Administracinė byla Nr. A-821-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04252-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 14–20) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad laikotarpiais nuo 2012 m. gegužės 18 d. iki 2013 m. birželio 26 d. buvo gydomas LAVL, kur jam buvo neužtikrintos tinkamos laikymo sąlygos. Pasak pareiškėjo, LAVL sanitariniai mazgai įrengti netinkamai, nes juose nėra pisuarų, kojų prausimosi vietos. Tualete, prausykloje ir duše įsiveisęs pelėsis, gyvenamosiose patalpose yra parazitų bei tarakonų. Taip pat nurodė, kad lovų ir spintelių būklė yra avarinė, minkštasis inventorius išduodamas nedezinfekuotas, valgyklos patalpos antisanitarinės, nėra rūkymui skirtų vietų, todėl rūkoma patalpose. Pabrėžė, kad net ir su gydytojo leidimu nėra galimybės gauti iš giminių vaistų ar vitaminų. LAVL gyvenamosiose patalpose nebuvo stalo, pakankamai taburečių ir spintelių, be to, palatose nebuvo užtikrintas tinkamas plotas. Patirtus dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, skriaudą ir nepatogumus pareiškėjas vertino 15 000 Eur.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime (b. l. 24–28) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir / arba suimtųjų, LAVL nevedama. Pabrėžė, jog LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Be to, LAVL privalo užtikrinti ir izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir / ar suimtiesiems bei laikytis pacientų izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamosiomis ligomis. Atkreipė dėmesį, kad LAVL Chirurgijos skyriuje, kuriame buvo gydomas pareiškėjas, yra sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro laisvu nuo medicininių procedūrų laiku būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje. Vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 16.5 punkto nuostatomis. LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) reikalavimo. Visi atsiradę pažeidimai ir / ar neatitikimai higienos normai ar normoms dėl suimtųjų ir / ar nuteistųjų veiksmų šalinami minimaliausiais terminais, LAVL gydomųjų skyrių patalpos yra nuolatos remontuojamos. Taip pat pažymėjo, kad patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus, ir dažniau. LAVL esantis minkštas inventorius dezinfekuojamas dezinfekcijos kameroje, visi dezinfekcijos darbai registruojami žurnale. Be to, LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduotą leidimą-higienos pasą. Paaiškino, kad įstaigos vadovas gali leisti suimtajam ar nuteistajam iš laisvėje esančių asmenų gauti gydytojo paskirtus ar rekomenduojamus vaistus ir medicinos prekes, jei suimtasis ar nuteistasis raštu kreipėsi su prašymu įstaigoje nustatyta tvarka. Pabrėžė, jog informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta visose palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose), taip pat yra iškabinti ir įspėjamieji užrašai ir (arba) ženklai įspėjantys apie draudimą rūkyti. LAVL teigimu, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo reikalavimui turėtų būti taikomas senaties terminas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 29 d. sprendimu pareiškėjo V. G. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 220 Eur neturtinės žalos. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 116–121).

Teismas nurodė, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 18 d. iki 2013 m. birželio 26 d. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo LAVL sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. rugpjūčio 20 d., todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 18 d. iki 2012 m. rugpjūčio 19 d. imtinai. Byloje taip pat nustatyta, kad LAVL, atstovaujanti atsakovą Lietuvos valstybę, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl daryta išvada, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Pabrėžta, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.

Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio, 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Vienas iš aspektų, kurių pagrindu pareiškėjas prašė neturtinės žalos atlyginimo, buvo pareiškėjo laikymas LAVL palatose, kuriose ploto norma vienam asmeniui neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pažymėta, kad minimalaus patalpos (palatos) ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios, gydymo aplinkos prielaida. Teismas vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 111.4 punktu (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.). Pažymėta, kad šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui, tačiau LAVL nepateikė informacijos, kiek tiksliai nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma kartu su pareiškėju, bet pripažino, jog ploto norma galėjo būti pažeista. Kaip matyti iš palatų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų ir joje esančių lovų skaičiaus, tuo atveju, jei visos lovos palatoje buvo užimtos, ploto norma vienam asmeniui sudarė 4,2–4,7 kv. m. Taigi daryta išvada, kad ploto norma vienam asmeniui nebuvo užtikrinta. Taigi pareiškėjo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas nepaneigti byloje esančiais įrodymais, todėl daryta išvada, kad pareiškėjui gydantis LAVL 44 paras buvo pažeista jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą. Teismas atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją. Konstatavo, kad ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į aktuose nustatytą palatos plotą, pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Pareiškėjas žalą kildino ir iš sanitarinio mazgo įrengimo – nėra pisuaro ir vietos kojoms nusiprausti. Tačiau teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodomi įrenginiai nėra privalomi laisvės atėmimo vietų sanitariniuose mazguose. Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios HN 76:2010 21 punktą sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo atmestini.

Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad, siekiant išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu tarp LAVL ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, o vėliau su UAB „Dezinfa“ buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis. Pateiktas kenkėjų kontrolės žurnalas patvirtina, kad LAVL nuolat atliekama kenkėjų kontrolė, taigi LAVL neteisėtų veiksmų dėl galimo tarakonų buvimo kamerose nenustatyta.

Pareiškėjas skundėsi ir baldų kokybe bei jų trūkumu. Tačiau teismas pažymėjo, kad LAVL 2015 m. liepos 17 d. pažyma bei pateiktos palatų nuotraukos patvirtina, kad LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais; spintelės atlieka stalo funkcijas. Pareiškėjas nedetalizavo, kokias konkrečiai pasekmes jam sukėlė tam tikrų baldų nebuvimas ar senų baldų buvimas, todėl šiuo aspektu nebuvo pagrindo pripažinti teisės aktų pažeidimo.

Dėl galimybės gauti vaistų iš laisvėje esančių asmenų teismas pažymėjo, kad tokia galimybė numatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2012 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. V-156 patvirtintame Vaistinių preparatų ir medicinos prekių įsigijimo, laikymo ir įtraukimo į apskaitą laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo 44 punkte. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog buvo kreipęsis raštu į LAVL direktorių dėl vaistų iš laisvės gavimo. Be to, LAVL direktoriui palikta diskrecijos teisė pasirinkti, ar tenkinti tokį asmens prašymą. Taigi šiuo atveju pažeidimas taip pat nenustatytas.

Kritiškai vertintas ir pareiškėjo teiginys dėl nedezinfekuoto minkštojo inventoriaus išdavimo. Pareiškėjas nepaaiškino, kokiu būdu nustatė tokį pažeidimą, tuo tarpu LAVL nurodė, kad visas minkštas inventorius dezinfekuojamas dezinfekcijos kameroje.

Pareiškėjas taip pat nepagrįstai teigė, kad LAVL turi būti įrengtos rūkymo kameros. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, HN 76:2010 14 punktu. Pažymėjo, jog LAVL patvirtino, kad jos teritorijoje, koridoriuose, kieme yra iškabinti užrašai, nurodantys, jog ligoninės teritorijoje yra draudžiama rūkyti, taigi LAVL laikomi asmenys apie jiems taikomus apribojimus buvo informuoti tinkamai. Tačiau pareiga sudaryti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir kad nerūkantieji patalpose nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru kyla pagal pirmiau minėtus teisės aktus, nepriklausomai nuo to, ar nerūkantis asmuo atitinkamu būdu (žodiniu ar rašytiniu pareiškimu, skundu) primena įstaigos administracijai šią pareigą, ar ne, tačiau šis aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar apie įpareigojimų nesilaikymą žinant administracijai ji ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Taigi, vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų. Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų padarytus bausmės ar suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad kameroje (palatoje), kurioje pareiškėjas buvo laikomas, asmenys rūko. Pareiškėjas teiginių, kad kartu su juo kameroje buvę kiti asmenys būtų rūkę, taip pat nedetalizavo, abstrakčiai nurodydamas šias aplinkybes. Be to, pareiškėjas nepaaiškino, kodėl jis galimai žinodamas, kad rūkyti yra draudžiama, kad jis yra nepagrįstai verčiamas kvėpuoti dūmais, nenurodė, kad yra nesilaikoma numatytų reikalavimų ar raštu nesiprašė perkeliamas į kitą palatą. Teismas sutiko su tuo, kad LAVL ėmėsi veiksmų, jog būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose bei kitose bendro naudojimo patalpose ir šiuo aspektu neteisėtų LAVL veiksmų ir pareiškėjo teisių pažeidimo nenustatyta.

Pareiškėjas nurodė, kad LAVL prausykloje ir duše bei valgykloje ant sienų ir lubų veisiasi pelėsis. Atsižvelgiant į pareiškėjo statusą, nagrinėjamu atveju pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl nurodytų pažeidimų, t. y. įrodyti, kad LAVL buvo laikomasi HN:76:2010 nustatytų reikalavimų, tenka LAVL. LAVL nei argumentų, nei įrodymų dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su pelėsio paplitimu, neteikė, taigi daryta išvada, kad šiuo atveju pažeidimo faktas įrodytas.

Teismas nusprendė, kad pareiškėjui neturtinė žala gali būti atlyginama iš esmės tik dėl jo laikymo perpildytose LAVL palatose, bei patalpose, kuriose nesilaikoma visų HN 76:2010 reikalavimų (dėl pelėsio). Tačiau, nors pripažinta, kad laikymas tokiose palatose sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią, nebuvo pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, jo trukmę (44 paros), į tai, jog pareiškėjas buvo gydomas Chirurgijos skyriuje, kuriame yra sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog LAVL sąmoningai būtų siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies ir nustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis 220 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

III.

Pareiškėjas V. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant apeliacinį skundą (b. l. 18–131).

Teigia, kad pritaikius ieškinio senaties terminą nebuvo atsižvelgta į tai, kad apie savo pažeidžiamas teises Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) prasme pareiškėjas sužinojo tik prieš pateikdamas skundą teismui.

Pareiškėjo teigimu, pagal Europos komiteto prieš kankinimą, nežmonišką ir žeminantį elgesį, baudimą antrąją bendrąją ataskaitą HN 76:2010 21 punktas turi būti laikomas negaliojančiu. Teigia, kad LAVL sanitarinių mazgų įrengimas prieštarauja Konvencijos 3 straipsniui, nes tokie sanitariniai mazgai pažeidžia privatumą, žemina orumą, kelia didelius nepatogumus.

Pabrėžia, kad baldai buvo sulaužyti, avarinės būklės. Visa tai sukėlė tam tikrus nepatogumus.

Tvirtina, jog pareiškėjui buvo teikiama prasta sveikatos priežiūra.

Mano, kad priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo sąžiningumo ir protingumo kriterijais. Visiškai neatkreiptas dėmesys į EŽTT jurisprudenciją analogiško pobūdžio bylose.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 136–137).

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė naujų argumentų ar motyvų. Mano, kad minimalaus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuotas sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose (laisvame korpuse).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui V. G., jo teigimu, padarytos jį laikant Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 18 d. iki 2012 m. rugpjūčio 19 d. imtinai; dėl likusio laikotarpio konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas perpildytose LAVL palatose, bei patalpose, kuriose nesilaikoma visų HN 76:2010 reikalavimų (dėl pelėsio), ir nusprendė, kad 220 Eur atlygintinos neturtinės žalos dydis yra adekvatus pareiškėjo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu LAVL buvo laikomas: nuo 2012 m. gegužės 18 d. iki 2012 m. liepos 27 d. Chirurgijos skyriaus 5 ir 3 palatoje; nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2012 m. gruodžio 5 d. Chirurgijos skyriaus 3 palatoje; nuo 2013 m. kovo 6 d. iki 2013 m. kovo 22 d. Chirurgijos skyriaus 4 palatoje; nuo 2013 m. birželio 12 d. iki 2013 m. birželio 26 d. Chirurgijos skyriaus 3 palatoje (b. l. 24).

Pažymėtina, jog CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kaip nustato CK 1.126 straipsnio 2 dalis, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.): Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aiškinama, kad taikant ieškinio senatį, kuri yra materialiosios civilinės teisės institutas, turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas. Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes. Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Balto print“ v. UAB ,,Schenker“, bylos Nr. 3K-3-274/2014; 2015 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB ,,Luvel transportas“, bylos Nr. 3K-3-363-469/2015). Taigi, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas, kai teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas (1964 m. CK 90 straipsnio 2 dalis; 2000 m. CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybės sienos apsaugos tarnyba v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB ,,Luvel transportas“, Nr. 3K-3-363-469/2015). Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį. Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas V. G. su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi 2015 m. rugpjūčio 20 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 8), atsakovo atstovas byloje reikalavo taikyti ieškinio senatį (b. l. 24–28). Pareiškėjas skunde prašė atlyginti neturtinę žalą, jo teigimu, patirtą dėl laikymo netinkamomis sąlygomis LAVL nuo 2012 m. gegužės 18 d. iki 2013 m. birželio 26 d. Apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, atitinkamai – leidžiančių kitaip skaičiuoti senaties termino pradžią. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose pasisakoma, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą dėl laikotarpio nuo 2012 m. gegužės 18 d. iki 2012 m. rugpjūčio 19 d. imtinai.

Kita vertus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

Pažymėtina, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi, EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Dėl ieškinio senaties nustatymo, pažymėtina, kad EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Taigi, nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tame tarpe – ir reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad jis anksčiau negalėjo susipažinti su Konvencija ir EŽTT jurisprudencija, nėra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Šiuo atveju bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 20 d. iki 2013 m. birželio 26 d. patirtos neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas siejo su tuo, kad, jo teigimu, sanitariniame mazge nėra pisuarų, kojų prausimosi vietos; yra pelėsis, parazitų, tarakonų; baldai avarinės būklės, jų nėra pakankamai; minkštasis inventorius nedezinfekuojamas; patalpose asmenys rūko; pareiškėjas iš artimųjų negali gauti vaistų, vitaminų; nebuvo užtikrinta minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto norma.

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu gyvenamosios patalpos plotu, atsižvelgtina į Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, nustatytą reglamentavimą. Taisyklių 111.4 punktas (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. balandžio 30 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas palatoje Nr. 3 (28,49 kv. m, įrengtos 6 lovos) ir Nr. 4 (34,06 kv. m, įrengtos 8 lovos). Pagal šiuos duomenis vienam asmeniui palatoje teko 4,26–4,75 kv. m, t. y. mažiau nei nustatyta minimali 5,1 kv. m gyvenamojo ploto norma. Atsižvelgiant į tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjui gydantis LAVL laikotarpiais nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2013 m. birželio 26 d. iš viso 44 paras jam nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas. Kita vertus, atsižvelgtina ir į atsakovo atsiliepime į skundą nurodytus veiksnius, turėjusius pareiškėjui adekvačiai kompensuoti ribotą asmeninės erdvės trūkumą palatoje, t. y. kad jam buvo sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje.

Dėl pareiškėjo teiginių, jog sanitariniai mazgai nebuvo tinkamai įrengti, pažymėtina, jog Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktas numato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Pagal HN 76:2010 21 punktą pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundėsi, kad sanitariniai mazgai netinkamai įrengti, kadangi juose nėra pisuarų, kojų prausimosi vietos. Kadangi pagal nurodytą teisinį reglamentavimą pareiškėjo nurodyta įranga nėra privaloma sanitariniame mazge, šiuo atveju laikyti, kad LAVL sanitariniai mazgai netinkamai įrengti, nebuvo pagrindo. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde papildomai apibendrintai teigė, kad sanitarinių mazgų įrengimas prieštarauja Konvencijos 3 straipsniui, nes jis pažeidžia privatumą, kelia didelius nepatogumus, jis visiškai nepaaiškina, kaip būtent šių sanitarinių mazgų įrengimas pažeidžia privatumą, taip pat kokiu būdu ir kokius nepatogumus jų įrengimas jam sukėlė, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų atkreiptinas dėmesys į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

HN 76:2010 39.4 punkte numatyta, kad dušinės, prausyklos patalpos valomos kasdieną naudojant valiklius, turinčius dezinfekantų; pagrindinis valymas atliekamas vieną kartą per mėnesį, jo metu valikliais, turinčiais dezinfekantų, nuvalomi langai, sienos, lubos, patalpos išdžiovinamos, išvėdinamos; patalpose ant paviršių neturi būti pelėsių. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skunde buvo nurodęs, jog duše, tualete, prausykloje, taip pat valgykloje yra pelėsis, o šių pareiškėjo teiginių atsakovas nepaneigė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju pažeidimo faktas įrodytas.

HN 76:2010 60 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teiginius dėl parazitų ir tarakonų patalpose paneigė atsakovo į bylą pateiktas Kenkėjų kontrolės žurnalas (b. l. 88–99), kuris patvirtina apie ginčo laikotarpiu LAVL atliktus darbus, prieš graužikus ir vabzdžius panaudotas priemones. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos pareiškėjo teiginius atmetė.

Pareiškėjas taip pat skundėsi dėl palatose buvusių baldų būklės ir kiekio. Byloje esanti LAVL 2015 m. liepos 17 d. pažyma apie kamerų / palatų plotą ir inventorių Nr. BD-985 (b. l. 41) patvirtina, kad Chirurginio skyriaus palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi. Pareiškėjas nedetalizavo, kokią konkrečiai žalą jam sukėlė mažesnis tam tikrų baldų skaičius palatoje. Taip pat, įvertinus byloje pateiktas fotonuotraukas, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad baldai sulaužyti, avarinės būklės. Pareiškėjas ir apeliaciniame skunde tik abstrakčiai nurodo, kad palatos nebuvo aprūpintos tinkamais baldais, kad tai sukėlė tam tikrus nepatogumus, tačiau konkrečių ir būtent jo patirtų nepatogumų nedetalizavo. 

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad LAVL esantis minkštasis inventorius dezinfekuojamas dezinfekcijos kameroje, visi dezinfekcijos darbai registruojami žurnale, todėl pareiškėjo apibendrintas teiginys, kad minkštasis inventorius nedezinfekuojamas, iš esmės grindžiamas prielaida, padaryta dėl to, kad jis tokių dezinfekcijos darbų nematė.

Dėl nerūkančio asmens laikymo laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog tai pažeidžia teisės aktų (Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 p. ir 4 d. ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 p.) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jų sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, duomenų, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo, buvimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013; 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis būtų teikęs skundus LAVL administracijai. Be to, dėl rūkymo palatose LAVL atsiliepime į pareiškėjo skundą pažymėjo, kad visose LAVL palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose) yra iškabinti įspėjamieji užrašai ir (arba) ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti Laisvės atėmimo vietų ligoninės neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

Pareiškėjas nekonkretizavo savo teiginių dėl to, kad jis negali gauti vaistų, vitaminų iš artimųjų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2012 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. V-156 patvirtinto Vaistinių preparatų ir medicinos prekių įsigijimo, laikymo ir įtraukimo į apskaitą laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo 44 punkte nustatyta, kad įstaigos vadovas gali leisti suimtajam ar nuteistajam iš laisvėje esančių asmenų gauti gydytojo paskirtus ar rekomenduojamus vaistus ir medicinos prekes, jei suimtasis ar nuteistasis raštu kreipėsi su prašymu įstaigoje nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįvardijo atvejo, kada jis būtų kreipęsis į LAVL su prašymu dėl konkrečių vaistų ar vitaminų perdavimo ir tokia galimybė jam nebuvo suteikta, todėl tokį abstraktų pareiškėjo teiginį pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė.

Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde papildomai nurodo teiginius, jog jam buvo teikiama prasta sveikatos priežiūra, tačiau tai nėra šios nagrinėjamos administracinės bylos dalykas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad teisinius santykius dėl iš sveikatos priežiūros paslaugų teikimo kilusios žalos atlyginimo reguliuoja civilinės teisės normos, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išsakytais argumentais, kad ginčai dėl žalos, patirtos dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su jam priteistos neturtinės žalos dydžiu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013). Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia ir į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, susijusias su laisvės atėmimo įstaigos pareigūnų elgesiu, jų ketinimais; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. rugpjūčio 20 d. iki 2013 m. birželio 26 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 patvirtinta 850 Lt, o 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 – 1 000 Lt minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-403-602/2017; 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2286-556/2016), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgusi į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 220 Eur suma laikytina pagrįsta ir adekvačia dėl padarytų pažeidimų jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.