Administracinė byla Nr. I-229-283/2019
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01398-2018-6
Procesinių sprendimų kategorijos: 20.1; 20.2.1.1; 20.2.1.2; 20.2.3.2; 37.3; 55.1.3
(S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. sausio 2 d.
Panevėžys
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Dalytė Zlatkuvienė,
sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Danei Gvildienei,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. B. (P. B.) skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų.
Teismas
n u s t a t ė :
pareiškėjas P. B. (toliau – ir P. B., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, priteisti 22 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Alytaus pataisos namuose, atlyginti už 2016 m. liepos 8 d. - 2018 m. kovo 28 d. laikotarpį. P. B. skunde nurodė, kad jis buvo kalinamas Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN, ir atsakovės atstovas) bendrabutyje Nr. 2, 1-ame lokaliniame sektoriuje. Pareiškėjas teigė, kad šiame pastate įrengtos gyvenamosios patalpos buvo avarinės būklės – langai išdužę, langų rėmai kiauri, patalpose nebuvo ventiliacijos, jose laikydavosi drėgmė ir veisėsi pelėsis, nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas, patalpos tamsios, nebuvo įrengto laisvalaikio kambario, priešgaisrinės sistemos, rūkymo vietos, tualetų patalpoje neužtikrinamas privatumas, pertvaros per žemos, nebuvo kabinų, ventiliacijos, prausykloje nebuvo kojų praustuvių. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjui prasidėjo depresija, kilo minčių apie savižudybę. Pareiškėjas bausmės atlikimo sąlygas vertino kaip kankinančias, nežmoniškas ir pažeidžiančias Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį. Dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią sveikatos pablogėjimu, orumo pažeminimu, emocine depresija, dvasiniais išgyvenimais (b. l. 4-12).
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepimu prašė P. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Alytaus PN nurodė, kad Alytaus visuomenės sveikatos centras per pataisos įstaigoje atliktus patikrinimus higienos normos pažeidimų nenustatydavo. Teigė, kad sanitariniai mazgai yra įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Nurodė, jog 3 būryje laisvalaikio kambarys įrengtas, be to, pareiškėjas turėjo galimybę užsiimti kitokiomis veiklomis. Tvirtino, kad kalintiems asmenims sudaryta galimybė rūkyti lauke esančiose rūkymo vietose arba viduje įrengtuose izoliuotuose rūkomuosiuose, kuriuose nuolat veikia ištraukiamoji ventiliacija. Alytaus PN pabrėžė, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, pareiškėjui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, jis privalo konkrečiai apibūdinti neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui. Atsakovės atstovas akcentavo, kad pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikė nurodytas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių apie realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodė, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis (b. l. 19-24).
Skundas tenkinamas iš dalies.
Alytaus PN pateikti asmens bylos duomenys patvirtina, kad P. B. į Alytaus PN atvyko 2016 m. liepos 26 d. ir buvo laikomas ginčo laikotarpiu metu (b. l. 25). Pagal pareiškėjo skunde pateiktus paaiškinimus, neturtinės žalos atsiradimo laikotarpis yra nuo 2016 m. liepos 8 d. iki 2018 m. kovo 28 d. (b. l. 6). Atsižvelgus į tai, kad nėra pagrindo abejoti Alytaus PN pateiktais asmens bylos duomenimis, daroma išvada, jog byloje nagrinėjamo ginčo laikotarpis yra nuo 2016 m. liepos 26 d. iki 2018 m. kovo 28 d.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, pareiškėjo kildinamos iš Lietuvos valstybei atstovaujančių bausmės atlikimo vietos įstaigos neteisėtų veiksmų (neveikimo), atlyginimo.
Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Sprendžiant dėl bylos proceso dalyvių pateiktų paaiškinimų pagrįstumo, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Apeliacinės instancijos teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
P. B. neturtinės žalos atsiradimą, visų pirma, siejo su, pareiškėjo vertinimu, itin prastomis pastato, kuriame jis ginčo laikotarpiu buvo apgyvendintas, sąlygomis. Pareiškėjas skunde pateikė paaiškinimus, jog bendrabučio Nr. 2 pastatas yra avarinės būklės - langai išdužę, jų rėmai kiauri, patalpose nėra ventiliacijos, jose laikydavosi drėgmė ir veisėsi pelėsis, sienos ir lubos aptrupėję, nuo jų byrėjo tinkas.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – HN 134:2015). HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, o 13 punkte – kad asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose.
Sprendžiant dėl pastato, kuriame ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę, būklės, vertinami tuometinės Alytaus apskrities viršininko sudarytos komisijos 2008 m. vasario 27 d. parengto akto ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento (toliau – Visuomenės sveikatos centras) 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akto Nr. PA.1-309 duomenys. Šių dokumentų duomenys leidžia daryti išvadą, kad 2008 m. vasario mėn. buvo nustatyta, jog Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 yra blogos būklės ir reikalingas šio pastato pamatų, lauko sienų, stogo kapitalinis remontas (b. l. 14). Analogišką išvadą apie bendrabučio Nr. 2 kapitalinio remonto būtinumą davė ir 2016 m. gruodžio 7 d. patikrinimą atlikęs Visuomenės sveikatos centras (b. l. 29).
Teismas sprendžia, kad aukščiau nurodyti rašytiniai įrodymai patvirtina pareiškėjo skunde nurodytą teiginį, jog bausmės atlikimo sąlygos iš dalies buvo netinkamos ir tai nulėmė bloga bendrabučio Nr. 2 patalpų, kuriose jis ginčo laikotarpiu atliko bausmę, būklė.
Be to, pareiškėjas skunde teigė, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad pastatų stogo dangoje buvo asbesto. Atsakovės atstovas šiuos pareiškėjo paaiškinimus paneigė ir nurodė, jog Alytaus PN pastatų, kuriuose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, stogo dangoje asbesto nėra, kadangi pastatų stogai degti rulonine stogo danga (b. l. 22).
Teismas, išanalizavęs skundo teiginius, daro išvadą, jog pareiškėjas jokių objektyvių duomenų, leidžiančių spręsti, kad Alytaus PN bendrabučio Nr. 2, kuriame ginčo laikotarpiu buvo apgyvendintas pareiškėjas, stogo dangoje yra asbesto nepateikė. Dėl šios priežasties skundo argumentai apie asbestinę bendrabučio Nr. 2 stogo dangą vertinami kaip deklaratyvūs ir atmetami. Pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie stogo dangą nenustatyta, todėl teismas jais remiasi, darydamas išvadas.
Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė ir tai, jog patalpose buvo netinkama oro temperatūra, dėl nepakankamos ventiliacijos – drėgna ir veisėsi pelėsis.
Pagal HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; pagal HN 134:2015 39 punktą -ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.
Remiantis bylos duomenimis, daroma išvada, kad Alytaus PN gyvenamosios patalpos vėdinamos per atidaromus langus. Tai patvirtina Visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309 užfiksuoti patikrinimo rezultatai (b. l. 28-31). Teismas vertina, kad toks patalpų vėdinimo būdas atitinka HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Sprendžiant dėl pareiškėjo argumentų apie nešvarias patalpas ir jose besiveisiantį pelėsį, teismas vadovaujasi HN 134:2015 37 punktu, kuris nurodo, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Visuomenės sveikatos centras 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309 nurodė, jog Alytaus PN bausmę atliekantys nuteistieji aprūpinami reikiamomis valymo priemonėmis (b. l. 29). Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos palaikymas priklauso nuo nuteistųjų, įskaitant ir patį pareiškėją, valingos veiklos. Teismas sprendžia, kad P. B. nepateikė objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamus langus, taip pašalinant drėgmės perteklių patalpose, bei susitvarkyti savo gyvenamąsias patalpas. Teismo vertinimu, patalpose, kurias reguliariai vėdina, tinkamai prižiūri ir tvarko jose gyvenantys asmenys, nebūtų sąlygų perteklinei drėgmei kauptis ir pelėsiui veistis.
Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, daroma išvada, jog pareiškėjo argumentai dėl netinkamo patalpų vėdinimo, nešvarių patalpų ir jose besiveisiančio pelėsio atmetami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti bylos duomenimis.
Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalę sukėlė tai, jog gyvenamosiose patalpose buvo tamsu, trūko natūralaus apšvietimo.
Alytaus PN atsiliepime nurodė, kad savo veikloje vadovaujasi HN 134:2015 ir patalpose užtikrina 200 lx dirbtinę apšvietą. Teismas neturi pagrindo abejoti tokiais atsakovės atstovo pateiktais paaiškinimais, todėl jais grindžia daromas išvadas. Įvertinus pareiškėjo teiginius apie apšvietimo sąlygas, jie atmetami kaip abstraktaus ir deklaratyvaus pobūdžio, nepagrindžiantys apšvietimą nustatančių reikalavimų pažeidimą.
Pareiškėjas tvirtino, jog neturtinę žalą sukėlė ir tai, kad būrys, į kurį jis buvo paskirtas ginčo laikotarpiu, neturėjo įrengto laisvalaikio kambario.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys.
Alytaus PN atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į 3-ąjį būrį ir kad šiam būriui buvo įrengtas27,23 kv. m poilsio kambarys (b. l. 19-20). Be to, Alytaus PN paaiškino, kad pataisos įstaigos teritorijoje yra įrengtos krepšinio, futbolo, tinklinio aikštelės, svarmenų kilnojimo įrenginiai, koplyčia, vykdomos įvairios socialinės reabilitacijos programos (b. l. 20). Teismas neturi pagrindo tokius atsakovės atstovo paaiškinimus vertinti kaip neatitinkančius tikrovės, jais abejoti ir dėl to neremti daromų išvadų.
Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, pareiškėjo teiginiai apie ginčo laikotarpiu neužtikrintą teisę naudotis poilsio kambariu atmetami kaip nepagrįsti byloje nustatytais duomenimis.
Pareiškėjas nurodė, kad neturtinė žala jam buvo sukelta tuo, jog Alytaus PN nėra įrengtų rūkymo vietų, todėl rūkoma, kur panorėjus, taip pareiškėją verčiant kvėpuoti tabako dūmais.
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio, numatančio tabako gaminių vartojimo ribojimą, 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, įtvirtintas ir HN 134:2015 7 punkte. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, jog asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis ir kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.
Alytaus PN atsiliepime nurodė, kad prie bendrabučio tipo patalpų lauke kiekviename būryje yra įrengtos vietos rūkymui, o bendrabučio tipo patalpose - izoliuoti rūkomieji su nuolatos veikiančia ištraukiamąja ventiliacija; rūkomasis lauke ir rūkomasis vidaus patalpose paženklinti kaip rūkymo vietos; pastebėjus, kad nuteistasis rūko neleistinoje vietoje, skiriama nuobauda. Teismas nenustatė pagrindo abejoti tokiais Alytaus PN paaiškinimais. Darant šią išvadą, atsižvelgiama į Visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktą Nr. PA.1-309, kuriame nurodyta, jog Alytaus PN kalinamų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, būriuose įrengtos rūkymui skirtos vietos (b. l. 29).
Remiantis tuo, kas nurodyta, sprendžiama, kad byloje nenustatyta, jog ginčo laikotarpiu būtų buvusi neužtikrinta pareiškėjo teisė nekvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Be to, pareiškėjas tvirtino, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad laisvės atėmimo vietoje dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų buvo neužtikrintas privatumas.
Bylos duomenimis, pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atlieka bendrabučio tipo patalpose. Atsakovės atstovo atsiliepime pateikti paaiškinimai patvirtina, kad Alytaus PN bausmę atliekantis pareiškėjas naudojosi tualetu, įrengtu specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Taigi, priešingai nei atliekant bausmę kamerų sąlygomis, šioje specialioje patalpoje tualetais naudojosi visi asmenys. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad aplinkybės, kai pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant, EŽTT praktikoje paprastai konstatuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi kameroje įrengtu tualetu (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).
Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes ir atsižvelgus į suformuotą teisminę praktiką, daroma išvada, kad pareiškėjui naudojantis tualetu, buvo sudarytos pakankamos privatumą užtikrinančios sąlygos, todėl pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą nėra.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą siejo ir su priešgaisrinės saugos reikalavimų neužtikrinimu.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, pateikė išaiškinimą, kad įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi, tik pareiškėjui įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.
Teismas sprendžia, kad pareiškėjas priešgaisrinės saugos reikalavimų neužtikrinimą apibūdino vienu sakiniu, nurodydamas, jog Alytaus PN nebuvo jokių įrengtų priešgaisrinės saugos sistemų (b. l. 6). Taigi, pareiškėjas skunde nenurodė jokių konkrečių aplinkybių apie tai, kada ir kaip pasireiškė priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymas; kokie konkretūs žalingi padariniai kilo ir kaip tai atsiliepė pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo argumentai dėl minėto teisės pažeidimo atmetami kaip abstraktūs ir neįrodyti.
Pareiškėjas prašė iš Lietuvos valstybės priteisti 22 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas skunde nurodė, kad neišduodant higienos priemonių (dantų pastos, dantų šepetėlio, skutimosi peiliukų), buvo žeminamas jo orumas, jis patyrė dvasinius bei psichologinis išgyvenimus. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas dėl aukščiau nurodyto pataisos įstaigos neveikimo galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jeigu būtų buvęs aprūpintas jo nurodytomis higienos priemonėmis. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas bausmės atlikimo vietoje nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010 ir kt.). Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, kad atsakovės atstovui neišdavus pareiškėjui asmens higienos priemonių, pareiškėjui kilo neigiamų pasekmių, kurios patenka į CK 6.250 straipsnyje pateikiamą neturtinės žalos apibrėžimą; šios pasekmės buvo priežastiniu ryšiu susijusios su neteisėtais atsakovės atstovo veiksmais (neveikimu), kurie vertintini ir kaip Konvencijos 3 ir 14 straipsnių pažeidimas.
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į asmeniui kilusias pasekmes, žalą padariusio subjekto kaltę, padarytos žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Be to, teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).
Sprendžiant dėl neturtinės žalos, pareiškėjui sukeltos dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų, įtakotų blogos Alytaus PN bendrabučio Nr. 2 būklės, atsižvelgiama į tai, kad pareiškėjas skunde nepateikė duomenų apie konkrečius atvejus, kai dėl statinio blogos būklės buvo kilę sunkūs ir pavojingi padariniai jo fizinei ir psichinei sveikatai. Pažymėtina, jog neturtinės žalos atsiradimas konstatuojamas ir už ją atlyginama, kai ją darantys veiksniai yra intensyvūs, nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Nagrinėjant bylą, nenustatyta, kad Alytaus PN būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai būtų padarytas nepataisomas poveikis. Teismo vertinimu, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį bei jo trukmę, sprendžiama, kad nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad P. B. (P. B.), 2016 m. liepos 26 d. - 2018 m. kovo 28 d. laikotarpiu Alytaus pataisos namuose atliekant paskirtą laisvės atėmimo bausmę, buvo pažeista teisė į tinkamas bausmės atlikimo sąlygas.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.
Teisėja Dalytė Zlatkuvienė