoj kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimo termino „nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2022 m. liepos 1 d.“ įrašė terminą „nuo 2019 m. kovo 1 d. iki (duomenys neskelbtini)“, vietoj dirbtų ypatingomis darbo sąlygos metų skaičiaus „8.2584“ įrašė skaičių „6.2833“, vietoj mėnesių, už kuriuos paskirta kompensacija, skaičiaus „120“ įrašė skaičių „100“, vietoj kompensacijos mokėjimo pradžios datos „nuo 2012 m. liepos 1 d.“ įrašė datą „nuo 2019 m. kovo 1 d.“.

25.5.       Pareiškėja šį sprendimą apskundė VSDFV, kuri, išnagrinėjusi skundą, 2019 m. sausio 22 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė, nurodydama, kad asmenims, turintiems teisę gauti visą kompensaciją arba jos dalį, kol jiems sukaks Pensijų įstatymo nustatytas senatvės pensijos amžius, kompensacija pradedama mokėti likus tiek visų kalendorinių mėnesių, už kiek mėnesių kompensaciją išmokėti priklauso. VSDFV 2018 m. birželio 21 d. sprendimu buvo konstatuota, kad ypatingomis sąlygomis pareiškėja dirbo 6 metus 3 mėnesių ir 12 dienų (6,2833 metus) ir įgijo teisę gauti kompensacijos dalį, proporcingą išdirbtam laikui, t. y. 8 metus ir 4 mėnesius (100 mėnesių). Senatvės amžių pareiškėja sukaks (duomenys neskelbtini), taigi kompensacija jai turės būti mokama nuo 2019 m. kovo 1 d. iki (duomenys neskelbtini). Šiuo sprendimu konstatuota, jog Vilniaus skyrius pareiškėjos ginčijamu 2018 m. birželio 28 d. sprendimu teisėtai ir pagrįstai pakeitė Utenos skyriaus 1997 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. 2025 ta apimtimi, kurioje nustatytas pareiškėjos darbo laikas kompensacijai gauti (6,2833 metų), kompensacijos mokėjimo mėnesių, už kuriuos priklauso gauti kompensaciją, skaičius yra 100 ir kompensacijos mokėjimo terminas yra nuo 2019 m. kovo 1 d. iki (duomenys neskelbtini).

26.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja dirbo ypatingomis sąlygomis, kad jai dėl to priklauso kompensacija pagal Pensijų įstatymo nuostatas, tačiau pareiškėja teigė, kad jai į šį specialųjį stažą turi būti įskaitomi laikotarpiai, kai jai nuo 1982 m. rugsėjo 13 d. iki 1983 liepos 18 d. ir nuo 1986 m. birželio 17 d. iki 1987 m. balandžio 22 d. buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos. Vadovaudamasis Pensijų įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. sausio 1 d.) 62 straipsnio 11 dalies nuostatomis, taip pat Pensijų įstatymo Nr. I-549 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2512 1 ir 3 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto nuostatomis, teismas nurodė, kad Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalies nuostata įstatymų leidėjas siekė būtent išvengti tos situacijos, kad vaiko priežiūros atostogų laikotarpis būtų įskaitomas į faktiškai dirbtą laiką. Pareiškėjos nurodomu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1137-143/2015 nebegalima vadovautis, kadangi socialinės apsaugos teisėje, įstatymų leidėjui pakeitus įstatymus, būtina vadovautis naujai priimtais įstatymais, jų nuostatomis – šiuo atveju Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalimi. Todėl ginčijamuose sprendimuose ypatingomis darbo sąlygomis dirbtų metų skaičius (6,2833) ir mėnesių, už kuriuos paskirta kompensacija, skaičius (100 mėnesių) yra teisingai apskaičiuoti.

27.       Anot teismo, kompensacija pradedama mokėti likus tiek visų kalendorinių mėnesių, už kiek mėnesių kompensaciją išmokėti priklauso (Pensijų įstatymo 62 str. 8 d.). Įvertinęs tai, kad pareiškėja senatvės pensijos amžių sukaks (duomenys neskelbtini) (65 metai), teismas nurodė, kad kompensacija jai turės būti mokama nuo 2019 m. kovo 1 d. iki (duomenys neskelbtini) (100 mėnesių).

 

III.

 

28.       Pareiškėja E. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

29.       Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė skunde pirmosios instancijos teismui.

30.       Pareiškėja, vadovaudamasi teisėtų lūkesčių principu ir lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principu, akcentuoja, kad 1997 m. vasario 24 d. sprendimas buvo priimtas vadovaujantis būtent tuo metu galiojusio Pensijų įstatymo 56 straipsniu. Pareiškėja taip pat nurodo, kad vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementas yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, apsauga; teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens įgytų teisių ir teisėtų interesų. Atsakovas, vadovaudamasis Pensijų įstatymo (redakcijos, galiojančio nuo 2018 m. sausio 1 d.) pakeitimo įstatymo Nr. XII-2512 1 ir 3 straipsnių pakeitimo aiškinamuoju raštu, pažeidė teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principus.

31.       Pareiškėjos nuomone, pagal galiojusį teisinį reguliavimą nebuvo specialiai aptartų išlygų dėl tam tikrų laikotarpių neįskaitymo į darbo ypatingomis sąlygomis dirbtą laiką. Teigia, kad negalima aiškinti pagal ypatingų darbo sąlygų tiesioginio poveikio buvimo ar nebuvimo kriterijų, kaip buvo padaryta jos atžvilgiu neįskaitant vaiko priežiūros atostogų į dirbtą laiką ypatingomis sąlygomis pagal 2012 m. rugpjūčio 8 d. Rašto (pažymos) Nr. 26/7065 2670- OK duomenis.

32.        Atsakovas Vilniaus skyrius, prašydamas atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą, atsiliepime į apeliacinį skundą remiasi iš esmės analogiškais argumentais kaip ir atsiliepime į skundą. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalies nuostata ir pagrįstai rėmėsi Pensijų įstatymo Nr. I-549 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2512 1 ir 3 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto aiškinamuoju raštu, kaip įstatymų leidėjo valios įrodymu. Taip pat pažymi, kad vaiko priežiūros atostogų nelaikant faktiškai dirbtu laiku kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti, nėra pažeidžiama Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms. Šios garantijos tikslas – užtikrinti nėščios ir pagimdžiusios moters fiziologinės būklės apsaugą, ypatingą motinos ir vaiko ryšį pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis, sudarius galimybę dirbančiai moteriai tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo atsitraukti nuo darbinės (profesinės) veiklos, o kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas skyrimo tikslas – kompensuoti asmenims dėl ilgalaikio darbo ypatingomis (kenksmingomis) sąlygomis patirtą riziką sveikatai. Pareiškėja nepateikė argumentų, kuriais pagrįstų, kad vaiko priežiūros atostogų nelaikant faktiškai dirbtu laiku kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti, būtų paneigiama motinystė, kaip konstitucinė vertybė.

33.       Atsakovas VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat prašo jį atmesti.

34.       VSDFV akcentuoja, kad kompensacijų skyrimo tikslas – kompensuoti asmenims dėl ilgalaikio darbo ypatingomis (kenksmingomis) sąlygomis patirtą riziką gyvybei ir sveikatai (sveikatos pablogėjimą, galimas išlaidas gydymuisi ar reabilitacijai), todėl į darbo ypatingomis sąlygomis laiką įskaitytinas tik faktiškai dirbtas laikas, t. y. laikas, kai asmenį tiesiogiai veikė kenksmingi faktoriai, kai jis patyrė riziką sveikatai. Siekiant nustatyti, ar asmuo dirbo ypatingomis sąlygomis, turi būti vertinama faktiškai egzistavusi situacija, t. y. darbuotojo darbo aplinka (darbo pobūdis ir vieta), kurioje dirbantį asmenį realiai veikė kenksmingi faktoriai, t. y. faktiniam darbui ypatingomis darbo sąlygomis priskirtinas tik darbo laikas, per kurį asmuo faktiškai dirba ypatingomis darbo sąlygomis.

35.       VSDFV teigia, kad vaiko priežiūros atostogų įskaitymas į asmens stažą ypatingomis darbo sąlygomis diskriminuotų kitus asmenis, dirbusius kenksmingomis darbo sąlygomis tuo metu, kai kitam asmeniui buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos ir patyrusius riziką gyvybei bei sveikatai. Moterys, kurioms nebuvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos ir realiai dirbusios veikiant kenksmingiems faktoriams 7 metus 6 mėnesius darbus, nurodytus Sąraše Nr. 1, gautų tokiomis pačiomis sąlygomis kompensacijas, kaip ir moterys, kurios, realiai veikiant kenksmingiems faktoriams, darbus, nurodytus Sąraše Nr. 1, dirbo tik kelis mėnesius ar kelerius metus.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

Dėl ginčo esmės ir teisinio reguliavimo

 

36.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos nuo 1981 m. rugpjūčio 6 d. iki 1989 m. lapkričio 8 d. ypatingomis darbo sąlygomis dirbto laikotarpio nustatymo Pensijų įstatymo (1996 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. I-1438 redakcija) 56 straipsnio taikymo prasme.

37.       Byloje nustatyta, kad VSDVF Visagino (vėliau reorganizuoto į Utenos) skyriaus vedėja 1997 m. vasario 24 d. vadovaudamasi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 56 straipsniu, nusprendė paskirti pareiškėjai kompensaciją už dirbtų „8.2584“ metų (nurodytas mėnesių, už kuriuos paskirta kompensacija, skaičius – 120) ypatingomis darbo sąlygomis nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2022 m. liepos 1 d., nustatant 1,5 bazinės pensijos kompensacijos dydį (b. l. 12). Sprendime nenurodyta, kuria konkrečia Pensijų įstatymo 56 straipsnio nuostata remtasi, todėl nėra aišku, kokiam Sąrašui (Nr. 1 ar Nr. 2), nurodytam šiame straipsnyje, priskirtini pareiškėjos darbai. Byloje esančioje ranka rusų kalba surašytoje pažymoje nurodyta, kad J. S. dirbo įmonės cechuose ir gamybose, numatytose sąrašuose Nr. 1 ir Nr. 2, patvirtintuose TSRS Ministrų tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173. Tačiau prie kiekvieno iš trijų dirbtų laikotarpių yra nurodytas tik Sąrašas Nr. 1. Pažymoje nurodyta, kad E. S. dirbo gamyklos „Nitron“ gam. (duomenys neskelbtini), gamyklos „Nitron“ (duomenys neskelbtini). Atsakovas šio fakto neginčija, pripažįsta, kad pareiškėja dirbo darbus, priskiriamus Sąrašui Nr. 1.

38.       VSDVF Utenos skyrius 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. (10.11)Š-7-143, atsižvelgęs į patikslintus duomenis, be kita ko, iš pareiškėjos buvusios darbovietės gautus patikslintus duomenis apie vaiko priežiūros atostogas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 1982 m. rugsėjo 13 d. iki 1983 m. liepos 18 d. ir nuo 1986 m. birželio 17 d. iki 1987 m. balandžio 22 d., atsisakė pareiškėjai skirti kompensaciją, vadovaujantis Pensijų įstatymo 67 straipsniu bei Aprašo 2 punktu. VSDFV Utenos skyrius 2012 m. rugsėjo 17 d. raštu pareiškėjai paaiškino atsisakymo skirti kompensaciją motyvus, be kita ko, nurodant, kad jos darbo stažas ypatingomis sąlygomis sudaro 6 metus 3 mėnesius ir 12 dienų ir kad nėra išdirbtas nustatytas darbo laikas ypatingomis sąlygomis kompensacijai skirti.

39.       VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl Utenos skyriaus 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimo, savo 2018 m. birželio 21 d. sprendime nurodė, kad Utenos skyriaus 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimas naikintinas, o Utenos (buvusio Visagino skyriaus) 1997 m. vasario 24 d. sprendimas ta apimtimi, kuria apskaičiuotas darbo laikas kompensacijai gauti ir nustatytas kompensacijos mokėjimo laikas, keistinas. VSDFV nurodė, kad pareiškėja 6 metus 3 mėnesius ir 12 dienų dirbo ypatingomis sąlygomis, todėl įgijo teisę gauti kompensacijos dalį, proporcingą išdirbtam laikui (8 metus ir 4 mėnesius). VSDFV šiuo sprendimu taip pat pavedė Vilniaus skyriui paskirti nurodytą kompensaciją pareiškėjai. 

40.       Byloje ginčijamu 2018 m. birželio 28 d. sprendimu VSDFV Vilniaus skyrius pakeitė Utenos skyriaus 1997 m. vasario 24 d. sprendimą, įrašydamas, be kita ko, vietoj kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimo termino „nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2022 m. liepos 1 d.“ terminą „nuo 2019 m. kovo 1 d. iki (duomenys neskelbtini)“, vietoj dirbtų ypatingomis darbo sąlygos metų skaičiaus „8.2584“ skaičių „6.2833“, vietoj mėnesių, už kuriuos paskirta kompensacija, skaičiaus „120“ skaičių „100“. Pareiškėja taip pat prašo panaikinti VSDFV 2019 m. sausio 22 d. sprendimą, kuriuo paliktas galioti VSDFV Vilniaus skyriaus 2018 m. birželio 28 d. sprendimas. 

41.       Taigi byloje ginčijamais sprendimais pareiškėjos darbo ypatingomis sąlygomis laikas sumažintas nuo „8.2584“ metų iki „6.2833“ metų. Tai atsakovo buvo padaryta iš pirmiau, Utenos skyriaus 1997 m. vasario 24 d. sprendimu iš nustatyto laikotarpio išskaičiavus laikotarpius, kada pareiškėjai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos, mokymosi atostogos bei atostogos dėl šeiminių priežasčių.

42.       Iš pareiškėjos pateiktų procesinių dokumentų turinio matyti, kad ji nesutinka su atsakovo sprendimu iš darbo laiko kompensacijai gauti išskaičiuoti vaiko priežiūros atostogas, suteiktas nuo 1982 m. rugsėjo 13 d. iki 1983 m. liepos 18 d. ir nuo 1986 m. birželio 17 d. iki 1987 m. balandžio 22 d. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pasisakė tik dėl šių atostogų. Apeliaciniame skunde tokios pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos ribos nekvestionuojamos.

43.       Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ginčijami atsakovo sprendimai priimti iš esmės dėl dviejų administracinių aktų: Utenos (buvusio Visagino) skyriaus 1997 m. vasario 24 d. sprendimo (kuris ginčijamu VSDFV Vilniaus skyriaus 2018 m. birželio 28 d. sprendimo 2 punktu buvo pakeistas) ir Utenos skyriaus 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimo (kuris ginčijamu VSDFV Vilniaus skyriaus 2018 m. birželio 28 d. sprendimo 1 punktu buvo panaikintas). 

44.       Bylai aktualus teisinis reguliavimas Utenos skyriui priimant 1997 m. vasario 24 d. sprendimą buvo numatytas Pensijų įstatymo (1996 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. I-1438 redakcija) 56 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 patvirtinto Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo (Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 2 d. nutarimo Nr. 1034 redakcija) 7 punkte. Utenos skyriaus 1997 m. vasario 24 d. sprendime nurodytas tik minėtos redakcijos Pensijų įstatymo 56 straipsnis, Aprašas nebuvo nurodytas.

45.       Pensijų įstatymo (1996 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. I-1438 redakcija) 56 straipsnyje įtvirtinta, kad asmenims, kuriems iki šio įstatymo įsigaliojimo nebuvo paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės ar ištarnauto laiko pensija, Lietuvos Respublikos ar personalinė pensija ir kurie dirbo šiame straipsnyje nustatytą laiką šiame straipsnyje nustatytomis ypatingomis sąlygomis, suteikiama teisė gauti kas mėnesį mokamas kompensacijas. Teisė gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją tokiems asmenims suteikiama bendra šio įstatymo nustatyta tvarka (1 d.). Asmenims, dirbusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo požeminius darbus, darbus kenksmingomis darbo sąlygomis ir karštuosiuose cechuose, numatytus Lietuvoje galiojusiame gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr. 1, taip pat dirbusiems kitus darbus sunkiomis sąlygomis, numatytus sąraše Nr. 2: 1) vyrams, išdirbusiems ne mažiau kaip 10 metų, o moterims – ne mažiau kaip 7,5 metų darbus, įtrauktus į sąrašą Nr. 1, kompensacija išmokama už 10 metų; 2) vyrams, išdirbusiems ne mažiau kaip 12,5 metų, o moterims – ne mažiau kaip 10 metų darbus, įtrauktus į sąrašą Nr. 2, kompensacija išmokama už 5 metus (2 d.). To paties straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad asmenims, išdirbusiems ne mažiau kaip pusę šio straipsnio antrojoje–ketvirtojoje dalyse nustatyto laiko kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti, išmokama kompensacijos dalis, proporcinga išdirbtam laikui. Kompensacijų apskaičiavimo bei išmokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė (Pensijų įstatymo 56 str. 10 d.). 

46.       Pensijų įstatymo (1996 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. I-1438 redakcija) 56 straipsnyje nurodyti sąrašai buvo priimti SSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio nutarimu Nr. 1173 patvirtintuose Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašuose Nr. 1 ir Nr. 2 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, nagrinėjamu atveju aktualiais iki 1990 m. kovo 11 d. Paminėtina, kad šiuose sąrašuose nurodyti pavadinimai pareigų, darbų, kuriuos nustatytą laikotarpį išdirbus, asmenys įgydavo teisę anksčiau gauti senatvės pensiją.

47.       Aprašo (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 2 d. nutarimo Nr. 1034 redakcija) 7 punkte nustatyta, kad darbo laikas kompensacijai gauti apskaičiuojamas pagal faktinio darbo ypatingomis sąlygomis trukmę. Per kalendorinius metus negali būti įskaityta daugiau kaip vieni darbo ypatingomis sąlygomis metai. Skraidymo ir skraidymų bandymo sudėties darbuotojų faktinio darbo laikas apskaičiuojamas ta tvarka, kuri buvo taikoma nustatant jų skraidymo ir skraidymų bandymo laiką ištarnauto laiko pensijai skirti. Jokia kitokia asmens veikla darbui ypatingomis sąlygomis neprilyginama.

48.       Utenos skyriaus 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimo priėmimo metu analogiškos nuostatos įtvirtintos Pensijų įstatymo (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2170 redakcija) 67 straipsnyje ir Aprašo (Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1782 redakcija) 9 punkte.

49.       Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2019 m. birželio 4 d. sprendimą, ginčo santykiams taikė nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Pensijų įstatymą.

50.       2017 m. gruodžio 12 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo Nr. I-549 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2512 1 ir 3 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-881 29 straipsniu Pensijų įstatymas buvo papildytas, įrašant, kad ,,darbo laikas kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti apskaičiuojamas pagal faktinę darbo ypatingomis sąlygomis trukmę“.

51.       Nors byloje ginčijamo 2018 m. birželio 28 d. sprendimo priėmimo metu ginčo santykius reglamentavo 2016 m. birželio 29 d. Pensijų įstatymo Nr. XII-2512 redakcija, įsigaliojusi nuo 2018 m. sausio 1 d., iš ginčijamo Vilniaus skyriaus 2018 m. birželio 28 d. sprendimo matyti, kad viešojo administravimo institucija vadovavosi iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusiu Pensijų įstatymu. Minėta, kad Vilniaus skyriaus 2018 m. birželio 28 d. sprendimas priimtas vykdant VSDFV 2018 m. birželio 21 d. sprendime nurodytą pavedimą. VSDFV 2018 m. birželio 21 d. rašte, pagrindžiant pareiškėjai priklausančios kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dydį, inter alia nustatant dirbtą darbo laiką šiai kompensacijai gauti, taip pat vadovautasi iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusiu teisiniu reguliavimu. 

52.       Pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo Nr. I-549 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2512 1 ir 3 straipsnių pakeitimo įstatymo 32 straipsnį, asmenims, kurie iki 2017 m. gruodžio 31 d. įgijo teisę gauti valstybines socialinio draudimo pensijas ar kompensacijas už ypatingas darbo sąlygas, tačiau dėl jų skyrimo kreipėsi iki 2018 m. gruodžio 31 d., šios pensijos ir kompensacijos skiriamos iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusia tvarka. Atsižvelgdama ir į tai, kad pareiškėja dėl kompensacijos skyrimo kreipėsi 1996 m. gruodžio 11 d. (b. l. 12), t. y. iki 2018 m. gruodžio 31 d., išplėstinė teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad ginčo santykiams taikytinas iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojęs teisinis reguliavimas. Šiame procesiniame sprendime išplėstinė teisėjų kolegija būtent ir pasisakys dėl iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusio teisinio reguliavimo, t. y. dėl Utenos skyriaus 1997 m. vasario 24 d. sprendimo ir Utenos skyriaus 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimo priėmimo metu galiojusio teisinio reguliavimo, toliau nurodydama ginčui aktualias 1996 m. liepos 4 d. Pensijų įstatymo Nr. I-1438 ir Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 2 d. nutarimo Nr. 1034 redakcijas.

 

Dėl darbo laiko kompensacijai gauti sampratos

53.       Pareiškėjos nuomone, pagal galiojusį teisinį reguliavimą nebuvo specialiai aptartų išlygų dėl tam tikrų laikotarpių neįskaitymo į darbo ypatingomis sąlygomis dirbtą laiką. Teigiama, kad negalima aiškinti pagal ypatingų darbo sąlygų tiesioginio poveikio buvimo ar nebuvimo kriterijų, kaip buvo padaryta jai neįskaitant vaiko priežiūros atostogų į dirbtą laiką ypatingomis sąlygomis. Iš Pensijų įstatymo (1996 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. I-1438 redakcija) 56 straipsnio ir Aprašo (Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 2 d. nutarimo Nr. 1034 redakcija) 7 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo matyti, kad teisei į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas įgyti, be kita ko, turi būti nustatyta, jog asmuo dirbo iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo (t. y. iki 1995 m. sausio 1 d.) tam tikrus įstatyme nurodytus darbus, ir šiuos darbus asmuo išdirbo įstatyme nustatytą laiką. Mėnesių, už kuriuos paskiriama kompensacija, skaičius priklauso nuo to, ar asmuo yra išdirbęs visą įstatyme nustatytą laiką, ar pusę. Darbo laikas kompensacijai gauti apskaičiuojamas, atsižvelgiant į tai, kiek truko faktinis darbas ypatingomis sąlygomis.

54.       Sprendžiant, ar atsakovas, apskaičiuodamas pareiškėjos darbo ypatingomis sąlygomis laiką kompensacijai gauti, pagrįstai neįtraukė laikotarpių, kai pareiškėjai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos, išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad darbo laikas kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti pagal Pensijų įstatymo (1996 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. I-1438 redakcija) 56 straipsnį – savarankiška teisinė kategorija. Šiam laikui apskaičiuoti netaikytini Pensijų įstatymo (1996 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. I-1438 redakcija) 3 ir 52 straipsniai, kurie skirti socialinio draudimo pensijų stažui apskaičiuoti.

55.       Pensijų įstatymo (1996 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. I-1438 redakcija) 4 straipsnyje reglamentuojamos valstybinių socialinio draudimo pensijų rūšys: pagal šį įstatymą skiriamos valstybinės socialinio draudimo senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių (maitintojo netekimo) pensijos. Valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos asmenims, nurodytiems 1–2 straipsniuose, jeigu jie atitinka šio įstatymo nustatytus valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo reikalavimus atitinkamai pensijos rūšiai skirti ir sukanka šio įstatymo nustatytą amžių, pripažįstami invalidais, o tokiems asmenims mirus jų šeimų nariams (3 str.).

56.       Kompensacijoms už ypatingas darbo sąlygas yra skirtas atskiras Pensijų įstatymo (1996 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. I-1438 redakcija) 56 straipsnis. Jame, be kita ko, nurodyta, kad teisė gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją tokiems asmenims suteikiama bendra šio įstatymo nustatyta tvarka.

57.       Taigi Pensijų įstatyme įtvirtinta kompensacija už ypatingas darbo sąlygas nėra socialinio draudimo pensijų rūšis. Tai papildoma speciali socialinė garantija, skirta iš dalies atlyginti asmenų, kurie iki 1995 m. sausio 1 d. dirbo kenksmingomis ar sunkiomis sąlygomis, patirtą padidėjusį pavojų (riziką) jų gyvybei ir / arba sveikatai. Nurodyta kompensacijos paskirtis suponuoja, kad nustatytu teisiniu reguliavimu siekiama atitaisyti padarytą žalą, kada asmens gyvybę ir / arba sveikatą veikė kenksmingi darbo faktoriai.

58.       Kompensacija už ypatingas darbo sąlygas skiriama, kaip minėta, jeigu darbuotojas dirbo kenksmingomis arba sunkiomis sąlygomis, todėl svarbu pažymėti, kad Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme darbo sąlygos apibrėžiamos kaip darbo aplinka, darbo pobūdis, darbo ir poilsio laikas ir kitos aplinkybės, turinčios tiesioginę įtaką darbuotojo savijautai, darbingumui, saugai ir sveikatai (Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 str. 7 d.). Kenksmingas veiksnys – rizikos veiksnys darbo aplinkoje, kuris veikdamas darbuotojo organizmą gali sukelti ligą ar profesinę ligą ir kurio poveikis gali būti pavojingas gyvybei (Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 str. 18 d.).

59.       Nagrinėjamos bylos kontekste nurodytos nuostatos suponuoja, kad atsižvelgiant į specialią aptariamos kompensacijos paskirtį – atitaisyti asmeniui padarytą žalą, kada jo gyvybę ir / arba sveikatą veikė kenksmingi darbo faktoriai – faktinis darbas ypatingomis sąlygomis Pensijų įstatymo (1996 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. I-1438 redakcija) 56 straipsnio ir Aprašo (Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 2 d. nutarimo Nr. 1034 redakcija) 7 punkto prasme reiškia tokį darbą, kurio metu kenksmingi darbo faktoriai (kenksmingos arba sunkios darbo sąlygos) asmenį veikia tiesiogiai, t. y. atlikdamas jam pavestas darbo funkcijas asmuo turi tiesioginį sąlytį su šiais faktoriais. Tikslas kompensuoti už ypatingas darbo sąlygas pagrįstas prielaida, kad darbuotojas faktiškai dirbo, ir būtent tai pateisina jam suteikiamą atlygį už kenksmingų ar sudėtingų darbo sąlygų keliamą riziką jo gyvybei ir / arba sveikatai. Kita vertus, tam, kad asmuo galėtų dirbti darbą tam tikrą laikotarpį kenksmingomis sąlygomis, jam turi būti užtikrinama expressis verbis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos teisės, kaip antai, konstitucinė teisė į poilsį, teisė kasmetines mokamas atostogas (Konstitucijos 49 straipsnis), Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtinta socialinė apsauga nedarbo atveju, t. y. apmokamas nedarbingumas, kuris susietas su liga darbo laikotarpiu; Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms, kad tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo nėščiai ir pagimdžiusiai moteriai būtų suteikta tinkama fiziologinės būklės apsauga, t. y. saugoti vaiko motinos sveikatą specifinėje dėl nėštumo ir gimdymo pažeidžiamumo situacijoje.

 

Dėl vaiko priežiūros atostogų laikotarpio, nustatant darbo laiką kompensacijai gauti

 

60.       Minėta, kad byloje sprendžiama, ar į darbo laiką kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti įtrauktini laikotarpiai, kai asmeniui buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos. 

61.       Vertinant pareiškėjos teiginį, kad vadovaujantis Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalimi valstybė turi sudaryti sąlygas dirbančioms motinoms sudaryti palankias darbo sąlygas, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucija neįtvirtina expressis verbis vaiko priežiūros atostogų, Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms. Ši garantija, priešingai nei teigia pareiškėja, neapima vaiko priežiūros atostogų (šioje byloje sprendžiama ne dėl pareiškėjos teisės į nėštumo ir gimdymo ar kitas garantijas dirbančioms motinoms, o dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas).

62.        Tačiau Konstitucinis Teismas savo 2004 m. kovo 5 d. nutarime yra konstatavęs, kad Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinti bendriausio pobūdžio konstituciniai principai. Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalies nuostata, kad valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia jiems paramą, suponuoja tai, kad šeima, motinystė, tėvystė ir vaikystė yra puoselėjamos ir saugomos konstitucinės vertybės. Konstitucijoje nėra expressis verbis nustatyti kokie nors paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikimo pagrindai, sąlygos, terminai, dydžiai. Šioje srityje įstatymų leidėjas turi diskreciją. Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė, kad įstatymais reguliuojant paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių. 

63.        Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, pareiškėjos argumentas, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalies kyla garantija faktiškai dirbtu laiku kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti įskaityti vaiko priežiūros atostogų laikotarpį, atmestinas kaip nepagrįstas. Kita vertus, įstatymų leidėjui nedraudžiama nustatyti ir tokią teisę, kurios Lietuvos Respublikos Konstitucija expressis verbis nenumato, jei ją įgyvendinant, kaip minėta, yra paisoma visuomenės ir valstybės išgalių.

64.       Nagrinėjamu atveju akcentuotina, kad pareiškėjai atostogos vaikui prižiūrėti buvo suteiktos (duomenys neskelbtini) 1982–1983 metais ir 1986–1987 metais. Išduotame J. S. leidime nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje nurodyta data: 2000 m. lapkričio 11 d. (b. l. 77). Vaiko priežiūros atostogos tiek pagal šiuo metu galiojantį Darbo kodeksą (131 str.), tiek pagal iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos Darbo kodeksą (178 str.) priskiriamos prie tikslinių atostogų. Tikslinės atostogos nenumatytos Konstitucijoje, Konstitucijos 49 straipsnis numato tik kasmetines mokamas atostogas: kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę turėti poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas. Taigi tikslinės atostogos inter alia vaiko priežiūros atostogos – tai laisvas nuo darbo laikas, skirtas įstatyme nustatytiems tikslams pasiekti (pvz., vaikui prižiūrėti). 

65.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavę, kad vienas iš Lietuvos teisės aiškinimo šaltinių yra Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija; ji yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui. (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d., 2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. gruodžio 4 d. ir kt. nutarimai).

66.       Dėl vaiko priežiūros atostogų yra pasisakęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2018 m. spalio 4 d. didžiosios kolegijos prejudiciniame sprendime Tribunolui Botosani, Ministerul Justiįiei prieš Maria Dicu, C-12/17, EU:C:2018:799. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pažymėjo, kad, kaip matyti iš Direktyvos 2003/88/EB 7 straipsnio 1 dalies teksto, kiekvienas darbuotojas turi teisę į bent keturių savaičių mokamas kasmetines atostogas; teisę, kuri pagal suformuotą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją turi būti laikoma ypatingos svarbos Sąjungos socialinės teisės principu. Taip pat Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priminė, kad Direktyvos 2003/88/EB 7 straipsnyje įtvirtintos teisės į mokamas kasmetines atostogas tikslas yra, pirma, suteikti galimybę darbuotojui pailsėti nuo darbo sutartyje numatytų užduočių atlikimo ir, antra, turėti laiko atsipalaiduoti ir laisvalaikiui (sprendimo Tribunolui Botosani, Ministerul Justiįiei prieš Maria Dicu 24 ir 27 punktai).

67.       Šis tikslas, dėl kurio teisė į mokamas kasmetines atostogas skiriasi nuo kitų rūšių atostogų, kuriomis siekiama skirtingų tikslų, anot Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, pagrįstas prielaida, kad darbuotojas faktiškai dirbo per referencinį laikotarpį. Teisė į mokamas kasmetines atostogas turi būti nustatoma atsižvelgiant į darbo sutartyje numatytą faktinio darbo laikotarpį (sprendimo Tribunolui Botosani, Ministerul Justiįiei prieš Maria Dicu 28 punktas, šiuo klausimu taip pat žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimo Greenfield, C-‑219/14, EU:C:2015:745, 29 punktą).

68.       Toliau šiame sprendime lygindamas laikinojo nedarbingumo dėl ligos, motinystės atostogų atvejus su atostogomis vaikui prižiūrėti, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, atsižvelgęs į ankstesnę savo praktiką, pažymėjo, kad laikinojo nedarbingumo dėl ligos iš principo negalima numatyti iš anksto, ir tai nepriklauso nuo darbuotojo valios. Tačiau vaiko priežiūros atostogos nėra tokios, kurių negalima numatyti, ir daugeliu atvejų priklauso nuo darbuotojo, kuris rūpinasi vaiku, valios. Kadangi vaiko priežiūros atostogose esantis darbuotojas neturi dėl ligos kilusių fizinių ar psichinių suvaržymų, jo situacija skiriasi nuo situacijos, kai darbuotojas negali dirbti dėl sveikatos būklės (sprendimo Tribunolui Botosani, Ministerul Justiįiei prieš Maria Dicu 32–33 punktai). Išaiškinta ir tai, kad darbuotojo, kuris naudojasi vaiko priežiūros atostogomis padėtis, taip pat skiriasi nuo darbuotojos, kuri yra motinystės atostogose. Iš tiesų motinystės atostogų tikslas, yra, pirma, apsaugoti moters biologinę būklę per nėštumą ir po gimdymo, ir, antra, apsaugoti ypatingus moters ir jos vaiko ryšius laikotarpiu po nėštumo ir gimdymo, išvengiant šių ryšių trikdymo dėl įsipareigojimų, kylančių dėl tuo pačiu metu vykdomos profesinės veiklos (sprendimo Tribunolui Botosani, Ministerul Justiįiei prieš Maria Dicu, 34 punktas). Nors darbuotojas, kuris yra vaiko priežiūros atostogose, per šį laikotarpį lieka darbuotoju, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos teisę, tuo atveju, kai jo darbo santykiai sustabdomi pagal nacionalinę teisę, toks sustabdymas reiškia, kad atitinkamai laikinai sustabdomas iš tų santykių išplaukiančių darbdavio ir darbuotojo abipusių pareigų, be kita ko, pastarojo pareigos atlikti jam pavestas užduotis, vykdymas. Taigi, pasak Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, siekiant nustatyti darbuotojo teisę į mokamas kasmetines atostogas pagal Direktyvos 2003/88/EB 7 straipsnį, vaiko priežiūros atostogų laikotarpis, kuris buvo suteiktas tam darbuotojui per referencinį laikotarpį, negali būti prilygintas faktinio darbo laikotarpiui (sprendimo Tribunolui Botosani, Ministerul Justiįiei prieš Maria Dicu 35–36 punktai). Taigi konstatuota, kad Direktyvos 2003/88/EB 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią, nustatant teisę į mokamas kasmetines atostogas, kurios tuo straipsniu užtikrinamos darbuotojui už referencinį laikotarpį, vaiko priežiūros atostogos, kuriomis per tą laikotarpį pasinaudojo darbuotojas, nelaikomos faktinio darbo laikotarpiu (sprendimo Tribunolui Botosani, Ministerul Justiįiei prieš Maria Dicu 38 punktas).

69.       Apibendrinant pirmiau pateiktą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką matyti, kad šie Europos Sąjungos Teisingumo Teismo Direktyvos 2003/88/EB 7 straipsnio išaiškinimai reiškia, jog atliekant vertinimą, ar vaiko priežiūros atostogų laikas gali būti laikomos faktiniu darbu ypatingomis sąlygomis, kuris yra svarbus nustatant darbo laiką kompensacijai gauti, turi būti atsižvelgiama į nagrinėjamos kompensacijos paskirtį ir ją nustatančio teisinio reguliavimo tikslą. Atsižvelgiant į vaiko priežiūros atostogų tikslinį pobūdį, į tai, kad vaiko priežiūros atostogos nėra tokios, kurių negalima numatyti, ir daugeliu atveju jos priklauso nuo darbuotojo valios, vaiko priežiūros atostogos, kuriomis per darbo laikotarpį pasinaudojo darbuotojas, nelaikomos faktiniu darbu nustatant darbo laiką kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti. 

70.       Atsižvelgdama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pateiktą Direktyvos 2003/88/EB 7  straipsnio aiškinimą išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad pagal ES teisę valstybės narėms vadovaujantis savo valstybės narės Konstitucija nėra draudžiama nacionalinėje teisėje nustatyti kitokį teisinį reguliavimą, nei numato minėta Direktyva, o būtent – vaiko priežiūros atostogas, nustatant darbo laiką kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti, prilyginti faktiniam darbui.

71.       Iš šiuo metu Lietuvoje galiojančio teisinio reguliavimo, pirmiausia Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalies matyti, kad vaiko priežiūros atostogos nėra įskaitomos į darbo laiką kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš Pensijų įstatymo Nr. I-549 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2512 1 ir 3 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto, kuriuo šiuo atveju remiamasi kaip papildomu teisės aiškinimo šaltiniu, matyti, jog įstatymo projektu siūloma ,,aiškiai apibrėžti, kad kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas yra skiriamos tik už faktiškai ypatingomis sąlygomis dirbtą laiką. Praktikoje pasitaiko atvejų, kai nesant aiškaus teisinio reguliavimo, žmonės reikalauja į kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas laiką įskaityti, pavyzdžiui, vaiko priežiūros atostogas“. Šiame aiškinamajame rašte išreikšta šio įstatymo projekto teikėjo valia, kad teisiniu reguliavimu siekiama, jog vaiko priežiūros atostogos nebūtų įskaitomos į darbo laiką kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti, taip Aprašo nuostata, jog darbo laikas kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti apskaičiuojamas pagal faktinę darbo ypatingomis sąlygomis trukmę, perkelta į nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalį (2016 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XII-2512 redakcija). Kita vertus, tai kartu reiškia, kad, kaip teigta aiškinamajame rašte, „Praktikoje pasitaiko atvejų, kai nesant aiškaus teisinio reguliavimo“ Pensijų įstatymas, galiojęs iki 2018 m. sausio 1 d., stokojo aiškumo, t. y. kokie laikotarpiai patenka ar nepatenka į dirbto darbo laikotarpį įstatyme iki 2018 m. sausio 1 d. nebuvo tiksliai apibrėžti.

72.       Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pareiškėjai buvo taikomas teisinis reguliavimas, galiojęs Pensijų įstatyme iki 2018 m. sausio 1 d. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat minėta, jog VSDVF Visagino (vėliau reorganizuoto į Utenos) skyriaus vedėja 1997 m. vasario 24 d. nuspręsdama, paskirti pareiškėjai kompensaciją už dirbtų „8.2584“ metų ypatingomis darbo sąlygomis nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2022 m. liepos 1 d., nustatant 1,5 bazinės pensijos kompensacijos dydį, nurodė, kad vadovavosi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 56 straipsniu, kuris numatė kompensacijos mokėjimą asmenims, kurie dirbo šiame straipsnyje nustatytą laiką šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis. Tai, kad jokia kitokia asmens veikla darbui ypatingomis sąlygomis neprilyginama buvo numatyta tik Aprašo 7 punkte, o ne įstatyme.

73.       Pažymėtina, kad Pensijų įstatymas nenumatė, jog asmenims, kuriems bus mokama kompensacija tam tikrą laikotarpį (keliolika metų) prieš jiems sukankant pensinį amžių, sprendimai priimami iš anksto prieš kelis dešimtmečius (Pensijų įstatymo 56 straipsnis numatė tik tai, kad asmenys, turintys teisę gauti kompensaciją, privalo per dvejus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo kreiptis dėl jos į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinius skyrius). Tačiau VSDVF Visagino (vėliau reorganizuoto į Utenos) skyriaus vedėja 1997 m. vasario 24 d. nuspręsdama paskirti pareiškėjai kompensaciją už dirbtų „8.2584“ metų ypatingomis darbo sąlygomis nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2022 m. liepos 1 d., nustatant 1,5 bazinės pensijos kompensacijos dydį, pareiškėjos atžvilgiu konstatavo ne tik faktinius duomenis apie turimą teisę pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą, bet tai formulavo kaip sprendimą, atsakovas šį dokumentą taip pat pripažįsta sprendimu. Šio sprendimo galia faktiškai buvo anuliuota VSDVF Utenos skyriaus 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu, kuriuo nuspręsta E. S. kompensacijos už kenksmingas sąlygas neskirti. Nors 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendime expressis verbis nenurodyta, kad naikinamas 1997 m. vasario 24 d. sprendimas, tačiau jo galia paskesniu sprendimu buvo visiškai anuliuota.  2018 m. birželio 28 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu minėtas VSDFV Utenos skyriaus 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimas buvo pakeistas tiek, kiek apskaičiuotas pareiškėjos darbo laikas kompensacijai gauti ir nustatytas kompensacijos mokėjimo laikas. Visa tai teisinei situacijai, susidariusiai laikotarpiu nuo 1997 m. vasario 24 d. iki 2012 m. rugsėjo 13 d. tuo aspektu, kad pareiškėja turėjo atitinkamą pagrindą ilgiau nei 5 metus pasitikėti 1997 m. vasario 24 d. sprendimo teisėtumu, įtakos nedaro. 

74.       Šiame kontekste paminėtina, kad teisės norma, pagal kurią viešojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusiu galios savo arba įstatymų nustatytais atvejais žemesnio pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto priimtą neteisėtą administracinį sprendimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalis, toliau tekste – ir VAĮ) atsakovui VSDFV 2018 m. birželio 21 d. priimant sprendimą Nr. (6.5) I-3764 dar negaliojo, buvo numatytas tik klaidų ištaisymo institutas (VAĮ 15 straipsnis). 

75.       Kartu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. gegužės 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2458-525/2016 yra išaiškinusi, jog tai, kad specialiame įstatyme (kitame teisės akte), apibrėžiančiame viešojo administravimo subjekto kompetenciją, nėra tiesiogiai (expressis verbis) numatytas konkretus šio subjekto veikimo būdas, konkretus administracinis veiksmas ar sprendimas ir nėra nurodyta, kaip konkrečioje situacijoje turėtų būti pasielgta, negali visiškai ir absoliučiai eliminuoti viešojo administravimo subjekto pareigos tinkamai įgyvendinti jam įstatymais priskirtas funkcijas konkrečioje viešojo administravimo srityje. Todėl siekiant užtikrinti efektyvumo principo įgyvendinimą viešojo administravimo subjekto veikloje, garantuoti teisingą ir protingą ribotų valstybės finansinių resursų panaudojimą, atsižvelgiant į socialinio teisingumo reikšmę, gali būti vertinama, jog įstatymu suteikti įgaliojimai viešojo administravimo subjektui priimti atitinkamą sprendimą apima ir tokio subjekto teisę, o tam tikrais atvejais – ir pareigą, priimtą sprendimą pakeisti. Tai atlikdamas, viešojo administravimo subjektas negali veikti savo nuožiūra. Tokiose situacijose jį saisto reikalavimas nustatyti (atrasti) tinkamą ir teisingą privataus asmens teisių, inter alia turtinių interesų ir viešojo intereso užtikrinimo pusiausvyrą (konkuruojančių interesų balansą) ir nepažeisti reikalavimo dėl administracinių klaidų ar kitų priežasčių kilusių sunkumų naštą paskirstyti proporcingai.

76.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje taip pat pažymėjo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, kuria nagrinėjamu atveju gali būti remiamasi kaip papildomu teisės taikymo ir aiškinimo šaltiniu, laikomasi nuostatos, kad įvertinus atitinkamas aplinkybes, administracinių aktų pakeitimas ar panaikinimas apskritai yra galimas. Pavyzdžiui, Gabriel Simon byloje Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad tais atvejais, kai administracinė institucija sužino, kad tam tikra išmoka buvo paskirta kaip neteisingo teisės akto nuostatų aiškinimo pasekmė, ji turi teisę pakeisti savo ankstesnį sprendimą (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1961 m. birželio 1 d. sprendimas byloje Gabriel Simon prieš Europos Bendrijų Teisingumo Teismą, 15/60). Situacijoje, kai pareiškėjui, kuris grįžo dirbti į Briuselį, ir toliau 8 metus buvo mokama išmoka už darbą ne gyvenamojoje vietoje, t. y. Liuksemburge, taip pat buvo sprendžiama, kad nors retroaktyvus sprendimo mokėti tokias išmokas panaikinimas galimas tik laikantis griežtų taisyklių, tokį sprendimą iš esmės galima panaikinti ateities požiūriu (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1978 m. kovo 9 d. sprendimas byloje Antoon Herpels prieš Komisiją, 54/77). Taigi Teisingumo Teismo praktika suponuoja, kad pagal bendrąjį principą leidžiama atšaukti (neteisėtus) administracinius aktus, tačiau teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai reikalauja, kad neteisėtas aktas būtų panaikintas per protingą laikotarpį ir būtų atsižvelgta į tai, kiek suinteresuotas asmuo galėjo pasitikėti akto teisėtumu (pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2006 m. gegužės 4 d. sprendimo byloje Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C-508/03, 68 punktas). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija taip pat patvirtina, kad teisėtumo reikalavimui iš esmės neprieštarauja situacija, kai kompetentingos valstybės institucijos turi teisę persvarstyti priimtą sprendimą, jei po šio sprendimo priėmimo atsiranda naujų įrodymų ar reikšmingų aplinkybių (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Moskal prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 10373/05). Tačiau šio teismo praktikoje didelė reikšmė teikiama konkrečiam administracinių klaidų ištaisymo laikotarpiui, kuris turi būti itin greitas, ir aplinkybei, ar iš asmens reikalaujama grąžinti nepagrįstai sumokėtas sumas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Moskal prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 10373/05), 2009 m. gruodžio 8 d. sprendimas byloje Wieczorek prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18176/05).

77.       Minėta, kad vienas iš Lietuvos teisės aiškinimo šaltinių yra Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija, kuri formuluojama aiškinant ES teisę. Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Pirmiau Europos Sąjungos Teisingumo Teismo suformuluotos taisyklės yra svarbios nagrinėjamoje byloje, nes jos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“).

78.       Nagrinėjamu atveju VSDFV ir jos padalinių kompetencija, atsižvelgiant į pirmiau aptartas faktines aplinkybes dėl laikotarpio, skirto vaiko priežiūros atostogoms, panaikinimo iš laikotarpio, numatyto 1997 m. vasario 24 d. Utenos skyriaus sprendime kompensacijai už kenksmingas darbo sąlygas gauti, pirmiausia kyla iš Pensijų įstatymo, galiojusio iki 2018 m. sausio 1 d., kurio reguliavimas, kaip minėta, stokoja aiškumo, t. y. nebuvo visiškai aišku, kokie konkretūs laikotarpiai patenka ar nepatenka į dirbto darbo laikotarpį pagal Pensijų įstatymą iki 2018 m. sausio 1 d. 

79.       Kaip minėta, VSDVF Visagino (vėliau reorganizuoto į Utenos) skyriaus vedėja, 1997 m. vasario 24 d. nuspręsdama paskirti pareiškėjai kompensaciją už dirbtų „8.2584“ metų ypatingomis darbo sąlygomis nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2022 m. liepos 1 d., nustatant 1,5 bazinės pensijos kompensacijos dydį, vadovavosi tik Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 56 straipsniu, kuris numatė kompensacijos mokėjimą asmenims, dirbusiems <...> darbus. Nors Aprašo 7 punkte buvo nurodyta, kad jokia kitokia asmens veikla darbui ypatingomis sąlygomis neprilyginama. Tačiau 1997 m. vasario 24 d. sprendime nepateikus nuorodos į tuo metu galiojusį Aprašą, tai galėjo sukurti pareiškėjai atitinkamą pasitikėjimą 1997 m. vasario 24 d. sprendimo teisėtumu, kad visas laikotarpis, kuris buvo nurodytas 1997 m. vasario 24 d. sprendime, surašytame pagal jos pateiktą pažymą, gautą iš (duomenys neskelbtini) TSR, įskaitant ir vaiko priežiūros atostogos, bus įskaitomos į darbo laiką kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti. Minėta, kad pareiškėjai atostogos vaikui prižiūrėti buvo suteiktos (duomenys neskelbtini) 1982–1983 metais ir 1986–987 metais (b. l. 77). Išplėstinė teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pareiškėja galėjo pasitikėti Sprendimo teisėtumu. Pabrėžtina, kad tokia situacija truko itin ilgą laikotarpį, ilgiau nei 5 metus, t. y. nuo 1997 m. vasario 24 d. iki 2012 m. liepos 1 d., o nuo pirmo akto priėmimo iki ginčo išsprendimo 2018 m. praėjo jau daugiau kaip 20 metų. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėja nuslėpė informaciją apie jos vaiko priežiūros atostogas ar nepatikslino VSDVF skyriui jo prašomos informacijos nurodytu laikotarpiu.

80.       VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2018 m. birželio 21 d. priėmė sprendimą Nr. (6.5) I-3764 (b. l. 20–22), kuriuo pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, nurodydama, kad Utenos skyriaus 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimas Nr. (10.11) Š7-143 naikintinas, o Utenos skyriaus 1997 m. vasario 24 d. sprendimą ta apimtimi, kuria apskaičiuotas pareiškėjos darbo laikas kompensacijai gauti ir nustatytas kompensacijos mokėjimo laikas, pavedė pakeisti VSDFV Vilniaus skyriui, taip pat nurodė, kad pareiškėja yra įgijusi 6 metų 13 mėnesių ir 12 dienų stažą ypatingomis darbo sąlygomis. VSDFV Vilniaus skyriaus 2018 m. birželio 28 d. sprendimas VSDFV 2019 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. (6.5) I-472, kuris ginčijamas šioje byloje, paliktas galioti.

81.        Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

82.       Nagrinėjamu atveju, atsižvelgusi į faktinę bei teisinę bylos situaciją, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmasis Utenos skyriaus 1997 m. vasario 24 d. individualus aktas, kuriuo pareiškėjai skirtos vaiko priežiūros atostogos (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 1982 m. rugsėjo 13 d. iki 1983 liepos 18 d. ir nuo 1986 m. birželio 17 d. iki 1987 m. balandžio 22 d. buvo įskaitytos kaip laikotarpis, kuriuo metu dirbti darbai kenksmingomis sąlygomis, dėl atitinkamo aiškumo stokojančio teisinio reguliavimo, nustatyto Pensijų įstatyme, bei viešojo administravimo subjekto – VSDFV nepakankamo rūpestingumo, vertinant susiklosčiusios faktines situacijos aplinkybes, vadovaujantis konstituciniu teisinės valstybės ir protingumo principais, sudaro pagrindą tenkinti pareiškėjos reikalavimo dalį.

83.       Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimtas Utenos skyriaus 1997 m. vasario 24 d. sprendimas tiek, kiek jis susijęs su dirbto laiko įskaitymu kenksmingomis sąlygomis, paliekamas galioti.

84.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčijamo atsakovo sprendimo teisėtumo klausimą, šioje dalyje netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir neteisingai taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

 

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos E. S. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos E. S. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 2018 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. (10.8) VPE_SP-174 tiek, kiek jis nustatė, kad E. S. yra įgijusi 6 metų 13 mėnesių ir 12 dienų stažą ypatingomis darbo sąlygomis.

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrių iš naujo spręsti dėl E. S. darbo laiko apskaičiavimo kompensacijai gauti įskaitant vaiko priežiūros atostogas į dirbtą laikotarpį ypatingomis sąlygomis bei  spręsti dėl kompensacijos mokėjimo laikotarpio nustatymo. 

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (6.5) I-472.

Sprendimas neskundžiamas.

 

Teisėjai              Artūras Drigotas

 

              Rytis Krasauskas

 

              Veslava Ruskan

 

              Ramutė Ruškytė

 

              Skirgailė Žalimienė