Administracinė byla Nr. A-2264-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01072-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 8d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas R. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad jam kalint Lukiškių TI-K nuo 2017 m. sausio 25 d. iki 2017 m. kovo 31 d. buvo pažeidžiama teisė į privatumą, nes buvo netinkamai įrengti sanitariniai mazgai (neatskirti nuo gyvenamosios patalpos), o prausiantis kalinamuosius skyrė tik pertvara, tačiau nusirengiant ir šluostantis po dušo jis buvo matomas kitiems, nes neįrengtos tam skirtos kabinos, be to, priežiūros posto pareigūnų nuolat buvo stebimas per stebėjimo langelį. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad kamerose buvo bloga ventiliacija, todėl nuolat tvyrojo blogas kvapas, nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, todėl nebuvo galima išsikviesti prižiūrėtojų. Pareiškėjo teigimu, tokios sąlygos žemino garbę ir orumą, dėl netinkamų laikymo sąlygų jis patyrė neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, dvasines kančias ir nepilnavertiškumo jausmą. Pareiškėjas akcentavo, kad toks neteisėtas valstybės institucijų veikimas, sudarant nežmoniškas kalinimo sąlygas, ir kankinimas pažemino jį, pažeidė jo konstitucinę teisę į orumą.

3.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 14–22) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

4.       Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, o atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Pažymėjo, jog Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 (toliau – ir Instrukcija), 6 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.2 punkte nurodyta, kad kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Langelio durys turi atsidaryti tiktai į koridoriaus pusę ir gali būti rakinamos. Taisyklėse nėra numatyta, kad kameros duryse įrengta stebėjimo akutė būtų atskirta atitvėrimu nuo sanitarinio mazgo. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Atsakovas pažymėjo, jog Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Atsakovas taip pat nurodė, kad, vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.11 punktu, Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Tuo tarpu prižiūrėtojo iškvietimo sistemos pasivaikščiojimo kiemeliuose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato. Be to, atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadina šią signalizaciją, dėl to dalyje įstaigos kamerų įrengta prižiūrėtojų iškvietimo sistema yra nepataisomai sugedusi. Tačiau visi asmenys, laikomi gyvenamosiose kamerose, turi galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, o Lukiškių TI-K nuolat vykdomi kamerų remonto darbai bei atliekami naujos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos diegimo darbai. Todėl pareiškėjo teiginys, kad jis negali, esant būtinybei, išsikviesti medicinos darbuotojo arba budinčio prižiūrėtojo, neatitinka tikrovės. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituodamas tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus, tačiau nekonkretizuodamas, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Atsakovo manymu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

II.

5.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 8 d. sprendimu (b. l. 45–48) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6.       Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 21 punkto nuostatomis ir Taisyklių 14.5 punktu bei pažymėjo, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras nėra nustatęs pažeidimų dėl netinkamo sanitarinio mazgo atitvėrimo nuo gyvenamosios patalpos arba įrengimo, todėl sprendė, kad sanitarinių mazgų įrengimas Lukiškių TI-K atitiko teisės aktų reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas, o neatlikus kapitalinio remonto nėra galimybių įrengti atskirą patalpą, todėl, atsakovo duomenimis, asmens privatumui užtikrinti Lukiškių TI-K kai kurių kamerų sanitarinių mazgų patalpose įrengtos užuolaidos. Be to, teismas atsižvelgė į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dalį laiko, t. y. nuo 2017 m. sausio 20 d. iki 2017 m. sausio 25 d. ir nuo 2017 m. vasario 3 d. iki 2017 m. vasario 7 d., buvo kalinamas kameroje vienas, todėl šiuo aspektu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.

7.       Remdamasis Instrukcijos 6 punktu ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 7.3 punktu, teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais dėl pažeisto privatumo jį stebint per stebėjimo langelius. Teismo vertinimu, šie teiginiai yra abstraktūs ir nekonkretizuoti. Teismui nebuvo pateikta duomenų, kad prižiūrėtojai savo elgesiu būtų tyčia siekę pažeminti pareiškėją arba savo veiksmais elgėsi nesilaikydami etikos principų. Taigi, teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K šiuo aspektu pareiškėjo teisių nepažeidė. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad stebėjimo langelis yra reikalingas tam, jog būtų užtikrintas tiek suimtųjų / nuteistųjų, tiek prižiūrėtojų saugumas, taip pat vykdant nuolatinę kalinčių asmenų elgesio kontrolę jų buvimo vietose, užkardant konfliktines situacijas.

8.       Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl kamerose buvusios prastos ventiliacijos, dėl kurios, pareiškėjo teigimu, nuolat tvyrojo blogas kvapas, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 17 punktu ir nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus) ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Be to, akcentavo, kad Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas ir nėra finansinių galimybių atlikti kapitalinį remontą bei įrengti atskirą vėdinimo sistemą. Tuo tarpu iš Visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui būnant kameroje Nr. 92 pažeidimų nerasta, o duomenų apie kitas kameras ir jų būklę teismui nebuvo pateikta. Todėl teismas padarė išvadą, kad šiuo aspektu buvo laikomasi teisės aktų reikalavimų ir valstybei dėl to civilinė atsakomybė nekilo.

9.       Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog kamerose neveikė signalizacijos mygtukas, teismas vadovavosi Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.11 punktu ir nurodė, kad pagal atsakovo pateiktus duomenis kalintiems asmenims buvo galimybė išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, nes priežiūros postai prie kamerų organizuoti tinkamai ir taip, kad suimtieji / kalinamieji galėtų išsikviesti prižiūrėtoją nedelsiant. Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, jog jam buvo padaryta esminė neturtinė žala dėl minėtos aplinkybės. Jo teiginiai šiuo aspektu yra abstraktūs ir neparemti detalizuotais, nuosekliais paaiškinimais, todėl teismas juos laikė neįrodytais ir nepagrįstais. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas skunde turėjo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindė savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

10.       Apibendrindamas, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepagrindė aplinkybių, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu. Tuo tarpu deklaratyvaus pobūdžio pareiškėjo argumentai nagrinėjamu atveju nepaneigė atsakovo į bylą pateiktų įrodymų. Teismas kartu akcentavo, kad byloje nėra duomenų apie kokius nors negrįžtamus pareiškėjo sveikatos pakitimus, kuriuos būtų lėmę netinkamos kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu. Šiame kontekste teismas nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra pripažįstama, jog įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu, taip pat pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę.

11.       Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyti neteisėti Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmai pareiškėjo kalinimo metu, o nenustačius būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas.

III.

12.       Pareiškėjas R. A. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 55–56), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą visa apimtimi bei priteisti iš atsakovo 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

12.1.                      Teismas pareiškėjo atžvilgiu buvo šališkas ir palaikė Lukiškių TI-K poziciją, tinkamai neištyręs visų aplinkybių ir neįvertinęs pateiktų įrodymų.

12.2.                      Teismas nesivadovavo aktualia teismų praktika, kuri yra suformuota bylose dėl privatumo užtikrinimo naudojantis tualetu. Šiuo aspektu pareiškėjas pažymi, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamos patalpos užuolaida, kai kameroje gyvena daugiau kaip vienas asmuo, pagal EŽTT praktiką neužtikrina asmens privatumo ir pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 4 dalį.

12.3.                      Remiantis teisės aktais, kurie reglamentuoja pataisos įstaigų įrengimą ir eksploatavimą, bei Europos kalinimo taisyklėmis, signalizacijos mygtukas turėjo būti įrengtas visose patalpose, kuriose renkasi kalinami asmenys, tačiau jis nebuvo įrengtas, todėl nebuvo galima išsikviesti prižiūrėtojų. Pats atsakovas patvirtino, kad dalis įrengtų signalizacijos mygtukų neveikia, tačiau teismas nepagrįstai šios aplinkybės nevertino kaip pažeidimo.

12.4.                      Teismas turėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, pagal kurią asmuo, kuris yra kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje.

13.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 60–63) nurodo, kad su skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

14.       Atsakovo teigimu, pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindžia jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Tuo tarpu neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Net ir tuo atveju, kuomet neturtinės žalos faktas preziumuojamas pagal įstatymą, ieškovas turi pagrįsti reikalaujamos kompensacijos dydį. Šiuo aspektu atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, nėra konkretumo dėl pareiškėjui tariamai padarytos neturtinės žalos. Be to, prašomas priteisti žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais ir nėra konkretizuota, kuo būtent pasireiškė neturtinė žala, nepateiktos jokios faktinės aplinkybės. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

15.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildino iš to, kad nuo 2017 m. sausio 25 d. iki 2017 m. kovo 31 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį.

16.       Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Lukiškių TI-K pareigūnų neteisėtų veiksmų pareiškėjo skunde nurodytais aspektais, t. y. nenustatęs vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjo skundą atmetė. Apeliaciniame skunde pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad nagrinėjamu atveju teismas buvo šališkas, nesivadovavo ginčui aktualia teismų praktika dėl privatumo naudojantis sanitariniais mazgais užtikrinimo, netinkamai įvertino aplinkybes dėl signalizacijos mygtukų įrengimo, taip pat neatsižvelgė į tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką asmuo, kuris yra kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje.

17.       Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18.       Šiuo aspektu pabrėžtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl privatumo naudojantis dušu ir dėl ventiliacijos, tačiau nesutinka su teismo išvadomis dėl privatumo naudojantis sanitariniais mazgais ir dėl iškvietimo mygtukų.

19.       Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal naujausią ir vyraujančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., LVAT 2016 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2345-442/2016, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018 ir kt.). Atitinkamai iš byloje esančių duomenų matyti, kad Lukiškių TI-K kamerų sanitarinio mazgo patalpose asmenų privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, o postuose Nr. 7 (kameros Nr. 252–257), Nr. 23 (kameros Nr. 386–395), Nr. 25 (kameros Nr. 406–417) ir Nr. 26 (kameros Nr. 418–426) sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis (b. l. 24). Be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio, t. y. nuo 2017 m. sausio 20 d. iki 2017 m. sausio 25 d. ir nuo 2017 m. vasario 3 d. iki 2017 m. vasario 7 d., buvo kalinamas kameroje vienas. Taigi, įvertinusi minėtas aplinkybes ir nurodytą teismų praktiką, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.

20.       Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad vien aplinkybė, jog nebuvo įrengti signalizacijos mygtukai ar jie neveikė, savaime nereiškia, kad tai yra pažeidimas ir būtent dėl to pareiškėjui kilo neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Tačiau pareiškėjo argumentai šiuo aspektu yra labai abstraktūs, jis nepateikė duomenų, kad dėl tokio trūkumo jam realiai būtų kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šiuos pareiškėjo argumentus. Pabrėžtina, kad tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir kitose panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018).

21.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė pirmosios instancijos teismo šališkumo požymių. Todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti abstraktūs ir iš esmės jokiais įrodymais nepagrįsti teiginiai šiuo aspektu atmestini.

22.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atitinkamai šiuo atveju nenustačius neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų (neveikimo) pareiškėjo skunde nurodytais aspektais, kas yra savarankiškas skundo atmetimo pagrindas, vadovaujantis minėtomis nuostatomis, nėra pagrindo nustatinėti kitas sąlygas, būtinas deliktinei atsakomybei kilti, t. y. žalą ir priežastinį neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšį. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad asmuo, kuris yra kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, šiuo atveju atmestini kaip teisiškai nereikšmingi.

23.       Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą. Pareiškėjas nepateikė jokių byloje esančius duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai         Laimutis Alechnavičius

        Stasys Gagys

        Ramutė Ruškytė