Civilinė byla Nr. e3K-3-133-421/2019

                                                                                               Teisminio proceso Nr. 2-17-3-00931-2017-6

  Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1;

  2.6.37; 3.3.1.11

  (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė), Donato Šerno (pranešėjas) ir Algirdo Taminsko,    

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. M. ieškinį atsakovui A. T. dėl dalinės nuosavybės į nekilnojamąjį turtą pripažinimo ir turto padalijimo bei pagal atsakovo A. T. priešieškinį ieškovei N. M. dėl negrąžintos paskolos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių bendro gyvenimo nesusituokus metu įgyto turto padalijimo klausimus, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme sąlygas, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė prašė teismo pripažinti, kad A. T. ir N. M., gyvendami kartu kaip sugyventiniai, bendrąja daline nuosavybe įgijo šį nekilnojamąjį turtą: 0,2370 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bei pastatus: gyvenamąjį namą 1A1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą 2G1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatą 3I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatą 4I1b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatą 5I1b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatą 6I1b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir kitus statinius (inžinerinius) – kiemo statinius (kan. šulinys, 3 vnt.; šulinys, 1 vnt.), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), registruotus A. T. vardu; padalyti tarp sugyventinių bendrosios dalinės nuosavybės teise įgytą nekilnojamąjį turtą, pripažįstant ieškovei N. M. asmeninės nuosavybės teises į ½ dalį šio nekilnojamojo turto.

3.       Ieškovė nurodė, kad su atsakovu pradėjo faktiškai gyventi santuokoje ir vesti bendrą ūkį nuo (duomenys neskelbtini) metų (duomenys neskelbtini) mėnesio, pradžioje gyveno jos motinos vardu registruotame bute, nes atsakovas jokio turto neturėjo. 2001 m. gruodžio 3 d. iš bendrų lėšų nusipirko 0,1058 ha žemės sklypą ir 117,37 kv. m sodo pastatą su ūkiniais pastatais (duomenys neskelbtini), ir šį nekilnojamąjį turtą įregistravo atsakovo vardu. Ieškovės teigimu, ginčo šalys, pirkdamos šį turtą, suprato, jog ½ dalis perkamo turto nuosavybės teise vis tiek priklausys ieškovei. Pastatas, kuriame gyveno, buvo apleistas, jį buvo būtina apšiltinti. Šiam tikslui ieškovės motina 2002 m. spalio 30 d. pardavė butą (duomenys neskelbtini) ir gautus pinigus padovanojo ieškovei, už juos apšiltino pastatą, nupirko katilą, įrengė vonią. Ginčo šalys gyveno kaip šeima, augino vaikus, bendrai tvarkė namų ūkį, viską, ką įsigijo iš bendrų pajamų, naudojo bendrai. Paaugus dukrai, ginčo šalys nusprendė įsigyti didesnį namą, todėl 2007 m. rugpjūčio 24 d. iš bendrų lėšų ir bendru susitarimu atsakovo vardu įsigijo 0,2370 ha žemės sklypą su gyvenamuoju namu, garažu, ūkiniu pastatu ir kitais kiemo statiniais (duomenys neskelbtini). Gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas 2007–2012 metais buvo rekonstruoti. Ginčo šalis siejo 15 metų bendro gyvenimo, rūpinimasis bendra buitimi ir poilsiu, vaikų auklėjimas bei turto įsigijimas. Visą bendro gyvenimo laiką ginčo šalys laikė vienas kitą sutuoktiniais, nors santuokos nebuvo įregistravę. Jų bendras gyvenimas pasibaigė (duomenys neskelbtini) metais (duomenys neskelbtini) mėnesį, kai atsakovas prieš ieškovę pavartojo fizinį smurtą. Visas turtas, kurį jie, kaip sugyventiniai, įgijo bendrai gyvendami ar naudojo bendrai, gali būti padalytas vieno sugyventinio reikalavimu teismo tvarka, pasibaigus jų bendram gyvenimui.

4.       Atsakovas priešieškiniu prašė teismo priteisti iš ieškovės 2316,96 Eur negrąžintos paskolos, 548,66 Eur palūkanų, 5 procentus metinių procesinių palūkanų už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5.       Jonavos rajono apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė.

6.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nors ieškovė ir atsakovas nebuvo susituokę, tačiau nuo (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini)–(duomenys neskelbtini) mėn. iki (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini) mėnesio gyveno kartu ir turėjo šeiminiams artimus tarpusavio santykius, t. y. 15 metų buvo sugyventiniai: jie kartu apsigyveno ieškovės gyvenamojoje vietoje, vėliau kartu keitė gyvenamąją vietą ir apsigyveno išsinuomotame bute Kaune kartu su šalių sūnumis iš ankstesnių santuokų, gerindami gyvenimo sąlygas įsigijo gyvenamąjį pastatą (duomenys neskelbtini), kur susilaukė bendro vaiko – dukters, rūpinosi bendra buitimi ir poilsiu bei turto įsigijimu, jo priežiūra ir išlaikymu, aplinkiniams demonstravo artimą emocinį ryšį ir leido suprasti juos esant pora.

7.       Ieškovės paaiškinimais, kad šalys gyveno bendrai kaip šeima ir kūrė bendrą ateitį, kartu iš bendrų lėšų įgijo ginčo turtą, teismas pripažino labiau tikėtinais. Ieškovė turto įsigijimo metu dirbo ir jos pajamos buvo panašios į atsakovo, po santuokos nutraukimo jai teko dalis turto, dar lėšų ieškovė gavo pardavus ieškovės motinos butą. Tuo tarpu atsakovo nurodytas aplinkybes, kad jis žymiai pagerino ginčo turtą, investuodamas savo asmenines lėšas, teismas pripažino nepatikimomis.

8.       Teismas sprendė, kad ginčo šalys buvo sutarusios dėl jungtinės veiklos, prie abiejų jų materialinės gerovės kiekvienas iš jų prisidėjo pagal galimybes. Tokiu atveju sprendė nebūtina nustatyti, kokį konkrečiai piniginį įnašą arba įnašą darbu padarė ieškovė, nes pagal įstatymą preziumuojama, jog partnerių įnašai į bendrą veiklą yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita. Byloje įrodžius, kad šalių turtinė padėtis iki ginčo turto įgijimo buvo panaši, duomenų, kieno lėšomis buvo pagerintas nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini), kurį pardavus pakako lėšų ginčo turtui įsigyti, nepateikta, be to, ieškovė po bendro 15 metų gyvenimo su atsakovu ir bendros buities kūrimo buvo likusi be gyvenamosios vietos, todėl teismas laikė esant pagrindą ieškovei pripažinti jai nuosavybės teisę į ½ ginčo turto dalį.

9.       Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2018 m. spalio 1 d. nutartimi pakeitė Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė, panaikino Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kitą Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą, priteisė atsakovui iš ieškovės 1346 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

10.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad nuosavybės objektas – žemės sklypas ir gyvenamasis pastatas (duomenys neskelbtini) buvo įgytas ir pagerintas šalims gyvenant bendrai, tačiau nesant rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški šalių valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio. Dėl to pripažinus, kad ginčo šalys gyveno kartu ir tvarkė bendrą ūkį, turėjo būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos.

11.       Kolegija, remdamasi atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateikto 2017 m. gruodžio 13 d. atlikto ekspertizės akto Nr. 141 išvadomis, nustatė, kad ginčo turtas buvo pagerintas nuo 2008 m. iki 2014 m. birželio, kai šalys gyveno kaip partneriai, ir pagal ekspertizės akto duomenis nustatė, kad atliktas šildymo sistemos ir vonios remontas, kiti smulkūs pagerinimai, kurie pagrindžiami išlaidų suvestine ir jos priedais, sudarė labai nedidelę nekilnojamojo turto vertę. Kolegija taip pat nurodė, kad iki 2008 metų nekilnojamojo turto rinkoje buvo kainų šuolis, kuris taip pat lėmė didelį ginčo turto vertės pokytį. Ši aplinkybė taip pat buvo patvirtinta apeliacinės instancijos teismui pateiktu ekspertizės aktu. Ieškovė, teigdama, kad turtas įsigytas bendrais šalių įnašais ir turtu, nepateikė atsakovo įrodinėjamas aplinkybes paneigiančių duomenų.

12.       Kolegija, nustačiusi, kad ginčo turtas buvo įsigytas už lėšas, gautas pardavus turtą (duomenys neskelbtini) bei papildomai už asmenines atsakovo lėšas – iš gautų atsakovo dividendų, sprendė, jog ginčo turtas buvo įgytas už asmenines atsakovo lėšas. Be to, atsakovas teigė, ieškovė neneigė, kad turtas buvo įsigytas iš dalies siekiant vykdyti atsakovo verslą – kartu įrengtos dirbtuvės ir biuras. Spręsdama dėl nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) kaime pagerinimo, kolegija nurodė, kad byloje ieškovė neįrodė, jog investavo asmenines lėšas būtent į ginčo turtą ar jo pagerinimus, teigė, jog statybos ir remonto darbus planavo ir vykdė atsakovas, ji rūpinosi bendra buitimi ir vaikais. Tai, kad ginčo turtas buvo pagerintas ginčo šalims faktiškai gyvenant kartu, patvirtina ekspertizės akto išvados bei atsakovo pateikti duomenys apie gerą jo finansinę padėtį (gaunamus dividendus, turimus indėlius, darbo užmokestį), realiai atliktus darbus ir jų vertes.

13.       Kolegijos vertinimu, byloje aptarti rašytiniai įrodymai neginčijamai patvirtino, kad ieškovė turėjo menkas galimybes prisidėti prie nekilnojamojo turto įgijimo, o ieškovės teiginiai apie turėtas santaupas ir jų atidavimą atsakovui grynaisiais pinigais siekiant įgyti nekilnojamąjį turtą bendrąja daline nuosavybe byloje nebuvo patvirtinti.

14.       Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad reikalavimą pripažinti įgytą turtą bendrąja daline nuosavybe reiškiantis asmuo turi pagrįsti, kad šalys bendrai veikė siekdamos sukurti (įgyti) bendrą turtą (įnašu pinigais, kitu turtu arba dalyvavimu darbu), konstatavo, jog byloje nebuvo įrodytos aplinkybės, vien pats gyvenimo kartu faktas negali lemti turto priklausomybės bendrąja daline nuosavybės teise, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovė įrodė savo indėlį į jungtinės veiklos būdu įgytą turtą.  

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

15.       Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 1 d. nutartį ir palikti galioti Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1.                      Apeliacinės instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas, nustatytas pirmojoje instancijoje. Įstatymo leidėjo yra nustatyta, jog esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 straipsnyje įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi CPK yra įtvirtinta ribotos apeliacijos koncepcija, pagal kurią naujų įrodymų pateikimas apeliacijoje yra apribotas. Atsižvelgiant į tai, spręsdamas dėl teisės teikti naujus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos teismų praktikoje plėtojamu apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartu.

15.2.                      Atsakovas, piktnaudžiaudamas savo procesinėmis teisėmis, pažeisdamas CPK 226 straipsnyje nustatytą pareigą – bylinėtis sąžiningai ir atskleisti bylai reikšmingus duomenis jau pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus rašytinius įrodymus, o teismas, nenurodydamas argumentų, pažeisdamas CPK 314 straipsnį, priėmė atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus, kurie galėjo ir turėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Naujų įrodymų prijungimas nulėmė kasatorei nepalankios nutarties priėmimą, buvo pažeistos ne tik nurodytos proceso teisės normos, bet ir įrodymų tyrimo bei vertinimo, taip pat civilinio proceso ekonomiškumo, koncentruotumo principai.

15.3.                      Apeliacinės instancijos teismas, leisdamas atsakovo atstovui rinkti naujus įrodymus, pažeidė CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kuriame nustatyta, jog jis turi panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kai pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

15.4.                      Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo pažeisti lygiateisiškumo ir rungimosi principai. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino ieškovei palankių liudytojų parodymų reikšmės, taip pat neįvertino ir neanalizavo ilgo gyvenimo kartu fakto. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias jungtinę veiklą, – itin siaurai taikė ir aiškino teisės normas, nepripažindamas bendrosios jungtinės veiklos bei ginčo turto įsigijimo (sukūrimo) požymiais visumos aplinkybių, kurios laikytinos pakankamomis tokiems faktams įrodyti ir kurios buvo nustatytos pirmosios instancijos teismo išnagrinėtoje byloje. Apeliacinės instancijos teismas šalių ginčą turėjo spręsti, remdamasis byloje nustatyta esmine aplinkybe, kad šalių veikla jiems gyvenant kartu atitiko jungtinės veiklos (partnerystės) sutarčiai keliamus reikalavimus, ir nepagrįstai nevertino, jog atsakovas lėšas sukaupė tik todėl, kad didžiąją dalį nagrinėjamo laikotarpio gyveno iš ieškovės lėšų. Ieškovė, dėl objektyvių priežasčių (augino, prižiūrėjo ne tik ginčo šalių dukrą, bet ir atsakovo vaikus) negalėdama pakankamai finansiškai prisidėti prie bendrų poreikių tenkinimo, tai darydavo pagal savo galimybes, teikdama atsakovui visokeriopą pagalbą, rūpindamasi juo ir jo vaikais, bendra buitimi.

15.5.                      Ginčo šalys gyveno siejamos bendro tikslo: sukurti, naudoti ir valdyti dalinės nuosavybės teise turtą, dėl ko bendromis pastangomis bei lėšomis jį ir įsigijo. Vykdomų gyvenamojo namo pagerinimų tikslas taip pat buvo bendras, atliktas siekiant, kad ginčo šalys turėtų tinkamas sąlygas gyventi kartu ir auginti vaikus. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes, ginčo šalių veiksmus įgyjant ir kuriant ginčo turtą nepagrįstai įvertino kaip atskirus, atsietus nuo susitarimo dėl jungtinės veiklos vykdymo.

16.       Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti, palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 1 d. nutartį. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

16.1.                      Tik priėmus pirmosios instancijos teismo sprendimą atsakovui kilo būtinybė surinkti papildomus įrodymus, kurie įtikintų apeliacinės instancijos teismą, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino įrodymus, interpretavo ieškovės parodymus. Naujų įrodymų pateikimo apeliacinėje instancijoje būtinybė buvo susijusi su pirmosios instancijos teismo išvadų dėl įrodymų sąsajumo, leistinumo, patikimumo, pakankamumo ir įrodinėjimo dalyko įrodytumo nepagrįstumu. Naujais įrodymais buvo siekiama pabrėžti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados nepagrįstos jokiais įrodymais, nepakankamai įrodytos.

16.2.                      Papildomais įrodymais atsakovas neįrodinėjo aplinkybių, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme. 2017 m. gruodžio 13 d. ekspertizės aktas Nr. 141 tik patvirtino visiems žinomą aplinkybę, kad 2008 m. buvo nekilnojamojo turto kainų burbulas. Apeliacinės instancijos teismo pridėti atsakovo banko mokėjimai ieškovei, atlikti bendro gyvenimo metu, patvirtino, kad ieškovės turtinė padėtis buvo sunki, ji buvo išlaikoma atsakovo, todėl mažiau tikėtina, kad ieškovė savo asmeninėmis lėšomis turėjo galimybių prisidėti prie ginčo turto įsigijimo ar pagerinimo.

16.3.                      Abiem šalims buvo suteiktos vienodos galimybės teikti papildomus įrodymus ir toks teismo procesinis elgesys visiškai atitinka ir yra suderinamas su šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principais. Ieškovė kasaciniame skunde nenurodė konkretaus lygiateisiškumo ir rungimosi principų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir padarė pagrįstas išvadas, nes liudytojai buvo palankūs ieškovei, dalies liudytojų parodymai buvo akivaizdžiai melagingi, liudytojai tvirtino rašytiniams įrodymams prieštaraujančias aplinkybes, buvo suinteresuoti bylos baigtimi, liudytojų parodymų nepatvirtino kiti byloje esantys patikimi rašytiniai įrodymai.

16.4.                      Objekto kaip žemės sklypas specifiškumas lemia, kad jį įsigyjant nėra galimybės prisidėti savo darbu, nes jis įgyjamas sandoriu, t. y. sumokant nustatytą kainą. Žemės sklypas gali būti pripažįstamas bendru sutarties dalyvių turtu, jeigu būtų įrodyta, kad jis įsigytas kelių asmenų lėšomis ir turint tikslą sukurti bendrąją nuosavybę, arba esant patikimų įrodymų, kad žemės sklypas buvo iš esmės pagerintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis Nr. 3K-3-62/2015; 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties Nr. e3K-3-543-695/2016 46 punktas).

16.5.                      Nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu, todėl sprendžiant dėl kiekvieno nuosavybės teisių objekto sukūrimo turi būti pasisakoma atskirai, nustatant bendro sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygas: įnašus pinigais, kitu turtu arba dalyvavimą darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis Nr. 3K-3-62/2015; 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties Nr. e3K-3-543-695/2016 47 punktas).

16.6.                      Sugyventinis, prašantis turtą pripažinti bendrosios dalinės nuosavybės teise, turi įrodyti ne savo turėtų pajamų dydį, o kaip prie jo prisidėjo pinigais, konkrečiais darbais prie nekilnojamojo turto sukūrimo arba prie esminių pagerinimų. Jeigu nekilnojamojo turto vertė tiesiog didėjo dėl rinkoje esančių pokyčių ir jokio sugyventinio indėlio toje situacijoje nebuvo, tai ieškovė neturėjo įgyti teisės reikalauti dalies turto. Ieškovė gyveno išlaikoma kito sugyventinio, todėl tai taip pat buvo aiški aplinkybė, jog ji neturėjo teisės pretenduoti į turto pripažinimą bendrąja daline nuosavybe. Šalies indėlis į bendro turto sukūrimą ar pagerinimą yra viena iš esminių tokio pobūdžio bylose įrodinėtinų faktinių aplinkybių. Atsakovas vienintelis atliko finansinį indėlį pagerinant ginčo turtą. Ieškovė prisidėjo tik darbu – augino dukrą. 

16.7.                      Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai įvertino aplinkybę, kad nuo 2014 m. birželio mėnesio šalys nustojo kartu gyventi, o ginčo statinių vertė nuo 2014 m. buvo pagerinta 15 015,54 Eur, statiniai buvo pirkti už atsakovo lėšas.  

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių bendro gyvenimo nesusituokus metu įgyto turto padalijimo klausimus, aiškinimo ir taikymo   

17.       Galiojančios Civilinio kodekso trečiosios knygos ir anksčiau galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius. Kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja. Tokių asmenų santykiams reglamentuoti skirtos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos XV skyriaus ,,Bendras gyvenimas neįregistravus santuokos“ normos, tačiau kol nėra priimto ir įsigaliojusio įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, minėtos normos nėra įsigaliojusios ir negali būti taikomos (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnis).

18.       Nuoseklioje kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Reikalavimas, kad kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis) bei kasacinio teismo praktikos, jog nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016 37 punktą).

19.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad pagal CK 6.970 straipsnį bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje. Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016 38 punktą ir jame nurodytą ankstesnę kasacinio teismo praktiką).

20.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė šias aplinkybes: nors ieškovė ir atsakovas nebuvo susituokę, tačiau nuo (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini)– (duomenys neskelbtini) mėn. iki (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini) mėnesio gyveno kartu ir turėjo tarpusavio santykius, artimus šeiminiams, t. y. 15 metų buvo sugyventiniai: jie kartu apsigyveno ieškovės gyvenamojoje vietoje, vėliau kartu keitė gyvenamąją vietą ir apsigyveno išsinuomotame bute kartu su šalių sūnumis iš pirmų santuokų; gerindami gyvenimo sąlygas įsigijo gyvenamąjį pastatą (duomenys neskelbtini), kur susilaukė bendro vaiko – dukters; šalims (duomenys neskelbtini) m. gimė duktė; būdama vaiko priežiūros atostogose 2002 m. vasario 1 d. – 2005 m. balandžio 17 d. laikotarpiu ieškovė gavo išmokas; 2006–2010 metų laikotarpiu ieškovė gavo draudžiamų pajamų; 2011 m. gavo nedarbo išmokų; 2012 m. pradėjo vykdyti individualią veiklą; šalys rūpinosi bendra buitimi ir poilsiu bei turto įsigijimu, jo priežiūra ir išlaikymu, aplinkiniams demonstravo artimą emocinį ryšį ir leido suprasti juos esant pora; ieškovė ne tik tvarkė buitį, augino bendrą jų su ieškovu dukrą bei šalių vaikus iš pirmų santuokų, šeimininkavo, bet ir turėjo darbinių pajamų, pakankamų prisidėti prie bendros sugyventinių buities; šalių buitis namuose buvo bendra; (duomenys neskelbtini) pirko tik sodo pastatą už atitinkamą kainą, kuris buvo apšiltintas, įrengtas baseinas, terasa; ginčo turto įsigijimo metu ieškovė dirbo ir jos pajamos buvo panašios į atsakovo; po ankstesnės santuokos nutraukimo jai teko dalis turto, dar dalis lėšų atiteko pardavus ieškovės mamos butą; ieškovė gyveno kartu su atsakovu šeimoje, tvarkėsi namuose, aplinkoje, darė valgyti, kartu su ieškovu dalyvaudavo įvairiose šeimos šventėse.

21.       Šios nutarties 20 punkte nurodytų aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šalys buvo sutarusios dėl jungtinės veiklos, jog prie abiejų jų materialinės gerovės kiekvienas iš jų prisidės pagal išgales, gyveno bendrai kaip šeima ir kūrė bendrą ateitį, kartu įgijo ginčo turtą, t. y. sukūrė bendrąją dalinę nuosavybę, kurioje šalių dalys yra lygios.

22.       Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad nekilnojamasis turtas – sodo namas su priklausiniais (duomenys neskelbtini) buvo įgytas iš asmeninių atsakovo lėšų. Tačiau, priešingai negu pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas naujų, šiame teisme atsakovo pateiktų įrodymų pagrindu padarė išvadą, kad namas (duomenys neskelbtini) buvo apšiltintas ir baseinas įrengtas jau namą įsigyjant, o kiti atlikti pagerinimai (atliktas šildymo sistemos ir vonios remontas, kiti smulkūs pagerinimai) sudarė labai nedidelę vertę. Kasacinis teismas atkreipia dėmesį, kad šios aplinkybės esminės reikšmės bylai neturi, nes jos nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl šalių susitarimo dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, tuo labiau kad šios aplinkybės siejamos ne su ginčo turto įsigijimu ir (ar) sukūrimu. Minėta, kad dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą; kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje (žr. šios nutarties 19 punktą). Tokios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kaip šalių bendras gyvenimas, trukęs ilgą laiką ir buvęs nuolatinis bei pastovus, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir darbu, sudaro pakankamą pagrindą išvadai apie susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.

23.       Išvadą, kad ginčo turtas buvo įgytas už asmenines atsakovo lėšas, apeliacinės instancijos teismas padarė iš esmės remdamasis vien aplinkybe, kad turtas (duomenys neskelbtini) buvo įsigytas už atsakovo lėšas ir ginčo turtas buvo įsigytas pardavus šį turtą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas taip pat pripažino, kad turtas (duomenys neskelbtini) buvo pagerintas po įsigijimo (nors pagerinimai ir nesudarė didelės vertės), o ginčo turtas buvo pagerintas šalims gyvenant kartu (žr. šios nutarties 11 punktą).

24.       Apeliacinės instancijos teisme nebuvo paneigtos pirmosios instancijos teisme nustatytos aplinkybės dėl ieškovės gautų pajamų, šalims gyvenant kartu, bei gautos kompensacijos po ankstesnės santuokos nutraukimo (žr. šios nutarties 20 punktą). Taip pat nepaneigtas ieškovės indėlis, sukuriant bendrąją nuosavybę darbu, rūpinimusi bendra buitimi ir turto įsigijimu, bendros jų su ieškovu dukros bei vaikų iš pirmų santuokų auginimu. O šios aplinkybės taip pat vertinamos kaip  jungtinė veikla (partnerystė) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (žr. šios nutarties 18 punktą). Todėl apeliacinės instancijos teismo išvados apie menkas ieškovės galimybes sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę ir tai, kad byloje nenustatytos aplinkybės, jog šalys bendrai veikė siekdamos sukurti (įgyti) bendrą turtą, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, padarytos netinkamai aiškinant ir taikant jungtinę veiklą (partnerystę), sukuriant bendrąją nuosavybę, reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei prieštarauja šioje nutartyje nurodytai kasacinio teismo praktikai (žr. šios nutarties 18–19 punktus).

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme sąlygas, aiškinimo ir taikymo

25.       Pagal CPK 314 straipsnyje įtvirtintą nuostatą, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

26.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-244-611/2016 42 punktas).

27.       Ieškovė nagrinėjamoje byloje teigia, kad atsakovas, piktnaudžiaudamas savo procesinėmis teisėmis, pažeisdamas pareigą bylinėtis sąžiningai ir atskleisti bylai reikšmingus duomenis jau pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus rašytinius įrodymus, o teismas, nenurodydamas argumentų, pažeisdamas CPK 314 straipsnį, priėmė atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus, kurie galėjo ir turėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme.

28.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo Kauno apylinkės teismo buvo gautas 2018 m. sausio 3 d. Šiame teisme 2018 m. sausio 18 d. buvo gautas atsakovo prašymas dėl rašytinių įrodymų pridėjimo. 2018 m. gegužės 22 d. teismo posėdyje apeliacinės instancijos teismas protokoline nutartimi nutarė patenkinti atsakovo prašymus ir priimti į bylą pateiktus papildomus įrodymus bei atidėti bylos nagrinėjimą. Kitas teismo posėdis buvo paskirtas 2018 m. rugpjūčio 30 d., kai byla buvo išnagrinėta iš esmės. Nei skundžiamoje nutartyje, nei protokolinėje nutartyje apeliacinės instancijos teismas nepagrindė papildomų įrodymų priėmimo CPK 314 straipsnyje nurodytomis draudimo priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme išimtimis. Taigi, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 314 straipsnio normą.

29.       Būtina pažymėti ir tai, kad byla iš esmės buvo išnagrinėta praėjus daugiau nei trims mėnesiams po naujų įrodymų priėmimo. Todėl ieškovė turėjo pakankamai laiko susipažinti su pateiktais papildomais įrodymais, teikti dėl jų paaiškinimus, argumentus ir samprotavimus, dalyvauti juos tiriant ir naudotis kitomis jai suteiktomis procesinėmis teisėmis. Todėl nurodytas pažeidimas skundžiamos nutarties teisėtumui įtakos neturi ir nesudaro savarankiško pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį. 

Dėl bylos procesinės baigties

30.       Šios nutarties 24 punkte nustatyti pažeidimai sudaro pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties skundžiamą dalį, nes dėl jų buvo priimtas neteisėtas procesinis sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

31.       Kasacinis teismas taip pat konstatuoja, kad šios nutarties 21 punkte nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada padaryta tinkamai nustačius ir įvertinus faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškinant ir taikant jungtinę veiklą (partnerystę), sukuriant bendrąją nuosavybę, reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei atitinka nurodytą kasacinio teismo praktiką. Todėl, panaikinus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, paliekamas pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

32.       Teisėjų kolegijai nusprendus panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmestas ieškinys, naikintina ir ta nutarties dalis, kuria paskirstytas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Šalių apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos perskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

33.       Ieškovė apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą priteisti 550 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, pridėjo 300 Eur bylinėjimosi išlaidas patvirtinantį dokumentą (2018 m. gegužės 27 d. pinigų priėmimo kvito kopiją).

34.       CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Teisėjų kolegija, remdamasi teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti redakcija) (toliau – Rekomendacijos) 8.11 punktu, sprendžia, kad ieškovės prašomas priteisti išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimas atitinka nustatytus reikalavimus (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

35.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų praktiką, pažymi, kad kasacinis teismas yra nurodęs, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, turi būti patirtos realiai. Taigi visais atvejais, priteisiant išlaidas už teisinę advokato ar advokato padėjėjo pagalbą, yra taikomas ir realumo kriterijus, t. y. kad šiems asmenims už suteiktas pirmiau nurodytas teisines paslaugas yra sumokėta ir bylą laimėjusi šalis patyrė atstovavimo civiliniame procese išlaidas bei įstatymo nustatyta tvarka teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus (CPK 98 straipsnis). Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad tokiais atvejais išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2017 m. sausio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017 10 punktą).

36.       Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė pateikė 300 Eur bylinėjimosi išlaidas patvirtinantį dokumentą (2018 m. gegužės 27 d. pinigų priėmimo kvito kopiją), ieškovei iš atsakovo priteistinas 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas.

37.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jonavos rajono apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimu, tenkinęs ieškovės ieškinį ir atmetęs atsakovo priešieškinį, priteisė iš atsakovo 840 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovei, valstybei – 1167 Eur žyminio mokesčio. Kauno apylinkės teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Kauno apygardos teismas 2018 m. spalio 1 d. nutartimi pakeitė Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalį ir ieškinį atmetė, 2018 m. lapkričio 6 d. nutartimi priteisė iš ieškovės valstybei 1167 Eur žyminio mokesčio. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys yra tenkinamas ir naikinama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria paskirstytas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, naikintina ir Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis, kuria iš ieškovės priteista valstybei 1167 Eur žyminio mokesčio, paliekant galioti Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo priteista valstybei 1167 Eur žyminio mokesčio.

38.       Ieškovė, paduodama kasacinį skundą, sumokėjo 1267 Eur žyminio mokesčio. Tenkinus ieškovės kasacinį skundą, šis žyminis mokestis ieškovei priteistinas iš atsakovo (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

39.       Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovo 1700 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimo, pridėjo šias bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius dokumentus. Teisėjų kolegija, remdamasi Rekomendacijų 8.12 punktu, sprendžia, kad ieškovės prašomas priteisti išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimas atitinka nustatytus reikalavimus, todėl prašymas tenkintinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

40.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 1 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 15,56 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kadangi ieškovės kasacinis skundas tenkinamas, tai šios išlaidos priteistinos iš atsakovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 1 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalis, kuria tenkintas ieškovės N. M. ieškinys bei išspręstas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas ir kuria ieškinys atmestas, ir palikti galioti Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės N. M. ieškinys tenkintas. 

Kitą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 1 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį, kuria priteista iš ieškovės N. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 1167 Eur žyminio mokesčio, ir palikti galioti Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo A. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteista valstybei 1167 (vienas tūkstantis vienas šimtas šešiasdešimt septyni) Eur žyminio mokesčio, sumą mokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, AB ,,Swedbank“, įmokos kodas – 5660, paskirtis – žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu.

Priteisti ieškovei N. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) 300 (tris šimtus) Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme atlyginimo, 1267 (vieną tūkstantį du šimtus šešiasdešimt septynis) Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą, 1700 (vieną tūkstantį septynis šimtus) Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti kasaciniame teisme atlyginimo.

Priteisti valstybei iš atsakovo A. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) 15,56 Eur (penkiolika Eur 56 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Šios nutarties kopiją išsiųsti valstybės įmonei Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Gražina Davidonienė

        Donatas Šernas

        Algirdas Taminskas