Civilinė byla Nr. e2T-78-407/2021
Teismo proceso Nr. 2-60-3-00054-2021-5
Procesinio sprendimo kategorija 3.6.6 (s)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. rugsėjo 27 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Jūratės Varanauskaitės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos viešosios akcinės bendrovės „Neftianaja kompanija „Rosneft“ prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų Tarptautinio komercinio arbitražo teismo 2019 m. sausio 30 d. sprendimą, suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Mogita“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. Lietuvos apeliaciniame teisme 2021 m. liepos 16 d. gautas pareiškėjos viešosios akcinės bendrovės „Neftianaja kompanija „Rosneft“ prašymas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų Tarptautinio komercinio arbitražo teismo (toliau – ir Arbitražo teismas) 2019 m. sausio 30 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjai „Neftianaja kompanija „Rosneft“ iš suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Mogita“ priteista 5 750 000 Rusijos rublių skolos bei 7 613 JAV (Jungtinių Amerikos Valstijų) dolerių arbitražo registracijos mokesčio ir arbitražo rinkliavos, o UAB „Mogita“ naudai iš pareiškėjos priteista 2 151,05 Eur arbitražo byloje patirtų išlaidų.
2. Pareiškėja nurodė, kad su suinteresuotu asmeniu 2014 m. rugpjūčio 22 d. sudarė sutartį (toliau – Sutartis), kuria pareiškėja įsipareigojo parduoti, o suinteresuotas asmuo nupirkti eksportui skirtų naftos produktų ir už juos tinkamai atsiskaityti; Sutarties 10.2 papunktyje šalys įtvirtino arbitražinį susitarimą. Suinteresuotam asmeniui netinkamai vykdžius sutartinius įsipareigojimus pareiškėja 2018 m. vasario 7 d. Arbitražo teismui pateikė ieškinį, kuriuo pareikalavo iš suinteresuoto asmens UAB „Mogita“ priteisti 6 414 000 Rusijos rublių skolą.
3. Arbitražo teismas 2018 m. kovo 29 d. išsiuntė suinteresuotam asmeniui pranešimą, kuriuo informavo apie gautą pareiškėjos ieškinį bei įpareigojo suinteresuotą asmenį informuoti apie pasirinktą arbitrą; pranešimas suinteresuotam asmeniui įteiktas 2018 m. kovo 30 d., suinteresuotas asmuo 2018 m. balandžio 12 d. pateikė pranešimą apie pasirinktą arbitrą, 2018 m. gegužės 3 d. pateikė atsiliepimą į ieškinį. Paskirtame 2018 m. rugpjūčio 20 d. posėdyje dalyvavo abi šalys. Arbitražo teismas 2019 m. sausio 30 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjos reikalavimus patenkino ir iš suinteresuoto asmens priteisė 5 750 000 Rusijos rublių skolą, 7 613 JAV dolerių Arbitražo teismo registracijos mokesčio ir Arbitražo teismo rinkliavos. Tuo pačiu Arbitažo teismas, neigiamai įvertinęs pareiškėjos elgesį Arbitražo bylos nagrinėjimo metu, suinteresuoto asmens naudai iš pareiškėjos priteisė 2 151,05 Eur patirtų išlaidų arbitražo byloje. Suinteresuotas asmuo nėra geranoriškai įvykdęs sprendimo.
4. Suinteresuotas asmuo UAB „Mogita“ pateikė atsiliepimą, kuriame prašė atsisakyti tenkinti pareiškėjos prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų Tarptautinio komercinio arbitražo teismo 2019 m. sausio 30 d. sprendimą arbitražo byloje Nr. M-25/2018, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad, vykstant bylos nagrinėjimui Rusijos Federacijoje ir priimant teismo sprendimą, kurį pareiškėjas prašo pripažinti ir vykdyti, iš atsakovės buvo atimtos pagrindinės teisės, sudarančios Lietuvos Respublikos, Europos Sąjungos bei tarptautinės teisės viešosios tvarkos pamatą. Suinteresuoto asmens teigimu, buvo pažeisti du pagrindiniai viešosios tvarkos principai: teisės kreiptis į teismą principas ir teisės viršenybės / teisinės valstybės principas.
5. Atsakovė atkreipė dėmesį į tai, kad, sudarant Sutartį su pareiškėja, galiojo 1993 m. liepos 7 d. Rusijos Federacijos įstatymas N 5338-I „Dėl Tarptautinio komercinio arbitražo“ (toliau – RF Arbitražo įstatymas), kuris reglamentavo Rusijos Federacijos teritorijoje priimtų arbitražo sprendimų panaikinimo klausimus. RF Arbitražo įstatymo 34 straipsnyje nebuvo jokių apribojimų, taip pat nurodyta besąlygiška arbitražo proceso dalyvio teisė kompetentingam Rusijos Federacijos valstybiniam (bendrosios kompetencijos) teismui prašyti panaikinti arbitražo sprendimą. RF Arbitražo įstatymas taip pat nenustatė jokių teisinių pasekmių dėl šalių įtvirtintos sąlygos, kad arbitražo sprendimas šalims yra galutinis. 2016 m. rugsėjo 1 d. buvo pakeistas RF Arbitražo įstatymas. Rusijos Federacijos Arbitražo įstatymo 34 straipsnis buvo papildytas šia fraze: „Arbitražo susitarime, kuriame numatyta, kad arbitražą administruoja nuolatinė arbitražo institucija, šalys savo tiesioginiu susitarimu gali numatyti, kad arbitražo sprendimas yra galutinis. Galutinis arbitražo sprendimas negali būti panaikintas“. Tuo pat metu naujam teisės aktui buvo suteiktas galiojimo atgal poveikis, leidžiantis jį taikyti santykiams ir arbitražinėms susitarimams, kurie buvo sudaryti iki pakeitimų įsigaliojimo.
6. Atsakovės teigimu, dėl Rusijos Federacijos teisės aktų pakeitimų arbitražo srityje atsakovė prarado teisę kreiptis į valstybinį (bendrosios kompetencijos) teismą ir galimybę reikalauti laikytis teisinės valstybės principo Arbitražo teismo priimtų sprendimų atžvilgiu. Sutarties 10.2 papunkčio nuostatos negali būti laikomos atsisakymu nuo teisės prieštarauti ir atsisakymo nuo teisės panaikinti arbitražo sprendimą. Kad toks atsisakymas egzistuotų ir būtų galiojantis, šalys turi siekti šių teisinių pasekmių atsiradimo ir jas žinoti, atsakovės valios išraiškos apriboti savo teisę panaikinti arbitražo sprendimą niekada nebuvo. Apribojimai, kurie yra įtvirtinti RF Arbitražo įstatymo 34 straipsnyje, nėra būdingi Lietuvos, Europos Sąjungos šalių ir valstybių, kurios užtikrina laisvą galimybę kreiptis į teismą ir teisinės valstybės principus, procesiniams teisės aktams. Rusijos Federacijos patirtis ir jos reglamentuojamas arbitražo sprendimo panaikinimas iš esmės nesuderinamas su Lietuvoje ir kitose Europos Sąjungos šalyse galiojančiomis europinėmis teisėtumo ir teisingumo vertybėmis, taip pat atveria kelią procedūriniams pažeidimams be galimybės joms priešintis.
7. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad kreipėsi į Maskvos arbitražo teismą su pareiškimu, kad būtų panaikintas Arbitražo teismo sprendimas byloje M-25/2018. Ieškinys buvo grindžiamas procesiniais argumentais, susijusiais su esminiu proceso prieštaravimu viešosios tvarkos reikalavimams, o būtent, kad Arbitražo teismo sprendimas buvo priimtas remiantis melaginga pareiškėjo informacija ir kad Arbitražo teismas pažeidė pagrindinį vienodo požiūrio į šalis principą vykstant arbitražui. Tačiau Maskvos arbitražo teismas nenagrinėjo nei vieno argumento dėl atsakovės prašymo pagrįstumo. Atsisakymo priežastis buvo ta, kad atsakovė negalėjo pateikti prašymo panaikinti Arbitražo teismo sprendimą pagal naują RF Arbitražo įstatymo 34 straipsnio redakciją. Taigi Rusijos valstybinis (bendrosios kompetencijos) teismas oficialiai pareiškė, kad atsakovė neturi teisės kreiptis į teismą ir kad iš jos yra atimta teisė į teisingumą. Esant tokiai situacijai, kompetentingo Lietuvos teismo atsisakymas pripažinti ir vykdyti Arbitražo teismo sprendimą byloje M-129/2018 yra vienintelis būdas apsaugoti atsakovę nuo esminio neteisėto arbitražo sprendimo, pagrįsto pareiškėjos pateiktos melagingos informacijos arbitražo eigoje.
8. Pareiškėja savo reikalavimams arbitražo byloje pagrįsti pateikė informaciją iš Pagrindinio Skaičiavimo Centro OAO „Rusijos Geležinkelis“ (??????? ?????????????? ????? ??? «?????????? ???????? ??????») (toliau – OAO „Rusijos Geležinkelis“), o atsakovė pateikė informaciją iš Baltarusijos geležinkelio ir Ukrainos geležinkelio kompetentingų institucijų, ši informacija nesutapo su pareiškėjos teikiama informacija ir turėjo reikšmingos įtakos žalos dydžiui atsakovės naudai. Tačiau tuo metu atsakovė dar neturėjo duomenų, kad pareiškėjos pateikti duomenys yra melagingi. Atsakovė 2019 m. balandžio 11 d. pateikė prašymą vienam iš OAO „Rusijos geležinkeliai“ struktūrinių padalinių dėl informacijos apie operacijas su vagonais Ukrainos ir Baltarusijos teritorijoje. 2019 m. balandžio 24 d. buvo gautas atsakymas, kad OAO „Rusijos geležinkeliai“ neturi informacijos apie operacijas su vagonais Baltarusijos ir Ukrainos teritorijoje.
9. Be to, suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėja pateikė prašymą pripažinti ir leisti vykdyti teismo sprendimą, neatitinkantį Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau – ir KAĮ) bei 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir 1958 m. Niujorko konvencija) nuostatų. KAĮ 51 straipsnio 2 dalyje ir 1958 m. Niujorko konvencijos IV straipsnyje aiškiai nurodyta, kad reikia pateikti šalių pasirašytą arbitražinio susitarimo originalą arba jo tinkamai patvirtintą kopiją. Įvertinus pateiktus dokumentus, galima daryti išvadą, kad į šią bylą nebuvo pateikti arbitražinių sutarčių originalai arba kopijos, patvirtinančios jų autentiškumą. Atsižvelgdama į tai, atsakovė reikalauja, kad pareiškėja pateiktų pasirašytų arbitražinių susitarimų originalus, kadangi pati atsakovė neturi fizinių šių dokumentų originalų su abiem šalių parašais, atliktais ranka. Kol nepateikti nurodyti dokumentai, tolimesnis bylos nagrinėjimas iš esmės yra neįmanomas.
10. Pareiškėja pateikė rašytinius paaiškinimus ir nurodė, kad suinteresuotas asmuo, teigdamas, jog Arbitražo teismas rėmėsi melagingais įrodymais, siekia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tokia situacija aiškiai negalima ir pažeistų tiek 1958 m. Niujorko konvencijos, tiek KAĮ, tiek Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) teisės normas. Akcentavo, kad teisė šalims susitarti, jog arbitražo teismo sprendimas yra galutinis šalims, egzistavo jau nuo 2005 metų pagal Arbitražo teismo reglamentą, kuriuo ir rėmėsi šalys, sudarydamos arbitražinį susitarimą. Be to, net jeigu Rusijos Federacijoje 2016 metais ir buvo pakeisti teisės aktai, reguliuojantys arbitražo procesą, suinteresuotas asmuo iki 2018 metų nei karto nesikreipė į pareiškėją, kad būtų pakeistos tarp šalių sudarytos sutarties nuostatos. Šalių sudarytame susitarime aiškiai numatyta, kad nenumatoma galimybė šalims kreiptis dėl priimtų arbitražo sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
Dėl dokumentų atitikimo procedūriniams reikalavimams
11. Kiekviena Susitariančioji valstybė pripažįsta arbitražų sprendimus privalomais ir vykdo pagal tos teritorijos, kurioje prašoma pripažinti ir vykdyti šiuos sprendimus, procesines normas (1958 m. Niujorko konvencijos III straipsnis). Prašymai dėl užsienio teismo sprendimo pripažinimo (atsisakymo pripažinti sprendimą) turi atitikti bendruosius procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus (CPK 811 straipsnio 1 dalis). Prie prašymo dėl užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo pridedami KAĮ 51 straipsnio 2 dalyje nurodyti dokumentai – užsienio arbitražo sprendimo ir arbitražinio susitarimo originalai arba tinkamai patvirtinti jų nuorašai (CPK 811 straipsnio 3 dalis, 1958 m. Niujorko konvencijos IV straipsnis).
12. Proceso dalyviai turi teisę visus procesinius dokumentus ir su teismo procesu susijusią informaciją teismams teikti elektroninės formos, teisingumo ministro nustatyta tvarka naudodami elektroninių ryšių priemones (Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo 371 straipsnio 3 dalis, CPK 1751 straipsnio 7 dalis). Dalyvaujantys byloje asmenys teismui pateikia procesinių dokumentų originalus, išskyrus atvejus, kai procesinis dokumentas pateikiamas elektroninių ryšių priemonėmis (CPK 113 straipsnio 1 dalis). Dalyvaujantis byloje asmuo, kuris procesinio dokumento turinį pagrindžia rašytiniais įrodymais, prideda jų originalus arba kopijas (skaitmenines kopijas), patvirtintas teismo, notaro (ar kito atlikti notarinius veiksmus įgalioto asmens), byloje dalyvaujančio advokato ar dokumentą išdavusio (gavusio) asmens (CPK 114 straipsnio 1 dalis).
13. Suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėja pateikė netinkamai patvirtintą arbitražinio susitarimo kopiją. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja kreipėsi su prašymu pripažinti ir vykdyti užsienio arbitražo sprendimą per elektroninių paslaugų portalą (EPP), laikydamasi Lietuvos Respublikos teismų viešųjų elektroninių paslaugų teikimo taisyklių, teikdama teismui elektroninės formos procesinius dokumentus ir jų priedus. Civilinėje byloje, kuri vedama elektroniniu formatu, originalūs dokumentai neteikiami, nebent teismas to pareikalauja. Dokumento skaitmeninė kopija – neskaitmeniniu formatu užfiksuotas dokumento turinys, informacinių technologijų priemonėmis perkeltas į skaitmeninį formatą (Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2019 m. gruodžio 12 d. įsakymo Nr. VE-68 „Dėl Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. įsakymo Nr. V-118 „Dėl dokumentų tvarkymo ir apskaitos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, 3.7 papunktis). Kadangi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1R-332 „Dėl Procesinių dokumentų pateikimo teismui ir jų įteikimo asmenims elektroninių ryšių priemonėmis tvarkos aprašo patvirtinimo“ nėra nustatyta speciali originalių dokumentų skaitmeninių kopijų tvirtinimo (ar pateikimo) tvarka, todėl tokiais atvejais preziumuotina, kad teikiama skaitmeninė kopija yra atlikta iš originalaus dokumento ir laikytina tinkamai pateiktu dokumentu CPK prasme. Be to, 2019 m. sausio 30 d. Europos Tarybos Ministrų komiteto gairėse dėl elektroninių įrodymų civilinėse ir administracinėse bylose (angl. Electronic Evidence in Civil and Administrative Proceedings) nurodyta, kad elektroniniai įrodymai, jiems priskiriant ir žodinius parodymus, duotus naudojant nuotolinį ryšį, turėtų būti vertinami taip pat kaip ir kitų rūšių įrodymai, visų pirma dėl jų priimtinumo, autentiškumo, tikslumo ir vientisumo. Iš civilinėje byloje esančios medžiagos matyti, kad pateikta visa Sutarties kopija, kuri yra vientisa, aiški ir įskaitoma. Vien aplinkybė, kad suinteresuotas asmuo neturi originalaus arbitražinio susitarimo dokumento, nesudaro pagrindo abejoti pareiškėjos teikiamo dokumento skaitmeninės kopijos tikrumu, taigi ir reikalavimas pateikti originalų dokumentą civilinėje byloje, kuri vedama elektroniniu formatu, būtų neproporcingas ir galėtų užvilkinti bylos nagrinėjimą.
Dėl arbitražo sprendimo pripažinimo bei leidimo vykdyti
14. CPK 809 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsienio arbitražų sprendimai Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti vykdomi tik po to, kai juos pripažįsta valstybės įgaliota teisminė institucija. Vadovaujantis CPK 810 straipsnio 6 dalimi, užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo sąlygas nustato 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei KAĮ. KAĮ 51 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad arbitražo sprendimas, priimtas bet kurioje valstybėje – 1958 m. Niujorko konvencijos dalyvėje, Lietuvos Respublikoje pripažįstamas ir vykdomas pagal šio straipsnio ir 1958 m. Niujorko konvencijos nuostatas.
15. Valstybės, prisijungdamos prie 1958 m. Niujorko konvencijos, be kita ko, įsipareigojo gerbti šalių sudaromus arbitražinius susitarimus (1958 m. Niujorko konvencijos II straipsnis) bei užsienio arbitražų priimamus sprendimus (1958 m. Niujorko konvencijos III–V straipsniai). Atsižvelgiant į prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus, prie šios konvencijos prisijungusių valstybių teismai, pirma, jeigu jiems pateikiamas ieškinys klausimu, dėl kurio šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą, vienai iš pusių prašant, nukreipia šalis į arbitražą, antra, pripažįsta ir leidžia vykdyti arbitražo priimtus sprendimus konvencijoje išdėstytomis sąlygomis. Nuo šių įsipareigojimų gali būti nukrypstama tik tais atvejais, kai tai leidžia 1958 m. Niujorko konvencija – arbitražinis susitarimas gali būti nepripažįstamas, jeigu jis yra negaliojantis, neteko galios arba negali būti įvykdytas, o arbitražo sprendimas – tais atvejais, kai nustatomas ir pritaikomas vienas iš 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtintų nepripažinimo pagrindų. Šiose teisės normose įtvirtintos dvi reikšmingos taisyklės – tiek teismui gavus ieškinį dėl ginčo, dėl kurio sudarytas arbitražinis susitarimas (t. y. teismui ieškinio priėmimo stadijoje sprendžiant dėl savo jurisdikcijos), tiek sprendžiant užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo klausimą, teismo atliekamas teisinis vertinimas pradedamas nuo prezumpcijos, jog, atitinkamai, arbitražinis susitarimas yra galiojantis, o arbitražo sprendimas – vykdytinas. Minėtos prezumpcijos, kaip minėta, gali būti paneigiamos 1958 m. Niujorko konvencijoje įtvirtintais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-458-701/2015).
16. Pareigą gerbti arbitražo sprendimus atspindi ir arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti procedūros esmė. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimo procedūra reiškia tik konkrečių 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtintų nepripažinimo pagrindų buvimo ar nebuvimo patikrinimą. Todėl sprendžiant dėl užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti negali būti tikrinamas jo teisėtumas ir pagrįstumas (CPK 810 straipsnio 4 dalis, 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnis) (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008; 2011 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2011; 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-421/2015; 2017 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje nr. 3K-3-267-611/2017 ir kt.).
17. Teismas tikrina, ar neegzistuoja 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalyje įtvirtinti užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai, dėl kurių buvimo teismas turi spręsti ex officio (savo iniciatyva), t. y. kiekvienu atveju, nepriklausomai, ar šalis, prieš kurią nukreiptas užsienio valstybės arbitražo sprendimas, jais remiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2002; 2002 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2002; 2011 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2011).
18. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies a) punkte nurodyta, kad arbitražo teismo sprendimą pripažinti ir vykdyti gali būti atsisakoma, kai ginčo objektas pagal šalies, kurioje prašoma pripažinti ir vykdyti arbitražo teismo sprendimą, įstatymus negali būti arbitražo dalykas. Lietuvos apeliacinis teismas šioje byloje tokių aplinkybių nenustatė. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į arbitražo teismą dėl prievolių pagal šalių sudarytą sutartį netinkamo vykdymo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks tarp šalių kilęs ginčas gali būti arbitražinio nagrinėjimo dalykas (KAĮ 12 straipsnis), t. y. šiuo atveju neegzistuoja 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies a) punkte įtvirtintas atsisakymo pripažinti užsienio arbitražo teismo sprendimą pagrindas.
19. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta galimybė atsisakyti pripažinti ir vykdyti užsienio arbitražo sprendimą, jei tos šalies, kurios prašoma jį pripažinti ir vykdyti, kompetentinga valdžios institucija pripažįsta, kad to sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarauja šios šalies viešajai tvarkai.
20. Tarptautinėje teismų praktikoje pripažįstamas viešosios tvarkos taikymo išimtinumas. UNCITRAL modelinio įstatymo 34 straipsnio 2 dalies b punkto ii papunktis taikytas tokiais atvejais: pažeistos fundamentalios moralės ar teisingumo normos; sprendimas pažeidžia iš esmės esminius, akivaizdžius teisės principus ir teisingumą ar rodo netoleruotiną arbitražo elgesį, sprendimas nesuderinamas su esminiais visuomenės ir ekonominio gyvenimo interesais. Tokie panaikinimo pavyzdžiai galėtų būti, pavyzdžiui, kyšis, apgaulė, rimti procesiniai pažeidimai. Išskiriama procesinė (angl. procedural) ir materialinė (angl. substantive) viešoji tvarka. Procesinė viešoji tvarka laikoma materialinės viešosios tvarkos dalimi, kai ji nustato esminius principus proceso sistemos ar akivaizdžius pamatinius principus. Teisės būti išklausytam pažeidimas gali būti pripažįstamas tokiu pažeidimu. Taip pat tokiu pažeidimu gali būti pripažįstamas visiškas arbitražo teismo sprendimo motyvų nebuvimas. Materialiniais viešosios tvarkos pažeidimais laikomi pamatiniai teisingumo pažeidimai (Jokubauskas, R., Kirkutis, M., Tamošiūnienė, E., Višinskis, V. Ginčų nagrinėjimas komerciniame arbitraže. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2020)
21. Kasacinio teismo nuosekliai formuojamoje praktikoje išaiškinta, kad sąvoka „viešoji tvarka“ tarptautinio arbitražo doktrinoje ir praktikoje aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2004; 2006 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-179/2006; kt.). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad ne bet koks prieštaravimas imperatyviosioms Lietuvos Respublikos teisės normoms gali būti laikomas pakankamu pagrindu atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti užsienio arbitražo sprendimą. Viešosios tvarkos pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nustatoma, kad užsienio arbitražo sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos įtvirtintiems pagrindiniams teisės principams ir moralės normoms, pripažįstamiems tarptautiniu mastu, taip pat kai arbitražo sprendimas ar arbitražinis susitarimas išgautas prievarta, apgaule ar grasinimu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008; 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-421/2015; kt.). Atitikties viešajai tvarkai vertinimo kriterijaus ribos formuluojamos siaurai ne tik kasacinio teismo, bet ir užsienio valstybių aukščiausiųjų teismų praktikoje. Prieštaraujančiais viešajai tvarkai gali būti laikomi tik tokie arbitražo teismo sprendimai, kurie pažeidžia fundamentalius ir aiškius teisingumo ir sąžiningumo principus, pagrindines moralės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-458-701/2015).
22. Suinteresuoto asmens teigimu, priimtas Arbitražo teismo sprendimas prieštarauja viešajai tvarkai ta apimtimi, kad dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo atsakovė nepagrįstai prarado teisę kreiptis į valstybės (bendrosios kompetencijos) teismą dėl Arbitražo teismo sprendimo panaikinimo. Tačiau teisėjų kolegija su šiais suinteresuoto asmens argumentais neturi pagrindo sutikti.
23. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažinta, jog arbitražas gali būti prilyginamas teismui Konvencijos 6 straipsnio 1 punkto prasme (žr., pavyzdžiui, EŽTT 1999 m. vasario 23 d. sprendimą byloje Suovaniemi ir kiti prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 31737/96). Todėl aplinkybė, kad ginčas tarp šalių buvo išnagrinėtas vien arbitražo teisme, suinteresuoto asmens teisės į teisminę gynybą nepažeidžia. Iš arbitražinio nagrinėjimo chronologijos matyti, kad abi šalys aktyviai dalyvavo nagrinėjant tarp šalių kilusį ginčą – teikė įrodymus, paaiškinimus, dalyvavo teismo posėdžiuose ir kt. (Arbitražo teismo 2019 m. sausio 30 d. sprendimo 1, 2, 4 ir kt. punktai). Suinteresuotas asmuo neteikė argumentų dėl arbitrų kolegijos formavimo, taip pat nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas spręsti dėl arbitražo proceso (ne)teisėtumo.
24. Arbitražinis susitarimas gali būti laikomas atsisakymu visų ar dalies Konvencijos 6 straipsnyje nustatytų garantijų. Tokiu atveju vertinama, ar toks sutikimas buvo laisvas, teisėtas ir neabejotinas pagal formuojamą praktiką (EŽTT 2018 m. spalio 2 d. sprendimas byloje Mutu ir Pechstein prieš Šveicariją, pareiškimų Nr. 40575/10 ir Nr. 67474/10, paragrafas 103). Nagrinėjamoje civilinėje byloje šalys yra verslininkai, galintys laisvai derėtis dėl sutarties sąlygų. Byloje nėra duomenų, kad arbitražinis susitarimas buvo sudarytas dėl tiesioginės ar netiesioginės prievartos. Nors visuotinai pripažįstama, kad šalys turi teisę apskųsti arbitražo sprendimą valstybės teismams, tačiau EŽTT 2016 m. kovo 1 d. sprendime byloje Tabbane prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 41069/12, patvirtino, kad šalys turi teisę atsisakyti garantijų, numatytų Konvencijos 6 straipsnyje, ir susitarti, jog atsisako teisės apskųsti arbitražo sprendimą bet kuriam teismui, ir tai yra suderinama su teise į teisingą teismą. Kaip pagrįstai pažymi pareiškėja rašytiniuose paaiškinimuose, šalys, sudarydamos arbitražinį susitarimą, Sutarties 10.2 papunktyje nurodė, kad „Arbitražo sprendimas laikomas galutiniu ir įpareigojančiu abiems Šalims“, taigi, priešingai nei teigia suinteresuotas asmuo, šalys laisva valia sulygo dėl Arbitražo teismo sprendimo privalomumo ir neskundžiamumo.
25. Arbitražinis susitarimas, kaip ir sutartis, gali būti ginčijamas. Šalies teisė teisme ginčyti arbitražinį susitarimą yra netiesiogiai pripažįstama Niujorko konvencijos II straipsnio 3 punkte. Tokią galimybę patvirtina ir KAĮ 10 straipsnio nuostatos, pagal kurias arbitražinis susitarimas gali būti pripažintas negaliojančiu vienos iš šalių reikalavimu, bendraisiais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais (žr, pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2012, 2012 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2012). Nors suinteresuotas asmuo bylą nagrinėjant Arbitražo teisme nurodė, kad tarp šalių kilęs ginčas negali būti priskiriamas arbitražui, nes jis peržengia Sutarties ribas, tačiau iš esmės neginčijo arbitražinio susitarimo bendraisiais pagrindais, tokių argumentų neteikia ir atsiliepime į ieškovės prašymą. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad tarp šalių sudarytas susitarimas dėl ginčo nagrinėjimo arbitraže ir atsisakymo jį skųsti yra aiškus, laisvas, teisėtas ir neabejotinas.
26. Kaip matyti iš suinteresuoto asmens teikiamos Maskvos arbitražo teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nutarties byloje Nr. A40-116708/19-68-937, sąlyga, kad byla dėl trečiųjų teismo sprendimo panaikinimo nutraukiama tais atvejais, jei šalys sulygo, jog trečiųjų teismo sprendimas yra galutinis, buvo taikoma nuo 2005 metų. Taigi pasikeitęs įstatyminis teisinis reguliavimas neturėjo tiesioginės įtakos suinteresuoto asmens teisių ir pareigų apimčiai. Be to, Maskvos arbitražo teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šalys šiuo aspektu arbitražinės sąlygos neginčijo. Kita vertus, teisėjų kolegija taip pat pritaria pareiškėjos rašytiniuose paaiškinimuose dėstomiems argumentams, kad, pasikeitus Rusijos Federacijos teisiniam reguliavimui, atsakovė nesikreipė į ieškovę dėl Sutarties, kurioje numatyta arbitražinė išlyga, keitimo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad suinteresuotas asmuo sutiko ir suprato arbitražinio susitarimo esmę ir teisines pasekmes.
27. Teisėjų kolegija pažymi, kad viešosios tvarkos išlygos nagrinėjimo dalykas apimta tik prašomo pripažinti arbitražo teismo sprendimą ir arbitražo procesą. Nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo iš esmės teikia argumentus dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo, teisės aktų galiojimo atgal galimybės. Vertinant užsienio arbitražo teismo sprendimo galimą prieštaravimą jį pripažįstančios valstybės viešajai tvarkai, patikrinama, ar arbitražo proceso metu nebuvo pažeisti fundamentalūs viešosios tvarkos turinį atitinkantys principai. Tai reiškia, kad arbitražo teismo sprendimo prieštaravimas viešajai tvarkai turi būti grindžiamas būtent šio sprendimo prieštaravimu, o ne šalutiniais, su arbitražo procesu tiesiogiai nesusijusiais aspektais.
28. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, šalių argumentus, Arbitražo teismo sprendimo turinį, byloje nesant jokios informacijos apie akivaizdžius tarptautinei viešajai tvarkai prieštaraujančius šalių veiksmus, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad, pripažinus Arbitražo teismo sprendimą Lietuvos Respublikoje, atsirastų tokie teisiniai padariniai, kurie būtų nesuderinami su tarptautine viešąja tvarka.
29. Suinteresuotas asmuo taip pat prašė atsisakyti pripažinti bei leisti vykdyti Arbitražo teismo sprendimą ir tuo aspektu, kad sprendimas buvo priimtas remiantis melaginga pareiškėjos pateikta informacija. Pažymėtina, kad prašymą dėl užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo nagrinėjantis teismas neturi diskrecijos tikrinti, ar teisingai užsienio valstybės teismas pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas, jo diskrecijos ribos – patikrinimas, ar nėra tarptautinėje sutartyje ar kitame teisės akte (įstatyme, reglamente, kt.) nustatytų pagrindų sprendimo nepripažinti ir neleisti jo vykdyti. Nurodytais argumentais suinteresuotas asmuo kelia užsienio teismo sprendimo teisėtumo procesiniu (įrodymų vertinimo) aspektu klausimą, o tai nepatenka į Lietuvos apeliacinio teismo kompetenciją sprendžiant dėl užsienio teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje, todėl dėl jų nepasisakoma.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
30. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyti 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodytų arbitražo teismo sprendimo nepripažinimo pagrindai, taigi teisėjų kolegija sprendžia, jog arbitražo sprendimas yra pripažintinas ir leidžiama jį vykdyti Lietuvos Respublikoje.
31. Patenkinus prašymą pripažinti bei leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų Tarptautinio komercinio arbitražo teismo 2019 m. sausio 30 d. sprendimą, pareiškėja įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnis). Teismui pateikti dokumentai įrodo, kad pareiškėja patyrė 2 420 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą ir 352 Eur dokumentų vertimo į lietuvių kalbą išlaidų, todėl šios išlaidos pareiškėjos naudai priteistinos iš suinteresuoto asmens UAB „Mogita“.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 810 straipsnio 6 dalimi, 8111, 813 straipsniais, Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsniu,
n u t a r i a :
Pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų Tarptautinio komercinio arbitražo teismo 2019 m. sausio 30 d. sprendimą arbitražo byloje Nr. M-25/2018, kuriuo pareiškėjai viešajai akcinei bendrovei „Neftianaja kompanija „Rosneft“ iš suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Mogita“ priteista 5 750 000 Rusijos rublių skolos bei 7 613 JAV dolerių arbitražo registracijos mokesčio ir arbitražo rinkliavos, o uždarosios akcinės bendrovės „Mogita“ naudai iš pareiškėjos priteista 2 151,05 Eur arbitražo byloje patirtų išlaidų.
Priteisti iš suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Mogita“ (juridinio asmens kodas 135537025) pareiškėjos viešosios akcinės bendrovės „Neftianaja kompanija „Rosneft“ (juridinio asmens kodas 7706107510) naudai 2 772 Eur (du tūkstančius septynis šimtus septyniasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų teikiant prašymą dėl užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per 30 dienų gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
Teisėjai Vilija Mikuckienė
Jūratė Varanauskaitė
Vigintas Višinskis