Civilinė byla Nr. e3K-3-377-611/2019
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-14946-2018-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5; 2.6.26
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gruodžio 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Andžej Maciejevski (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomegris“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės mažosios bendrijos „Konelita“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Tomegris“ dėl nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vežėjo civilinę atsakomybę už transporto priemonės nepateikimą kroviniui vežti vežimo sutartyje nustatytu terminu, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 790 Eur nuostolių atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškinyje nurodė, kad su atsakove 2018 m. gegužės 16 d. sudarė vienkartinę krovinio pervežimo sutartį Nr. KNL00183 (toliau – Sutartis), kurioje susitarė, jog atsakovė 2018 m. gegužės 17 d. iš pasikrovimo vietos, esančios adresu: Asse srl., Via Gregorcic 43, 34170, Goricija, Italija, paims krovinį ir ne vėliau kaip iki 2018 m. gegužės 21 d. jį pristatys adresu: Žarijų g. 2, Vilnius, gavėjai UAB „GPA Logistika“. Sutartyje šalys nurodė, kad pervežimo paslaugos kaina – 110 Eur (plius PVM). Ieškovė sumokėjo atsakovei 133,10 Eur.
4. Ieškovė teigė, kad atsakovė 2018 m. gegužės 17 d. (ketvirtadienį) nepaėmė krovinio Sutartyje nurodytu pasikrovimo vietos adresu, žadėjo tai padaryti 2018 m. gegužės 18 d. (penktadienį), tačiau, ieškovei 2018 m. gegužės 18 d. susisiekus su atsakove dėl krovinio paėmimo, nurodė, jog krovinį galės paimti tik kitą savaitę. Ieškovė, siekdama užtikrinti savo įsipareigojimus ne vėliau kaip iki 2018 m. gegužės 21 d. pristatyti krovinį jo gavėjai, tą pačią dieną (penktadienį) po pietų (14.36 val.) kreipėsi į kitą vežėją dėl krovinio paėmimo. Kadangi krovinį reikėjo paimti tą pačią dieną ir pristatyti skubiai, tai pigiausiai pervežti krovinį sutikusiai vežėjai UAB „Arans Freight“ ieškovė sumokėjo 900 Eur pervežimo kainą. Dėl netinkamo atsakovės prisiimtų įsipareigojimų vykdymo ieškovė patyrė 790 Eur dydžio nuostolius (UAB „Arans Freight“ sumokėta kaina – 110 Eur atsakovės grąžinta suma), jų atlyginimą prašė priteisti iš atsakovės.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 14 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės 790 Eur nuostolių atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
6. Kauno apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 19 d. galutiniu sprendimu Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 14 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
7. Teismas nurodė, kad pagal Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – ir CMR konvencija, Konvencija) 17 straipsnio 1 punktą vežėjas yra atsakingas už prekių praradimą ar sužalojimą, atsiradusį nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo gavėjui momento. Krovinio priėmimo vežti momentas siejamas su CMR konvencijos 9 straipsnio 1 punkte nustatyta taisykle, kad važtaraštis yra prima facie (tiesioginis) įrodymas, jog krovinys perėjo vežėjo žinion, iki tol, kol bus įrodyta priešingai. Iki krovinio priėmimo vežti susiklostę santykiai turi būti kvalifikuojami autonomiškai, t. y. CMR konvencijai tokių santykių nereglamentuojant, turi būti sprendžiama dėl taikytinos nacionalinės teisės bei tų santykių dalyvių tarpusavio prievolių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2012). Kadangi ginčo atveju krovinys nebuvo paimtas vežti, važtaraštis neišrašytas, tai teismas sprendė, kad nagrinėjant ginčą taikytinos ne CMR konvencijos, bet Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos.
8. Teismas nustatė, kad šalys susitarė, jog atsakovė 2018 m. gegužės 17 d. iš Italijos paims ieškovės krovinį ir ne vėliau kaip iki 2018 m. gegužės 21 d. pristatys jį į paskirties vietą Vilniuje, tačiau nei gegužės 17 d., nei gegužės 18 d. krovinio nepaėmė, informavo ieškovę, jog krovinį paims kitą savaitę. Šių aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad atsakovė laiku neįvykdė savo įsipareigojimų, t. y. sutartą dieną krovinio nepaėmė; ši aplinkybė lėmė faktą, kad krovinys nebus pristatytas laiku. Teismas pažymėjo, kad 2018 m. gegužės 18 d. buvo penktadienis, o 2018 m. gegužės 21 d. (sutarta krovinio pristatymo diena) – pirmadienis, todėl atsakovė, nurodžiusi, kad krovinį paims kitą savaitę, kuri prasideda gegužės 21 d., neturėjo jokių galimybių tą pačią dieną iš Italijos pristatyti krovinio į Lietuvą.
9. Teismas sprendė, kad ieškovė Sutartį nutraukė dėl svarbių priežasčių, nes atsakovės padarytas pažeidimas buvo esminis (CK 6.217, 6.219 straipsniai), dėl kurio buvo neįmanoma įvykdyti Sutarties ir pasiekti tikslo, dėl kurio ji buvo sudaryta, t. y. laiku pristatyti krovinio į paskirties vietą.
10. Atsakovės argumentus, kad ieškovė turėjo laukti 24 valandas galimai vėluojančio krovinio paėmimo, įspėti atsakovę apie Sutarties nutraukimą, suteikti papildomą terminą prievolei įvykdyti, teismas pripažino nepagrįstais, nurodė, kad, atlikusi tokius veiksmus ir neužtikrinusi, jog kitas vežėjas krovinį pristatytų laiku, ieškovė būtų ne tik patyrusi papildomų nuostolių, bet ir sugadinusi savo reputaciją. Teismas vertino, kad pervežimo paslaugas teikianti įmonė yra verslo subjektas, turi gebėti pati savarankiškai įvertinti sutarties nevykdymo pasekmes bei už jas atsakyti.
11. Teismas nustatė, kad ieškovė už skubų pervežimą kitai vežėjai UAB „Arans Freight“ sumokėjo 900 Eur. Kadangi šis užsakymas buvo atliktas 2018 m. gegužės 18 d. dėl krovinio pristatymo 2018 m. gegužės 21 d. iš Italijos į Lietuvą sausumos transportu, t. y. užsakymas buvo skubus ir UAB „Arans Freight“ galėjo nustatyti daug aukštesnę nei paprastai kainą, tai teismas atmetė atsakovės argumentus, kad ši pervežimo kaina buvo per aukšta, pažymėjo, jog atsakovė nepateikė įrodymų, kad toks skubus užsakymas galėjo būti atliktas pigiau.
12. Teismas konstatavo, kad ieškovė pagrindė patirtų nuostolių dydį ir įrodė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniai, 6.256 straipsnio 4 dalis), todėl 2018 m. rugsėjo 14 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis, 430 straipsnio 6 dalis).
13. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2019 m. kovo 26 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 19 d. galutinį sprendimą paliko nepakeistą; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
14. Teismas nurodė, kad ieškovės ir atsakovės susirašinėjimas elektroniniais laiškais patvirtina, jog atsakovė krovinio nepaėmė, važtaraščio neišrašė, nurodė, jog krovinį paims tik kitą savaitę, tačiau konkrečiai neįvardijo kada. Faktą, kad atsakovė krovinio nepaėmė, taip pat patvirtino ieškovės ir UAB „Arans Freight“ 2018 m. gegužės 18 d. sudaryta vienkartinė krovinio pervežimo sutartis. Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog ginčui taikomos ne CMR konvencijos, bet CK nuostatos. Atsakovės nurodomos CMR konvencijos normos, reglamentuojančios ribotą vežėjo atsakomybę už vėlavimą pristatyti krovinį, teismo vertinimu, galėtų būti taikomos tik tada, jeigu atsakovė būtų faktiškai priėmusi krovinį vežti.
15. Apeliacinės instancijos teismas pritarė šios nutarties 8 punkte nurodytoms pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, konstatavo, kad ieškovė, siekdama įvykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus, turėjo pagrindą dėl svarbių priežasčių (esminio sutarties pažeidimo) nutraukti su atsakove sudarytą Sutartį ir samdyti kitą vežėją.
16. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad iš jos negali būti reikalaujama protingai numatyti itin didelius, neįprastus nuostolius, kai įstatymai, sutartis ir ieškovės veiksmai nepateikė užuominų apie tokių nuostolių galimybę. Kadangi atsakovė yra pervežimo paslaugas teikianti įmonė, verslo subjektas, tai teismas sprendė, kad ji turi gebėti savarankiškai numatyti sutarties neįvykdymo pasekmes, juolab kad šią veiklą vykdo ne vienerius metus, yra šios srities profesionalė. Atsakovei turėjo būti suprantama, kad, jai neįvykdžius Sutarties, ieškovė patirs nuostolių dėl savo prisiimtų įsipareigojimų neįvykdymo. Nepaisant to, ar sutartyje būtų nurodyta apie nuostolių dydį, turi būti stengiamasi sutartinius įsipareigojimus įvykdyti ir bandyti išvengti bet kokių nuostolių.
17. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė krovinio pervežimą derino ne tik su UAB „Arans Freight“, bet ir su „Internova LT“, ši krovinį siūlė pervežti už 980 Eur. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė atsakovės argumentus, kad ieškovė neieškojo pigesnių, mažesnius nuostolius sukeliančių variantų, nurodė, jog atsakovė, teigdama, kad buvo galima rasti pigesnių krovinio pervežimo variantų, tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, neieškojo kito vežėjo, kuris už ją būtų įvykdęs įsipareigojimus ieškovei.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
18. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 19 d. galutinį sprendimą; priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Ginčą sprendę teismai nepagrįstai netaikė CMR konvencijos nuostatų. Byloje nėra ginčo, kad šalys buvo sudariusios tarptautinio krovinių vežimo kelių transportu už atlyginimą sutartį (CMR konvencijos 1 straipsnis). Vežimo sutartis laikoma sudaryta ne nuo krovinio pakrovimo, o nuo susitarimo sudarymo momento; nuo šio momento galioja tiek vežėjo pareiga laiku atvykti į pakrovimo vietą, tiek pareiga laiku pristatyti krovinį. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl vežėjo pareigos pristatyti krovinį sutartu laiku vykdymo, todėl turėjo būti taikoma šį klausimą reglamentuojanti CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalis. Pavėluotas transporto priemonės pateikimas pakrauti ginčo atveju buvo svarbus tik tiek, kiek galėjo lemti pavėluotą krovinio pristatymą. Ieškovė, samdydama kitą vežėją už daug didesnę kainą, siekė išvengti ne su pakrovimu susijusių nuostolių, bet pristatymo vėlavimo. Dėl to atsakovės atsakomybė turėjo būti ribojama CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalyje nustatytu frachto dydžiu. Teismai iš esmės teisingai kvalifikavo ginčo esmę, tačiau nepagrįstai netaikė CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalies nuostatų ir atsakovės atsakomybės neapribojo sutarto vežimo užmokesčio dydžiu.
18.2. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kurioje, vertinant sąsajas tarp vėlavimo į pakrovimo vietą ar transporto priemonės nepateikimo pakrauti ir vėlavimo pristatyti krovinį, buvo taikomos CMR konvencijos nuostatos. Teismas konstatavo, kad CMR konvencijos reglamentuojama vežėjo atsakomybė už krovinio pristatymą ne laiku suponuoja išvadą, jog pavėluotas transporto priemonės pateikimas savaime reikšmingas tiek, kiek pavėluota pristatyti krovinį; netesybų už pavėluotą transporto priemonių pateikimą taikymas gali lemti CMR konvencijoje nenustatytą dvigubą atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2009). Konvencijoje atskirai nėra išskirtas nuostolių atlyginimo reglamentavimas, kai vietoj sutarties neįvykdžiusio vežėjo pasitelkiamas kitas vežėjas, kuris nors ir pavėluotai, nei turėjo būti pirmojo vežėjo pristatytas krovinys, perveža krovinį, o jam užmokestį už pervežimą sumoka užsakymą perdavęs krovinio siuntėjas, kuris prašo pripažinti šį užmokestį nuostoliais, atsiradusiais dėl pirmojo vežėjo sutarties neįvykdymo; tokioje situacijoje taikytina CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalies taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2012).
18.3. Teismai šioje byloje rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2012, nors ji priimta byloje, nepanašioje į nagrinėjamą bylą (joje spręstas ginčas dėl paslėptų krovinio defektų, dėl kurių vežimo metu kilo gaisras, pasisakyta dėl vežėjo pareigos pakrauti krovinį bei jį apžiūrėti (CMR konvencijos 8 straipsnio 1 dalis). Kadangi bylų faktinės aplinkybės skiriasi, tai nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2012 pateikti išaiškinimai nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikomi.
18.4. Teismai nepagrįstai CMR konvencijos taikymą siejo su CMR važtaraščio surašymu. CMR konvencijos 4 straipsnyje nustatyta, kad važtaraščio pametimas, nebuvimas, neteisingas užpildymas neturi įtakos vežimo sutarčiai ar jos veikimui; CMR konvencijos 1 straipsnio 1 dalyje konvencijos taikymas siejamas ne su krovinio pakrovimu, bet su sutarties pasirašymu. Kadangi byloje nekilo ginčo dėl to, kad šalys buvo sudariusios tarptautinio vežimo sutartį, kuri yra konsensualinė (įsigalioja nuo susitarimo momento), tai nustačius, jog vėlavimas į pakrovimo vietą buvo svarbus tik tiek, kiek nulėmė pavėluotą krovinio pristatymą, ginčas turėjo būti sprendžiamas pagal CMR konvencijos nuostatas, nepriklausomai nuo to, kad važtaraštis atsakovei nebuvo pateiktas pasirašyti.
18.5. Konstatuodami, kad atsakovė yra verslininkė ir tai teikia pagrindą daryti išvadą, jog ji numatys bet kokias, neribotas sutarties nevykdymo pasekmes bei už jas atsakys, teismai netinkamai taikė CK 6.258 straipsnio 4 dalį, pagal kurią verslininkas atsako tik už tuos nuostolius, kuriuos galėjo protingai numatyti sutarties neįvykdymo metu kaip protingą pasekmę. Ši norma taikoma tik verslininkų atsakomybės atvejams, todėl vien verslininko statusas pats savaime negali reikšti, kad asmuo numatė bet kokius, neribotus, neprotingai didelius nuostolius. Kiekvienu atveju verslininko protingo nuostolių numatymo faktas turi būti įvertintas atsižvelgus į konkrečias aplinkybes. Šioje byloje tai nebuvo padaryta.
18.6. Įrodinėdama, kad negalėjo protingai numatyti 8 kartus didesnės vežimo kainos ir atitinkamo dydžio nuostolių, atsakovė nurodė, jog jai buvo žinoma, kad vėlavimas pristatyti krovinį galėjo lemti ne didesnius nei 110 Eur dydžio nuostolius (CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalis); ieškovės parengtoje Sutartyje buvo nustatyta 50 Eur už kiekvieną pavėluotą dieną atvykti į pakrovimo vietą bauda ir tik 22 Eur bauda Sutarties nutraukimo (transporto priemonės nepateikimo kroviniui pakrauti) atveju; ieškovė nesiekė susitarti dėl didesnės vežėjo atsakomybės pagal CMR konvencijos 24 ir 26 straipsnius ir jokia kita forma neinformavo atsakovės apie ypatingą suinteresuotumą, kad krovinys būtų pristatytas konkrečią nurodytą dieną. Net ir laikantis ieškovės pozicijos, kad vėlavimo atvykti į pakrovimo vietą atveju taikytinos nacionalinės teisės nuostatos, atsakomybės už vežimo terminų laikymąsi klausimą reglamentuojančio Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 47 straipsnyje yra nustatyta, jog vežėjas atlygina nuostolius tik tais atvejais, kai sutartyje nebuvo nustatytos netesybos. Kadangi Sutartyje buvo nurodyti konkretūs netesybų dydžiai, tai atsakovė galėjo protingai tikėtis, kad jos atsakomybė ribojama šiais dydžiais.
18.7. Teisės aktai įpareigoja šalis prievoles vykdyti protingai, sąžiningai, bendradarbiaujant ir kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu (CK 6.38, 6.200 straipsniai), todėl skuboti, protingo pagrindo neturintys kontrahento (ieškovės) veiksmai, siekis nubausti ar pamokyti sutarties neįvykdžiusią šalį (atsakovę), kuri sąžiningai informavo apie susiklosčiusią situaciją, t. y. kad negalės pateikti transporto priemonės (ją nulėmė kitų krovinių siuntėjų veiksmai kraunant dalinius krovinius), teismo neturėtų būti ginami.
18.8. Ieškovė turėjo pareigą įrodyti, kad kito vežėjo samdymas už 8 kartus didesnę kainą buvo pagrįstas ir būtinas, tačiau į bylą nepateikė jokių įrodymų, kada ginčo krovinys buvo išgabentas galutiniam gavėjui Rusijoje, kokią realią reikšmę turėjo krovinio pristatymas 2018 m. gegužės 21 d. Teismai taip pat neatsižvelgė į aplinkybę, kad vežėjai UAB „Arans freight“ ieškovė pratęsė krovinio pristatymo terminą iki 2018 m. gegužės 22 d., kas patvirtina, kad krovinys galėjo būti pristatytas ir vėliau. Kreditorius, kuris elgėsi nesąžiningai, pats laikomas prisidėjusiu prie žalos atsiradimo, todėl pagal CK 6.259 straipsnį skolininko atsakomybė turi būti atitinkamai mažinama arba jis turi būti atleistas nuo atsakomybės.
19. Ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
19.1. Atsakovė netinkamai nurodo šalių ginčo esmę. Jis kilo ne dėl to, kad atsakovė vėlavo pristatyti krovinį, o dėl to, kad atsakovė Sutartyje nurodytu terminu nepateikė transporto priemonės kroviniui vežti, t. y. nepaėmė krovinio ir nepradėjo vykdyti Sutarties. Tai patvirtina, kad ginčui nėra pagrindo taikyti CMR konvencijos, įskaitant jos 23 straipsnio 5 dalį, nuostatų, kurios šių klausimų nereglamentuoja. Teismų praktikoje yra konstatuota, kad CMR konvencija nereglamentuoja vežėjo atsakomybės už transporto priemonės nepateikimą klausimų; ginčai dėl transporto priemonės nepateikimo sutartą datą ir laiku turi būti sprendžiami pagal nacionalinius įstatymus (Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-888-275/2012); vežėjo atsakomybė pagal CMR konvenciją prasideda nuo to momento, kai krovinys yra priimtas vežti, tačiau ne kitais tikslais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127-378/2015; kt.); CMR konvencijoje nėra sureguliuoti tokie klausimai kaip vežėjo atsakomybė už transporto priemonės nepateikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-28/2013; kt.).
19.2. Atsakovė remiasi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais civilinėse bylose, kuriose buvo spręsti vežėjo atsakomybės pagal CMR konvenciją jam pavėlavus pristatyti krovinį laiku (Nr. 3K-3-213/2009) ir krovinio pervežimo užmokesčio įskaitymo į nuostolius, patirtus dėl krovinio pavėluoto pristatymo (Nr. 3K-3-547/2012), klausimai. Kadangi atsakovė nepaėmė krovinio vežti (nepateikė transporto priemonės) ir atsisakė vykdyti Sutartį, jos nurodyta teismų praktika, suformuota skirtingo pobūdžio civilinėse bylose (kur krovinį paėmė ir pavėluotai pristatė tas pats vežėjas), šioje byloje negali būti taikoma.
19.3. Aplinkybę, kad CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalis ginčui netaikytina, patvirtina ne tik šios nutarties 19.1 punkte nurodyti teismų išaiškinimai, bet ir CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalies lingvistinis (pažodinis) aiškinimas – nurodytoje normoje įtvirtinta, kad vežėjo kompensuotini nuostoliai ribojami tuo atveju, kai krovinio pristatymo terminas viršijamas. Tai reiškia, kad jei vežėjas krovinio nepaima ir nepradeda vežti, jo atsakomybės ribojimas netaikomas.
19.4. Jei kasacinis teismas spręstų, kad byloje taikytina CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalis, tai turėtų būti taikomas ir CMR konvencijos 29 straipsnis, pagal kurį vežėjas negali vadovautis šios Konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų arba kurios įrodinėjimo naštą perkeltų kitai pusei, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2013 pateiktus išaiškinimus dėl nurodytos normos taikymo konstatuotinas atsakovės didelis neatsargumas (kaltė), kuris pasireiškė jai nebūnant maksimaliai atidžiai ir rūpestingai bei nesiimant tinkamų ir būtinų veiksmų laiku paimti krovinį (atsakovė nepakankamai kontroliavo Sutarties vykdymą, nesiėmė jokių veiksmų, galinčių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti).
19.5. Ieškovė turėjo teisę nutraukti Sutartį, nes atsakovė pažeidė ne tik joje nurodytus transporto priemonės, reikalingos kroviniui vežti, pateikimo ir krovinio pakrovimo terminus, bet ir CK 6.814 straipsnio 1 dalies nuostatas. Vežimo teisiniuose santykiuose tiek krovinio paėmimo, tiek krovinio pristatymo terminas turi esminę reikšmę, jų nesilaikymas gali lemti ir praktikoje lemia itin didelius neigiamus finansinius nuostolius krovinio siuntėjui.
19.6. Atsakovės argumentai, kad ieškovė su ja nebendradarbiavo ir Sutartį nutraukė skubotai, nepagrįsti. CK 6.219 straipsnyje įtvirtintas reguliavimas leidžia sutartį nutraukti net tuo atveju, jei esminis sutarties pažeidimas dar neįvyko, bet iš faktinių aplinkybių akivaizdu, kad tai atsitiks. Ieškovė turėjo teisėtą pagrindą nutraukti Sutartį nedelsdama, nes egzistavo visos CK 6.219 straipsnio taikymo sąlygos – tarp šalių buvo sudaryta vienkartinė krovinio pervežimo sutartis, ji 2018 m. gegužės 18 d. galiojo ir nebuvo nutraukta ar pasibaigusi; būsimas Sutarties pažeidimas buvo akivaizdus (atsakovė aiškiai nurodė, kad Sutartį pradės vykdyti tik kitą savaitę, t. y. suėjus visiems nustatytiems terminams, nesiėmė veiksmų dėl skubaus krovinio pristatymo laiku); Sutarties pažeidimas buvo esminis.
19.7. Ieškovė įrodė visas atsakovės sutartinei civilinei atsakomybei kilti būtinas civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus (Sutarties nuostatų pažeidimą, jos neįvykdymą, CK 6.814 straipsnio 1 dalies pažeidimą), žalą (kainų skirtumą tarp Sutartyje nurodytos vežimo kainos ir kitam vežėjui, kuris buvo pasamdytas atsakovei laiku nepaėmus krovinio, ieškovės sumokėtos krovinio pervežimo kainos), atsakovės neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos priežastinį ryšį, atsakovės kaltę (netinkamą krovinio gabenimo organizavimą ir vykdymą, pakrovimų nesukontroliavimą).
19.8. Teismai pagrįstai rėmėsi aplinkybe, kad atsakovė yra daugiau kaip 16 metų veiklą vežimo srityje vykdanti verslininkė, ji patvirtina, jog atsakovė turi pakankamai žinių ir patirties, kuri leistų numatyti nuostolių už skubaus krovinio nepervežimą atsiradimą. Skolininkas, būdamas verslininkas, turi žinoti rinkos kainas, numatyti, kad, pavyzdžiui, nepaėmus krovinio ir nepradėjus vykdyti sutarties, kreditorius bus priverstas vežimo paslaugas pirkti už didesnę kainą. Aplinkybę, kad atsakovė galėjo numatyti atitinkamų nuostolių atsiradimą, patvirtina ir Sutarties 6 punktas, kuriame nurodyta, jog vežėjas privalo atlyginti visą užsakovo patirtą žalą, kuri kilo dėl tyčinių vežėjo veiksmų ar didelio neatsargumo, taip pat Sutarties 9 punktas, pagal kurį vežėjui už pavėluotą transporto priemonės pristatymą į pasikrovimo vietos yra nustatyta 50 Eur už vieną dieną bauda, o jei užsakovas įrodo, kad dėl vežėjo pavėlavimo į pasikrovimo vietą yra patirti didesni nuostoliai nei nurodyta bauda, vežėjas privalo šiuos nuostolius atlyginti. Ieškovės patirti nuostoliai nelaikytini itin specifiniais, kurių protingas verslininkas negalėtų prognozuoti.
19.9. Pareiga įrodyti, kad atsakovė (verslininkė) nenumatė ir negalėjo numatyti tam tikrų ieškovės nuostolių, tenka atsakovei (CPK 178 straipsnis), tačiau ji nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad negalėjo numatyti patirsimų nuostolių. Ieškovė, priešingai, pateikė duomenis, kad, atsižvelgiant į aplinkybes, kurioms esant buvo kreiptasi dėl pervežimo, krovinys buvo pervežtas už rinkos kainą. Atsakovė, teigdama, kad krovinį buvo galima pervežti pigiau, jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl jos deklaratyvūs teiginiai nepripažintini pagrindžiančiais skundžiamų teismų procesinių sprendimų neteisėtumą.
19.10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-397-969/2015 yra konstatuota, kad CK 6.258 straipsnio 4 dalyje nustatytas įmonės (verslininko) atsakomybės apribojimas numatomais nuostoliais sietinas su CK 6.256 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta įmonės (verslininko) atsakomybe be kaltės, taip siekiant apibrėžti atsakomybės ribas, tačiau, konstatavus tyčią ar didelį neatsargumą, šis skolininko atsakomybės apribojimas nebetenka teisėto pagrindo ir gali reikšti kreditoriaus teisių pažeidimą. Byloje teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Sutartis buvo nutraukta ir nuostoliai kilo išimtinai dėl atsakovės kaltės, šalių susirašinėjimas įrodo, jog ieškovė informavo atsakovę apie savo suinteresuotumą, kad krovinys būtų pristatytas nurodytu laiku (net ir to nepadariusi atsakovė neatleidžiama nuo pareigos vykdyti Sutartį joje nustatytais terminais; tiek krovinio paėmimas, tiek jo pristatymas laiku – esminės vežimo sutarties sąlygos), o atsakovė vengė pranešti apie tai, kad nesugebės laiku pristatyti transporto priemonės pakrauti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl CMR konvencijos taikymo apimties tarptautinio pervežimo sutarčiai
20. Vežimo sutartiniai teisiniai santykiai yra reglamentuoti CK šeštosios knygos IV dalies XL skyriaus normomis (6.807–6.823 straipsniai). CK 6.808 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta vežimo sutarties samprata, šioje normoje nurodyta, kad pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį.
21. Pažymėtina, jog tais atvejais, jeigu krovinio vežimo teisiniams santykiams būdingi tokie požymiai, kad, pirma, krovinys vežamas kelių transporto priemone už užmokestį, antra, krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose, trečia, krovinio išsiuntimo ir (ar) gavimo valstybės yra CMR konvencijos narės, vežimo sutarties šalių tarpusavio teisių ir pareigų, be to, ir atsakomybės, klausimams spręsti taikytinas specialusis tarptautinės teisės aktas – CMR konvencija (Konvencijos 1 straipsnio 1 punktas).
22. CMR konvencijai būdingas griežto reguliavimo efektas, t. y. laikoma, kad klausimai, patenkantys į šios tarptautinės sutarties reglamentavimo sritį, inter alia (be kita ko), vežimo sutarties šalių civilinė atsakomybė, yra išsamiai sureguliuoti ir nėra galimi jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo. Toks aptariamoje konvencijoje nustatyto teisinio reguliavimo pobūdis suponuoja nacionalinės teisės subsidiarumą klausimams, susijusiems su tarptautinio pervežimo teisiniais santykiais, spręsti – nacionalinės teisės normos taikomos tik tiek, kiek atitinkamas teisės klausimas nėra tiesiogiai sureguliuotas CMR konvencijos nuostatomis. Tokie šios konvencijos taikymo bendriausi ypatumai yra išskirti kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2009; kt.).
23. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad tiek, kiek susiję su tarptautinio vežimo sutarties šalių civiline atsakomybe, išsamus teisinis reglamentavimas pasireiškia ir atsakomybės sąlygų, ir atsakomybės ribų požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2008; 2019 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-262-969/2019, 27 punktas).
24. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad vežėjo atsakomybė pagal CMR konvenciją prasideda nuo to momento, kai krovinys yra priimtas vežti, tačiau ne kitais tikslais (pvz., pateikus automobilį kroviniui pakuoti, saugoti prieš pervežant ir panašiai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2008; 2015 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-127-378/2015). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CMR konvencijos nuostatos nereguliuoja visų iš vežimo sutarties kylančių teisinių santykių: pagrindiniai klausimai, reglamentuojami šia konvencija, yra susiję su transportavimo dokumentais ir vežėjo atsakomybe už krovinio praradimą ar nuostolio kroviniui sukėlimą, taip pat ir už pavėluotą krovinio pristatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-28/2013).
25. Kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad krovinių pervežimo tarptautiniais maršrutais sutartis – konsensualinė, nes pripažįstama, jog ji sudaryta sutarties šalims pasiekus susitarimą dėl esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 1, 2 dalys, 6.808 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175-706/2015). Pagal CMR konvencijos 4 straipsnį važtaraštis yra krovinio vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas. Važtaraščio nebuvimas, pametimas ar neteisingas užpildymas neturi įtakos nei sutarčiai, nei sutarties veikimui. Pagal CMR konvencijos 9 straipsnio 1 dalį važtaraštis be vežimo sutarties sudarymo patvirtinimo taip pat yra įrodymas, kad krovinys vežėjo dispozicijon yra perėjęs iki tol, kol bus įrodyta priešingai.
26. Taigi, apibendrinant aptartus motyvus, darytina išvada, kad jeigu krovinio vežimo sutartis atitinka šios nutarties 21 punkte nurodytas sąlygas, jai taikytina CMR konvencija, tačiau Konvencija taikoma tik joje tiesiogiai sureglamentuotiems vežimo teisinių santykių klausimams, o į CMR konvencijos tiesioginį reguliavimą nepatenkantiems klausimams taikytinos nacionalinės teisės normos. Tokiam CMR konvencijos taikymo aiškinimui neturi įtakos tarptautinio vežimo sutarties sudarymo momentas.
27. CMR konvencijos IV skyrius reglamentuoja vežėjo atsakomybės atvejus ir apimtį. Konvencijos 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai krovinio pristatymo terminas viršijamas ir pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo įrodo, kad dėl to padaryta žala, vežėjas privalo kompensuoti nuostolius, kurie neturi būti didesni kaip užmokestis už vežimą. Taigi, minėta norma nustato vežėjo atsakomybę už pavėluotą krovinio pristatymą, tačiau nė viena CMR konvencijos norma tiesiogiai nenustato vežėjo atsakomybės už transporto priemonės nepateikimą pakrauti.
28. Teisėjų kolegija, remdamasi aptartais motyvais, atsižvelgdama į tai, kad CMR konvencijai būdingas griežto reguliavimo efektas, ši Konvencija yra išsami ir negali būti aiškinama pernelyg plačiai, be to, negali būti pagal analogiją taikoma teisinėms situacijoms, tiesiogiai nenustatytoms Konvencijoje, remdamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja tokią teisės aiškinimo taisyklę: CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalies norma negali būti taikoma tuo atveju, kai vežėjas nepateikė transporto priemonės pakrauti, nes tokia teisinė situacija nepatenka į Konvencijos reguliavimo sritį.
29. Vadovaujantis nurodytu išaiškinimu, nagrinėjamos bylos atveju, nepaisant to, kad šalių sudaryta 2018 m. gegužės 16 d. vienkartinė krovinio pervežimo sutartis atitinka CMR konvencijos 1 straipsnyje nurodytas sąlygas ir laikoma sudaryta nuo jos pasirašymo momento, pripažintina, jog, atsakovei nepateikus transporto priemonės šalių sutartu laiku į pakrovimo vietą ir ieškovei dėl to nutraukus sutartį, atsakovės atsakomybei dėl transporto priemonės nepateikimo pakrauti CMR konvencija netaikytina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai netaikė CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalies normos.
30. Nors atsakovės kasacinio skundo argumentas, kad pavėluotas transporto priemonės pateikimas pakrauti svarbus tiek, kiek galėjo nulemti pavėluotą krovinio pristatymą, iš esmės yra teisingas, tačiau jis aktualus tik tuo atveju, kai transporto priemonė, nors ir pavėluotai, pateikiama pakrauti. Nagrinėjamos bylos atveju atsakovė transporto priemonės ieškovei nepateikė.
31. Atsakovės kasaciniame skunde minima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2009 ir joje esantys išaiškinimai netaikytini nagrinėjamoje byloje, kadangi bylų faktinės aplinkybės skiriasi iš esmės. Minėtoje byloje, nors ir pavėluotai, transporto priemonė pakrauti buvo pateikta. Atsakovės kasaciniame skunde minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2012 tiesiogiai nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalies taikymo vežėjo atsakomybei už transporto priemonės nepateikimą pakrauti, koks yra keliamas šioje byloje, todėl atsakovės nurodytoje nutartyje esantys išaiškinimai netaikytini nagrinėjamoje byloje.
32. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-21-915/2015; kt.).
Dėl verslininko atsakomybės be kaltės apimties pagal CK 6.258 straipsnį
33. CK 6.256 straipsnio 4 dalis nustato, kad kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jeigu neįrodo, jog prievolės neįvykdė ar netinkamai įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Taigi, verslininkui už sutartinės prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą taikoma atsakomybė be kaltės. Tokiu atveju kreditorius turi įrodyti tik tris atsakomybei taikyti būtinas sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.246–6.247 ir 6.249 straipsniai).
34. Kadangi verslininkui taikoma atsakomybė be kaltės, todėl CK 6.258 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtintas tokios verslininko atsakomybės be kaltės ribojimas. Pagal minėtą normą, neįvykdžiusi prievolės įmonė (verslininkas) atsako tik už tuos nuostolius, kuriuos ji numatė ar galėjo protingai numatyti sutarties sudarymo metu kaip tikėtiną prievolės neįvykdymo pasekmę. Ši norma įtvirtina vadinamąją nuostolių numatymo doktriną. Kadangi verslininkui taikoma atsakomybė be kaltės, tai minėta doktrina skirta griežtos atsakomybės poveikiui sušvelninti ir protingai verslininko atsakomybei riboti, kad ji neprarastų kompensacinio pobūdžio. Dėl to nurodytos CK 6.256 straipsnio 4 dalies ir 6.258 straipsnio 4 dalies normos visuomet taikomos kartu, t. y. verslininkas atsako be kaltės tik už tokio dydžio nuostolius, kuriuos jis galėjo protingai numatyti. Kitoks aiškinimas paneigtų civilinės atsakomybės kompensacinį pobūdį ir sudarytų prielaidas kreditoriui nepagrįstai praturtėti skolininko sąskaita.
35. Pažymėtina, kad priežastinis ryšys sutartinės verslininko civilinės atsakomybės atveju turi atitikti nuostolių numatymo kriterijų (CK 6.258 straipsnio 4 dalis). Šis kriterijus reiškia, kad nukentėjusi šalis negali tikėtis, jog jai bus kompensuoti net ir tie praradimai, kurių sutartį pažeidusi šalis, būdama protinga ir atidi verslininkė, negalėjo numatyti sutarties sudarymo metu kaip įprastų tokios sutarties pažeidimo padarinių. Tačiau kai skolininkas neįvykdo sutartinės prievolės tyčia ar dėl didelio neatsargumo (didelio aplaidumo), jam kyla pareiga atlyginti nukentėjusios šalies patirtus nuostolius, priežastiniu ryšiu susijusius su sutarties pažeidimu, net ir tais atvejais, kai tokio dydžio nuostolių, sudarydamas sutartį, jis negalėjo numatyti kaip sutarties neįvykdymo pasekmės.
36. CK 6.258 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu šalis nutraukė sutartį dėl to, jog kita šalis ją pažeidė, ir per protingą terminą sudarė nutrauktą sutartį pakeičiančią sutartį, tai ji turi teisę reikalauti iš sutartį pažeidusios šalies kainų skirtumo bei kitų vėliau atsiradusių nuostolių atlyginimo. Šioje normoje įtvirtintas specifinis nuostolių skaičiavimo būdas atvejams, kai kreditorius sudaro naują pakeičiančiąją sutartį su kitu skolininku vietoj pirminio skolininko neįvykdytos sutarties.
37. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisei į nuostolių, atsiradusių dėl pakeičiančiosios sutarties sudarymo, atlyginimą įgyti yra būtinos šios sąlygos: 1) pradinė sutartis turi būti nutraukta nukentėjusios šalies; 2) ši sutartis turi būti nutraukta dėl kitos šalies padaryto pažeidimo (neįvykdymo); 3) nukentėjusi šalis turi sudaryti pakeičiančiąją sutartį su trečiuoju asmeniu; 4) pakeičiančioji sutartis turi būti sudaryta per protingą terminą. Esant šių sąlygų visetui, nukentėjusi šalis gali reikalauti iš pradinio kontrahento (sutartį pažeidusios šalies) tarp pradinės ir pakeičiančiosios sutarties esančio kainų skirtumo bei kitų vėliau atsiradusių nuostolių atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464-687/2017, 25 punktas).
38. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad CK 6.258 straipsnio 5 dalyje nėra expressis verbis (tiesiogiai; aiškiais žodžiais) įtvirtinto protingumo kriterijaus, reiškiančio, kad pakeičiančioji sutartis turi būti sudaroma protingomis sąlygomis. Protingumo kriterijų savo praktikoje yra nurodęs kasacinis teismas, akcentuodamas, kad šiuolaikinėje sutarčių teisėje pripažįstama, jog pakeičiančioji sutartis turėtų būti sudaroma protingomis sąlygomis (angl. in a reasonable manner (Tarptautinio privatinės teisės unifikavimo instituto (UNIDROIT) parengtų Tarptautinių komercinių sutarčių principų 7.4.5 straipsnis)). Protingos sąlygos elementas kildinimas iš nuostolių mažinimo doktrinos ir daugiausiai priklauso nuo faktinių aplinkybių bei ekonominio sutarties konteksto (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2013). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad sutarčių teisės efektyvumui užtikrinti teismai, vadovaudamiesi CK 1.5 straipsniu bei 6.259 straipsnio 2 dalimi, gali pakeičiančiąsias sutartis vertinti ne tik kaip sudarytas per protingą terminą, bet ir protingomis sąlygomis, jei šios palankios nuostoliams sumažinti (žr. pirmiau nurodytą nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2013).
39. CK 6.258 straipsnio 5 dalyje nėra atskleistas pakeičiančiosios sutarties santykis su nutraukta sutartimi. Teisės doktrinoje pažymima, kad pakeičiančioji sutartis neturi privalomai būti identiška nutrauktajai savo sąlygomis, kiek tai susiję, be kita ko, su paslaugų kiekiu ir kita, svarbiausia, kad pakeičiančioji sutartis ekonominiu požiūriu pakeistų pirmąją (Chengwei, Lui. Remedies for non-performance Perspective from CISG, UNIDROIT Principles & PECL, 2003). Pakeičiančioji sutartis gali būti sudaryta tik po to, kai nutraukiamas pradinis susitarimas ir neįvykdyta visiškai ar iš dalies sutartinė prievolė (prievolės) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464-687/2017, 27 punktas).
40. Teisės doktrinoje taip pat nurodoma, kad įrodyti, jog pakeičiančioji sutartis sudaryta protingomis sąlygomis ir per protingą terminą, tenka šią sutartį sudariusiai nukentėjusiai šaliai. Ši pozicija grindžiama tuo, kad nukentėjusi šalis turi sugebėti pagrįsti tai, jog sudarė pakeičiančiąją sutartį protingai ir siekė sukelti kiek įmanoma mažiau nuostolių pradinę sutartį pažeidusiam kontrahentui. Taip yra užtikrinama, kad nukentėjusi šalis nepiktnaudžiaus teise sudaryti pakeičiančiąją sutartį, kartu nedarydama žalos sutarties neįvykdžiusiam kontrahentui (Vogenauer, Ed. S. Commentary on the UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts (PICC). Second ed. Oxford university press, 2015, p. 1001).
41. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tiek CK 6.258 straipsnio 4 dalis, tiek 6.258 straipsnio 5 dalis kreditoriaus teisę į nuostolių atlyginimą riboja iki jų protingo dydžio. Be to, CK 6.258 straipsnio 5 dalies turinys nepaneigia šio straipsnio 4 dalies esmės ir šios normos taikymo.
42. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, išaiškina, kad, konstatavus verslininko atsakomybės be kaltės pagrindus pagal CK 6.256 straipsnio 4 dalį, skolininko verslininko atsakomybė yra ribojama CK 6.258 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu nuostolių dydžiu, t. y. atsakomybe tik už tuos nuostolius, kuriuos jis numatė ar galėjo protingai numatyti sutarties sudarymo metu kaip tikėtiną prievolės neįvykdymo pasekmę, ir tuo atveju, kai kreditorius sudaro pakeičiančiąją sutartį pagal CK 6.258 straipsnio 5 dalies normą.
43. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą nurodyta, jog teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-248/2017, 47 punktas).
44. Nors nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai tiesiogiai to nenurodė, tačiau, priteisdami ieškovei iš atsakovės kainų skirtumą, iš esmės tai padarė taikydami CK 6.258 straipsnio 5 dalį, šioje normoje nurodytu teisiniu pagrindu ieškinyje vadovavosi ir ieškovė. Kadangi ieškovės ir UAB „GPA Logistics“ sudaryta sutartis atitinka CK 6.258 straipsnio normoje ir šios nutarties 36 punkte nurodytus pakeičiančiosios sutarties požymius, ši sutartis kvalifikuotina kaip pakeičiančioji sutartis (CK 6.258 straipsnio 5 dalis). Taigi, ieškovė turi teisę į protingų nuostolių atlyginimą pagal CK 6.258 straipsnio 5 dalį, tačiau teismai, spręsdami dėl ieškovei priteistino nuostolių dydžio, nepagrįstai neatsižvelgė į šios nutarties 37–38 punktuose pateiktus kriterijus ir CK 6.258 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą atsakomybės ribojimą, nors turėjo tai padaryti.
Dėl bylos procesinės baigties
45. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami dėl atsakovės atsakomybės apimties ir dydžio, nepagrįstai netaikė CK 6.258 straipsnio 4 dalies normos, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.258 straipsnio 5 dalį. Teismai netyrė ir nevertino, ar atsakovė šalių Sutarties sudarymo metu numatė ir (ar) galėjo protingai numatyti kaip tikėtiną prievolės neįvykdymo pasekmę ieškovės nurodomo dydžio nuostolius. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovei turėjo būti suprantama ir ji turėjo suvokti, jog, neįvykdžius Sutarties, teks atlyginti ieškovei visus įmanomus jos patirtus nuostolius be jokių apribojimų, padaryta netinkamai aiškinant ir taikant CK 6.258 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatas. Dėl šio pažeidimo nebuvo nustatytos visos bylai reikšmingos aplinkybės, dėl to byla galėjo būti išnagrinėta neteisingai. Aplinkybės, ar atsakovė Sutarties sudarymo metu galėjo suvokti ir numatyti, kad dėl jos netinkamo prievolių vykdymo ieškovė gali patirti ieškinyje nurodomus nuostolius, ir kokius protingo dydžio nuostolius galėjo ir turėjo numatyti, yra fakto klausimas, kurių kasacinis teismas nenustato. Pagal CPK 356 straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, o apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis turi teisę tikrinti tik teisės taikymo aspektu. Dėl šios priežasties skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, bylą perduodama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
46. Iš naujo nagrinėdamas bylą teismas turi nustatyti CK 6.258 straipsnio 4 ir 5 dalių taikymui reikšmingas aplinkybes ir tik tuomet spręsti dėl atsakovės atsakomybės už Sutarties pažeidimą apimties.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
47. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad atsakovė, pateikdama kasacinį skundą, sumokėjo 18 Eur žyminio mokesčio ir turėjo 544,50 Eur atstovavimo išlaidų; ieškovė turėjo 1210 Eur atstovavimo išlaidų už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 6,69 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 25 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).
48. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių turėtų atstovavimo išlaidų ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Janina Januškienė
Andžej Maciejevski