Civilinės bylos numeris e2A-138-232/2017

                              Teisminio proceso numeris 2-68-3-28076-2016-1

(S)

              Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.14.; 3.3.1.20.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 10 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Liuda Uckienė,

vienasmeniškai apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės akcinės bendrovės „BnP Finance“ apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „BnP Finance“ ieškinį atsakovei T. K. dėl skolos priteisimo,

n u s t a t ė :

1. Proceso pirmosios instancijos teisme esmė

1. Ieškovė akcinė bendrovė „BnP Finance“ (toliau – ir ieškovė) pareiškė ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovės T. K. (toliau – ir atsakovė) 570,49 Eur kreditą, 282,96 Eur kredito mokestį, 10,15 Eur palūkanas ir procesines 5 (penkių) procentų palūkanas. 
2. Atsakovė neatsiliepė į ieškinį. Ieškovės ir teismo procesiniai dokumentai buvo įteikti proceso įstatymo numatyta tvarka.

2. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas, remdamasis ieškovės prašymu, 2016 m. spalio 7 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo patenkino ieškinį iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės 245,25 Eur kreditą, 10,15 Eur palūkanas ir procesines palūkanas; atmetė kitą ieškinio dalį.
4. Pirmosios instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, jog šalys 2014 m. birželio 7 d. sudarė vartojimo kredito sutartį. Ieškovė šia sutartimi suteikė atsakovei 868,86 Eur kreditą. Atsakovė, savo ruožtu, įsipareigojo sutarties numatytu terminu – iki 2017 m. birželio 7 d. – grąžinti kreditą ir sumokėti 1 216,40 Eur kredito mokestį.
5. Tarp bylos šalių susiformavo vartojimo teisiniai santykiai, kuriuos, be kitų teisės aktų, reglamentuoja Vartojimo kredito įstatymas. Šio įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) 21 straipsnis numato reikalavimus, kurie yra keliami bendrai vartojimo kredito kainai: ši kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito davėjo ir vartojimo kredito gavėjo interesų pusiausvyros. Teismo vertinimu, ieškovės nustatytas vartojimo kredito mokestis (1 216,40 Eur) neatitinka šių reikalavimų. Todėl egzistuoja pagrindas šiam mokesčiui (palūkanoms) mažinti. Teismas, atsižvelgdamas į vartojimo kredito dydį, terminą, kuriam buvo suteiktas šis kreditas, nusprendė pusiau (iki 608,20 Eur) sumažinti kredito mokestį.
6. Pirmosios instancijos teismas, be aukščiau nurodytų faktinių aplinkybių, nustatė, kad atsakovė sumokėjo ieškovei 933,44 Eur kredito mokestį. Vadinasi, atsakovė (teismui sumažinus kredito mokestį) sumokėjo ieškovei reikiamą kredito mokestį ir grąžino prašomo priteisti kredito dalį, kuri pinigine išraiška sudaro 325,24 Eur. Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, atmetė ieškovės reikalavimą dėl kredito mokesčio priteisimo ir patenkino pagrindinio reikalavimo dalį, priteisdamas ieškovei iš atsakovės 245,25 Eur kreditą. Be to, patenkinti ieškinio reikalavimai dėl 10,15 Eur palūkanų ir procesinių palūkanų priteisimo.  

3. Apeliacinio skundo argumentai

7. Ieškovė pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. sprendimą už akių ir visiškai patenkinti ieškinio materialinius subjektinius reikalavimus dėl kredito ir kredito mokesčio priteisimo. Ieškovės apeliacinis skundas, be kitų argumentų, yra grindžiamas tokiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad sutartimi numatytas vartojimo kredito mokestis (1 216,40 Eur) neatitinka Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsniu nustatytų reikalavimų, yra nepagrįsta. Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalis, galiojusi sutarties sudarymo dieną, numatė prezumpciją, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka to paties straipsnio pirmosios dalies nustatytų reikalavimų, jeigu bendros vartojimo kredito kainos metinė norma yra didesnė kaip 200 procentų. Papildomi reikalavimai nebuvo keliami mokėjimo (pelno) palūkanoms. Šalių sutartimi numatyta mokėjimo (pelno) palūkanų norma yra daugiau negu du kartus mažesnė už tą palūkanų normą, kurią numatė įstatymas. Pirmosios instancijos teismas, suabsoliutinęs atsakovės, kaip vartojimo kredito gavėjos, interesus, nevisapusiškai įvertino susidariusią situaciją ir palūkanų mažinimo pagrindus. Atsakovė, iki sudarant sutartį, turėjo teisę pasirinkti geriausiai jos interesus atitinkančias vartojimo kredito sutarties sąlygas – sumą, terminą ir taip toliau. Atsakovė buvo supažindinta su jos pasirinkimą atitinkančia metine palūkanų norma, sudarydama sutartį, sutiko su siūloma palūkanų norma. Atsakovė tam tikrą laiką tinkamai vykdė sutartį, sumokėjo įmokų dalį, nereiškė prašymų dėl kredito kainos sumažinimo, be to, nepateikė prieštaravimų ir teismo procese. Ieškovės vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino vartojimo kredito mokestį (palūkanas).
2. Netinkamas reikalavimo dėl kredito mokesčio priteisimo išsprendimas (nepagrįstas kredito mokesčio sumažinimas) nulėmė ir netinkamą reikalavimo dėl kredito priteisimo išsprendimą. Ieškovei turi būti priteista visa negrąžinto kredito dalis, kuri pinigine išraiška sudaro 570,49 Eur.
8. Atsakovė neatsiliepė į apeliacinį skundą.  

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nebent viešasis interesas reikalauja peržengti skundo ribas ir, neperžengus šių ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).
10. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo apeliacinio skundo riboms peržengti. Be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
11. Šalys 2014 m. birželio 7 d. sudarė vartojimo kredito sutartį. Apeliantė šia sutartimi suteikė atsakovei 868,86 Eur vartojimo kreditą. Atsakovė, savo ruožtu, įsipareigojo sutarties numatytu terminu – iki 2017 m. birželio 7 d. – grąžinti vartojimo kreditą ir sumokėti 1 216,40 Eur kredito mokestį, tai yra palūkanas. Atsakovė tinkamai nevykdė vartojimo kredito sutarties. Todėl apeliantė 2016 m. liepos 28 d. vienašališkai nutraukė vartojimo kredito sutartį. Taip apeliantė įgijo materialinę subjektinę teisę reikalauti, jog atsakovė grąžintų visą vartojimo kreditą ir sumokėtų palūkanas, nesibaigus sutarties numatytam galutiniam prievolių vykdymo terminui (vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 8.6 punktas). Apeliantė, įgyvendindama šią materialinę subjektinę teisę, kreipėsi į teismą, prašydama, be kita ko, priteisti iš atsakovės 570,49 Eur kreditą ir 282,96 Eur kredito mokestį. Pirmosios instancijos teismas atmetė apeliantės materialinį subjektinį reikalavimą dėl kredito mokesčio (palūkanų) priteisimo ir tik iš dalies patenkino materialinį subjektinį reikalavimą dėl kredito priteisimo. Tokio reikalavimų išsprendimo rezultato pagrindas – teismo sprendimas ex officio (savo iniciatyva) sumažinti kredito mokestį (pelno palūkanas). Apeliantė nesutinka su tokiu teismo sprendimu. Teigia, jog nėra pagrindo kredito mokesčiui (pelno palūkanoms) mažinti – pirmosios instancijos teismas pernelyg suabsoliutino atsakovės, kaip vartotojos, interesų apsaugą.
12. Teismo teisę, tiksliau – netgi pareigą, įvertinti vartojimo kredito sutarties sąlygų, nustatančių palūkanų dydį, atitiktį sąžiningumo kriterijams numato tiek bendroji materialinės teisės norma – Civilinio kodekso 6.2284 straipsnio 9 dalis, tiek specialioji materialinės teisės norma – Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 3 dalis. Pastaroji teisės norma numato teismui galimybę sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą. Tokios galimybės realizavimas reiškia įsikišimą į sutartinius teisinius santykius (Civilinio kodekso 6.156 straipsnio 1 ir 4 dalys). Toks teismo įsikišimas yra pateisinamas būtinybe apsaugoti silpnesnės vartojimo teisinių santykių šalies – vartotojo – interesus. Vartotojo patirtis, žinios ir derybinė galia yra paprastai mažesnės negu kitos sutartinių teisinių santykių šalies – verslininko. Todėl, siekiant eliminuoti padėčių vartojimo teisinių santykių kontekste skirtumus, kuriuos gali apspręsti preziumuojami verslininko pranašumai, ir yra numatyta teisminės valdžios įsikišimo į sutartinius vartojimo teisinius santykius galimybė / būtinybė. Visgi, kad ir kaip bebūtų, vartotojo interesai negali ir neturi būti suabsoliutinti kitos santykių šalies – verslininko – interesų sąskaita. Visais atvejais teismo įsikišimas į vartojimo teisinius santykius turi būti „pasvertas“. Kitaip tariant, jeigu yra atliekamas toks įsikišimas, turi būti užtikrinta abiejų sutarties šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra.
13. Vartojimo kredito įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) 21 straipsnis numato reikalavimus, taikomus bendrai vartojimo kredito kainai. Bendra vartojimo kredito kaina – visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius (vartojimo kredito sutarties sudarymo, administravimo, pakeitimo, nutraukimo ir kitus su vartojimo kredito sutarties sudarymu bei vykdymu susijusius mokesčius), kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui, išskyrus atlyginimą notarui (Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros (Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalis). Apeliantė pagrįstai nurodo, jog pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka aukščiau nurodytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartimi nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. Tačiau tokia prezumpcija nereiškia, jog bendra vartojimo kredito kaina, kurios metinė norma neviršija 200 procentų, savaime atitinka reikalavimus, keliamus tokiai kainai (Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalis). Bendros vartojimo kredito kainos atitiktis protingumo ir sąžiningumo reikalavimams yra vertinamojo pobūdžio rodiklis, kuriam įvertinti, be kita ko, yra reikšmingi šalių sutartinių santykių pobūdis, prievolės vertė, kreditoriaus išlaidos, vartojimo kredito sutarties sudarymo aplinkybės (Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 3 dalis).
14. Kaip nustatyta, apeliantė suteikė atsakovei 868,86 Eur vartojimo kreditą. Atsakovė, be kita ko, įsipareigojo sumokėti apeliantei 1 216,40 Eur kredito mokestį (palūkanas) (nutarties 11 punktas). Vadinasi, atlygis už naudojimąsi apeliantės pinigais, kurį pagal sutartį turi sumokėti atsakovė (pelno palūkanos), yra gerokai (40 procentų) didesnis už pačią pinigų sumą, kurią apeliantė perdavė atsakovei pagal sutartį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks palūkanų ir vartojimo kredito santykis yra pirminis požymis, rodantis, kad palūkanos nėra protingos ir neatitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimų. Vartojimo kreditas buvo suteiktas trejiems metams. Vadinasi, metinė palūkanų norma – 46,67 procento ((1 216,40 Eur / 3) / 868,86 Eur). Apeliantė nurodo, jog smulkieji vartojimo kreditai paprastai yra suteikiami trumpam laikotarpiui. Todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante tiek, kiek ši nurodo, jog vartojimo kredito sutartys yra orientuotos į trumpalaikį skolinimą. Todėl tokio skolinimo atvejais gali būti pateisintos ir didesnės negu įprastos palūkanos už naudojimąsi perduodamais pinigais. Visgi, kad ir kaip bebūtų, treji metai, kuriems apeliantė suteikė kreditą, nėra toks trumpas finansavimo laikotarpis, kurio kontekste palūkanos, siekiančios 46,67 procento per metus, galėtų būti laikomos protingu ir pagrįstu atlygiu už naudojimąsi apeliantės pinigais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai negu teigia apeliantė, pagrįstai sprendė, kad sutartimi numatytas kredito mokestis (palūkanos) neatitinka reikalavimų, keliamų vartojimo kredito kainai (Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalis).
15. Teismas skundžiamu sprendimu už akių pusiau (iki 608,20 Eur) sumažino kredito mokestį (pelno palūkanas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks kredito mokestis, kurio metinė norma sudaro 23,34 procento, įvertinus paties vartojimo kredito dydį, terminą, kuriam buvo suteiktas kreditas, yra protingas, pagrįstas ir sąžiningos verslo praktikos reikalavimus atitinkantis atlygis už naudojimąsi apeliantės pinigais. Įsikišimas į bylos šalių santykius, pusiau sumažinant sutartimi numatytą kredito mokestį (palūkanas), kuris gerokai viršija netgi patį vartojimo kreditą, nereiškia atsakovės, kaip vartotojos, interesų suabsoliutinimo ir apeliantės, kaip verslininkės, interesų neproporcingo „sumenkinimo“. Priešingai, tokių palūkanų nustatymas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, „išlygina“ (užtikrina) bylos šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą.
16. Apibendrinus nustatytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai negu nurodo apeliantė, pagrįstai sumažino sutartimi numatytą kredito mokestį (pelno palūkanas) ir kartu tinkamai išsprendė ieškiniu pareikštus materialinius subjektinius reikalavimus. Todėl skundžiamas sprendimas už akių paliekamas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
17. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi reikšmės bylai teisingai išspręsti. Todėl apeliacinės instancijos teismas nepasisako kitais apeliacinio skundo argumentais.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso

326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r ė :

              palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. sprendimą už akių nepakeistą.

Teisėja                                                                                  Liuda Uckienė