Administracinė byla Nr. eA-312-552/2022
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00062-2020-9
Procesinio sprendimo kategorija 7.8
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gegužės 18 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovams Panevėžio miesto savivaldybės administracijai ir Panevėžio miesto savivaldybei, atstovaujamai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, atsakovo atstovas, Administracija) Socialinės paramos skyriaus 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 20984, 2020 m. sausio 28 d. raštą Nr. Sr-518 (25.1.11E) „Dėl prašymo / skundo nagrinėjimo“, 2020 m. vasario 12 d. raštą Nr. Sr-775 (25.1.11E) „Dėl rašto „Atsakymas į 2020-01-28 gautą raštą Nr. SR-518(25.1.11E)“ (toliau – ir 2020 m. vasario 12 d. raštas), skirti vienkartinę pašalpą ir įpareigoti padidinti socialinę mėnesinę išmoką iki 259 Eur; 2) priteisti 14 142 Eur turtinei žalai atlyginti; 3) panaikinti Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4, 7, 10, 12, 15, 22, 23, 30 straipsnius; 4) įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybę (toliau – ir Savivaldybė) pakeisti teisinį reguliavimą ir su juo susijusius įstatymus, nutartis, sprendimus, aktus socialiai remtino asmens naudai.
2. Teismas 2020 m. balandžio 7 d. nutartimi pareiškėjo skundo dalį dėl Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2020 m. sausio 28 d. rašto Nr. Sr-518 (25.1.11E) „Dėl prašymo / skundo nagrinėjimo“, 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. 20984 „Dėl teisės į būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas“ panaikinimo bei išvestinio reikalavimo nedelsiant teikti būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas laikė nepaduota; skundo dalį dėl Įstatymo 4, 7, 10, 12, 15, 22, 23, 30 straipsnių panaikinimo ir Savivaldybės įpareigojimo pakeisti teisinį reguliavimą ir su juo susijusius įstatymus, nutartis, sprendimus, aktus socialiai remtino asmens naudai, kaip nurodyta skundo prašomosios dalies I-XIV punktuose, atsisakė priimti nagrinėti. Teismas 2020 m. balandžio 7 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2020 m. vasario 12 d. rašto panaikinimo bei išvestinius reikalavimus dėl Administracijos įpareigojimo atlikti veiksmus ir skundo reikalavimą atsakovui Savivaldybei dėl 14 142 Eur žalos atlyginimo priteisimo.
3. Pareiškėjas skunde tvirtino, kad Administracija ir Savivaldybė socialinę paramą pareiškėjui teikė netinkamai, priėmė neobjektyvius sprendimus, žeminančius asmens orumą. Pareiškėjas teigė, jog Savivaldybės tarnautojų elgesys buvo socialiai nejautrus, jų veiksmai, neveikimas ir priimti sprendimai didino pareiškėjo įsiskolinimus, kurie galutinai pasireiškė 14 142 Eur dydžio žala.
4. Atsakovai Administracija ir Savivaldybė, atstovaujama Administracijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
5. Atsakovai tvirtino, kad Administracijos Socialinių reikalų skyriaus parengtas 2020 m. vasario 12 d. raštas pagrįstas Įstatymo, Panevėžio miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2019 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 1-13 patvirtintu Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams teikimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 14 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Pasisakydami dėl žalos atlyginimo, atsakovai tvirtino, jog Savivaldybės darbuotojų veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjui turtinės žalos nesukėlė. Administracija pabrėžė, jog skundo teiginiai apie Administracijos ir jos tarnautojų veiksmus, kuriais galimai padaryta žala, nekonkretizuoti.
II.
6. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2021 m. gegužės 12 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą atmetė.
7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2020 m. sausio 3 d. prašymu / skundu „Dėl socialinės pašalpos padidinimo ir vienkartinės pašalpos skyrimo, sudaryto įsiskolinimo nurašymo ir teisinio reguliavimo pakeitimo socialinei situacijai spręsti“ (toliau – ir 2020 m. sausio 3 d. prašymas) kreipėsi į Administraciją dėl teisinio reguliavimo pakeitimo, vienkartinės pašalpos skyrimo, socialinės pašalpos padidinimo ir galimybės, kad Savivaldybei pavaldžios įmonės nurašytų pareiškėjo įsiskolinimą. Administracijos Socialinių reikalų skyrius 2020 m. sausio 28 d. parengė atsakymą Nr. Sr-518 (25.1.11DE) „Dėl prašymo / skundo nagrinėjimo“ (toliau – ir 2020 m. sausio 28 d. raštas). Pareiškėjas, gavęs 2020 m. sausio 28 d. raštą, 2020 m. sausio 29 d. raštu „Atsakymas į 2020-01-28 raštą Nr. Sr-518 (25.1.11DE)“ (toliau – ir 2020 m. sausio 29 d. raštas) kreipėsi į Administraciją. Administracijos Socialinių reikalų skyrius 2020 m. vasario 12 d. raštu atsakė į pareiškėjo 2020 m. sausio 29 d. raštą.
8. Vertindamas 2020 m. vasario 12 d. rašto pagrįstumą ir teisėtumą, pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Administraciją atlikti veiksmus, teismas aptarė pareiškėjo skunde ir teismo posėdyje išdėstytus argumentus (jis nedirba, gaunama socialinė pašalpa neleidžia patenkinti būtiniausių socialinių poreikių – įsigyti maisto produktų, vaistų, būtiniausių higienos prekių, rūbų, susimokėti už komunalines ir komunikacijos paslaugas, Administracija, vykdydama jai priskirtą pareigą užtikrinti socialinę paramą, privalo padidinti pareiškėjui mokamą socialinę pašalpą), atsakovo atsiliepime į skundą ir teismo posėdyje nurodytus argumentus (pareiškėjas 2020 m. sausio 29 d. rašte naujų faktinių aplinkybių ir papildomų argumentų nepateikė, todėl Administracija neturėjo pagrindo priimti naują sprendimą). Teismas vadovavosi VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu, Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 933 redakcija), (toliau – ir Taisyklės) 35, 37 punktais, Asmenų aptarnavimo, jų prašymų ir skundų nagrinėjimo ir informacijos teikimo Panevėžio miesto savivaldybėje tvarkos aprašu, patvirtintas Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. A-131(4.1E), (toliau – ir Aprašas). Teismas pažymėjo, kad Aprašo 47.4 ir 49 punktai atitinka Taisyklių 35 ir 37 punktuose įtvirtintą reglamentavimą ir priėjo išvadą, kad taikomas teisinis reguliavimas nustato, jog atsakymai į asmenų prašymus parengiami atsižvelgiant į jų turinį.
9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2020 m. sausio 3 d. prašyme prašė, kad Administracija pakeistų teisinį reguliavimą socialiai remtino asmens naudai; skirtų vienkartinę 12 373,56 Eur dydžio pašalpą, jam mokamą socialinę pašalpą padidintų iki 250 Eur, o neskyrus vienkartinės pašalpos, rastų galimybę, kad Savivaldybei pavaldžios įmonės nurašytų pareiškėjo 11 409,99 Eur įsiskolinimą už abejotinos kokybės komunalines paslaugas kaip nepagrįstą ir neįvykdomą prievolę. Administracijos Socialinių reikalų skyrius 2020 m. sausio 28 d. rašte nurodė, kad: 1) Administracija neturi teisės keisti Lietuvos Respublikos Seimo priimtų teisės aktų, todėl negali pakeisti socialinės paramos teisinio reguliavimo pagal pareiškėjo pasiūlymą; 2) Vyriausybei nuo 2020 m. sausio 1 d. pakeitus valstybės remiamų pajamų dydį, socialinės pašalpos dydis padidėjo iki 125 Eur; tokio dydžio socialinė pašalpa pareiškėjui paskirta už 2020 m. sausio mėnesį, bus išmokėta vasario mėnesį. Vadovaujantis Aprašo 73 punktu, pareiškėjas teisę kreiptis prašymu dėl tikslinės pašalpos skyrimo įgys po 2020 m. rugsėjo 3 d., t. y. praėjus 12 mėnesių nuo 2019 m. rugsėjo 3 d. pateikto prašymo tikslinei pašalpai gauti. Įstatymas ir Aprašas nenumato vienkartinės pašalpos skyrimo komunaliniams įsiskolinimams padengti; 3) Administracija neturi teisinio pagrindo nurašyti fizinio asmens skolas už jam suteiktas komunalines paslaugas, todėl pareiškėjui pasiūlyta kreiptis į akcinę bendrovę (toliau – ir AB) „Panevėžio energija“, uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Aukštaitijos vandenys“ kitas paslaugas teikiančias įstaigas ir su jomis aptarti galimus skolų grąžinimo būdus.
10. Teismas priėjo išvadą, kad Administracija 2020 m. sausio 28 d. rašte suformulavo savo valią, t. y. priėmė teisiškai reikšmingas pasekmes sukeliantį administracinį sprendimą dėl pareiškėjo 2020 m. sausio 3 d. prašyme suformuluotų prašymų. Teismas pažymėjo, kad 2020 m. sausio 28 d. raštas yra individualus teisės aktas, kuris galėjo būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, 2020 m. sausio 28 d. rašte buvo nurodyta apskundimo tvarka, kuri atitinka teisės aktuose, tarp jų – ir ABTĮ, įtvirtintą apskundimo tvarką. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo skundo dalį dėl 2020 m. sausio 28 d. rašto panaikinimo teismas 2020 m. balandžio 7 d. nutartimi laikė nepaduota, pareiškėjas šios teismo 2020 m. balandžio 7 d. nutarties dalies atskiruoju skundu neapskundė, teismas sprendė, kad Administracijos Socialinių reikalų skyriaus 2020 m. sausio 28 d. rašto teisėtumas nėra tiriamas, 2020 m. sausio 28 d. raštas yra galiojantis administracinis sprendimas.
11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, gavęs minėtą raštą, 2020 m. sausio 29 d. rašte nurodė, kad prašymas skirti jam socialinę pašalpą dėl ligos yra atskira socialinės paramos rūšis (originale – galimybė), kuriai gauti 12 mėnesių terminas neprivalomas, kad jo prašymas tikslinei paramai gauti ir socialinei išmokai padidinti buvo pateiktas 2018 m. gruodžio 3 d., o naujas 2020 m. sausio 4 d. prašymas užregistruotas 2020 m. sausio 6 d., t. y. praėjus 12 mėnesių po paskutinio prašymo skirti tikslinę paramą ir padidinti socialinę išmoką, todėl prašė 2020 m. sausio 4 d. prašymą nagrinėti pakartotinai ir nedelsiant. Administracijos Socialinių reikalų skyrius 2020 m. vasario 12 d. raštu pareiškėjui paaiškino, kad jo 2020 m. sausio 29 d. raštas išnagrinėtas, vadovaujantis Įstatymo, Aprašo ir Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo aprašo, patvirtinto Tarybos 2018 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. 1-266, (toliau – ir Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo aprašas) nuostatomis, o pagal Aprašo 73 punktą pareiškėjas teisę kreiptis dėl tikslinės pašalpos gavimo turės po 2020 m. rugsėjo 3 d., t. y. praėjus 12 mėnesių nuo prašymo tikslinei pašalpai ligos atveju gauti pateikimo. Teismas, išanalizavęs 2020 m. sausio 29 d. rašto turinį, sprendė, jog jame pareiškėjas pateikė subjektyvų aiškinimą, kaip turėtų būti skaičiuojamas terminas, nustatytas tikslinei paramai gauti.
12. Teismas nustatė, kad Administracijos direktoriaus 2019 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. AF-10(6.1), vadovaujantis Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo aprašu, galiojusiu iki 2019 m. sausio 31 d. buvo patenkintas pareiškėjo elektroniniu paštu pateiktas 2019 m. sausio 14 d. prašymas vienkartinei pašalpai gauti. Pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 3 d. pateikė prašymą tikslinei pašalpai gauti, kuris buvo patenkintas Socialinių reikalų skyriaus 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 25232. Administracija, atsižvelgusi į tai, kad Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo apraše pašalpa ligos atveju buvo apibrėžta kaip vienkartinė pašalpa, o Apraše pašalpa ligos atveju pavadinta tiksline pašalpa, teigė, kad vienkartinė pašalpa ligos atveju ir tikslinė pašalpa ligos atveju yra ta pati pašalpa. Teismas, atsižvelgęs į tai, kas nurodyta, sprendė, kad pareiškėjas 2020 m. sausio 29 d. rašte nepateikė jokių naujų faktinių duomenų, kurie leistų Administracijai suabejoti ankstesnio sprendimo, t. y. 2020 m. sausio 28 d. rašto, pagrįstumu.
13. Išanalizavęs Administracijos 2020 m. vasario 12 d. rašto turinį, teismas priėjo išvadą, kad Administracija, tinkamai taikydama VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto, Taisyklių 35 ir 37 punktų nuostatas, pagrįstai nepriėmė sprendimo dėl pareiškėjo reikalavimų, dėl kurių teisines pasekmes sukuriantis sprendimas buvo suformuluotas Socialinių reikalų skyriaus parengtame 2020 m. sausio 28 d. rašte. Teismas sprendė, kad 2020 m. vasario 12 d. rašte pateikė išaiškinimą, kaip Administracija aiškino ir taikė Aprašo 73 punkte įtvirtintas termino skaičiavimo taisykles, kuriomis vadovaujantis buvo priimtas sprendimas, išdėstytas 2020 m. sausio 28 d. rašto 2 punkte.
14. Teismas pažymėjo, kad iš esmės analogiško pobūdžio ginčas, kilęs tarp pareiškėjo ir Administracijos, buvo išnagrinėtas Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų administracinėje byloje Nr. eI2-471-320/2020. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. kovo 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1091-756/2021 pateikė VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto taikymo aiškinimą, į kurį teismas atsižvelgė, spręsdamas ginčą dėl 2020 m. vasario 12 d. rašto nagrinėjamoje byloje. Teismas nusprendė, kad Administracijos 2020 m. vasario 12 d. raštas yra teisėtas ir nėra pagrindo jį naikinti. Teismas pareiškėjo reikalavimą panaikinti Administracijos 2020 m. vasario 12 d. raštą atmetė. Atmetęs pagrindinį skundo reikalavimą, teismas atmetė ir išvestinį pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
15. Spręsdamas dėl turtinės žalos atlyginimo, teismas aptarė pareiškėjo skundo bei atsakovo atsiliepimo į skundą argumentus, vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu ir nurodė, kad savivaldybės viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.); asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
16. Teismas nustatė, kad teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, Aprašas, vadovavosi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsniu, VAĮ 3 straipsniu, analizavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl viešojo administravimo subjektų kompetencijos ir priėjo išvadą, kad įgalioto vietos savivaldybės viešojo administravimo subjekto sprendimas piniginės socialinės paramos klausimu turi atitikti tiek specialiųjų, tiek ir bendrųjų teisės aktų keliamus reikalavimus. Teismas vadovavosi Įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 punktu, 9 straipsniu, Lietuvos Respublikos socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 2 straipsnio 6 dalimi ir nurodė, kad Vyriausybės 2018 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1334 nuo 2019 m. sausio 1 d. valstybės remiamų pajamų dydis buvo 122 Eur, Vyriausybės 2019 m lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 1187 nuo 2020 m. sausio 1 d. valstybės remiamų pajamų dydis buvo 125 Eur, o Vyriausybės 2020 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 1467 nuo 2021 m. sausio 1 d. valstybės remiamų pajamų dydis yra 128 Eur.
17. Teismas nurodė, jog pareiškėjo pateiktos pažymos apie pajamas patvirtina, kad pareiškėjui nuo 2011 m. buvo mokamos socialinės pašalpos, 2011 m.–2014 m. laikotarpiu teikiamos įvairaus dydžio būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijos. Pateiktos 2021 m. sausio 27 d. Pažymos apie pajamas Nr. 64 duomenys patvirtino, kad 2020 m. sausio mėn. pareiškėjui buvo mokėta 122 Eur socialinė pašalpa, 2020 m. vasario–birželio mėnesiais buvo mokėta 125 Eur, 2020 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais – 175 Eur dydžio socialinės pašalpos. Įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas neneigė gavęs nurodytų dydžių socialinės pašalpas, neginčijo jų dydžių apskaičiavimo teisingumo. Teismas sprendė, kad Administracija, 2020 m. sausio 28 d. rašte nurodydama, jog pareiškėjui skiriamos socialinės pašalpos dydis priklauso nuo Vyriausybės tvirtinamo valstybės remiamų pajamų dydžio, bei mokėdama Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka apskaičiuotą socialinę pašalpą, tinkamai aiškino ir taikė Įstatymo nuostatas, reglamentuojančias socialinės pašalpos, skiriamos vienam gyvenančiam asmeniui, turinčiam teisę ją gauti, dydžio nustatymą.
18. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl turtinės žalos atsiradimo priežasčių (Administracija atsisakė skirti jam vienkartinę pašalpą, reikalingą įsiskolinimams už komunalines paslaugas padengti. Pareiškėjas 2016 m. prašė suteikti 5 000 Eur vienkartinę pašalpą, 2017 m. – 7 000 Eur, 2018 m. – 10 109,01 Eur, 2019 m. – 12 373,56 Eur. Pareiškėjas teigė, kad 2020 m. vasario 29 d. jo komunaliniai įsiskolinimai pasiekė 14 142,25 Eur), teismas aptarė pareiškėjo 2020 m. sausio 3 d. prašymą, Administracijos 2020 m. sausio 28 d. raštą, vadovavosi Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo aprašo 2 punktu, nuo 2019 m. vasario 1 d. įsigaliojusio Aprašo 68, 72, 73, 75, 76 punktais ir priėjo išvadą, kad Taryba šiame teisės akte nėra įtvirtinusi nuostatų, numatančių, kad socialinė parama vienkartinės, tikslinės, sąlyginės ir periodinės pašalpos forma gali būti skiriamos asmenims jų turimiems įsiskolinimams už suteiktas komunalines paslaugas padengti.
19. Teismas iš Socialinių reikalų skyriaus 2020 m. sausio 27 d. parengtos Pažymos apie pajamas Nr. 184 nustatė, kad pareiškėjui 2019 m. sausio mėnesį buvo išmokėta 266 Eur dydžio pašalpa socialiniai remtiniems asmenims iš savivaldybės biudžeto lėšų, o 2019 m. spalio mėnesį – 190 Eur dydžio tikslinė pašalpa. Iš 2021 m. sausio 27 d. Pažymos apie pajamas Nr. 64 teismas nustatė, kad pareiškėjui 2020 m. lapkričio mėn. buvo išmokėta 390 Eur dydžio tikslinė pašalpa. Teismas vertino, jog pareiškėjui buvo teikiama atitinkamai Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo apraše ir Apraše numatyta socialinė parama vienkartinės pašalpos ir tikslinių pašalpų formomis. Teismas sprendė, kad Administracija 2020 m. sausio 28 d. raštu pagrįstai netenkino pareiškėjo 2020 m. sausio 3 d. prašymo skirti 12 373,56 Eur dydžio vienkartinę pašalpą, kurią pareiškėjas ketino panaudoti turimiems įsiskolinimams už suteiktas komunalines paslaugas padengti. Teismas pažymėjo, kad Administracija pagrįstai nesprendė pareiškėjo klausimo dėl susidariusių įsiskolinimų už įvairias komunalines paslaugas nurašymo, kadangi šie įsiskolinimai susidarė ne viešosios teisės, o civilinio pobūdžio prievolinių teisinių santykių srityje.
20. Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatė, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-414-283/2017 buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2017 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. Sr-2786 „Dėl socialinės paramos padidinimo, vienkartinės pašalpos skyrimo, įsiskolinimo nurašymo“ panaikinimo ir Administracijos įpareigojimo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl socialinės paramos padidinimo, vienkartinės pašalpos skyrimo. Teismas padarė išvadą, kad Socialinės paramos skyrius tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias socialinės pašalpos, skiriamos vienam gyvenančiam asmeniui, turinčiam teisę ją gauti, dydžio nustatymą, ir pagrįstai atsisakė padidinti pareiškėjui skiriamą socialinę paramą iki jo nurodyto 250 Eur dydžio bei skirti 5 000 Eur vienkartinę pašalpą komunaliniams mokesčiams ir įsiskolinimams padengti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2620-502/2018 nurodytas sprendimas buvo paliktas nepakeistas. Apeliacinės instancijos teismas nurodytos nutarties 42 punkte konstatavo, kad Administracija 2017 m. gegužės 2 d. sprendime Nr. Sr-2786 teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2017 m. balandžio 4 d. prašymą skirti jam 5 000 Eur vienkartinę pašalpą, o socialinę pašalpą padidinti iki 250 Eur. Teismas pažymėjo, kad teismo sprendimu buvo konstatuota, jog Administracija neteisėtų veiksmų neatliko.
21. Teismas konstatavo, kad Administracija, skirdama ir išmokėdama pareiškėjui Įstatymo nustatyto dydžio socialinę pašalpą ir suteikdama socialinę paramą vienkartinės pašalpos ir tikslinės pašalpos formomis, tinkamai taikė piniginės socialinės paramos teikimą reglamentuojančius teisės aktus, vadovavosi Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintais vietos savivaldos veiklą grindžiančiais pagrindiniais principais, VAĮ įtvirtintu įstatymų viršenybės principu, todėl neteisėtų veiksmų neatliko. Nenustatęs neteisėtų Administracijos veikų, teismas nusprendė, kad nėra būtinosios CK 6.271 straipsnyje nustatytos savivaldybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, sąlygos. Dėl šios priežasties teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo.
22. Dėl pareiškėjo skunde suformuluoto prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar pagal ginčo nagrinėjimo metu galiojančius teisės aktus Lietuvoje gyvenančiam nepasiturinčiam asmeniui skiriamos socialinės išmokos nepažeidžia konstitucinės doktrinos dėl žmogaus oraus gyvenimo Lietuvos Respublikoje, teismas vadovavosi ABTĮ 4 straipsnio 1, 2 dalimis, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką bei plačią Konstitucinio Teismo jurisprudenciją socialinės paramos klausimais ir, nustatęs, kad nekyla pagrįstų abejonių dėl Įstatymo nuostatų, reglamentuojančių socialinės paramos skyrimą, socialinės pašalpos dydį vienam gyvenančiam asmeniui, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pareiškėjo prašymo netenkino.
III.
23. Pareiškėjas V. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gegužės 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo 2020 m. kovo 6 d. skundą. Pareiškėjas taip pat prašo panaikinti jam skirtą 100 Eur baudą, prie bylos prijungti papildomus įrodymus.
24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, jog teismas neatskleidė bylos esmės dėl netinkamos socialinės rūpybos taikymo ir tuo pagrindu pareiškėjui padarytos žalos, ne dėl pareiškėjo kaltės negalimos įvykdyti prievolės toleravimo, nenagrinėto prašymo dėl Įstatymo straipsnių panaikinimo, Savivaldybės neįpareigojimo pakeisti piliečiams darantį žalą teisinį reguliavimą, proceso vilkinimo, proceso dalyvio žeminimo ir nesąžiningo sprendimo, neteisėtos baudos skyrimo už reikalavimą taikyti pažangą teismuose naudojant šiuolaikines priemones bylai nagrinėti. Pareiškėjo įsitikinimu, buvo pažeista ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostata.
25. Pareiškėjas teigia, jog skundžiamame teismo sprendime nėra atsižvelgta į jo nurodytus motyvus, nebuvo realiai įvertintos pareiškėjo gyvenimo sąlygos, sveikatos pokyčiai ir formaliai vadovautasi teisės aktais, kurie iš esmės prieštarauja Konstitucijos nuostatoms. Institucija, nagrinėjusi pareiškėjo prašymą, neįsigilino į realią padėtį, kad pareiškėjas, esant tokiai socialinei rūpybai ir materialinei padėčiai, negali patenkinti savo būtiniausių poreikių, o augantys įsiskolinimai jį gniuždo morališkai, skurdina, todėl priėmė formalų ir neteisingą sprendimą dėl prašymo dėl vienkartinės pašalpos skyrimo ir socialinės pašalpos padidinimo. Tokia socialine rūpyba pareiškėjui daroma žala. Pareiškėjas vadovaujasi Konstitucijos 52, 48 straipsniais, nurodo, kad valstybė socialinės rūpybos prievolei įvykdyti skiria 153 Eur, o tokia suma nėra pakankamai prievolei vykdyti. Pareiškėjui skirtina 261 Eur mėnesinė socialinė pašalpa, kuri grindžiama moksliniais skaičiavimais http://www.socmin.lt/lt/tyrimai.html. Pareiškėjas nurodo, kad Savivaldybės netinkamas prievolės vykdymas kas mėnesį pagilina jo įsiskolinimus. Pareiškėjas pažymi, kad prievole negali būti tai, kas neįvykdoma (CK 6.3 str. 4 d.), t. y. gaunant 60,20 Eur pašalpą susimokėti 261 Eur už būtinąsias buitines paslaugas, maistą ir vaistus – neįmanoma.
26. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepaisė sąžiningumo, protingumo, atidumo, socialinio jautrumo principų, neatkreipė dėmesio į tai, kad Įstatymo 30 straipsnio nuostatos savivaldybei suteikia veiksmų laisvę. Teismas neištyrė, kodėl pašalpų didinimo koeficientas nebuvo taikomas 10 metų, o tik paskutiniu metu. Pareiškėjas pažymi, kad nuo 2021 m. gegužės 13 d. pašalpa vėl mažinama dėl neaiškių motyvų, jis stumiamas į asocialumą ir prideda Savivaldybės pranešimą Nr.175 (ABTĮ 142 str. 3 d. pagrindu), nes apie jį sužinojo jau po teismo sprendimo priėmimo.
27. Pareiškėjas teigia, jog teismas nenagrinėjo aplinkybės, kad savivaldybė turi teisę nurašyti skolas dėl netinkamo veikimo socialinės rūpybos srityje ir taip kompensuoti jas iš savo biudžeto (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 str. 1 d.). Teismas neatsakė į klausimą iš kur susidaro įsiskolinimai, jeigu savivaldybės veiksmai teisėti ir teisinis reguliavimas tinkamas. Pareiškėjui taikomas cirkuliacinės šilumos mokestis, kuris reikalingas karštam vandeniui ruošti, nors tas karštas vanduo atjungtas prieš 1,5 metų. Pareiškėjas apskundė šiuos faktus atskiru skundu, tačiau Panevėžio apygardos administracinis teismas ne tik, kad jo nenagrinėjo, bet patingėjo perduoti bylą pagal teismingumą bendrosios kompetencijos teismui. Pareiškėjas teigia pats to negalėjęs atlikti, nes būtų pažeidęs bylos nepertraukiamumo principą.
28. Pareiškėjas nurodo, kad bylą nagrinėjusios teisėjos padarė pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą. Teismo teisėjų nekompetenciją įrodo jam skirta 100 Eur bauda už pažangos reikalavimą teismuose, už privalomos teismui e-byloje įrangos turėjimą, didelės įstrižainės monitoriaus turėjimą. Du kartus apie nevyksiantį teismo posėdį pareiškėjas sužinojo likus 15 minučių iki posėdžio, nors Savivaldybės atstovė apie tai buvo informuota ir į teismą nebuvo atvykusi. Teisėjos nenusišalino, byla buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, bylos nagrinėjimas buvo vilkinamas ir truko beveik 1,5 metų.
29. Atsakovas ir atsakovo atstovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
30. Administracija nurodo, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su skundžiamu teismo sprendimu, vadovaudamasis argumentais dėl tos pareiškėjo 2020 m. kovo 6 d. skundo dalies, kuri teismo 2020 m. balandžio 7 d. nutartimi buvo nepriimta ir laikyta nepaduota, todėl nėra pagrindo naikinti teismo sprendimą. Byla buvo nagrinėjama pagal priimtą pareiškėjo skundo dalį, atsakovai teikė atsiliepimą, teismas priėmė sprendimą, todėl pareiškėjo argumentai, kad teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir įvertino ne visus pateiktus įrodymus yra nepagrįstas. Atsakovas pakartoja bylai reikšmingas aplinkybes, teisinį reglamentavimą ir visiškai sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir priimtu sprendimu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos sprendimo, priimto nepasiturinčiam asmeniui teikiamos socialinės paramos klausimu, pagrįstumo bei teisėtumo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir turtinės žalos, atsiradusios dėl Panevėžio miesto savivaldybės tarnautojų veiksmų, atlyginimo.
32. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovų atsikirtimus į skundą, įvertinęs bylos esančius įrodymus bei skundžiamu sprendimu konstatavęs Administracijos 2020 m. vasario 12 d. rašto teisėtumą, pareiškėjo skundą atmetė. Pirmosios instancijos teismas taip pat netenkino išvestinio pareiškėjo skundo reikalavimo įpareigoti atlikti veiksmus, o, nenustatęs Administracijos neteisėtų veiksmų, atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.
33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, laikosi pozicijos, jog teismas neatskleidė bylos esmės, nepaisė sąžiningumo, protingumo, atidumo, socialinio jautrumo principų ir padarė proceso teisės normų pažeidimus (pažeidė ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatą, byla buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo (teisėjos nenusišalino), bylos nagrinėjimas buvo vilkinamas ir truko beveik 1,5 metų)
34. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai; teismas taip pat patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 140 str. 2 d.).
35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nurodytas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punkte, t. y. bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas.
36. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Pareiškėjas tokio savo vertinimo apeliaciniame skunde nedetalizavo, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, be kita ko, Regionų apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 4 d. ir 2020 m. rugsėjo 10 d. nutartis, kuriomis buvo sprendžiami pareiškėjo pareikštų nušalinimų bylą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai (teismui) klausimai, konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teisėjos buvo šališkos. Vien subjektyvi pareiškėjo nuomonė apie bylą nagrinėjančių teisėjų darbą nėra pakankamas pagrindas laikyti jas šališkomis.
37. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2021 m. birželio 28 d. pateikė naujus įrodymus – 2021 m. birželio 21 d. vykusio pokalbio telefonu garso įrašą, kuriame buvo teismo prašoma atsiųsti skundžiamą teismo sprendimą su originaliais teisėjų parašais (metaduomenimis), teisėjų parašų metaduomenų lentelės kopiją bei skundžiamo sprendimo paskutinio lapo kopiją, kurie, anot pareiškėjo, patvirtina procesinius pažeidimus, neteisėtos teismo sudėties faktą, teisėjos aplaidų darbą. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, atsižvelgdama į tai, kad tokių įrodymų pateikimo būtinybė tinkamai bylą išnagrinėti nėra akivaizdi, nenustatė ir nemato pagrindo prie bylos prijungti bei tirti naujai pateiktus įrodymus.
38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad egzistuoja ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas absoliutus skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindas – sprendimas yra be motyvų.
39. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją). EŽTT praktikoje pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1520-662/2020 ir kt.). Vien tam tikrų argumentų neaptarimas teismo procesiniame dokumente, savaime negali būti tapatinamas su motyvų nebuvimu teismo procesiniame sprendime apskritai.
40. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nustatė ir išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su teismo 2020 m. balandžio 7 d. nutartimi priimtais pareiškėjo skundo reikalavimais (panaikinti Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2020 m. vasario 12 d. raštą, įpareigoti Administraciją atlikti veiksmus, priteisti iš Savivaldybės 14 142 Eur turtinės žalos atlyginimą), įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), atsakė į pagrindinius pareiškėjo argumentus, pasisakė, kokie teisės aktai taikytini spręstinam ginčui, taigi sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai.
41. Kaip jau buvo minėta, šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas – Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2020 m. vasario 12 d. rašto pagrįstumas ir teisėtumas, įpareigojimas Administraciją atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, t. y. skirti pareiškėjui vienkartinę pašalpą bei ją padidinti iki 259 Eur, bei priteisti iš Savivaldybės 14 142 Eur turtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs Administracijos 2020 m. vasario 12 d. rašto turinį, sprendė, jog Administracija tinkamai taikė ginčo santykius reguliuojantį teisinį reglamentavimą (VAĮ 14 str. 5 d. 4 p., Taisyklių 35, 37 p.), pagrįstai nepriėmė sprendimo dėl pareiškėjo reikalavimų, dėl kurių teisines pasekmes sukuriantis sprendimas buvo suformuluotas Administracijos Socialinių reikalų skyriaus 2020 m. sausio 28 d. rašte. Teismas pažymėjo, kad Administracija 2020 m. vasario 12 d. rašte pateikė išaiškinimą, kaip socialinės paramos teisinių santykių srityje veikiantis viešojo administravimo subjektas, aiškino ir taikė Aprašo 73 punkte įtvirtintas termino skaičiavimo taisykles, kuriomis vadovaujantis buvo priimtas sprendimas, išdėstytas 2020 m. sausio 28 d. rašto 2 punkte. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių šios pirmosios instancijos teismo išvados turėtų būti pripažintos neteisingomis.
42. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs Administracijos 2020 m. vasario 12 d. raštą teisėtu, netenkino išvestinio pareiškėjo skundo reikalavimo įpareigoti Administraciją atlikti veiksmus – skirti pareiškėjui vienkartinę pašalpą bei ją padidinti iki 259 Eur, o, nenustatęs Administracijos neteisėtų veiksmų, atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde kritikuodamas tiek pirmosios instancijos teismo sprendimą (nėra atsižvelgta į jo nurodytus motyvus, nebuvo realiai įvertintos pareiškėjo gyvenimo sąlygos, sveikatos pokyčiai ir formaliai vadovautasi teisės aktais, kurie iš esmės prieštarauja Konstitucijos nuostatoms), tiek atsakovų veiksmus (neįsigilino į realią padėtį, kad pareiškėjas, esant tokiai socialinei rūpybai ir materialinei padėčiai, negali patenkinti savo būtiniausių poreikių, o augantys įsiskolinimai jį gniuždo morališkai, skurdina, priimtas formalus ir neteisingas sprendimas dėl prašymo dėl vienkartinės pašalpos skyrimo ir socialinės pašalpos padidinimo), nurodo abstraktaus pobūdžio argumentus, dėl kurių nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, tačiau vien tik abstrakčių ir deklaratyvių pareiškėjo nusiskundimų dėl nepakankamo socialinės paramos dydžio, netinkamai vykdomos socialinės rūpybos, nepakanka atsakovų neteisėtiems veiksmams pagrįsti.
43. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl nepakankamos socialinės paramos ir dėl to jo patirtos turtinės žalos yra nepagrįsti. Tokio vertinimo nekeičia ir prie bylos prijungti pareiškėjo 2021 m. lapkričio 18 d. bei 2022 m. vasario 10 d. pateikti nauji įrodymai.
44. Teisėjų kolegija pažymi, kad Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. balandžio 7 d. nutartimi pareiškėjo skundo dalį dėl Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2020 m. sausio 28 d. rašto Nr. Sr-518 (25.1.11E) „Dėl prašymo / skundo nagrinėjimo“, 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. 20984 „Dėl teisės į būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas“ panaikinimo bei išvestinio reikalavimo nedelsiant teikti būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas laikė nepaduota, o skundo dalį dėl Įstatymo 4, 7, 10, 12, 15, 22, 23, 30 straipsnių panaikinimo ir Savivaldybės įpareigojimo pakeisti teisinį reguliavimą ir su juo susijusius įstatymus, nutartis, sprendimus, aktus socialiai remtino asmens naudai, kaip nurodyta pareiškėjo skundo prašomosios dalies I-XIV punktuose, atsisakė priimti nagrinėti. Regionų apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. nutarties dalis atskiruoju skundu nebuvo apskųsta. Taigi, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti pareiškėjo argumentų, susijusių su Įstatymo straipsnių panaikinimu, Savivaldybės neįpareigojimu pakeisti piliečiams darantį žalą teisinį reguliavimą, nutartis, sprendimus, aktus socialiai remtino asmens naudai ir kt.
45. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.
46. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo panaikinti jam skirtą 100 Eur baudą. Byloje nustatyta, kad 110 Eur bauda pareiškėjui skirta Regionų apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. nutartimi, kuri Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartimi Nr. eAS-668-756/2020 buvo palikta nepakeista. Kadangi šioje byloje apeliacine tvarka yra tikrinamas pirmosios instancijos teismo 2021 m. gegužės 12 d. sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartis yra įsiteisėjusi, teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo pakartotinai nagrinėti pareiškėjo prašymo panaikinti jam skirtą baudą.
47. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 12 d. sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Veslava Ruskan