Administracinė byla Nr. A-205-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02754-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas R. Š. (toliau – ir pareiškėjas) skundu, kurį papildė, kreipėsi į teismą,  prašydamas: panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2015 m. balandžio 22 d. raštą Nr. (1.1.36-413)4-1250 (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti Ministeriją klasifikuoti narkotines medžiagas, atsižvelgiant į jų daromą žalą žmogaus sveikatai ir sudaryti sąrašus, kuriuose medžiagos būtų suskirstytos į lengvas, apysunkes ir sunkias.
2. Pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi į Ministeriją su skundais, tačiau gauti atsakymai jo netenkino. Skunduose nurodė, kad yra sudaryti trys narkotinių medžiagų sąrašai. Į pirmąjį sąrašą įtrauktos narkotinės medžiagos, uždraustos vartoti sveikatos priežiūros tikslais. Į antrąjį ir trečiąjį sąrašus – medžiagos, vartojamos sveikatos priežiūros tikslais, tačiau pavojingos žmogaus sveikatai. Pareiškėjas pastebėjo, kad narkotinės medžiagos neklasifikuojamos atsižvelgiant į jų žalingą poveikį sveikatai. Tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė už jų platinimą ir pan. veikas numatyta vienoda, t. y. nepriklauso, į kurį sąrašą konkreti narkotinė medžiaga įrašyta, o atsižvelgiama tik į narkotinių medžiagų kiekį, numatytą Ministerijos 2003 m. balandžio 23 d. įsakyme Nr. V-239.
3. Pareiškėjo nuomone, kanapės ir jos gaminiai nėra tokie pavojingi narkotikai, kad už jų labai didelį kiekį būtų nustatyta baudžiamoji atsakomybė – laisvės atėmimas nuo 10 iki 15 metų. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad visos šalys, pasirašiusios konvencijas, išskyrus Lietuvą, yra klasifikavusios narkotinių medžiagų žalingą poveikį žmogaus sveikatai. Narkotinių medžiagų neklasifikavimas, atsižvelgiant į žalingą poveikį, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintam prigimtinio teisingumo principui, 7 ir 21 straipsniams, Europos Tarybos pamatiniam sprendimui Nr. 2004/757/TUR.
4. Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas kelia klausimą dėl Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 4 straipsnio įgyvendinimo. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad narkotinės ir psichotropinės medžiagos klasifikuojamos pagal žalingą poveikį žmogaus sveikatai, kai jomis piktnaudžiaujama, ir pagal tai, ar jos gali būti vartojamos sveikatos priežiūros tikslams. Atitinkamai, minėtoje nuostatoje apibrėžta, kad narkotines ir psichotropines medžiagas, pagal joms taikomą kontrolės režimą, remiantis Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, klasifikuoja ir į sąrašus įrašo Ministerija. Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sudaromi trys narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašai. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas iš esmės prašo papildomo sąrašo, t. y. nenurodyto sąrašuose, kuriuos pirmiau minėtame įstatyme nustatė įstatymų leidėjas. Atsakovo nuomone, vien šiuo pagrindu pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas, nes Ministerija gali turėti tik tiek teisių, kiek įstatymai ir kiti teisės aktai jai priskiria. Ji gali veikti tik intra vires (savo kompetencijos ribose) priešingu atveju, priėmus teisės aktą, kuris neturėtų įstatyminio pagrindo, veiktų ultra vires (viršijant įgaliojimus), taip viršytų įstatymų jai suteiktos kompetencijos ribas.
6. Skundžiamas 2015 m. balandžio 22 d. raštas yra informacinio pobūdžio, o skundas dėl jo pateiktas praleidus terminą.
7. Atsakovas teigė, kad Ministerijos 2015 m. liepos 23 d. rašte Nr. (1.1.20-41)10-6505 nurodyta informacija, jog buvo organizuojamas pasitarimas dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. V-239 taikymo (pakeitimo projekto rengimo), atitinkamai vertinama šio teisinio reguliavimo problematika ir analizuojami tobulinimo būdai. Šioje srityje Ministerija nuolat vertina situaciją, todėl teiginiai dėl neveiklumo atmestini.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 29 d. sprendimu nusprendė administracinę bylą dėl reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2015 m. balandžio 22 d. raštą Nr. (1.1.36-413)4-1250 nutraukti, kitą pareiškėjo R. Š. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
9. Teismas nurodė, kad pareiškėjas ginčija Ministerijos 2015 m. balandžio 22 d. rašto Nr. (1.1.36-413)4-1250 teisėtumą ir pagrįstumą, ir prašo įpareigoti klasifikuoti narkotines medžiagas į kategorijas, atsižvelgiant į narkotinių medžiagų rūšį ir žalingą poveikį žmogaus sveikatai, kaip į lengvas, apysunkias ir sunkias narkotines medžiagas, nustatant narkotinių medžiagų kiekius.
10. Ministerija Raštu informavo pareiškėją apie narkotinių medžiagų klasifikavimą, taip pat nurodė, kad konvencijos nedraudžia valstybėms taikyti griežtesnį kontrolės režimą narkotinėms medžiagoms arba imtis visų, valstybės manymu, būtinų kontrolės priemonių.
11. Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog tik viešojo administravimo subjektai turi teisę leisti administracinius aktus, reikalingus įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti. Tik viešojo administravimo institucijos turi teisę priimti norminius administracinius aktus, reikalingus įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti (6 str. 2 d.). Privalomus reikalavimus asmenims nustato tik įstatymai ar jų pagrindu priimti teisės aktai (6 str. 4 d.).
12. Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad narkotinės ir psichotropinės medžiagos klasifikuojamos pagal jų žalingą poveikį žmogaus sveikatai, kai jomis piktnaudžiaujama, ir pagal tai, ar jos gali būti vartojamos sveikatos priežiūros tikslams. Narkotines ir psichotropines medžiagas pagal joms taikomą kontrolės režimą, remiantis Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, klasifikuoja ir į sąrašus įrašo Ministerija. Sudaromi trys narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašai: 1) pirmąjį sąrašą sudaro augalai, narkotinės ir psichotropinės medžiagos, uždrausti vartoti sveikatos priežiūros tikslams dėl žalingų padarinių žmogaus sveikatai, kai jais piktnaudžiaujama (toliau – ir I sąrašas); 2) antrąjį sąrašą sudaro augalai, narkotinės ir psichotropinės medžiagos, vartojami sveikatos priežiūros tikslams, dėl žalingų padarinių, kai šiomis medžiagomis piktnaudžiaujama, labai pavojingi žmogaus sveikatai (toliau – ir II sąrašas); 3) trečiąjį sąrašą sudaro augalai ir psichotropinės medžiagos, vartojami sveikatos priežiūros tikslams, dėl žalingų padarinių, kai šiomis medžiagomis piktnaudžiaujama, pavojingi žmogaus sveikatai (toliau – ir III sąrašas) (4 str. 2 d.).
13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pageidauja, jog Ministerija Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatytus tris sąrašus išskaidytų į tris dalis, t. y. I sąrašo lengvos narkotinės medžiagos, I sąrašo apysunkės narkotinės medžiagos, I sąrašo sunkios narkotinės medžiagos. Atitinkamai išskaidant II ir III sąrašus.
14. Teismas, atsižvelgdamas į viešojo administravimo subjektų veikloje taikomą principą „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“, sprendė, kad Ministerija gali priimti tik tokius administracinius aktus, kuriuos priimti leidžia įstatymas. Atsakovuii nesuteikta teisė klasifikuoti narkotinių medžiagų pagal pareiškėjo pageidavimus. Administracinis reglamentavimas nėra vykdomas pagal asmenų pageidavimus, o veikiama tik tiek, kiek suteikti įgalinimai. Todėl teismas sprendė, kad atmestinas pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Ministeriją klasifikuoti narkotines medžiagas į kategorijas, atsižvelgiant į narkotinių medžiagų rūšį ir žalingą poveikį žmogaus sveikatai, kaip į lengvas, apysunkes ir sunkias narkotines medžiagas, nustatant narkotinių medžiagų kiekius.
15. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (redakcijos, galiojusios 2016 m. birželio 30 d.) 5 straipsnio 1 dalimi, 22 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įvertinęs skundžiamo Rašto turinį, sprendė, kad jis yra informacinio pobūdžio, t. y. jo panaikinimas nedarytų įtakos pareiškėjo teisių ir pareigų apimčiai. ABTĮ taikymo prasme jis nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, dėl to negali būti laikomas pareiškėjo teisių (ABTĮ nustatyta tvarka ginamų) arba įstatymų saugomų interesų pažeidimu (ABTĮ 5 str. 1 d., 22 str. 1 d.), todėl administracinės bylos dalį dėl Ministerijos 2015 m. balandžio 22 d. rašto Nr. (1.1.36-413)4-1250 panaikinimo nutraukė.

III.

16. Pareiškėjas R. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria jo skundas atmestas ir šią jo skundo, pateikto pirmosios instancijos teismui, dalį tenkinti – įpareigoti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją klasifikuoti narkotines medžiagas į kategorijas – lengvas, apysunkes ir sunkias narkotines medžiagas, atsižvelgiant į jų daromą žalą žmogaus sveikatai.
17. Pareiškėjas nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria administracinės bylos dalis dėl jo skundo reikalavimo panaikinti Raštą nutraukta, nes Raštas yra informacinio pobūdžio.
18. Pareiškėjas teigia, kad Ministerija turi įstatymais jai pavestus įgaliojimus suklasifikuoti narkotines medžiagas į kategorijas, atsižvelgiant į jų žalą žmogaus sveikatai. Pareiškėjo teigimu, pagal jo skundo reikalavimus Ministerijai nereikia sudarinėti naujų narkotinių medžiagų sąrašų, tereikia išplėsti esamus sąrašus, t. y. kiekvieną jau esamą narkotinių medžiagų sąrašą išskaidyti dar į tris dalis, taip sudarant lengvų, apysunkių ir sunkių narkotinių medžiagų kategorijas.
19. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas teigia, kad kai kurios narkotinės medžiagos, pvz., kanapės ir jų produktai yra naudojami ir medicinos tikslais, todėl, lyginant jas su kitomis narkotinėmis medžiagomis, nekelia pavojaus sveikatai. Todėl, atsižvelgiant į tai, turėtų būti diferencijuojama ir baudžiamoji atsakomybė, o bausmės diferencijuojamos atsižvelgiant į veikų pavojingumą. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos poveikio priemonės turi būti adekvačios nusikalstamai veikai ir bausmės tikslui. Teismui kilus abejonių, ar narkotinių medžiagų neklasifikavimas atitinka Konstitucijoje įtvirtintas nuostatas ir neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam prigimtinio teisingumo principui, teismas galėtų kreipti į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.
20. Pareiškėjas papildomai nurodo, kad narkotinių medžiagų suklasifikavimas įtakotų ir jo teisinę padėtį, nes jis nuteistas 11 metų laisvės atėmimo bausme už kanapių laikymą, todėl, sureguliavus narkotikų medžiagų klasifikaciją, ir kanapes bei jų gaminius priskyrus prie lengvų narkotinių medžiagų, jei padaryta veika nebūtų priskiriama prie labai sunkių nusikalstamų veikų.
21. Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti.
22. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas, teigdamas, kad Ministerija turi įgaliojimus klasifikuoti narkotines medžiagas, nenurodo teisinio pagrindo, kuriuo remiasi ir nepagrindžia atsakovo veiksmų neteisėtumo, dėl kurio kiltų administracinis ginčas tarp šalių šioje byloje.
23. Atsakovas teigia, kad tinkamai įgyvendino Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 4 straipsniuo nuostatas ir Lietuvos Respublikos sveikatos aspaugos ministras 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 patvirtino narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239, įgyvendinant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 269 straipsnio 2 dalį, buvo nustatytos Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijos. Taigi, Ministerija yra įvykdžiusi jai teisės aktų nustatytas pareigas šioje srityje, o pareiškėjo prašymas įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus yra nepagrįstas ir atmestinas.
24. Atsakovo nuomone, pareiškėjo argumentai, susiję su baudžiamąja atsakomybe nėra šios administracinės bylos dalyku, baudžiamosios teisės reguliavimo sritis nėra pavesta Ministerijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

25. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas siekia, kad sveikatos apsaugos ministerija suskirstytų (klasifikuotų) narkotines medžiagas į kategorijas – lengvas, apysunkes ir sunkias narkotines medžiagas, atsižvelgiant į jų rūšį, daromą žalą žmogaus sveikatai.
26. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ (įsakymas ne kartą buvo keistas) patvirtintos rekomendacijos, ir medžiagos suskirstytos į tris sąrašus: I sąrašas - narkotinės ir psichotropinės medžiagos, draudžiamos vartoti medicinos tikslams (sudarytas pagal 1961 m. Bendrosios konvencijos I ir IV sąrašus bei 1971 m. Konvencijos I-IV sąrašus); II sąrašas - narkotinės ir psichotropinės medžiagos, leidžiamos vartoti medicinos tikslams (sudarytas pagal 1961 m. Bendrosios konvencijos I sąrašą ir 1971 m. Konvencijos II sąrašą); III sąrašas – psichotropinės medžiagos, leidžiamos vartoti medicinos tikslams (sudarytas pagal 1971 m. Konvencijos III ir IV sąrašus). Šis įsakymas yra remiantis Baudžiamojo kodekso 269 straipsnio 2 dalimi priimtas norminis aktas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 dalis).
27. Taigi įstatymų leidėjas sveikatos apsaugos ministerijai yra pavedęs sudaryti narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus, atsižvelgiant į tarptautinių sutarčių nuostatas. Pažymėtina, kad Jungtinių Tautų Organizacijos 1972 m. Psichotropinių medžiagų konvencija taip pat nedraudžia taikyti griežtesnes, nei nustatyta Konvencijoje, kontrolės priemones, jeigu mano, kad šios priemonės yra pageidautinos arba būtinos gyventojų sveikatos apsaugai ir jų gerovei (23 str.).
28. Iš teismų sistemos ,,Liteko“ duomenų matyti, kad R. Š. Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso  260 str. 3 d., 265 str. 1 d. ir jam paskirta galutinė 11 metų laisvės atėmimo bausmė. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu apygardos teismo nuosprendžio dalį dėl R. Š. padarytų nusikalstamų veikų paliko nepakeistą. Iš R. Š. skundų ir bylos medžiagos spręstina, kad pareiškėjas, siekdamas pakeisti sveikatos apsaugos ministerijos nustatytas narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio rekomendacijas, kurios siejamos su baudžiamosiomis veikomis, t. y. teisinį reguliavimą, iš esmės gina viešąjį interesą.
29. Pagal ABTĮ 5 straipsnio nuostatas viešasis interesas teisme gali būti ginamas tik esant dviem sąlygoms: 1) viešieji interesai ginami tik įstatymų numatytiems subjektams kreipiantis į teismą ir 2) tik įstatymų numatytais atvejais. Bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas dėl viešojo intereso pažeidimo, kiekvienu atveju patikrina, ar subjektas, kuris kreipiasi į teismą, turi įstatyme numatytus įgaliojimus ginti viešąjį interesą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad pareiškėjui teisės aktais nėra suteikta teisė ginti viešąjį interesą teisinio reguliavimo dėl narkotinių medžiagų naujo suskirstymo į jo norimas kategorijas – lengvas, apysunkes ir sunkias narkotines medžiagas, atsižvelgiant į jų rūšį, daromą žalą žmogaus sveikatai srityje.
30. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Romanas Klišauskas

              Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

              Skirgailė Žalimienė