Administracinė byla Nr. eI-1519-362/2017
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00842-2017-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. spalio 17 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvutės Kartanaitės, Arvydo Martinavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijaus Stankevičiaus,
sekretoriaujant Daliai Semaškaitei,
dalyvaujant pareiškėjui M. A.,
dalyvaujant atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės, atstovaujamos Radviliškio rajono savivaldybės tarybos, atstovui A. M.,
nedalyvaujant atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės tarybos atstovui,
nedalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims, Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorei J. M. ir Radviliškio rajono savivaldybės merui A. Č.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. patikslintą skundą atsakovams Radviliškio rajono savivaldybės tarybai ir Radviliškio rajono savivaldybei, atstovaujamai Radviliškio rajono savivaldybės tarybos, dėl sprendimo panaikinimo ir kitų reikalavimų.
Teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas M. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. T-577 ir įpareigoti atsakovą įgyvendinti Valstybės tarnybos įstatymą ir jo nuostatas dėl padaryto tarnybinio pažeidimo trečiojo suinteresuoto asmens administracijos direktorės J. M. atžvilgiu; priteisti iš atsakovo padarytą 500 eurų neturtinę žalą; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Iš pareiškėjo patikslinto skundo turinio bei pridedamo skundžiamo akto matyti, jog pareiškėjas nesutinka su Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2017 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. T-577, tačiau savo reikalavime prašo panaikinti 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. T-577, ši klaida laikytina rašymo apsirikimu ir laikytina, jog pareiškėjas prašo panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. T-577.
Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad palaiko patikslintame skunde išdėstytas aplinkybes ir prašo tenkinti patikslintą skundą.
Pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino patikslintame skunde išdėstytas aplinkybes. Patikslintame skunde nurodė, kad kreipiasi su prašymu, kad teismas panaikintų Radviliškio rajono savivaldybės tarybos sprendimą Nr. T-577, kuriuo nuspręsta, kad Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorė J. M. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo), nevykdydama Valstybės tarnybos įstatyme nustatytos pareigos pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą dėl Sidabravo seniūno V. B. už tai, kad šis 2016 m. lapkričio mėnesį darbo vietoje darbo metu buvo išgėręs, nepadarė tarnybinio nusižengimo. Priimdamas tokį sprendimą, atsakovas visiškai nesivadovavo teisinės valstybės principu, kad prieš įstatymą lygūs visi, įskaitant ir tos pačios partijos narius (tretieji suinteresuotieji asmenys rajono meras A. Č., administracijos direktorė J. M. ir iš karto nenubaustas Sidabravo seniūnas V. B. yra tos pačios partijos nariai), todėl toks sprendimas turi būti panaikintas. Valstybės tarnybos departamentas raštu (2016 m. lapkričio 24 d. Nr. 27D-1936) įpareigojo trečiąjį suinteresuotą asmenį atsakovą merą A. Č. įpareigoti kitą trečiąjį suinteresuotą asmenį administracijos direktorę J. M. pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą dėl Sidabravo seniūno po to, kai administracijos direktorė atsisakė tai daryti ir tam pritarė meras A. Č.. 2017 m. sausio 25 d. raštu Nr. 27D-131 Valstybės tarnybos departamentas įpareigojo administraciją pradėti tarnybinio nusižengimo procedūrą. Sudaryta tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija nustatė Sidabravo seniūno V. B. padarytą tarnybinį nusižengimą, o Valstybės tarnybos departamentas šio rašto 4 punktu konstatavo, kad nepradėjus šio tyrimo buvo pažeistos Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalies nuostatos. Šios faktinės aplinkybės parodo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo administracijos direktorė J. M., tinkamai ir laiku nevykdžiusi Valstybės tarnybos įstatyme numatytos pareigos ir siekdama palankesnio savo bendrapartiečiui situacijos veiksmų įvertinimo, pati padarė tarnybinį nusižengimą. Už tokius veiksmus atsakovas turėjo skirti bet kokią nuobaudą, nes akivaizdu, kad juos trečiasis suinteresuotas asmuo, t. y., J. M., padarė. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, jog tik įstaigos diskrecija, atlikti ar ne tarnybinio pažeidimo tyrimą, tačiau atliekant tokį tyrimą bet kuri įstaiga privalo vadovautis teisės aktais, o ne savo nuožiūra „išteisinti“ bendrapartiečius. Pažymėjo, kad dar turėjo papildomai kreiptis ir į Vyriausybės atstovą Šiaulių apskrityje, kad įpareigotų trečiąjį suinteresuotą asmenį Radviliškio rajono merą A. Č. pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą pagal Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas kito trečiojo suinteresuoto asmens administracijos direktorės J. M. atžvilgiu. Pareiškėjas iš pat pradžių aktyviai siekė, kad nusižengęs valstybės tarnautojas Sidabravo seniūnas V. B., kuris darbo metu darbo vietoje buvo neblaivus ir net pastebėtas vairuojantis tarnybinį automobilį, neišvengtų atsakomybės, kreipdamasis tiek į merą A. Č., tiek į Valstybės tarnybos departamentą, jo teisės buvo pažeistos, kadangi atsakovas priimdamas tokį sprendimą nesilaikė teisinės valstybės principo, kad prieš įstatymą lygūs visi. Trečiasis suinteresuotas asmuo administracijos direktorė J. M. stengėsi laiku nepradėti ir nesudaryti darbo grupės ar komisijos galimam tarnybiniam nusižengimui ištirti ir tokį elgesį skatino ir palaikė kitas suinteresuotas asmuo meras A. Č.. Jis oficialiai pareiškė Valstybės tarnybos departamentui ir pareiškėjui, kad nebus atliekamas joks tarnybinio nusižengimo tyrimas dėl seniūno V. B., nes neva jis buvo vienas iš 52 procentų už jį balsavusiųjų. Tokiais savo neteisėtais veiksmais atsakovas sukėlė pagrįstų abejonių dėl jo reputacijos ir ją sumenkino, nes gyvendami ir būdami Radviliškio rajono savivaldybės bendruomenės nariais nebegali pasitikėti tiesiogiai rinktų politikų sprendimais ir jų teisėtumu, be reikalo gaištamas laikas, o to nereikėtų daryti, jei atsakovas tinkamai atliktų įstatymuose nurodytas pareigas. Kadangi tai jau nebe pirmas kartas, kai atsakovas savo neteisėtais veiksmais pažeidžia pareiškėjo teises, nes nesilaiko įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, bei atsižvelgiant į tai, kad kaip privatus asmuo ir atsakovų interesantas kreipėsi kelis kartus į Valstybės tarnybos departamentą pranešdamas apie daromus atsakovų galimus teisės aktų pažeidimus, tai parodo sisteminį pareiškėjo teisių pažeidinėjimą, tuo sukelia pagrįstą nepasitikėjimą šia institucija, sumenkina šių įstaigų reputaciją, be to, papildomai turėjo rašyti skundus, prašymus ir pareiškimus dėl atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų neveikimo, taip pareiškėjui padarė neturtinę žalą, kurią vertina 500 eurų suma.
Atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės, atstovaujamos Radviliškio rajono savivaldybės tarybos, atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad palaiko atsiliepime išdėstytus argumentus. Prašo pareiškėjo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, kad skundžiamas sprendimas visiškai nesusijęs su pareiškėju, pats sprendimas nesukelia pareiškėjui kokių nors teisinių pasekmių, jame nėra suformuluotų pareiškėjui privalomų elgesio taisyklių, juo nėra keičiama pareiškėjo teisių ar pareigų apimtis, todėl minėtas sprendimas šiuo atveju net negalėjo būti administracinės bylos nagrinėjimo objektu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pvz., LVAT 2012 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1249/2012 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje dažnai akcentuojama, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis, 15 straipsnis, 22 straipsnio 1 dalis). Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391 /2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-343-556/2016), nes teismas tokiu atveju neišspręs jokio ginčo tarp pareiškėjo ir viešojo administravimo subjekto. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „<...> Tarnybines nuobaudas savivaldybės administracijos direktoriui (direktoriaus pavaduotojui (pavaduotojams) už tarnybinius nusižengimus skiria savivaldybės taryba <...>“. Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977, 14 punkte nustatyta, jog valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo arba valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos, į kurią perkeltas valstybės tarnautojas, vadovas per Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą priima atitinkamu teisės aktu įformintą vieną iš šių sprendimų: 14.1. pripažinti, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, ir skirti jam tarnybinę nuobaudą, jeigu pateiktoje išvadoje nurodyta, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą; 14.2. pripažinti, kad valstybės tarnautojas tarnybinio nusižengimo nepadarė, jeigu pateiktoje išvadoje nurodyta, kad valstybės tarnautojas nepadarė tarnybinio nusižengimo. Tai reiškia, kad tarnybinės nuobaudos savivaldybės administracijos direktoriui skyrimas yra savivaldybės tarybos diskrecija, atsižvelgiant į Taisyklių 14 punkte nustatytas sąlygas. Savivaldybės mero 2017 m. kovo 31 d. potvarkiu Nr. M-28-(2.5) „Dėl komisijos sudarymo galimam valstybės tarnautojo tarnybiniam nusižengimui ištirti“ sudaryta komisija motyvuotoje 2017 m. balandžio 7 d. išvadoje Nr. TNI-3-(10.33) „Tyrimo išvada dėl J. M. galimo tarnybinio nusižengimo“ konstatavo, jog savivaldybės administracijos direktorė J. M. nepadarė tarnybinio nusižengimo, todėl savivaldybės tarybos sprendimas – pripažinti, kad J. M., Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorė, tarnybinio nusižengimo nepadarė, visiškai pagrįstas ir teisėtas. Pagal nuosekliai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, atlikti ar neatlikti tarnybinį patikrinimą bei paskirti ar nepaskirti tarnybinę nuobaudą yra būtent įstaigos, kurioje asmuo dirba, diskrecija, nepaisant to, jog bet kurie asmenys pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio nuostatas turi teisę pateikti skundus ar kitą informaciją apie galimą tarnybinį nusižengimą. Pažymėjo, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje (toliau – ir Vyriausybės atstovas) 2017 m. vasario 10 d. reikalavimą Nr. 4-7. Savivaldybės tarybai priėmus sprendimą ir jį pateikus Vyriausybės atstovui, pastarasis, turėdamas Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme nustatytus įgaliojimus atlikti savivaldybių administracinę priežiūrą, tai yra prižiūrėti, ar savivaldybė laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, dėl skundžiamo sprendimo pretenzijų nepareiškė. Taip pat po skundžiamo sprendimo priėmimo nebuvo gauta jokių pretenzijų iš kitos kompetentingos ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatų įgyvendinimą prižiūrinčios institucijos – Valstybės tarnybos departamento.
Atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės tarybos atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka. Atsiliepimo į pareiškėjo patikslintą skundą nepateikė.
Tretieji suinteresuoti asmenys Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorė J. M. ir Radviliškio rajono savivaldybės meras A. Č. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka. Pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka, praneša, kad susipažino su atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės atsiliepimu ir palaiko atsiliepime nurodytus pareiškėjo skundo atmetimo motyvus. Prašo pareiškėjo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą ir nagrinėti bylą jiems nedalyvaujant.
Bylos dalis dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. T-577 ir įpareigoti atsakovą įgyvendinti Valstybės tarnybos įstatymą ir jo nuostatas dėl trečiojo suinteresuoto asmens administracijos direktorės J. M. padaryto tarnybinio pažeidimo nutrauktina, o pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimas priteisti iš atsakovo neturtinę žalą 500 eurų atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas M. A. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. T-577 ir įpareigoti atsakovą įgyvendinti Valstybės tarnybos įstatymą ir jo nuostatas dėl trečiojo suinteresuoto asmens administracijos direktorės J. M. padaryto tarnybinio pažeidimo.
Iš bylos medžiagos matyti, kad Radviliškio rajono savivaldybės taryba ginčijamą sprendimą priėmė vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 4 dalimi, 29 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimo Nr. 977 „Dėl Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių“ 14.2 punktu, atsižvelgdama į mero 2017 m. kovo 31 d. potvarkiu Nr. M-28-(2.5) „Dėl komisijos sudarymo galimam valstybės tarnautojo tarnybiniam nusižengimui ištirti“ sudarytos komisijos motyvuotą 2017 m. balandžio 7 d. išvadą Nr.TNI-3-(10.33) „Tyrimo išvada dėl J. M. galimo tarnybinio nusižengimo“, Radviliškio rajono savivaldybės taryba nusprendė pripažinti, kad J. M., Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorė, tarnybinio nusižengimo nepadarė.
Priėmus skundą bylą nagrinėjantis teismas turi teisę dar kartą įvertinti, ar skundas pagrįstai buvo priimtas, ir esant pagrindui teismas bylą gali nutraukti. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 punkte numatyta, jog teismas nutraukia bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, nereiškia, kad teisę kreiptis į teismą turi bet kuris asmuo. Konstitucijoje įtvirtinta tik galimybė kiekvienam asmeniui tokią subjektinę teisę įgyti esant įstatyme nustatytiems pagrindams. Tačiau teisminis tikrai ar tariamai pažeistos teisės gynybos būdas yra sąlygotas atitinkamų procesinių prielaidų, numatytų ABTĮ 33, 103, 104 straipsniuose, kurių buvimas atima arba apriboja asmens teisę naudotis teismine gynyba.
Teisę kreiptis į administracinį teismą nustato ABTĮ 5 straipsnis, pagal kurio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Viena iš teisės kreiptis į teismą prielaidų yra bylos priskirtinumas administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 103 straipsnio 1 punktas). ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Kokios bylos yra priskirtinos administracinių teismų kompetencijai, detaliau apibrėžia ABTĮ 17 straipsnis. ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat šių subjektų jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Tais atvejais, kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 23 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje.
Taip pat pažymėtina, jog ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė nustato dvi prielaidas atsirasti asmens subjektinei teisei – teisei kreiptis į administracinį teismą teisminės gynybos, o būtent, besikreipiančio asmens suinteresuotumas bei jo teisės ar įstatymo saugomo intereso pažeidimas. Teismų praktikoje asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1661/2008).
Kaip matyti iš pareiškėjo skundo, byloje esančių dokumentų, skundžiamu Radviliškio rajono savivaldybės tarybos sprendimu nusprendė pripažinti, kad J. M., Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorė, tarnybinio nusižengimo nepadarė. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog šis atsakovo sprendimas pats savaime nesukelia pareiškėjui kokių nors teisinių pasekmių. Pabrėžtina ir tai, kad ginčijamame sprendime nėra aiškiai bei imperatyviai suformuluotų pareiškėjui privalomų elgesio taisyklių, nesuformuluotas joks akivaizdus atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, valinis pareiškėjui skirtas patvarkymas, juo nėra keičiama pareiškėjo teisių ar pareigų apimtis.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, šios bylos faktinę situaciją, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturėjo materialinio teisinio suinteresuotumo kreiptis su skundu į teismą dėl šio sprendimo panaikinimo.
Be kita ko, ginčydamas atsakovo sprendimą, pats pareiškėjas taip pat nenurodė, kaip šis sprendimas tiesiogiai veikia jo teises, pareigas ar teisėtus interesus, kaip pasikeistų jo teisės ar pareigos, teismui panaikinus skundžiamą sprendimą. Teismui taip pat nenustačius aplinkybių, jog ginčijamas atsakovo sprendimas pareiškėjui sukeltų kokias nors teisines pasekmes ar darytų įtaką jo teisėms, darytina išvada, jog pareiškėjo skundžiamas sprendimas niekaip neįtakoja jo teisių ar įstatymo saugomų interesų ir nesukelia jam jokių konkrečių ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 23 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu reikšmingų teisinių pasekmių.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „<...> Tarnybines nuobaudas savivaldybės administracijos direktoriui (direktoriaus pavaduotojui (pavaduotojams) už tarnybinius nusižengimus skiria savivaldybės taryba <...>“. Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977, 14 punkte nustatyta, jog valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo arba valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos, į kurią perkeltas valstybės tarnautojas, vadovas per Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą priima atitinkamu teisės aktu įforminta vieną iš šių sprendimu; 14.1. pripažinti, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, ir skirti jam tarnybinę nuobaudą, jeigu pateiktoje išvadoje nurodyta, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą; 14.2. pripažinti, kad valstybės tarnautojas tarnybinio nusižengimo nepadarė, jeigu pateiktoje išvadoje nurodyta, kad valstybės tarnautojas nepadarė tarnybinio nusižengimo. Tai reiškia, kad tarnybinės nuobaudos savivaldybės administracijos direktoriui skyrimas yra Savivaldybės tarybos diskrecija, atsižvelgiant į Taisyklių 14 punkte nustatytas sąlygas.
Taip pat pažymėtina, kad tarnybinės atsakomybės klausimai priskirtini išskirtinai įstaigos, kurioje asmuo dirba, kompetencijai: atlikti ar neatlikti tarnybinį patikrinimą bei paskirti ar nepaskirti tarnybinę nuobaudą, yra būtent tokios įstaigos diskrecija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-23/2012, 2012 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-710/2012, 2013 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-624/2013, 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-1321/2014), nepaisant to, kad bet kurie asmenys pagal Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių 3 punktą turi teisę pateikti skundus ar kitą informaciją apie galimą tarnybinį nusižengimą. Asmenys, inicijavę tarnybinio patikrinimo atlikimą, įgyja teisę tik būti tinkamai informuoti apie konkretaus tarnybinio patikrinimo rezultatus. Tarnybinis patikrinimas teisines pasekmes sukelia tik tikrinamam pareigūnui (valstybės tarnautojui).
Kolegijai išėjus priimti sprendimo ir paaiškėjus, jog pareiškėjo ginčijamas sprendimas jokių teisinių pasekmių jam nesukelia, byla nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai. Antrasis skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atsakovą įgyvendinti Valstybės tarnybos įstatymą ir jo nuostatas dėl trečiojo suinteresuoto asmens administracijos direktorės J. M. padaryto tarnybinio pažeidimo yra neatsiejamai susijęs su pirmuoju reikalavimu panaikinti skundžiamą sprendimą, akivaizdžiai išvestinis bei negali būti atskirai išnagrinėtas kaip savarankiškas reikalavimas.
Pareiškėjas taip pat prašė atlyginti neturtinę žalą, kurios atsiradimą sieja su Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2017 m. gegužės 4 d. sprendimo Nr. T-577 priėmimu. Paaiškino, kad pareiškėjas kaip privatus asmuo ir atsakovų interesantas kreipėsi kelis kartus į Valstybės tarnybos departamentą pranešdamas apie daromus atsakovų galimus teisės aktų pažeidimus, tai parodo sisteminį pareiškėjo teisių pažeidinėjimą, sukelia pagrįstą nepasitikėjimą šia institucija, sumenkina šių įstaigų reputaciją, be to, papildomai turėjo rašyti skundus, prašymus ir pareiškimus dėl atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų neveikimo, taip pareiškėjui padarė neturtinę žalą, kurią vertina 500 eurų suma.
Nutraukus bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti skundžiamą sprendimą ir įpareigojimo atlikti veiksmus, nėra pagrindo tenkinti ir reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo: Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.
CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. kovo 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-194/2012).
Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2014 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-902/2014). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2014 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-902/2014).
Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, kad Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2017 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. T-577 pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala. Pareiškėjas tik deklaratyviai paaiškino, jog dėl minėto sprendimo patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, dvasinius sukrėtimus ir panašiai. Pareiškėjas paaiškinimus iš esmės grindžia tik subjektyvia savo nuomone, visiškai nepagrįsdamas ir neindividualizuodamas subjektyvių neigiamų pasekmių.
Teismas, atsižvelgdamas į aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą, konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrindo, todėl ši pareiškėjo patikslinto skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.
ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad sumokėtas žyminis mokestis grąžinamas bylą nutraukus, kai ji nenagrinėtina teisme, todėl vadovaujantis šia įstatymo nuostata pareiškėjui M. A. grąžintinas jo sumokėtas 22,50 žyminis mokestis.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 103 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Bylą pagal pareiškėjo M. A. patikslintą skundą dėl Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2017 m. gegužės 4 d. sprendimo Nr. T-577 panaikinimo ir įpareigojimo atsakovą įgyvendinti Valstybės tarnybos įstatymą ir jo nuostatas dėl trečiojo suinteresuoto asmens administracijos direktorės J. M. padaryto tarnybinio pažeidimo nutraukti kaip nepriskirtą administracinių teismų kompetencijai.
Pareiškėjo M. A. patikslintą skundą dėl 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Grąžinti M. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) pagal 2017 m. birželio 30 d. Swedbank AB įmokėtą į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 22,50 Eur (dvidešimt du Eur 50 ct) sumokėtą žymį mokestį.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per šį teismą, paduodant atskirąjį skundą.
Teisėjai Laisvutė Kartanaitė
Arvydas Martinavičius
Virginijus Stankevičius