Civilinė byla Nr. e2A-945-430/2020
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-24021-2019-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.16; 3.3.1.14
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gegužės 19 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Braždienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. J. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Internetiniai sprendimai bendrijoms“ dėl kilnojamojo daikto trūkumų šalinimo išlaidų priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė M. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Internetiniai sprendimai bendrijoms“ (toliau – UAB „Internetiniai sprendimai bendrijoms“) 941 Eur automobilio remonto išlaidų atlyginimą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad 2019 m. balandžio 24 d. ieškovė įsigijo iš atsakovės automobilį Citroen Jumper. Prieš sudarant sutartį, atsakovės vadovas paaiškino ieškovei, kad automobilio kėbulas turi defektų, taip pat yra susidėvėję atraminiai guoliai, kitų automobilių trūkumų nenurodė. Pradėjus eksploatuoti automobilį, jau kitą dieną iš variklio pasigirdo neįprastas garsas. Remonto dirbtuvėse buvo nustatyta, kad nusidėvėjo transporto priemonės sankaba ir smagratis, kuriuos būtina keisti. Automobilio remontas ieškovei kainavo 941 Eur. Ieškovė pareiškė atsakovei pretenziją dėl nurodytų išlaidų atlyginimo, tačiau atsakovė atsisakė bendradarbiauti ir atlyginti šias patirtas išlaidas. Ieškovė nurodė, kad ji neturėjo nei žinių, nei patirties vertinti automobilių trūkumus, pirkimo–pardavimo sutartį sudarė pasitikėdama atsakove. Pabrėžė, kad ginčo pirkimo–pardavimo sutartyje automobilio trūkumai nebuvo nurodyti ir atsakovės vadovas nenurodė pirkėjai, kad automobilio sankaba yra susidėvėjusi ir ją reikės keisti. Ieškovės vertinimu, šalys susitarė dėl transporto priemonės, neturinčios jokių trūkumų, trukdančių eksploatuoti transporto priemonę pagal paskirtį, pardavimo–pardavimo, tačiau paaiškėjo, jog automobilio sankaba buvo prastos būklės ir egzistavo poreikis ją remontuoti jau automobilio pardavimo metu. Apie tai neinformuodama, atsakovė pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.317 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prievolę garantuoti parduodamo daikto kokybę, dėl to turi atlyginti ieškovei jos patirtas išlaidas, susijusias su nupirktos transporto priemones remontu.
3. Atsakovė UAB „Internetiniai sprendimai bendrijoms“ atsiliepime į ieškinį nesutiko su ieškiniu ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovei parduotas automobilis buvo techniškai netvarkingas, be galiojančios techninės apžiūros, visi trūkumai buvo nurodyti pirkimo–pardavimo sutartyje. Ieškovei taip pat buvo paaiškinta, kad automobilis yra remontuotinas. Šias aplinkybes, pasirašydama sutartį, patvirtino pati ieškovė, ir ieškovė nepateikė teismui įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovė nuslėpė sankabos gedimą. Pažymėjo, kad ieškovė nepagrįstai teigia, jog neturėjo žinių ir patirties vertinti automobilio būklę, nes ieškovė automobilį pirko ne viena, ją lydėjo vyrai, kurie teigė, kad yra automobilių specialistai. Kartu su jais ieškovė apžiūrėjo automobilį ir įvertino jo techninę būklę. Pabrėžė, kad ieškovė, prieš atlikdama automobilio remontą, apie tai nepranešė atsakovei, nesikonsultavo su kitomis remonto dirbtuvėmis, nors analogiškų gedimų tvarkymas kainuoja beveik dvigubai pigiau. Sutiko, kad su atsakove buvo susisiekta telefonu, tačiau ieškovės reikalavimus buvo atsisakyta patenkinti, nes nebuvo derinti remonto kaštai, atsakovei kilo abejonių, ar remontas iš viso buvo atliktas.
4. Teismo posėdyje ieškovė palaikė ieškinyje išdėstytus reikalavimus ir jos procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, prašė ieškinį tenkinti. Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, prašė nagrinėti bylą atstovės atstovui nedalyvaujant.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.
6. Teismas nustatė, kad 2019 m. balandžio 24 d. ieškovė M. J. sudarė su atsakove UAB „Internetiniai sprendimai bendrijoms“ transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė įsigijo iš atsakovės automobilį Citroen Jumper, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Kitą dieną po to, kai ieškovė įsigijo nurodytą automobilį, ieškovė atliko automobilio remontą – pakeitė sankabos komplektą, smagratį, sankabos išminamąjį guolį, už šiuos remonto darbus ieškovė sumokėjo juos atlikusiai mažajai bendrijai „Lokalas“ 941 Eur.
7. Teismas vertino, kad bylos įrodymai tikėtinai patvirtina, jog ginčo automobilio sankaba ir smagratis buvo sugedę prieš ieškovei įsigyjant automobilį ir ieškovė nebūtų galėjusi tinkamai eksploatuoti nusipirkto automobilio pagal paskirtį, ir atsakovė šių aplinkybių savo įrodymais nepaneigė. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovės pozicija bylos procese nebuvo nuosekli, nes tiek tiek ieškinyje, tiek pretenzijoje nebuvo nurodytos visos aplinkybės, kurias paaiškino byloje apklausti liudytojai.
8. Teismas pažymėjo, kad pirkimo–pardavimo sutarties skiltyje „Transporto priemonės trūkumai“ pažymėtos grafos, jog automobilio privalomoji techninė apžiūra negalioja, taip pat grafos, kad trūkumų turi šios automobilio sistemos: stabdžių, vairuotojų ir keleivių saugos, vairo mechanizmo ir pakabos elementų, dujų išmetimo, apšvietimo ir šviesos signalizavimo įtaisų. Ieškovė paaiškino, kad sutartį išspausdino ir padavė pasirašyti atsakovės vadovas, ji pretenzijų dėl sutartyje atliktų įrašų nereiškė, nes neatkreipė į juos dėmesio, tačiau, teismo vertinimu, patikrinti nurodytų ieškovės teiginių pagrįstumo objektyviai neįmanoma, nes bylos šalių pozicijos šiuo aspektu yra skirtingos. Teismas pabrėžė, kad ginčo automobilis iš tiesų turėjo eilę trūkumų, kurie pažymėti sutartyje, dėl to akivaizdu, kad šios aplinkybės pagrindžia atsakovės atsikirtimą, jog automobilis neturėjo galiojančios techninės apžiūros ir jo techninė būklė nebuvo gera. Kita vertus, jeigu automobilio atskirų sistemų trūkumai pirkimo–pardavimo sutartyje paminėti tik formaliai – ką iš esmės akcentuoja ieškovė, realiai buvęs sankabos sistemos gedimas nėra atskirai aptartas ir išskirtas.
9. Teismas vertino, kad ieškovės paaiškinimai ir liudytojų parodymai patvirtina, jog iš variklio skyriaus neįprastas garsas pasigirdo ne kitą dieną po pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo, bet vėliausiai iškart po automobilio įsigijimo, todėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ieškovė, pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu, turėjo žinoti, jog perkamas automobilis turi ir kitų trūkumų, o ne tik kėbulo defektus ir susidėvėjusius atraminius guolius, tačiau ieškovei buvo priimtina, jog tinkamam automobilio veikimui gali prireikti papildomų išlaidų. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju buvo padaryta tikėtina ieškovės klaida dėl remonto kainos, kuri negali būti kvalifikuojama kaip pakankama priežastis konstatuoti, jog atsakovė nuslėpė nuo ieškovės reikšmingą informaciją apie automobilio techninę būklę ar šiuo aspektu suklaidino ieškovę. Teismas pažymėjo, kad nors negalima daryti išvados, jog ieškovei, prieš sudarant ginčo sandorį, turėjo būti aiškus konkretus automobilio gedimo pobūdis, tačiau ieškovė turėjo suvokti, jog automobilio techninė būklė buvo tokia, kad jam buvo būtina atlikti papildomus remonto darbus, kad jį būtų galima eksploatuoti. Teismo vertinimu, vien aplinkybė, kad sutarties sąlygas tikėtina parengė atsakovė, negali lemti išvados, jog ieškovė pagal savo amžių ir išsilavinimą negalėjo suprasti pasirašomo sutarties teksto prasmės.
10. Teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018; 2018 m. gruodžio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-454-611/2018) ir byloje nustatytomis aplinkybėmis, padarė išvadą, kad ieškovė, įsigydama automobilį, veikė nepakankamai rūpestingai, nes pagal sandorio sudarymo aplinkybes turėjo žinoti, jog automobilis turi trūkumų, dėl kurių gali netrukus sugesti, o aplinkybės, kad ieškovė galbūt suklydo dėl remonto išlaidų dydžio, negali būti kvalifikuojama kaip objektyvi klaida dėl perkamo daikto kokybės ar kaip atsakovės pareigos garantuoti daikto kokybę pažeidimas, dėl to ieškovės reikalavimai atmesti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Ieškovė M. J. pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – apeliantės M. J. ieškinį tenkinti ir iš atsakovės UAB „Internetiniai sprendimai bendrijoms“ apeliantės naudai priteisti: 941 Eur automobilio remonto išlaidų ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Prašo priteisti iš atsakovės ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
12. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, ar ieškovei buvo žinoma arba negalėjo būti nežinoma, jog automobilio sankaba ir smagratis yra susidėvėję, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, dėl to netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
13. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovė neva nesuklaidino apeliantės dėl automobilio trūkumų ir jo techninės būklės sutarties sudarymo metu. Apeliantės manymu, ginčo byloje nustatyti automobilio trūkumai (sankabos ir smagračio defektai) buvo esminiai ir neištaisius šių trūkumų, nebuvo galima naudoti nusipirkto automobilio pagal paskirtį, tačiau atsakovė neinformavo ieškovės apie šiuos esminius trūkumus.
14. Teigia, kad žinojimas skiriasi nuo negalėjimo nežinoti. Nagrinėjamu atveju atsakovė nesielgė taip, kad apeliantė sužinotų apie automobilio sankabos ir smagračio defektus bei šiuos trūkumus nuslėpė nuo pirkėjos. Atsakovė buvo nurodžiusi ieškovei kitokio pobūdžio neesminius ir eksploatuoti automobilio iš esmės netrukdančius automobilio trūkumus, tačiau nenurodė esminių, kurių remonto kaina yra žymiai didesnė. Tokiu būdu atsakovė suklaidino apeliantę dėl automobilio trūkumų pobūdžio ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino tikrųjų atsakovės veiksmų.
15. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo padaryta prielaida, jog apeliantė suklydo dėl automobilio remonto kainos, yra klaidinga, nes apeliantės suklydimas negali būti kvalifikuojamas kaip objektyvi klaida dėl perkamo automobilio kokybės ar kaip atsakovės pareigos garantuoti automobilio kokybę pažeidimas. Pabrėžia, kad apeliantė buvo suklaidinta ne dėl automobilio remonto kainos, o dėl paties automobilio gedimo pobūdžio ir automobilio remonto kaina yra tik pasekmė to, jog apeliantė buvo suklaidinta, todėl pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad apeliantė suklydo ne dėl automobilio kokybės, bet dėl būsimo remonto kainos, yra klaidingas ir nepagrįstas.
16. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė, pirkdama automobilį, veikė nerūpestingai, nes ieškovė veikė rūpestingai, t. y. pirkosi automobilį ne viena, išbandė automobilį, teiravosi atsakovės, kokios yra išbandant automobilį pastebėtų neįprastų automobilio veikimo ypatybių (neįprasto laisvumo važiuojant automobiliu) priežastys, dėl to, apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino šias aplinkybes ir padarė neteisingas išvadas. Apeliantės įsitikinimu, atsakovė savo aktyviais veiksmais, t. y. nuslėpdama esminį automobilio trūkumą ir nurodydama kitokius automobilio defektus, nei faktiškai egzistavusius, suklaidino apeliantę ir nuslėpė reikšmingą informaciją apie parduodamo automobilio kokybę, tačiau pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsniu ir aktualia teismų praktika šiuo klausimu, dėl to netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstas kitokias išvadas.
17. Teigia, kad informavus atsakovę apie nustatytus defektus, atsakovė kategoriškai atsisakė derėtis dėl automobilio remonto, dėl to apeliantė nusprendė nelaukti atsakovės sprendimo ir nutarė pati suremontuoti nupirktą automobilį. Automobilio remontas buvo atliktas tą pačią dieną ir tose pačiose remonto dirbtuvėse, kuriose atliekant apžiūrą buvo nustatyti automobilio defektai.
18. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nesutiko su skundu, prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimą nepakeistą.
19. Nurodo, kad ieškovė skunde klaidina apeliacinės instancijos teismą, nes tarp šalių nebuvo susitarimo dėl automobilio remonto išlaidų padengimo ir atsakovės atstovas derybų metu neminėjo ieškovei (pirkėjai) jokio variklio pagalvių gedimo. Pažymi, kad pirkimo–pardavimo sutartyje buvo nurodyta, jog automobilis yra techniškai netvarkingas, pažymėti pardavėjui žinomi trūkumai, pirkėjas susipažino su technine perkamo automobilio būkle ir įsipareigojo nereikšti pretenzijų dėl automobilio techninės būklės ateityje. Apie automobilio sankabos defektą atsakovei nebuvo žinoma, pardavimo dieną parduotas automobilis neturėjo tokio gedimo ir ieškovė nepateikė įrodymų, jog pardavėjui buvo žinomas toks gedimas ir jis nuslėpė šį defektą nuo pirkėjos. Pažymi ir tai, kad atsakovė nesiverčia automobiliu remontu.
20. Atkreipia dėmesį, kad nors ieškovė nurodo, jog bandė susisiekti su atsakove dėl automobilio remonto atlikimo arba bent jau dėl dalies remonto išlaidų atlyginimo, tačiau ieškovė nepateikė šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, o su liudytoju D. B. atsakovė nesudarinėjo sutarčių ir neturėjo reikalo bendrauti, nes pokalbis su juo, labiau priminė grasinimus. Papildomai daugiau niekas su atsakove nesusisiekė, nors ieškovė žinojo tiek įmonės adresą, tiek įmonės kontaktus. Atsakovės manymu, šios aplinkybės tikėtinai patvirtina, jog ieškovė nėra nuoširdi, nurodydama, jog stengėsi informuoti atsakovę, taip pat atsakovei nesuprantamas ieškovės skubėjimas remontuoti nupirktą automobilį, neišsiaiškinus visų aplinkybių.
21. Atsakovės manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas dėl šalių ginčo, nes atsakovė nenuslėpė sankabos gedimo ir byloje nėra įrodymų, kad atsakovė galėjo žinoti apie tokį gedimą. Pabrėžia, kad su ieškove buvo kalbėta apie automobilio defektus ir tai, kad parduodamas automobilis yra su negaliojančia technine apžiūra, ieškovė su tuo sutiko ir patvirtino savo parašu, jog susipažino su automobilio technine būkle ir įsipareigojo nereikšti pardavėjui ateityje pretenzijų. Pats sutarties tekstas buvo trumpas ir suprantamas, be to, pati ieškovė pripažino, kad su ja buvo kalbėta apie automobilio trūkumus. Atsakovė nematė sankabos gedimo požymių, o juos pastebėti, nenuėmus pavarų dėžės, net neįmanoma, dėl to galimas sankabos gedimas nebuvo nurodytas sutartyje.
22. Teigia, kad parduodamas automobilis neturėjo techninės apžiūros, turėjo įvairių trūkumų, dėl to pirkimo–pardavimo dieną parduoto automobilio nebuvo galima eksploatuoti, apie tai ieškovė žinojo, todėl iš šių aplinkybių galima daryti prielaidą, jog ieškovė pirkosi automobilį, žinodama, kad automobiliui bus būtinas remontas, bet neįvertino remonto kaštų. Be to, automobilį ieškovė pirko ne viena, o su specialisto pagalba, turėjo galimybes jį išbandyti, dėl to galėjo įvertinti techninę automobilio būklę, įvertinti galimas rizikas, tačiau pretenzijų pardavėjui dėl automobilio būklės neturėjo, taip pat netikrino automobilio techninės apžiūros centre.
23. Teigia, kad priešingai negu nurodo apeliantė, atsakovė nesiėmė aktyvių veiksmų, kurie galėjo klaidinti ieškovę, nekalbėjo apie ieškovės nurodomus klaidinančius gedimus automobilio išbandymo metu, nebuvo išgalvoto sankabos laisvumo. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad ieškovės teiginiai, kai ši perka automobilį be techninės apžiūros, su stabdžių sistemos, vairo mechanizmo, pakabos elementų, apšvietimo ir šviesos signalizavimo ir kitų prietaisų trūkumais, ir remontas kainuos tik 50 Eur, neatitinka tikrovės ir elementarios logikos.
24. Teigia, kad ieškovė nepateikė teismui įrodymų, jog tarp šalių buvo susitarimas, kad ieškovei bus atlygintos parduotos transporto priemonės remonto išlaidos, nes tokie ieškovės argumentai prieštarauja sutartyje nurodytoms sąlygoms, kad pirkėjas susipažino su automobilio technine būkle ir įsipareigojo ateityje nereikšti pretenzijų. Be to, garantijos suteikimas 13 metų senumo automobiliui, kurio techninės priežiūros galiojimas senai pasibaigęs su daugybe trūkumų, prieštarauja logikai. Atsakovė kategoriškai būtų nesutikusi parduoti automobilį ieškovei su sąlyga, kad remontas bus apmokamas atsakovės sąskaita.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
25. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
26. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimą dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.
27. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl nupirktos transporto priemonės remonto išlaidų atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
28. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2019 m. balandžio 24 d. ieškovė M. J. su atsakove UAB „Internetiniai sprendimai bendrijoms“ sudarė transporto priemonės Citroen Jumper, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį (e. b. l. 7–8). Kitą dieną po to, kai įsigijo nurodytą automobilį, ieškovė nuvežė nupirktą transporto priemonę į mažosios bendrijos „Lokalas“ (toliau – MB „Lokalas“) autoservisą, kuriame buvo atlikta apžiūra ir nustatytas automobilio smagračio ir sankabos nusidėvėjimas. Tą pačią dieną atliktas remontas, t. y. pakeistas sankabos komplektas, smagratis, sankabos išminamasis guolis. Už šiuos remonto darbus juos atlikusiai MB „Lokalas“ ieškovė sumokėjo 941 Eur (e. b. l. 9–10). 2019 m. gegužės 3 d. ieškovė pateikė atsakovei reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, prašydama sumažinti pirkimo–pardavimo sutarties kainą 941 Eur suma dėl įsigyto daikto trūkumų ištaisymo (e. b. l. 11–14, 41).
29. Tais atvejais, kai parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju neaptarė jo trūkumų, pirkėjas turi teisę reikalauti taikyti vieną iš CK 6.334 straipsnio 1 dalyje nustatytų alternatyvių jo teisių gynimo būdų. Nagrinėjamu atveju ieškovė (pirkėja), reikšdama atsakovei (pardavėjai) iki teismo pretenziją, prašė jos, kad būtų sumažinta pirkimo kaina dėl nustatyto automobilio trūkumo (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o reikšdama ieškinį atsakovei teisme, prašė atlyginti jai nupirkto automobilio remonto išlaidas (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punktas), t. y. 941 Eur sumą, sumokėtą MB „Lokalas“, kaip įsigyto daikto trūkumų ištaisymo išlaidų atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimus. Teismas nustatė, kad sankabos ir smagračio defektai, kuriuos remontavo ieškovė, tikėtinai atsirado iki automobilio perdavimo ieškovei ir juos buvo būtina pašalinti, siekiant automobilį tinkamai eksploatuoti pagal paskirtį, tačiau padarė išvadą, jog ieškovei, perkant naudotą automobilį su eile trūkumų be techninės apžiūros liudijimo, turėjo būti aišku, jog perkamas automobilis turi trūkumų ir šių pašalinimui gali prireikti papildomų išlaidų, ir tikėtina ieškovės klaida dėl remonto kainos negali būti kvalifikuojama kaip pakankama priežastis konstatuoti, kad atsakovė nuslėpė nuo ieškovės reikšmingą informaciją apie automobilio techninę būklę ar šiuo aspektu suklaidino ieškovę. Pabrėžė, kad ieškovė, įsigydama automobilį, veikė nepakankamai rūpestingai, nes pagal sandorio aplinkybes turėjo žinoti, jog automobilis turi trūkumų, dėl kurių gali netrukus sugesti. Apeliaciniame skunde ieškovė kelia klausimą dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo pažeidimų. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, dėl to netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
30. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku (CPK 176 straipsnis). Remiantis CPK 12 ir 178 straipsniais, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.).
31. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK nenustato specialių naudoto daikto pirkimo–pardavimo sąlygų, CK XXIII skyriaus (pirkimas–pardavimas) taisyklės taikomos ir naudoto daikto, nagrinėjamu atveju – naudoto automobilio, pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018; 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-454-611/2018). CK 6.317 straipsnio 1 dalis nustato, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę. CK 6.317 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pardavėjo garantija (patvirtinimas) dėl daiktų nuosavybės teisės ir kokybės yra, nepaisant to, ar tokia garantija pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyta, ar ne. Parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus (CK 6.327 straipsnio 1 dalis). CK 6.327 straipsnio 2 dalis nustato, kad pardavėjas neatsako pagal šio straipsnio 1 dalies reikalavimus už bet kokį daiktų neatitikimą, jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie tokį neatitikimą. CK 6.333 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu daiktų kokybė neaptarta, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami. Laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį (CK 6.333 straipsnio 6 dalis).
32. Parduodamas naudotas daiktas dėl natūralaus nusidėvėjimo, ankstesnio naudojimo sąlygų (intensyvumo ir kitų aplinkybių) savo kokybės savybėmis gali skirtis nuo analogiško naujo daikto, dėl to galima tikėtis mažiau efektyvios ir trumpesnės jo naudojimo trukmės, tačiau ir toks daiktas turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį. Daikto tinkamumas naudoti pagal paskirtį neturi būti suprantamas kaip įmanomumas jį naudoti, nors ir patiriant dėl to didelius nepatogumus, įvairaus pobūdžio trikdžius ar papildomas sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345-248/2017).
33. Be kita ko, kasacinio teismo praktikoje yra išskirta, kad tais atvejais, kai parduotas naudotas daiktas sugenda netrukus po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, svarbu įvertinti tokio naudoto daikto gedimo pobūdį ir ar naudoto daikto pirkėjas galėjo žinoti, kad daiktas gali tuoj pat sugesti, ar kad jam tinkamai veikti gali prireikti papildomų korekcinių darbų ir investicijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018 21 punktas; 2018 m. gruodžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-454-611/2018 33 punktas).
34. Kaip minėta, vadovaujantis CK 6.327 straipsnio 2 dalimi, pardavėjas atleidžiamas nuo atsakomybės už pareigą perduoti tinkamą prekę nevykdymo, jeigu įrodo, kad sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie tai, jog daiktai neatitinka sutarties ar įprastų reikalavimų. Teismų praktikoje ši teisės norma, sudaranti pagrindą atleisti pardavėją nuo atsakomybės, taikoma, kai nustatomas pirkėjo nerūpestingumas (neatsargumas), jei daikto trūkumai yra akivaizdūs ir gali būti nustatyti automobilio perdavimo metu, tačiau pirkėjas nerūpestingai elgdamasis nepatikrina galimų automobilio trūkumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-505-686/2016).
35. Ginčo atveju bylos šalių pozicijos dėl susidariusios situacijos yra skirtingos, t. y. ieškovė teigė ir įrodinėjo, kad atsakovė, parduodant ginčo automobilį, ją suklaidino (apgavo), nes nuslėpė nuo jos automobilio sankabos ir smagračio defektus (šių detalių nusidėvėjimą), kurie išaiškėjo po pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo, o atsakovė teigė, kad jokių defektų nuo pirkėjos nenuslėpė, o pardavė ieškovei naudotą, be techninės apžiūros, su trūkumais automobilį, tačiau su jo būkle pirkėja susipažino ir galėjo įvertinti. Apie sankabos galimus trūkumus atsakovės atstovas nežinojo.
36. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustatytos šios esminės aplinkybės: ieškovė nupirko iš atsakovės anksčiau ne vienerius metus naudotą automobilį ((duomenys neskelbtini) metų gamybos), be galiojančios techninės apžiūros, kuris, kaip nurodyta šalių sudarytoje rašytinėje pirkimo–pardavimo sutartyje, turėjo eilę įvairių trūkumų (stabdžių sistemos; vairo mechanizmo ir pakabos elementų; apšvietimo ir šviesos signalizavimo įtaisų; vairuotojų ir keleivių saugos sistemų; dujų išmetimo sistemos), t. y. vien šios aplinkybės tikėtinai patvirtina, kad buvo perkamas ne geros būklės automobilis, kuris galėtų būti naudojamas iš karto po pirkimo be remonto, o perkamas naudotas, be techninės apžiūros, su trūkumais, o daugelis perkamo automobilio detalių galėjo būti nusidėvėjusios. Šiam automobiliui, prieš jo naudojimą ir siekiant praeiti techninę apžiūrą, buvo būtinas remontas, dėl to, prieš perkant tokį automobilį, pirkėja turėjo įvertinti visas rizikas, nuodugniai jį apžiūrėti, pasitarti su specialistais ir įvertinti būsimą remontą ir jo kainą. Sankabos ir smagračio trūkumai (nusidėvėjimas) rašytinėje pirkimo–pardavimo sutartyje atskirai nebuvo nurodyti. Tačiau, kaip patvirtino pati ieškovė teismo posėdžio metu, tą patį patvirtino apklaustas liudytojas D. B., kuris dalyvavo kartu su ieškove perkant šį automobilį, jog išbandant perkamą automobilį, buvo jaučiamas tam tikras neįprastas automobilio variklio laisvumas, kuris kėlė įtarimų. Nepaisant to, ieškovė pasitarusi su liudytoju D. B., nusprendė papildomai netikrinti šio automobilio nuodugniau (pvz., autoservise), bet jį įsigyti. Taip pat šalių rašytinėje pirkimo–pardavimo sutartyje pirkėja nepažymėjo jokių pastabų apie pastebėtą neįprastą variklio laisvumą (kuris galėjo būti susijęs su dar kitais nei pirkimo–pardavimo sutartyse nurodytais trūkumais), kas tikėtinai rodo, jog šalių rašytinėje transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyti automobilio atskirų sistemų trūkumai paminėti tik formaliai, ir ieškovė neteikė jiems didesnio dėmesio, nesiekė atskirai jų aptarti ir nurodyti rašytinėje sutartyje, o paliko spręsti atsakovės nuožiūra. Byloje apklaustas liudytojas E. B., kuris atliko ginčo automobilio remontą, paaiškino, kad pagal sklidusių garsų pobūdį ir intensyvumą buvo aišku, jog keičiamas smagratis buvo pilnai susidėvėjęs ir tai įvyko ne iškart, o palaipsniui, t. y. tai nebuvo užslėptas trūkumas, kuris negalėjo būti nepastebėtas, tačiau tai buvo detalės nusidėvėjimo pasekmė, kuri buvo jaučiama. Tai patvirtina ir faktas, kad neįprastas garsas pasigirdo ne kitą dieną po pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo, bet vėliausiai iškart po automobilio įsigijimo. Taigi, ginčo byloje pirmosios instancijos teismo nustatytas automobilio trūkumas nebuvo užslėptas ir nepastebimas defektas, bet trūkumas bendriausia prasme susijęs su natūraliu nusidėvėjimu – tai daikto būklės pakitimu (pablogėjimu) per tam tikrą laikotarpį dėl jo naudojimo. Tokie trūkumai dažnai nustatomi intensyviai ir ilgai naudotose transporto priemonėse. Tikėtina, kad toks atsiradęs ginčo automobilio trūkumas galėjo būti nustatytas automobilio perdavimo metu, automobilį apžiūrint kartu su specialistu, tačiau pirkėja kartu su ja lydėjusiu asmeniu, nors jautė tam tikrus vairavimo neatitikimus, o vėliau ir garsus, jiems tai kėlė įtarimus, ir nors žinojo, jog perka naudotą, be techninės apžiūros su daugybę trūkumų automobilį, nuodugniau šio automobilio netikrino.
37. Atsižvelgiant į šių nustatytų aplinkybių visumą, pritartina pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytoms išvadoms, kad ieškovė, ginčo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu, nebuvo pakankamai rūpestinga, nors turėjo žinoti (dėl pastebėtų problemų ir pačių trūkumų pobūdžio), jog perkamas naudotas automobilis turi kitų trūkumų, o ne tik kėbulo defektus ir susidėvėjusius atraminius guolius (kurie formaliai nurodyti rašytinėje sutartyje), tačiau jai tai buvo priimtina, ir ji suprato (turėjo suprasti), kad prieš šios nupirktos transporto priemonės naudojimą ir siekiant praeiti techninę apžiūrą, bus būtinas atlikti šio automobilio remontas. Nors ir negalima daryti išvados, kad ieškovei, prieš sudarant ginčo sandorį, turėjo būti aiškus konkretus automobilio gedimo pobūdis (t.y. sankabos ir smagračio nusidėvėjimas), tačiau akivaizdu, jog ieškovė turėjo suvokti, kad perkamo naudoto automobilio techninė būklė nėra gera ir yra tokia, jog bus būtina atlikti papildomus remonto darbus, ne tik nurodytus rašytinėje sutartyje. Būtent šiuo ginčo aspektu reikšmingomis tampa ir aplinkybės, kad automobilis neturėjo galiojančios techninės apžiūros, o pirkimo–pardavimo sutartyje buvo pažymėta, jog automobilis turi eilę trūkumų. Pabrėžtina ir tai, kad rašytinėje pirkimo–pardavimo sutartyje įrašyta sąlyga, kad pirkėjas patvirtino, jog susipažino su transporto priemones būkle ir įsipareigojo ateityje nereikšti pretenzijų dėl parduodamos transporto priemonės būklės pardavėjui. Nors apeliantė (pirkėja) ir liudytojas D. B. nurodė, kad rašytinės sutarties tekstą rengė išimtinai tik pardavėjas prie kompiuterio, ji nesikišo į sutarties tekstą (net nurodė, jog galimai sandorio kaina buvo visai kita), tik davė savo asmens duomenis ir pasirašė, šios aplinkybės tik dar kartą patvirtina pirkėjos gana didelį nerūpestingumą, neįsitikinant problemų reikšme ir kiek realiai tokio automobilio remontas kainuos. Tokiais savo veiksmais pirkėja prisiėmė visą riziką. Dėl šių aplinkybių visumos, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad ieškovė veikė nepakankamai rūpestingai ir tikėtina padarė klaidą dėl perkamo automobilio remonto kainos (nesitikėdama, kad perkamos transporto priemonės remontas kainuos tokią ženklią sumą).
38. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su skundo argumentais, jog atsakovė apgavo (suklaidino) ieškovę šioje situacijoje, kadangi byloje nenustatyta, kad atsakovė (jos atstovas) siekė suklaidinti ieškovę ar jos kviestinį draugą. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, jog pardavėjas leido pirkėjai, kartu su ją lydėjusiu asmeniu, išbandyti automobilį, jį pilnai apžiūrėti, neneigė, jog automobilis turi visą eilę trūkumų. Vien tai, kad pardavėjas nežinojo konkretaus parduodamo naudoto automobilio detalių nusidėvėjimo laipsnio, o pirkėjas šių aplinkybių nuodugniau netikrino, nepatvirtina šių aplinkybių. Be to, kaip jau minėta, rašytinėje pirkimo–pardavimo sutartyje įrašyta sąlyga, kad pirkėjas patvirtina, jog susipažino su transporto priemones būkle. Ieškovės ir jos draugo liudytojo D. B. argumentai, jog atsakovės atstovas derybų metų kalbėjo neva apie dar kitus automobilio trūkumus, siekiant nukreipti ieškovės dėmesį nuo rimtesnių trūkumų (pažymėtina, kad atsakovės atstovas neigė tai), nepagrįsti jokiais tikėtinais objektyviais įrodymais, dėl to laikytini neįrodytais (CPK 178 straipsnis).
39. Pabrėžtina ir tai, kad nors ieškovė skunde ir pirmosios instancijos teisme kaltino atsakovę bendradarbiavimo stoka, tačiau bylos aplinkybės patvirtina priešingas aplinkybes, t. y. remonto darbai atlikti iš karto ir ieškovė juos apmokėjo tą pačią dieną, kai buvo nustatytas gedimų pobūdis. Byloje nėra tikėtinų įrodymų, kad prieš remonto atlikimą, ieškovė būtų informavusi apie tai atsakovę, siekusi rasti galbūt pigesnį šios situacijos išsprendimo variantą, tačiau autoservise užsakė remonto darbus ženkliai sumai, kuri siekė vos ne pusę automobilio pirkimo–pardavimo kainos. Tokia veiksmų eiga paneigia, kad su atsakove buvo siekta derinti (išspręsti) kilusį nesutarimą, o pirkėjos skubėjimas atlikti remontą naudotam automobiliui tokiai ženkliai sumai, tikėtina galėjo atsakovei sukelti nepasitikėjimą ieškove. Pažymėtina ir tai, kad iš viešų duomenų apie atsakovę matyti, jog atsakovė nėra automobiliu prekyba užsiimanti įmone, o jos veiklos sritys nurodytos – interneto paslaugos.
40. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją (peticijos Nr. 4968/99). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją, peticijos Nr. 16034/90).
41. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, tinkamai vertino bylos įrodymus, dėl to nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėja Loreta Braždienė