Civilinė byla Nr. e3K-3-159-701/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-31278-2017-0

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01948-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 

1.3.2.5.2; 1.3.2.5.7; 1.3.2.9.13; 2.6.35

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Gedimino Sagačio ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 12 d. nutarties peržiūrėjimo sujungtose civilinėse bylose pagal ieškovo G. K. ieškinį atsakovėms Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, trečiasis asmuo Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2017 m. gegužės 10 d. įsakymo Nr. P-84 panaikinimo (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01948-2017-5) ir civilinėje byloje pagal ieškovo G. K. ieškinį atsakovėms Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, trečiasis asmuo Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2017 m. liepos 3 d. įsakymo Nr. P-101 panaikinimo, grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo (teisminio proceso Nr. 2-68-3-31278-2017-0).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių viešą konkursą, konkurso organizatoriaus teises nesuteikti darbo asmeniui, konkurse laimėjusiam specialią teisę sudaryti darbo sutartį, ir atšaukti (panaikinti) konkurso rezultatus, darbo sutarties įsigaliojimą, įstatymo galiojimą laiko atžvilgiu, aiškinimo ir taikymo.

2.       Teisminiame procese Nr. 3-61-3-01948-2017-5 ieškovas prašė pripažinti neteisėtu ir panaikinti Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2017 m. gegužės 10 d. įsakymą Nr. P-84 „Dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2016 m. lapkričio 8 d. įsakymo Nr. P-145 „Dėl G. K. priėmimo į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinio direktoriaus pareigas“ pripažinimo netekusiu galios“ (toliau – ir įsakymas Nr. P-84), priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovas nurodė, kad eina Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (toliau – ir LNOBT) generalinio direktoriaus pareigas, su juo yra sudaryta terminuota darbo sutartis penkerių metų laikotarpiui iki 2017 m. liepos 17 d. 2016 m. rugsėjo mėnesį buvo paskelbtas konkursas LNOBT generalinio direktoriaus pareigoms eiti (toliau – ir konkursas) ir 2016 m. rugsėjo 15 d. jis laimėjo šį konkursą, t. y. laimėjo teisę eiti generalinio direktoriaus pareigas dar vienai kadencijai, nuo 2017 metų iki 2022 metų. Lietuvos Respublikos kultūros ministras 2016 m. lapkričio 8 d. įsakymu Nr. P-145 „Dėl G. K. priėmimo į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinio direktoriaus pareigas“ (toliau – ir įsakymas Nr. P-145) priėmė ieškovą dirbti LNOBT generaliniu direktoriumi. Tą pačią dieną su juo buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 34-1-2016 (toliau – ir darbo sutartis), kurioje, be kita ko, sulygta, kad: ieškovas priimamas dirbti LNOBT generaliniu direktoriumi nuo 2017 m. liepos 19 d. iki 2022 m. liepos 19 d., t. y. penkerių metų laikotarpiui (2punktas); sutartis įsigalioja 2017 m. liepos 17 d. (14 punktas); ieškovas pradeda dirbti 2017 m. liepos 19 d. (15 punktas). Ieškovas teigia, kad jis teisėtai laimėto konkurso būdu buvo priimtas dirbti LNOBT generaliniu direktoriumi iki 2022 m. liepos 19 d.

4.       Kultūros ministras 2017 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. P-84 pripažino netekusiu galios 2016 m. lapkričio 8 d. įsakymą Nr. P-145.

5.       Ieškovas teigė, kad jis, kaip konkursą laimėjęs asmuo, įgijo specialią teisę – teisę sudaryti darbo sutartį, todėl buvo priimtas įsakymas Nr. P-145 ir su juo (ieškovu) tą pačią dieną pasirašyta darbo sutartis penkeriems metams. Skundžiamas įsakymas Nr. P-84, kuriuo faktiškai užkirstas kelias naudotis minėta turima specialia teise, yra neteisėtas, kadangi: 1) neatitinka teisėtų lūkesčių apsaugos principo, nes konkurso rezultatai nebuvo skundžiami teismui, buvo priimtas įsakymas dėl ieškovo priėmimo į darbą, todėl ieškovas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad atėjus nustatytai datai jis laimėto konkurso ir naujai pasirašytos darbo sutarties pagrindu pradės eiti LNOBT generalinio direktoriaus pareigas; 2) prieštarauja įstatymo viršenybės principui, nes joks įstatymas nenustato teisės subjektui, priėmusiam sprendimą skirti į pareigas asmenį, laimėjusį konkursą, vėliau šį sprendimą atšaukti, nepanaikinus ir teismo tvarka neanuliavus laimėto konkurso rezultatų; 3) prieštarauja proporcingumo principui, nes netgi įžvelgus, kad konkursas paskelbtas galimai per anksti, o konkurso komisijos nariai galimai šališki, vis dėlto įsakymo panaikinimas šiais pagrindais yra neproporcingas ir neadekvatus; 4) pažeidžia nepiktnaudžiavimo valdžia principą, nes Kultūros ministerija sudarė komisiją, pavedė jai ištirti konkurso aplinkybes ir šios savo pačios sprendimu sudarytos komisijos išvados pagrindu priėmė ginčijamą įsakymą, taigi atsakovė nesilaikė nešališkumo užtikrinimo principų ir ieškojo būdų apriboti ieškovo galimybę eiti LNOBT vadovo pareigas, šiuos veiksmus atliko akivaizdžiai piktnaudžiaudama valdžia.

6.       Ieškovo teigimu, 2016 m. lapkričio 8 d. sudaryta darbo sutartis gali būti nutraukta tik bendrais pagrindais, t. y. negali būti atšaukta vienašaliu vienos iš šalių pareiškimu ar pripažinta negaliojančia. Įsakymas Nr. P-84 negali būti vertinamas kaip pagrindas nutraukti darbo sutartį, nes tokio darbo sutarties nutraukimo pagrindo (priimant įsakymą, kuriuo naikinamas ankstesnis įsakymas asmenį paskirti dirbti) nenustatyta įstatyme. Įsakymas Nr. P-84 neteisėtas ir dėl to, kad konkurso rezultatai galėjo būti panaikinti tik teismo tvarka, jeigu būtų buvusios atitinkamos teisinės prielaidos, bet ne subjekto, priėmusio sprendimą dėl konkurso skelbimo ir vykdymo, sprendimu. Ginčo dėl įvykusio konkurso nebuvo. Esant konkurso komisijos išvadai pripažinti asmenį konkurso laimėtoju, jis privalo būti skirtas į tas pareigas, nebent pats asmuo atsisakytų būti į jas skiriamas. Į pareigas skiriantis subjektas neturi teisės atsisakyti vykdyti konkurso komisijos sprendimo, neturi ir diskrecijos savo sprendimu naikinti ankstesnį sprendimą ar netiesiogiai – konkurso rezultatus. Konkurso komisija buvo sudaryta Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu iš 7 narių, todėl abejoti jos sprendimais, motyvuojant komisijos šališkumu ar kitomis aplinkybėmis, kaip nurodyta įsakyme Nr. P-84, ieškovo manymu, yra nepagrįsta.

7.       Teisminiame procese Nr. 2-68-3-31278-2017-0 ieškovas prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2017 m. liepos 3 d. įsakymą Nr. P-101 „Dėl darbo sutarties pripažinimo pasibaigusia“ (toliau – ir įsakymas Nr. P-101); 2) grąžinti ieškovą į LNOBT generalinio direktoriaus pareigas; 3) priteisti iš atsakovės Kultūros ministerijos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo jo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, 1 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5) priteisti iš atsakovės Kultūros ministerijos bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. 

8.       Ieškovas nurodė, kad 2017 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. P-101 pripažinta pasibaigusia jo ir atsakovės Kultūros ministerijos 2016 m. lapkričio 8 d. pasirašyta darbo sutartis, LNOBT įpareigotas išmokėti ieškovui kompensaciją už 1 mėnesį. Įsakyme Nr. P-101 nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 53 straipsnio 7 punktu, 2017 m. gegužės 11 d. Lietuvos Respublikos profesionaliojo scenos meno įstatymo Nr. IX-2257 11 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-363 (toliau – ir PSMĮ pakeitimo įstatymas) 3 straipsnio 3 dalimi, Kultūros ministro 2017 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. P-84 bei vykdant DK 42 straipsnio 3 dalį.

9.       Ieškovo teigimu, įsakymas Nr. P-101 yra neteisėtas, nes sudaryta darbo sutartis negali būti nei atšaukta, nei pripažinta pasibaigusia. PSMĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje, kuri nurodoma kaip įsakymo Nr. P-101 priėmimo pagrindas, darbo sutarties pasibaigimas nenurodytas. Pagal DK 53, 65 straipsnių nuostatas darbo sutarties pasibaigimas gali būti konstatuojamas tik dviem atvejais: suėjus darbo sutarties terminui arba mirus darbuotojui. Visais kitais atvejais darbo sutartis turi būti nutraukiama. Remiantis DK 42 straipsnio 1 dalimi (senojo DK, galiojusio Darbo sutarties sudarymo metu, 99 straipsnio 1 dalimi), darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų. Ieškovas ir darbdavys dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų susitarė 2016 m. lapkričio 8 d., kai pasirašė darbo sutartį. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, darbo sutartis įsigalioja nuo jos sudarymo, todėl nepaisant to, kad 2017 m. liepos 3 d. ieškovas dar faktiškai nebuvo pradėjęs dirbti pagal darbo sutartį, darbo sutartis buvo sudaryta ir įsigaliojusi. Atsakovė, priimdama įsakymą Nr. P-101, faktiškai atšaukė darbo sutartį (pavadindama šį veiksmą darbo sutarties pripažinimu negaliojančia) ir taip pažeidė teisės normas.

10.       Ieškovas nurodė, jog PSMĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pirmajame sakinyje yra įtvirtinta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas tam tikram terminui priimti asmenys toliau eina atitinkamos įstaigos vadovo pareigas iki šio termino pabaigos. Ieškovas buvo priimtas penkerių metų terminui į LNOBT generalinio direktoriaus pareigas, todėl turėjo likti dirbti iki kadencijos pabaigos. Tokiu būdu įsakymas Nr. P-101 prieštarauja PSMĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pirmajam sakiniui. Tačiau atsakovė, priimdama įsakymą Nr. P-101, rėmėsi PSMĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies antruoju sakiniu, kuriame įtvirtinta, kad jeigu konkursas įstaigos vadovo pareigoms buvo surengtas iki šio įstatymo įsigaliojimo, tačiau konkurso nugalėtojas dar nebuvo nustatytas ir (ar) nepradėjo eiti pareigų, toks konkursas laikomas negaliojančiu ir turi būti rengiamas iš naujo. Sulyginant PSMĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies abiejų sakinių turinį, matyti, kad tarp jų yra prieštaravimas, tačiau, esant teisės normų prieštaravimui, turėjo būti vadovaujamasi norma, kuri yra palankesnė darbuotojui.

11.       Ieškovas pažymėjo, kad atsakovė nepriėmė sprendimo pripažinti konkursą negaliojančiu pagal PSMĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, nes įsakyme Nr. P-101 aiškiai nurodyta, kad darbo sutartis yra pripažįstama pasibaigusia vadovaujantis įsakymu Nr. P-84. Tačiau įsakymas Nr. P-84 buvo priimtas vadovaujantis ne PSMĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, o kitais pagrindais. Tam, kad darbo sutartis galėtų būti pripažinta pasibaigusia (nutraukta), atsakovė visų pirma turėjo išspręsti konkurso galiojimo klausimą PSMĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies prasme, tačiau to nepadarė. Dėl šios priežasties ir pats darbo sutarties pasibaigimas yra neteisėtas.

12.       Ieškovo teigimu, darbo santykiai su juo buvo nutraukti nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos. Jeigu net ir būtų pripažinta, kad konkursas yra pripažintas negaliojančiu teisėtai, tai nutraukiant darbo sutartį (pripažįstant ją negaliojančia, kaip nurodyta įsakyme Nr. P-101) turėjo būti vadovaujamasi DK 60 straipsnio 1 dalies 7 punktu, kuriame įtvirtinta, kad darbo sutartis privalo būti nutraukta be įspėjimo, kai darbo sutartis prieštarauja įstatymams ir šių prieštaravimų negalima pašalinti, o darbuotojas nesutinka arba negali būti perkeltas į kitą toje darbovietėje esančią laisvą darbo vietą. Ieškovui nebuvo siūlyta būti perkeltam į kitą toje darbovietėje esančią laisvą darbo vietą, taip pat nėra duomenų apie tai, kad ieškovas nebūtų galėjęs būti perkeltas į kitą toje darbovietėje esančią laisvą darbo vietą.

13.       Ieškovas teigė, kad darbo sutartis pripažinta negaliojančia remiantis įstatymo norma, kuri prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

14.       Ieškovas taip pat nurodė, kad dėl neteisėto atleidimo iš darbo jam buvo padaryta neturtinė žala, t. y. jis patyrė nepatogumų, diskomfortą, dvasinių išgyvenimų, emocinę depresiją, sumenko jo dalykinė reputacija ir geras vardas. Jam nuolatinį spaudimą trauktis iš pareigų darė tiek Kultūros ministerija, tiek ir aukščiausi valstybės pareigūnai, todėl jis patyrė didžiulį stresą, šmeižtą, viešą pažeminimą. Dėl šių aplinkybių visuomenė galėjo susidaryti negatyvų požiūrį į jį, suabejoti jo reputacija, profesiniais gebėjimais.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

15.       Teisminiame procese Nr. 2-68-3-31278-2017-0 Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė.

16.       Teismas nustatė, kad, ieškovui einant LNOBT generalinio direktoriaus pareigas pagal jo ir Kultūros ministerijos 2012 m. liepos 16 d. sudarytą terminuotą darbo sutartį, galiojusią nuo 2012 m. liepos 18 d. iki 2017 m. liepos 18 d., 2016 m. rugsėjo 15 d. įvyko konkursas LNOBT generalinio direktoriaus pareigoms eiti, šį konkursą laimėjo ieškovas. 2016 m. lapkričio 8 d. atsakovė Kultūros ministerija su ieškovu pasirašė terminuotą darbo sutartį, kurios: 2 punkte nurodyta, kad darbo sutartis sudaroma nuo 2017 m. liepos 19 d. iki 2022 m. liepos 19 d.; 14 punkte nurodyta, jog darbo sutartis įsigalioja 2017 m. liepos 17 d.; 15 punkte nurodyta, kad ieškovas pradeda dirbti 2017 m. liepos 19 d. Teismas padarė išvadą, kad nors šalys dėl darbo sutarties sąlygų susitarė ir darbo sutartį sudarė 2016 m. lapkričio 8 d., tačiau nėra pagrindo teigti, jog darbo sutartis įsigaliojo nuo jos sudarymo momento, nes šalys aiškiai išreiškė savo valią nukelti darbo sutarties įsigaliojimo, ieškovo darbo pradžios pagal ją terminą 2017 m. liepos mėnesiui. Kadangi iki 2017 m. liepos 18 d. galiojo su ieškovu sudaryta 2012 m. liepos 16 d. terminuota darbo sutartis, tai naujai sudaryta terminuota darbo sutartis negalėjo įsigalioti anksčiau, nei pasibaigs prieš tai galiojusi. Iki 2017 m. liepos 3 d. įsakymo Nr. P-101 priėmimo ieškovas dar nebuvo pradėjęs eiti pareigų pagal ginčijamą darbo sutartį ir ji dar nebuvo įsigaliojusi.

17.       Teismas taip pat nustatė, kad įsakymas Nr. P-101 priimtas vadovaujantis DK 53 straipsnio 7 punktu, Profesionaliojo scenos meno įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, 2017 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. P-84 bei vykdant DK 42 straipsnio 3 dalį. PSMĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas tam tikram terminui priimti asmenys toliau eina atitinkamos įstaigos vadovo pareigas iki šio termino pabaigos; jeigu konkursas įstaigos vadovo pareigoms buvo surengtas iki šio įstatymo įsigaliojimo, tačiau konkurso nugalėtojas dar nebuvo nustatytas ir (ar) nepradėjo eiti pareigų, toks konkursas laikomas negaliojančiu ir turi būti rengiamas iš naujo.

18.       Įvertinęs PSMĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas konstatavo, kad ši teisės norma yra suformuluota aiškiai ir konkrečiai. Teismas nurodė, kad, ieškovui laimėjus 2016 m. rugsėjo 15 d. įvykusį konkursą ir 2016 m. lapkričio 8 d. sudarius terminuotą darbo sutartį eiti LNOBT generalinio direktoriaus pareigas, tačiau iki 2017 m. liepos 1 d. nepradėjus eiti pareigų pagal šią darbo sutartį (dėl to, kad sutartyje šalys buvo atidėjusios sutarties įsigaliojimo, ieškovo darbo pradžios terminą iki 2017 m. liepos 19 d.), pagal PSMĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pirmąjį sakinį ieškovas po 2017 m. liepos 1 d. nebegalėjo pradėti eiti pareigų pagal 2016 m. lapkričio 8 d. darbo sutartį, nes galėjo būti tik tęsiamos jau pradėtos eiti pareigos, o pagal PSMĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies antrąjį sakinį, ieškovas, iki 2017 m. liepos 1 d. nepradėjęs eiti pareigų, po šios datos nebegalėjo pradėti jų eiti, nes Konkursas laikomas negaliojančiu ir turi būti rengiamas iš naujo.

19.       Teismas laikė pagrįstu atsakovės Kultūros ministerijos sprendimą pripažinti darbo sutartį pasibaigusia pagal DK 53 straipsnio 7 punktą. Teismo vertinimu, PSMĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje aiškiai įvardyta, kokiu atveju konkursas laikomas negaliojančiu. Kadangi atsakovė Kultūros ministerija rėmėsi šia įstatymo nuostata, todėl vien atskiro akto neparengimas, o tiesioginis vadovavimasis įstatymo nuostata negali suteikti pagrindo darbo sutarties pasibaigimą pripažinti neteisėtu.

20.       Teismas kaip nepagrįstą vertino ieškovo teiginį, jog nagrinėjamu atveju atsakovė Kultūros ministerija turėjo taikyti DK 60 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Teismas nurodė nenustatęs darbo sutarties pripažinimo pasibaigusia tvarkos pažeidimų, nes darbo sutartis pripažinta pasibaigusia ieškovui dar nepradėjus eiti pareigų pagal šią sutartį, ji dar nebuvo įsigaliojusi, todėl nėra net ir galimybės tokį asmenį (nepradėjusį eiti pareigų) perkelti į kitas pareigas (į kitas pareigas gali būti perkeliamas tik darbuotojas, kuris jau eina konkrečias pareigas), be to, darbo sutartis tinkamai pripažinta pasibaigusia pagal PSMĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir DK 53 straipsnio 7 punkto nuostatas, o ne dėl darbo sutarties prieštaravimo įstatymams, kurių negalima pašalinti, kaip įtvirtina DK 60 straipsnio 1 dalies 7 punktas.

21.       Teismas nenustatė pagrindo tenkinti ieškovo prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

22.       Teismas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė motyvuodamas tuo, kad nenustatyta atsakovės Kultūros ministerijos neteisėtų veiksmų, neturtinės žalos fakto.

23.       Teisminiame procese Nr. 3-61-3-01948-2017-5 Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. vasario 6 d. sprendimu ieškinį atmetė.

24.       Teismas nustatė, kad šalys 2012 m. liepos 16 d. sudarė terminuotą darbo sutartį, pagal kurią ieškovas nuo 2012 m. liepos 18 d. pradėjo eiti LNOBT generalinio direktoriaus pareigas, šios darbo sutarties terminas nurodytas iki 2017 m. liepos 18 d. Ieškovas, minėtos darbo sutarties pagrindu tebedirbdamas LNOBT generaliniu direktoriumi, dalyvavo ir laimėjo 2016 m. rugsėjo 15 d. vykdytą konkursą eiti LNOBT generalinio direktoriaus pareigas antrai (naujai) penkerių metų kadencijai. Tuometis kultūros ministras 2016 m. lapkričio 8 d. įsakymu Nr. P-145 priėmė ieškovą į LNOBT generalinio direktoriaus pareigas, tą pačią dieną su ieškovu buvo sudaryta nauja terminuota darbo sutartis, kurioje šalys susitarė, kad: ji sudaroma 2017 m. liepos 19 d. – 2022 m. liepos 19 d. terminui (2 punktas); darbo sutartis įsigalioja 2017 m. liepos 17 d. (14 punktas); ieškovas dirbti pradeda 2017 m. liepos 19 d. (15 punktas). Kultūros ministras, gavęs duomenų apie galimus pažeidimus organizuojant minėtą konkursą, 2017 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. ĮV-623 sudarė komisiją ir jai pavedė įvertinti konkurso organizavimo atitiktį teisės aktų reikalavimams, o 2017 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. ĮV-631, atsižvelgdamas į Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. gegužės mėn. rašte Nr. SD-15-5394 išdėstytą konkurso eiti LNOBT generalinio direktoriaus pareigas teisinį vertinimą ir nurodytus galimus darbo santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimus, sudarė dar vieną komisiją ir jai pavedė įvertinti galimą konkurso atrankos komisijos narių šališkumą. Komisijos atliko tyrimus ir 2017 m. gegužės 9 d. bei gegužės 10 d. pranešimais kultūros ministrui pateikė informaciją, vertinimus ir siūlymą spręsti dėl konkurso pripažinimo neteisėtu ir konkurso rezultatų panaikinimo. Šių pranešimų pagrindu Kultūros ministras priėmė įsakymą Nr. P-101, kuriuo pripažinta pasibaigusia 2016 m. lapkričio 8 d. su ieškovu sudaryta terminuota darbo sutartis, nurodyta išmokėti ieškovui jam tenkančią vieno mėnesio kompensaciją, taip pat priėmė ir ginčijamą įsakymą Nr. P-84, kuriuo pripažintas netekusiu galios kultūros ministro 2016 m. lapkričio 8 d. įsakymas Nr. P-145 dėl ieškovo priėmimo į LNOBT generalinio direktoriaus pareigas.

25.       Teismas konstatavo, kad nors darbo sutarties šalys dėl darbo sutarties sąlygų susitarė ir darbo sutartį sudarė 2016 m. lapkričio 8 d., tačiau joje aiškiai ir konkrečiai nurodė, jog ji įsigalioja tik 2017 m. liepos 17 d., ieškovas pradeda dirbti tik 2017 m. liepos 19 d., todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad ginčijama darbo sutartis įsigaliojo nuo jos sudarymo momento. Šalys aiškiai išreiškė savo valią nukelti darbo sutarties įsigaliojimo momentą, ieškovo darbo pradžios terminą nukeliant 2017 m. liepos mėnesiui. Dirbti pagal dvi skirtingas darbo sutartis toje pačioje įstaigoje ir eiti tas pačias pareigas, kaip žinoma, neįmanoma. Todėl darbo sutartis eiti LNOBT generalinio direktoriaus pareigas kitą (naują) kadenciją net ir negalėjo įsigalioti anksčiau, nei pasibaigs prieš tai pasirašyta ir tebegaliojanti darbo sutartis. Atsakovei priimant ginčijamą įsakymą Nr. P-84 2016 m. lapkričio 8 d. sudaryta darbo sutartis dar nebuvo įsigaliojusi, jos įsigaliojimo momentu laikytina 2017 m. liepos 19 d., dėl to jai taikytinos nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio naujo DK normos.

26.       Teismas pripažino, kad ginčijamas įsakymas galėjo būti pagrindas nutraukti darbo sutartį. Teismo vertinimu, sąlygas tam sudarė pasikeitęs teisinis reglamentavimas ir atsakovės gauta informacija dėl galimai padarytų pažeidimų vykdant konkursą. Teismas nurodė, kad atsakovė, gavusi informacijos apie galimus pažeidimus, veikdama valstybės vardu ir jos labui, pagrįstai ėmėsi priemonių jiems ištirti, o gavusi informacijos, kuri labiau patvirtina buvus pažeidimus nei priešingai, ėmėsi veiksmų tiek pačios valstybės, tiek ir LNOBT interesams ginti.

27.       Teismas pažymėjo, kad nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių, galėjusių lemti konkurso organizavimą likus daugiau nei 10 mėnesių iki ieškovo esamų tą dieną darbo santykių pasibaigimo ir naujų darbo santykių pradžios. Nauja su ieškovu pasirašyta darbo sutartimi nustatytas darbo santykių atidėjimo momentas nepagrįstai ilgam terminui nei DK, nei specialiajame tuomet galiojusiame Lietuvos Respublikos teatrų ir koncertinių įstaigų įstatyme (toliau – ir TKĮĮ) (dabar – Lietuvos Respublikos profesionaliojo scenos meno įstatymas (toliau –ir PSMĮ) ar kituose teisės aktuose nebuvo ir nėra nurodytas. Dėl to, teismo vertinimu, yra pagrindas manyti, kad esamos situacijos atsakovė toleruoti negalėjo, turėjo diskreciją nuspręsti, ar iki galo įteisinti dar 2016 m. rugsėjo mėnesį įvykusį konkursą, ar dėl paaiškėjusių ir, akivaizdu, didelių abejonių sukėlusių aplinkybių atsisakyti tai padaryti. Teismas padarė išvadą, jog atsakovė ginčo įsakymu galėjo modifikuoti dar faktiškai neprasidėjusį darbo teisinį santykį arba atsisakyti jį pradėti, ir tokie šio valstybės vardu veikiančio subjekto veiksmai negali būti laikomi neteisėtais.

28.       Teismas nurodė, kad PSMĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje tiesiogiai įtvirtintas konkurso negaliojimas ab initio (nuo pradžių) tais atvejais, jeigu konkurso nugalėtojas dar nebuvo nustatytas ir (ar) nepradėjo eiti pareigų. Teismas sutiko su atsakovės pozicija, kad šiuo momentu yra teisinis reglamentavimas, kuris leidžia jai pripažinti konkursą negaliojančiu.

29.       Teismas nenustatė pagrindo nesutikti su atsakovės sudarytų komisijų ir Valstybinės darbo inspekcijos pateiktomis išvadomis ar nepriimti jų kaip įrodymų. Teismas nurodė, kad Valstybinės darbo inspekcijos nuomonė, atsižvelgiant į šiai institucijai suteiktas funkcijas, laikytina oficialiu rašytiniu įrodymu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 197 straipsnio 1 dalis).

30.       Teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kuriais teigiama, kad ginčijamas įsakymas yra neteisėtas, nes pažeidžia jo nurodomus teisės principus. Teismo vertinimu, darbo sutartyje aiškus įtvirtinimas, jog 2016 m. lapkričio 8 d. sudaryta darbo sutartis įsigalioja tik 2017 m. liepos 17 d., darbuotojas pradeda dirbti 2017 m. liepos 19 d., t. y. beveik po 10 mėnesių, sudaro pakankamą pagrindą tokią darbo sutartį sudariusiam darbuotojui pagrįstai tikėtis, kad per tokį ilgą laikotarpį iki tokios darbo sutarties įsigaliojimo gali keistis įstatymų reglamentavimas ir nustatytas toks ilgas laiko tarpas tarp darbo sutarties sudarymo ir jos įsigaliojimo negali būti vertinamas kaip pagrįstas teisėto lūkesčio, jog tokia darbo sutartis įsigalios, turėjimas, be to, prieš tai šalių 2012 m. liepos 16 d. sudarytoje terminuotoje darbo sutartyje buvo nustatyta, kad ji įsigalioja 2012 m. liepos 16 d., darbuotojas pradeda dirbti 2012 m. liepos 18 d., taigi, praktika ilgam laikui nukelti pasirašytos darbo sutarties įsigaliojimą, darbo pradžią nebuvo taikoma, todėl nurodyta atsakovės diskrecija ar teisinio reguliavimo pataisomis ieškovo teisėti interesai ar lūkesčiai, kaip ir kiti jo nurodomi teisės principai, negalėjo būti pažeisti. Teismas pažymėjo, kad tam tikrų teisėtų lūkesčių turi ir valstybė, kurios interesams atstovauja atsakovė, ir tai susiję su noru turėti nepriekaištingos reputacijos įstaigos vadovą, išrinktą abejonių nesukėlusio viešo konkurso būdu.

31.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. kovo 19 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl PSMĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, kurioje nustatyta, kad iki šio įstatymo surengtas konkursas laikomas negaliojančiu, jeigu konkurso nugalėtojas buvo nustatytas, tačiau nepradėjo eiti pareigų, atitikties Konstitucijos preambulėje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui.

32.       Konstitucinis Teismas 2019 m. birželio 25 d. nutarimu byloje Nr. 6/2018 pripažino, kad PSMĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo surengtas konkursas nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigoms laikomas negaliojančiu, jeigu konkurso nugalėtojas buvo nustatytas, tačiau nepradėjo eiti pareigų, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

33.       Ieškovas apeliacinės instancijos teismui pateikė rašytinę nuomonę dėl Konstitucinio Teismo 2019 m. birželio 25 d. nutarimo reikšmės apeliacinio skundo nagrinėjimui ir bylos baigčiai, kurioje nurodė, kad palaiko ieškinį ir kartu reiškia du alternatyvius ieškinio reikalavimus: 1) jeigu jis nebūtų grąžintas į darbą, prašo priteisti jam iš atsakovės Kultūros ministerijos turtinės žalos atlyginimą, kurios dydį sudaro nuostoliai – negautas darbo užmokestis už 5 metus, atskaičius teismo priteistą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir kompensaciją, 2) jeigu nebūtų patenkinti šie reikalavimai, prašo priteisti jam iš atsakovės Kultūros ministerijos turtinės žalos atlyginimą, kurios dydį sudaro nuostoliai – negautas darbo užmokestis už 5 metus. 

34.       Atsakovė Kultūros ministerija apeliacinės instancijos teismui pateikė rašytinę nuomonę dėl Konstitucinio Teismo 2019 m. birželio 25 d. nutarimo reikšmės apeliacinio skundo nagrinėjimui ir bylos baigčiai, kuria prašė atmesti apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

35.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartimi sujungtos į vieną civilinės bylos pagal G. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 6 d. sprendimo ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimo.

36.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinius skundus, 2019 m. gruodžio 12 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimą ir 2018 m. vasario 6 d. sprendimą paliko nepakeistus.

37.       Kolegija nusprendė, kad apeliacinėje byloje sujungti du ginčai dėl konkurso rezultatų atšaukimo (2017 m. gegužės 10 d. įsakymo Nr. P-84 panaikinimo) ir dėl darbo sutarties pripažinimo pasibaigusia (2017 m. liepos 3 d. įsakymo Nr. P-101 panaikinimo) susiję ne tik dėl prejudicinių faktų (ginčijamas įsakymas Nr. P-84 yra įsakymo Nr. P-101 pagrindas), bet ir tuo, kad įsakymai materialiąja prasme reiškia vieną darbdavio sprendimą, kuriuo panaikinami konkurso rezultatai ir pritaikomi iš to kylantys padariniai.

38.       Kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju atsakovė ginčijamą sprendimą priėmė ne kaip viešojo administravimo subjektas, bet kaip civilinių santykių dalyvis, t. y. kaip biudžetinės įstaigos savininko teises įgyvendinanti institucija. Civiliniuose santykiuose, grindžiamuose šių santykių dalyvių dispozityvumo principu, nenustatyta imperatyvų, ribojančių konkursą paskelbusio subjekto teisę vienašališkai atšaukti šį sandorį ar atsisakyti vykdyti iš tokio sandorio kylančius įsipareigojimus. Iš viešo konkurso kylančius santykius reglamentuojantis įstatymas nustato tik principus, kaip atlyginami nuostoliai, jei konkursą paskelbęs asmuo nesilaiko konkurso taisyklių ar nesuteikia konkurso nugalėtojui specialios teisės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.952 straipsnio 2 dalis). Nėra specialių normų, ribojančių konkursą paskelbusio asmens teisę pačiam atšaukti konkurso rezultatus ir tokiu atveju, kai konkursas yra vykdomas kaip prielaida sudaryti darbo sutartį (2003 m. DK 101 straipsnis). Šiuo atveju konkursą paskelbusio asmens ribojimas vienašališkai atšaukti iš konkurso kylančius įsipareigojimus prieštarautų viešo konkurso, kaip vienašalio civilinio sandorio, esmei (CK 1.63 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamu atveju po konkurso sudarytos darbo sutarties atšaukimo pagrindas buvo konkurso rezultatų panaikinimas. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad su ieškovu sudaryta darbo sutartis nepradėta vykdyti, todėl tokios sutarties panaikinimo pagrindai ir iš to kylantys padariniai reglamentuojami ne DK, o CK normomis (CK 6.952 straipsnio 2 dalis).

39.       Vertindama įsakymus Nr. P-84 ir Nr. P-101 kaip vieną atsakovės sprendimą dėl konkurso rezultatų atšaukimo, kolegija pripažino, kad tokio sprendimo priėmimo metu darbdavio teisę atšaukti sudarytą darbo sutartį, iki darbuotojas pradėjo dirbti, reglamentavo nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusios DK 42 straipsnio 3 dalies nuostatos. Taigi atsakovės Kultūros ministerijos sprendimas vienašališkai atšaukti konkursą ir jo pagrindu sudarytą sutartį ne tik neprieštaravo įstatymui, bet ir buvo įstatymu reglamentuojamas kaip leistinas ir teisėtas darbo sutarties atšaukimo pagrindas.

40.       Atsižvelgdama į konkursą paskelbusio subjekto dispozityvią teisę atsisakyti vykdyti konkurso taisykles bei įstatymu sureguliuotas iš to kylančias teisines pasekmes, kolegija nusprendė, kad ieškovo reikalavimas atkurti konkurso rezultatus, t. y. laikyti juos galiojančiais, ir įpareigoti darbdavį vykdyti pagal darbo sutartį prisiimtus įsipareigojimus byloje apskritai negali būti tenkinamas, bet gali būti sprendžiama dėl alternatyvių ieškovo reikalavimų, t. y. dėl jo patirtų nuostolių, atsiradusių dėl konkurso atšaukimo, kompensavimo.

41.       Kolegija, atsižvelgdama į laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 10 d. iki 2017 m. liepos 3 d. pasikeitusį teisinį reguliavimą, nusprendė, kad, vertinant atsakovės sprendimo dėl pritaikytų, iš konkurso panaikinimo kylančių teisinių pasekmių teisėtumą ir pagrįstumą, turėtų būti taikomos tos teisės normos, kurios galiojo tuo metu, kai atsakovės sprendimas ieškovui sukėlė realias teisines pasekmes. Teisinės pasekmės ieškovui atsirado tik po įsakymo Nr. P-101 priėmimo, todėl, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog dėl teisinių pasekmių, atsakovei atšaukus sudarytą, tačiau nepradėtą vykdyti darbo sutartį, spręstina pagal nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK 42 straipsnio 3 dalies nuostatas.

42.       Kolegija nurodė, jog, konstatavus atsakovės Kultūros ministerijos diskreciją atšaukti viešo konkurso, kaip vienašalio civilinio sandorio, rezultatus, nėra reikšmingi ieškovo argumentai dėl to, kokiomis aplinkybėmis atsakovė pagrindė konkurso rezultatų atšaukimą. Ieškovo ginčijamos aplinkybės, susijusios su konkurso organizavimo nešališkumu ir skaidrumu, gali turėti reikšmės tik vertinant konkursą atšaukusio subjekto kaltę dėl konkurso nugalėtojo patirtų nuostolių. Tačiau nagrinėjamu atveju konkurso rezultatai iš esmės panaikinti dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo, nustatančio konkurso dalyviams papildomus kvalifikacijos reikalavimus, t. y. ne dėl ieškovo, kaip konkurso nugalėtojo, kaltės. Atsakovė Kultūros ministerija yra priėmusi sprendimą kompensuoti ieškovo nuostolius, patirtus dėl konkurso ir darbo sutarties atšaukimo: įsakymo Nr. P-101 2 punkte, remiantis DK 42 straipsnio 3 dalimi, nurodyta išmokėti ieškovui kompensaciją už 1 mėnesio darbo laikotarpį. Tokia kompensacija pagal DK 42 straipsnio 3 dalį mokama darbuotojui, jei jis nepradeda dirbti pagal sudarytą darbo sutartį ne dėl savo kaltės.

43.       Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovo ginčijamiems santykiams yra pritaikytas ir specialus įstatymas, įtvirtinantis konkurso rezultatų negaliojimą. Kolegija pažymėjo, jog PSMĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu konkursas įstaigos vadovo pareigoms buvo surengtas iki šio įstatymo įsigaliojimo, tačiau konkurso nugalėtojas dar nebuvo nustatytas ir (ar) nepradėjo eiti pareigų, toks konkursas laikomas negaliojančiu ir turi būti rengiamas iš naujo. Konstitucinis Teismas 2019 m. birželio 25 d. nutarimu byloje Nr. 6/2018 pripažino, kad PSMĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo surengtas konkursas nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigoms laikomas negaliojančiu, jeigu konkurso nugalėtojas buvo nustatytas, tačiau nepradėjo eiti pareigų, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas nutarime nurodė, kad, pripažinus PSMĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį atitinkamai prieštaraujančia Konstitucijai, savaime neatkuriama iki įstatymo įsigaliojimo buvusi teisinė padėtis, t. y. savaime neatkuriami prieštaraujančiu Konstitucijai teisiniu reguliavimu panaikinti iki įstatymo įsigaliojimo įvykusių konkursų rezultatai. Atsižvelgdama į šiuos Konstitucinio Teismo nurodymus kolegija konstatavo, kad konkursas LNOBT generalinio direktoriaus pareigoms eiti, kurį 2016 m. rugsėjo 15 d. laimėjo ieškovas, yra laikomas negaliojančiu pagal PSMĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, nepaisant konstatuoto šio įstatymo prieštaravimo Konstitucijai. Kolegija pažymėjo, kad minėtame nutarime Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog teisinius ginčus dėl tokių konkursų pripažinimo negaliojančiais nagrinėjantys teismai turėtų įvertinti, ar tokių konkursų nugalėtojų interesai ir teisėti lūkesčiai yra pažeisti, ir dėl jų pažeistų teisių atkūrimo spręsti individualiai.

44.       Kolegija pažymėjo, kad ieškovas 2017 m. liepos 3 d. neatitiko asmeniui, pretenduojančiam eiti iš valstybės biudžeto lėšų apmokamas pareigas, nustatyto reikalavimo būti nepriekaištingos reputacijos, todėl, įstatymų leidėjui įvykusį konkursą pripažinus negaliojančiu, ieškovo teisėti interesai, susiję su galimybe eiti šias pareigas, nebuvo realūs ir nelaikytini teisėtais. Kolegija nurodė, kad ieškovas neatitiko pretendentams taikomo nepriekaištingos reputacijos reikalavimo dėl to, jog kultūros ministro 2017 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. P-92 ieškovas buvo atleistas iš LNOBT generalinio direktoriaus pareigų dėl paskirtos drausminės nuobaudos už darbo pareigų pažeidimą (įsiteisėjęs Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 20 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-1102-910/2018). Tokia aplinkybė pagal nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio PSMĮ 11 straipsnio 2 dalies 5 punktą reiškia, kad ieškovas, kaip pretendentas, neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimo ir negali eiti įstaigos vadovo pareigų. Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2019 m. birželio 23 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, kolegija nusprendė, kad nepaisant to, jog papildomi reikalavimai pretendento reputacijai įstatymu nustatyti jau po įvykusio konkurso, jie nelaikytini neproporcingais ar pernelyg varžančiais ieškovo teises, nes tokie reikalavimai iš esmės turėjo būti taikomi ir iki tol tokioms pareigybėms, kurios finansuojamos iš valstybės biudžeto lėšų, nepaisant to, kad tokie reikalavimai tiesiogiai įstatymu buvo įtvirtinti tik 2017 m. liepos 1 d. Kolegija padarė išvadą, kad dėl įstatymu nustatyto nepriekaištingos reputacijos reikalavimo, kurio ieškovas neatitiko ir šiuo metu neatitinka, nėra galimybės pripažinti, jog dėl konkurso pripažinimo negaliojančiu buvo pažeisti ieškovo teisėti lūkesčiai, susiję su tuo, jog jis būtų ėjęs pareigas neįsigaliojusioje darbo sutartyje nustatytą 5 metų terminą ir būtų gavęs sulygtą darbo užmokestį.

45.       Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad Konstitucinis Teismas 2019 m. birželio 23 d. nutarime yra pažymėjęs, jog DK 42 straipsnio 3 dalyje nustatyta 1 mėnesio kompensacija konkrečiu atveju turėtų būti vertinama kaip nepakankama kompensacija asmenims, laimėjusiems iki PSMĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo įvykusius konkursus, tačiau nepradėjusiems eiti pareigų ne dėl jų kaltės, o dėl PSMĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo. Individualiai įvertinusi ieškovo reputaciją, konstatavusi, kad ieškovas pagal įstatymo reikalavimus, įsigaliojusius iki jo darbo santykių pagal 2016 m. lapkričio 8 d. sudarytą darbo sutartį pradžios, nebūtų galėjęs eiti LNOBT generalinio direktoriaus pareigų, kolegija padarė išvadą, jog nėra pagrindo spręsti, kad dėl konkurso rezultatų panaikinimo ieškovas galėjo patirti didesnius nuostolius, nei jam yra kompensuota pagal DK 42 straipsnio 3 dalies nuostatas. Ieškovo argumentus, kad jis atšaukus konkurso rezultatus patyrė nuostolių dėl negauto darbo užmokesčio, kolegija įvertino kaip nepagrįstus.

46.       Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimui netenkinti reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes ieškovas neįrodė neteisėtų atsakovės veiksmų, iš kurių jis kildino neturtinę žalą. Kolegija pažymėjo, kad darbo santykiai su ieškovu nebuvo pradėti vykdyti dėl teisėto ir pagrįsto tikslo, susijusio su pretendentui į šias pareigas nustatytu nepriekaištingos reputacijos reikalavimu, kurio ieškovas neatitiko.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

47.       Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 6 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 12 d. nutartį ir bylą perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

47.1.                      Apeliacinės instancijos teismas klaidingai aiškino teisės normas ir nurodė, kad konkurso organizatorius turi teisę bet kada atšaukti konkursą ir neprivalo suteikti konkurso nugalėtojui specialios teisės. Pagal CK 6.947 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą viešo konkurso sąvoką konkursu pripažįstamas ir asmens viešas pažadėjimas suteikti specialią teisę už geriausią tam tikros teisės įgyvendinimo projektą; toks viešas pažadėjimas įpareigoja šį asmenį suteikti specialią teisę asmeniui, kurio projektas pagal konkurso sąlygas pripažintas konkurso nugalėtoju. Pagal CK 6.948 straipsnio 1 dalį pakeisti konkurso sąlygas arba jį atšaukti leidžiama tiktai nustatyto darbams pateikti termino pirmojoje pusėje. Konkurso paskelbimas yra vienašalis sandoris, šiam sandoriui sudaryti būtina ir pakanka vienos šalies valios (CK 1.63 straipsnio 3 dalis). Organizuojant viešą konkursą dėl priėmimo į darbą pagal konkurso sąlygas pripažintas jo nugalėtoju asmuo įgyja specialią teisę – sudaryti darbo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-83/2009). Taigi vienašaliu sandoriu (konkurso paskelbimas) sukuriamos prievolės, kurių konkurso organizatorius privalo laikytis; jis neturi teisės atšaukti konkurso, o nesuteikęs specialios teisės privalo atlyginti nuostolius.

47.2.                      Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad konkurso organizatorius turi teisę bet kada atšaukti konkurso rezultatus ir konkurso rezultatų panaikinimo priežastys nėra svarbios. Atsakovė Kultūros ministerija 2016 m. rugsėjo 5 d. paskelbė konkursą LNOBT generalinio direktoriaus pareigoms eiti vadovaudamasi PSMĮ 11 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią su konkurso laimėtoju sudaroma darbo sutartis, t. y. įstatymas įpareigojo sudaryti darbo sutartį. 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK 41 straipsnis pagal reguliavimo imperatyvumą išskyrė viešojo sektoriaus konkursus ir konkursus kitose srityse. Viešojo sektoriaus konkurso organizatorius saistomas ne tik DK ir CK normomis, bet ir bendrais viešojo administravimo principais (teisėtų lūkesčių apsaugos, įstatymo viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principai). Atsakovė Kultūros ministerija kaip viešojo administravimo institucija neturi tokios pačios diskrecijos kaip privatus asmuo, inter alia (be kita ko), priimti nepagrįstą sprendimą atšaukti konkurso rezultatus. CK normose, reglamentuojančiose viešą konkursą, nėra nustatyta normų dėl viešo konkurso rezultatų atšaukimo. Pagal DK 41 straipsnio 3 dalį asmuo, laimėjęs konkursą, turi teisę reikalauti, kad su juo ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų būtų sudaryta darbo sutartis, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Teismų praktikoje pažymėta, kad atsisakymas priimti į darbą asmenį, turintį specialią teisę sudaryti darbo sutartį, turi būti pagrindžiamas konkrečiais argumentais, nurodant pagrįstas priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-663/2013). Tai reiškia, kad viešo konkurso organizatorius, ir tuo labiau viešojo sektoriaus konkurso, kuriuo suteikiama speciali teisė sudaryti darbo sutartį, gali nesuteikti specialios teisės tik remdamasis konkrečiais argumentais, nurodydamas svarbias priežastis. Nagrinėjamu atveju priežastys, nurodytos 2017 m. gegužės 10 d. įsakyme Nr. P-84 (konsultacinis raštas ir dvi pažymos), yra niekinės, nes jame išdėstytos aplinkybės yra nepagrįstos ir neatitinkančios tikrovės. Tačiau šių aplinkybių apeliacinės instancijos netyrė, nes, netinkamai aiškindamas teisės normas, nurodė, kad priežastys nėra svarbios.

47.3.                      Konkurso kaip vienašalio sandorio rezultatas yra konkurso laimėtojo paskelbimas ir darbo sutarties su juo sudarymas. Atsakovė Kultūros ministerija tinkamai įvykdė CK ir PSMĮ 11 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą – 2016 m. lapkričio 8 d. pasirašė darbo sutartį su konkursą laimėjusiu asmeniu. Taigi atsakovės Kultūros ministerijos vienašalis sandoris įvykdytas, todėl laikytinas baigtu. Pasibaigusio sandorio negalima nei atšaukti, nei panaikinti, nebent pripažinti negaliojančiu ar niekiniu ab initio. Tačiau tokio pripažinimo pagrindai yra išsamūs, riboti (CK 1.78–1.93 straipsniai). Atsakovė šia galimybe nepasinaudojo.

47.4.                      Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad su ieškovu sudaryta darbo sutartis nebuvo pradėta vykdyti, todėl tokios sutarties panaikinimo pagrindus ir iš to kylančias teisines pasekmes reglamentuoja ne DK, o CK normos. Pagal DK 1 straipsnio 1 dalį šis kodeksas reglamentuoja individualiuosius darbo santykius, kurie atsiranda sudarius darbo sutartį šio kodekso nustatyta tvarka. Nors ieškovas nepradėjo eiti pareigų pagal ginčijamą darbo sutartį, tačiau šalims susitarus dėl būtinųjų sąlygų, įtvirtintų DK 33 straipsnio 2 dalyje, darbo sutartis yra laikoma sudaryta (DK 42 straipsnio 1 dalis). Kadangi viešas konkursas organizuojamas dėl darbo sutarties sudarymo, tai santykiams taikomos tiek CK normos, tiek DK normos, tiek viešojo administravimo santykius reguliuojančios teisės normos. CK normos taikomos tiek, kiek santykių nereguliuoja DK, o viešojo administravimo teisiniai santykiai svarbūs tiek, kiek apibrėžiama viešojo administravimo institucijos teisė priimti sprendimus ir veikti griežtai pagal įstatymų nustatytas ribas. Atsakovė Kultūros ministerija yra įpareigota sudaryti darbo sutartį su konkursą laimėjusius asmeniu (DK 41 straipsnio 3 dalis). Tai yra išimtis iš bendros CK 6.952 straipsnio 2 dalyje nustatytos taisyklės, pagal kurią, nesuteikus specialios teisės, kontrahentas negali reikalauti prievolės įvykdymo natūra, o gali reikalauti tik nuostolių atlyginimo. Kadangi ieškovas konkurso būdu įgijo specialią teisę, tai jis turi teisę reikalauti prievolės įvykdymo natūra, tokios teisės nesuteikimas gali būti grindžiamas tik konkrečiais argumentais, nurodant pagrįstas priežastis, o pripažinus tokias priežastis tinkamomis, ieškovas įgyja teisę į nuostolių atlyginimą. 2017 m. gegužės 10 d. įsakymas Nr. P-84 priimtas dar iki PSMĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, o jo priėmimo priežastys neatitinka tikrovės ir yra neteisėtos. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių nenagrinėjo. Ieškovo, kaip silpnesniosios darbo santykių šalies, padėtis negali būti bloginama labiau, negu tai yra nustatyta DK. 

47.5.                      Konstitucinis Teismas, pripažinęs PSMĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį tiek, kiek joje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo surengtas konkursas nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigoms laikomas negaliojančiu, jeigu konkurso nugalėtojas buvo nustatytas, tačiau nepradėjo eiti pareigų, prieštaraujančia Konstitucijai, nurodė, kad savaime neatkuriami prieštaraujančiu Konstitucijai teisiniu reguliavimu panaikinti iki įstatymo įsigaliojimo įvykusių konkursų rezultatai, todėl teisinius ginčus nagrinėjantys teismai turi įvertinti pagal PSMĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį pripažintų negaliojančiais konkursų ir iš naujo surengtų konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas nugalėtojų interesus ir teisėtus lūkesčius, taip pat minėtų konkursų organizavimo ir vykdymo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas konkursą laikė negaliojančiu pagal PSMĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, nepaisydamas konstatuoto šio įstatymo prieštaravimo Konstitucijai. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada akivaizdžiai prieštarauja teisinės valstybės principui. Teismas privalėjo išnagrinėti konkurso rezultatų panaikinimo aplinkybes, t. y. nustatyti, ar nėra kitų aplinkybių, dėl kurių konkurso rezultatai gali būti panaikinti, ir pan., tačiau to nenagrinėjo. 

47.6.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vadovavosi lex retro non agit (įstatymas neturi atgalinio veikimo galios) principu. PSMĮ pakeitimo įstatymas priimtas 2017 m. gegužės 22 d., o įsigaliojo 2017 m. liepos 1 d. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai juo rėmėsi pripažindamas, kad šis įstatymas taikomas konkurso rezultatams panaikinti (konkurso rezultatai panaikinti 2017 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. P-84) ir kad gali būti pakeisti reikalavimai jau įvykusiam viešam konkursui (pasibaigusiam sandoriui, prievolei). Kadangi konkursas paskelbtas 2016 m. rugsėjo 5 d., ieškovas nugalėtoju pripažintas 2016 m. rugsėjo 15 d., o darbo sutartis pasirašyta 2016 m. lapkričio 8 d., tai ginčo teisiniams santykiams turi būti taikomas TKĮĮ (redakcija nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2016 m. gruodžio 12 d.). Pagal šį įstatymą kvalifikacijos reikalavimus nacionalinių, valstybės ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovams nustato Vyriausybės įgaliota valstybės valdymo institucija (šio įstatymo 10 straipsnis) Šiame įstatyme nėra įtvirtinta jokių kitų reikalavimų nacionalinių, valstybės ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovams. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad papildomi reikalavimai, įtvirtinti 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame PSMĮ pakeitimo įstatyme, turėjo būti taikomi ir iki tol iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamoms pareigybėms. Toks aiškinimas prieštarauja lex retro non agit principui.

47.7.                       2017 m. liepos 3 d. įsakyme Nr. P-101 nenurodyta, kad vienas iš pagrindų pripažinti darbo sutartį pasibaigusia yra ieškovo neatitiktis nepriekaištingos reputacijos reikalavimams. Tik kilus ginčui atsakovė nurodė naują argumentą dėl ieškovo (ne)atitikties nepriekaištingos reputacijos reikalavimams. Darbo sutarties nutraukimo (pasibaigimo) pagrindai, kai tai ne techninės klaidos, negali būti keičiami teismo ginčo procese, nes pažeidžiama esminė Konstitucijos saugoma teisė į teisingą procesą, inter alia, galimybę išdėstyti argumentus. Kadangi priimant 2017 m. liepos 3 d. įsakymą Nr. P-101 šia aplinkybe nebuvo remtasi, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ją analizavo bei vertino.

47.8.                      CK normose nustatyta, kad pakeisti konkurso sąlygas arba jį atšaukti nėra galima, jei tai daroma po nustatyto termino darbams pateikti pirmosios pusės (CK 6.948 straipsnio 1 dalis); taip pat įtvirtinta teisė reikalauti, kad pakeitus sąlygas ir jį atšaukus prievolė būtų įvykdyta natūra, t. y. išmokėtas atlyginimas arba suteikta teisė (CK 6.948 straipsnio 5 dalis). CK 6.952 straipsnyje įtvirtintos nuostatos dėl nuostolių atlyginimo konkurso dalyviams, kai konkursą paskelbęs asmuo nesilaiko konkurso taisyklių, nesuteikia specialios teisės. Ieškovas, teisėtai laimėjęs viešą konkursą ir sudaręs darbo sutartį, turi teisę reikalauti, kad darbo sutartis būtų vykdoma, ir (arba) reikalauti nuostolių atlyginimo. Jeigu būtų pripažinta, kad įstatymų leidėjas pakeitė sąlygas, keliamas nacionalinio ir valstybinio teatro ir koncertinės įstaigos vadovams, ir šios sąlygos taikomos asmenims, kurių atžvilgiu viešas konkursas įvyko ir pasibaigė, reikėtų pripažinti, kad keičiamos konkurso taisyklės. Pasikeitus konkurso taisyklėms, iškėlus kitus, papildomus, reikalavimus, konkurso organizatoriui atsiranda pareiga atlyginti nuostolius. Ieškovas išsamiai apibūdino, kokius atlygintinus nuostolius jis patyrė, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad DK 42 straipsnio 3 dalyje nustatytos 1 mėnesio kompensacijos išmokėjimas yra pakankamas nuotolių atlyginimas.

47.9.                      Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi PSMĮ 11 straipsnio 2 dalies 5 punktu, pripažindamas, kad ieškovas neatitinka nepriekaištingos reputacijos kriterijaus. Ši teisės norma taikoma tik skiriamiems ar renkamiems pareigūnams (valstybės tarnautojams ar politikams), kurie atleidžiami dėl priesaikos ar pasižadėjimo sulaužymo, darbo drausmės pažeidimo. Ieškovas nėra valstybės tarnautojas, o yra LNOBT vienasmenio valdymo organo narys – LNOBT vadovas.

48.       Atsakovė Kultūros ministerija atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 6 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 12 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

48.1.                      Atsakovės 2017 m. gegužės 10 d. įsakymas Nr. P-84 yra lokalus teisės aktas, priimtas reaguojant į nustatytus 2016 m. rugsėjo 15 d. konkurso pažeidimus, neadresuotas ieškovui ir jam nesukėlęs teisinių pasekmių. Bendrasis teisės principas ex iniuria ius non oritur (iš neteisės teisė nekyla) lėmė atsakovės pareigą panaikinti neteisėtą ankstesnį įsakymą Nr. P-145, t. y. neteisėtas sprendimas daro neteisėtą ir tokio sprendimo vykdymą, todėl būtina atkurti teisinę padėtį, buvusią iki neteisėto įsakymo priėmimo. Ankstesnis atsakovės įsakymas panaikintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 26 straipsnyje ministrui suteiktais įgaliojimais, pagal kuriuos jis neviršydamas savo kompetencijos ribų gali sustabdyti, pakeisti ar panaikinti savo priimtus teisės aktus. Lingvistiškai aiškinant CK 6.948 straipsnį, matyti, kad konkursas, kaip vienašalis sandoris, gali būti atšauktas su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis; atlyginamos tik realiai patirtos išlaidos, susijusios su konkurso darbų atlikimu, kurių teisinė išraiška yra nuostoliai. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovė 2016 m. lapkričio 8 d. įsakymą Nr. P-145 priėmė kaip civilinių santykių dalyvė (biudžetinės įstaigos savininko teises įgyvendinanti institucija). Civiliniuose santykiuose, kurie yra grindžiami šių santykių dalyvių dispozityvumo principu, nenustatyta imperatyvų, ribojančių konkursą paskelbusio subjekto teisę vienašališkai atšaukti šį sandorį ar atsisakyti vykdyti iš tokio sandorio kylančius įsipareigojimus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs civilinių santykių požymius, vienašalio sandorio esmę, padarė teisingą išvadą, kad šiuo atveju konkursą paskelbusio asmens ribojimas vienašališkai atšaukti iš konkurso kylančius įsipareigojimus prieštarautų viešo konkurso, kaip vienašalio civilinio sandorio, esmei (CK 1.63 straipsnio 5 dalis).

48.2.                      PSMĮ pakeitimai įtvirtino nepriekaištingos reputacijos reikalavimus profesionaliojo scenos meno įstaigų vadovams. Konstitucija skelbia teisę į darbą, bet neužtikrina teisės gauti konkretų darbą pagal pasirinktą profesiją ar veiklos sritį. Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 8 d. nutarime nurodė, kad valstybė turi teisę nustatyti papildomas, specialias teisės į darbą įgyvendinimo sąlygas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad tokie atvejai, kai atskiroms veiklos rūšims ar pareigoms vykdyti įstatymais nustatomi reikalavimai ar apribojimai, nereiškia laisvės pasirinkti veiklos rūšį ar profesiją apribojimo; apribojimai, susiję su konkretaus darbo gavimu, yra leidžiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2001). Specialaus reguliavimo galimybė privačiame sektoriuje yra mažesnė nei viešajame. Šiuo atveju galioja specialus profesionaliojo scenos meno įstaigų vadovų darbo santykių reglamentavimas. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs atsakovės diskreciją atšaukti viešo konkurso, kaip vienašalio civilinio sandorio, rezultatus, pagrįstai nurodė, kad konkurso rezultatai iš esmės yra panaikinti dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo, nustatančio konkurso dalyviams papildomus kvalifikacijos reikalavimus, t. y. ne dėl ieškovo, kaip konkurso nugalėtojo, kaltės. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas nėra absoliutus ir įstatymai gali nustatyti priėmimo į darbą apribojimus, sąlygojusius konkurso rezultatų panaikinimą (2017 m. gegužės 10 d. įsakymas Nr. P-84) ir neįsigaliojusios darbo sutarties pripažinimą pasibaigusia (2017 m. liepos 3 d. įsakymas Nr. P-101).

48.3.                      Piktnaudžiavimu valdžia ar įgaliojimų viršijimu negali būti laikomas tinkamas darbdavio pareigų vykdymas ir siekis užtikrinti, kad LNOBT vadovo pareigas eitų teisėtai konkursą laimėjęs asmuo. Ieškovas subjektyviai ir atsietai nuo bylos nagrinėjimo dalyko kelia abejonę dėl tariamo teisėtų lūkesčių apsaugos, įstatymo viršenybės, nepiktnaudžiavimo valdžia principų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl tariamo ieškovo teisėtų lūkesčių principo pažeidimo.

48.4.                      Ieškovas daro nepagrįstą išvadą, kad 2017 m. gegužės 10 d. įsakyme Nr. P-84 nurodytos konkurso rezultatų panaikinimo priežastys yra niekinės. Šiuo atveju turi būti remiamasi faktinių aplinkybių visetu, išdėstytu 2017 m. liepos 3 d. įsakyme Nr. P-101. Minėtas įsakymas Nr. P-101 chronologiškai yra paskutinis atsakovės Kultūros ministerijos priimtas sprendimas iš juridinių faktų, susijusių su konkurso organizavimu, drausminės nuobaudos skyrimu, darbo sutarties su ieškovu sudarymu ir jos pripažinimu pasibaigusia. 2017 m. gegužės 10 d. įsakymas Nr. P-84 nesukelia ieškovui teisinių pasekmių, nes byloje nurodomos tik aplinkybės, kurios nesukurs, nepanaikins, nepakeis ieškovo teisinės padėties. Ginčijamu įsakymu Nr. P-84 nuspręsta dėl atsakovės 2016 m. lapkričio 8 d. įsakymo Nr. P-145 „Dėl G. K. priėmimo į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinio direktoriaus pareigas“ pripažinimo netekusiu galios, kuris iš esmės reiškė iš konkurso kylančių teisinių pasekmių panaikinimą, šiuo sprendimu atsakovė nesprendė dėl po konkurso su ieškovu sudarytos darbo sutarties tolimesnio galiojimo. Ieškovas taip pat pripažįsta, kad minėtas atsakovės sprendimas nesukūrė jam savarankiškų teisinių pasekmių. Dėl šios priežasties neaktualūs argumentai, kad įsakyme Nr. P-84 nurodytos konkurso rezultatų atšaukimo priežastys yra niekinės.

48.5.                      Nesutinkama su argumentu, esą konkursas buvo pasibaigęs, todėl pasibaigusio sandorio negalima nei atšaukti, nei panaikinti, nebent pripažinti negaliojančiu ar niekiniu ab initio. Pažymima, kad sudaryta, tačiau neįsigaliojusi darbo sutartis pripažinta pasibaigusia DK 53 straipsnio 7 dalies, 42 straipsnio 3 dalies pagrindu.

48.6.                      Pagal CK 6.952 straipsnio 2 dalį, kai viešą konkursą paskelbęs asmuo konkurso nugalėtojui nesuteikia specialios teisės, jis privalo atlyginti nugalėtojo patirtus nuostolius. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad dėl realiai neprasidėjusių darbo santykių pabaigos atsakovė neturėjo spręsti pagal DK normas, tarp jų ir tas, kurios įpareigoja darbdavį siūlyti darbuotojui kitą darbą ir išmokėti darbo įstatymuose nustatytas kompensacijas (2003 m. DK 139, 140 straipsniai). Pagal naujai įsigaliojusio DK 42 straipsnio 3 dalį darbo sutartis įsigalioja darbuotojui pradėjus dirbti. Nors darbo sutartis su ieškovu ir buvo sudaryta, bet ji būtų įsigaliojusi ieškovui pradėjus 2017 m. liepos 19 d. dirbti. Dėl to jai ir taikomas naujo DK reglamentavimas. Kultūros ministras į pareigas skiria tik profesionaliojo scenos meno įstaigos vadovą, o į kitas nei profesionaliojo scenos meno įstaigos vadovo pareigas priima ne kultūros ministras, o profesionaliojo scenos meno įstaigos vadovas. Teismai nenustatė darbo sutarties pripažinimo pasibaigusia tvarkos pažeidimų, nes sutartis pripažinta pasibaigusia ieškovui dar net nepradėjus eiti pareigų pagal sutartį, todėl nėra net ir galimybės tokį asmenį perkelti į kitas pareigas.

48.7.                      Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Konstitucinio Teismo 2019 m. birželio 25 d. nutarimo 20 punktą ir jo reikšmę nagrinėjant šią bylą, padarė logišką išvadą, kad konkursas LNOBT generalinio direktoriaus pareigoms eiti, kurį 2016 m. rugsėjo 15 d. laimėjo ieškovas, yra laikomas negaliojančiu pagal PSMĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį nepaisant konstatuoto šio įstatymo prieštaravimo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad teisinius ginčus dėl tokių konkursų pripažinimo negaliojančiais nagrinėjantys teismai turėtų įvertinti, ar tokių konkursų nugalėtojų interesai ir teisėti lūkesčiai yra pažeisti, ir dėl jų pažeistų teisių atkūrimo spręsti individualiai. Būtent dėl to apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo ieškovo galimą interesų ir teisėtų lūkesčių pažeidimą, vertinamas konkrečias faktines aplinkybes. Atsakovės vertinimu, teisėtų lūkesčių apsaugos doktrina negali remtis tie asmenys, kurie patys neatitiko imperatyvių įstatymų normų dėl nepriekaištingos reputacijos reikalavimo.

48.8.                      PSMĮ, o ne pareigybės aprašymas ar poįstatyminis teisės aktas nustatė nepriekaištingos reputacijos reikalavimus profesionaliojo scenos meno įstaigų vadovams. Nepriekaištingos reputacijos standarto įtvirtinimas PSMĮ atitinka valstybės siekį, kad sudėtingą ir atsakingą darbą, inter alia, vadovaujamas pareigas viešojoje institucijoje, eitų ne tik aukščiausio profesionalumo ir kvalifikacijos, bet ir nepriekaištingos reputacijos vadovai. Minėti nepriekaištingos reputacijos standartai itin būtini LNOBT vadovo pareigoms eiti, nes tai aukščiausio profesionalumo scenos meno įstaiga, reprezentuojanti šalies kultūrą ir meną Lietuvoje ir pasaulyje. Įsigaliojus nepriekaištingos reputacijos reikalavimui, vadovas, neatitinkantis imperatyvaus kvalifikacijos reikalavimo, negali toliau eiti pareigų.

48.9.                      2017 m. liepos 3 d. įsakymas Nr. P-101 priimtas DK 53 straipsnio 7 punkto ir 42 straipsnio 3 dalies pagrindu. Su ieškovu sudaryta sutartis pripažinta pasibaigusia vien dėl tos priežasties, kad neįsigaliojusi darbo sutartis negalėjo būti nutraukta. Aplinkybė, kad ieškovas neatitiko nepriekaištingos reputacijos reikalavimų (ieškovas pripažintas teisėtai atleistu iš LNOBT vadovo pareigų kultūros ministro 2017 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. P-92 dėl šiurkščių darbo pareigų pažeidimų), egzistavo darbo sutartį pripažįstant pasibaigusia. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai analizavo bei vertino aplinkybes dėl ieškovo nepriekaištingos reputacijos, nes Konstitucinis Teismas 2019 m. birželio 25 d. nutarime nurodė, jog įvertinti iki įstatymo įsigaliojimo įvykusių konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas nugalėtojų, nepradėjusių eiti pareigų, reputaciją yra individualų ginčą nagrinėjančio teismo prerogatyva.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų, naujų įrodymų priėmimo

49.       Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde. Pažymėtina, kad kasacine tvarka nėra nustatomi faktai, faktinės aplinkybės yra analizuojamos tik tiek, kiek reikia išsiaiškinti, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė ir aiškino materialiąją teisę, t. y. ar tinkamai kvalifikavo ginčo materialųjį teisinį santykį.

50.       CPK 177 straipsnio 1 dalis apibrėžia įrodymų sąvoką. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Kadangi kasacine tvarka nėra nustatomos faktinės aplinkybės – kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, tai kasaciniame teisme negali būti teikiami, priimami ir vertinami nauji įrodymai, t. y. įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Draudimas remtis naujais įrodymais (vadinasi, ir teikti juos) yra nustatytas ir CPK 347 straipsnio, kuriame įtvirtinti reikalavimai, keliami kasacinio skundo turiniui, 2 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018, 17 punktas).

51.       Pažymėtina, kad kasacinis skundas negali būti papildytas ar pakeistas, išsprendus jo priėmimo klausimą (CPK 350 straipsnio 8 dalis). Be to, proceso įstatymo nuostatos nesuteikia dalyvaujantiems byloje asmenims galimybės kasaciniame teisme reikšti atsikirtimus į atsiliepimus į kasacinį skundą, papildomus rašytinius paaiškinimus ar pan. Pažymėtina ir tai, kad kasacinis teismas gali naudoti Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis (CPK 179 straipsnio 3 dalis; žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-316-313/2020).

52.       2020 m. gruodžio 1 dieną ieškovas pateikė prašymą pridėti prie nagrinėjamos civilinės bylos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3419-602/2020, kartu pateikdamas nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, savo 2020 m. lapkričio 30 d. prašymo Vilniaus miesto apylinkės teismui dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2A-1102-910/2018 kopiją ir paaiškinimus dėl šių įrodymų.

53.       Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, netenkina šio ieškovo prašymo ir atsisako priimti naujus įrodymus. 

Dėl 2002 m. Darbo kodekso ir 2016 m. Darbo kodekso normų taikymo, šio kodekso 42 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje

54.       Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė Kultūros ministerija 2012 m. liepos 16 d. sudarė terminuotą darbo sutartį, pagal kurią ieškovas nuo 2012 m. liepos 18 d. pradėjo eiti LNOBT generalinio direktoriaus pareigas, šios darbo sutarties terminas nustatytas iki 2017 m. liepos 18 d. Ieškovas, minėtos darbo sutarties pagrindu tebedirbdamas LNOBT generaliniu direktoriumi, dalyvavo 2016 m. rugsėjo 15 d. vykdytame konkurse į LNOBT generalinio direktoriaus pareigas antrai (naujai) penkerių metų kadencijai ir šį konkursą laimėjo. Tuometis kultūros ministras 2016 m. lapkričio 8 d. įsakymu Nr. P-145 priėmė ieškovą į LNOBT generalinio direktoriaus pareigas, tą pačią dieną su ieškovu buvo sudaryta nauja terminuota darbo sutartis, kurioje šalys susitarė, kad: ji sudaroma 2017 m. liepos 19 d. – 2022 m. liepos 19 d. terminui (2 punktas); darbo sutartis įsigalioja 2017 m. liepos 17 d. (14 punktas); ieškovas dirbti pradeda 2017 m. liepos 19 d. (15 punktas). Kultūros ministras, gavęs duomenų apie galimus pažeidimus organizuojant minėtą konkursą, 2017 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. ĮV-623 sudarė komisiją ir jai pavedė įvertinti konkurso organizavimo atitiktį teisės aktų reikalavimams, o 2017 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. ĮV-631, atsižvelgdamas į Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. gegužės mėn. rašte Nr. SD-15-5394 išdėstytą konkurso į LNOBT generalinio direktoriaus pareigas teisinį vertinimą ir nurodytus galimus darbo santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimus, sudarė dar vieną komisiją ir jai pavedė įvertinti galimą konkurso atrankos komisijos narių šališkumą. Komisijos atliko tyrimus ir 2017 m. gegužės 9 d. bei gegužės 10 d. pranešimais kultūros ministrui pateikė informaciją, vertinimus ir siūlymą spręsti dėl konkurso pripažinimo neteisėtu ir konkurso rezultatų panaikinimo. Kultūros ministras 2017 m. gegužės 10 d. priėmė įsakymą Nr. P-84, kuriuo pripažino netekusiu galios 2016 m. lapkričio 8 d. įsakymą Nr. P-145, o 2017 m. liepos 3 d. priėmė įsakymą Nr. P-101, kuriuo pripažino pasibaigusia su ieškovu 2016 m. lapkričio 8 d. pasirašytą darbo sutartį, įpareigojo LNOBT išmokėti ieškovui kompensaciją už 1 mėnesio darbo laikotarpį.

55.       Ieškovas šioje byloje pareikštais reikalavimais, be kita ko, ginčija atsakovės Kultūros ministerijos įsakymo Nr. P-84 ir įsakymo Nr. P-101 teisėtumą.

56.       Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs faktinius bylos duomenis, pagrįstai konstatavo, kad pirmasis iš ginčijamų įsakymų reiškia 2016 m. rugsėjo 15 d. įvykusio konkurso rezultatų panaikinimą, o antrasis – teisinių pasekmių dėl konkurso rezultatų panaikinimo taikymą.

57.       Kaip nustatyta byloje, ginčijamas įsakymas Nr. P-84 priimtas atsižvelgiant į Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. gegužės mėn. raštą ir kultūros ministro įsakymais sudarytų dviejų komisijų pranešimus. Ginčijamas įsakymas Nr. P-101 priimtas vadovaujantis DK 53 straipsnio 7 punktu, Profesionaliojo scenos meno įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, įsakymu Nr. P-84 bei vykdant DK 42 straipsnio 3 dalį. Taigi, pirmasis iš ginčijamų įsakymų buvo ir vienas iš antrojo ginčijamo įsakymo priėmimo pagrindų. Pirmasis iš jų, reiškiantis įvykusio konkurso rezultatų panaikinimą, savo ruoštu taip pat reiškė su ieškovu pagal konkurso rezultatus sudarytos darbo sutarties pagrindo eliminavimą. Dėl to, nors, kaip konstatavo apeliacinės instancijos teismas, ginčijamu įsakymu Nr. P-84 realiai nebuvo nuspręsta dėl jokių iš konkurso rezultatų panaikinimo kylančių teisinių pasekmių, teisėjų kolegija vertina, kad šis įsakymas turėjo įtakos ieškovo teisinei padėčiai ir interesams.

58.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovas buvo pripažintas 2016 m. rugsėjo 15 d. vykdyto konkurso į LNOBT generalinio direktoriaus pareigas laimėtoju, su juo buvo sudaryta, o vėliau ir pripažinta pasibaigusia darbo sutartis, sprendžia, kad ginčijami teisiniai santykiai, be kita ko, patenka į Darbo kodekso reglamentavimo sritį (2002 m. DK 1 straipsnio 1 dalis, 2016 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-2603 3 straipsnis).

59.       2016 m. rugsėjo 14 d. Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymu Nr. XII-2603 (toliau – ir DKPĮĮĮ) patvirtintas Darbo kodeksas (toliau – ir 2016 m. DK), jis, išskyrus tam tikras įstatyme nurodytas išimtis, įsigaliojo 2017 m. liepos 1 d. (1, 2 straipsniai). Šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad darbo santykiams, kurie buvo Darbo kodekso įsigaliojimo dieną, taikomos Darbo kodekso nuostatos, išskyrus šio įstatymo 6 straipsnio 6–11 dalyse nustatytus atvejus. Iki 2016 m. DK įsigaliojimo darbo santykius atitinkamai reglamentavo 2002 m. Darbo kodeksas (toliau – ir 2002 m. DK). Materialiosios teisės prasme ginčui išspręsti turi būti taikomos tos teisės normos, kurios galiojo ginčo santykių atsiradimo metu. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nagrinėjamiems ginčo teisiniams santykiams, atsiradusiems iki 2017 m. liepos 1 d., taikytinos 2002 m. DK normos, o vėliau atsiradusiems – 2016 m. DK normos, nes jie nepatenka į DKPĮĮĮ 6 straipsnio 6–11 dalyse nustatytus atvejus. Taigi, dėl ginčijamų įsakymų teisėtumo turi būti sprendžiama, be kita ko, dėl pirmojo iš jų taikant 2002 m. DK normas, o dėl antrojo – 2016 m. DK normas. 

60.       Apeliacinės instancijos teismas apskųstoje nutartyje pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad su ieškovu sudaryta darbo sutartis nepradėta vykdyti, todėl tokios sutarties panaikinimo pagrindus ir iš to kylančias teisines pasekmes reguliuoja ne DK, o civilinės taisyklės, nustatančios konkurso, kaip vienašalio sandorio, atšaukimo teisines pasekmes.

61.       Ieškovas kasaciniu skundu ginčija tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą, teigia, kad ji padaryta netinkamai aiškinant materialiosios teisės normas.

62.       Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą iš esmės pripažįsta pagrįstu.

63.       Kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad su ieškovu, kaip konkurso laimėtoju, 2016 m. lapkričio 8 d. buvo sudaryta darbo sutartis. Jos šalys susitarė, kad: ji sudaroma 2017 m. liepos 19 d. – 2022 m. liepos 19 d. terminui (2 punktas); darbo sutartis įsigalioja 2017 m. liepos 17 d. (14 punktas); ieškovas dirbti pradeda 2017 m. liepos 19 d. (15 punktas). Taigi suderinta valia, kuri neprieštaravo draudžiančiosioms teisės aktų nuostatoms ir į kurią turi būti atsižvelgiama, darbo sutarties šalys nustatė jos įsigaliojimo ir darbo pražios momentus, atitinkamai 2017 m. liepos 17 ir 19 dienas, o darbo sutartis jos sudarymo dieną neįsigaliojo. 2017 m. liepos 1 d., kai įsigaliojo 2016 m. DK, teisinė ir faktinė aptariamos darbo sutarties situacija buvo išlikusi nepakitusi. Pagal DKPĮĮĮ 3 straipsnį šiai šalių sudarytai darbo sutarčiai ir darbo santykiams, kaip buvusiems 2016 m. DK įsigaliojimo dieną, taikomos šio DK nuostatos.

64.       2016 m. DK 42 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad darbo sutartis įsigalioja darbuotojui pradėjus dirbti. Pagal šiame kodekse įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nors darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų (2016 m. DK 42 straipsnio 1 dalis), ji įsigalioja tik tada, kai darbuotojas faktiškai pradeda dirbti. Taigi, vien darbo sutarties sudarymo faktas nesukuria jos šalims pareigos vykdyti joje nustatytas pareigas. Tokios pareigos atsiradimo pagrindas yra juridinis faktas – darbo sutarties įsigaliojimas.

65.       Teisinės pasekmės, taikomos darbo sutarties neįsigaliojimo atveju, reglamentuojamos tolimesnėmis 2016 m. DK 42 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kuriose įtvirtinta, kad: jeigu darbo sutartis buvo sudaryta, tačiau ji neįsigaliojo ne dėl darbuotojo kaltės, darbdavys privalo sumokėti darbuotojui kompensaciją, kurios dydis ne mažesnis, negu darbuotojo darbo užmokestis už sulygtą darbo laikotarpį, tačiau ne ilgesnį negu vienas mėnuo; jeigu darbo sutartis buvo sudaryta, tačiau neįsigaliojo dėl darbuotojo kaltės – darbuotojui iš anksto neinformavus darbdavio prieš tris darbo dienas iki sutartos darbo pradžios, darbuotojas privalo atlyginti darbdaviui padarytą žalą, kurios dydis ne didesnis, negu darbuotojo darbo užmokestis už sulygtą darbo laikotarpį, tačiau ne ilgesnį negu dvi savaitės.

66.       Taigi, pagal 2016 m. DK įtvirtintą teisinį reglamentavimą, tol, kol darbuotojas faktiškai nepradėjo dirbti, t. y. kol darbo sutartis neįsigaliojo, tiek darbuotojas, tiek ir darbdavys paprastai gali, atitinkamais atvejais prisiimdami kompensacijos (žalos) atlyginimo mokėjimo prievolę, atsisakyti darbo sutarties, apie tai informuodami kitą šalį. Jie nėra saistomi šio kodekso II dalies „Individualieji darbo santykiai“ V skyriuje „Darbo sutarties pasibaigimas“ nustatytais darbo sutarties pasibaigimo pagrindais ir tvarka, darbo sutarties pasibaigimo (nutraukimo) institutas tokiai sutarčiai netaikytinas. Teisių ir pareigų pagal tokią darbo sutartį neegzistavimas siejamas su jos neįsigaliojimu, o ne su jos nutraukimu ar panaikinimu.

67.       Jeigu darbo sutartis buvo sudaryta, tačiau ji neįsigaliojo ne dėl darbuotojo kaltės, ir šis įrodo patyręs didesnę žalą, negu jo darbo užmokestis už sulygtą darbo laikotarpį, tačiau ne ilgesnį negu vienas mėnuo, ir (arba) įrodo patyręs neturtinės žalos, tai tokia patirta žala darbuotojo reikalavimu turi būti darbdavio kompensuojama.

68.       2016 m. DK 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog asmuo, laimėjęs konkursą, turi teisę reikalauti, kad su juo ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų būtų sudaryta darbo sutartis, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Nagrinėjamoje byloje kyla teisės aiškinimo klausimas dėl šios teisės normos ir 2016 m. DK 42 straipsnio 3 dalies santykio, t. y. ar tokiu atveju, kai su konkursą laimėjusiu asmeniu yra sudaryta darbo sutartis, tačiau šis darbuotojas dar nepradėjo dirbti ir sutartis neįsigaliojusi, darbdavys turi teisę atsisakyti tokios darbo sutarties, sumokėdamas darbuotojui kompensaciją, kitaip tariant, ar 2016 m. DK 42 straipsnio 3 dalis taikytina ir darbo sutarčiai, sudarytai su konkursą laimėjusiu asmeniu. 

69.       2016 m. DK 5 straipsnyje, reglamentuojančiame darbo teisės normų aiškinimo principus, nustatyta, kad: siekiant užtikrinti šio kodekso sistemiškumą ir jo struktūrinių dalių suderinamumą, taikomos šio kodekso normos aiškinamos atsižvelgiant į šio kodekso sistemą ir struktūrą (1 dalis); darbo teisės normose vartojami žodžiai ir jų junginiai aiškinami pagal jų bendrinę reikšmę, išskyrus atvejus, kai iš konteksto aišku, kad žodis ar žodžių junginys vartojamas specialiąja – teisine, technine ar kitokia reikšme; jeigu bendrinė ir specialioji žodžio reikšmės nesutampa, pirmenybė teikiama specialiajai žodžio reikšmei (2 dalis); nustatant taikomos normos tikrąją prasmę, atsižvelgiama į šio kodekso ir aiškinamos normos tikslus ir uždavinius (3 dalis).

70.       Sprendžiant nurodytą teisės klausimą pažymėtina, kad abi aktualios teisė normos yra tame pačiame kodekso II dalies „Individualieji darbo santykiai“ III skyriuje „Darbo sutarties sudarymas“. 2016 m. DK 41 straipsnis, taigi ir jo 3 dalis, reglamentuoja darbo sutarties šalių ikisutartinius santykius, t. y. santykius iki darbo sutarties sudarymo ir jos įsigaliojimo. Ikisutartinių santykių buvimas savaime nereiškia, kad darbo sutartis tikrai bus sudaryta. Jie gali pasibaigti tiek darbo sutarties sudarymu, tiek ir jų šalims nesusitarus, t. y. nors darbo sutartis ir nebūtų sudaryta. Tačiau, kaip minėta, šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog asmuo, laimėjęs konkursą, turi teisę reikalauti, kad su juo ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų būtų sudaryta darbo sutartis, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Šioje nuostatoje vartojamas žodžių junginys „asmuo, laimėjęs konkursą, turi teisę reikalauti, kad su juo <...> būtų sudaryta darbo sutartis“ nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste aiškintinas kaip reiškiantis, kad ikisutartinių santykių su konkursą laimėjusiu asmeniu rezultatas, jeigu šis asmuo to pageidauja ar reikalauja, paprastai turi būti darbo sutarties sudarymas. Galimi atvejai, kai konkursą laimėjęs asmuo gali nebenorėti (pavyzdžiui, dėl pasikeitusios sveikatos būklės) sudaryti darbo sutarties ir dėl to ji nebus sudaryta. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad aptariamoje teisės normoje nėra įtvirtinta darbuotojo teisę reikalauti darbo sutarties sudarymo atitinkanti priešpriešinė darbdavio pareiga sudaryti darbo sutartį. 2016 m. DK 42 straipsnis reglamentuoja darbo sutarties sudarymo momentą (1 dalis), informavimo apie jos sudarymą tvarką (2 dalis), jos įsigaliojimą ir teisinius padarinius jai neįsigaliojus (3 dalis), leidimo pradėti dirbti tvarką (4 dalis). Taigi šis straipsnis, taip pat ir jo 3 dalis, reglamentuoja teisinius santykius, atsirandančius darbo sutarties sudarymu pasibaigus ikisutartiniams santykiams. Ikisutartiniai teisiniai santykiai nepatenka į šio straipsnio reglamentavimo sritį. Šio straipsnio 3 dalyje expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nėra nurodyta, kad joje įtvirtintas teisinis reglamentavimas taikytinas tik atitinkamoms darbo sutartims arba kad jis atitinkamoms darbo sutartims netaikytinas. Pastarojoje teisės normoje dėl darbo sutarties (sutarčių) pasisakyta universaliai ir nėra įtvirtinta jokių jos taikymo išimčių. Jos tikslas aiškintinas kaip įstatymo leidėjo siekis Darbo kodekso norma sureguliuoti darbo sutarties įsigaliojimo momentą ir sureguliuoti faktines situacijas, kai sudarius darbo sutartį kuri nors iš jos šalių persigalvoja dėl faktinio darbo pagal ją, pavyzdžiui, darbuotojas nustatytą darbo pradžios dieną neatvyksta į darbą, arba darbdavys tokią dieną atvykusiam darbuotojui nesuteikia darbo. Galima ir faktinė situacija, kai konkursą laimėjęs asmuo gali nebenorėti (pavyzdžiui, dėl pasikeitusios sveikatos būklės) faktiškai pradėti dirbti pagal sudarytą darbo sutartį.

71.       Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija, atsižvelgdama į 2016 m. DK įtvirtintą teisinį reglamentavimą, jo normas aiškindama pagal šio kodekso 5 straipsnyje įtvirtintus darbo teisės normų aiškinimo principus, konstatuoja, kad 2016 m. DK 42 straipsnio 3 dalis taikytina ir darbo sutarčiai, sudarytai su konkursą laimėjusiu asmeniu.

72.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje aktualiai 2016 m. lapkričio 8 d. sudarytai darbo sutarčiai jos šalių valia nebuvus įsigaliojusiai iki 2017 m. liepos 1 d., įsigaliojus 2016 m. DK, jai (darbo sutarčiai) taikytinos šio kodekso 42 straipsnio 3 dalies nuostatos ir ji, ieškovui faktiškai nepradėjus pagal ją dirbti, kvalifikuotina kaip buvusi neįsigaliojusi ginčijamo įsakymo Nr. P-101 priėmimo metu. Jeigu sudaryta darbo sutartis neįsigaliojo, tai turi būti sprendžiama dėl kompensacijos (žalos) atlyginimo mokėjimo, o ne dėl jos užbaigimo darbo sutarties pasibaigimo pagrindais ir tvarka ar panaikinimo.

73.       Remdamasi tuo, kas išdėstyta šios nutarties 64–66, 70, 71 punktuose, teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta kasacinio skundo argumentą, kuriuo teigiama, kad ieškovas konkurso būdu įgijo specialią teisę, todėl jis turi teisę reikalauti prievolės įvykdymo natūra.

74.       Konstatavusi šios nutarties 60 punkte nurodytos apeliacinės instancijos teismo išvados nepagrįstumą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į apskųstos nutarties motyvų prieštaringumą, nes apeliacinės instancijos teismas, nutartyje padaręs nurodytą nepagrįstą išvadą, tolimesniuose motyvuose nurodė, kad darbdavio teisę atšaukti sudarytą darbo sutartį, iki kol darbuotojas pradėjo dirbti, reguliavo ir nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusios DK 42 straipsnio 3 dalies nuostatos, taip pat nurodė sutinkąs su pirmosios instancijos teismo išvada, jog dėl teisinių pasekmių, atsakovei atšaukus sudarytą, tačiau nepradėtą vykdyti darbo sutartį, spręstina pagal 2016 m. DK 42 straipsnio 3 dalies nuostatas. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija nusprendžia, kad nustatytas netinkamas materialiosios teisės normų aiškinimas apeliacinės instancijos teisme nevertintinas kaip turėjęs įtakos neteisėtos nutarties priėmimui, todėl nėra pagrindas pakeisti ar naikinti apskųstą nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl atsakovės Kultūros ministerijos teisės vienašališkai atšaukti (panaikinti) konkurso rezultatus nagrinėjamoje byloje

75.       Nagrinėjamoje byloje keliamas teisės klausimas dėl atsakovės Kultūros ministerijos teisės vienašališkai atšaukti (panaikinti) konkurso rezultatus (įsakymas Nr. P-84), kai pagal juos darbo sutartis jau buvo sudaryta, tačiau dar nebuvo pradėta vykdyti.

76.       Šios nutarties 56 punkte jau nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs faktinius bylos duomenis, pagrįstai konstatavo, jog ginčijamas įsakymas Nr. P-84 reiškia 2016 m. rugsėjo 15 d. įvykusio konkurso rezultatų panaikinimą. Nors, kaip konstatavo apeliacinės instancijos teismas, ginčijamu įsakymu Nr. P-84 realiai nebuvo nuspręsta dėl jokių iš konkurso rezultatų panaikinimo kylančių teisinių pasekmių, šis įsakymas, kaip nurodyta šios nutarties 57 punkte, turėjo įtakos ieškovo teisinei padėčiai ir interesams. 

77.       Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad atsakovė Kultūros ministerija turėjo diskreciją atšaukti 2016 m. rugsėjo 15 d. konkurso, kurį laimėjo ieškovas, rezultatus. Tokia teismo išvada motyvuota tuo, kad: civiliniuose santykiuose, kurie yra grindžiami šių santykių dalyvių dispozityvumo principu, nėra nustatyta imperatyvų, ribojančių konkursą paskelbusio subjekto teisę vienašališkai atšaukti šį sandorį ar atsisakyti vykdyti iš tokio sandorio kylančius įsipareigojimus; nėra specialių normų, ribojančių konkursą paskelbusio asmens teisę pačiam atšaukti konkurso rezultatus ir tokiu atveju, kai konkursas yra vykdomas kaip prielaida sudaryti darbo sutartį (2002 m. DK 101 straipsnis); šiuo atveju konkursą paskelbusio asmens ribojimas vienašališkai atšaukti iš konkurso kylančius įsipareigojimus prieštarautų viešo konkurso, kaip vienašalio civilinio sandorio, esmei (CK 1.63 straipsnio 5 dalis); atsakovė turėjo diskreciją atšaukti viešo konkurso rezultatus.

78.       Ieškovas kasaciniame skunde argumentuoja, jog apeliacinės instancijos teismas klaidingai aiškino teisės normas ir nurodė, kad konkurso organizatorius turi teisę bet kada atšaukti konkursą ir neprivalo suteikti konkurso nugalėtojui specialios teisės. Anot ieškovo, konkurso paskelbimas yra vienašalis sandoris, juo sukuriamos prievolės, kurių konkurso organizatorius privalo laikytis ir neturi teisės atšaukti konkurso, o nesuteikęs specialios teisės privalo atlyginti nuostolius. Skunde nurodoma, kad konkurso, kaip vienašalio sandorio, rezultatas yra konkurso laimėtojo paskelbimas ir darbo sutarties su juo sudarymas. Ieškovo teigimu, atsakovė Kultūros ministerija, 2016 m. lapkričio 8 d. pasirašydama darbo sutartį su konkursą laimėjusiu ieškovu, vienašalį sandorį įvykdė, šis laikytinas baigtu, o pasibaigusio sandorio negalima nei atšaukti, nei panaikinti, nebent pripažinti negaliojančiu ar niekiniu ab initio CK 1.78–1.93 straipsniuose nustatytais pagrindais.

79.       Vertinant šiuo kasacinio skundo argumentus pažymėtina, kad, kaip jau nurodyta šios nutarties 59 punkte, sprendžiant dėl ginčijamo įsakymo Nr. P-84 teisėtumo turi būti taikomos 2002 m. DK normos. Taigi, dėl atsakovės Kultūros ministerijos teisės vienašališkai atšaukti (panaikinti) konkurso rezultatus taip pat spręstina taikant 2002 m. DK normas.

80.       DK 2002 m. 1 straipsnyje nustatyta, kad šis kodeksas reglamentuoja darbo santykius, susijusius su jame ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu ir gynyba, o atskirų darbo santykių sričių reglamentavimo ribas nustato DK, taip pat pagal DK nustatytas ribas – kiti įstatymai ir Vyriausybės nutarimai.

81.       2002 m. DK 9 straipsnyje įtvirtinta, kad: tuo atveju, kai darbo teisės normose nėra tiesioginės normos, reglamentuojančios tam tikrą santykį, taikomos darbo teisės normos, reglamentuojančios panašų santykį (1 dalis); jeigu negalima pritaikyti norminių darbo teisės aktų analogijos, tai pagal darbo įstatymų pradmenis ir prasmę taikomos kitų teisės šakų normos, reglamentuojančios panašius santykius (2 dalis). Toks teisės normų taikymo reglamentavimas grindžiamas tuo, kad darbo teisė yra privatinės teisės šaka, kurioje nustatytos specialiosios normos bendrųjų civilinės teisės normų atžvilgiu. Jeigu tam tikrų darbo teisinių klausimų, susijusių su bendraisiais privatinės teisės institutais, pavyzdžiui, juridinių asmenų teisinio reguliavimo ypatumais, nereglamentuoja darbo įstatymai, tai konkrečiam klausimui spręsti mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikomi bendresni – civiliniai įstatymai (CK 1.1 straipsnio 3 dalis, DK 1 straipsnis).

82.       Ginčijamo įsakymo Nr. P-84 priėmimo metu galiojusios redakcijos 2002 m. DK normos reglamentavo konkursą, kaip vieną iš darbo sutarties prielaidų, taip pat darbuotojų priėmimo į darbą konkurso būdu pagrindus ir tvarką (šio kodekso 100, 101 straipsniai), tačiau jose nebuvo reglamentuojama, ar darbdavys turi teisę vienašališkai atšaukti (panaikinti) konkurso rezultatus, be kita ko, ir tokiu kaip nagrinėjamos bylos atveju, kai pagal konkurso rezultatus darbo sutartis jau buvo sudaryta, tačiau dar nebuvo pradėta vykdyti. DK normose nesant įtvirtintų specialiųjų taisyklių, reglamentuojančių šį santykį, pagal įstatymo analogiją taikytinos viešą konkursą reglamentuojančios CK normos (DK 9 straipsnio 2 dalis CK 1.1 straipsnio 3 dalis). Kadangi ginčijamas įsakymas Nr. P-84 priimtas atsakovei Kultūros ministerijai veikiant kaip biudžetinės įstaigos (LNOBT) savininko teises įgyvendinančiai institucija, o ne kaip viešojo administravimo subjektui, ginčo teisiniai santykiai patenka į darbo teisės normų reglamentavimo sritį, tai kaip nepagrįsti vertintini kasacinio skundo argumentai, kad ginčo teisiniams santykiams taikytinos viešojo administravimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, viešojo administravimo principai.

83.       Viešą konkursą reglamentuoja CK šeštosios knygos 49 (XLIX) skyriaus 6.947–6.952 straipsniai. Įstatymas viešą konkursą apibrėžia kaip asmens viešą pažadėjimą sumokėti specialų atlyginimą (premiją) už geriausią tam tikro darbo atlikimą arba kitokį rezultatą, įpareigoja šį asmenį sumokėti pažadėtą atlyginimą asmeniui, kurio darbas ar kitoks rezultatas pagal konkurso sąlygas pripažintas konkurso nugalėtoju. Konkursu taip pat yra pripažįstamas asmens viešas pažadėjimas suteikti specialią teisę už geriausią tam tikros teisės įgyvendinimo projektą. Toks viešas pažadėjimas įpareigoja šį asmenį suteikti specialią teisę asmeniui, kurio projektas pagal konkurso sąlygas pripažintas konkurso nugalėtoju (CK 6.947 straipsnio 1 dalis).

84.       Konkurso paskelbimas yra vienašalis sandoris, nes šiam sandoriui sudaryti (konkursui paskelbti) būtina ir pakanka vienos šalies valios (CK 1.63 straipsnio 3 dalis). Viešas konkursas gali būti atviras arba uždaras, tačiau bet kuriuo atveju viešo konkurso paskelbimas nereiškia viešosios ofertos, t. y. pasiūlymo sudaryti sutartį su nenustatytu asmenų skaičiumi (CK 6.167 straipsnio 2 dalis), nes, kaip matyti iš viešo konkurso apibūdinimo, sutartis sudaroma tik su asmeniu, pripažintu konkurso nugalėtoju.

85.       CK 6.948 straipsnyje, reglamentuojančiame konkurso sąlygų pakeitimą ar jo atšaukimą, nustatyta, kad: pakeisti konkurso sąlygas arba jį atšaukti leidžiama tiktai nustatyto darbams pateikti termino pirmojoje pusėje (1 dalis); pakeitus konkurso sąlygas ar jį atšaukus, konkurso organizatorius privalo atlyginti kiekvieno asmens, įvykdžiusio konkurso sąlygose nurodytą darbą iki tol, kol jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie konkurso sąlygų pakeitimą ar jo atšaukimą, turėtas išlaidas (3 dalis); jeigu keičiant konkurso sąlygas ar jį atšaukiant buvo pažeisti šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyti reikalavimai, konkurso organizatorius privalo išmokėti atlyginimą tam, kuris atliko konkurso sąlygas atitinkantį darbą (5 dalis). CK 6.952 straipsnyje, reglamentuojančiame nuostolių atlyginimą konkurso dalyviams, kai konkursą paskelbęs asmuo nesilaiko konkurso taisyklių, įtvirtinta, kad: jeigu paskelbęs konkursą asmuo nesilaiko paskelbtos darbų ar projektų įvertinimo tvarkos ar terminų, pateikto ir atitinkančio kitus konkurso reikalavimus darbo ar projekto autorius įgyja teisę gauti jam padarytų nuostolių atlyginimą (1 dalis); jeigu konkurso nugalėtojui nesuteikiama speciali teisė (teisės), jam turi būti atlyginti nuostoliai (2 dalis).

86.       Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant viešą konkursą reglamentuojančias CK normas, kai konkurso rezultatus ginčijo asmuo, kuris nebuvo pripažintas laimėtoju, konstatuota, jog įstatymo nustatyta, kad konkursą galima atšaukti, tačiau tokiu atveju konkurso organizatorius privalo atlyginti kiekvieno asmens, įvykdžiusio konkurso sąlygose nurodytą darbą iki tol, kol jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie konkurso sąlygų pakeitimą ar jo atšaukimą, turėtas išlaidas, o tam tikrais atvejais – sumokėti atlyginimą tam, kuris atliko konkurso sąlygas atitinkantį darbą (CK 6.948 straipsnio 3, 5 dalys). Įstatymo reglamentuota ir tai, kad tuo atveju, jeigu paskelbęs konkursą asmuo nesilaiko konkurso taisyklių, pateikto ir atitinkančio kitus konkurso reikalavimus darbo ar projekto autorius įgyja teisę gauti jam padarytų nuostolių atlyginimą (CK 6.952 straipsnio 1 dalis). Netgi konkurso nugalėtojui tuo atveju, jeigu jam nesuteikiama speciali teisė (teisės), turi būti atlyginti nuostoliai, o ne suteikiama nesuteiktoji speciali teisė (CK 6.952 straipsnio 2 dalis). Taigi įstatymas viešo konkurso atšaukimo ir konkursą paskelbusio asmens nesilaikymo konkurso taisyklių atvejais ginant konkurso dalyvių teises orientuotas į nuostolių ir (ar) turėtų išlaidų atlyginimą (CK 1.138 straipsnio 6 punktas), o ne į CK 1.138 straipsnyje nustatytus kitus civilinių teisių gynimo būdus, taigi ir ne į teismine tvarka viešo konkurso nugalėtojo nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2013).

87.       Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste aiškinant nurodytas CK normas pažymėtina, kad jose įtvirtintu dispozityviuoju reguliavimo metodu reglamentuojami privačių subjektų santykiai. Šis reguliavimo metodas indikuoja tai, kad teisinių santykių dalyviams yra leidžiama viskas, kas nėra draudžiama. Viešą konkursą reglamentuojančiose CK normose nėra nustatyta imperatyvių draudimų, kad konkursas negali būti atšauktas, konkurso nugalėtojui negali būti nesuteikiama speciali teisė ir pan., o yra reglamentuojami teisiniai padariniai, taikytini konkursą paskelbusiam asmeniui netinkamai atšaukus konkursą ar netinkamai pakeitus konkurso sąlygas, taip pat ir nesuteikus konkurso laimėtojui specialios teisės. Tokiais atvejais konkursą paskelbęs asmuo privalo išmokėti atlyginimą arba atlyginti nuostolius.

88.       Ieškovas kasaciniame skunde teisingai nurodo, kad viešą konkursą reglamentuojančiose CK normose nėra tiesiogiai nurodyta dėl viešo konkurso rezultatų atšaukimo. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad jose nenustatyta ir tokio veiksmo atlikimo draudimo. Todėl tai, kad viešą konkursą reglamentuojančiose CK normose nėra tiesiogiai nurodyta dėl viešo konkurso rezultatų atšaukimo, nereiškia, kad viešo konkurso rezultatai negali būti atšaukti. Kai konkurso nugalėtojui nesuteikiama speciali teisė, tai reiškia, kad konkursą organizavęs asmuo išreiškia valią nesivadovauti konkurso rezultatais. Tokia valia gali būti išreiškiama įvairia forma, be kita ko, ir formalizuotu konkursą organizavusio asmens sprendimu, kuriuo konstatuojamas konkurso rezultatų atšaukimas, panaikinimas ar pan. Kadangi įstatyme nėra nustatyta, kad konkurso organizatoriui draudžiama atšaukti (panaikinti) konkurso rezultatus, tai tokia formalizuota forma išreikšta konkursą organizavusio asmens valia savaime nevertintina kaip neteisėta, nors viešą konkursą reglamentuojančiose CK normose ir nėra tiesiogiai nurodyta dėl viešo konkurso rezultatų atšaukimo.

89.       Ieškovas kasaciniame skunde nurodo, kad, 2016 m. lapkričio 8 d. pasirašius darbo sutartį, atsakovės Kultūros ministerijos sudarytas vienašalis sandoris (konkursas) buvo įvykdytas, o pasibaigusio sandorio, įvykdytos prievolės, negalima nei atšaukti, nei panaikinti, jį galima nebent pripažinti negaliojančiu ar niekiniu ab initio CK pirmosios knygos IV skyriuje „Negaliojantys sandoriai“ nustatytais pagrindais, tačiau šia galimybe atsakovė nepasinaudojo.

90.       Taigi, keliamas klausimas dėl konkursą organizavusio asmens, išreiškusio valią nesivadovauti konkurso rezultatais, teisės ir pareigos inicijuoti teisminio ginčo dėl konkurso rezultatų pripažinimo negaliojančiu nagrinėjimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje aktualus konkursas buvo skelbiamas biudžetinės įstaigos – LNOBT vadovui atrinkti. Vadovas yra specialus subjektas, kuris vadovauja įstaigai, organizuoja jos darbą, užtikrina tikslų įgyvendinimą, nustatytų funkcijų atlikimą, pavestų uždavinių vykdymą, racionalų ir taupų lėšų bei turto naudojimą. Pagal 2002 m. DK įtvirtintą teisinį reglamentavimą konkursas buvo darbo sutarties sudarymo prielaida, o darbo sutartis galėjo būti nutraukta šio kodekso ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais tiek darbuotojo, tiek ir darbdavio iniciatyva, taip pat ir šio kodekso 139 straipsnyje, reglamentuojančiame darbo sutarties prieštaravimų įstatymams pašalinimą, nustatytu pagrindu. Pripažinus, kad darbdavys savo organizuoto konkurso rezultatus tokiu atveju, kai pagal juos darbo sutartis jau buvo sudaryta, tačiau dar nebuvo pradėta vykdyti, gali kvestionuoti tik inicijuodamas teisminio ginčo dėl jų pripažinimo negaliojančiais nagrinėjimą, susidarytų nei darbuotojo, nei darbdavio interesų neatitinkanti neapibrėžta situacija, kai teisinis konfliktas būtų įšaldytas neapibrėžtam laikui – teisminio ginčo išsprendimo laikui, nuosekliai pagal savo valią veikdamas, taip pat ir dėl pasitikėjimo kredito evoliucionavimo, darbdavys nesuteiktų darbuotojui galimybės faktiškai pradėti dirbti pagal jų sudarytą darbo sutartį, o darbuotojas negalėtų pagal ją dirbti, tokiomis aplinkybėmis darbdaviui gali būti padaryta žala. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teisinių santykių apibrėžtumo, teisingumo ir protingumo principus atitiktų toks teisės aiškinimas, kad konkursą organizavęs darbdavys gali vienašališkai atšaukti (panaikinti) konkurso rezultatus ir tokie jo veiksmai sukelia teisinius padarinius, nors ir tokiu klausimu nėra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl konkurso rezultatų pripažinimo negaliojančiais. Konkursą organizavusiam darbdaviui atšaukus (panaikinus) konkurso rezultatus ir pritaikius su tuo susijusius teisinius padarinius, darbuotojui darbo ginčus nagrinėjančiuose organuose ginčijant atsiradusius teisinius padarinius ir teigiant apie konkurso rezultatų atšaukimo (panaikinimo) neteisėtumą ir nepagrįstumą, darbdaviui tenka pareiga įrodyti konkurso rezultatų atšaukimo (panaikinimo) teisėtumą ir pagrįstumą.

91.       Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant materialiosios teisės normas bylose dėl viešąjį konkursą laimėjusio asmens skyrimo į pareigas, konstatuota, kad organizuojant viešąjį konkursą dėl priėmimo į darbą pagal konkurso sąlygas pripažintas jo nugalėtoju asmuo įgyja specialiąją teisę – teisę sudaryti darbo sutartį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-83/2009). Atsisakymas priimti į darbą asmenį, turintį specialiąją teisę sudaryti darbo sutartį, turi būti pagrindžiamas konkrečiais argumentais, nurodant pagrįstas priežastis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-663/2013; 2015 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633-421/2015).

92.       Taigi, pagal kasacinio teismo 2002 m. DK normų aiškinimo ir taikymo praktiką darbdavio atsisakymas priimti į darbą konkursą laimėjusį asmenį nepriskirtinas darbdavio diskrecijai, t. y. jo teisei šį klausimą spręsti savo nuožiūrai, o turi turėti pagrįstas priežastis. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad analogiška taisyklė taikytina ir tuo atveju, kai darbdavys atšaukia (panaikina) konkurso rezultatus.

93.       Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pagal įstatymo analogiją mutatis mutandis taikydama CK 6.948, 6.952 straipsnius, konstatuoja, kad, galiojant 2002 m. DK, darbdavys tokiu kaip nagrinėjamos bylos atveju, kai pagal konkurso rezultatus darbo sutartis jau buvo sudaryta, tačiau dar nebuvo pradėta vykdyti, turėjo teisę vienašališkai atšaukti (panaikinti) konkurso rezultatus, tačiau ši teisė galėjo būti įgyvendinta ne darbdavio nuožiūra bet kada, t. y. jam naudojantis diskrecija, o tik egzistuojant pagrįstoms priežastims (pavyzdžiui, darbuotojo žinių apie save neatskleidimas, ypatingų aplinkybių paaiškėjimas).

94.       Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog konkurso organizatorius turi diskreciją bet kada atšaukti (panaikinti) konkurso rezultatus, netinkamai aiškino materialiosios teisės normas. Šis nustatytas netinkamas materialiosios teisės normų aiškinimas ir taikymas lėmė tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs atsakovės Kultūros ministerijos diskreciją atšaukti (panaikinti) konkurso rezultatus, netyrė ir nenustatė bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, susijusių su konkurso rezultatų atšaukimo (panaikinimo) priežastimis, bei jų nevertino, t. y. šia prasme neįvertino ginčijamo įsakymo Nr. P-84 teisėtumo. Dėl to šis nustatytas netinkamas materialiosios teisės normų aiškinimas ir taikymas yra pagrindas naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio (2017 m. gegužės 11 d. įstatymo Nr. XIII-363 redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. liepos 1 d.) aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje

95.       Nagrinėjamoje byloje aktualaus konkurso, įvykusio 2016 m. rugsėjo 15 d., paskelbimo ir vykdymo, taip pat darbo sutarties 2016 m. lapkričio 8 d. pasirašymo metu nacionalinių, valstybės ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovų darbo santykių ypatumus reglamentavo TKĮĮ (redakcija nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2016 m. gruodžio 12 d.). Šio įstatymo 10 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad kvalifikacinius reikalavimus nacionalinių, valstybės ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovams nustato Vyriausybės įgaliota valstybės valdymo institucija. Šis įstatymas 2016 m. rugsėjo 20 d. įstatymu Nr. XII-2614 buvo pakeistas, išdėstytas nauja redakcija, be kita ko, pakeistas ir jo pavadinimas į Profesionaliojo scenos meno įstatymo, pakeitimai įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d. Nurodytos redakcijos Profesionaliojo scenos meno įstatyme nacionalinių, valstybės ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovų darbo santykių reglamentavimo ypatumai buvo reglamentuoti 11 straipsnyje, kurio 2 dalyje buvo įtvirtinta, kad kultūros ministras nustato nacionalinio, valstybinio ir savivaldybės teatro ir koncertinės įstaigos vadovui keliamus kvalifikacinius reikalavimus. 2017 m. gegužės 11 d. Profesionaliojo scenos meno įstatymo Nr. IX-2257 11 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymu XIII-363 (t. y. PSMĮ pakeitimo įstatymu), kuris įsigaliojo nuo 2017 m. liepos 1 d., Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnis buvo pakeistas: papildytas nauja 2 dalimi, pakeista straipsnio dalių numeracija, 5 ir 6 dalys išdėstytos nauja redakcija.

96.       PSMĮ (redakcija nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d.) 11 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovai, taip pat pretenduojantys šias pareigas eiti asmenys turi atitikti nepriekaištingos reputacijos kriterijus. Asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo ir turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą (1 punktas); yra pripažintas kaltu dėl baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio baudžiamojo nusižengimo padarymo ir nuo apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nepraėjo 3 metai (2 punktas); yra pripažintas kaltu dėl nusikaltimų, kuriais padaryta turtinė žala valstybei, ir turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą (3 punktas); yra uždraustos organizacijos narys (4 punktas); yra atleistas iš skiriamų arba renkamų pareigų dėl priesaikos ar pasižadėjimo sulaužymo, darbo pareigų pažeidimų ir nuo atleidimo iš pareigų dienos nepraėjo 3 metai (5 punktas); piktnaudžiauja alkoholiu, psichotropinėmis, narkotinėmis ar kitomis psichiką veikiančiomis medžiagomis (6 punktas); yra pripažintas šiurkščiai pažeidęs Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimus ir nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos nepraėjo 3 metai (7 punktas); yra pripažintas šiurkščiai pažeidęs kultūros ministro patvirtintas Kultūros įstaigų darbuotojų profesinės veiklos ir etikos taisykles ir nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos nepraėjo 3 metai (8 punktas). Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad kultūros ministras nustato nacionalinio, valstybinio ir savivaldybės teatro ir koncertinės įstaigos vadovui keliamus kvalifikacinius reikalavimus. Straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad to paties nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar tos pačios koncertinės įstaigos vadovu tas pats asmuo gali būti skiriamas ne daugiau kaip dviem kadencijoms iš eilės. Aptariamo straipsnio 6 dalyje, be kita ko, reglamentuojama, jog paaiškėjus, kad nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovas neatitinka nepriekaištingos reputacijos kriterijų, nurodytų šio straipsnio 2 dalyje, savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija priima sprendimą tokį vadovą atleisti iš pareigų ir nutraukia su juo sudarytą darbo sutartį.

97.       Taigi, PSMĮ (redakcija nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d.) 11 straipsnyje, be kita ko, įtvirtintos šios naujos nuostatos: nustatytas naujas reikalavimas nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovams, taip pat asmenims, pretenduojantiems eiti šias pareigas, – jie turi atitikti nustatytus nepriekaištingos reputacijos kriterijus; nustatytas specialus nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo atleidimo pagrindas – paaiškėjus, kad jis neatitinka nepriekaištingos reputacijos kriterijų; nustatytas maksimalus nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovų kadencijų skaičius.

98.       Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas ginčui išspręsti taikė PSMĮ (redakcija nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d.) 11 straipsnio 2 dalies nuostatas ir jomis remdamasis padarė išvadas dėl ieškovo interesų bei teisėtų lūkesčių (ne)pažeidimo dėl konkurso pripažinimo negaliojančiu.

99.        Ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, taikydamas PSMĮ pakeitimo įstatymą, t. y. šiuo įstatymu įtvirtintas naujas PSMĮ (redakcija nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d.) nuostatas, susijusias su reikalavimu asmeniui atitikti nepriekaištingos reputacijos kriterijus, netinkamai vadovavosi lex retro non agit principu, reiškiančiu, jog teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama. Ieškovo teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi PSMĮ pakeitimo įstatymu pripažindamas, kad šis įstatymas taikomas konkurso rezultatams panaikinti (konkurso rezultatai panaikinti 2017 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. P-84) ir kad gali būti pakeisti reikalavimai jau įvykusiam viešam konkursui (pasibaigusiam sandoriui, prievolei), taip pat teismas nepagrįstai nurodė, kad papildomi reikalavimai, įtvirtinti PSMĮ pakeitimo įstatyme, turėjo būti taikomi ir iki tol iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamoms pareigybėms.

100.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama šiuos kasacinio skundo argumentus ir vertindama, ar jais pagrindžiamas teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė PSMĮ (redakcija nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d.) 11 straipsnio 2 dalies nuostatas, pažymi, jog Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad kuriant teisę ir ją įgyvendinant turi būti vadovaujamasi konstituciniu teisinės valstybės principu (žr. Konstitucinio Teismo 2020 m. vasario 18 d. nutarimą). Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 16 d., 2017 m. sausio 25 d. nutarimus). Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja ir tai, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lot. lex retro non agit) (žr., inter alia, 2011 m. spalio 25 d., 2012 m. birželio 29 d. nutarimus). Įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurie atsiranda po įstatymų įsigaliojimo (žr., inter alia, 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2020 m. vasario 18 d. nutarimus).

101.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje dėl teisės normos galiojimo laiko atžvilgiu nurodoma, kad teisinio reguliavimo srityje galioja taisyklė lex retro non agit – teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios, todėl teisės aktai paprastai netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo. Ši taisyklė yra svarbus ir būtinas veiksnys užtikrinant teisės, įstatymų, teisinės tvarkos stabilumą ir tvirtumą, teisinių santykių subjektų teises bei pasitikėjimą valstybės priimtais teisės aktais ir pačia valstybe (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Daugelis teisinių santykių yra tęstiniai. Todėl, nors teisinis santykis ir yra atsiradęs iki įsigaliojant konkrečiam teisės aktui, teisėms, pareigoms ar faktams, atsirandantiems galiojant naujam teisės aktui, paprastai taikomos tuo metu galiojančio teisės akto nuostatos, jeigu įstatymai nenustato kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-248/2020, 52 punktas).

102.       Ieškovas, kasaciniame skunde teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi PSMĮ pakeitimo įstatymu pripažindamas, jog šis įstatymas taikomas konkurso rezultatams panaikinti (konkurso rezultatai panaikinti 2017 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. P-84), šį savo teiginį grindžia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas apskųstoje nutartyje, pasisakydamas dėl konkurso rezultatų panaikinimo motyvų, nurodė, jog atsakovė neneigė, kad konkurso rezultatai iš esmės yra panaikinti dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo, nustatančio konkurso dalyviams papildomus kvalifikacinius reikalavimus, t. y. ne dėl ieškovo, kaip konkurso nugalėtojo, kaltės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytu apskųstos nutarties motyvu yra akcentuojama atsakovės Kultūros ministerijos pozicija dėl konkurso rezultatų panaikinimo. Jis nevertintinas kaip reiškiantis, jog apeliacinės instancijos teismas konkurso rezultatų panaikinimui taikė PSMĮ (redakcija nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d.) 11 straipsnio 2 dalies nuostatas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad aptariamu aspektu ieškovas kasaciniame skunde netinkamai interpretuoja apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus. 

103.       Sprendžiant dėl teisės akto taikymo, taip pat turi būti atsižvelgiama į juo reguliuojamų santykių pobūdį. Nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovų darbo santykiai, kurių reglamentavimo ypatumai nustatyti PSMĮ (redakcija nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d.) 11 straipsnyje, yra tęstinio pobūdžio. Šio įstatymo pakeitimais, įsigaliojusiais nuo 2017 m. liepos 1 d., siekta, be kita ko, didinti šių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovų atsakomybę, dėl to nustatytas reikalavimas jiems būti nepriekaištingos reputacijos.

104.       Konstitucinis Teismas 2019 m. birželio 25 d. nutarime

105.       Konstitucinis Teismas nurodytame 2019 m. birželio 25 d. nutarime taip pat yra pažymėjęs, kad pagal Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 6 dalį (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovai turi būti atleisti iš šių pareigų, jeigu neatitinka šio straipsnio 2 dalyje (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) nustatytų nepriekaištingos reputacijos kriterijų. Taigi šiuo teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos įvertinti kiekvieno nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo, taip pat iki Įstatymo įsigaliojimo įvykusio konkurso į nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigas nugalėtojo, nepradėjusio eiti pareigų, individualią situaciją, siekiant užkirsti kelią eiti (pradėti eiti) tokias pareigas asmenims, kurie neatitinka Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) nustatytų nepriekaištingos reputacijos kriterijų.

106.       Taigi, minėtame Konstitucinio Teismo nutarime nurodyta, kad aptariamos PSMĮ 11 straipsnio 2 dalies nuostatos taikytinos ir iki jų įsigaliojimo įvykusio konkurso į nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigas nugalėtojui, nepradėjusiam eiti pareigų.

107.       Teisėjų kolegija pažymi, kad, 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus aptariamai PSMĮ 11 straipsnio redakcijai, nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai atsirado pareiga įgyvendinti šios teisės normos nuostatas, susijusias su reikalavimu asmeniui (vadovui ar pretenduojančiam į šias pareigas) atitikti nepriekaištingos reputacijos kriterijus.

108.       Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ginčijamo 2017 m. liepos 3 d. įsakymo Nr. P-101 priėmimo metu ieškovas, remiantis PSMĮ (redakcija nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d.) 11 straipsnio 2 dalies 5 punktu, neatitiko nepriekaištingos reputacijos kriterijų. Remdamasis Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktais išaiškinimais dėl iš Konstitucijos kylančių reikalavimų asmenims, gaunantiems atlyginimą iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog nepaisant to, kad tokie papildomi reikalavimai pretendento reputacijai įstatymu buvo nustatyti jau po įvykusio konkurso, tokie papildomi reikalavimai negali būti laikomi neproporcingais ar pernelyg varžančiais ieškovo teises, nes tokie reikalavimai iš esmės turėjo būti taikomi ir iki tol tokioms pareigybėms, kurios finansuojamos iš valstybės biudžeto lėšų, nors jie tiesiogiai įstatymu buvo įtvirtinti tik 2017 m. liepos 1 d. Teisėjų kolegija šią apeliacinės instancijos teismo išvadą pripažįsta pagrįsta, atitinkančia Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktus išaiškinimus (šios nutarties 104, 105 punktai).

109.       Teisėjų kolegija nusprendžia, kad įsigaliojusios PSMĮ (redakcija nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d.) 11 straipsnio 2 dalies nuostatos, susijusios su reikalavimu asmeniui atitikti nepriekaištingos reputacijos kriterijus, taikytinos tiek pretendentams į nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigas, kurie atrenkami konkurso būdu, tiek, atsižvelgiant į darbo santykių tęstinį pobūdį, tokių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovams, tiek ir, atsižvelgiant į teisinių santykių tęstinį pobūdį, iki jų (nuostatų) įsigaliojimo įvykusio konkurso į tokio teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigas nugalėtojui, nepradėjusiam eiti pareigų. Jų taikymu sudaromos prielaidos įvertinti kiekvieno nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo, taip pat iki jų (nuostatų) įsigaliojimo įvykusio konkurso į tokio teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigas nugalėtojo, nepradėjusio eiti pareigų, individualią situaciją, siekiant užkirsti kelią eiti (pradėti eiti) tokias pareigas asmenims, kurie neatitinka nustatytų nepriekaištingos reputacijos kriterijų. Aptariamų įstatymo nuostatų aiškinimas taip, kad jos taikytinos iki jų įsigaliojimo pareigas pradėjusiems eiti nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovams, tačiau netaikytinos iki jų (nuostatų) įsigaliojimo įvykusio konkurso į tokio teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigas nugalėtojui, nepradėjusiam eiti pareigų, neatitiktų asmenų lygybės prieš įstatymą, teisingumo principams, reikštų konkurso nugalėtojo, nepradėjusio eiti pareigų, privilegijuotos padėties, nesant tam teisėto pagrindo, nustatymą, prieštarautų įstatymo leidėjo siekiui, dėl kurio aptariamomis įstatymo nuostatomis yra įtvirtintas nepriekaištingos reputacijos reikalavimas. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje ginčui išspręsti taikydamas PSMĮ (redakcija nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d.) 11 straipsnio 2 dalies nuostatas, lex retro non agit principo nepažeidė.

110.       Kasaciniame skunde ieškovas taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi PSMĮ 11 straipsnio 2 dalies 5 punktu, pripažindamas, jog ieškovas neatitinka nepriekaištingos reputacijos kriterijaus, nes, kaip teigia ieškovas, ši teisės norma taikoma tik skiriamiems ar renkamiems pareigūnams (valstybės tarnautojams ar politikams), kurie atleidžiami dėl priesaikos ar pasižadėjimo sulaužymo, darbo drausmės pažeidimo, o jis (ieškovas) nėra valstybės tarnautojas, jis yra LNOBT vienasmenio valdymo organo narys – LNOBT vadovas.

111.       Teisėjų kolegija, vertindama šį kasacinio skundo argumentą, pažymi, kad PSMĮ (redakcija nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d.) 11 straipsnio 2 dalies 5 punkte expressis verbis nėra nurodyta, jog jame įtvirtinta sąlyga taikoma išimtinai valstybės tarnautojams ar politikams. PSMĮ 11 straipsnyje reglamentuojama, kad nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovai priimami į pareigas konkurso būdu Vyriausybės nustatyta tvarka (1 dalis), to paties nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar tos pačios koncertinės įstaigos vadovu tas pats asmuo gali būti skiriamas ne daugiau kaip dviem kadencijoms iš eilės (5 dalis). Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. ĮV-252, 15 punkte reglamentuojama, kad Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui vadovauja generalinis direktorius, kurį Darbo kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka konkurso būdu į pareigas skiria ir iš jų atleidžia kultūros ministras. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytuose teisės aktuose vartojamą terminiją, įstatymų leidėjo siekį, dėl kurio įtvirtintas reikalavimas atitikti nepriekaištingos reputacijos kriterijus, aiškindama aptariamą PSMĮ 11 straipsnio 2 dalies 5 punktą, konstatuoja, kad LNOBT generalinio direktoriaus pareigos PSMĮ 11 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme priskirtinos skiriamoms pareigoms ir pagal šią teisės normą, jeigu asmuo yra atleistas iš LNOBT generalinio direktoriaus pareigų dėl darbo pareigų pažeidimų ir nuo atleidimo iš pareigų dienos nepraėjo 3 metai, tai šis asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, t. y. neatitinka nepriekaištingos reputacijos kriterijų.

112.       Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė PSMĮ pakeitimo įstatymą, t. y. šiuo įstatymu įtvirtintas naujas PSMĮ (redakcija nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d.) nuostatas, susijusias su reikalavimu asmeniui atitikti nepriekaištingos reputacijos kriterijus.

Dėl Konstitucinio Teismo 2019 m. birželio 25 d. nutarimo ir šios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme 

113.       Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas ieškovo prašymą, 2018 m. kovo 19 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl PSMĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, kurioje nustatyta, kad iki šio įstatymo surengtas konkursas laikomas negaliojančiu, jeigu konkurso nugalėtojas buvo nustatytas, tačiau nepradėjo eiti pareigų, atitikties Konstitucijos preambulėje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui; civilinę bylą sustabdė, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės bylą.

114.       Konstitucinis Teismas 2019 m. birželio 25 d. nutarimu byloje Nr. 6/2018 pripažino, kad PSMĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo surengtas konkursas nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigoms laikomas negaliojančiu, jeigu konkurso nugalėtojas buvo nustatytas, tačiau nepradėjo eiti pareigų, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

115.       Konstitucinio Teismo nutarime nurodyta, jog šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį (inter alia, 2003 m. gruodžio 30 d., 2016 m. balandžio 27 d., 2019 m. balandžio 16 d. nutarimai). Taigi, šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus PSMĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį tiek, kiek joje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo surengtas konkursas nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigoms laikomas negaliojančiu, jeigu konkurso nugalėtojas buvo nustatytas, tačiau nepradėjo eiti pareigų, prieštaraujančia Konstitucijai, savaime neatkuriama iki PSMĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo buvusi teisinė padėtis, t. y. savaime neatkuriami prieštaraujančiu Konstitucijai teisiniu reguliavimu panaikinti iki PSMĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo įvykusių konkursų rezultatai. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad su iki PSMĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo surengtais konkursais į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas, kurių nugalėtojai nepradėjo eiti pareigų, susijusius konkrečius teisinius ginčus nagrinėjantys teismai, kurie pagal Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, apsaugoti žmogaus teises ir laisves, viešąjį interesą, teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimdami sprendimus turi įvertinti pagal PSMĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį pripažintų negaliojančiais konkursų ir iš naujo surengtų konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas nugalėtojų interesus ir teisėtus lūkesčius, taip pat minėtų konkursų organizavimo ir vykdymo aplinkybes.

116.       Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad, atsižvelgus į Konstitucinio Teismo 2019 m. birželio 25 d. nutarime pateiktą išaiškinimą, jog savaime neatkuriama iki PSMĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo buvusi teisinė padėtis, t. y. savaime neatkuriami prieštaraujančiu Konstitucijai teisiniu reguliavimu panaikinti iki PSMĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo įvykusių konkursų rezultatai, laikytina, jog konkursas LNOBT generalinio direktoriaus pareigoms eiti, kurį 2016 m. rugsėjo 15 d. laimėjo ieškovas, yra laikomas negaliojančiu pagal PSMĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, nepaisant konstatuoto šio įstatymo prieštaravimo Konstitucijai.

117.       Ieškovas kasaciniame skunde argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas konkursą laikė negaliojančiu pagal PSMĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, nepaisydamas konstatuoto šio įstatymo prieštaravimo Konstitucijai, o tokia apeliacinės instancijos teismo išvada akivaizdžiai prieštarauja teisinės valstybės principui.

118.       Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą pripažįsta iš dalies pagrįstu. Konstitucinio Teismo 2019 m. birželio 25 d. nutarime pateiktas išaiškinimas, kad, pripažinus PSMĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį atitinkama apimtimi prieštaraujančia Konstitucijai, savaime neatkuriama iki PSMĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo buvusi teisinė padėtis, t. y. savaime neatkuriami prieštaraujančiu Konstitucijai teisiniu reguliavimu panaikinti iki PSMĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo įvykusių konkursų rezultatai, teisėjų kolegijos vertinimu, turi būti suprantamas kaip reiškiantis, jog teismas, nagrinėdamas reikalavimą dėl antikonstituciniu pripažinto įstatymo pagrindu priimtų sprendimų panaikinimo, be kita ko, turi įvertinti pagal PSMĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį pripažintų negaliojančiais konkursų ir iš naujo surengtų konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas nugalėtojų interesus ir teisėtus lūkesčius, taip pat minėtų konkursų organizavimo ir vykdymo aplinkybes. Tai reiškia, kad tokius sprendimus priėmęs subjektas, siekdamas, kad teismas jų nepanaikintų, turi įrodyti, jog šie sprendimai, nors ir priimti antikonstitucinio įstatymo pagrindu, iš esmės yra pagrįsti, atsižvelgiant į konkurso organizavimo ir vykdymo aplinkybes, jo nugalėtojo interesus ir teisėtus lūkesčius. Be to, tokį ginčą nagrinėjantis teismas turi įvertinti, ar ginčijamų sprendimų panaikinimas pažeistų iš naujo surengtų konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas nugalėtojų interesus ir teisėtus lūkesčius.

119.       Ieškovas kasaciniame skunde nurodo, jog įsakyme Nr. P-101 nenurodyta, kad vienas iš pagrindų pripažinti darbo sutartį pasibaigusia yra ieškovo neatitiktis nepriekaištingos reputacijos reikalavimams, tik kilus ginčui atsakovė nurodė naują argumentą dėl ieškovo (ne)atitikties nepriekaištingos reputacijos reikalavimams. Ieškovo teigimu, kadangi priimant įsakymą Nr. P-101 šia aplinkybe nebuvo remtasi, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ją analizavo bei vertino, darbo sutarties nutraukimo (pasibaigimo) pagrindai, kai tai ne techninės klaidos, negali būti keičiami teismo ginčo procese, nes pažeidžiama esminė Konstitucijos saugoma teisė į teisingą procesą, inter alia, galimybę išdėstyti argumentus.

120.       Vertindama šiuos kasacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau minėta šios nutarties 115 punkte, Konstitucinio Teismo 2019 m. birželio 25 d. nutarime pažymėta, kad su iki PSMĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo surengtais konkursais į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas, kurių nugalėtojai nepradėjo eiti pareigų, susijusius konkrečius teisinius ginčus nagrinėjantys teismai, kurie pagal Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, apsaugoti žmogaus teises ir laisves, viešąjį interesą, teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimdami sprendimus turi įvertinti pagal PSMĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį pripažintų negaliojančiais konkursų ir iš naujo surengtų konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas nugalėtojų interesus ir teisėtus lūkesčius, taip pat minėtų konkursų organizavimo ir vykdymo aplinkybes. 

121.       Taigi, šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu, be kita ko, nurodytos ir nagrinėjamoje byloje tirtinos bei nustatytinos aplinkybės, reikšmingos ginčui teisingai išspręsti.

122.       Pažymėtina, kad darbo bylos – viena iš nedispozityviųjų bylų kategorijų, kurioje bendrieji civilinio proceso teisės principai turi tam tikrų ypatumų: įstatymu teismui priskirtas aktyvus vaidmuo, teisė ir pareiga tam tikrus klausimus spręsti ex officio (pagal pareigas). Tokios kategorijos bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, teismo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 414 straipsnio 1 dalis). Tiek dispozityviosiose, tiek ir nedispozityviosiose bylose teismas kontroliuoja įrodinėjimo procesą, yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjimo dalyko nustatymą, gali reikalauti paaiškinimų iš dalyvaujančių byloje asmenų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus. CPK 414 straipsnio 1 dalis taikytina ir apeliacinės instancijos teisme.

123.       Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aptariamame Konstitucinio Teismo nutarime pateiktus išaiškinimus ir nurodytas tirtinas aplinkybes, tyrė, nustatinėjo ir vertino aplinkybes, susijusias su ieškovo interesais ir teisėtais lūkesčiais, prieš tai pasiūlęs byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti rašytinę nuomonę dėl Konstitucinio Teismo 2019 m. birželio 25 d. nutarimo reikšmės apeliacinio skundo nagrinėjimui ir bylos baigčiai. Ieškovas ir atsakovė Kultūros ministerija rašytines nuomones teismui pateikė. Rašytinėje nuomonėje atsakovė, be kita ko, nurodė, jog nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovai, taip pat pretenduojantys į šias pareigas, turi būti nepriekaištingos reputacijos, tuo tarpu ieškovas nėra nepriekaištingos reputacijos dėl jam skirtos drausminės nuobaudos ir šiurkštaus Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų pažeidimo. 

124.       Byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėta žodinio proceso tvarka, suteikiant galimybę dalyvaujantiems byloje asmenims išdėstyti savo argumentus. Aplinkybės, susijusios su ieškovo (ne)atitiktimi nepriekaištingos reputacijos kriterijams, yra susijusios su ieškovo interesų ir teisėtų lūkesčių įvertinimu, taigi vertintinos kaip turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, jos galėjo ir turėjo būti tiriamos, nustatomos ir vertinamos apeliacinės instancijos teisme.

125.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, nusprendžia, kad aptariami kasacinio skundo argumentai, nurodyti šios nutarties 119 punkte, yra nepagrįsti.

126.       Kasaciniame skunde ieškovas taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo išnagrinėti konkurso rezultatų panaikinimo aplinkybes, tačiau tokių nenagrinėjo, nes, netinkamai aiškindamas teisės normas, nurodė, kad priežastys nėra svarbios.

127.       Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą pripažįsta pagrįstu. Šios nutarties 94 punkte konstatuota, kad netinkamas materialiosios teisės normų aiškinimas ir taikymas lėmė tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs atsakovės Kultūros ministerijos diskreciją atšaukti (panaikinti) konkurso rezultatus, netyrė ir nenustatė bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, susijusių su konkurso rezultatų atšaukimo (panaikinimo) priežastimis, bei jų nevertino, t. y. šia prasme neįvertino ginčijamo įsakymo Nr. P-84 teisėtumo. Šio įsakymo (ne)teisėtumo klausimo išsprendimas įeina į nagrinėjamos bylos dalyką, be to, juo, kaip vienu iš pagrindų, grindžiamas ir ginčijamas įsakymas Nr. P-101.

128.       Konstitucinio Teismo 2019 m. birželio 25 d. nutarime taip pat pažymėta, kad su iki PSMĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo surengtais konkursais į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas, kurių nugalėtojai nepradėjo eiti pareigų, susijusius konkrečius teisinius ginčus nagrinėjantys teismai priimdami sprendimus turi įvertinti pagal PSMĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį pripažintų negaliojančiais konkursų ir iš naujo surengtų konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas nugalėtojų interesus ir teisėtus lūkesčius, taip pat minėtų konkursų organizavimo ir vykdymo aplinkybes. Konstatuotina, kad, apeliacinės instancijos teismui netyrus ir nenustačius bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, susijusių su konkurso rezultatų atšaukimo (panaikinimo) priežastimis, bei jų nevertinus, byla apeliacinės instancijos teisme nebuvo išnagrinėta visa apimtimi pagal apeliacinio skundo apibrėžtas ribas. Teisėjų kolegija tai vertina kaip pagrindą naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

129.       Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neformuluojantys kasacijos pagrindo arba neturintys įtakos skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumui ir vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

130.       Nustatytas netinkamas teisės normų taikymas apeliacinės instancijos teisme yra pagrindas naikinti apskųstą nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Ją panaikinus, kadangi byloje būtina tirti, nustatyti ir vertinti faktines aplinkybes, byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

131.       Kadangi byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, tai bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas išspręstinas šio teismo, bylą išnagrinėjus iš naujo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Netenkinti ieškovo G. K. prašymo dėl įrodymų pridėjimo prie civilinės bylos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 12 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Andžej Maciejevski 

        Gediminas Sagatys

        Antanas Simniškis