Civilinė byla
Nr. 3K-7-466/2008
Procesinio sprendimo kategorija 30.9.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. lapkričio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė
teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Stripeikienės (kolegijos
pirmininkė), Dangutės Ambrasienės, Virgilijaus Grabinsko, Birutės Janavičiūtės,
Gintaro Kryževičiaus, Zigmo Levickio (pranešėjas), Algio Norkūno,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą
pagal ieškovo A. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d.
nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovui
V. R. dėl nekilnojamojo turto dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės
nuosavybės ir naudojimosi tvarkos nustatymo. Byloje trečiaisiais asmenimis be
savarankiškų reikalavimų dalyvauja S. G. R., A. B.
Teisėjų kolegija
n u s t a t
ė :
I.
Ginčo esmė
Ieškovas prašė: 1) atidalyti du jam ir atsakovui bendrosios dalinės nuosavybės
teise priklausančius daugiabučius gyvenamuosius namus (duomenys neskelbtini),
paskiriant kiekvieno nuosavybėn atitinkamus butus; 2) nustatyti naudojimosi
namo pusrūsyje esančiais sandėliukais ir kitomis pagalbinėmis patalpomis tvarką
pagal ieškovo pasiūlytą variantą; 3) nustatyti naudojimosi žemės sklypo dalimis
tvarką pagal ieškovo pasiūlytą variantą.
Ieškovas nurodė, kad su atsakovu bendrosios dalinės nuosavybės teise po
1/2 dalį valdo dalytiną nekilnojamąjį turtą, kuriuo naudojasi pagal notaro
patvirtintos ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotos sutarties sąlygas.
Šalių ginčas kilo dėl bendro turto valdymo, ginčo taikiai išspręsti nepavyksta,
todėl, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.80 straipsnio 1, 2
dalių nuostatomis, yra pagrindas atidalyti turtą iš bendrosios dalinės
nuosavybės, atsižvelgiant į tai, kaip šiuo metu realiai naudojamasi turtu.
II.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo, apeliacinės instancijos teismo
nutarties esmė
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 26 d.
sprendimu atmetė ieškovo ieškinį; priteisė iš ieškovo valstybei 21 Lt procesinių
dokumentų įteikimo išlaidų.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad,
nors ieškovas ieškinį grindė aplinkybėmis, jog nesutaria su atsakovu dėl
bendro turto valdymo, naudojimo ir disponavimo, iš tiesų į bylą nepateikė jokių
rašytinių tai patvirtinančių įrodymų. Teismas konstatavo, kad šalys
laikosi nustatytos naudojimosi tvarkos, įrodymų apie ginčus ir nesutarimus
dėl šių aplinkybių byloje nepateikta. Į bylą pateiktas preliminariąsias sutartis, ieškovo ir atsakovo susirašinėjimą dėl
ieškovui priklausančio nekilnojamojo turto dalies pardavimo atsakovui pirmumo teise, 2006 m. spalio 24 d. liudijimą
Vilniaus miesto 28-ajame notaro biure teismas vertino kaip patvirtinančius
aplinkybę, jog ieškovas siekia bet kokiais būdais išvengti jam priklausančios
turto dalies pardavimo pirmenybės teise atsakovui. Teismas padarė išvadą, kad
ieškovas siekia atidalyti turto dalį dėl to, kad galėtų parduoti tretiesiems
asmenims, o nurodytus atidalijimo motyvus laikė darančiais žalą visam
nekilnojamojo turto objektui ir pažeidžiančiais atsakovo, turinčio pirmumo
teisę pirkti iš ieškovo turto dalį, teises (CK 4.79 straipsnis). Netenkinęs
pagrindinio ieškinio reikalavimo, teismas atmetė ir išvestinius.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. nutartimi pirmosios
instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad
ieškovas, kaip bendraturtis, turi teisę atsidalyti (atskirti savo dalį) iš
bendrosios dalinės nuosavybės su atsakovu ir kad jo motyvai šiam veiksmui
atlikti nėra teisiškai reikšmingi, tačiau atidalijimas pagal ieškovo pareikštus
reikalavimus negalimas, nes toks veiksmas neatitiktų atidalijimo iš bendrosios
nuosavybės teisinio ir faktinio turinio, nes po jo liktų nemažai bendrų
nekilnojamojo turto objektų, o tai reikštų bendrosios dalinės nuosavybės
statuso išsaugojimą.
III.
Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašė panaikinti apeliacinės instancijos
teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos
teismui; priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas surašant ir paduodant
kasacinį skundą. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:
1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 4.80, 4.82 straipsnių
normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (2003 m. spalio 29
d. nutartis civilinėje byloje J. K. ir kt. v. N. A., bylos Nr.
3K-3-1016/2003, 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje A. M.
v. A. U., T. G., bylos Nr. 3K-3-638/2005).
Teismas aiškino CK 4.80 straipsnio 2 dalies normą turto padalijimui
nustatydamas papildomą, įstatyme nenustatytą kriterijų, – tai, kad atidalijus
turtą, bendrosios nuosavybės neturi likti. Teismas neatsižvelgė į esminę
faktinę aplinkybę, kad dalijamą turtą sudaro gyvenamieji namai, susidedantys iš
atskirų butų ir administracinių patalpų, todėl buvo būtina taikyti CK 4.82
straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams
bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos,
pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros,
sanitarinė ir kita įranga. Sistemiškai aiškinant CK 4.80 ir 4.82 straipsnių
normas, galima daryti išvadą, kad tuo atveju, kai dalijamą turtą sudaro atskiri
butai ir kitos patalpos, bendraturčiams atsidalijus butus, bendrojoje dalinėje
nuosavybėje gali likti bendrojo naudojimo patalpos, inžineriniai tinklai,
bendros namo konstrukcijos ir pan.
2. Teismas nesvarstė jokių kompensavimo pinigais ar mišrių (dalies
turto ir piniginės kompensacijos galimybės) variantų, nors, taikydamas CK 4.80
straipsnio 2 dalį, privalėjo tai svarstyti. Teismas, nusprendęs, kad daiktas
negali būti padalytas be neproporcingos žalos jo paskirčiai, privalėjo tirti
įrodymus ir aplinkybes, susijusias su kompensavimo pinigais galimybe. Teismas
nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (2007 m. spalio 31 d.
nutartis civilinėje byloje A. I. J. v. A. J., bylos Nr.
3K-3-459/2007). Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso
185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.
3. Ginčo objektai, sudarantys dalijamą turtą, Nekilnojamojo turto
registre įregistruoti kaip pastatai – gyvenamieji namai, kurių tikslinė
paskirtis yra dviejų butų pastatas ir trijų ir daugiau butų pastatas.
Gyvenamieji daugiabučiai namai gali būti padalijami tik bendraturčiams
priskiriant atskirus butus ir kitas patalpas, bendrąja daline nuosavybe
išlaikant bendrojo naudojimo patalpas, pagrindines konstrukcijas, bendrojo
naudojimo inžinerines konstrukcijas. Butai ir kitos patalpos taptų atsakovo
asmenine nuosavybe, juos būtų galima suformuoti kaip atskirus kadastrinius
vienetus. Vadovaujantis CK 4.82 straipsniu, Lietuvos Respublikos aplinkos
ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 ,,Dėl statybos techninio
reglamento STR 2.02.01:2004 ,,Gyvenamieji pastatai“ patvirtinimo“, daugiabutis
gyvenamasis namas negali būti padalijamas kitaip, kaip bendraturčiams
priskiriant atskirus butus ar kitas atskiras patalpas, o bendrojo naudojimo
patalpas paliekant bendrąja daline nuosavybe.
IV.
Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašė kasacinį skundą atmesti,
o apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą; priteisti
bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
1. Kasatorius neteisingai traktuoja CK 4.80 straipsnio 2 dalies
nuostatą dėl daikto padalijimo natūra. Apeliacinės instancijos teismas padarė
teisingą išvadą, kad, nustačius dalis pagal ieškovo pateiktą projektą ir
patenkinus ieškovo prašymą atidalyti iš bendro turto tik dalį jiems
priklausančios dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje, šalių gyvenamojo namo
bendroji dalinė nuosavybė nebūtų nutraukta, nes liktų bendrojo naudojimo
patalpos. Toks atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės institutą
reglamentuojančių teisės normų aiškinimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo formuojamą praktiką (2008 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje P.
R. ir P. R. v. A. U., bylos Nr. 3K-3-359/2008; 2000 m. balandžio 11 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-316/2000, Teismų praktika 14; 2007
m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2007).
2. Kasatorius ne tik neteisingai traktuoja CK 4.80 straipsnio 2 dalį,
bet ir labai susiaurina jos esmines nuostatas. Pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį
bendraturčio teisė reikalauti atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės
įgyvendinama bendru sutarimu, ir tiktai nesutarus dėl atidalijimo būdo,
klausimą pagal bet kurio iš bendraturčio ieškinį sprendžia teismas. Jokių
pasiūlymų ar bandymų taikiai spręsti turto padalijimo klausimą ieškovas nebuvo
pateikęs. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad bendraturčiai
privalo išnaudoti visas galimybes, siekdami suderinti savo valią dėl bendro
daikto (2007 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2008). Jeigu
bendraturtis nori atidalyti savo dalį, siekdamas patenkinti tik savo interesus,
teismas tokius veiksmus gali įvertinti kaip piktnaudžiavimą savo teise (2003 m.
rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje V. J. ir kt. v. S. B. ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-780/2003).
3. Ieškovas nebendradarbiavo su bendraturčiu ir nesiekė taikaus
sprendimo ir interesų suderinimo.
4. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad jo pasiūlytas turto padalijimo
variantas yra priimtinausias. Tokių įrodymų ir negalėjo būti, nes ieškovo
pasiūlytas turto padalijimo variantas buvo visiškai nepriimtinas.
5. Kasacinio skundo argumentai dėl CK 4.82 straipsnio taikymo ir
nurodyta teismų praktika nesusiję su šioje civilinėje byloje keliamais
klausimais.
6. Kasatorius nepagrįstai kaltina apeliacinės instancijos teismą, kad
jis savo iniciatyva nesvarstė jokių kompensavimo variantų. Šioje civilinėje
byloje ieškovas pasirinko atidalijimo būdą natūra ir kitų variantų nesiūlė, o
atsakovo pasiūlytus variantus atmesdavo nenagrinėjęs. Todėl teismas savo
iniciatyva neprivalėjo svarstyti kitų turto padalijimo būdų.
7. Kiti kasacinio skundo argumentai, nurodytas Aplinkos ministro
įsakymas, teismų praktika (nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1016/2003,
civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2005) nesusiję su šioje byloje keliamais
klausimais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
Vienas
bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų yra CK 4.80 straipsnyje
nustatytas atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės. Dėl tokiu būdu
įgyvendinamos bendraturčio nuosavybės teisės ieškovas pareiškė reikalavimą,
prašydamas daugiabučiuose namuose atidalyti jo dalį iš šalims nuosavybės teise
priklausančių gyvenamųjų namų. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai
netinkamai taikė CK 4.80 straipsnio teisės normas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Dėl
atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės sampratos ir teismų praktikos
Bendrosios
dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama
bendraturčių sutarimu. Jeigu dėl to nesutariama, tai kilęs ginčas išsprendžiamas
teismo (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). CK 4.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad
kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti iš bendrosios dalinės
nuosavybės. Pareiškus tokį reikalavimą, teismas jį turi išspręsti.
Esminis
klausimas, kuris kyla teismų praktikoje, yra CK 4.80 straipsnyje nustatytos
atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės sąvokos turinio nustatymas. CK
4.80 straipsnio prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir
bendraturčio statuso pasikeitimus. Šiuo būdu įgyvendinus nuosavybės teises
reiškia, kad atidalijamo bendraturčio atžvilgiu pasibaigia bendroji dalinė
nuosavybė su kitu (kitais) bendraturčiais. Tuo atveju, kai atidalijamas vienas
bendraturtis, o kiti bendraturčiai tarp savęs lieka neatidalyti, šie ir toliau
būna likusios daikto bendrosios dalinės nuosavybės savininkai. Atidalijimu gali
pasibaigti ir bendroji jungtinė nuosavybė (CK 4.90 straipsnis), tačiau šioje
byloje tokio atidalijimo klausimo nekeliama ir jis nenagrinėjamas.
CK 4.81
straipsnyje nustatytas ir kitas nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas. Tai – atitinkamų
daiktų naudojimosi tvarkos nustatymas. Šiuo atveju tik nustatoma tvarka, pagal
kurią bus naudojamasi nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, tam tikros
nekilnojamojo daikto dalys gali būti bendraturčių naudojamos bendrai. Pagal
tokį nuosavybės teisės įgyvendinimo būdą atskirų nuosavybės teisės objektų
nesuformuojama ir bendroji dalinė nuosavybės teisė nenutraukiama. Taigi
naudojimosi bendru nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymas ir atidalijimas iš
bendrosios dalinės nuosavybės skiriasi savo turiniu ir teisiniais padariniais.
Į tokį teisinį reglamentavimą būtina atsižvelgti sprendžiant bendraturčių
ginčą, priklausomai nuo to, kokį reikalavimą bendraturtis pareiškė – dėl
atidalijimo (CK 4.80 straipsnis) ar naudojimosi tvarkos nustatymo (4.81
straipsnis).
Minėta, kad
atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės reiškia bendrosios dalinės
nuosavybė pasibaigimą. Šiuo atveju pasikeičia bendro daikto teisinis režimas –
suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai, kurie valdomi ir naudojami bei
jais disponuojama savarankiškai, bendroji dalinė nuosavybės teisė pasibaigia.
Aiškinant 1964 m. CK 126 straipsnio (1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I -459
redakcija) normas, buvo formuojama teismų praktika, kad tik visiškas turto
dalies atidalijimas, t. y. nepaliekant bendrai naudojamų jo dalių, yra teisingas
ir tinkamas bendraturčio aitdalijimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 11 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje K. V. v. I. Z., bylos Nr.
3K-7-316/2000; Teismų praktika 14). Analogiškai aiškinamos ir 2000 m. CK
4.80 straipsnio normos, reglamentuojančios atidalijimą iš bendrosios dalinės
nuosavybės, pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2002 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M.,
H. M., E. M. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, R. R., bylos
Nr. 3K-3-836/2002; 2003 m. sausio 15 d. nutartis G. Š. v. A. J., bylos
Nr. 3K-3-93/2003; 2006 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
P. K. v. N. K., M. T., bylos Nr. 3K-3-536/2006; 2006 m. spalio 30 d.
nutartis AB „Prospero polis“ v. UAB „Kauno gelžbetonis“, VĮ Registrų centro
Kauno filialas, bylos Nr. 3K-3-473/2006; 2008 m. liepos 18 d. P. R., P.
R. v. A. U. (A. U.) bylos Nr. 3K-3-359/2008 ir kt.). Tokią teismų praktiką,
kai siekiama visiškai atidalyti bendraturtį iš bendrosios dalinės nuosavybės, Išplėstinė
teisėjų kolegija pripažįsta teisinga, nes visiškas daikto atidalijimas yra
prioritetą geriausiai užtikrinantis maksimalų įstatymų nustatytą bendraturčių
nuosavybės teisių įgyvendinimą. Kartu pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas yra išaiškinęs, jog bendraturčiams priklausančių dalių iš bendrosios
dalinės nuosavybės atidalijimas nereiškia, jog tokiu atveju nebelieka jokių
bendrojo naudojimo patalpų (lieka bendrosios konstrukcijos, bendroji inžinerinė
įranga, kitos bendrojo naudojimo patalpos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje A. M. v. A. U., T. G., bylos Nr.
3K-3-638/2005); fiziškai nedalūs ir būtini visiems atsidalijantiems
bendraturčiams tam, kad galėtų naudotis pagal paskirtį atsidalyta nuosavybe,
negali būti dalijami natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje S. J. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-459/2007).
Dėl teisės
reikalauti atidalyti dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės
CK 4.80 straipsnio, reglamentuojančo
atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas
bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės
nuosavybės. Taigi, šioje įstatymo nuostatoje reglamentuojama bendraturčio teisė
reikalauti jį atidalyti. Kartu ši nuostata reiškia, kad atidalijimas turi būti
natūra. Kokios sąlygos lemia atidalijimo galimybę natūra, šioje įstatymo nuostatoje
nenustatyta. Tai nustatyta CK 4.80 straipsnio 2 dalies normoje.
Taigi, CK 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta,
kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio
ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo
paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna
kompensaciją pinigais. Taigi, viena atidalijimo iš bendrosios dalinės
nuosavybės sąlygų yra bendraturčių nesusitarimas dėl atidalijimo būdo. Šios
įstatyme nustatytos sąlygos teismas negali aiškinti kaip reikalavimo įrodyti
nesutarimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo. CK 4.75 straipsnio 1
dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės objektas valdomas,
naudojamas ir disponuojamas bendraturčių sutarimu. Pagal šią įstatymo normą
patys savininkai sprendžia, kaip įgyvendinti bendrąją dalinę nuosavybę. Tik tuo
atveju, jeigu bendraturčiai nesutaria, kaip ji turi būti įgyvendinta, sprendžia
teismas pagal bet kurio bendraturčio ieškinį. Šių įstatymo normų (CK 4.75
straipsnio 1 dalies ir 4.80 straipsnio 2 dalies) sisteminis aiškinimas reikštų,
kad ieškinio pareiškimas patvirtina, jog bendraturčiai nesutaria dėl bendrosios
dalinės nuosavybės įgyvendinimo, todėl neturi būti reikalaujama įrodyti
nesutarimą, o neįrodžius jo – atmesti ieškinį dėl atidalijimo. Išplėstinė
teisėjų kolegija pažymi, kad visi civilinių teisinių santykių dalyviai,
įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, turi elgtis sąžiningai,
laikytis protingumo ir teisingumo principų ir įgyvendinti savo teises taip, kad
be teisinio pagrindo nebūtų pažeidžiamos ar varžomos kitų asmenų teisės ar
teisėti interesai (CK 1.5, 1.137 straipsniai). Remiantis CK 1.5 straipsnyje
įtvirtintu protingumo principu, spręsdamas ginčą teismas turi siekti, kad
bendraturčiai išnaudotų visas galimybes derindami savo valią dėl atidalijimo.
Tai reiškia, kad daikto atidalijimo būdu negali būti ginami tik vieno (grupės)
ir nepaisoma kitų bendraturčių interesų. Jeigu atidalijimo prašantis
bendraturtis (grupė) siekia patenkinti tik savo interesus, tokie veiksmai gali
būti vertinami kaip piktnaudžiavimas teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje V. J., R. V. ir kt. v. S. B., Alytaus apskrities
viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-780/2003). Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad bendraturčiai, įgyvendindami
savo teises, privalo išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro
daikto ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo,
taip pat ir vykstant ginčui teisme; optimalesniam atidalijimo variantui
pasiekti būtinas bendraturčių kooperavimasis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis
civilinėje byloje V. J., R. V. ir kt. v. S. B., Alytaus apskrities
viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-780/2003; Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio
5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. A. U., T. G., bylos Nr.
3K-3-638/2005). Vertinant tokią formuojamą teismų praktiką, kartu
pažymėtina, kad kito bendraturčio nenoras, jog būtų įvykdytas atidalijimas,
nereiškia, kad toks nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas negalimas. Pažymėtina,
kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog bendraturtis,
siekdamas atidalyti jam tenkančią dalį, turi įrodyti, kad jo siūlomas
bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias ir kad kiti
bendraturčiai turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius
atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis
civilinėje byloje B. M. M., I. M. v. L. M. ir kt., Nr. 3K-3-485/2005).
Atsakovas savo
nesutikimą dėl ieškovo pareikšto atidalijimo būdo grindžia ir tuo, kad ieškovas
pareikštu ieškiniu siekia nepaisyti CK 4.79 straipsnyje nustatytą bendraturčio
pirmenybės teisę pirkti parduodamą dalį, o tokia teise atsakovas nori
pasinaudoti. Aiškinant CK 4.79 įtvirtintą teisinį reglamentavimą, galima daryti
išvadą, kad šio reglamentavimo vienas tikslų – sudaryti sąlygas, kad pasibaigtų
bendroji nuosavybė. Jos pasibaigimas turi atitikti bendraturčių interesus ir
nepažeisti jų nuosavybės teisių į daiktą. Apskritai bendrosios nuosavybės
teisės įgyvendinimas susijęs su interesų derinimu, nuosavybės teisės
ribojimais, bendraturčių ginčais, todėl vieno savininko buvimas gali optimaliau
atitikti atidalijamų savininkų interesus – viena vertus gauti už parduodamą
dalį pinigus, kita vertus sumažinti bendraturčių skaičių arba panaikinti
bendrąją dalinę nuosavybę. Plačiau apie bendraturčio pirmenybės teisę pirkti
parduodamą dalį pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 8 d. nutartyje,
priimtoje civilinėje byloje L. D. v. M. V. P., R. P., bylos Nr.
3K-7-133/2007; 2007 m. spalio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V.
S. v. L. J., R. S., bylos Nr. 3K-7-273-2007). CK 4.79 straipsnio 1 dalyje
nustatyta pirmenybės teisė pirkti kito bendraturčio dalį įgyvendinama tik tada,
kai ši dalis yra parduodama. Tuo atveju, kai bendraturtis siekia atidalijimo,
kito bendraturčio interesai negali būti ginami remiantis CK 4.79 straipsnyje
įtvirtinta pirmumo teise pirkti parduodamą dalį. Įstatyme nustatyta
bendraturčio teisė reikalauti jį atidalyti negali būti aiškinama ir taikoma
siaurinamai. Suteikiant prioritetą bendraturčiui pirmenybės teisė pirkti
atidalijamą dalį, gali būti paneigta įstatymo nustatyta kito bendraturčio teisė
būti atidalytam, kartu paneigiant įstatyme nustatytą teisę būti ne
bendraturčiu, bet atskiru savininku, suformuojant jam atskirą (atidalytą) daiktą,
vadinamąjį „daiktą daikte“.
Dėl dalies
atidalijimo natūra
Kita CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostata yra ta, kad pagal
bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos
žalos jo paskirčiai. Teismas, spręsdamas atidalijimo klausimus, visų pirma turi
atsižvelgti į įstatymo nuostatą, kad atidalijamam bendraturčiui daikto dalis
būtų paskirta natūra. Sprendžiant dėl galimybės padalyti daiktą natūra, būtina
atsižvelgti į CK 4.6 straipsnio normas apibrėžiančias daliuosius ir
nedaliuosius daiktus. Pagal šį straipsnio 1 dalį daliaisiais daiktais laikomi
daiktai, kurių, fiziškai juos padalijus, nepasikeičia tikslinė paskirtis ir
kiekviena dalis gali būti kaip savarankiškas dalykas. Pagal CK 4.6 straipsnio 2
dalį nedaliaisiais daiktais laikomi daiktai, kurių, fiziškai juos padalijus,
pasikeičia tikslinė paskirtis, ir dalieji pagal prigimtį daiktai, kuriuos
nedaliaisiais pripažįsta įstatymai. Taigi daikto dalumą ar nedalumą lemia jo
tikslinė paskirtis ir tai, ar, padalijus jį, ši paskirtis išlieka, pasikeičia
ar išnyksta. Suprantama, kad pagal CK 4.6 straipsnio 2 dalį nedalusis daiktas
taip pat yra toks, kurį nedaliuoju pripažįsta įstatymai.
Tikslinę daikto paskirtį taip pat lemia tai, ar atidalijamas daiktas
yra pagrindinis, kuris pagal CK 4.12 straipsnį gali būti savarankišku teisinių
santykių objektu, ar antraeilis, kuris pagal CK 4.13 straipsnio 1 dalį yra tik
su pagrindiniais daiktais egzistuojantis arba pagrindiniam daiktui priklausantis,
arba kitaip su juo susijęs daiktas. Šis įstatyme nustatytas pagrindinio ir
antraeilio daikto apibūdinimas turi reikšmės sprendžiant klausimus dėl bendraturčio
atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, nes gali lemti CK 4.80 straipsnio
2 dalies nuostatos, kad daiktas padalijamas natūra kiek galima be
neproporcingos žalos jo paskirčiai, taikymą. Atsižvelgdamas į pagrindinių ir
antraeilių daiktų buvimą, teismas gali spręsti, ar padalijamam daiktui natūra
padaroma neproporcinga žala jo paskirčiai.
Sprendžiant, ar galima atidalyti daiktą natūra, taip pat turi reikšmės
ir CK 4.15 straipsnis, kuriame nustatyta, kad esminės pagrindinio daikto dalimis
laikomi daiktai, kurie įeina į pagrindinio daikto sudėtį ir su juo susiję taip
neatskiriamai, kad be jų pagrindinis daiktas negalėtų būti naudojamas pagal
paskirtį arba būtų pripažintas nevisaverčiu. Ši įstatymo norma reiškia, kad
bendraturčio atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atveju ta daikto
dalis, kuri, nors ir įeina į pagrindinio daikto sudėtį, bet be šio daikto
pagrindinis daiktas gali būti naudojamas pagal paskirtį ir išlieka visavertis,
gali būti atskirtas nuo pagrindinio daikto ir toks atskyrimas gali būti
pripažintas kaip proporcingos žalos padarymas atidalijamam daiktui.
Pagal CK 4.14 straipsnio 1 dalį antraeilį daiktą ištinka pagrindinio
daikto likimas, jeigu sutarties ir įstatymo nenustatyta kitaip. Ši nuostata
leidžia sutartyje ar įstatyme nustatyti kitokį antraeilio daikto likimą negu
pirmaeilio. Iš šios ir kitų pirmiau nurodytų įstatymo (CK 4.12-4.15 straipsnių)
normų darytina išvada, kad daikto atidalijimo procese esminę reikšmę turi
pagrindinis daiktas. Jeigu bendraturčiui jį galima atidalyti, o antraeilio
daikto atidalijimas negalimas, bendraturčio pasirinktas pagrindinio daikto
visiško atidalijimo būdas, tačiau kartu antraeiliui daiktui pasirenkant kitokį
nuosavybės teisės įgyvendinimo būdą, pvz., naudojimosi tvarkos nustatymą, toks
nuosavybės teisės įgyvendinimas savaime nesudaro kliūčių pagrindiniam daiktui atidalyti.
Galimybė nustatyti skirtingą antraeilio daikto likimą, kitokį nei pagrindiniam
daiktui, yra įtvirtinta ir CK 4.19 straipsnio 1 dalies normoje, kurioje
nustatytas antraeilių daiktų, kaip pagrindinio daikto priklausinių, teisinis
režimas. Sisteminis šių CK normų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad atidalijimo
iš bendrosios dalinės nuosavybės atveju antraeilio daikto, esančio
priklausiniu, teisinis režimas gali būti nustatytas kitoks, negu jį turės pagrindinis
daiktas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės
teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje S.
J. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-459/2007, konstatuota, kad svarbu, jog dėl
atidalijimo pagrindinis daiktas neprarastų savo pirminės paskirties, išskyrus
atvejus, kai atidalijamas bendraturtis siekia naudoti atidalyto daikto dalį
pagal kitokią paskirtį ir toks daikto paskirties keitimas galimas pagal
galiojančius teisės aktus. Taigi, remiantis įstatymų nustatytu reglamentavimu
ir formuojama teismų praktika, darytina išvada, kad tam tikrais atvejais
pagrindinio daikto paskirties, sprendžiant jo atidalijimo klausimą, negali
lemti antraeilis daiktas, net ir tada, jeigu jis yra priklausinys.
Dėl žalos padarymo atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės
Minėta, kad sprendžiant daikto atidalijimą natūra neturi būti padaryta
neproporcinga žala jo paskirčiai. Ši įstatymo formuluotė reiškia tai, kad
daikto paskirčiai gali būti padaroma tam tikra žala. Jeigu atidalijant daiktą
jo paskirčiai padaryta žala yra proporcinga, tai toks atidalijimas nepažeidžia
CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatyto reglamentavimo. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartyje,
priimtoje civilinėje byloje V. J., R. V., O. Š. v. S. B., E. G.,
Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-780/2003,
konstatavo, kad, atidalijant daiktą, žalą galima laikyti neproporcinga tuo
atveju, kai ji aiškiai neatitinka atidalijimu pasiektos naudos, pavyzdžiui,
praktiškai nelieka daikto panaudojimo pagal paskirtį galimybės. Žalos padarymas
yra pateisinamas, jei po tokio atidalijimo daiktą galima naudoti pagal
paskirtį, nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Taigi, ar žala yra proporcinga ar
ne, sprendžiama pagal tai, ar daikto paskirtis išlieka ar jos neišlieka. Ši
paskirtis gali pasižymėti įvairiai, pavyzdžiui, daikto techninės būklės esminiu
pablogėjimu, meninės vertės esminiu sumažėjimu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 4 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. M., I. M. v. L. M. ir kt., bylos
Nr. 3K-3-485/2005). Atidalijimu turi būti užtikrintas tokio turto naudojimo
racionalumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. K. v.
V. M., G. M., bylos Nr. 3K-3-166/2007). Kiekvienu atveju, ar
padaryta žala yra proporcinga daikto paskirčiai, teismas sprendžia nagrinėdamas
bylą dėl daikto atidalijimo.
Dėl piniginės kompensacijos atidalijant iš bendrosios dalinės
nuosavybės
Daikto
nedalumas fizine prasme nereiškia, kad bendraturtis negali būti atidalijamas. CK
4.80 straipsnio 2 dalies normoje yra nuostata, kad kai daikto atidalijimas
natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai neįmanomas, vienas ar keli iš
atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Ši nuostata yra bendrojo
daikto atidalijimo reikalavimo išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo
atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto
paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba atidalijant
natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar
kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais. Tokia
kompensacija reikš bendraturčio atidalijimą su sąlyga, kad piniginė
kompensacija atitiks tikrąją atidalijamos dalies vertę. Paprastai ji yra
teisinga, jeigu atitinka daikto rinkos kainą. Teismas, kiekvienu konkrečiu
atveju įvertinęs kiekvieno iš atidalijamų bendraturčių poreikį dalijamam
daiktui, galimybę įsigyti kitą tokį daiktą, išmokėti kompensaciją kitiems
atidalijamiems bendraturčiams, kitas reikšmingas aplinkybes, turi spręsti,
kuriam iš bendraturčių būtų teisinga priteisti kompensaciją pinigais. Įstatymų
nedraudžiama ir mišraus atidalijimo būdo, todėl tais atvejais, kai įmanoma
padalyti daiktą be neproporcingos žalos jo paskirčiai, tačiau toks padalijimas
neatitinka bendraturčių dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat galimas
atidalijimas natūra, teisingai kompensuojant pinigais už atidalijamam
bendraturčiui natūra tenkančią didesnę daikto dalį.
Dėl daugiabučių namų atidalijimo
Palyginus žodine ir logine prasme 2000 m. CK 4.80
straipsnio 1 ir 2 dalių ir 1964 m. CK 126 straipsnio 1 ir 2 dalių (1994
m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I-459 redakcija) normas, galima daryti išvadą,
kad jų esmė yra ta pati – atidalyti bendraturčius iš bendrosios dalinės
nuosavybės taip, kad ši būtų pakeista kita privačios nuosavybės teisės rūšimi.
Tačiau esminis šiose normose nustatytas reglamentavimo skirtumas, sprendžiant
dėl butų atidalijimo, atsirado dėl reglamentavimo, įtvirtinto CK 4.82 straipsnyje.
Šios normos įtraukimas į 2000 m. CK reiškia tam tikrą ypatumą atidalijant butus
daugiabučiame name, t. y. turinčiame tris ir daugiau butų (Daugiabučių
namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Pagal
šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalį bendrojo naudojimo objektai – bendrosios
konstrukcijos, bendroji inžinerinė įranga, bendrojo naudojimo patalpos yra
bendroji dalinė daugiabučio namo
savininkų nuosavybė, jei jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų
savininkams ar tretiesiems asmenims. Analogiška šių objektų nuosavybės teisė
įtvirtinta ir CK 4.82 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų
patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo
naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo
mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Toks
reglamentavimas reiškia, kad daugiabučiame name butas yra atskiras nuosavybės
teisės objektas, tačiau tokio buto savininkas yra bendraturtis su kitais butų
savininkais namo objektams, kurie yra neišvengiami norint butą naudoti pagal
paskirtį.
Nagrinėjamo ginčo atveju yra tam tikra šalių specifika, taip pat daugiabučių namų butų savininkų teisinės padėties skirtumas – šalių nuosavybės teisės įregistruotos į namus, bet ne į atskirus butus. Tačiau tiek daugiabučiuose, tiek ginčo šalims nuosavybės teise priklausančiuose namuose butai yra pagrindiniai daiktai, turintys tokią pačią paskirtį: jie yra pritaikyti gyventi. Teismai konstatavo, kad ieškovas siekia atidalyti daiktus, paskiriant kiekvienam atitinkamus butus, paliekant naudojimosi tvarką kai kuriomis pagalbinėmis patalpomis. Ieškovas tokio atidalijimo būtinumą grindžia 1994 m. birželio 24 d. šalių sudaryta ir notariškai patvirtinta sutartimi, kuria nustatyta naudojimosi tvarka atskirais butais ir kitomis patalpomis.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įrodymus, padarė išvadą,
kad, atidalijus butus pagal ieškovo pateiktą pasiūlymą ir patenkinus ieškovų
prašymą atidalyti iš bendro turto butais tik dalį jiems priklausančios dalies
bendrojoje dalinėje nuosavybėje, šalių gyvenamojo namo bendroji dalinė
nuosavybė nebūtų nutraukta, nes liktų bendrojo naudojimo objektų – rūsių,
laiptinių ir pan., būtų nesprendžiami šiluminio mazgo, vandentiekio tinklų
atskyrimo ir kiti klausimai. Šie apeliacinės instancijos teismo motyvai
reiškia, kad teismas nesvarstė, ar namo atidalijimas butais, o kai kurių
bendrojo naudojimo objektų bei įrenginių neatidalijimas padarys neproporcingą
žalą butams, kurių paskirtis yra žmonių gyvenimas juose. Namo dalumo butais nepaneigė
ir atsakovas. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, iš esmės
apsiribojo tik tuo, kad ieškovas nepateikė rašytinių įrodymų, kad šalių
nesutarimai kyla dėl bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo, taip pat tuo,
kad atidalijimu bus paneigta atsakovo pirmumo teisės pirkti parduodamą dalį, o
vieno nekilnojamojo objekto sutelkimas vieno asmens nuosavybėn turės didesnę
vertę. Šie teismo argumentai neatitinka CK 4.80 straipsnyje nustatyto
reglamentavimo. Taigi šis teismas faktiškai neaiškino atidalijimo galimybės,
todėl neatskleidė bylos esmės. Šis proceso pažeidimas yra esminis ir jis negali
būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme, todėl remiantis CPK 360
straipsniu byla perduotina iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto 3-iajam apylinkės
teismui.
Remdamasis
išdėstytais motyvais kasacinis teismas konstatuoja, kad pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismai materialiąsias teisės normas,
reglamentuojančias bendraturčio teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš
bendrosios dalinės nuosavybės, taikė netinkamai, todėl jų priimti sprendimai naikintini.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16
d. nutartį ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 26 d.
sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto
3-iajam apylinkės teismui.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Janina
Stripeikienė
Dangutė
Ambrasienė
Virgilijus
Grabinskas
Birutė
Janavičiūtė
Gintaras
Kryževičius
Zigmas
Levickis
Algis
Norkūnas