Civilinė byla Nr. 2A-1323-1012/2022

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-14476-2021-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.1; 1.3.2.11; 1.3.5.1; 1.3.5.10; 3.2.4.11; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 2 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Urmilos Valiukienės ir 
Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės, 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. K. ieškinius atsakovei valstybės įmonei „Oro Navigacija“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką išieškojimo, vidutinio darbo užmokesčio skirtumo priteisimo, šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimą atsiskaityti išieškojimo bei išeitinės išmokos priteisimo.

Apeliacinės instancijos teismas

nustatė:

I.                        Ginčo esmė

1.       Ieškovas V. K. 2021 m. gegužės 20 d. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas:
1) pripažinti jo atleidimą iš darbo atsakovės įstaigoje neteisėtu ir grąžinti jį į buvusias pareigas;
2) išieškoti iš atsakovės tenkantį vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką. Ieškinyje iš esmės nurodyta, kad:

1.1.                      Ieškovas nuo 2010 m. gruodžio 20 d. sudarytos darbo sutarties pagrindu dirbo pas atsakovę Strateginės plėtros ir tarptautinių programų skyriaus Tarptautinio bendradarbiavimo vadybininko pareigose. 2021 m. vasario 24 d. atsakovė elektroninio ryšių priemonėmis įteikė jam pranešimą dėl darbo sutarties nuo 2021 m. vasario 26 d. nutraukimo. Ieškovas mano, kad jo atleidimas yra neteisėtas dėl atsakovės padarytų eilės pažeidimų ir faktinio pagrindo atleidimui nebuvimo.

1.2.                      Ieškovas kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus darbo ginčų komisiją (toliau – DGK), prašydamas pripažinti atleidimą iš darbo be teisėto pagrindo bei pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką ir grąžinti į buvusias pareigas atsakovės įstaigoje; priteisti išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos; priteisti 3 000 Eur neturtinę žalą; priteisti
6 mėnesių (pareiginių) darbo užmokesčio dydžio išmoką.

1.3.                      DGK 2021 m. balandžio 21 d. sprendimu darbuotojo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.

1.4.                      2020 m. lapkričio 26 d. ieškovas buvo iškviestas į susitikimą, jo metu jam buvo pateiktas pasirašyti raštas, kuriame nurodyta darbo sutarties nutraukimo priežastis ir įstatymo norma, nurodytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas, darbo sutarties nutraukimo data. Pateiktas pasirašyti raštas buvo be registracijos numerio ir be datos, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo ir poįstatyminių aktų nuostatas. Pagal pas atsakovę galiojančią tvarką, visi dokumentai vidiniams adresatams, suteikus registracijos numerį ir datą, susipažinimui siunčiami elektroniniu formatu. Ieškovui ir vėliau nebuvo pateiktas joks dokumentas, turintis registracijos numerį ir datą.

1.5.                      Atsakovė nenustatė ir netaikė atleidžiamų darbuotojų atrankos kriterijų, funkcijų vertinimo metodikos ir vertinimo organizavimo tvarkos, dėl ko nepagrįsta, kokios pareigybės kelia grėsmę atsakovės veiklos tęstinumui, nepertraukiamumui ir yra perteklinės.

1.6.                      Per laikotarpį nuo 2020 m. lapkričio 26 d. iki 2021 m. vasario 26 d. raštiškai ar kitokia forma dėl pareigų siūlymo, kuriame būtų siūloma užimti kitas pareigas, ieškovas negavo. Atsakovė nesidomėjo, ar ieškovas per pastaruosius 10 metų neįgijo papildomo išsilavinimo, kvalifikacijos ir pan., ar norėtų užimti esančią laisvo darbo vietą. Ieškovo teigimu, įstaigoje 2020 m. gruodžio mėn. buvo neužimta 17 etatų, kurių dalies kvalifikacinius reikalavimus atitiktų pats ieškovas, tačiau jų jam atsakovė nesiūlė.

1.7.                      Atsakovė 2020 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. P-373 „Dėl etatų ir pareigybių naikinimo“, siekdama užtikrinti veiklos tęstinumą ir nepertraukiamumą, panaikino 4 etatus ir pareigybes, tarp kurių ir užimtas ieškovo. Ieškovo atleidimas grindžiamas darbo organizavimo pakeitimais, o ne siekiu užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą ir nepertraukiamumą. 4 eilinių specialistų pareigybių ir etatų panaikinimas niekaip negali būti vertintinas kaip darbo organizavimo įmonėje pakeitimas ar grėsmės įmonės veiklos tęstinumui ir nepertraukiamumui sumažinimas. Darbdavys neįvykdė ir nevykdė jokių realių struktūrinių (organizacinių) pokyčių, todėl ir šiuo požiūriu jo atleidimas iš darbo negali būti laikomas teisėtu.

1.8.                      Atsakovė 2020 m. lapkričio 26 d. pranešime Nr. 10-1667 „Dėl darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės“ nurodė, jog sprendimą lėmė dėl COVID-19 viruso plitimo skrydžių srautų ženklus sumažėjimas. Ieškovas atkreipia dėmesį, kad jis neatliko darbų susijusių su orlaivių aptarnavimu, bet vykdė funkcijas dėl dokumentų nagrinėjimo, ataskaitų teikimo, strategijų ar reikalingų įgyvendinti politikų analizės ir t. t., todėl ieškovo vykdytos funkcijos negali būti siejamos su įmonės veiklos apimtimi.

1.9.                      Ieškovo teigimu, jo atleidimo motyvai (darbo organizavimo pakeitimai, sunki įmonės ekonominė padėtis, darbo funkcijos tapimas pertekline) yra akivaizdžiai fiktyvūs, t. y. neatitinka jiems keliamo realumo ir objektyvaus pagrįstumo reikalavimo: eilinio darbuotojo – Tarptautinio bendradarbiavimo vadybininko – pareigybės ir etato, nesusijusio su atsakovės gamybos apimtimis, panaikinimas negali būti vertintinas kaip darbo organizavimo įmonėje pakeitimas ar grėsmės jos veiklos tęstinumui ir nepertraukiamumui sumažinimas. Įmonės finansinė situacija stabili, įmonė makroekonominę aplinką vertina optimistiškai, darbuotojų skaičius ir jų darbo užmokestis augo.

1.10.                      Ieškovo vykdytos Baltijos FOEB Valdymo biuro funkcijos yra nustatytos nacionaliniais (ir europiniais) teisės aktais bei tarpvalstybine sutartimi, jo pozicija yra reikšminga, ir negalėjo būti naikinama, nes projektai yra tęsiami, finansavimas nesumažintas ir nepanaikintas. Atsakovė toliau vykdo tarptautinio bendradarbiavimo vadybininko pareigybės apraše numatytas funkcijas, tuo tikslu nuo 2021 m. kovo 15 d. įdarbino kitą asmenį į kitas pareigas, kurio pareigų aprašyme nustatytos funkcijos yra beveik tapačios ar identiškos ieškovo vykdytoms, o dalį ieškovo vykdytų mokslinių tiriamųjų projektų darbų atsakovė perdavė kitiems darbuotojams.

2.       Atsakovė valstybės įmonė (toliau – VĮ) „Oro navigacija“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas bei pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, negrąžinti V. K. į darbą ir taikyti kitas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 218 straipsnyje numatytas pasekmes. Atsiliepimas į ieškinį iš esmės grindžiamas šiomis aplinkybėmis:

2.1.                      Ieškovo darbinė veikla apėmė dalyvavimą tarptautinėse programose, įvykių koordinavimą, informacijos rinkimą, apibendrinimą, sisteminimą bei jos perdavimą atsakovės darbuotojams, atsakingiems už sprendimų priėmimą, taip pat kitų jam darbdavio įgaliotų asmenų deleguotų funkcijų vykdymą, t. y. ieškovas vykdė tarptautinio bendradarbiavimo tarpininkavimo ir koordinavimo funkcijas.

2.2.                      2020 m. kilus pandemijai ir visame pasaulyje įvedus žmonių judėjimo ribojimus, užsidarius valstybių sienoms, kardinaliai pakito tarptautinio bendradarbiavimo, keitimosi informacija apimtys, forma ir turinys: iš viso nebeliko iki pandemijos pradžios reguliariai, po keletą ir daugiau dienų vykusių komandiruočių, kadangi susitikimai buvo perkelti į virtualią erdvę ir organizuojami skaitmeninių priemonių pagalba. Dėl nurodytų priežasčių iš esmės išnyko ieškovo vykdytų tarpininkavimo funkcijų poreikis, kadangi visi, už atsakovės atstovavimą tarptautiniuose formatuose tiesiogiai atsakingi darbuotojai, iš esmės minimaliomis laiko sąnaudomis ir esmingai neatsitraukdami nuo kitų tiesioginių pareigų, nuotoliniu būdu galėjo betarpiškai dalyvauti tarptautiniuose projektuose, susitikimuose ar konferencijose, kas iki pandemijos pradžios iš esmės buvo neįmanoma. Visa tai turėjo esminės įtakos atsakovės įgaliotų asmenų vykdomai tarptautinio bendradarbiavimo veiklai bei jos organizavimui.

2.3.                      Pažymėtina, kad 2021 m. vasario 24 d. ieškovui buvo įteiktas ne įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą, tačiau sprendimas dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 65 straipsnio 1 dalį. Ieškovas apie darbo sutarties nutraukimą buvo įspėtas 2020 m. lapkričio 26 d., o darbo sutartis su ieškovu nutraukta tik 2021 m. vasario 26 d., todėl DK nustatytų terminų buvo laikomasi.

2.4.                      2020 m. lapkričio 26 d. ieškovui buvo įteiktas įspėjimas dėl atleidimo iš darbo DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Įspėjime ieškovas ranka įrašė gavimo datą bei parašu patvirtino įspėjimo gavimą. Kartu ieškovui buvo įteikta ir įspėjimo kopija. Todėl nėra jokio pagrindo, atsakovės teigimu, kalbėti apie tai, kad įspėjimas ieškovui buvo įteiktas nesilaikant DK nustatytų reikalavimų. Be to, darbuotojui įteiktas įspėjimas turėjo ir datą, ir numerį, jie yra įrašyti ranka, ir buvo registruotas atsakovės dokumentų valdymo sistemoje.

2.5.                      Ieškovui pateiktame įspėjime buvo nurodyta, jog dėl informacijos apie laisvas pareigybes kreiptis į atsakovės Žmogiškųjų išteklių valdymo skyrių, o konkursines pareigybes sekti per sistemą http://portalas.vtd.lt. Pažymėtina, kad ieškovas per visą įspėjimo laikotarpį į atsakovės Žmogiškųjų išteklių skyrių nesikreipė, laisvomis pareigybėmis bei galimybe jas užimti nesidomėjo, jokių papildomų dokumentų, patvirtinančių jo kitokią kvalifikaciją nepateikė. Tai rodo, kad pats ieškovas nesirūpino savo darbo perspektyvomis ir visiškai nebuvo suinteresuotas tęsti darbo santykių su atsakove.

2.6.                      Atkreiptinas teismo dėmesys, jog DK 57 straipsnio 3 dalis reglamentuoja situaciją, kai perteklinę darbo funkciją atlieka keletas darbuotojų ir nustato, kaip darbdavys turėtų atsirinkti, kuriuos darbuotojus atleisti, o kuriuos palikti dirbti. Tik tokiu atveju yra nustatomi atrankos kriterijai. Ieškovo pareigybė pas atsakovę buvo viena, nebuvo kelių darbuotojų, iš kurių atsakovė būtų rinkusis. Todėl DK 57 straipsnio 3 dalis šiuo atveju nėra taikytina.

2.7.                      Pabrėžtina, kad nors tarptautinis bendradarbiavimas ir atsakovės dalyvavimas tarptautinėse organizacijose yra tęsiamas, tačiau konkrečiai ieškovo vykdytų tarptautinio bendradarbiavimo vadybininko funkcijų poreikis kardinaliai sumažėjo, dėl ko šios atsakovei tapo perteklinėmis, kas atitinkamai sąlygojo sprendimą imtis organizacinių veiklos pokyčių.

3.       Ieškovas V. K. 2021 m. spalio 8 d. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas:
1) iš atsakovės VĮ „Oro navigacija“ priteisti vidutinio darbo užmokesčio skirtumą; 2) šešių mėnesių vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką; 3) dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką DK 57 straipsnio 8 dalies pagrindu; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje iš esmės nurodė, kad:

3.1.                      2021 m. vasario 26 d. atsakovei nutraukus su ieškovu darbo sutartį, atsakovė neišmokėjo išmokos pagal DK 57 straipsnio 8 dalį, taip pat neįtraukė visų su darbo santykiais susijusių išmokų, dėl ko neteisingai apskaičiavo darbo užmokestį ir tuo pagrindu pilnai neatsiskaitė.

3.2.                      Nagrinėjant ginčą DGK, atsakovė ieškovui pateikė informaciją, susijusią su ieškovo vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimu. Atsakovės pateiktoje informacijoje akivaizdžiai matyti, kad ieškovui išmokėtos vidutinių darbo užmokesčio dydžio išmokos apskaičiuotos neįtraukiant visų piniginių išmokų už atliktą darbą, t. y. per paskutinius tris mėnesius iki darbo sutarties nutraukimo ieškovui be pareiginio darbo užmokesčio papildomai dar buvo išmokėta: 2020 m. gruodžio mėnesį 3 250 Eur dydžio išmoka, susijusi su SESAR projektais; 2021 m. sausio mėnesį 4 110,44 Eur dydžio suma, priklausanti pagal kolektyvinės sutarties nuostatas, viso 7 360,44 Eur.

3.3.                      2021 m. gruodžio 6 d. patikslinime dėl vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo nurodyta, jog įtraukiant visas ieškovo gautas pajamas (kartu su paminėtomis), jo dienos vidutinis darbo užmokestis yra ir turėjo būti 304,28 Eur. Tuo tarpu atsakovė, neįtraukdama minėtų sumų, klaidingai skaičiavo dienos vidutinį darbo užmokestis, kuris, jos skaičiavimu, buvo tik 163,12 Eur, t. y. 141,16 Eur mažiau nei faktiškai turėjo būti. Vertinant tai, kad atsakovė išeitinę išmoką skaičiavo ne nuo 304,28 Eur, o nuo 163,12 Eur, skirtumas už 105 darbo dienas sudarytų 14 821,80 Eur. Todėl atsakovė, išmokėdama ieškovui išeitinę išmoką, papildomai neišmokėjo jam 14 821,80 Eur.

3.4.                      Ieškovas taip pat nurodo, kad atleidimo iš darbo dieną jam buvo išmokėta penkių vidutinių jo darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka. Susipažinus su atsakovės pateiktais dokumentais, suprato, kad atleidimo iš darbo dieną jam buvo išmokėta ne išeitinė išmoka pagal DK 57 straipsnio 8 dalį, bet pagal kolektyvinės sutarties 65.5 punktą numatyta išeitinė išmoka – kad nutraukus darbo sutartį darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės ar darbdavio bankroto atveju, atleistam darbuotojui, priklausomai nuo jo nepertraukiamo darbo stažo įmonėje, išmokama išeitinė išmoka, kuri ieškovui yra 5 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio. Ieškovo atleidimo įsakyme nurodyta, kad jam išmokama tokio dydžio išeitinė išmoka, be aiškaus jos detalizavimo, t. y. nenurodant jos išmokėjimo pagrindo, t. y. ar ji mokama pagal kolektyvinės sutarties punktą ar pagal DK 57 straipsnio 8 dalį. Ieškovo manymu, jam išmokėta išeitinė išmoka pagal minėtą kolektyvinės sutarties nuostatą, neišmokant DK 57 straipsnio 8 dalyje numatytos išmokos. Minėtu straipsniu ieškovui turi būti išmokėta 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka, t. y. iš viso 7 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka.

4.       Atsakovė VĮ „Oro navigacija“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė 2021 m. spalio 8 d. ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas bei sujungti civilines bylas pagal ieškovo pareikštus ieškinius ir jas nagrinėti kartu. Atsiliepimas į ieškinį iš esmės grindžiamas šiomis aplinkybėmis:

4.1.                      Ieškovo nurodytos sumos neturi būti įtrauktos skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį, atsižvelgiant į tai, jog 3 250 Eur suma išmokėta kaip metinė premija, o 4 110,11 Eur – nėra darbo užmokestis, bet susijusi su kelionių išlaidoms kompensuoti ir darbuotojo atostogomis.

4.2.                      Darbuotojui atleidimo dieną buvo išmokėta 5 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka (dėl to ginčo nėra). Tai buvo padaryta pagal kolektyvinės sutarties nuostatas, nes jos gerino darbuotojo padėtį lyginant su DK esančiu normatyvu. Darbdavys galėjo rinktis; prievolės, mokėti išeitinę atleidžiamam darbuotojui ir pagal kolektyvinės sutarties nuostatas, ir pagal DK normą, įstatymas nenumato. Kolektyvinė sutartis niekada nenumatė ir nenumato, jog ši išmoka yra papildoma ir mokama kartu su DK 57 straipsnio 8 dalies numatyta išeitinė išmoka. Taigi, su ieškovu yra tinkamai ir pilnai atsiskaityta.

5.       Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nutartimi civilinės bylos pagal minėtus ieškinius buvo sujungtos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. vasario 25 d. sprendimu sujungtoje byloje ieškovo reikalavimų netenkino. Priteisė atsakovei VĮ „Oro navigacija“ iš ieškovo V. K. 
2 000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

7.       Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad ieškovas 2010 m. gruodžio 20 d. pasirašytos neterminuotos darbo sutarties Nr. 741 pagrindu įsidarbino pas atsakovę, o nuo 2018 m.
kovo 12 d. ieškovas atsakovės įstaigoje pradėjo vykdyti Tarptautinio bendradarbiavimo vadybininko Strateginės plėtros ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriuje funkcijas. 2020 m. lapkričio 26 d. įsakymu atsakovė priėmė sprendimą naikinti dalį pareigybių atsižvelgiant į COVID-19 pandemijos sukeltus pokyčius ir mažinti darbuotojų skaičių, viena jų – ir ieškovo užimta pozicija. Tą pačią dieną ieškovui pasirašytinai įteiktas pranešimas Nr. 10-1667 dėl darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės, kuriuo jis buvo įspėtas dėl atleidimo iš darbo DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu nuo 2021 m. vasario 26 d. Darbo sutartis su ieškovu nutraukta 2021 m. vasario 26 d. minėtame pranešime (įspėjime) nurodytu pagrindu. Apie tai ieškovas informuotas 2021 m. vasario 24 d. pranešimu Nr. DS-1820.

8.       Ieškovas ginčija darbo sutarties su juo nutraukimą, teigdamas, kad atsakovė pažeidė įspėjimo terminą, neatliko jai tenkančios pareigos pasiūlyti laisvas pareigybes, pažeidė atleidžiamų darbuotojų atrankos reikalavimus, nes jų nenustatė ir netaikė, o atsakovės atlikti darbo organizavimo pakeitimai ir galimi to pokyčiai yra fiktyvūs.

9.       Byloje nedviprasmiškai nustatyta, kad 2020 m. lapkričio 26 d. pranešimas (įspėjimas) turi datą, numerį, jie yra įrašyti ranka ir registruoti atsakovės dokumentų valdymo sistemoje, šio dokumento kopija ieškovui įteikta tą pačią dieną pasirašytinai, jam nurodant įteikimo datą ir nenurodant jokių pastabų dėl jo. Darbdaviui tenkanti pareiga pateikti darbuotojui rašytinės formos įspėjimą buvo įgyvendinta tinkamai, įspėjimo turinys aiškus bei suprantamas. Nėra jokių teisinių prielaidų sutikti su ieškovu dėl to, kad įspėjimas jam buvo įteiktas tik 2021 m. vasario 24 d., t. y. dvi dienos iki darbo sutarties nutraukimo. Tai yra skirtingo turinio ir skirtingos teisinės prigimties dokumentai.

10.       Ieškovui įteiktame pranešime dėl darbo sutarties nutraukimo, be kita ko, nurodyta, kad dėl informacijos apie laisvas pareigybes prašoma kreiptis į Žmogiškųjų išteklių valdymo skyrių arba sekti konkursines pareigybes sistemoje http://portalas.vtd.lt. Šiuo darbdavys užtikrino atleidžiamam darbuotojui jo teisę rinktis galimą kitą jį tenkinančią poziciją ir išreikšti savo sutikimą dėl jos užėmimo. Darbdavys sudarė sąlygas darbuotojui rinktis jam tinkančią laisvą poziciją, išreikšti asmeninį suinteresuotumą ir būtiną sutikimą tam, tačiau ieškovas liko pasyvus, nesirūpino darbo perspektyvomis, neišreiškė asmeninio noro dalyvauti konkursinėse pozicijose, o toks dalyvavimas priklausė išimtinai nuo jo pasirinkimo ir išreikštos valios, gebėjimo ir turimos kvalifikacijos.

11.       DK 57 straipsnio 3 dalis reglamentuoja situaciją, kuomet darbdavys turi patvirtinti darbuotojų atrankos kriterijus, ji susijusi su aplinkybe, kuomet perteklinę darbo funkciją atlieka keletas darbuotojų. Nustatyta, ir pats ieškovas posėdžio metu pripažino, kad įvardinta ieškovo pareigybė atsakovės įstaigoje buvo viena, ši pozicija buvo patikėta tik ieškovui, nebuvo kitų asmenų ją atliekančių ir kuriems ji buvo patikėta, todėl nustatyti atrankos kriterijus tokio darbuotojo atleidimo momentu darbdavys neprivalėjo.

12.       Teismas sutiko su atsakovės atsiliepimų argumentais, kad ieškovo vykdytų funkcijų nereikalingumą sąlygojo iš esmės nuo atsakovės valios nepriklausantys, globalūs tarptautinių ryšių ir tarptautinio bendradarbiavimo formos ir formato pokyčiai, kuriuos nulėmė dėl
COVID-19 viruso plitimo paskelbta pasaulinė pandemija. Teismas įvertino šią aplinkybę, darydamas išvadą, kad dėl to sąlygoti pokyčiai atsakovės veikloje ir jos atlikta struktūrinė įstaigos pertvarka buvo reali ir objektyviai būtina.

13.       Iki COVID-19 pandemijos ir įvesto karantino ieškovas reguliariai buvo siunčiamas į užsienio komandiruotes tam tikrų užduočių atlikimui, kurios iš esmės susiję su bendrų klausimų derinimu, informacijos rinkimu, po kurių jis teikdavo atsakovei ataskaitas, pranešimus. Prasidėjusi pandemija ženkliai pakoregavo šią situaciją. Sutiktina su atsakovės teiginiais, kad gyvų susitikimų faktiškai neliko, kad visas darbas, kurį kuravo ieškovas, buvo perkeltas į virtualią erdvę. Tokio formato renginiuose nereikėjo tarpininkų. Atsakovės pateikti duomenys rodo, kad susitikimų kiekis ir susitikimų trukmė mažėjo, o tai sąlygojo ir dalies ieškovo vykdytų funkcijų nereikalingumą. Tarptautinis bendradarbiavimas ir atsakovės dalyvavimas tarptautiniuose organizacijose tebevyksta, tačiau atsakovės pateikti duomenys besąlygiškai patvirtina, kad tai vyksta kitu lygmeniu – per skyrių, departamentų vadovus ir jiems pavaldžius darbuotojus, ministerijų lygmeniu. Atsakovės vykdoma veikla sustyguota ir vykdoma koncentruotai, atsiribojant nuo papildomo, nebūtino koordinavimo, kurio dalimi buvo ieškovas. Tokiu būdu nėra pakankamo pagrindo išvadai, kad ieškovo pareiginė pozicija ir jo funkcijos atsakovės įstaigoje faktiškai išlikę visa apimtimi ir tėra tik perskirstytos kitiems asmenims.

14.       Ieškovo nurodoma 4 110,44 Eur dydžio suma, sumokėta jam 2021 m. sausio mėn. pagal kolektyvinę sutartį, kuri, kaip matyti iš esančių duomenų, yra susijusi su kelionės išlaidų kompensavimu ir priedu prie kasmetinių atostogų, nepatenka į DK 139 straipsnyje numatytą darbo užmokesčio sudėtinę dalį. Tai yra tikslinė išmoka, susijusi su tam tikrų garantijų darbuotojui teikimu. Ieškovo nurodyta 3 250 Eur dydžio įmoka už 2020 m. gruodžio mėn. yra metinė skatinamoji premija, mokama darbuotojui darbdavio prerogatyva ir diskrecijos teise ne sistemingai, todėl tai nėra ta premija, kuri įvardinta DK 139 straipsnio 2 dalies 6 punkte. Atlikus paskaičiavimus, manytina, kad atsakovė, skaičiuodama vidutinį darbo užmokestį ieškovui, gruodžio mėnesio premiją įtraukė į bendrą sumą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15.       Ieškovas V. K. apeliaciniu skundu prašo 2022 m. vasario 25 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti pilna apimtimi bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1.                      Apeliantas atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apelianto atleidimo iš darbo teisėtumo klausimą, tinkamai ir pagrįstai neįvertino atsakovo struktūrinių pertvarkymų realumo, tikslingumo ir pagrįstumo. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių ištirti ir nustatyti, ar atsakovės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą pagrįsti darbo sutarties su apeliantu nutraukimą.

15.2.                      Tiek atsakovė akcentavo, tiek ir pirmosios instancijos teismas sprendė, jog esminė priežastis, kuri lėmė atsakovo pertvarką buvo neva COVID-19, kuris įtakojo įprasto gyvenimo pasikeitimą, t. y. ir darbuotojų skaičiaus mažėjimą. Visgi, šią visiškai nelogišką ir realios faktinės situacijos neatitinkančią aplinkybę paneigia net viešai prieinami duomenys, jog darbuotojų skaičius yra nekintantis ir netgi stabiliai augantis. Bendrai turimo etatų skaičiaus įmonė nemažina, o netgi sistemingai ir nuolatos didina. Taigi, įmonė negalėjo struktūrinės pertvarkos daryti dėl COVID19, nes būtų sistemingai mažinamas visų darbuotojų skaičius dėl kilusios pandemijos, kuri tęsiasi iki šiol. Visgi, situacija yra visiškai priešinga, nes bendras darbuotojų skaičius auga net pandeminiu laikotarpiu, todėl akivaizdu, kad atsakovas nėra ypatingai įtakotas COVID-19 ir jo keliamos grėsmės.

15.3.                      Be to, COVID-19 yra tik laikinas reiškinys, kuris nesitęsia nuolatos, tačiau struktūros pertvarkymai buvo daromi ne laikino, o nuolatinio pobūdžio, bent jau taip teigia atsakovė, todėl akivaizdu, kad jie negalėjo būti siejami su COVID-19, kuris yra laikino pobūdžio veiksnys, kuriam išnykus ar nuolatos keičiantis, galima grįžti prie įprasto darbo, kuomet pandemija yra pasibaigusi.

15.4.                      Atsakovė, įteikdama įspėjimą, neatskleidė, kaip paskirstys apelianto darbo funkcijas kitiems darbuotojams ir darbo sutartį su apeliantu nutraukė neatlikusi lygiavertes funkcijas vykdžiusių darbuotojų atrankos (DK 64 straipsnio 2 dalis).

15.5.                      Pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą bei neteisėtą teismo sprendimą, kadangi netinkamai nustatęs apelianto darbo pareigas ir funkcijas nepagrįstai sprendė apie neva jų esamą sumažėjimą bei apelianto negalėjimą vykdyti jų toliau. Pabrėžtina, jog apeliantas buvo ne tarpininkas, o ėjo VĮ „Oro navigacija“ Strateginės plėtros ir tarptautinių programų skyriaus Tarptautinio bendradarbiavimo vadybininko pareigas, kurių aprašo nei viename punkte nėra nustatytos vykimo į tarptautinius susitikimus ar tarpininkavimo funkcijos. Apeliantas ne tik, kad nebuvo tarpininkas, tačiau jo pareigybės palyginti žymiai didesnė dalis atliekamų funkcijų buvo atliekamos atsakovės viduje, o ne tarptautiniuose susitikimuose ir renginiuose.

15.6.                      Atsakovė nepateikė jokių rašytinių duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad apelianto pareigybė tapo pertekline. Jeigu ir sumažėjo faktinis apelianto susitikimų fiziniu būdu kiekis ar laikas, tai byloje nebuvo paneigta aplinkybė, jog jis susitikimuose negalėjo dalyvauti nuotoliniu būdu. Be to, kontaktiniu būdu vykdomi susitikimai nesudaro pagrindinių ir esminių apelianto darbo funkcijų, o buvo tik viena iš jo darbo funkcijų.

15.7.                      Be to, darbdaviui tenka pareiga išnaudoti visas galimybes perkelti darbuotoją į kitą darbą jo sutikimu, tačiau pirmosios instancijos teismas šią pareigą nepagrįstai perkėlė apeliantui, kadangi teigė, jog jis nesikreipė į Žmogiškųjų išteklių valdymo skyrių arba nesiekė sekti konkursinės pareigybės sistemoje darbo vietų. Tokiais pirmosios instancijos teismo išaiškinimais ne tik, kad yra perkeliamos darbdavio pareigos darbuotojui, tačiau yra prieinama nepagrįstų išvadų. Apeliantas turėjo būti perkeliamas į kitą darbo vietą dėl jo pareigybės naikinimo, todėl jis neprivalėjo dalyvauti konkurse dėl kitų pareigų.

15.8.                      Pirmosios instancijos teismas 4 081,44 Eur išmoką prie kasmetinių atostogų netinkamai įvardijo kaip papildomą socialinę garantiją. Tuo tarpu išmoka prie kasmetinių atostogų savo prigimtimi yra ekonominė sąlyga, susijusi su darbuotojo išdirbtų metų skaičiumi, t. y. darbdavio siekiu įvertinti finansine išraiška darbuotojo lojalumą ir atsidavimą siekiant įmonės tikslų.

15.9.                      Pirmosios instancijos teismas sprendė ir tai, kad ieškovo nurodyta 3 250 Eur dydžio įmoka už 2020 m. gruodžio mėn. yra metinė premija, kuri, darbdavio teigimu, šiuo konkrečiu atveju yra skatinamoji, kurią jis gali mokėti savo nuožiūra ir savo pasirinkimu arba nemokėti. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra iš esmės klaidinga. Minėta premija nebuvo skatinamoji ir nebuvo mokama darbdavio prerogatyva. Tai išmoka, kuri buvo mokama už apelianto pasiektus rezultatus Europos Sąjungos finansuojamuose projektuose,
t. y. tai yra mokėjimas už jau atliktą konkretų darbo rezultatą.

15.10.                      Kolektyvinėje sutartyje šalys sutarė dėl papildomų garantijų, DK 57 straipsnio 8 dalies atžvilgiu. Kolektyvinės sutarties 65.5 punktas numato, kad nutraukus darbo sutartį darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės ar darbdavio bankroto atveju, atleistam darbuotojui, priklausomai nuo jo nepertraukiamo darbo stažo įmonėje, išmokama išeitinė išmoka, kuri ieškovui yra 5 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio. Ši išeitinė išmoka savo prigimtimi laikytina savarankiška papildoma garantija atleidžiamam darbuotojui. Tuo tarpu DK 57 straipsnio 8 dalyje nustatyta dviejų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka yra privaloma darbdavio pareiga prieš atleidžiamą darbuotoją ir turi būti atsakovės išmokėta ieškovui.

15.11.                      Tinkamai neatsiskaičiusi su apeliantu V. K., VĮ „Oro navigacija“ turi prisiimti DK 147 straipsnio 2 dalyje numatomas pasekmes – mokėti netesybas.

15.12.                      Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties turinio yra spręstina, kad nebuvo pareikštas prašymas dėl bylų sujungimo civilinių bylų skyriaus pirmininkui, todėl buvo pažeisti norminių teisės aktų reikalavimai, kurie reglamentuoja civilinį procesą. Tai, apelianto nuomone, sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

16.       Atsakovė VĮ „Oro navigacija“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą ir prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, negrąžinti V. K. į darbą ir taikyti kitas DK 218 straipsnyje numatytas pasekmes. Atsiliepime nurodė, kad:

16.1.                      Pagal atsakovės įstatus, būtent įmonės vadovas tvirtina įmonės padalinių ir pareigybių nuostatus, steigia ir naikina etatus, priima ir atleidžia darbuotojus. Taigi įsakymą dėl apelianto etato ir pareigybių naikinimo, o vėliau sprendimą dėl atleidimo pagrįstai priėmė atsakovės vadovas.

16.2.                      Apelianto vykdytos funkcijos (tiek, kiek jų šiuo metu yra likę) yra pilnai realizuojamos per skyriaus, kuriame dirbo apeliantas, vadovo bei tiesiogiai atstovavimo funkcijas tarptautinėse institucijose vykdančių asmenų pareigybes. Todėl joks papildomas žmogus atsakovei nėra reikalingas. Dėl nurodytų priežasčių nėra jokių abejonių dėl teismo išvados, kad atsakovės struktūriniai pertvarkymai buvo įforminti kompetenciją turinčio valdymo organo sprendimu ir šis sprendimas yra realiai vykdomas.

16.3.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys patvirtina, kad teismas nustatė ir įvertino visumą apelianto vykdytų darbo funkcijų, o tada, atsižvelgiant į konkrečių funkcijų turinį bei esmę, tam tikrą jų dalį apibūdino, kaip tarpininkavimą. Šiuo atveju aplinkybė, jog apelianto pareigybės aprašyme nebuvo pažodžiui įrašyta tarpininkavimo funkcija, neturi jokios įtakos ir nepaneigia teismo padarytos išvados pagrįstumo.

16.4.                      Prasidėjus pasaulinei pandemijai, jokių komandiruočių ir gyvų susitikimų nebeliko, nes visas darbas buvo perkeltas į virtualią erdvę bei organizuojamas nuotoliniu būdu. Nuotolinės komunikacijos praktika reikšmingai sumažino susirinkimų trukmę, dėl ko tam tikruose susitikimuose galėjo betarpiškai dalyvauti atsakovę tiesiogiai atstovaujantys asmenys. Nurodytos priežastys sąlygojo didžiosios dalies iki tol apelianto vykdytų darbo funkcijų nereikalingumą.

16.5.                      COVID-19 viruso sukeltos pandemijos laikinumo faktorius savaime neturi jokios įtakos atsakovės priimto sprendimo dėl organizacinių pertvarkymų pagrįstumo vertinimui. Akcentuotina, kad svarbi priežastis imtis organizacinių pertvarkymų buvo ne pati pandemija, tačiau pandemijos sąlygoti veiksniai – tarptautinio bendradarbiavimo formos ir formato pokyčiai, dėl kurių reikšmingai sumažėjo apelianto vykdytų darbo funkcijų apimtis.

16.6.                      Pas atsakovę iš viso dirba apie 300 darbuotojų. Dėl tokio didelio darbuotojų skaičiaus, natūralu, kad nuolat vyksta personalo kaita. Tačiau darbuotojų skaičiaus dinamika pati savaime neturi ir negali turėti jokios įtakos tarp šalių kilusio ginčo išsprendimui, kadangi bendro darbuotojų skaičiaus pokytis, ryšium su apelianto atleidimu, būtų reikšmingas tik tuo atveju, jeigu visi nauji darbuotojai būtų priimti į tokias pareigas, kurias būtų galėjęs eiti apeliantas. Tačiau tokių aplinkybių apeliantas neįrodinėja.

16.7.                      Pabrėžtina, kad Tarptautinės plėtros ir programų skyriuje Tarptautinio bendradarbiavimo vadybininko pareigybė buvo tik viena ir ją iki atleidimo vykdė apeliantas. Taigi sprendžiant darbo sutarties nutraukimo dėl organizacinių pertvarkymų klausimą, nebuvo kelių darbuotojų, iš kurių darbdavys būtų turėjęs rinktis. Todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo nustatyti atrankos kriterijus.

16.8.                      Apeliantas aplinkybe dėl esą netinkamo įspėjimo turinio, kiek tai nebuvo susiję su įspėjimo data ir numeriu, pirmosios instancijos teisme nesirėmė ir jos neįrodinėjo. Tokiu būdu apeliantas iš esmės įrodinėja ir remiasi naujomis aplinkybėmis, dėl kurių neturėjo galimybės pasisakyti atsakovė, o taip pat jų nevertino pirmosios instancijos teismas. Taigi tokiu būdu apeliantas bando nepagrįstai išplėsti apeliacinio proceso ribas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis), todėl šie argumentai turi būti palikti nenagrinėti.

16.9.                      Byloje nėra ginčo dėl to, jog apeliantas ne tik buvo informuotas ir žinojo, kur ir kaip jis gali gauti bei sekti informaciją apie laisvas darbo vietas, bet ir operavo informacija apie laisvas pareigybes. Todėl teismas pagrįstai priėjo išvados, kad darbdavys užtikrino atleidžiamam darbuotojui jo teisę rinktis galimą kitą jį tenkinančią poziciją ir išreikšti savo sutikimą dėl jos užėmimo.

16.10.                      Šio ginčo atveju apelianto atleidimą iš pareigų lėmė ne darbdavio reorganizavimas ar kitokie įmonės struktūriniai pertvarkymai (skyriaus ar departamento, kuriam priklausė ieškovas, panaikinimas), tačiau visai kiti su tuo nesusiję ir savarankiški veiksniai – pandemijos sąlygoti darbo organizavimo pakeitimai. Tuo tarpu atsakovės struktūriniai pertvarkymai buvo atlikti gerokai po apelianto atleidimo, kuomet atsakovės valdyba nutarimu pakeitė iki tol galiojusią įmonės organizacinę struktūrą.

16.11.                      Apeliacinio skundo teiginiai, esą 3 250 Eur premija turėtų būti laikoma išmoka už apelianto darbo rezultatus, pasiektus dalyvaujant SESAR 2020 W2 programoje, yra visiškai nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys, jog nei dalyvavimas šioje programoje, nei užmokestis už ją su darbuotoju jokiu atskiru susitarimu derinti nebuvo. Deklaracijų ir(ar) ataskaitų apie veiklą tarptautiniuose formatuose rengimas savaime pateko į apelianto darbo funkcijas ir tą jis darydavo subordinaciniais tikslais. Darbdavio iniciatyva darbuotojui išmokėta vienkartinė 3 250 Eur premija buvo skatinamoji ir ji nebuvo skirta nei atsikaityti už atliktą darbą, nei už papildomų pareigų vykdymą.

16.12.                      2021 m. sausio mėn. apeliantui darbdavys išmokėjo 4 110,44 Eur kompensaciją pagal kolektyvinės sutarties 51.2 punktą, kuri vieną kartą per kalendorinius metus skiriama visiems kasmetinių atostogų einantiems darbuotojams, kai suteikiamų atostogų trukmė ne trumpesnė, kaip dešimt darbo dienų. Kaip aukščiau, taip ir šiuo atveju aptariama suma nepatenka į vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimą, kadangi tai nėra mokėjimas už darbą.

16.13.                      Kolektyvinė sutartis darbuotojui suteikė kur kas palankesnes garantijas nutraukiant darbo sutartį darbdavio inciatyva be darbuotojo kaltės, nei tos, kurias numato DK 57 straipsnio
8 dalis. Pažymėtina, kad kolektyvinės sutarties 65.5 punktas niekada nenumatė ir nenumato, jog jame nurodyta išmoka yra papildoma ir mokama kartu su DK 57 straipsnio 8 dalimi numatyta išeitinė išmoka. Taigi, su apeliantu buvo tinkamai ir pilnai atsiskaityta.

16.14.                      Teismo žinioje buvusios civilinės bylos pagal ieškovo 2021 m. gegužės 20 d. ir spalio 8 d. ieškinius buvo sujungtos ne teismo inciatyva, tačiau šalių prašymu. Atsakovė dėl bylų sujungimo tikslingumo pasisakė 2021 m. lapkričio 3 d. atsiliepime. Tuo tarpu apeliantas prašymą dėl bylų sujungimo išreiškė teismo posėdžio metu. Aukščiau nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad bylų sujungimo klausimas buvo išspręstas pačiam apeliantui realizavus CPK 136 straipsnio 1 dalyje jam suteiktą teisę.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

17.       Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo 2022 m. vasario 25 d. sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovo ieškinys ir priteistos atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidos, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. – pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).

18.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

19.       Byloje surinkti rašytiniai įrodymai, šalių paaiškinimai patvirtina, kad:

19.1.                      Ieškovas VĮ „Oro navigacija“ dirbo nuo 2010 m. gruodžio 20 d.; 2018 m. kovo 12 d. atliktas darbo sutarties pakeitimas, pagal kurį ieškovas perkeltas į Strateginės plėtros ir tarptautinių programų skyrių, Tarptautinio bendradarbiavimo vadybininko pareigas.

19.2.                      2020 m. lapkričio 26 d. ieškovui buvo įteiktas įspėjimas dėl atleidimo iš darbo
DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

19.3.                      2021 m. vasario 26 d. ieškovas atleistas iš darbo įspėjime nurodytu pagrindu. Ieškovui, vadovaujantis pas atsakovę galiojančia kolektyvine sutartimi, buvo išmokėta 5 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija.

19.4.                      Ieškovas kreipėsi į DGK, prašydamas pripažinti atleidimą iš darbo be teisėto pagrindo bei pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką ir grąžinti į buvusias pareigas atsakovės įstaigoje; priteisti išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos; priteisti 3 000 Eur neturtinę žalą; priteisti 6 mėnesių (pareiginių) darbo užmokesčio dydžio išmoką.

19.5.                      DGK 2021 m. balandžio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.

20.       Šioje byloje yra kilęs ginčas dėl darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės (DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Šalys ginčijo tiek darbo sutarties nutraukimo priežastis, tiek darbo sutarties nutraukimo tvarką (procedūras). 

Dėl darbdavio įstaigos organizacinių pertvarkymų realumo

21.       Šio darbo ginčo byloje nustatyta, kad darbdavė VĮ „Oro navigacija“ (atsakovė) darbo sutarties nutraukimą su darbuotoju V. K. (ieškovas ir apeliantas) grindė darbo organizavimo pasikeitimais, dėl kurių, darbdavės teigimu, darbuotojo darbo funkcijos įmonei tapo nebereikalingos (DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktas). 

22.       Darbdavė nurodė, kad, nors tarptautinis bendradarbiavimas ir atsakovės dalyvavimas tarptautinėse organizacijose yra tęsiamas, tačiau konkrečiai ieškovo vykdytų tarptautinio bendradarbiavimo vadybininko funkcijų poreikis kardinaliai sumažėjo, dėl ko šios atsakovei tapo perteklinėmis, kas atitinkamai sąlygojo sprendimą imtis organizacinių veiklos pokyčių.

23.       Ieškovo (apelianto) teigimu, jo atleidimo motyvai (darbo organizavimo pakeitimai, sunki įmonės ekonominė padėtis, darbo funkcijos tapimas pertekline) yra akivaizdžiai fiktyvūs, t. y. neatitinka jiems keliamo realumo ir objektyvaus pagrįstumo reikalavimo: eilinio darbuotojo – Tarptautinio bendradarbiavimo vadybininko – pareigybės ir etato, nesusijusio su atsakovės gamybos apimtimis, panaikinimas negali būti vertintinas kaip darbo organizavimo įmonėje pakeitimas ar grėsmės jos veiklos tęstinumui ir nepertraukiamumui sumažinimas. Įmonės finansinė situacija stabili, įmonė makroekonominę aplinką vertina optimistiškai, darbuotojų skaičius ir jų darbo užmokestis augo.

24.       Vienas iš darbo sutarties pasibaigimo pagrindų yra darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės (DK 53 straipsnio 2 punktas, 57 straipsnis). Įstatymų leidėjas, suteikdamas darbdaviui teisę nutraukti neterminuotą arba terminuotą darbo sutartį prieš terminą šiuo pagrindu, įtvirtina baigtinį priežasčių, dėl kurių gali būti nutraukta darbo sutartis, sąrašą (DK 57 straipsnio 1 dalis). Pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą darbo sutartis su darbuotoju gali būti nutraukiama, kai darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa pertekline dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla. DK 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad darbo organizavimo pakeitimai ar kitos priežastys, susijusios su darbdavio veikla, gali būti priežastis nutraukti darbo sutartį tik tuo atveju, kai jie yra realūs ir lemia konkretaus darbuotojo ar jų grupės atliekamos darbo funkcijos ar darbo funkcijų nereikalingumą. Darbo sutartis šiuo pagrindu gali būti nutraukta tik tada, kai laikotarpiu nuo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą iki penkių darbo dienų iki įspėjimo laikotarpio pabaigos darbovietėje nėra laisvos darbo vietos, į kurią darbuotojas galėtų būti perkeltas jo sutikimu.

25.        Pagal kasacinio teismo praktiką, kai sprendžiama dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės, teismas neturi įgaliojimų vertinti darbuotojų skaičiaus mažinimo, nulemto ekonominių priežasčių, tikslingumo ir pagrįstumo, t. y. negali vertinti, ar darbdavys tikslingai ir pagrįstai atsisakė vieno ar kito etato, nes tai – ne teismo kompetencija. Ūkinius ir organizacinius sprendimus savo veikloje priima pats darbdavys, bet ne teismas, todėl jis sprendžia, kuri pareigybė yra reikalinga, o kuri – ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2011; 2012 m. lapkričio
5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2012; 2016 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336-248/2016, 13 punktas; 2017 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. e3K-3-477-1075/2017).

26.       Vadovaujantis DK 57 straipsnio 2 dalimi, darbo organizavimo pakeitimai ar kitos priežastys, susijusios su darbdavio veikla, gali būti priežastis nutraukti darbo sutartį tik tuo atveju, kai jie yra realūs ir lemia konkretaus darbuotojo ar jų grupės atliekamos darbo funkcijos ar darbo funkcijų nereikalingumą. Ši įstatymo nuostata lemia, kad teismas, spręsdamas dėl darbo sutarties nutraukimo DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu teisėtumo, turi įvertinti aplinkybes, susijusias su sprendimo nutraukti darbo sutartį priėmimu. Visų pirma tai susiję su priežasties, dėl kurios darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tapo perteklinė, realumo įvertinimu. Antra, teismas turi įvertinti, ar ši priežastis tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su tuo, kad darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tapo perteklinė. Esant ginčui, pareiga įrodyti šių DK 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų su sprendimo nutraukti darbo sutartį aptariamu pagrindu priėmimu susijusių aplinkybių buvimą tenka darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-248/2020).

27.        Sprendžiant dėl priežasčių realumo, darbdavys turi įrodyti, kad darbo sutarties su darbuotoju nutraukimą lėmė darbo organizavimo pakeitimai ar kitos svarbios priežastys, susijusios su darbdavio veikla. Įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs baigtinio šių priežasčių sąrašo. Tai gali būti tiek vidinės priežastys (darbo organizavimo pertvarkymas, optimizuojant turimus resursus ar pan.), tiek išorinės priežastys (ekonominės ar kitos išorinės priežastys, dėl kurių darbdavys nusprendžia sumažinti įmonės veiklos sąnaudas, ar pan.). Įstatyme įtvirtintas šių priežasčių realumo reikalavimas reiškia, jog darbdaviui tenka pareiga įrodyti, kad darbo sutarties su konkrečiu darbuotoju nutraukimas buvo pagrįstas realiai egzistuojančiomis su darbdavio veikla susijusiomis vidinėmis ar išorinėmis priežastimis, lėmusiomis pasikeitusį darbuotojų darbo poreikį ir sprendimo dėl darbuotojo atleidimo priėmimą. Įgyvendinant darbdavio veiklos tikslus priimtų sprendimų kaip priežasties, dėl kurios konkretaus darbuotojo funkcija tampa perteklinė, realumo įvertinimas neapima jų tikslingumo ir pagrįstumo įvertinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2020 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-248/2020).

28.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad, sprendžiant dėl darbo sutarties nutraukimo aptariamu pagrindu realumo, būtina įvertinti, ar konkretaus darbuotojo ar jų grupės atliekamos darbo funkcijos ar darbo funkcijų nereikalingumą lėmusios priežastys nėra fiktyvios, t. y. ar tos priežastys nėra sudarytos turint tikslą pagrįsti darbo sutarties su konkrečiu darbuotoju nutraukimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-204/2007; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2012).

29.       Nors kai kurie pirmiau minėti kasacinio teismo išaiškinimai suformuluoti dar iki naujos DK redakcijos patvirtinimo, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad DK reglamentavimas tuo aspektu nėra pasikeitęs, jie taikytini aiškinant ir šiuo metu galiojančio DK nuostatas. Pažymėtina, kad darbo sutarties nutraukimo nagrinėjamu pagrindu fiktyvumą gali įrodyti aplinkybė, jog atleisto darbuotojo atliekama darbo funkcija tapo perteklinė ne dėl darbo organizavimo pakeitimų, bet dėl to, kad prieš tai buvo priimtas kitas besidubliuojančias funkcijas atliekantis darbuotojas; tai, kad po darbo sutarties su konkrečiu darbuotoju nutraukimo į atleisto darbuotojo vietą buvo priimtas kitas darbuotojas, dėl ko sprendimas pakeisti darbo organizavimą nebuvo realiai įgyvendintas ar pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-248/2020).

30.       Antroji aplinkybė, kuri turi būti įvertinta sprendžiant dėl darbo sutarties nutraukimo DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu teisėtumo, yra ryšys tarp nurodytų priežasčių ir konkretaus darbuotojo atliekamos darbo funkcijos nereikalingumo. Tam, kad darbo organizavimo pakeitimai ar kitos priežastys, susijusios su darbdavio veikla, galėtų būti darbo sutarties su darbuotoju nutraukimo priežastimi, jos turi lemti konkretaus darbuotojo atliekamos darbo funkcijos nereikalingumą. Tai reiškia, kad nurodytas realias su darbdavio veikla susijusias priežastis ir darbuotojo atliekamos darbo funkcijos nereikalingumą turi sieti tiesioginis priežastinis ryšys, o konkretaus darbuotojo darbo funkcijos nereikalingumas turi būti tiesioginė darbo organizavimo pakeitimų ar kitokių su darbdavio veikla susijusių priežasčių pasekmė. Kai darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa perteklinė, darbdavys sprendimą dėl darbo sutarties su konkrečiu darbuotoju nutraukimo gali priimti dėl to, kad jis visiškai atsisako atleidžiamo darbuotojo atliekamos darbo funkcijos, nusprendžia sumažinti tą pačią funkciją atliekančių darbuotojų skaičių ar atlikti kitus darbo organizavimo pakeitimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-248/2020).

31.       Naujausioje kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad ne tik darbuotojo atliekamos darbo funkcijos išnykimas, bet ir šios funkcijos vykdymo apimties sumažėjimas gali nulemti, kad ši darbdaviui tampa perteklinė, t. y. priežastimi nutraukti darbo santykius nurodytu teisiniu pagrindu. Funkcijų perskirstymas, kai darbuotojo vykdytos funkcijos yra išskaidomos ir pavedamos kitiems darbuotojams arba jų dalis pavedama atlikti kitiems darbuotojams, o dalis vykdytų funkcijų priskiriama sukurtai naujai pareigybei, taip pat gali būti vertinamas kaip struktūrinis pertvarkymas ir sudaro pagrindą darbdaviui atleisti darbuotoją DK 57 straipsnio nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-943/2022).  

32.       VĮ „Oro navigacija“ 2020 m. lapkričio 26 d. pranešime Nr. 10-1667 „Dėl darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės“ (1 t., b. l. 146) nurodė, kad darbo sutartis su V. K. bus nutraukta, nes ieškovo funkcija įmonei tapo perteklinė dėl darbo organizavimo įmonėje pakeitimų, kuriuos sąlygojo ekonominės ir kitos priežastys, susijusios su įmonės veikla. Įspėjime įmonė nurodė, kad atsižvelgiant į COVID-19 viruso plitimo visame pasaulyje sukeltą skrydžių srautų ženklų sumažėjimą, iš esmės ženkliai neigiamai įtakotos įmonės gaunamos pajamos ir ilguoju periodu prognozuojama sunki ekonominė įmonės situacija, įvertinus Tarptautinio bendradarbiavimo vadybininko, atsakingo už įmonės tarptautinių ryšių plėtrą bei bendradarbiavimą su esamais ir naujais tarptautiniais partneriais, atliekamų funkcijų apimtį ir būtinybę, įmonei sustabdžius tarptautinius susitikimus užsienyje bei nebevykdant aktyvios tarptautinių ryšių plėtros, Tarptautinio bendradarbiavimo vadybininko funkcijoms tapus perteklinėmis, įmonė nusprendė nuo 2021 m. vasario 27 d. panaikinti Strateginės plėtros ir tarptautinių programų skyriaus Tarptautinio bendradarbiavimo vadybininko pareigybę ir etatą.

33.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovo užimamos pareigybės darbo funkcijos apėmė dalyvavimą tarptautinėse programose, įvykių koordinavimą, informacijos rinkimą, apibendrinimą, sisteminimą bei jos perdavimą atsakovės darbuotojams, atsakingiems už sprendimų priėmimą, taip pat kitų jam darbdavio įgaliotų asmenų deleguotų funkcijų vykdymą, t. y. ieškovas vykdė tarptautinio bendradarbiavimo tarpininkavimo ir koordinavimo funkcijas (pareigybės aprašymas 1 t., b. l. 135-138). Darbdavė bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad 2020 m. kilus pandemijai ir visame pasaulyje įvedus žmonių judėjimo ribojimus, užsidarius valstybių sienoms, kardinaliai pakito tarptautinio bendradarbiavimo, keitimosi informacija apimtys, forma ir turinys: iš viso nebeliko iki pandemijos pradžios reguliariai, po keletą ir daugiau dienų vykusių komandiruočių, nes susitikimai buvo perkelti į virtualią erdvę ir organizuojami skaitmeninių priemonių pagalba. Dėl nurodytų priežasčių iš esmės išnyko ieškovo vykdytų tarpininkavimo funkcijų poreikis, nes visi, už atsakovės atstovavimą tarptautiniuose formatuose tiesiogiai atsakingi darbuotojai, iš esmės minimaliomis laiko sąnaudomis ir esmingai neatsitraukdami nuo kitų tiesioginių pareigų, nuotoliniu būdu galėjo betarpiškai dalyvauti tarptautiniuose projektuose, susitikimuose ar konferencijose, kas iki pandemijos pradžios iš esmės buvo neįmanoma.

34.       Teisėjų kolegija pažymi, kad įmonėje VĮ „Oro navigacija“ dirba apie 300 darbuotojų, todėl jų kaita ir bendras skaičius gali būti nesusijęs su organizaciniais pertvarkymais, dėl kurių buvo keičiamas darbo organizavimas viename skyriuje. Dėl to apelianto argumentai, kad bendras darbdavės įmonės darbuotojų skaičius didėjo, todėl darbo organizavimo pertvarkymai Strateginės plėtros ir tarptautinių programų skyriuje yra nerealūs, atmestini kaip nepagrįsti. Šios nutarties 31 punkte nurodytoje naujausioje kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad funkcijų perskirstymas, kai darbuotojo vykdytos funkcijos yra išskaidomos ir pavedamos kitiems darbuotojams arba jų dalis pavedama atlikti kitiems darbuotojams, o dalis vykdytų funkcijų priskiriama sukurtai naujai pareigybei, taip pat gali būti vertinamas kaip struktūrinis pertvarkymas ir sudaro pagrindą darbdaviui atleisti darbuotoją DK 57 straipsnio nustatyta tvarka.

35.       Šiuo atveju panaikinus Strateginės plėtros ir tarptautinių programų skyriaus Tarptautinio bendradarbiavimo vadybininko pareigybę, dalis vykdytų funkcijų panaikintos (tarpininkavimo), likusios funkcijos perduotos skyriaus vadovui. Aplinkybė, jog dalis Tarptautinio bendradarbiavimo vadybininko iki struktūrinių pertvarkymų vykdytų funkcijų išliko, nereiškia, jog išliko ir Tarptautinio bendradarbiavimo vadybininko pareigybė. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad darbdavė (atsakovė) įrodė, jog atliko realius struktūrinius pertvarkymus Strateginės plėtros ir tarptautinių programų skyriuje, kurie lėmė, jog apelianto atliekamos Tarptautinio bendradarbiavimo vadybininko darbo funkcijos tapo nereikalingomis (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad teismo atliktas darbdavio struktūrinių pertvarkymo realumo įvertinimas neapima jų tikslingumo ir pagrįstumo įvertinimo, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl apelianto apeliacinio skundo argumentų, susijusių su jo pareigybės panaikinimo tikslingumu.

36.       Darbo sutarties nutraukimo teisėtumą lemia ne tik priežasčių realumas bei jų ryšys su tuo, kad darbuotojo atliekamos darbo funkcijos tapo perteklinės, bet ir tinkamai įvykdyta darbuotojo atleidimo procedūra. Tuo atveju, kai darbo sutartis nutraukiama DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu teisiniu pagrindu, atleidimo procedūra yra teisėta, jei laikomasi atleidžiamų darbuotojų atrankos reikalavimų (DK 57 straipsnio 3 dalis), darbuotojo įspėjimo apie būsimą atleidimą terminų (DK 57 straipsnio 7 dalis) bei laisvos darbo vietos, į kurią darbuotojas galėtų būti perkeltas su jo sutikimu, pasiūlymo įspėjimo laikotarpiu reikalavimo (DK 57 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-248/2020). Dėl to toliau apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nagrinėjamoje byloje darbdavė tinkamai laikėsi darbuotojo atleidimo procedūros.

Dėl atleidžiamų darbuotojų atrankos

37.       Apeliantas teigia, kad atsakovė nenustatė ir netaikė atleidžiamų darbuotojų atrankos kriterijų, funkcijų vertinimo metodikos ir vertinimo organizavimo tvarkos, dėl ko nepagrįsta, kokios pareigybės kelia grėsmę atsakovės veiklos tęstinumui, nepertraukiamumui ir yra perteklinės.

38.       Priklausomai nuo darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių pobūdžio bei ypatumų, šie pakeitimai (priežastys) gali lemti dvejopo pobūdžio padarinius: 1) darbdavys nutraukia darbo santykius su vieninteliu ar visais tą pačią funkciją atliekančiais darbuotojais, nes tokia funkcija apskritai tapo nereikalinga; arba 2) darbdavys nutraukia darbo santykius su darbuotojų, atliekančių tą pačią funkciją, dalimi, nes dėl darbo organizavimo patobulinimų tai pačiai funkcijai atlikti yra sumažėjęs darbuotojų skaičiaus poreikis arba yra poreikis sumažinti darbų apimtis, kas nulemia tai, jog darbo funkcija tampa reikalinga tik iš dalies ir todėl yra reikalingas mažesnis darbuotojų skaičius. Esminis atleidimu sukeliamų padarinių skirtumas yra tas, kad pirmuoju atveju yra atleidžiamas vienas ar visi darbuotojai, atlikę pertekline pripažintą darbo funkciją, ir tokiu atveju nekyla poreikis vykdyti atleidžiamų darbuotojų atranką. Antruoju atveju situaciją, kai darbdavys nutraukia darbo santykius su dalimi darbuotojų, atliekančių tą pačią funkciją, reglamentuoja DK 57 straipsnio 3 dalis.

39.       Kasacinis teismas yra nurodęs, jog tam, kad darbdavys galėtų atlikti atleidžiamų darbuotojų atrankos procedūrą (DK 57 straipsnio 3 dalis), turi būti identifikuota, kokios darbo funkcijos yra tapusios perteklinės ir kas tas funkcijas atlieka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-248/2020 56 punktas). DK 57 straipsnio 3 dalies nuostatos turinys suponuoja tai, kad mažindamas darbuotojų skaičių darbdavys privalo organizuoti ir vykdyti jų atranką tik tuomet, kai perteklinę funkciją atlieka keletas darbuotojų (du ir daugiau). Jeigu perteklinę funkciją atlieka vienas darbuotojas ir jis atleidžiamas, DK 57 straipsnio 3 dalyje nustatyta atleidžiamų darbuotojų atrankos tvarka nėra vykdoma.

40.       Nagrinėjamoje byloje apeliantas buvo vienintelis darbuotojas, kuris Strateginės plėtros ir tarptautinių programų skyriuje dirbo Tarptautinio bendradarbiavimo vadybininko pareigose. Dėl to apeliantą atleidžiant todėl, kad jo darbo funkcijos tapo perteklinės, darbdavė neprivalėjo vykdyti darbuotojų atrankos pagal DK 57 straipsnio 3 dalies nuostatas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog apelianto apeliacinio skundo argumentai dėl DK 57 straipsnio 3 dalies pažeidimo yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Dėl darbuotojo įspėjimo apie būsimą atleidimą termino

41.       Apeliantas nurodė, kad buvo pažeisti įspėjimo apie atleidimą iš darbo terminai. Bylos medžiaga nustatyta 2020 m. lapkričio 26 d. ieškovui buvo įteiktas įspėjimas dėl atleidimo iš darbo DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (1 t., b. l. 146). Įspėjime ieškovas ranka įrašė gavimo datą bei parašu patvirtino įspėjimo gavimą. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės teiginiu, kad ieškovas apie darbo sutarties nutraukimą buvo įspėtas 2020 m. lapkričio 26 d., o darbo sutartis su ieškovu nutraukta tik 2021 m. vasario 26 d., todėl DK nustatytų terminų buvo laikomasi, nes tai patvirtina byloje surinkti rašytiniai įrodymai. Pažymėtina, kad 2021 m. vasario 24 d. ieškovui buvo įteiktas ne įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą, tačiau sprendimas dėl darbo sutarties nutraukimo (1 t., b. l. 148). Dėl to apeliacinio skundo argumentai, jog buvo pažeisti įspėjimo apie atleidimą iš darbo terminai, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl laisvos darbo vietos siūlymo

42.       Atleidimo procedūra yra teisėta, kai, be kita ko, laikomasi laisvos darbo vietos, į kurią darbuotojas galėtų būti perkeltas jo sutikimu, pasiūlymo reikalavimo. Nagrinėjamoje byloje ginčo dėl to, kad ieškovui (apeliantui) įspėjimo laikotarpiu nebuvo siūlyta laisva darbo vieta, nėra. Per laikotarpį nuo 2020 m. lapkričio 26 d. iki 2021 m. vasario 26 d. ieškovas negavo raštiškai ar kitokia forma siūlymo, kuriame būtų siūloma užimti kitas pareigas. Ieškovo teigimu, atsakovės įmonėje 2020 m. gruodžio mėn. buvo neužimta 17 etatų, kurių dalies kvalifikacinius reikalavimus atitiktų pats ieškovas, tačiau jų jam atsakovė nesiūlė.

43.       Atsakovė įrodinėjo, kad 2020 m. lapkričio 26 d. ieškovui pateiktame įspėjime buvo nurodyta, jog dėl informacijos apie laisvas pareigybes ieškovui pačiam reiktų kreiptis į atsakovės Žmogiškųjų išteklių valdymo skyrių, o konkursines pareigybes sekti per sistemą http://portalas.vtd.lt. Ieškovas per visą įspėjimo laikotarpį į atsakovės Žmogiškųjų išteklių skyrių nesikreipė, laisvomis pareigybėmis bei galimybe jas užimti nesidomėjo, jokių papildomų dokumentų, patvirtinančių jo kitokią kvalifikaciją nepateikė. Tai rodo, kad pats ieškovas nesirūpino savo darbo perspektyvomis ir visiškai nebuvo suinteresuotas tęsti darbo santykių su atsakove.

44.       Naujausioje kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje pabrėžiama, kad struktūrinių pokyčių realumas ir būtinumas, pagrindžiantis konkretaus darbuotojo atliekamos darbo funkcijos nereikalingumą, negali paneigti DK 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos darbuotojo garantijos jo sutikimu užimti laisvas darbo vietas, kurios sukuriamos įgyvendinant darbo organizavimo pokyčius. Darbuotojas gali būti atleistas DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu tik jeigu laikotarpiu nuo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą iki penkių darbo dienų iki įspėjimo laikotarpio pabaigos darbovietėje nėra laisvos darbo vietos, į kurią darbuotojas galėtų būti perkeltas jo sutikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-943/2022). 

45.       Byloje surinkti rašytiniai įrodymai (2 t., b. l. 192) patvirtina, kad, atsakovės teigimu, nuo apelianto įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą 2020 m. lapkričio 26 d. iki penkių darbo dienų iki įspėjimo laikotarpio pabaigos (2021 m. vasario 19 d., darbo sutartis nutraukta 2021 m. vasario 26 d.) atsakovės įmonėje buvo 4 laisvos darbo vietos, kurių pareigybės aprašyme nurodytą išsilavinimą atitiko apeliantas, t. y. Veiklos architektūros skyriaus vadovo, Finansų ir administracijos departamento vadovo, Eksploatacijos skyriaus valytojo, Strateginės plėtros ir tarptautinių programų skyriaus vadovo. Atsakovės teigimu, visos šios pareigybės (išskyrus valytojo) buvo konkursinės pareigybės, todėl atsakovė negalėjo jų siūlyti apeliantui, o valytojo pareigybės nesiūlė dėl per didelės apelianto kompetencijos tokiai pareigybei.

46.       Apelianto teigimu (3 t., b. l. 59-60), laikotarpiu nuo 2020 m. lapkričio 26 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. darbdavės įmonėje buvo 17 laisvų pareigybių, kurių 10 galėjo užimti apeliantas. Byloje nustatyta ir atsakovė neginčijo, kad nesiūlė apeliantui jokios nekonkursinės laisvos darbo vietos, nes tikėjosi, kad pats apeliantas parodys susidomėjimą. Tokią atsakovės poziciją taip pat palaikė ir pirmosios instancijos teismas.

47.       Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo bei atsakovės pozicija, kad apeliantas pats turėjo domėtis laisvomis darbo vietomis pas darbdavę, o bendro pobūdžio internetinės svetainės, kur skelbiami konkursai, nurodymas yra tinkamas darbdavės pareigos pasiūlyti kitą darbą įvykdymas.

48.       DK 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta darbuotojo garantija jo sutikimu užimti laisvas darbo vietas. Atitinkamai ši teisės norma įtvirtina darbdavio pareigą siūlyti atleidžiamam darbuotojui užimti konkrečias laisvas pareigybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovės 2020 m. lapkričio 26 d. įspėjime apie atleidimą iš darbo (1 t., b. l. 147) nurodyta frazė „Dėl informacijos apie laisvas pareigybes prašome kreiptis į Žmogiškųjų išteklių valdymo skyrių arba konkursines pareigas sekite per sistemą http://portalas.vtd.lt“ negali būti laikoma tinkamai atsakovės įgyvendinta pareiga pasiūlyti ieškovui kitą darbą pagal DK 57 straipsnio 2 dalį.

49.       Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 „Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso įgyvendinimo“ (TAR, 2017-06-27, Nr. 2017-10853) patvirtinto Pareigybių, dėl kurių rengiamas konkursas, sąrašo 3 punkte nustatyta, kad konkursas į pareigas valstybės ir savivaldybių įmonėse, iš valstybės, savivaldybių ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų bei iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų finansuojamose valstybės ir savivaldybių įstaigose bei viešosiose įstaigose, kurių savininkė yra valstybė ar savivaldybė, nerengiamas, jei reorganizavimo ar kitokių įmonės, įstaigos struktūrinių pertvarkymų metu iš kitų pareigų perkeliamas įmonės, įstaigos darbuotojas, atitinkantis tai pareigybei keliamus kvalifikacinius reikalavimus.

50.       Taigi atsakovė privalėjo pati siūlyti ieškovui (apeliantui) užimti laisvas darbo vietas, net ir tas kurioms buvo paskelbti konkursai, tačiau to nedarė. Teisėjų kolegijos vertinimu, darbdavės paaiškinimai, kad pats apeliantas turėjo aktyviai domėtis ir kreiptis į darbdavės atitinkamus skyrius, teikti paraiškas dalyvauti konkursuose, kai darbdavė turėjo laisvų pareigybių, žinojo, jog apeliantas atitinka jų reikalavimus ir gali jas užimti, todėl neprivalėjo skelbti konkursų į tokias pareigybes, akivaizdžiai parodo darbdavės aktyvius veiksmus, nukreiptus prieš apeliantą, siekiant jį atleisti iš darbo. Toks darbdavės elgesys, kai nepagrįstai neperkeliamas darbuotojas į kitas pareigas po struktūrinių pertvarkymų, nors tokia galimybė objektyviai egzistuoja, yra nepateisinamas darbuotojo atžvilgiu ir vertintinas kaip subjektyvus darbdavės nenoras tęsti darbo santykių.

51.       Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste darbdavės pareigos pasiūlyti apeliantui kitą darbą pagal DK 57 straipsnio 2 dalį neįvykdymas negali būti laikomas tik formaliu pažeidimu, bet pripažįstamas esminiu darbuotojo teisių ir garantijų pažeidimu, sudarančiu prielaidas apelianto atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu. Dėl to apelianto apeliacinis skundas yra tenkintinas, apelianto atleidimą iš darbo pripažįstant neteisėtu, nes buvo iš esmės pažeista ieškovo atleidimo tvarka (DK 57 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialines darbo teisės normas ir tai sudaro pagrindą šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą (CPK 330 straipsnis).

Dėl neteisėtai atleisto darbuotojo grąžinimo į darbą

52.       Nagrinėjamoje byloje ieškovas (apeliantas) ieškiniu (1 t., b. l. 1-19) prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo pas atsakovę neteisėtu ir grąžinti jį į darbą. Apeliaciniu skundu apeliantas (ieškovas) prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo ieškinį tenkinti visiškai (3 t., b. l. 78-86).

53.       DK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą.

54.       Pagal DK 218 straipsnio 4 dalį, jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai.

55.       Teismų praktikoje, aiškinant DK 218 straipsnio 4 dalį, yra nurodyta, kad joje įtvirtintos trys alternatyvios sąlygos, kurias nustatęs darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas (nagrinėjamu atveju – teismas) priima sprendimą negrąžinti darbuotojo į darbą, t. y. kai nustato, kad: 1) darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių; arba 2) grąžinus į darbą, darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti; arba 3) darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys. Taigi nagrinėjamu atveju teismas pagrindinio pažeistų teisių atkūrimo būdo – grąžinimo į ankstesnes pareigas – negalėjo taikyti nustatęs bent vieną iš šių alternatyvių sąlygų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2019 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3946-968/2019). DK 
218 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 4 dalyje nustatytas pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdas turi būti taikomas ir tada, kai to prašo darbdavys, vidutiniškai įdarbinantis iki dešimt darbuotojų.

56.       Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis DK 218 straipsnio 5 dalyje įtvirtintu reglamentavimu, kai darbdavys turi iki 10 darbuotojų, tai darbo ginčą nagrinėjantis organas, pripažinęs darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu, esant darbdavio prašymui negrąžinti darbuotojo į darbą, privalo atsisakyti grąžinti darbuotoją į darbą ir turi taikyti alternatyvų įstatyme numatytą pažeistų teisių gynimo būdą. Pagal DK 218 straipsnio 4 dalies nuostatas darbo ginčą nagrinėjantis organas savo nuožiūra gali priimti sprendimą negrąžinti darbuotojo į darbą dėl to, kad darbuotojo negrąžinti į darbą atleisto darbuotojo į darbą prašo darbdavys. Taigi darbdaviui, įdarbinančiam daugiau kaip dešimt darbuotojų, pareiškus prašymą negrąžinti darbuotojo į darbą, teismas turi vertinti darbdavio nurodytus argumentus, kuriais grindžiamas prašymas atleisto darbuotojo į darbą negrąžinti, bet taikyti alternatyvų pažeistų teisių gynimo būdą. Tokios DK 218 straipsnio aiškinimo ir taikymo praktikos yra laikomasi teismų praktikoje (žr. pvz. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2713-910/2021).

57.       Teismai, parinkdami vieną iš šių alternatyvių darbuotojo (valstybės tarnautojo) teisių gynimo būdų, turi savo pasirinkimą argumentuotai pagrįsti ir siekti, kad priimtu sprendimu būtų užtikrinta darbuotojų (tarnautojų) teisių apsauga ir įvykdytas socialinis teisingumas, šie teisių gynimo būdai yra skirti pirmiausia darbuotojų (tarnautojų) interesams ginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-329/2013, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4600-520/2016).

58.       Nagrinėjamu atveju apeliantas (ieškovas) nuosekliai byloje laikėsi pozicijos, kad jo teisės gali būti apgintos jį grąžinus į darbą. Atsakovė su tokiu prašymu nesutiko, nes apelianto pareigybė yra panaikinta. Byloje nustatyta, kad (i) darbdavės įmonėje dirba apie 300 asmenų, (ii) apelianto atleidimo metu buvo neužimtų pareigybių, kurių reikalavimus atitiko apeliantas, ir kurias apeliantas būtų sutikęs užimti, (iii) atsiliepime į apeliacinį skundą darbdavė papildomų argumentų, kodėl negalima grąžinti apelianto į darbą, nenurodė, (iv) viešųjų registrų duomenimis apeliantas šiuo metu nedirba kitoje darbovietėje, (v) apeliantas pas atsakovę dirbo daugiau kaip dešimtmetį, t. y. nuo 2010 m. gruodžio 20 d., (vi) iš viešai prieinamos informacijos  matyti, kad atsakovė šiuo metu ieško ne vieno darbuotojo įvairiose pareigybėse, kurias galėtų siūlyti ir apeliantui. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė aplinkybių, teikiančių pagrindą daryti išvadą, kad darbuotojui (apeliantui), šį grąžinus į pirmesnį darbą, gali būti sudarytos nepalankios sąlygos toliau dirbti ar kad jis negali būti grąžintas į pirmesnį darbą dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių, nes atsakovė turi didelį skaičių darbuotojų įvairaus pobūdžio pareigybėse, o apelianto kvalifikacija leidžia jam pas atsakovę užimti ne vienos srities pareigybę, ką patvirtino pati darbdavė bylos nagrinėjimo metu. Atsižvelgiant į visas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal DK 218 straipsnio 4 dalį darbdavės nenoras, kad darbuotojas (apeliantas) grįžtų į buvusį darbą, nėra esminis, o apelianto pažeistos teisės realiai ir tinkamai bus apgintos grąžinus apeliantą į darbą. Remdamasi aptartais bylos duomenimis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apelianto (ieškovo) grąžinimas į buvusį darbą yra tinkamas, socialiai atsakingas ir proporcingas ieškovo neteisėtu atleidimu pažeistų jo teisių gynimo būdas.

59.       Darbuotojo grąžinimas į pirmesnį darbą, visų pirma, reiškia, kad teismas, nustatęs darbuotojo atleidimo iš darbo neteisėtumą, pašalina šį pažeidimą ir atkuria darbdavio neteisėtai nutrauktus iki tol tarp šalių egzistavusius darbo teisinius santykius. Kadangi šalių darbo teisinių santykių pagrindas yra darbuotojo ir darbdavio sudaryta darbo sutartis, tai, teismui nustačius darbuotojo atleidimo iš darbo neteisėtumą (atleidimą iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką), teismo sprendimo pagrindu tarp darbuotojo ir darbdavio vėl ima galioti anksčiau jų sudaryta ir darbdavio neteisėtai nutraukta darbo sutartis. Teismui grąžinant darbuotoją į darbą, teismo sprendimu negali būti modifikuojama, keičiama šalių sudaryta darbo sutartis, juolab nėra teisinio pagrindo grąžinti darbuotoją į darbą (pareigas), dėl kurio (kurių) šalys apskritai nebuvo sudariusios darbo sutarties. Įgyvendinant aptariamą įstatymo nuostatą teisiškai nereikšminga, ar ginčo nagrinėjimo teisme metu darbdavio įstaigoje pagal jos vidinį struktūrinį sutvarkymą egzistuoja atitinkamas etatas ar net darbo funkcijos, ar vietoje atleisto iš darbo darbuotojo yra įdarbintas kitas asmuo. Konstatavus darbuotojo neteisėto atleidimo iš darbo faktą, darbuotojo teisių apgynimas ne grąžinimo į darbą, o kitu būdu (pavyzdžiui, perkeliant darbuotoją į kitas pareigas ar pan.), galimas tik tuo atveju, jeigu tuo klausimu būtų sudaryta šalių taikos sutartis, kurią teismas galėtų patvirtinti. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2012. Teismų praktika. 2012, 37, p. 213-228).

Dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydžio

60.       Apeliantas teigia, kad 2021 m. vasario 26 d. atsakovei nutraukus su ieškovu darbo sutartį, atsakovė neišmokėjo išmokos pagal DK 57 straipsnio 8 dalį, taip pat neįtraukė visų su darbo santykiais susijusių išmokų, dėl ko neteisingai apskaičiavo darbo užmokestį ir tuo pagrindu pilnai neatsiskaitė. Atsakovės pateiktoje informacijoje akivaizdžiai matyti, kad ieškovui išmokėtos vidutinių darbo užmokesčio dydžio išmokos apskaičiuotos neįtraukiant visų piniginių išmokų už atliktą darbą, t. y. per paskutinius tris mėnesius iki darbo sutarties nutraukimo ieškovui be pareiginio darbo užmokesčio papildomai dar buvo išmokėta: 2020 m. gruodžio mėnesį 3 250 Eur dydžio išmoka, susijusi su SESAR projektais; 2021 m. sausio mėnesį 4 110,44 Eur dydžio suma, priklausanti pagal kolektyvinės sutarties nuostatas, viso 7 360,44 Eur. Įtraukiant visas ieškovo gautas pajamas, jo dienos vidutinis darbo užmokestis yra ir turėjo būti 304,28 Eur. Tuo tarpu atsakovė, neįtraukdama minėtų sumų, klaidingai skaičiavo dienos vidutinį darbo užmokestis, kuris, jos skaičiavimu, buvo tik 163,12 Eur, t. y. 141,16 Eur mažiau nei faktiškai turėjo būti.

61.       Ieškovas taip pat nurodo, kad atleidimo iš darbo dieną jam buvo išmokėta penkių vidutinių jo darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka. Susipažinus su atsakovės pateiktais dokumentais, suprato, kad atleidimo iš darbo dieną jam buvo išmokėta ne išeitinė išmoka pagal DK 57 straipsnio 8 dalį, bet pagal kolektyvinės sutarties 65.5 punktą numatyta išeitinė išmoka – kad nutraukus darbo sutartį darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės ar darbdavio bankroto atveju, atleistam darbuotojui, priklausomai nuo jo nepertraukiamo darbo stažo įmonėje, išmokama išeitinė išmoka, kuri ieškovui yra 5 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio. Ieškovo manymu, jam išmokėta išeitinė išmoka pagal minėtą kolektyvinės sutarties nuostatą, neišmokant DK 57 straipsnio 8 dalyje numatytos išmokos. Minėtu straipsniu ieškovui turi būti išmokėta 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka, t. y. iš viso 7 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka.

62.       Atsakovė nurodo, kad ieškovo nurodytos sumos neturi būti įtrauktos skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį, atsižvelgiant į tai, jog 3 250 Eur suma išmokėta kaip metinė premija, o 4 110,11 Eur – nėra darbo užmokestis, bet susijusi su kelionių išlaidoms kompensuoti ir darbuotojo atostogomis. Darbuotojui atleidimo dieną buvo išmokėta 5 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka (dėl to ginčo nėra). Tai buvo padaryta pagal kolektyvinės sutarties nuostatas, nes jos gerino darbuotojo padėtį lyginant su DK esančiu normatyvu.

63.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovo nurodoma 4 110,44 Eur dydžio suma, sumokėta jam 2021 m. sausio mėn. pagal kolektyvinę sutartį, kuri, kaip matyti iš esančių duomenų, yra susijusi su kelionės išlaidų kompensavimu ir priedu prie kasmetinių atostogų, nepatenka į DK
139 straipsnyje numatytą darbo užmokesčio sudėtinę dalį. Tai yra tikslinė išmoka, susijusi su tam tikrų garantijų darbuotojui teikimu. Ieškovo nurodyta 3 250 Eur dydžio įmoka už 2020 m. gruodžio mėn. yra metinė skatinamoji premija, mokama darbuotojui darbdavio prerogatyva ir diskrecijos teise ne sistemingai, todėl tai nėra ta premija, kuri įvardinta DK 139 straipsnio 2 dalies 6 punkte. Atlikus paskaičiavimus, manytina, kad atsakovė, skaičiuodama vidutinį darbo užmokestį ieškovui, gruodžio mėnesio premiją įtraukė į bendrą sumą.

64.       DK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju tenkinus apelianto apeliacinį skundą ir pripažinus apelianto atleidimą iš darbo neteisėtu bei grąžinus jį į darbą, apeliantui priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką (t. y. nuo 2021 m. vasario 26 d. iki 2022 m. vasario 26 d.). Apeliantas nagrinėjamoje byloje teisme nereikalavo nei turtinės, nei neturtinės žalos priteisimo. Atitinkamai apeliacinio skundo argumentai dėl išeitinės išmokos atleidus apeliantą dydžio tampa nebeaktualūs, nes apeliantas grąžintas į darbą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų nepasisako.

65.       Pažymėtina, kad kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, jog kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką negali būti mažinama išmokėtos išeitinės išmokos dydžiu, tuo atveju, kai teismo sprendimu pripažinus atleidimą neteisėtu darbuotojas grąžinamas į ankstesnį darbą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-290/2005; 2015 m. liepos 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-415-969/2015). Dėl to bet kokios atsakovės ieškovui išmokėtos išmokos kaip išeitinės kompensacijos nėra įskaitomas į priteistiną vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

66.       Apelianto skaičiavimu jo vienos darbo dienos vidutinis darbo užmokestis yra 304,28 Eur. Darbdavė apskaičiavo, kad apelianto vienos darbo dienos vidutinis darbo užmokestis yra 163,12 Eur (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-33181-727/2021 b. l. 11). Skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį laikomasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 „Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso įgyvendinimo“ patvirtinto „Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašas“ (TAR, 2017-06-27, Nr. 2017-10853) reikalavimų (toliau – Aprašas). Šio Aprašo 3 punkte nustatyta, kad  darbuotojo vidutinį darbo užmokestį įskaitoma: (i) bazinis (tarifinis) darbo užmokestis už atliktą darbą, apskaičiuotas pagal įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje taikomas darbo apmokėjimo formas ir sistemas: mėnesines algas ir pareigines algas bei valandinius atlygius ir dieninius atlygius; (ii) didesnis apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, viršvalandinį darbą, darbą naktį, kai yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, kai padidinamas darbuotojo darbo mastas, ir kitais darbo ar tarnybos santykius reglamentuojančiuose įstatymuose, kolektyvinėje ir darbo sutartyse numatytais atvejais;
(iii) papildoma darbo užmokesčio dalis, nustatyta šalių susitarimu arba mokama pagal darbo teisės normas ar darbovietėje taikomą darbo apmokėjimo sistemą; (iv) priedai ir priemokos prie valandinių atlygių, dieninių atlygių ir mėnesinių algų, mėnesinės premijos, mokamos už mėnesio darbo rezultatus, kiti mokėjimai už atliktą darbą, numatyti darbo teisės normose, kolektyvinėje ir darbo sutartyse; (v) premijos, išmokos už atliktą darbą, nustatytos šalių susitarimu arba mokamos pagal darbo teisės normas ar darbovietėje taikomą darbo apmokėjimo sistemą, išskyrus pinigines išmokas (premijas), mokamas Darbo kodekse nustatytų švenčių dienų progomis, gyvenimo ir tarnybos metų jubiliejinių sukakčių progomis, įgijus teisę gauti socialinio draudimo senatvės pensiją, pareigūnų ir karių valstybinę pensiją arba kompensacinę išmoką (profesionaliojo scenos meno įstaigų kūrybiniams darbuotojams) ir savo noru nutraukiant darbo sutartį, atsistatydinant iš pareigų arba atleidžiant iš pareigų dėl amžiaus, tarnybos pratęsimo termino pabaigos arba negalėjimo dirbti pagal įgytą specialybę. 

67.       Aprašo 5.1 punkte nustatyta, kad apskaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš skaičiuojamojo laikotarpio užmokesčio, apskaičiuoto už atliktą darbą ar dirbtą laiką (jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip), įskaitant visas darbo apmokėjimo rūšis, nurodytas Aprašo 3.1–3.5 papunkčiuose.

68.       Aprašo 5.9 punkte nustatyta, kad premijos, nurodytos aprašo 3.5 papunktyje, išmokėtos už ilgesnį kaip 3 mėnesių, bet ne ilgesnį kaip 12 mėnesių laikotarpį (metinės premijos), į vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimą įtraukiamos imant ketvirtadalį bendros jų sumos per 12 mėnesių, einančių prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Gautas dydis pridedamas prie ketvirčio premijos, mokamos už ketvirčio darbo rezultatus ir išmokėtos vieną iš skaičiuojamojo laikotarpio mėnesių (jei išmokėtos kelios ketvirčių premijos, imama paskutinė), ir suma dalijama iš skaičiuojamojo 3 mėnesių laikotarpio darbo dienų ar valandų skaičiaus pagal darbuotojo darbo grafiką (jeigu jo nėra, – pagal įmonės darbo (pamainos) grafiką). Gautas dydis pridedamas prie darbuotojo vidutinio dieninio darbo užmokesčio ar vidutinio valandinio darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal aprašo 5.4 ir 5.5 papunkčius.

69.       Ginčas byloje yra dėl to, ar 2020 m. gruodžio mėnesį apeliantui išmokėta 3 250 Eur dydžio išmoka (darbdavio nurodyta kaip priedai/premijos) bei 2021 m. sausio mėnesį 4 110,44 Eur dydžio suma, priklausanti pagal kolektyvinės sutarties nuostatas (darbdavio nurodyta kaip priskaitymai, numatyti kolektyvinėje sutartyje) (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-33181-727/2021 b. l. 9), turi būti įskaičiuojama į vidutinio darbo užmokesčio dydį. Bylos duomenys patvirtina, kad 3 250 Eur dydžio išmoka skirta apeliantui už SESAR 2020 programos administravimą už 2020 metų rezultatus (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-33181-727/2021 b. l. 63), o 4 110,44 Eur dydžio suma, iš kurios 4 081,44 Eur yra išmoka, mokama einant kasmetinių atostogų pagal Kolektyvinės sutarties 51 punktą ir 29,00 Eur kelionių išlaidų (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-33181-727/2021 b. l. 53). Teisėjų kolegijos vertinimu, 3 250 Eur dydžio išmoka apeliantui kvalifikuotina kaip premija už gerai atliktą darbą/veiklos rezultatus (DK 139 straipsnio 2 dalies 6 punktas), nes taip yra nurodyta išmokos skyrimo akte bei patenka į darbo užmokestį pagal atsakovės Darbuotojų darbo apmokėjimo sistemos 9.2 punktą (2 t., b. l. 62-66). Dėl to ši išmoka sudaro apelianto darbo užmokesčio dalį ir yra įtrauktina į vidutinio darbo užmokesčio dydį vadovaujantis Aprašo 5.9 punkte nustatytomis taisyklėmis. Tuo tarpu 4 081,44 Eur yra išmoka kvalifikuotina kaip papildoma išmoka atostogoms, sulygta kolektyvinėje sutartyje, o 29,00 Eur kelionių išlaidos, kurios nėra įskaitomos į vidutinio darbo užmokesčio dydį.

70.       Prie darbdavės apskaičiuoto apelianto vienos darbo dienos vidutinio darbo užmokesčio dydžio 163,12 Eur, pridedamas 18,06 Eur (3 250 Eur /4 /45), todėl apelianto vidutinis darbo dienos darbo užmokestis yra 181,18 Eur. Ieškovas neteisėtai atleistas 2021 m. vasario 26 d., iki apeliacinės instancijos teismo priimto sprendimo ieškovas buvo priverstinėje pravaikštoje daugiau nei metus, tačiau vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką priteistinas tik už metus, t. y. nuo 2021 m. vasario 26 d. iki 2022 m. vasario 26 d., kas sudaro 251 darbo dienas. Taigi apeliantui nagrinėjamu atveju šiuo teismo sprendimu priteistinas 45 476,18 Eur dydžio (181,18 Eur x 251 d.) vidutinis darbo užmokestis (įskaitant mokėtinus mokesčius) už priverstinės pravaikštos laiką.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

71.       Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61).

72.       Apibendrinus išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai aiškindamas ir taikydamas darbo teisės materialines teisės normas, iš esmės priėmė nepagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai sudaro pagrindą panaikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

73.       Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

74.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra galimybės tikslai įvertinti patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporciją, kadangi teismo sprendimu yra išspręsti tarpusavyje susiję turtiniai ir neturtiniai ieškinio reikalavimai, tačiau iš esmės rezultatas yra toks, kurio siekė ieškovas – jo atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, jis grąžintas į darbą ir taikytos kitos teisinės pasekmės. Dėl to šiuo atveju laikytina, kad ieškovas laimėjo bylą ir pirmojoje instancijoje, ir apeliacinėje instancijoje, todėl jo patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovės.

75.       Pirmosios instancijos teisme ieškovas patyrė 3 146,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Už šioje byloje pateiktą apeliacinį skundą ieškovas patyrė 1 210,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taigi, viso bylinėjimosi metu ieškovas patyrė 4 356,00 Eur (3 146,00 Eur + 1 210,00 Eur) bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Ieškovas pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus.

76.       Teisėjų kolegija, įvertinusi advokato laiko ir darbo sąnaudas, atsižvelgdamas į tai, kad minėtos išlaidų sumos už kiekvieną rengtą procesinį dokumentą neviršija Rekomendacijose nustatyto dydžio, ieškovui iš atsakovės priteisia 4 356,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (CPK 98 straipsnis).

77.       Teisėjų kolegija vertina, kad šia nutartimi papildomai turi būti išspręstas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo valstybei. Šiuo atveju ieškovas, kaip darbuotojas, pagal įstatymą buvo atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, todėl tenkinant turtinius ieškovo reikalavimus, iš atsakovės priteistinas žyminis mokestis pagal patenkintų ieškinio reikalavimų sumą (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Žyminis mokestis, nuo teismo priteistos sumos (45 476,18 Eur) sudaro 907 Eur ir priteisiamas Lietuvos valstybei iš atsakovės.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

apelianto V. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo V. K. ieškinio reikalavimus tenkinti.

Pripažinti, kad atsakovė VĮ „Oro navigacija“, juridinio asmens kodas 210060460, 2010 m. gruodžio 20 d. darbo sutartį Nr. 741 su ieškovu V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą nutraukė neteisėtai.

Grąžinti ieškovą V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), į buvusias Strateginės plėtros ir tarptautinių programų skyriaus Tarptautinio bendradarbiavimo vadybininko pareigas VĮ „Oro navigacija“, juridinio asmens kodas 210060460.

Priteisti ieškovui V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovės VĮ „Oro navigacija“, juridinio asmens kodas 210060460, 45 476,18 Eur (keturiasdešimt penkis tūkstančius keturis šimtus septyniasdešimt šešis eurus ir 18 ct.) (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos.

Išaiškinti, kad teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios.

Priteisti ieškovui V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovės VĮ „Oro navigacija“, juridinio asmens kodas 210060460, 4 356,00 Eur (keturis tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt šešis eurus ir 0 ct.) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Priteisti iš atsakovės VĮ „Oro navigacija“, juridinio asmens kodas 210060460, Lietuvos valstybei 907,00 Eur (devynis šimtus septynis eurus ir 0 ct.) žyminio mokesčio. Valstybei priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (https://www.vmi.lt/evmi/saskaitos-ir-imoku-kodai), įmokos kodas 5660. Mokėjimo įrodymą reikia pateikti teismui.

Teisėjos         Asta Jakutytė-Sungailienė

Urmila Valiukienė

Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė