Civilinė byla Nr. e2A-1659-275/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-32970-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos 2.5.16.10.; 2.5.2.2.; 2.5.8.10.; 3.3.1.18.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Ritos Kisielienės ir Zitos Smirnovienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų UAB „Valhalla inter“ ir K. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB DNB bankas ieškinį atsakovams UAB „Valhalla inter“ ir K. K. dėl skolos bei netesybų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Ieškovas AB DNB bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Valhalla inter“ ir K. K. 17 848,04 Eur nuostolių, 2 060,61 Eur skolos, 164,19 Eur delspinigių, 697,54 Eur palūkanų, viso – 20 770,29 Eur, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2012-10-22 ieškovas AB DNB bankas (prieš reorganizavimą AB DNB lizingas) bei atsakovas UAB „Valhalla inter“ sudarė lizingo sutartį. Lizinguojamas turtas – balninis vilkikas MAN TGX 18.400 4x2 BLS, 2012 m. gamybos, kuris atsakovui perduotas 2012-10-24. K. K. 2012-10-22 laidavimo sutartimi laidavo už tinkamą atsakovo prievolių pagal sutartį įvykdymą. Atsakovui pradelsus įvykdyti prievolę, o atsakovei K. K. neįvykdžius prievolių už atsakovą net ir per papildomą terminą, 2015-07-29 sutartis nutraukta. Atsakovas iki šiol turto bei jo dokumentų negrąžino, įsiskolinimų nesumokėjo.

Atsakovai K. K. ir UAB „Valhalla inter“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepimuose į ieškinį nurodė, kad jog 2015-06-06 lizinguojamas turtas – vilkikas, pateko į autoįvykį. Atsakovas minėtą turtą buvo apdraudęs Kasko draudimu BTA draudimo bendrovėje. Atsakovas aktyviai ieškojo būdų ir sprendimų kaip pargabenti vilkiką į Lietuvą, nuolat vykdė susirašinėjimus su draudikais, vežėjais, ieškovu. Iš UAB „Arro“, kuri vykdo gelbėjimo darbus ir komunikuoja dėl apmokėjimo už evakuaciją bei saugojimo aikštelę užsienyje, 2015-06-17 atsakovas sužinojo, kad reikės sumokėti 17 212,25 Eur su PVM. Atsakovo nuomone, dėl vilkiko transportavimo iš Olandijos, draudimo turi rūpintis šio turto savininkas ieškovas. 2015-07-13 ieškovui nutraukus sutartį pranešime buvo nurodyta nedelsiant grąžinti transporto priemonę bei tai, jog nutraukus sutartį atsakovas netenka teisės naudoti ir valdyti turtą.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 1 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai ir priteisė solidariai ieškovui AB DNB bankui iš atsakovų UAB „Valhalla inter“ ir K. K. 2 060,61 Eur pradelstų lizingo mokėjimų, 697,45 Eur palūkanų, 164,19 Eur delspinigių ir 17 848,04 Eur nuostolių už negrąžintą turtą bei 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos (20 770,29 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2015-09-28) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nustatė, kad tarp šalių kilo ginčas dėl ieškovo patirtų nuostolių dydžio dėl lizingo sutarčių nutraukimo, dėl tenkančios pareigos sugadintą ginčo transporto priemonę atgabenti į Lietuvą iš Olandijos, laiduotojo atsakomybės. Atsižvelgęs į tai, jog atsakovai iš esmės ieškovo skaičiavimų nenuginčijo, teismas konstatavo, jog pagal pateiktus paskaičiavimus, atliktus remiantis šalių pasirašytų sutarčių sąlygomis, ieškovas pagrįstai reikalauja iš atsakovų 20 770,29 Eur nuostolių. Teismas sprendė, jog teisinio pagrindo atleisti atsakovę K. K. nuo atsakomybės, kadangi šalys laidavimo sutartimi susitarė dėl solidarios atsakomybės, vadinasi ieškovas turi teisę šį ieškinį teikti abiejų atsakovų, kaip solidariąją prievolę turinčių bendraskolių, atžvilgiu. Teismas neturėjo pagrindo sutikti su atsakovų teiginiais, kad ieškovas kaip ginčo transporto priemonės savininkas privalo pasirūpinti vilkiko atgabenimu iš Olandijos, tačiau jokių aktyvių veiksmų nesiėmė. Atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą ir sutarčių nuostatas, teismas darė išvadą, jog už perduotos transporto priemonės apsaugą ir priežiūrą buvo atsakingas būtent lizingo gavėjas, o ne ieškovas. Nors ieškovas vienašališkai nutraukė sutartį ir atsakovai neteko naudojimosi ir valdymo teisių į turtą, tačiau atsakovai turėjo teisę kreiptis į ieškovą dėl įgaliojimo išdavimo pargabenti vilkiką į Lietuvą. Ginčo transporto priemonės neatgabenimas iš Nyderlandų nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog ieškovas nesiėmė visų galimų ir būtinų priemonių nuostoliams išvengti, t. y. buvo nesąžiningas, kadangi, minėta, automobilių turto apsauga ir priežiūra ir jų perdavimas lizingo davėjui nutraukus sutartį yra lizingo gavėjo pareiga, o byloje nėra pateikta jokių realių įrodymų, jog ieškovas, nepatirdamas nepagrįstai didelių išlaidų, turėjo realią galimybę susigrąžinti Olandijoje esantį vilkiką. Šiuo atveju vertintina, kad ieškovas pasinaudojo alternatyviu jo teisių gynimo būdu, iš lizingo gavėjo pareikalaudamas sumokėti periodines įmokas prieš terminą. Teismui nustačius, jog lizingo sutartimi prisiimti įsipareigojimai tinkamai įvykdyti nebuvo, o laidavimo sutartis yra galiojanti, todėl tiek UAB „Valhalla inter“, tiek K. K. turi vykdyti savo įsipareigojimus pagal minėtas sutartis, t. y. jie atsako kreditoriui (ieškovui) kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, todėl ieškinį patenkino visiškai.   

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Valhalla inter“ prašo sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti, vadovaujantis lizingo sutarties 5 skyriumi, įpareigoti ieškovą panaudoti BTA KASKO draudimo išmoką, priklausančią lizinguojamam turtui, savo reikalavimams patenkinti pagal lizingo sutartį ir paskaičiuoti bei grąžinti atsakovui turto nusidėvėjimo sumą, kuri jam teisėtai priklauso nuo lizingo sutarties neteisėto nutraukimo (2015-07-29). Apeliacinį skundą grindžia tokiais motyvais:

1. Vilkiko negrąžina trečiasis asmuo, Nyderlandų gelbėjimo darbus atlikusi kompanija, reikalaudama nepagrįstai didelės sumos už vilkiką ir puspriekabę kartu, už kurios veiksmus neatsako nei ieškovas, nei atsakovai, ir dėl kurios veiksmų/neveikimo buvo iškeltas šis ieškinys, nes realiai turto be didesnių nuostolių parsigabenti neįmanoma, o detalių vilkiko apgadinimo nuotraukų ieškovas draudimo kompanijai nepristatė, kad gauti draudimo išmoką ir nekelti ieškinio, nedidinant nei savo nei atsakovų išlaidų. Dėl to atsirado CK 6.204 str. nurodytos aplinkybės, kurių atsiradimą lėmė CK 6.253 str. 1 d. ir 4 d. (Civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos).
2. Byloje faktines aplinkybes pateikė tik atsakovai. Ieškovas šiuos duomenis nuslėpė, siekdamas sau palankaus sprendimo, todėl į bylą pateikė tik ribotos informacijos duomenis, kurie apibrėžia atsakovo atsakomybę, neatskleidžiant teismui realių faktinių aplinkybių, o pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik ieškovo įrodymais, nenurodydamas tokio sprendimo motyvų ir nepaisydamas, jog ieškovo su atsakovais pateikti įrodymai prieštaravo vienas kitam.
3. Teismas visiškai nevertino faktoriaus apie draudimo panaudojimą, kaip nuostolių mažinimo būdą, kurį užtikrina Lietuvos Respublikos įstatymai.
4. Teismas nepagrįstai sprendime konstatavo, kad atsakovo teiginiai apie tariamą ieškovo siekį „dvigubai pasipelnyti“ niekuo nepagrįsti, kadangi ieškovas turi realią galimybę, teismui tenkinus ieškinį, dvigubai pasipelnyti, susigrąžindamas turtą bei draudimą už jį, ieškovas neįrodė, ir tokia galimybė išliks tol, kol ieškovas bus turto savininku.
5. Ieškovas savo teisių gynimo būdais, įtvirtintais CK 6.567 str., piktnaudžiavo ir juos taikė kaip vieną kito sąlygą, jog pirma - atsakovas nemokėjo periodinių įmokų, ko pasėkoje ieškovas reikalavo sumokėti periodines įmokas prieš terminą, o galiausiai ir visai nutraukė sutartį. Tokią ieškovo poziciją patvirtino ir teismas, iškraipydamas atsakovo poziciją, kad jis byloje nekėlė ginčo dėl vienašališko lizingo sutarčių nutraukimo teisėtumo ir pagrįstumo.
6. Nutraukus lizingo sutartį prieš terminą, lizingo davėjas gali pasiimti lizingo dalyku esantį daiktą, jį realizuoti įstatymų nustatyta tvarka, o iš lizingo gavėjo reikalauti tik tų nuostolių, kurių nepadengia lėšos, gautos realizavus lizingo objektą. Be to, įmanoma ir tokia situacija, kad perimto lizingo objektu esančio turto vertė ar kaina, gauta realizavus šį perimtą turtą, viršija lizingo gavėjo likusius įsipareigojimus lizingo davėjui pagal lizingo sutartį. Tokiu atveju lizingo davėjas yra įpareigotas grąžinti lizingo gavėjui visas pinigų sumas, kurios buvo gautos realizavus turtą, iš šios sumos atskaičius lizingo davėjui pagal sutartį priklausančias pinigų sumas.
7. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai byloja, jog ieškovas ne vieną kartą atsisakė tenkinti atsakovo prašymą leisti išsipirkti vilkiką, nedidinant nė vienos iš šalių išlaidų. Ieškovas nepateikė aiškių ir nedviprasmiškų paaiškinimų, kodėl draudimo kompanijai nepristatė nuotraukų, kad ši galėtų nustatyti žalos dydį ir ieškovui išmokėti draudimo išmoką.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė K. K. atsakovo UAB „Valhalla inter“ apeliacinį skundą palaiko, prašo ieškinį atmesti, atleisti ją nuo atsakomybės pagal laidavimo sutartį ir panaikinti jos sąskaitoms pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Apeliaciniu skundu atsakovė K. K. prašo sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti. Apeliacinį skundą grindžia tokiais motyvais:

1. Laiduotoja, sudarydama laidavimo sutartį, suprato teisinius padarinius tiek, kad ji įsipareigojo ieškovui apmokėti eilinę arba dalį eilinės lizingo įmokos, kai ši nėra apmokėta. Laiduotoja niekada nebūtų laidavusi už jai taikomą prievolę, kuri aptarta lizingo sutarties 5 skyriuje ir kuri ieškovui turėjo arba turėtų būti padengta iš draudimo kompanijos šiam gavus draudimo išmoką. Byloje nėra duomenų, jog ieškovui kažkas trukdytų tai įvykdyti. Išmoka jam priklauso kaip turto savininkui. Byloje nėra duomenų, kodėl ieškovas iš draudimo išmokos nepatenkino savo reikalavimų, o visą atsakomybę perkėlė laiduotojai. Laidavimo sutarties momentu laiduotoja neturėjo jokios įmonių vadovavimo patirties, nėra baigusi jokio ne tik aukšto, tačiau ir aukštesniojo mokslo. Laiduotojos vienintelis išsilavinimas yra 12 klasių vidurinės mokyklos baigimas. Laiduotoja, būdama atsakovo direktore, ir vykdė draudimo nurodymus, kurie visą laiką užtikrintų nepertraukiamą turto apsaugą visą lizingo sutarties laikotarpį pagal tos pačios sutarties įsipareigojimus, todėl buvo tikra, jog įvykus autoįvykiui, draudimas padengs nuostolius, o turto savininkui nekils pagrindo tokių nuostolių reikalauti iš laiduotojos.
2. Ieškovas, esant neįvykdytai prievolei, lizingo sutarties nuostatas keitė ir traktavo taip, kad galėtų ir toliau daugiau uždirbti iš sutarties, reikalaudamas teismo priteisti 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, elgėsi nesąžiningai, nerūpestingai ir neapdairiai laiduotojo atžvilgiu. Palūkanų padidinimas labai padidino laiduotojo atsakomybę.
3. Teismas, nepasisakydamas dėl prašomų priteisti palūkanų, nevertindamas jų dydžio, neatsižvelgdamas į jų skaičiavimo pradžios ir pabaigos momentą, pažeidė įrodymų tyrimą ir teismo sprendimo motyvavimą reglamentuojančias proceso teisės normas.
4. K. K. laidavimui dėl prievolių pagal ginčijamą išperkamosios nuomos sutartį taikytinos CK 6.86 straipsnio nuostatos dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės. Nutraukus Išperkamosios nuomos sutartį ieškovas, kaip kreditorius, galėjo nieko netrukdomas gauti draudimo išmoką iš draudimo bendrovės vien pagal nuotraukas, be turto gabenimo iš Nyderlandų į Lietuvą ir taip patenkintų savo turtinius reikalavimus, kuriuos reiškia ieškiniu. Taigi ieškovas (kaip kreditorius) laikytinas patenkinusiu savo reikalavimus, kuriuos jis galėjo kelti dėl skolininko prievolių, atsiradusių tos sutarties pagrindu. Priešingai vertinant situaciją, būtų iškreiptas šalių teisių ir pareigų pusiausvyros principas, laiduotojas patirtų neproporcingai didelius turtinius praradimus dėl sutartinių prievolių neįvykdymo. Taikymas atsakomybės laiduotojui dėl Išperkamosios nuomos sutarties nutraukimo padarinių, numatytų CK 6.574 straipsnyje, šiuo konkrečiu atveju taip pat neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.
5. Pagal CK 6.64 straipsnio 1 dalį kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas dėl kreditoriaus veiksmų negali įvykdyti prievolės arba kreditoriaus pareigų nevykdymas sudaro pagrindą skolininkui sustabdyti prievolės vykdymą. Iš to išplaukia, kad šios normos požiūriu ne bet koks kreditoriaus veiksmas ar pažeidimas yra pagrindas skolininką visiškai ar iš dalies, su sąlyga ar besąlygiškai atleisti nuo prievolės vykdymo. Kai dėl kreditoriaus vienašališko, neteisėto lizingo sutarties nutraukimo atsakovas negalėjo nei susigrąžinti turto, kad ieškovas turtą parduotų ir taip būtų užtikrintas sutarties įvykdymas, nei draudimo bendrovei pateikti turto nuotraukų, kad ši įvertinusi pažeidimų dydi, galėtų ieškovui pervesti draudimo išmoką, kuria kreditorius  patenkintų savo reikalavimus, pareikštus atsakovams ieškinyje. O pats ieškovas turto, kaip vienintelis šio savininkas, po lizingo sutarties nutraukimo dėl nepaaiškinamų priežasčių nesusigrąžino. Taigi dėl nesąžiningo ieškovo elgesio padidėjo atsakovų atsakomybė, išlaidos tapo neapibrėžtos tiek ieškovui, tiek atsakovams.
6. Laidavimo sutartis sudaryta laiduotojos ir lizingo bendrovės. Apeliantės, kaip laiduotojos, atsakomybė nustatyta laidavimo sutarties 3.1 punkte, kuriame įtvirtinta, kad laiduotojas atsako lizingo bendrovei ta pačia apimtimi, kaip ir klientas. Kai prievolės pagal lizingo sutartį neįvykdytos, klientas ir laiduotojas atsako lizingo bendrovei kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (Laidavimo sutarties 3.3 punktas).Taigi į laidavimo sutartį lizingo sutarties 8.10 punkto nuostata dėl pareigos grąžinti turtą (automobilį) lizingo bendrovei, nutraukus sutartį, neperkelta. Pirmiau nurodytos lizingo ir laidavimo sutarčių nuostatos turi esminę reikšmę nustatant laiduotojos atsakomybės dydį ir apimtį. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių nuostatų pagal sutarčių aiškinimo taisykles netyrė ir nevertino.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Valhalla inter“ palaiko atsakovės K. K. apeliacinį skundą, prašo prijungti prie bylos susirašinėjimą elektroniniais laiškais su BTA specialiste J. K., pripažinti ieškovą pažeidusiu prievolę, pripažinti lizingo sutarties vienašališką nutraukimą neteisėtu, ieškinį atmesti, įpareigoti ieškovą savo reikalavimus pagal lizingo sutartį patenkinti iš jam, kaip teisėtam savininkui priklausančios draudimo premijos pagal Draudimo polisą pagal 2015-06-06 autoįvykio pripažinimą draudžiamuoju, panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones banko sąskaitoms.

Ieškovas AB DNB bankas atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliantų bandymas teigti, kad sutarties nutraukimas panaikino apelianto UAB „Valhalla inter“ pareigą grąžinti turtą jo savininkui bankui ir/ar, kad sutarties nutraukimu bankas „nušalino“ apeliantą UAB „Valhalla inter“ nuo turto grąžinimo yra visiškai nepagrįstas, prieštaraujantis tiek sutarties nuostatoms (8.9 p., kuriame nurodyta, kad Turtą su dokumentais lizingo gavėjas privalo grąžinti per 3 darbo dienas nuo sutarties nutraukimo dienos), tiek CK 6.574 str. (kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį), tiek teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams. Minėtu teiginiu bandoma pridengti apelianto UAB „Valhalla inter“ finansinį nepajėgumą ne tik vykdyti sutarties sąlygas, tačiau nesugebėjimą rasti lėšų sugadinto turto gelbėjimo darbų apmokėjimui bei  pargabenimo į Lietuvos Respubliką išlaidų apmokėjimui. Apeliantas UAB „Valhalla inter“ turėjo pakankamai laiko finansinių problemų išsprendimui, tačiau to nepadarė. Tuo tarpu bankas neprivalėjo sumokėti (už apeliantą UAB „Valhalla inter“) Olandijos gelbėjimo įmonei tame tarpe už svetimos puspriekabės (su žuvies kroviniu) gelbėjimo bei saugojimo paslaugas net 10.593,75 Eur, kuomet apeliantas UAB „Valhalla inter“ net nenurodo, kam priklauso minėta puspriekabė ir krovinys, kur yra drausta minėta puspriekabė ir kt. Byloje nėra duomenų, kad kas nors būtų įsipareigojęs konkrečiais terminais ir sumomis kompensuoti bankui svetimos puspriekabės su kroviniu gelbėjimo išlaidų sumą, jei bankas ją būtų sumokėjęs. Apeliaciniuose skunduose apeliantai klaidingai teigia, kad po sutarties nutraukimo atsiradęs draudimas naudotis turtu yra tolygus draudimui grąžinti turtą bankui. Akivaizdu, kad toks aiškinimas prieštarauja jau minėtoms sutarties 8.9 p. bei CK 6.574 str. nuostatoms. Po sutarties nutraukimo buvęs lizingo gavėjas netenka teisės naudoti ir valdyti turtą komercinei – ūkinei veiklai vykdyti ir per 3 darbo dienas privalo jį grąžinti bankui. Draudimas naudoti turtą ir pareiga grąžinti turtą yra visiškai skirtingi dalykai. Byloje nėra jokių įrodymų, kad bankas būtų uždraudęs apeliantui UAB „Valhalla inter“ grąžinti turtą arba kad bankas būtų atsisakęs priimti grąžinamą turtą (CPK 178 str.). Grąžinti turtą pirmiausia buvo įsipareigojęs apeliantas UAB „Valhalla inter“ (Sutarties 8.9 p.) ir būtent minėtas apeliantas turėjo dėti visas pastangas sumokėti už turto, puspriekabės su kroviniu gelbėjimo darbus ir saugojimą Olandų įmonei, kad turtą būtų galima pargabenti į Lietuvą. Šios pareigos apeliantas UAB „Valhalla inter“ neįvykdė, todėl bankas nuostolius prisiteisė ginčo sprendimu. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad draudimo išmoka patenkins visus banko reikalavimus. Tačiau apeliantas UAB „Valhalla inter“ nepateikė įrodymų, kad kasko draudimo išmoka sudarys 20.770,29 Eur. Preliminariais draudiko skaičiavimais draudimo išmoka galėtų būti apie 10.280,00 Eur. Atmestini apelianto UAB „Valhala inter“ teiginiai, kad bankas neva dvigubai pasipelnys, nes neva susigrąžins turtą ir dar gaus draudimo išmoką. Pažymėtina, kad: 1) apeliantas UAB „Valhalla inter“ nesumokėjo už turto ir puspriekabės su kroviniu gelbėjimą, saugojimą; 2) bankas nemokės už svetimos puspriekabės ir krovinio gelbėjimo darbus bei saugojimą, o Olandų įmonė negrąžins turto, kol nebus sumokėta ir už puspriekabės su kroviniu gelbėjimo, saugojimo paslaugas. Taigi, turtas nebus grąžintas bankui, o bus parduotas apelianto UAB „Valhalla inter“ įsiskolinimams Olandų įmonei padengti. Tuo tarpu, kai bankas gaus draudimo išmoką ir ją paskirstys, tai nedelsiant informuos teismą ir šalis apie tokį įvykį. Šiandienai draudimo išmokos gauta nėra. Apeliantas teigia, kad bankas neva atsisakė savo pirmenybės teisių, kuriomis pasinaudojęs būtų galėjęs patenkinti savo reikalavimą, todėl laiduoja turėtų būti atleista nuo atsakomybės CK 6.86 str. pagrindu. Apeliantė K. K. teigia, kad bankas galėjo pasinaudoti kitomis teisėmis „konkrečiai draudimo išmokas, kas numatyta lizingo sutartyje; kreditorius šių teisių atsisakė“. Šie teiginiai nepagrįsti. Bankas neatsisakė jokių teisių, tame tarpe, teisės į draudimo išmoką (už sugadinto turto remonto kaštų paskaičiavimą), kuri iki šiol nėra išmokėta. Apeliantė K. K. nepateikė jokių įrodymų, kad bankas būtų atsisakęs teisės, kaip naudos gavėjas, gauti draudimo išmoką. Byloje nėra jokio rašytinio banko atsisakymo nuo draudimo išmokos ar nustatyto fakto, kad bankas būtų grąžinęs draudimo išmoką (kuri nebuvo ir dar nėra išmokėta bankui). Kai tik bankas gaus draudimo išmoką, tai ja dengs dalį patirtų nuostolių, todėl sprendimo vykdymo procese liks išieškoti likusią sumą. Kol nėra išmokėta draudimo išmoka ir nėra banko raštiško atsisakymo ją gauti (priimti), todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad bankas atsisakė gauti draudimo išmoką. Priešingai, banko žiniomis draudiko vykdomas draudžiamojo įvykio administravimo procesas eina į pabaigą (baigiamas skaičiuoti draudimo išmokos dydis), todėl tikėtina, kad 2016 m. balandžio mėnesį bankas gali gauti draudimo išmoką, kuri sudarytų apie 10.280,00 Eur. Tačiau iki šio atsiliepimo surašymo dienos bankas nėra gavęs jokios draudimo išmokos. Apeliantas teigia, kad kreditorius neva neteisėtai vienašališkai nutraukė sutartį, todėl apeliantas UAB „Valhalla inter“ neva negalėjo susigrąžinti turto; kad apeliantas UAB „Valhalla inter“ negalėjo pateikti nuotraukų draudikui, nes neva nutraukus sutartį yra draudžiama fotografuoti turtą, o nuotraukas pateikti draudikui; kad bankas pats nesusigrąžino turto dėl nepaaiškinamų priežasčių, todėl apeliantai teigia, kad nesąžiningai padidėjo jų atsakomybė. Visi minėti teiginiai yra nepagrįsti. Jau buvo minėta, kad: 1) Apeliantai įstatymų nustatyta tvarka nenuginčijo vienašalio sutarties nutraukimo teisėtumo, todėl laikytina, kad sutartis nutraukta teisėtai; 2) Sutarties nutraukimas materializavo sutarties 8.9 p. esančią apelianto UAB „Valhalla inter“ pareigą grąžinti turtą. Byloje nėra jokių rašytinių įrodymų ar liudininkų paaiškinimu, kad bankas būtų draudęs apeliantui UAB „Valhalla inter“ grąžinti turtą iš Olandijos į Lietuvos Respubliką. Byloje nėra jokių įrodymų, kad bankas būtų atsisakęs išduoti apeliantui UAB „Valhalla inter“ įgaliojimą, jei toks būtų reikalingas, turto pargabenimui į Lietuvą. Apeliantai net nepateikė įrodymų, kad toks įgaliojimas jiems buvo reikalingas (kad Olandų gelbėjimo įmonė būtų jo prašiusi iš apeliantų); 3) byloje nėra jokių įrodymų, kad bankas būtų draudęs apeliantui UAB „Valhalla inter“ fotografuoti vilkiką, o nuotraukas siųsti draudikui; 4) byloje įrodyta, kad bankas neprivalėjo mokėti 10.593,75 Eur už svetimo puspriekabės su kroviniu gelbėjimą bei saugojimą tam, kad už apeliantą UAB „Valhalla inter“ sumokėjęs 4961,25 Eur už vilkiko gelbėjimą bei saugojimą ir dar virš 2000,00 Eur už vilkiko pargabenimą iš Olandijos į Lietuvą, patirtų dar didesnius nuostolius.

    2016-04-14 byloje gautas ieškovo atstovo prašymas  priteisti  iš UAB „ Valhalla inter“ 605 Eur už susipažinimą su šio atsakovo apeliaciniu skundu  ir atsiliepimo   į jį parengimą, bei priteisti  už analogišką darbą iš atsakovės K. K. 605 Eur sumą. 2016-04-14 byloje gautas ieškovo prašymas prijungti byloje susirašinėjimą su Olandų įmone Joh van der Zand, kuris patvirtinta, kad vilkimas buvo parduotas už 13 000 Eur ir tuo nebuvo padengta visa vilkiko gelbėjimo darbų bei  saugojimo paslaugų suma.

    2016-04-29 gautas atsakovės K. K. prašymas prijungti priedus, iš kurių matyti, kad BTA ( vilkiką apdraudusi bendrovė)  yra  pasiruošusi AB DNB bankui sumokėti piniginę draudimo išmoką sumoje 10 277,62 Eur.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Skundas atmestinas.

Nustatyta, kad ieškovas reikalavimą  dėl skolos, nuostolių, delspinigių ir palūkanų priteisimo  grindžia  2012-10-22 tarp ieškovo AB DNB banko (prieš reorganizavimą - AB DNB lizingas) bei atsakovo UAB „Valhalla inter“ sudaryta lizingo sutartimi.  Lizinguojamas turtas – balninis vilkikas MAN TGX 18.400 4x2 BLS 2015-06-06  pateko į autoįvykį  Olandijoje, tai, kad

vilkiko negrąžino  atsakovui  Nyderlandų gelbėjimo darbus atlikusi kompanija, nėra priežastimi , dėl kurios atsakovai gali būti atleisti  nuo įsipareigojimų  vykdymo ieškovui.  Atsakovas UAB „Valhalla inter“ apeliaciniame  skunde  nepagrįstai nurodo, kad dėl gelbėjimo darbus atlikusios kompanijos veiksmų ir  neveikimo buvo iškeltas šis ieškinys. Ieškinys pareikštas dėl atsakovų nevykdymo įsipareigojimų  pagal lizingo ir laidavimo sutartis, sutarties šalis, nevykdanti įsipareigojimų, gali būti atleista nuo atsakomybės už jų nevykdymą tuo atveju, jeigu įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu. Ieškovo ir atsakovo UAB „Valhalla inter“  sudarytos lizingo sutarties 4.10 punktas  numato, kad šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu. Tai, kad atsakovas –lizingo gavėjas įsigijo balninį vilkiką ir numatė jo naudojimą versle, leidžia daryti išvadą, kad  jis turėjo galimybę protingai numatyti, jog vilkikas gali patekti į autoįvykį,  dėl to gali būti nebepanaudojamas  pajamoms gauti, atsakovas gali netekti numatyto pelno, kurį planavo gauti, naudodamas vilkiką verslui. Teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovas lizingo sutarties neįvykdė dėl aplinkybių, kurias galėjo  numatyti, todėl lizingo sutarties 4.10 punktas negali būti taikomas ir atsakovas  negali būti atleidžiamas nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą. Tai, kad Nyderlandų gelbėjimo darbus atlikusi kompanija galėjo reikalauti didesnių sumų, nei jos buvo pagrįstos, yra ginčo su šia kompanija dalykas,  tačiau dėl tokio kilusio ginčo negali būti atsakingas lizingo davėjas.

             Atsakovas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik ieškovo įrodymais, nenurodydamas tokio sprendimo motyvų ir nepaisydamas, jog ieškovo su atsakovais pateikti įrodymai prieštaravo vienas kitam. Asmuo, kuris teigia, kad  priimant teismo  sprendimą nebuvo įvertinti jo pateikti   įrodymai, kad juos įvertinus turėjo būti padarytos kitokios išvados, nei jas  padarė  teismas, turi nurodyti šiuos įrodymus ir nurodyti argumentus dėl priešingų teismo  sprendimo išvadų. Teismas neturėjo pagrindo sutikti su atsakovų teiginiais, kad ieškovas kaip ginčo transporto priemonės savininkas privalo pasirūpinti vilkiko atgabenimu iš Olandijos, tačiau jokių aktyvių veiksmų nesiėmė. Atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą ir sutarčių nuostatas, teismas darė išvadą, jog už perduotos transporto priemonės apsaugą ir priežiūrą buvo atsakingas būtent lizingo gavėjas, o ne ieškovas. Nors ieškovas vienašališkai nutraukė sutartį ir atsakovai neteko naudojimosi ir valdymo teisių į turtą, tačiau atsakovai turėjo teisę kreiptis į ieškovą dėl įgaliojimo išdavimo pargabenti vilkiką į Lietuvą. Ginčo transporto priemonės neatgabenimas iš Nyderlandų nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog ieškovas nesiėmė priemonių atsiradusiems nuostoliams sumažinti, nes atsakovai, teigdami, kad  vilkiko atgabenimas į Lietuvą būtų sumažinęs šiuos  nuostolius,  turėjo pateikti  šios aplinkybės įrodymus, tačiau tokie įrodymai byloje nebuvo teikiami.  Kolegija sutinka su ieškovo  atsiliepime nurodytais argumentais, jog bankas neprivalėjo sumokėti  už apeliantą UAB „Valhalla inter“ Olandijos gelbėjimo įmonei , tame tarpe už jai nepriklausančios puspriekabės (su žuvies kroviniu) gelbėjimo bei saugojimo paslaugas  10.593,75 Eur, apeliantas UAB „Valhalla inter“  nenurodė, kam priklauso  puspriekabė ir krovinys, kur yra drausta minėta puspriekabė ir kt. Byloje nėra duomenų, kad kas nors būtų įsipareigojęs konkrečiais terminais ir sumomis kompensuoti bankui svetimos puspriekabės su kroviniu gelbėjimo išlaidų sumą, jei bankas ją būtų sumokėjęs. Apeliaciniuose skunduose apeliantai klaidingai teigia, kad po sutarties nutraukimo atsiradęs draudimas naudotis turtu yra tolygus draudimui grąžinti turtą bankui, toks aiškinimas prieštarauja sutarties 8.9 p. bei CK 6.574 str. nuostatoms. Po sutarties nutraukimo buvęs lizingo gavėjas netenka teisės naudoti ir valdyti turtą komercinei – ūkinei veiklai vykdyti ir per 3 darbo dienas privalo jį grąžinti bankui. Draudimas naudoti turtą ir pareiga grąžinti turtą yra visiškai skirtingi dalykai. Byloje nėra jokių įrodymų, kad bankas būtų uždraudęs apeliantui UAB „Valhalla inter“ grąžinti turtą arba kad bankas būtų atsisakęs priimti grąžinamą turtą (CPK 178 str.). Grąžinti turtą pirmiausia buvo įsipareigojęs apeliantas UAB „Valhalla inter“ (Sutarties 8.9 p.) ir būtent šis apeliantas turėjo dėti visas pastangas sumokėti už turto, puspriekabės su kroviniu gelbėjimo darbus ir saugojimą Olandų įmonei, kad turtą būtų galima pargabenti į Lietuvą. Šios pareigos apeliantas UAB „Valhalla inter“ neįvykdė.

             CPK  306 straipsnio  1 dalies 4 punktas nurodo, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodyta, kokios bylos aplinkybės patvirtina  sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą. Kolegija daro išvadą, kad tokių aplinkybių atsakovas nenurodė,  teismo sprendimo išvados yra pagrįstos ir  teisėtos.

               Atsakovas  nurodė, kad  teismas visiškai nevertino faktoriaus apie draudimo panaudojimą, kaip nuostolių mažinimo būdą, kurį užtikrina Lietuvos Respublikos įstatymai. Pateiktu papildomu atsakovės K. K. įrodymu -  AAS „ BTA Baltic Insurance Company“ pranešimu  apie  priimtą sprendimą ieškovas 2016-0425 buvo informuotas, kad draudimo išmoka bus mokama sumoje 10 277,62 Eur į DNB Banko atsiskaitomąją sąskaitą.  Tai, kad teismo sprendimo priėmimo  metu - 2016 m. vasario 1 d.  teismui nebuvo pateikta  informacija apie  tai, kad draudimo bendrovė ketina kompensuoti dalinai   Bankui atsiradusius nuostolius dėl to, kad lizingo objektas pateko į autoįvykį, reiškia, kad apeliacinės  instancijos  teismas neturi pagrindo  konstatuoti, kad pirmosios instancijos  teismas priėmė  sprendimą ne pagal byloje pateiktus įrodymus ir dėl to sprendimas  turi būti keičiamas.  Šis įrodymas yra reikšmingas  teismo  sprendimo vykdymo  stadijoje, tuo  atveju, jei  ieškovui būtų apmokėta draudimo  bendrovės nurodyta suma, Bankas turėtų pagrindo nesiekti  šios sumos  išieškojimo iš atsakovų, tačiau nesant byloje duomenų, kad Bankui jau yra sumokėta ši suma,  kad ji buvo sumokėta teismo sprendimo priėmimo metu,  keisti  teismo sprendimą nėra pagrindo. 

      Apeliantė teigia, kad bankas atsisakė savo pirmenybės teisių, kuriomis pasinaudojęs būtų galėjęs patenkinti savo reikalavimą, todėl laiduoja turėtų būti atleista nuo atsakomybės CK 6.86 str. pagrindu, tačiau šie teiginiai nepagrįsti, bankas neatsisakė jokių teisių, tame tarpe, teisės į draudimo išmoką. Bankas nurodė, jog tik gavęs  draudimo išmoką,  ja dengs dalį patirtų nuostolių, todėl sprendimo vykdymo procese liks išieškoti likusią sumą. Apeliantas teigia, kad kreditorius neva neteisėtai vienašališkai nutraukė sutartį, todėl apeliantas UAB „Valhalla inter“ neva negalėjo susigrąžinti turto, tačiau apeliantai įstatymų nustatyta tvarka nenuginčijo vienašalio sutarties nutraukimo teisėtumo, todėl laikytina, kad sutartis nutraukta teisėtai.

             Laiduotoja, sudarydama laidavimo sutartį, turėjo suprato teisinius padarinius,  todėl jos nurodyta aplinkybė, jog ji supratusi, kad įsipareigoja ieškovui apmokėti eilinę arba dalį eilinės lizingo įmokos, kai ši nėra apmokėta, kad ji niekada nebūtų laidavusi už jai taikomą prievolę, atmestini, nes laidavimo sutarties sąlygos nebuvo ginčijamos, atsakovė, kaip bendrovės vadovė,  turėjo suprasti pasirašomos sutarties pasekmes, sutarties nenuginčijus, jai taikyta atsakomybė pagrįstai.

            Dėl bylinėjimosi  išlaidų

            Ieškovas prašo priteisti  iš kiekvieno   atsakovo po 605 Eur atstovavimo  išlaidų. Pirmosios instancijos teismo sprendimu iš atsakovų buvo priteista  po 1401,76 Eur atstovavimo  išlaidų, ieškovą atstovavo tas pats atstovas advokatas ir apeliacinės  instancijos teismui,  pateikiant  atsiliepimus į ieškinį, teismui  nepateiktas turėtų išlaidų  apskaičiavimas,  todėl priteistinos   atstovavimo išlaidos  mažintinos iki 400 Eur iš kiekvieno iš atsakovų.  

           Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies  1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti  ieškovui AB DNB bankas ( jak 112029270) iš atsakovų UAB „Valhalla inter“ ( jak 302643546) ir K. K. ( (duomenys neskelbtini)) po 400 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimą.

Teisėjai                                                                                                                  Rita Kisielienė

Danutė Kutrienė

                                                                                                                          Zita Smirnovienė