Administracinė byla Nr. A-363-146/2015
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00304-2014-9
Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2; 6.8
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. birželio 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. L. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėja D. L. su skundu (b. l. 4–9) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. PR1-184 „Dėl D. L. motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. PR1-184); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. PR1-828 „Dėl D. L. motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. PR1-828); 3) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. (11.1E)I-2014-R95-I-11738 „Dėl Fondo valdybos Klaipėdos skyriaus sprendimų“ (toliau – ir VSDFV Sprendimas Nr. (11.1E)I-2014-R95-I-11738; 4) priteisti iš atsakovo 6 906,49 Lt nepriemoką ir delspinigius už pavėluotai pervestas lėšas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki sprendimo visiško įvykdymo.
Pareiškėja skunde paaiškino, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius (toliau – ir VSDFV Klaipėdos skyrius) 2008 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. SMTM-707 paskyrė jai motinystės pašalpą nuo 2008 m. lapkričio 4 d. iki 2010 m. rugpjūčio 21 d. iki vaikui sukaks dveji metai, t.y. nuo 2008 m. lapkričio 4 d. iki 2009 m. rugpjūčio 21 d. – po 8 125,29 Lt iki vaikui sukaks vieneri metai ir nuo 2009 m. rugpjūčio 21 d. iki 2010 m. rugpjūčio 22 d. – po 6 906,49 iki vaikui sukaks dveji metai.
VSDFV Klaipėdos skyrius 2010 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. PR1-184 perskaičiavo paskirtą motinystės pašalpą ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 21 d. nusprendė mokėti po 5 430,41 Lt., o 2010 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. PR1-828 dar kartą perskaičiavo motinystės pašalpą ir nuo 2010 m. liepos 1 d. paskyrė 3 510 Lt. Pareiškėja 2013 m. spalio 6 d. pateikė VSDFV Klaipėdos skyriui prašymą grąžinti pašalpos nepriemoką, tačiau atsakovas 2013 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. (9.12)-SI-60923 prašymą atmetė. Nesutikdama pareiškėja 2013 m. lapkričio 6 d. skundu kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba, VSDFV), kuri 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu atsisakė tenkinti skundą. Pareiškėja kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, kuris 2014 m. kovo 7 d. sprendimu jos skundą tenkino iš dalies: panaikino Sprendimą Nr. (9.12)-SI-60923, nurodydamas, kad sprendimas nepakankamai motyvuotas; dėl atsakovo įpareigojimo išmokėti nepriemoką už 2010 m. sausio – rugpjūčio mėn. nurodė, kad pareiškėja dėl Sprendimų Nr.PR1-184 ir Nr. PR1-828 nepasinaudojo išankstine neteismine ginčų nagrinėjimo tvarka. Pareiškėja, dar iki šio teismo sprendimo priėmimo sužinojusi, kad dėl šių sprendimų nepasinaudojo išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, 2014 m. vasario 11 d. kreipėsi į Fondo valdybą ir prašė panaikinti Sprendimus Nr.PR1-184 ir Nr. PR1-828. Fondo valdyba 2014 m. kovo 10 d. raštu Nr. 2014-R95-I-11738 informavo pareiškėją, kad skundas nenagrinėjamas, kadangi skundą dėl motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemokos priteisimo pareiškėja buvo pateikusi 2013 m. lapkričio 6 d. ir jai buvo atsakyta Fondo valdybos 2013 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. (11.1) I-8229. Be to, pažymėjo, kad Klaipėdos apygardos administraciniame teisme nagrinėjamas pareiškėjos skundas (administracinė byla Nr. I-539-386/2014) dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimo, kuriuo atsisakyta peržiūrėti sprendimus, kurių pagrindu pareiškėjai perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa.
Pareiškėja nurodė, kad ji nesutinka su Fondo valdybos 2014 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. 2014-R95-I-11738, nes nei Fondo valdyba 2013 m. gruodžio 2 d. rašte, nei Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus Sprendimų Nr. PR1-184 ir Nr. PR1-828, kuriais pareiškėjai buvo perskaičiuotas motinystės (tėvystės) pašalpos dydis, nepasisakė, todėl Fondo valdyba pareiškėjos skundą privalėjo išnagrinėti iš esmės. Todėl Fondo valdybos 2014 m. kovo 10 d. sprendimas Nr. 2014-R95-I-11738 turėtų būti panaikintas.
Pagal VSDFV Klaipėdos skyriaus 2008 m. Sprendimą Nr. SMTM-707 pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 21 d. turėjo būti išmokėta 37 468,27 Lt, tačiau priėmus Sprendimus Nr.PR1-184 ir Nr. PR1-828, buvo išmokėta 30 549 Lt motinystės pašalpa, todėl susidarė 6 919,27 Lt nepriemoka. Paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa buvo mažinama pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 9 straipsnio 1 dalyje bei 10 straipsnyje nustatytus ribojimus. Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime inter alia konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis (negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos) bei 10 straipsnio 2 ir 3 dalys (tuo atveju, kai <...> pašalpa viršija <...>, apdraustajam asmeniui mokama pastarojo dydžio pašalpa) prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjos motinystės atostogų laikotarpiu galioję teisės aktai numatė motinystės pašalpų perskaičiavimą vaikui sukakus vieneriems metams, tačiau atsakovas perskaičiavo ne tik tada, kai vaikui suėjo vieneri metai, bet ir nuo 2010 metų sausio mėnesio.
Pareiškėja teigė, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo Konstituciniam Teismui priėmus 2013 m. kovo 5 d. nutarimą. Nuo šios datos turi būti pradėtas skaičiuoti terminas kreiptis teisminės gynybos. Jeigu teismas pripažintų, kad skundo padavimo teismui terminas buvo praleistas, jis turėtų būti atnaujintas, nes praleistas dėl svarbių priežasčių.
Teismo posėdyje pareiškėja, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo nutarimą, pripažino, kad pirmuoju sprendimu motinystės pašalpa buvo sumažinta pagrįstai, todėl jai turėtų būti priteista mažesnė nepriemoka.
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Atsiliepime (b. l. 49–54) nurodė, kad VSDFV Klaipėdos skyrius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir LMSD įstatymas) bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 (toliau – ir Nuostatai), 2008 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. SMTM-7072 pareiškėjai nuo 2008 m. lapkričio 4 d. iki vaikui sukaks vieneri metai paskyrė 8 125,29 Lt motinystės (tėvystės) pašalpą, o nuo vaiko vienerių iki dvejų metų – 6 906,49 Lt motinystės (tėvystės) pašalpą. Vadovaudamasis Laikinuoju įstatymu, Nuostatais bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1771 „Dėl einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų, ribinio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir ribinio valstybinės pensijos dydžių patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2009 m. Nutarimas Nr. 1771), Lietuvos Respublikos Vyriausybei patvirtinus naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, Klaipėdos skyrius 2010 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. PR1-184 VSDFV Klaipėdos skyrius nusprendė pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėti perskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpą. Nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjai taikytas maksimalus vienos dienos kompensuojamasis uždarbis ir nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėta perskaičiuota maksimali 5 430,41 Lt motinystės (tėvystės) pašalpa. Vadovaudamasis Laikinuoju įstatymu, Nuostatais bei Vyriausybės 2009 m. Nutarimu Nr. 1771, VSDFV Klaipėdos skyrius 2010 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. PR1-828 nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą, taikydamas 75 procentų kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydį. Įvertinęs pareiškėjos draudžiamąsias pajamas, kurios viršija 75 procentų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, VSDFV Klaipėdos skyrius Sprendimu Nr. PR1-828 nuo 2010 m. liepos 1 d. iki vaikui sukaks dveji metai paskyrė pareiškėjai maksimalią 3 510 Lt motinystės (tėvystės) pašalpą.
Atsakovas teigė, kad 2010 metais mokėdamas pareiškėjai priklausančią pašalpą, atsakovas vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime pripažino, kad motinystės (tėvystės) pašalpų sumažinimas nuo 2010 m. sausio 1 d., patvirtinus naują einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydį – 1 170 Lt, neprieštarauja konstituciniams principams, todėl naikinti Sprendimą Nr. PR1-184, kuriuo pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo sumažinta motinystės (tėvystės) pašalpa, nėra pagrindo. Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata „šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. <...> motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“ tiek, kiek apima tokias paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki šio Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui bei kad Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos, teisė į kurias įgyta iki šio Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų negali viršyti 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime pripažino, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį iki Konstitucinio Teismo sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai oficialaus paskelbimo, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad teisinės pasekmės, atsiradusius tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu, yra teisėtos.
Laikinuoju įstatymu nenustatytas perskaičiuojant sumažintų paskirtų motinystės (tėvystės) pašalpų kompensavimas ir Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje nėra nustatytas perskaičiuojant sumažintų paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų kompensavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Todėl, atsakovo nuomone, nėra teisinio pagrindo perskaičiuoti pareiškėjai sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą ir išmokėti jai nepriemoką. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėja perskaičiavimo sprendimų Nr. PR1-184 ir Nr. PR1-828 nustatyta tvarka ir terminais neapskundė. 2010 m. vasario mėnesį gavusi perskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpą, pareiškėja turėjo ir galėjo sužinoti, kad pašalpa yra mažesnė, todėl turėjo teisę kreiptis į teismą. Sumažintos pašalpos gavimas yra data, nuo kurios pradedamas skaičiuoti VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. PR1-184 apskundimo terminas, o objektyvių aplinkybių termino atnaujinimui nėra. 2010 m. liepos 22 d. sprendimas Nr. PR1-828 dėl motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo buvo įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl panaikinti šį įvykdytą sprendimą taip pat nėra teisinio pagrindo. Klaipėdos apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjos 2014 m. sausio 19 d. patikslintą skundą administracinėje byloje Nr. I-539-386/2014 priimtame 2014 m. kovo 7 d. sprendime nustatė, kad pareiškėja neginčijo VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimų dėl sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos bei atmetė kaip nepagrįstą skundo dalį, kuria buvo prašoma išmokėti motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką už 2010 m. sausio – rugpjūčio mėnesių laikotarpį.
Tenkinti reikalavimą dėl delspinigių nebūtų pagrindo net ir tuo atveju, jei būtų nustatytas pagrindas išmokinėti motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką (skolą), nes tarp VSDFV Klaipėdos skyriaus ir pareiškėjos nėra civilinių prievolinių santykių.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su pareiškėjos skundu nesutiko.
Atsiliepime (b. l. 44–48) paaiškino, kad pareiškėja dėl motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemokos 2014 m. vasario 11 d. skundu kreipėsi į Fondo valdybą, kuri 2014 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. (11.1E)I-2199 atsisakė nagrinėti skundą, nes 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. (11.1)I-8229 jau buvo išnagrinėjusi ankstesnį pareiškėjos skundą. Be to, tuo metu Klaipėdos apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjamas pareiškėjos skundas dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimo, kuriuo atsisakyta peržiūrėti sprendimus dėl perskaičiuotos motinystės (tėvystės) pašalpos ir išmokėti motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką, todėl tuo pačiu klausimu Fondo valdyba pareiškėjos skundo nenagrinėjo. Nors šiuo metu pareiškėja skundžia konkrečius motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo sprendimus, tačiau tai nekeičia esmės, nes tiek administracinėje byloje Nr. I-539/386/2014, tiek šioje byloje ginčo dalykas yra tapatus – motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoka už 2010 metų sausio – rugpjūčio mėnesius. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo klausimu jau yra priimtas ir įsiteisėjęs Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas, ši byla turi būti nutraukta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 dalies 2 punktu.
Dėl ginčo esmės paaiškino, kad pareiškėjai VSDFV Klaipėdos skyriaus perskaičiavimo sprendimais Nr. PR1-184 ir Nr. PR1-828 motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuota nuo 2010 m. sausio 1 d. ir nuo 2010 m. liepos 1 d. bei mokėta iki vaikui sukako 2 metai, t. y. iki 2010 m. rugpjūčio 21 d. Dėl sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos pareiškėja nesikreipė nei į VSDFV Klaipėdos skyrių, nei į Fondo valdybą, todėl minėti perskaičiavimo sprendimai yra galiojantys ir laikytini visiškai įvykdytais, o įvykdytų sprendimų atžvilgiu Konstitucinio Teismo nutarimai neturi atgalinio veikimo galios.
Nuostatuose nėra įtvirtinta VSDFV teritorinio skyriaus pareiga siųsti sprendimus, kuriais pašalpos yra skiriamos ar perskaičiuojamos. 2010 m. vasario (ir vėliau) ar rugpjūčio mėnesiais gavusi motinystės (tėvystės) pašalpą, pareiškėja turėjo ir galėjo žinoti, kad motinystės (tėvystės) pašalpa yra mažesnė ir turėjo teisę kreiptis dėl sumažintos pašalpos. Teismų praktikoje pripažįstama, kad skundo padavimo teismui terminas skaičiuojamas ne tik nuo skundžiamo akto įteikimo momento, bet ir nuo to momento, kai asmuo turėjo sužinoti esminius administracinio akto elementus. Matydama, kad pareiškėjai mokama motinystės (tėvystės) pašalpa dėl nežinomų priežasčių sumažėjo, ji turėjo visas galimybes kreiptis tiek į VSDFV Klaipėdos skyrių, tiek į Fondo valdybą ar teismą. Skundo pateikimo terminas gali būti atnaujintas tik išimtiniais atvejais, nustačius objektyvias, nuo asmens valios nepriklausančias aplinkybes, apribojusias jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Tokios aplinkybės kaip asmens neapsisprendimas, patiklumas ir neryžtingumas, neteisingas teisinės situacijos suvokimas, nelaikomos svarbiomis ir pateisinančiomis įstatyme nustatytų terminų praleidimą.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 15 d. sprendime pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad ginčas kilęs dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. PR1-184 ir 2010 m. liepos 22 d. sprendimo Nr. PR1-828, kuriais pareiškėjai buvo perskaičiuotas motinystės (tėvystės) pašalpos dydis, taip pat dėl Fondo valdybos 2014 m. kovo 10 d. sprendimo Nr. (11.1E)I-2014-R95-I-11738 priimto ginčas išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Pareiškėja prašė panaikinus šiuos sprendimus, priteisti jai 6 906,49 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką bei delspinigius už pavėluotai pervestas lėšas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas nustatė, kad VSDFV Klaipėdos skyrius 2008 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. SMTM-7072 (b. l. 11-12), vadovaudamasis LMSD įstatymo 3, 5, 6, 8, 10, 15, 16, 17, 18, 18(1), 18(3), 19, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 14 ir 16 straipsniais ir Nuostatų 48, 58 punktais, pareiškėjai paskyrė motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų iki vaikui sukaks dveji metai laikui nuo 2008 m. lapkričio 4 d. iki 2010 m. rugpjūčio 21 d., apskaičiuodamas pašalpą taip: 1) 404,34 x 100 % x 20,75 = 8 390,06 Lt (mokama iki vaikui sukaks 1 metai); 2) 404,34 x 85 % x 20,75 = 7 131,55 Lt (mokama iki vaikui sukaks 2 metai). Šio sprendimu pareiškėjai buvo paskirta kiekvieną mėnesį mokama 8 125,29 Lt pašalpa (neatskaičius mokesčių) kol vaikui sukaks vieneri metai bei 6 906,49 Lt pašalpa (neatskaičius mokesčių) iki vaikui sukaks dveji metai. Pareiškėjai paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. PR1-184 (b. l. 13-14) nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi bei Nuostatų 58, 74 punktais ir nuo 2010 m. sausio 1 d. Vyriausybės patvirtintu nauju einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžiu bei Sveikatos draudimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi. Sprendimu Nr. PR1-184 pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpa iki vaikui sukaks dveji metai nuo 2010 m. sausio 1 d. paskaičiuota po 5 430,41 Lt per mėnesį (su mokesčiais), o išmokėjimo suma - 4 312,53 Lt per mėnesį (atskaičius mokesčius). VSDFV Klaipėdos skyrius 2010 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. PR1-828 (b. l. 15), vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsniais bei Nuostatų 58, 74 punktais, taip pat taikydamas Vyriausybės patvirtintą nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojantį einamųjų draudžiamųjų pajamų dydį, pareiškėjai dar kartą perskaičiavo motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sukaks dveji metai ir nustatė nuo 2010 m. liepos 1 d. po 3 510 Lt per mėnesį (su mokesčiais), o išmokėtiną sumą - 2 795,40 Lt per mėnesį (atskaičius mokesčius). Pareiškėja nurodė, kad 2013 m. spalio 6 d. VSDFV Klaipėdos skyriui pateikė prašymą dėl įsiskolinimo ir nepriemokos grąžinimo. VSDFV Klaipėdos skyrius 2013 m. spalio 17 d. sprendimu atsisakė tenkinti prašymą (b. l. 16-17). Pareiškėja šį sprendimą apskundė teismui. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-539-386/2014 panaikino VSDFV Klaipėdos skyriaus 2013 m. spalio 17 d. sprendimą, o pareiškėjos skundo dalį, kuria buvo prašoma įpareigoti VSDFV Klaipėdos skyrių išmokėti pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką (skolą) už 2010 m. sausio – rugpjūčio mėnesių laikotarpį bei delspinigius, atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 26-32). Teismas šiame sprendime konstatavo, kad pareiškėja dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus perskaičiavimo sprendimų Nr. PR1-184 ir Nr. PR1-828 apskundimo nepasinaudojo ikiteismine tvarka, todėl teismas nesprendė iš esmės klausimo dėl minėtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.
Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, teismas pasisakė dėl kreipimosi į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją ir ginčo tapatumo. ABTĮ 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo praktikoje yra nurodęs, kad pagal bendrąją išankstinio administracinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituto prasmę jis yra skirtas tam, kad ta pati teisinė problema (administracinis ginčas) maksimaliai tokiomis pačiomis kaip ir administraciniame teisme sąlygomis kompetentingos institucijos būtų išnagrinėta ir išspręsta dar iki teismo. Tai reiškia, kad tokio skundo nagrinėjimo paskirtis yra ne papildomas asmens tariamai pažeistų teisių ar interesų gynimo apsunkinimas, o priešingai – papildomo mechanizmo, galinčio išspręsti paminėtą teisinę problemą, nustatymas (pvz., LVAT 2010 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-191/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013, 2014 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-51/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-196/2014).
Teismas nustatė, kad Klaipėdos apygardos administraciniame teisme nagrinėjant pareiškėjos skundą administracinėje byloje Nr. I-539-386/2014 pareiškėja iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo 2014 m. vasario 11 d. skundu kreipėsi į Fondo valdybos skyrių, prašydama panaikinti VSDFV Klaipėdos skyriaus perskaičiavimo sprendimus Nr. PR1-184, Nr. PR1-828 ir sumokėti pašalpos nepriemoką (b. l. 33). Pareiškėja minėtoje byloje buvo pareiškusi prašymą administracinę bylą sustabdyti iki Fondo valdyba išnagrinės jos skundą, tačiau teismas šio prašymo netenkino. Fondo valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjos 2014 m. vasario 11 d. skundą, 2014 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. (11.1E)I-2014-R95-I-11738 „Dėl Fondo valdybos Klaipėdos skyriaus sprendimų“ skundo netenkino (b. l. 34). Sprendime nurodė jog pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalį bei Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (2011 m. birželio 22 d. įsakymo Nr. 247 redakcija) (toliau – ir Ginčų nagrinėjimo taisyklės), 30 punktą, jeigu tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą arba tas pats viešojo administravimo subjektas yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą, skundas nenagrinėjamas. Sprendime nurodyta, kad skundą dėl motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemokos priteisimo pareiškėja buvo pateikusi 2013 m. lapkričio 6 d. ir jai buvo atsakyta Fondo valdybos 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. (11.1) I-8229. Taip pat pažymėta, kad Klaipėdos apygardos administraciniame teisme nagrinėjamas pareiškėjos skundas dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimo, kuriuo atsisakyta peržiūrėti sprendimus dėl perskaičiuotos motinystės (tėvystės) pašalpos bei nepriemokos priteisimo. Teismas vertino, kad nors Fondo valdyba 2014 m. kovo 10 d. sprendime Nr. (11.1E)I-2014-R95-I-11738 nurodė, kad pareiškėjos skundas nenagrinėjamas, tačiau šiuo sprendimu išnagrinėjo pareiškėjos skundą dėl perskaičiavimo sprendimų Nr.PR1-184, Nr. PR1-828, nes sprendime nurodė, jog Fondo valdybos pozicija išdėstyta 2013 m. gruodžio 2 d. sprendime Nr. (11.1) I-8229. Teisėjų kolegija konstatavo, kad Fondo valdyba 2014 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. (11.1E)I-2014-R95-I-11738 išnagrinėjo ikiteismine tvarka pareiškėjuos skundą dėl perskaičiavimo sprendimų, todėl pareiškėja įgijo teisę skųsti teismui minėtus VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimus.
Teismas nesutiko su trečiojo suinteresuoto asmens argumentais, esą išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-539/386/2014 ir šioje byloje ginčo dalykas yra tapatus - motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoka už 2010 metų sausio – rugpjūčio mėnesius, todėl ši byla turėtų būti nutraukta vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Teismas konstatavo, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime administracinėje byloje I-539-386/2014 nenagrinėjo ginčo dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus perskaičiavimo sprendimų Nr. PR1-184 ir Nr. PR1-828, teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi pareiškėja nebuvo pasinaudojusi išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.
Nagrinėdamas skundo reikalavimus dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. PR1-184 ir 2010 m. liepos 22 d. sprendimo panaikinimo, teismas atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimą (Valstybės žinios, 2013, Nr. 25-1222).
Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86, 74 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 158-7164) tiek, kiek jais reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 „Dėl einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų, ribinio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir ribinio valstybinės pensijos dydžių patvirtinimo“ (Žin., 2009, Nr. 158-7157) 1.1 punktas, kuriuo buvo patvirtintas einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydis – 1 170 Lt, neprieštarauja prieštaraujančiais Konstitucijai. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2013 m. kovo 8 d. Prieštaraujančia Konstitucijai pripažinta Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 9 straipsnio 1 dalies nuostata „šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. <...> motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“ tiek, kiek apima tokias paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo. Ši teisės norma VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendime PR1-184 netaikyta. Šis sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, Nuostatų 74 punktu, t.y. teisės normomis, kurios Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjos prašymą panaikinti VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. PR1-184 teismas atmetė kaip nepagrįstą.
Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 10 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos, teisė į kurias įgyta iki šio Laikinojo įstatymo įsigaliojimo iki vaikui sukaks vieni metai negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, 10 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos, teisė į kurias įgyta iki šio Laikinojo įstatymo įsigaliojimo laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų negali viršyti 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
Teismas nustatė, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. sprendimas Nr. PR1-828 buvo priimtas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 10 straipsniu, kuris Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, tačiau pareiškėja ginčą dėl šio sprendimo iškėlė po šio Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, ar Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo galia gali būti taikoma ginčo santykiams, kurie susiklostė nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 21 d. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisės aktai, kurie Konstitucinio Teismo sprendimu pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi nuo Konstitucinio Teismo sprendimo paskelbimo dienos. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Teismas akcentavo, kad teisiniai santykiai, dėl kurių kilo šis administracinis ginčas, pasibaigė 2010 m. rugpjūčio 21 d., t.y. kai baigėsi pareiškėjos teisė į pašalpą, paskirtą jos sūnaus priežiūrai iki jam sueis dveji metai. Teismas nusprendė, kad yra akivaizdu, jog nuo šios dienos pasibaigė pareiškėjos skundžiamo 2010 m. liepos 22 d. sprendimo Nr. PR1-828 galiojimas. Tai reiškia, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo prasme šis atsakovo sprendimas turi būti laikomas įvykdytu sprendimu, kuriam Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo galia negali būti taikoma (pvz., LVAT 2014 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-790/2014).
Dėl pareiškėjos teisės apskųsti atsakovo VSDFV Klaipėdos skyriaus perskaičiavimo sprendimus Nr. PR1-184 ir Nr. PR1-828 teismas pažymėjo, kad tokio pobūdžio sprendimų (VSDFV teritorinio skyriaus) apskundimo tvarka buvo ir yra nustatyta Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 37 straipsnyje, kurio 2 dalyje (2007 m. gruodžio 20 įstatymo Nr. X-1396 ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcijos) nurodyta, jog skundai Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą. Administracinių teismų praktikoje yra nuosekliai laikomasi nuostatos, kad tokio pobūdžio terminai paduoti skundą Fondo valdybai (pagal VSDĮ 37 straipsnio 1 dalį, Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija) yra skaičiuojami nuo dienos, kurią šių ir panašių periodinių išmokų gavėjas gavo pirmą sumažinto dydžio išmoką (pvz., LVAT 2014 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-790/2014). Nagrinėjamoje situacijoje tai reiškia, kad apie nuo 2008 m. lapkričio 4 d. pradėtos mokėti pašalpos dydžio sumažinimą pareiškėja galėjo (VSDĮ 37 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu turėjo) sužinoti 2010 m. vasario mėnesį (dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. PR1-184), o apie antrąjį motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimą (dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. sprendimo Nr. PR1-828) – 2010 m. rugpjūčio mėnesį t. y. kai po pašalpos sumažinimo gavo pirmą periodinę išmoką. Pareiškėja dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus perskaičiavimo sprendimų Nr. PR1-184 ir Nr. PR1-828 į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją kreipėsi tik 2014 m. vasario 11 d., t. y. ženkliai praleisdama minėtą Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą 20 darbo dienų terminą. Pareiškėja teismo posėdyje nurodė, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimai, kuriais jai buvo sumažintas motinystės (tėvystės) pašalpos dydis, jai buvo įteikti tik 2014 m. vasario mėnesį. Nors lėšos buvo pervedamos į banko sąskaitą, pareiškėja teigė nesupratusi, kad jai 2010 m. sausio ir liepos mėnesį buvo sumažinta motinystės pašalpa, kadangi sąskaitoje esantys pinigai cirkuliavo (iš šios sąskaitos buvo atsiskaitoma už įvairias paslaugas, dengiama paskola). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad objektyvi aplinkybė – pirmos sumažintos pašalpos išmokėjimo diena – yra ta reikšminga aplinkybė, su kuria sietinas momentas, kai asmuo, būdamas rūpestingas, sąžiningas ir atidus, sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo galbūt pažeistas teises bei interesus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Pareiškėjos argumentus, kad ji nesidomėjo savo sąskaita, nežinojo kokio dydžio išmoką gauną, todėl esą negalėjo sužinoti, kad jos teisės galimai yra pažeistos, teismas vertino kaip subjektyvias priežastis, kurios negali būti laikomos svarbiomis. Byloje nėra kitų duomenų, patvirtinančių faktinį ir procesinį pagrindus pripažinti šio termino praleidimo priežastis svarbiomis jo atnaujinimo prasme. Remdamasis minėtais argumentais, pareiškėjos prašymą panaikinti VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. PR1-828 teismas pripažino nepagrįstu ir jį atmetė.
Netenkinęs pareiškėjos prašymo panaikinti Perskaičiavimo sprendimus Nr. PR1-184 ir Nr. PR1-828, teismas netenkino ir kitų (išvestinių) pareiškėjos skundo reikalavimų.
III.
Pareiškėja D. L. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (b. l. prašo panaikinti 2014 m. gegužės 15 d. Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.
Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl šių priežasčių:
1.Teismas neįvertino, kad atsakovas, priimdamas 2010 m. sausio 27 d. ir 2010 m. liepos 22 d. perskaičiavimo sprendimus, nepanaikino 2008 m. lapkričio 14 d. priimto sprendimo, kuriuo nustatytas motinystės (tėvystės) pašalpos dydis visam numatytam laikotarpiui.
2. Teismas priimdamas sprendimą rėmėsi Laikinuoju įstatymu ir Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu, kurie iš esmės yra paremti Lietuvos Respublikos teisėje neegzistuojančia „ekonominės krizės“ sąvoka. Neaišku kas yra „krizė“, ką bendro turi „krizė“ su Valstybinio socialinio draudimo fondo įsipareigojimų apdraustajam asmeniui vykdymu, kaip ji taikytina. Atsižvelgdama į tai, apeliantė prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Laikinojo įstatymo atitikties Konstitucijai dėl šio įstatymo „ekonominės krizės“ sąvokos neapibrėžtumo ir valstybės laidavimo pagal Konstitucijos 52 straipsnį neužtikrinimo.
3.Apeliantės nuomone, teismas vadovavosi ydinga teismų praktika, kai toleruojama, kad Fondo valdyba– valstybės institucija, komunikaciją su apdraustuoju asmeniu vykdo per trečią privatų asmenį – banką, t.y. pilietis iš banko sąskaitos turi sužinoti ir suprasti apie jo atžvilgiu priimtus sprendimus. Tai sukuria institucijoms galimybes manipuliuoti ir piktnaudžiauti informacijos teikimu ar neteikimu piliečiams.
4. Teismas, priimdamas sprendimą, privalėjo įvertinti visus su sprendimu susijusius teisės aktus, atsižvelgti į Konstitucijos 38, 52 straipsnius.
Atsiliepimuose į pareiškėjos apeliacinį skundą atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius (b.l.91-95) ir trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba (b.l. 87-90) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimuose išdėstyti iš esmės analogiški argumentai, kaip ir atsiliepimuose į skundą pirmosios instancijos teismui.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Pareiškėja 2014 m. kovo 26 d. skundu (išsiųstas paštu 2014 m. balandžio 2 d.) kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą, prašydama panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. PR1-184 ir 2010 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. PR1-828 (toliau – ir Perskaičiavimo sprendimai), kuriais jai buvo perskaičiuota motinystės pašalpa už 2010 m. sausio 1 d. - 2010 m. rugpjūčio 21 d. laikotarpį, paskirta 2008 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. SMTM-7072 už vaiko priežiūros atostogų laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 4 d. iki 2010 m. rugpjūčio 21 d. Pareiškėja taip pat prašė panaikinti VSDFV 2014 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. (11.1E)I-2014-R95-I-11738 ir priteisti iš atsakovo 6 906,49 Lt motinystės pašalpos nepriemoką bei delspinigius.
Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo jos skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog atsakovas, priimdamas Perskaičiavimo sprendimus, nepanaikino 2008 m. lapkričio 14 d. sprendimo, kuriuo buvo nustatytas motinystės (tėvystės) pašalpos dydis visam vaiko priežiūros atostogų laikotarpiui; vadovavosi ydinga teismų praktika, kurioje toleruojama, kad apdraustasis apie Fondo valdybos priimtus sprendimus turi sužinoti iš savo sąskaitos banke duomenų. Teismas privalėjo įvertinti visus su sprendimu susijusius teisės aktus, atsižvelgti į Konstitucijos 38, 52 straipsnius, rėmėsi tik Laikinuoju įstatymu ir Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu, kurie iš esmės yra paremti Lietuvos teisėje neegzistuojančia „ekonominės krizės“ sąvoka (šiuo aspektu pareiškėja prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą išaiškinimo).
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.
Teisėjų kolegija tikrinamoje byloje nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, 2014 m. gegužės 15 d. sprendime taip pat nagrinėjo, ar pareiškėja dėl Perskaičiavimo sprendimų apskundimo teismui yra pasinaudojusi privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, ar yra praleidusi šių sprendimų apskundimo teismui terminus ir ar yra pagrindas šiuos terminus atnaujinti, ar pareiškėjos iškeltas šioje byloje ginčas nėra tapatus ginčui dėl kurio yra įsiteisėjęs Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-539-386/2014.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo dalykas šioje administracinėje byloje ir administracinėje byloje Nr. I-539-386/2014, kurioje priimtas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimas, nėra tapatus. Šie teismo argumentai iš esmės yra pagrįsti, nes pareiškėja šiose bylose kreipėsi į teismą dėl skirtingų administracinių aktų panaikinimo. Administracinėje byloje Nr. I-539-386/2014 pareiškėja prašė panaikinti VSDFV Klaipėdos skyriaus 2013 m. spalio 17 d. sprendimą Nr.(9.12) SI-60923, kurio atsakovas atsisakė išmokėti pareiškėjai pašalpos nepriemoką, ir įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus - apskaičiuoti ir sumokėti motinystės pašalpos nepriemoką ir delspinigius. Tikrinamoje byloje pareiškėja kreipėsi į teismą dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. Perskaičiavimo sprendimų ir Fondo valdybos 2014 m. kovo 10 d. sprendimo Nr. 2014-R95-I-11738 panaikinimo bei motinystės pašalpos priteisimo. Nors abiem atvejais pareiškėja reiškė reikalavimą dėl motinystės pašalpos nepriemokos grąžinimo, tačiau jį formulavo skirtingai ir kiekvienu atveju siejo su toje byloje skundžiamais aktais. Pabrėžtina, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-539-386/2014 pareiškėjos reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus (apskaičiuoti ir išmokėti motinystės pašalpos nepriemoką) atmetė nustatęs, kad nustatyti atsakovui tokį įpareigojimą nėra pagrindo, nes motinystės pašalpos perskaičiavimai buvo atlikti VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. Perskaičiavimo sprendimais, kurie yra galiojantys, jų pareiškėja neginčija, be to, dėl šių sprendimų apskundimo teismui ji nėra pasinaudojusi įstatymo nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Iš Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimo matyti, kad teismas administracinėje byloje Nr. I-539-386/2014 dėl motinystės pašalpos nepriemokos pasisakė tik procedūriniu aspektu, t.y. konstatavo, kad pareiškėja dėl jai teisines pasekmes sukeliančių Perskaičiavimo sprendimų nėra pasinaudojusi privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Taigi administracinėje byloje Nr.I-539-386/2014 įsiteisėjęs sprendimas tikrinamoje byloje negalėjo būti pagrindas taikyti ABTĮ 101 straipsnio 2 punktą ir nutraukti bylą. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas procesinės teisės normas taikė teisingai.
Įstatymų leidėjas, detalizuodamas Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintą asmens, kurio konstitucinės teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą, šios teisės realizavimą administracinių ginčų srityje įtvirtino ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau pažymėtina ir tai, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų, numatytų Administracinių bylų teisenos įstatymo 23, 24, 25, 33, 39 ir kituose straipsniuose. Vieni iš tokių procesinių teisės į teismą įgyvendinimo reikalavimų – laikytis įstatymo numatytos privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos (ABTĮ 25 straipsnis), taip pat skundo teismui pateikimo terminų (ABTĮ 33,34 straipsniai).
Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, kai pagal bylos aplinkybes kyla abejonių, ar pareiškėjas yra pasinaudojęs atitinkamai bylų kategorijai įstatymų numatyta privaloma išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, taip pat tuo atveju, kai pareiškėjas prašo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, teismas gali nagrinėti bylą iš esmės tik tuo atveju, jei nustato aplinkybes, kurios yra palankios pareiškėjui, t.y. kad pareiškėjas yra pasinaudojęs išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (ABTĮ 25 straipsnis), o skundo padavimo terminas nėra praleistas arba patenkina prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo (ABTĮ 33,34 straipsniai). Tokios išvados kyla iš ABTĮ 37, 101 ir 103 straipsnių nuostatų. ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, kad teismas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. ABTĮ 103 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad teismas skundą (prašymą) palieka nenagrinėtą jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima pasinaudoti šia tvarka, o 101 straipsnio 8 punkte įtvirtinta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti. ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktas reglamentuoja, kad teismas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti arba teismas atmeta tokį prašymą. ABTĮ 101 straipsnio 7 punkte įtvirtinta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą.
ABTĮ 25 straipsnio 1 dalis nustato, kad prieš kreipiantis į teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.
Ligos ir motinystės (tėvystės) pašalpų skyrimą reglamentuojančio Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 25 straipsnyje yra įtvirtinta bendroji nuostata, kad ginčai dėl įstatymo taikymo sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka. Taigi šis specialusis įstatymas ginčų nagrinėjimo tvarkos nenustato, o nukreipia į kitą specialųjį įstatymą – Valstybinio socialinio draudimo įstatymą, kurio 37 straipsnis reglamentuoja Fondo administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų apskundimo tvarką.
Perskaičiavimo sprendimų priėmimo metu galiojusios Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) redakcijos (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. X-1396) 37 straipsnio 1 dalis nustatė, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. To paties straipsnio 2 dalis nustatė, kad skundai Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas. Skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Skundų nagrinėjimo tvarką Fondo valdyboje nustato Fondo valdybos direktorius. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalis nustatė, kad Fondo valdyba, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Fondo valdybos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui. Šios Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatos liko nepakeistos ir pagal 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakciją, galiojusią pareiškėjai paduodant teismui 2014 m. kovo 26 d. skundą ir galiojančios šiuo metu.
Pabrėžtina, kad būtent Perskaičiavimo sprendimai sukėlė pareiškėjai pasekmes, kurias ji siekia panaikinti šioje administracinėje byloje. Administracinių teismų praktikoje dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies nuostatos taikymo yra nuosekliai laikomasi nuostatos, kad terminai paduoti skundą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai (Fondo valdybai) tokio pobūdžio bylose (dėl paskirtų periodinių išmokų) yra skaičiuojami nuo tos dienos, kurią periodinių išmokų gavėjas gavo pirmą sumažinto dydžio išmoką. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nė teigia apeliantė, šiuo aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika rėmėsi tinkamai (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis, Tesimų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis) ir sprendime pagrįstai nurodė, kad apie VSDFV Klaipėdos skyriaus 2008 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr.7072 paskirtos nuo 2008 m. lapkričio 4 d. iki 2010 m. rugpjūčio 21 d. motinystės pašalpos dydžio sumažinimą pareiškėja galėjo ir turėjo sužinoti (VSDĮ 37 straipsnio 2 dalis) atitinkamai 2010 m. vasario ir 2010 m. rugpjūčio mėnesį, kai gavo pirmas Perskaičiavimo sprendimais sumažintas pašalpas. Todėl akivaizdu, kad pareiškėja dėl Perskaičiavimo sprendimų į Fondo valdybą kreipėsi ženkliai praleidusi 20 dienų terminą paduoti skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo institucijai (VSDĮ 37 str.2 d.), o tuo pačiu ir kreiptis į teismą.
ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Kadangi specialusis Valstybinio socialinio draudimo įstatymas (šio įstatymo 37 straipsnio 4 dalis) nenustato termino per kurį Fondo valdybos priimtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka sprendimas gali būti skundžiamas teismui, paduodant skundą teismui dėl tokio sprendimo turi būti laikomasi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų. Pareiškėja 2014 m. balandžio 2 d. paduodama skundą teismui (b.l.4-9,39) prašė panaikinti Fondo valdybos 2014 m. kovo 10 d. sprendimą Nr.(11.E)I-2014-R95-I-11738. Pažymėtina, kad termino paduoti skundą dėl šio sprendimo ji nepraleido (ABTĮ 33 str.1 d.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia, kad teismine tvarka būtų panaikinti VSDFV Klaipėdos skyriaus priimti Perskaičiavimo sprendimai (2010 m. sausio 27 d. sprendimas Nr. PR1-184 ir 2010 m. liepos 22 d. sprendimas Nr. PR1-828), taip pat VSDFV 2014 m. kovo 10 d. sprendimas Nr.(11.E)I-2014-R95-I-11738 ir priteista motinystės pašalpos nepriemoka už 2010 m. liepos 1 d.- 2010 m. rugpjūčio 21 d. laikotarpį. Minėta, kad šiai bylų kategorijai įstatymų yra nustatyta privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka Fondo valdyboje (VSDĮ 37 straipsnis). Taigi klausimas į kurį turi būti atsakyta šioje byloje pirmiausia, ar pareiškėja yra pasinaudojusi privaloma įstatymo numatyta išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.
Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendime padarytomis išvadomis, kad Fondo valdyba 2014 m. kovo 10 d. sprendimu Nr.(11.E)I-2014-R95-I-11738 išnagrinėjo ikiteisminio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (VSDĮ 37 straipsnis) pareiškėjos 2014 m. vasario 11 d. skundą dėl Perskaičiavimo sprendimų ir netenkino skundo. VSDFV 2014 m. kovo 10 d. sprendime Nr.(11.E)I-2014-R95-I-11738 (b.l.34) aiškiai nurodyta, kad Fondo vadyba atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2014 m. vasario 11 d. skundą, kuriuo pareiškėja prašė panaikinti VSDFV Klaipėdos skyriaus priimtus Perskaičiavimo sprendimus, apskaičiuoti motinystės pašalpos nepriemoką ir ją sumokėti. Fondo valdyba, priimdama šį sprendimą, vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi ir Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (2011 m. birželio 22 d. įsakymo Nr.247 redakcija) 30 punktu, pagal kuriuos skundas nenagrinėjamas, jeigu Fondo valdyba arba teismas jau yra priėmę sprendimą tuo pačiu klausimu ir pareiškėjas nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti anksčiau priimtą sprendimą. 2014 m. kovo 10 d. sprendime Nr.(11.E)I-2014-R95-I-11738 nurodyta, kad Fondo valdyba jau yra išnagrinėjusi pareiškėjos 2013 m. lapkričio 6 d. skundą ir į jį atsakiusi 2013 m. gruodžio 2 d. raštu Nr.(11.1)I-8229, t.y. jau yra priėmusi sprendimą tuo pačiu klausimu.
Iš pareiškėjos 2013 m. lapkričio 6 d. skundo (b.l.114) dėl kurio priimtas VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimas Nr.(11.1)I-8229 (b.l.115-116) ir 2014 m. vasario 11 d. skundo (b.l.33) dėl kurio priimtas VSDFV 2014 m. kovo 10 d. sprendimas Nr.2014-R95-I-117738 (b.l.34) turinio matyti, kad šie skundai nėra tapatūs. 2013 m. lapkričio 6 d. skundą Fondo valdybai pareiškėja pateikė dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2013 m. spalio 17 d. sprendimo Nr.(9.12)SI-60923 (b.l.16-17), kuriuo teritorinis skyrius atsisakė tenkinti pareiškėjos 2013 m. spalio 6 d. prašymą dėl motinystės pašalpos įsiskolinimo grąžinimo. Fondo valdybos teritorinis skyrius 2013 m. spalio 17 d. rašte Nr.(9.12)SI-60923 (b.l.16-17) nurodė, kad perskaičiavimo sprendimas dėl motinystės pašalpos perskaičiavimo (2010 m. liepos 22 d. sprendimas Nr.PR1-828) už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 21 d. buvo įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo (motinystės pašalpos mokėjimas baigtas 2010 m. rugpjūčio 21 d.), todėl peržiūrėti įvykdytą sprendimą nėra pagrindo. 2013 m. lapkričio 6 d. skunde Fondo valdybai pareiškėja reiškė pretenzijas, kad teritorinis skyrius nepateikė jai sprendimų dėl motinystės pašalpos perskaičiavimo, į jos 2013 m. spalio 6 d. prašymą 2013 m. spalio 17 d. raštu Nr.(9.12)SI-60923 atsakė formaliai. Pareiškėja prašė jos 2013 m. spalio 6 d. prašymą išnagrinėti pakartotinai ir jį patenkinti. Fondo valdyba, sutikdama su VSDFV Klaipėdos skyriaus 2013 m. spalio 17 d. rašte Nr.(9.12)SI-60923 išdėstytais argumentais, 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr.(11.1)I-8229 pareiškėjos 2013 m. lapkričio 6 d. skundą atmetė. Taigi VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimas Nr.(11.1)I-8229 yra priimtas išnagrinėjus pareiškėjos skundą dėl teritorinio skyriaus 2013 m. spalio 17 d. sprendimo Nr.(9.12)SI-60923, o ne dėl Perskaičiavimo sprendimų.
Iš pareiškėjos 2014 m. vasario 11 d. skundo turinio matyti, kad pareiškėja šiuo skundu kreipėsi į Fondo valdybą būtent dėl Perskaičiavimo sprendimų panaikinimo (b.l.33). Be to, prašė apskaičiuoti ir išmokėti motinystės pašalpos nepriemoką (skolą). Taigi 2013 m. lapkričio 6 d. ir 2014 m. vasario 11 d. skundus išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai pareiškėja teikė dėl skirtingų VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimų. Šiuose skunduose kartojamas prašymas apskaičiuoti ir išmokėti motinystės pašalpos nepriemoką kiekvienu atveju buvo siejamas su prašymais panaikinti atitinkamus skundžiamus teritorinio skyriaus sprendimus. Pareiškėja 2014 m. balandžio 2 d. skunde pirmosios instancijos teismui, prašydama panaikinti Fondo valdybos 2014 m. kovo 10 d. sprendimą Nr.2014-R95-I-117738, be kita ko, teigė, kad Fondo valdyba netinkamai taikė teisės normas, šiuo sprendimu nepagrįstai atsisakė nagrinėti jos 2014 m. vasario 11 d. skundą, nes Perskaičiavimo sprendimus šiuo skundu ji Fondo valdybai apskundė pirmą kartą, o VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimas Nr.(11.1)I-8229 buvo priimtas kitu klausimu. Taigi pareiškėjos skundo argumentai patvirtina, kad ji nesutiko su tuo, jog Fondo valdyba 2014 m. kovo 10 d. sprendimu Nr.2014-R95-I-117738 jos skundą paliko nenagrinėtą.
Minėtos byloje nustatytos aplinkybės teisėjų kolegijai suteikia pagrindą išvadoms, kad, priešingai nė nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, VSDFV 2014 m. kovo 10 d. sprendimas Nr.(11.E)I-2014-R95-I-11738 negali būti vertinamas kaip pareiškėjos pasinaudojimas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, nes Fondo valdyba pagal pareiškėjos 2014 m. vasario 11 d. skundą dėl Perskaičiavimo sprendimų nėra priėmusi jokio sprendimo (nei teigiamo, nei neigiamo), t.y. šį jos skundą paliko nenagrinėtą. Pagal tikrinamos bylos aplinkybes vertintina, kad pareiškėja 2014 m. vasario 11 d. skundu yra inicijavusi išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūrą, kuri pareiškėjai 2014 m. kovo 26 d. skundu kreipiantis į teismą nebuvo atlikta. Vien tai, kad suinteresuotas asmuo kreipėsi į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, tačiau ši institucija nėra priėmusi sprendimo, kuriuo būtų išnagrinėjusi skundą iš esmės ir dėl jo priėmusi atitinkamą sprendimą (skundą patenkinusi arba jį atmetusi), ABTĮ 25 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1,2 ir 4 dalyse nustatyto teisinio reguliavimo prasme negali būti vertinama, kad asmuo yra pasinaudojęs įstatymų nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Tikrinamoje byloje tai reiškia, kad paduodama 2014 m. kovo 26 d. skundą teismui, pareiškėja nebuvo pasinaudojusi šiai bylų kategorijai nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (ABTĮ 25 str.1 d., VSDĮ 37 straipsnio 1, 2,4 dalys). Nepasinaudojimas įstatymo numatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka yra procesinė kliūtis, kuri pareiškėjai šioje byloje užkerta kelią ginčyti Perskaičiavimo sprendimus ir kreiptis dėl motinystės pašalpos nepriemokos priteisimo (ABTĮ 25 straipsnis, VSDĮ 37 straipsnio 1,2 ir 4 dalys). Atsižvelgiant į tai, kad tikrinamoje byloje nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino bylos aplinkybes dėl pareiškėjos pasinaudojimo įstatymų numatyta privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir dėl to buvo neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnis), pirmosios instancijos teismo sprendimas šia apimtimi turi būti pakeistas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos aplinkybes, kad Fondo valdyba 2014 m. kovo 10 d. sprendimu Nr.(11.1E)I-2014-R95-I-11738 atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą dėl Perskaičiavimo sprendimų ir šioje byloje tikrinamas šio atsisakymo teisėtumas, taip pat į tai, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalis suteikia ginčų nagrinėjimo ne teismo institucijai teisę atnaujinti skundo padavimo terminą, konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo išvadoms, jog pareiškėja nebegali pasinaudoti privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, t.y. kad jos 2014 m. vasario 11 d. skundu inicijuota ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra dėl Perskaičiavimo sprendimų ir motinystės pašalpos nepriemokos negali būti užbaigta. Todėl šiuo atveju yra pagrindas taikyti ABTĮ 103 straipsnio 1 punktą ir pareiškėjos skundą dėl Perskaičiavimo sprendimų bei motinystės pašalpos nepriemokos palikti nenagrinėtą. ABTĮ 103 straipsnyje nustatyta, kad pašalinius sąlygas, kurios yra pagrindas skundą (prašymą) palikti nenagrinėtą, suinteresuotas asmuo turi teisę vėl kreiptis į teismą su skundu (prašymu) bendra tvarka.
Nustačiusi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes, neteisingai taikė teisės normas dėl pareiškėjos pasinaudojimo įstatymo numatyta privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir dėl to ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis pakeičiama, teisėjų kolegija nevertina teismo sprendimo argumentų, kuriais teismas pasisakė dėl ginčo esmės. Pažymėtina tik tai, kad tuo atveju, jei pareiškėjas yra praleidęs skundo padavimo terminą ir prašo jį atnaujinti, teismas pirmiausia turi išspręsti prašymą dėl termino atnaujinimo, nes ginčas iš esmės gali būti nagrinėjamas tik tuo atveju, jei teismas patenkina pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo (ABTĮ 34 straipsnis). Nepatenkinęs prašymo atnaujinti skundo padavimo termino, teismas turi nutraukti bylą (ABTĮ 101 straipsnio 7 punktas). Tikrinamu atveju pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė procesinės teisės normas ir šiuo aspektu, t.y. pasisakė dėl ginčo esmės ir pareiškėjos skundą atmetė ir tik po to nusprendė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nustačius, kad pareiškėja dėl Perskaičiavimo sprendimų ir motinystės pašalpos nepriemokos nėra pasinaudojusi įstatymų numatyta privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir dėl to ši pareiškėjos skundo dalis paliktina nenagrinėta (ABTĮ 103 straipsnio 1 punktas), termino paduoti skundą praleidimo klausimas šiuo atveju yra antraeilis, papildomas.
Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas atmetė pareiškėjos reikalavimą dėl Fondo valdybos 2014 m. kovo 10 d. sprendimo Nr. (11.1E)I-2014-R95-I-11738 panaikinimo.
Pagal Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalį, kurios nuostatos iš esmės perkeltos į Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (2011 m. birželio 22 d. įsakymo Nr. 247 redakcija), 30 punktą, skundas nenagrinėjamas, jeigu Fondo valdyba arba teismas jau yra priėmę sprendimą tuo pačiu klausimu ir pareiškėjas nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti anksčiau priimtą sprendimą. Remiantis minėtu teisiniu reguliavimu asmens skundas gali būti nenagrinėjamas esant šių sąlygų visumai: 1)Fondo valdyba arba teismas tuo pačiu klausimu, dėl kurio pareiškėjas pateikė skundą, jau yra priėmę sprendimą; 2) pareiškėjas nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti anksčiau priimtą sprendimą.
Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, suteikiančių pagrindą išvadoms, kad Fondo valdyba dėl pareiškėjos 2014 m. vasario 11 d. skundo turėjo pagrindą taikyti minėtas teisės normas. Pirmiau minėta, kad pareiškėjos 2013 m. lapkričio 6 d. skundas ir 2014 m. vasario 11 d. skundas Fondo valdybai nėra tapatūs. 2013 m. lapkričio 6 d. skundą Fondo valdybai pareiškėja pateikė dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2013 m. spalio 17 d. sprendimo Nr.(9.12)SI-60923, o 2014 m. vasario 11 d. skundą dėl Perskaičiavimo sprendimų. Byloje nustatyta, kad pareiškėja dėl Perskaičiavimo sprendimų į Fondo valdybą 2014 m. vasario 11 d. skundu kreipėsi pirmą kartą. Nors abiejuose skunduose pareiškėja kėlė klausimą dėl motinystės pašalpos nepriemokos, tačiau šiuos skundus teikė dėl skirtingų Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimų. Pareiškėjai teisines pasekmes dėl motinystės pašalpos perskaičiavimo (sumažinimo) sukeliantys sprendimai yra Perskaičiavimo sprendimai. VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimas Nr.(11.1)I-8229 yra priimtas išnagrinėjus pareiškėjos skundą dėl teritorinio skyriaus 2013 m. spalio 17 d. sprendimo Nr.(9.12)SI-60923, o ne dėl Perskaičiavimo sprendimų. Taigi vien tai, kad Fondo valdyba 2013 m. gruodžio 2 d. sprendime Nr.(11.1)I-8229 pareiškėjos 2013 m. lapkričio 6 d. skundo argumentų kontekste pasisakė ir dėl pašalpos nepriemokos nereiškia, jog Fondo valdyba iki pareiškėjos 2014 m. vasario 11 d. skundo pateikimo buvo gavusi ir privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl Perskaičiavimo sprendimų. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad Fondo valdyba 2014 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. (11.1E)I-2014-R95-I-11738 nepagrįstai nenagrinėjo pareiškėjos 2014 m. vasario 11 d. skundo Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje ir Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 30 punkte numatytais pagrindais, nes nebuvo faktinio pagrindo taikyti šias teisės normas. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, nepagrįstai atmetė pareiškėjos skundą dėl Fondo valdybos 2014 m. kovo 10 d. sprendimo Nr. (11.1E)I-2014-R95-I-11738 panaikinimo. Todėl šia apimtimi pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas pakeičiant pirmosios instancijos sprendimą ir panaikinant minėtą Fondo valdybos sprendimą bei įpareigojant šią ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją nagrinėti pareiškėjo 2014 m. vasario 11 d. skundą ir priimti sprendimą pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio ir Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių reikalavimus. Konstatavus, kad Fondo valdyba 2014 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. (11.1E)I-2014-R95-I-11738 nepagrįstai ir neteisėtai nenagrinėjo pareiškėjos skundo, taikydama Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje ir Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 30 punktą, aplinkybė, kad pareiškėja dėl 2010 m. Perskaičiavimo sprendimų į Fondo valdybą kreipėsi 2014 m. vasario 11 d., teismui nesuteikia pagrindo netenkinti pareiškėjos skundo dėl šio sprendimo panaikinimo, nes Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalis ir Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklės suteikia Fondo valdybai teisę atnaujinti skundo padavimo terminą.
Dėl apeliantės prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą teisėjų kolegija pažymi, kad individualią administracinę bylą nagrinėjančiam teismui pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tuo atveju, jei teismui kyla pagrįstų abejonių dėl toje byloje taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai (ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis). Tokių abejonių teisėjų kolegijai šiuo atveju nekyla, todėl pagrindo inicijuoti kreipimąsi į Konstitucinį Teismą teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinamai vertino bylos aplinkybes, netinkamai taikė teisės normas, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnis) pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjos skundą patenkinant iš dalies, t.y. panaikinant Fondo valdybos 2014 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. (11.1E)I-2014-R95-I-11738 ir įpareigojant šią instituciją nagrinėti pareiškėjos 2014 vasario 11 d. skundą ir priimti dėl jo sprendimą, o likusią pareiškėjos skundo dalį palikti nenagrinėtą.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjos D. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą pakeisti.
Pareiškėjos D. L. skundą patenkinti iš dalies. Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. (11.1E)I-2014-R95-I-11738 įpareigojant šią instituciją nagrinėti pareiškėjos 2014 vasario 11 d. skundą ir priimti dėl jo sprendimą.
Pareiškėjos skundą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. PR1-184 ir 2010 m. liepos 22 d. sprendimo Nr. PR1-828 panaikinimo bei motinystės pašalpos nepriemokos priteisimo palikti nenagrinėtą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimė Baltrūnaitė
Anatolijus Baranovas
Irmantas Jarukaitis