Baudžiamoji byla Nr. 1A-80/2010
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.2.6
LIETUVOS Apeliacinis teismas
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. kovo 4 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš
kolegijos pirmininko Svajūno Knizlerio,
teisėjų: Valdimaro Bavėjano ir Albino Bielskio,
sekretoriaujant Gabrielei Samaškienei,
dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,
nuteistajam M. S. ,
gynėjai advokatei Aušrai Ručienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. gynėjo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 26 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, keturiolikai metų laisvės atėmimo.
Tuo pačiu nuosprendžiu iš M. S. nukentėjusiajam J. Z. priteista 4514 Lt turtinei žalai ir 30000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
M. S. nuteistas už tai, kad tyčia itin žiauriai nužudė kitą žmogų. Jis laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 15 dienos 14 val. iki 2007 m. lapkričio 19 dienos 00 val., tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, tyčia sudavė mažiausiai vienuolika smūgių rankomis, kojomis bei kietais bukais daiktais V. Z. į galvą, tuo padarė poodines kraujosruvas ir daugybinius odos nubrozdinimus galvoje, muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje, nosies kaulų, viršutinio žandikaulio, kairio skruostikaulio lūžius, be to, tyčia sudavė mažiausiai dvidešimt aštuonis smūgius duriančiu - pjaunančiu įrankiu V. Z. į krūtinę, tuo padarė daugybines aklas durtines - pjautines krūtinės kairės pusės žaizdas bei daugybinius kiauryminius durtinius - pjautinius krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimus su širdies ir kairio plaučio pažeidimais, ko pasėkoje nuo daugybinių, kiauryminių, durtinių-pjautinių krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimų su širdies ir kairio plaučio pažeidimu komplikavosi vidinis kraujavimas į širdiplėvės ir krūtinplėvės ertmes, širdies tamponada krauju ir V. Z. mirė. Taip M. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte.
Nuteistojo M. S. gynėjas apeliaciniu skundu prašo 2009 m. vasario 26 d. Kauno apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo M. S. išteisinti.
Apeliantas skunde nurodo, kad nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, nes grindžiamas prielaidomis, pirmosios instancijos teismo išvados nepagrįstos įrodymais, kurie neginčijamai patvirtintų nuteistojo kaltę, o nepašalintos abejonės neaiškinamos M. S. naudai, pažeidžiant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 nuostatas.
Gynėjo teigimu M. S. , tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nuosekliai neigė nužudęs V. Z. , teigė lavoną suradęs, kai sugrįžo į V. Z. butą, kuriame nuomojosi kambarį. Labai sutriko, buvo įsitikinęs, kad jį apkaltins dėl šio nužudymo, todėl niekam nepranešė ir tik bandė iš buto pasišalinti, pasiimdamas savo daiktus. Padėti išsikraustyti prašė pas eilę pažįstamų asmenų, kadangi pats neturėjo automobilio. Su V. Z. sugyveno gerai, jo žudyti neturėjo jokios priežasties. Šie M. S. parodymai, gynėjo nuomone, nepaneigti jokiais objektyviais duomenimis.
Nuosprendyje išsamiai cituojami liudytojo A. D. parodymai apie tai, kaip M. S. prašė jo padėti pervežti daiktus, kaip keistai elgėsi, neaiškiai kalbėjo, gūžėsi pamatęs policiją, apie keistus kvapus ir netvarką bute ir t. t. Tačiau apelianto nuomone, šie liudytojo parodymai niekaip nepaneigia M. S. parodymų ir niekaip nepatvirtina jo kaltės dėl tyčinio nužudymo. Kaip ir tolimesni A. D. parodymai apie matytas iš kilimo kyšančias kojas, išgąstį, pabėgimą nuo M. S. ir pranešimą apie tai, ką matė policijai. Vienintelė A. D. parodymuose nurodyta aplinkybė, kurią, gynėjo manymu, galima būtų vertinti, kaip kaltę patvirtinantį įrodymą, yra tik tai, kad liudytojas, D. V. , tariamai sakęs jam, jog M. S. telefoninio pokalbio metu prisipažinęs, jog „užmušė senį". Tačiau tokios aplinkybės liudytojas D. V. teisme nepatvirtino, todėl vertinti šią A. D. parodymų dalį, kaip M. S. kaltę patvirtinantį įrodymą, nėra objektyvaus pagrindo. Kita A. D. parodymų dalis patvirtino tik tai, ko neneigia ir pats M. S. , t. y. jo norą pasišalinti iš buto niekam nepranešus apie įvykį. Be to, aplinkybė apie prisipažinimą dėl nužudymo, kurią M. S. tariamai minėjęs D. V. telefoninio pokalbio metu, paimta iš ikiteisminio tyrimo metu duotų A. D. parodymų nors pirmosios instancijos teisme 2008 m. lapkričio 24 d., A. D. kalbėjo tik apie tai, ką matė ir girdėjo pats. Jokio pokalbio su D. V. jis teigė neprisimenantis. Todėl gynėjas mano, kad nėra pagrindo, vadovaujantis BPK 301 straipsniu šią aplinkybę vertinti kaip teisme patikrintą įrodymą, kuriuo grįstinas apkaltinamasis nuosprendis.
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nuosprendyje teigiama, jog liudytojas D. V. parodė, kad M. S. pokalbio telefonu metu jam sakęs, jog kažką nudūrė ir susuko į kilimą. Tačiau nuosprendyje nekonkretizuota, ar kalbama apie ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, ar apie parodymus, kuriuos minėtas liudytojas davė apklausiamas pirmosios instancijos teisme. Gynėjas pastebi, kad liudytojas D. V. , apklausiamas pirmosios instancijos teisme, tik pagarsinus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, prisiminė, jog M. S. jam iš viso skambino, tačiau kategoriškai paneigė, kad pastarasis būtų pasakojęs apie kažkokį žmogų, kurį nudūrė. Be to, apie tai, kad D. V. kalbėjo apie tariamai jo girdėtą M. S. užuominą („užlenkė senį"), apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė tik liudytojas V. K. , tačiau gynėjas mano, kad atsižvelgiant į minėtus D. V. ir A. D. parodymus, negalima to vertinti, kaip abejonių nekeliančia aplinkybe ar daryti išvadą, kad tokios abejonės yra pašalintos. Todėl, gynėjas mano, kad teismas nepagrįstai liudytojo D. V. pokalbio su M. S. dalį apie nužudymą (kurios D. V. ne tik, kad nepamena, bet ir neigia) įvertino, kaip M. S. prisipažinimą nužudžius V. Z. .
Gynėjo nuomone, apygardos teismas nepagrįstai M. S. kaltę patvirtinančia aplinkybe įvertino ir jo elgesį po to, kai M. S. surado lavoną, t. y. aplinkybes, apie kurias M. S. davė parodymus ikiteisminio tyrimo pradžioje - plovimą ant grindų buvusių kraujo pėdsakų, kūno susukimą į kilimą, ieškojimą, kas padėtų kažką išvežti iš buto. Gynėjas mano, kad netgi padarius išvadą, jog M. S. ketino paslėpti lavoną, neaišku kodėl pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad tai neginčijamai įrodo, jog tai būtent jis ir niekas kitas nužudė V. Z. . Taip pat neaišku kodėl šie parodymai kategoriškai paneigia M. S. nurodytas tokio elgesio priežastis - baimę būti nepagrįstai apkaltintam labai sunkaus nusikaltimo padarymu, nes nuosprendyje tai nenurodyta. Todėl gynėjas mano, kad abejonės tikrai nelaikytinos pašalintomis, tačiau jos aiškinamos ne M. S. naudai, o atvirkščiai.
Be to, apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad M. S. kaltę patvirtina ir jo slaptas sekimas, kurio protokole tariamai užfiksuotas M. S. aiškinimas apie nužudymo būdą ir padarytų sužalojimų skaičių. Perskaičius šio garso įrašo tekstą (suvestinę) ir išklausius patį pokalbio įrašą, nebelieka abejonių, jog pokalbio metu M. S. teigia, jog iš jo nepagrįstai reikalaujama duoti parodymus, jog jis tai padaręs ir padaręs būtent tokiu būdu, o ne prisipažįsta nužudęs ir aiškina, kaip tai padaręs. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad dėl nesuprantamų priežasčių, nei ikiteisminio tyrimo eigoje, nei teismo metu nebuvo apklaustas asmuo, kalbėjęs su M. S. slapto sekimo metu, nors jo asmenybė sekimą atlikusiems pareigūnams be jokios abejonės buvo žinoma, nes sekimas buvo atliekamas Kauno m. VPK areštinės patalpose. Todėl apeliantas mano, kad byloje esančių slapto sekimo duomenų objektyvumas yra abejotinas, ir juos vertinti, kaip įrodymą ir grįsti jais apkaltinamąjį nuosprendį nebuvo galima.
Gynėjas mano, kad priimant nuosprendį buvo analizuojami ir vertinami tik tie duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas vertino, kaip M. S. kaltę patvirtinančius įrodymus, tačiau neanalizavo ir nevertino, net nepaminėjo eilės duomenų, iš dalies paneigiančių nepagrįstas išvadas dėl M. S. kaltės bei sukeliančių abejonių, kurios taip ir liko nepašalintos.
Apeliantas nurodo, kad byloje nustatyta, jog V. Z. buvo nužudytas itin žiauriai, ką patvirtina dvidešimt aštuonios durtinės - pjautinės žaizdos krūtinėje, bei daugybiniai (vienuolika) galvos ir veido sužalojimai. Pirmosios instancijos teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas D. T. , remdamasis savo praktika, parodė, kad tokie atvejai pasitaiko retai ir visada susiję su didele neapykanta nužudytajam, ar kaltininko psichikos sutrikimais. Eksperto manymu, toks motyvas, kaip siekis užvaldyti mažavertį mobilaus ryšio telefoną, atsižvelgiant į nužudymo būdą, mažai tikėtinas. Tačiau gynėjas pastebi, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nebuvo gauta jokių duomenų apie tai, kad tarp V. Z. ir M. S. būtų buvusi nesantaika, vykę konfliktai. Tokių aplinkybių neminėjo nei vienas apklaustų liudytojų, V. Z. kaimynų. Pats M. S. , teigė su V. Z. sutardavęs labai gerai ir ši jo nurodyta aplinkybė niekuo nepaneigta. Specialisto išvadoje Nr. 30/2008, duotoje 2008 m. sausio 22 d., nurodoma, kad jokių psichikos sutrikimų M. S. nenustatyta ir atlikti jam teismo psichiatrinę ekspertizę nereikalinga, t. y. nėra jokio pagrindo prielaidai, kad M. S. taip galėjo pasielgti dėl savo psichinės būsenos. Be to, ikiteisminio tyrimo metu M. S. tris kartus buvo tirtas, siekiant nustatyti, ar jis nevartoja narkotinių, psichotropinių medžiagų, tačiau nei 2007 m. lapkričio 22 d. medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti, pateiktame akte Nr. 1965, nei 2007 m. lapkričio 27 d. specialisto išvadoje Nr. T-N 552/07 (02), nei 2008 m. sausio 14 d. specialisto išvadoje Nr. T-N 552/07(02), tokių duomenų negauta, todėl gynėjas mano, jog negalima daryti prielaidą, kad M. S. veiksmai galėjo būti įtakoti minėtų medžiagų poveikio jo psichikai.
Be to gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismui pašalinus iš kaltinimo aplinkybę, kad nužudyta buvo iš savanaudiškų paskatų, siekiant užvaldyti mobilaus ryšio telefoną „Nokia 3310", kaip neįrodytą, jokio kito M. S. inkriminuoto nusikaltimo motyvo nenustatyta, be to nenustatyta, kodėl buvo nužudyta tokiu būdu.
Apeliantas nurodo, kad specialisto išvadoje Nr. S/608 (01) konstatuota, jog ant įvykio vietoje rastos cigaretės nuorūkos yra vyriškos lyties asmens biologinių pėdsakų, nepriklausančių nei M. S. , nei V. Z. . Visi V. Z. pažinoję liudytojai, apklausiami parodė, kad V. Z. su niekuo nebendravo, pas save į namus nieko nesikviesdavo, jokių pašalinių asmenų pas jį ateinant jie nėra matę. Todėl gynėjas mano, kad ši aplinkybė turėjo būti ištirta itin kruopščiai, tačiau be minėtos specialisto išvados, jokių kitų duomenų apie šios aplinkybės tyrimą byloje nėra.
Be to apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad sužalojimų, kurie neišvengiamai turėjo kraujuoti, gausa leidžia teigti, kad ant kaltininko rūbų neišvengiamai turėjo patekti bent minimalus kiekis V. Z. kraujo, tačiau ant jokių M. S. rūbų net menkiausių nužudytojo kraujo pėdsakų nerasta. Nenustatyta ir keliais įrankiais buvo padaryti sužalojimai V. Z. , bei keli asmenys šiuos sužalojimus padarė.
Gynėjas taip pat nurodo, kad V. Z. be buto, kuriame buvo nužudytas, turėjo ir kito nekilnojamo turto - sodą, kuris dabar yra nežinia kieno nuosavybė. V. Z. brolio, liudytojo A. Z. teigimu, sodo vertė mažiausiai 20 000 litų ir brolį, pasinaudodamas nekilnojamojo turto firma „Nautilus", apgavo žmogus, nuomavęs pas V. Z. butą iki M. S. . Kad minėtas sodas „kažkur dingo", apklausiami pirmosios instancijos teisme patvirtino ir nukentėjusysis, V. Z. sūnus J. Z. , ir buvusi V. Z. sutuoktinė, liudytoja Z. M. , kuri parodė dar ir tai, kad įvykio vietoje, kriauklėje matė kažkokių neseniai degintų dokumentų liekanas, kurias fotografavusi ir ji, ir kartu buvusi tyrėja. Tačiau byloje nėra duomenų, kad šios aplinkybės būtų kaip nors tirtos.
Be to, ikiteisminio tyrimo metu, M. S. sutikus, buvo atliktas jo psichofiziologinis tyrimas poligrafu, kurio išvados, kartu su šį tyrimą atlikusio specialisto V. S. parodymais pirmosios instancijos teisme, taip pat turėjo duoti rimtą pagrindą abejonėms dėl M. S. kaltės. Tačiau nuosprendyje ši išvada liko nepaminėta ir niekaip neįvertinta.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis M. S. ir jo gynėja prašo nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo M. S. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Apygardos teismas išsamiais ir visapusiškai ištyrė nuteistajam M. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudėties, jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, bei jam paskirtos bausmės, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, kas nepagrįstai ginčijama nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis M. S. kaltu, padaręs inkriminuojamą nusikaltimą, neprisipažino ir parodė, kad nuo 2007 metų spalio mėnesio pabaigos iki lapkričio mėnesio vidurio gyveno nuomojamame iš nukentėjusiojo V. Z. bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini). Su nukentėjusiuoju sutarė gerai, nekonfliktavo. Iš pastarojo už simbolinę 30 Lt sumą buvo nusipirkęs mobilaus ryšio telefoną „Nokia“, kuriam sugedus, iš V. Z. pasiskolino kitą - „Nokia 3310“ telefoną, o sugedusį paliko jam. Nuteistasis parodė, kad V. Z. rado mirusį jo paties kambaryje, gulintį ant žemės, kur buvo kraujo. Tai pamatęs labai sutriko, galvojo susirinkti savo daiktus ir išvažiuoti, bet to nepadarė, nes atvažiavo policija. Tuo metu, kai policija rado V. Z. kūną, jo bute nebuvo. Ar jis suvyniojo nukentėjusįjį į kilimą, taip pat ar pastarasis buvo apsirengęs, ar nuogas, M. S. neprisimina, nes buvo išgėręs alkoholio. Tą dieną, kai bute rado V. Z. lavoną, ten neliko. Norėdamas išsikraustyti iš buto, ieškojo transporto, skambino 3 - 5 žmonėms, kuriems aiškino, kad reikia padėti išsivežti daiktus. Padėti sutiko A., su kuriuo į tą butą automobiliu „Ford Scorpio“ jiedu atvažiavo maždaug po 2 - 3 dienų. Į butą įėjo abu. Buvo vakaras, elektra buvo atjungta, todėl bute buvo tamsu. Daiktų neišnešė, nes A., pamatęs lavoną, išsigando. Jis neprisimena, ar A. pasakė, kad bute yra lavonas. A., pasakė, kad nenori lįsti ir kad daiktus perveš vėliau, išvažiavo. Po to, pakeleivinga mašina važiavo į Garliavą pas močiutę, tačiau nuvažiuoti nespėjo, nes A. atvežė policininkus, kurie jį sulaikė. Policijai nieko nepranešė, nes būtų jį apkaltinę. Ar lietėsi prie V. Z. lavono, neprisimena (t. 4, b. l. 169-170).
Kolegijos nuomone, tokia nuteistojo M. S. pateikta įvykių versija buvo išsamiai patikrinta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir išsamiai bei visapusiškai įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą pagrįstai atmesta. Visų pirma, pastebėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistojo M. S. parodymai apie jo elgesį tariamai radus nukentėjusiojo kūną, nenuoseklūs ir prieštaringi. Ikiteisminio tyrimo metu apklausimas 2007 m. lapkričio 21 d. nuteistasis M. S. parodė, kad grįžo namo, atsirakino duris ir radęs nukentėjusiojo kūną, jį suvyniojo į kilimą, išplovė bute grindis (t. 3, b. l. 181). Apklausiamas 2007 m. lapkričio26 d. nuteistasis jau parodė, kad grįžęs namo rado neužrakintas duris, rado nukentėjusiojo kūną, labai išsigando ir išvažiavo pas močiutę. Į butą sugrįžo kitą dieną, sutvarkė butą, išplovė grindis ir suvyniojo nukentėjusiojo kūną į kilimą (t.3, b. l. 184-186). 2008 m. vasario 6 d. apklausos metu nuteistasis parodė, kad grįžęs namo, rado butą neužrakintą, kambaryje rado į kilimą suvyniotą nukentėjusiojo kūną ir iškarto išėjo iš buto (t. 3, b. l. 190). Tokio savo parodymų nenuoseklumo bei prieštaringumo nuteistasis nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme įtikinamai paaiškinti negalėjo.
Be to, nuteistojo M. S. parodymus paneigia ir kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai. Taip, liudytojas A. D. apygardos teisme patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, kad M. S. jam paskambino 2007 metų lapkričio 20 d. apie 10 valandą ryto ir paprašė padėti perkraustyti daiktus. Po pietų nuteistasis vėl paskambino ir prašė padėti. Jis sutiko, į Kauną atvažiavo vakare. M. S. norėjo, kad viskas vyktų vėliau, nes mažiau policijos. Paklausus, ar jis bijo policijos, atsakė nebijantis. Nuteistasis važiuojant iki namų elgėsi keistai, susigūždavo pamatęs policiją, kažką neaiškiai kalbėjo, taip pat paprašė užsukti į prekybos centrą „Savas“ pasiimti pamirštą telefoną. Atvažiavus prie jo namų, M. S. paprašė privaryti automobilį kuo arčiau laiptinės. Liudytojui paklausus, ar namuose kas nors yra, šis atsakė taip, be to, pasakė, kad gali eiti kartu. Nuteistajam M. S. atrakinus duris bei užėjus į vidų, bute buvo tamsu, jautėsi keistas kvapas, matėsi netvarka. Nuteistasis šviesos neuždegė, pasakė, kad nėra elektros. Nuteistasis ėjo pirmas, liudytojas A. D. jam iš paskos, pasišviesdamas telefonu. Liudytojas besidairydamas apšvietė kažkieno į kilimą suvyniotas kojas, o prisilietęs suprato, kad jos jau sustingę. Išsigandęs ir norėdamas, kad M. S. nieko neįtartų, jis pasiūlė pastarajam kur nors važiuoti išgerti, pas merginas, o daiktus perkraustyti vėliau, ir jis sutiko. Sustojus benzino kolonėlėje, M. S. išėjo nusipirkti alaus, o jis nuvažiavo. Sustojęs prie policijos pareigūnų, viską jiems papasakojo. Kartu su pareigūnais nuvažiavo pas M. S. močiutę, tačiau nuteistojo nerado. Liudytojas važiuodamas namo, prie parduotuvės „Maxima“, Aleksote, pamatė einantį M. S. , kuris buvo pakeitęs rūbus arba išsivertęs išvirkščiai striukę. Paskambino policijos pareigūnui ir nuteistasis buvo sulaikytas. Taip pat liudytojas A. D. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes, kad po šio įvykio pokalbio su pažįstamu D. V. metu iš pastarojo sužinojo, kad ir pastarajam skambino M. S. , prašė padėti bei prisipažino, jog užmušė senį (t. 4, b. l. 169 - 170).
Liudytojas D. V. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, kad 2007 m. lapkričio 19 - 20 dienomis jam paskambinęs M. S. paprašė išvežti kilimą ir šiukšles iš Kaune esančio buto. Nuteistasis kalbėjo apie tai, kad kažką nudūrė, susuko į kilimą, bet pastarasis nepagalvojo, jog tai gali būti tiesa (t. 4, b. l. 171). Tai, kad M. S. ieškojo kas galėtų padėti išvežti daiktus (baldus, kilimą) iš nukentėjusiojo buto patvirtino ir liudytojai V. K. , V. B. , S. K. , A. A. (t. 4, b. l. 171, 172, 173). Be to, liudytojas V. K. iš dalies patvirtino D. V. parodymus, kad kitą dieną jiems kalbant pastarasis minėjo, kad M. S. jam sakė, jog nudūrė kažkokį senį, bet D. V. tuo nepatikėjo. Aplinkybę, kad nuteistasis M. S. 2007 m. lapkričio 16 – 20 dienomis skambino ir kalbėjo su paminėtais liudytojais, patvirtina ir M. S. naudotų telefonų abonentų Nr. 8-671-47209, 8-37-558512, 8-670-55727 ir paminėtų liudytojų naudotų telefonų abonentų išklotinių analizė, policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai.
Aplinkybę, kad nusikalstamos veikos padarymo laikotarpiu nukentėjusiojo V. Z. bute, adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, kambarį nuomojo ir jame gyveno būtent M. S. , neneigė pats nuteistasis, taip pat šią aplinkybę patvirtina ir kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai. Liudytojai A. R., R. R. parodė, kad jiems buvo žinoma, jog jų kaimynas V. Z. savo bute buvo išnuomojęs kambarį, matė, kaip nuteistasis išvesdavo pavedžioti jo šunį. Asmens parodymo atpažinti metu jie taip pat atpažino M. S. , kaip tą patį asmenį, kuris 2007 m. lapkričio mėnesį gyveno V. Z. bute (t. 3 b. l. 97 - 98, 101 - 102). Liudytojas A. S. parodė, kad jam buvo žinoma, jog sūnus Kaune nuomojosi kambarį, tam pačiam bute gyveno ir šeimininkas, kuris turėjo šunį (t 4, b. l. 176). Be to, Teismo kriminalistikos specialisto išvadoje Nr. 140-(l I968)-1S1-7429 konstatuota, kad keturi rankų pirštų pėdsakai, nukopijuoti ant daktiloskopinių plokštelių nuo 2 litrų talpos plastikinio butelio, surasto nužudytojo bute ir nuo balkono durų, palikti M. S. kairės rankos nykščiu, dešinės rankos didžiuoju pirštu ir kairės rankos smiliumi (t. 2, b. l. 128 - 131).
Iš 2007 m. lapkričio 21 d. įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad 2007 m. lapkričio 21 d. apžiūrėjus butą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, kairėje pusėje nuo įėjimo esančiame kambaryje buvo rastas V. Z. lavonas, kuris gulėjo aukštielninkas ir buvo įvyniotas į kilimą. Ant pastarojo megztinio kairės rankovės buvo rastas metalinis vyris. Iš įvykio vietos buvo paimta: kilimas, 6 peiliai, metalinis vyris, į kraują panašios dėmės nuoplova, du tapetų gabaliukai su sutepimais, rankšluostis su sutepimais, butelio kamštis su sutepimais, 5 nuorūkos, ant 5 daktiloskopinių plokštelių nuimti rankų atspaudai (t. 1, b. l. 4 - 26).
Aplinkybė, kad nukentėjusiojo V. Z. mirtis smurtinė, patvirtina teismo medicinos specialisto išvada Nr. 1761/07(02), kurioje konstatuota, kad V. Z. mirė nuo daugybinių kiauryminių durtinių - pjautinių krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimų su širdies ir kairio plaučio pažeidimais, kas komplikavosi vidiniu kraujavimu į širdiplėvės ir krūtinplėvės ertmes, širdies tamponada krauju. V. Z. mirtis galėjo įvykti prieš 3 - 8 paras iki jo lavono tyrimo, kuris buvo pradėtas 2007 m. lapkričio 21 d. V. Z. kūne rasti daugybiniai kiauryminiai durtiniai - pjautiniai krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimai su širdies ir kairio plaučio pažeidimais padaryti duriančiu - pjaunančiu įrankiu, kuo galėjo būti peilis, ne mažiau aštuoniolikos trauminių paveikiant nukentėjusiojo kūną tuoj prieš mirtį. Tai buvo mirties priežastimi ir gyvam atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą. Daugybinės aklos durtinės - pjautinės krūtinės kairės pusės žaizdos padarytos duriančiu pjaunančiu įrankiu, kuo galėjo būti peilis, ne mažiau dešimties trauminių poveikių, galimai tuojau prieš mirtį. Gyvam žmogui tai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. Poodinės kraujosruvos ir daugybiniai odos nubrozdinimai galvoje, muštinė žaizda viršutinėje lūpoje, nosies kaulų, viršutinio žandikaulio, kairio skruostikaulio lūžimai V. Z. padaryti kietais bukais daiktais, kuo galėjo būti kumštis, koja ar koks kitas kietas bukas daiktas, ne mažiau vienuolikos trauminių poveikių, galimai kelių valandų bėgyje iki mirties. Gyvam kaulų lūžimai būtų vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, o visi kiti išoriniai sužalojimai - kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. V. Z. kūne pomirtinių sužalojimų nekonstatuota (t. 1, b. l. 33 - 37).
Kolegijos nuomone, apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad M. S. kaltę patvirtina ir byloje esantis 2008 m. vasario 22 d. slapto sekimo protokolas ir jo priedai, iš kurių matyti, kad Kauno m. VPK areštinės patalpose M. S. kalbasi su vyriškiu (kitu suimtuoju). Kalbėdamas apie pateiktus kaltinimus dėl nužudymo, M. S. nurodo „...aš rodyt turėčiau, ką aš žinau, aš atsisėdau, badžiau, badžiau, badžiau 20 kartų“, „reikėjo visus rūbus sudegint, chatą padegt ir išeit“ (t. 1, b. l. 134, 137 - 147).
Kolegija konstatuoja, kad aukščiau aptarti bei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo ištirti įrodymai patvirtina, kad nuteistasis M. S. suvokė, kad itin žiauriai smurtauja prieš nukentėjusįjį V. Z. , numatė, kad šiais veiksmais nukentėjusiajam itin žiauriai gali atimti gyvybę ir to norėjo, t. y. nuteistasis M. S. veikė tiesiogine tyčia.
Nuteistajam M. S. inkriminuojant BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytą, nužudymą kvalifikuojantį požymį - itin žiauriai, būtina įrodyti, kad jo veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Teismų praktikoje nužudymas itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Šiuo atveju neturi reikšmės, kiek laiko nukentėjusysis po panaudoto smurto iki mirties jautė kūno sužalojimų sukeltą skausmą. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančios teismo medicinos specialisto išvados Nr. 1761/07(02) matyti, kad nukentėjusiajam ne mažiau, kaip aštuoniolika trauminių poveikių duriančiu – pjaunančių įrankiu padaryti kiauryminiai durtiniai - pjautiniai krūtinės ląstos sužalojimai, ne mažiau dešimtimi trauminių poveikių duriančiu pjaunančiu įrankiu padarytos daugybinės aklos durtinės - pjautinės krūtinės kairės pusės žaizdos, ne mažiau vienuolika trauminių poveikių kietais bukais daiktais padarytos poodinės kraujosruvos ir daugybiniai odos nubrozdinimai galvoje, muštinė žaizda viršutinėje lūpoje, nosies kaulų, viršutinio žandikaulio, kairio skruostikaulio lūžimai. Be to, išvadoje konstatuota, kad pomirtinių sužalojimų nukentėjusiojo kūne nėra. (t. 1, b. l. 33 - 37). Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas ekspertas D. T. patvirtino aukščiau minėtą specialisto išvadą (t. 5, b. l. 5). Šiuo atveju, kolegija mano, kad apygardos teismas įvertino aukščiau paminėtas aplinkybes, t. y. nukentėjusiajam padarytą didelį kiekį sužalojimų, jų pobūdį, atsižvelgė, kad visi šie sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti esant gyvam ir dėl tokio panaudoto smurto pastarasis jautė didelį kūno sužalojimų sukeltą skausmą. Be to, svarbu ir tai, kad mirtini sužalojimai nukentėjusiajam padaryti itin skausmingą poveikį turinčiu – pjaunančiu - duriančiu įrankiu. Šios aplinkybės rodo nuteistojo M. S. padarytos nusikalstamos veikos ypatingą žiaurumą. Kolegija mano, kad nuteistasis M. S. būdamas normalaus protinio išsivystymo (ką patvirtino apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu paskirta teismo psichologijos - psichiatrijos ekspertizė) negalėjo nesuvokti, jog panaudodamas duriantį pjaunantį įrankį ir juo suduodamas tokį kiekį smūgių nukentėjusiajam gyvybę pastarajam atima itin žiauriu būdu. Tai, kad jis suvokė visas padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, patvirtina ir jo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, t. y. transporto priemonės ieškojimas daiktams pervežti, buto grindų plovimas, nukentėjusiojo kūno suvyniojimas į kilimą. Todėl kolegija konstatuoja, kad nuteistojo M. S. padaryta nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, kaip kito žmogaus nužudymas itin žiauriai.
Kolegija atmeta nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kad liudytojų A. D. , D. V. V. K. parodymai, taip pat jo elgesys radus nukentėjusiojo kūną, t. y. plovimą ant grindų buvusių kraujo pėdsakų, kūno susukimą į kilimą, ieškojimą, kas padėtų kažką išvežti iš buto, nepatvirtina jo kaltės padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, o patvirtina tik faktą, kad nuteistasis norėjo pasišalinti iš buto niekam nepranešus apie įvykį. Išties vertinant šias aplinkybes, kaip pavienes, tarpusavyje nesusijusias, galima būtų teigti, kad jos nuteistojo kaltės nužudžius nukentėjusįjį V. Z. , nepatvirtina. Tačiau, kolegijos nuomone, įvertinus tiek gynėjo apeliaciniame skunde paminėtų, tiek kitų byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, darytina išvada, kad nuteistojo M. S. kaltė įrodyta. Nepagrįsti nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad liudytojas A. D. pirmosios instancijos teisme nepatvirtino, kad kalbėjo telefonu su D. V. apie tai, kad pastarajam M. S. telefoninio pokalbio metu prisipažino, jog „užmušė senį“, o D. V. teisme šios aplinkybės taip pat nepatvirtino. Kolegija atkreipia dėmesį, kad iš byloje esančio pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad nors liudytojas A. D. pirmosios instancijos teisme teigė, jog neprisimena telefoninio pokalbio su D. V. , tačiau vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punktu perskaičius jo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, jis šiuos parodymus patvirtino (t. 4, b. l. 170). Liudytojas D. V. pirmosios instancijos teisme perskaičius jo parodymus, taip pat patvirtino jų teisingumą ir parodė, kad jam skambino M. S. , prašė pagalbos, kalbėjo, jog kažką nudūrė ir susuko į kilimą (t. 4, b. l. 171). Taigi, abu liudytojai pirmosios instancijos teisme iš esmės patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, todėl apygardos teismui nebuvo būtina nuosprendyje konkretizuoti, kad nuosprendis grindžiamas būtent ikiteisminio tyrimo metu liudytojų duotais parodymais. Kolegijos nuomone, aplinkybė, kad minėti liudytojai kai kurias įvykio aplinkybes prisiminė tik perskaičius jų parodymus, nepaneigia šių parodymų objektyvumo ir teisingumo.
Kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas vertindamas šių liudytojų parodymus nepažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimų.
Atmetami nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai, kad M. S. kaltę paneigia aplinkybė, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad tarp V. Z. ir M. S. būtų buvusi nesantaika ar konfliktai, tuo tarpu teismo medicinos ekspertas D. T. patvirtino, kad atvejai, kai nukentėjusiajam padaromi tokio pobūdžio ir tiek daug sužalojimų pasitaiko retai ir visada susiję su didele neapykanta nužudytajam, ar kaltininko psichikos sutrikimais. Kolegijos nuomone, šiuo atveju teismo medicinos ekspertas nėra kompetentingas spręsti su kokiom faktinėm bylos aplinkybėm gali būti susijęs itin žiaurus nukentėjusiojo nužudymo būdas, tokie jo samprotavimai laikytini prielaidomis ir negali būti vertinami, kaip aplinkybė paneigianti nuteistojo M. S. kaltę. Pastebėtina ir tai, kad pats nuteistasis apklausiamas 2007 m. lapkričio 26 d. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad porą kartų buvo susipykę su nukentėjusiuoju, nes pastarasis išgėręs būdavo įkyrus (t. 3, b. l. 184-186). Nors apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis ir neigė konfliktavęs su nukentėjusiuoju, tačiau kolegijos nuomone, vertinant tą aplinkybę, kad nuteistasis visų apklausų metu davė iš esmės nenuoseklius ir prieštaringus parodymus, negalima atmesti galimybės, jog tokie konfliktai tarp jų išties buvo.
Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog sužalojimų, kurie turėjo kraujuoti, gausa leidžia manyti, kad ant nuteistojo rūbų neišvengiamai turėjo patekti V. Z. kraujo, tačiau ant M. S. rūbų nužudytojo kraujo pėdsakų nerasta. Pirmosios instancijos teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas parodė, kad tokiu atveju, jei asmens, padariusio sužalojimus rankos ar kitos kūno vietos būtų kontaktavę su nukentėjusiojo žaizdomis, tada krauju buvo galima išsitepti, tačiau – apsitaškyti – nebūtinai (t. 5, b. l. 5). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad bylos duomenimis nustatyta, jog nukentėjusysis V. Z. nužudytas laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 15 dienos 14 val. iki 2007 m. lapkričio 19 dienos 00 val., tuo tarpu nuteistasis M. S. sulaikytas 2007 m. lapkričio 21 d., t. y. praėjus pakankamai nemažai laiko po įvykio (t. 3, b. l. 143). Taigi, jis turėjo visas galimybes persirengti ar kitaip sunaikinti nusikalstamos veikos pėdsakus ant savo drabužių bei kūno. Juolab, kad bylos medžiaga patvirtina, kad nusikalstamos veikos pėdsakus jis išties bandė slėpti išplaudamas buto, kuriame buvo nužudytas nukentėjusysis, grindis. Šios aplinkybės neneigė ir pats nuteistasis.
Kolegijos nuomone, apelianto teiginys, kad įvykio vietoje rastos cigaretės nuorūkos yra vyriškos lyties asmens biologinių pėdsakų, nepriklausančių nei M. S. , nei V. Z. bei kad nukentėjusysis turėjo sodą, dėl kurio galėjo būti nužudytas asmens nuomojusio pas nukentėjusįjį butą iki M. S. , šiuo atveju nepaneigia nuteistojo kaltės padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką. Visų pirma konstatuotina, kad byloje, išskyrus minėtą cigaretės nuorūką, nėra jokių objektyvių duomenų, kad nuketėjusiojo bute galėjo būti ne M. S. , o koks nors kitas asmuo. Antra, kolegija konstatuoja, kad nukentėjusieji J. Z. bei Z. M. nepatvirtina aplinkybės, jog nukentėjusįjį kažkas apgavo dėl sodo ir dėl to jis buvo nužudytas. Jų teigimu, sodas kažkur dingo, tačiau kolegija mano, kad apie teisėtą sodo pardavimą šie liudytojai galėjo ir nežinoti, nes liudytoja Z. M. su nužudytuoju iš esmės nebendravo, o liudytojas J. Z. buvo užsienyje (t. 3, b. l. 188-189, t. 4, b. l. 4-5).
Atmetami apeliacinio skundo argumentai dėl ikiteisminio tyrimo metu M. S. atlikto psichofiziologinio tyrimo poligrafu. Konstatuotina, kad baudžiamojo proceso įstatymas nenumato tokio tyrimo, kaip savarankiško įrodymo, tokio tyrimo išvadomis galima būtų remtis tik patikrinant kitų byloje surinktų įrodymų objektyvumą. Šiuo atveju kolegija konstatuoja, kad M. S. tyrimo poligrafu rezultatai nei patvirtina, nei paneigia jo kaltę padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai dėl šios išvados nepasisakė nuosprendyje.
Taip pat kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl byloje esančių slapto sekimo duomenų objektyvumo. Iš bylos medžiagos matyti, kad šie užfiksuoti nuteistojo pokalbiai nebuvo pagrindinis įrodymas patvirtinantis nuteistojo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, ir apygardos teisme įvertintas kitų surinktų įrodymų visumoje, kaip patvirtinantis kitus byloje surinktus įrodymus. Pastebėtina, kad ir pats nuteistasis M. S. neneigė minėto pokalbio autentiškumo, nurodydamas, jog kameros draugui nesakė, kad badė, tik pasakojo kaip viskas turėtų būti (t. 4, b. l. 169).
Apygardos teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, sunkumą, pavojingumo visuomenei laipsnį, sukeltas pasekmes, taip pat į nuteistojo asmenybę bei į tai, kad nėra nustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, o taip pat į kitas bausmės rūšies ir dydžio parinkimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajam M. S. pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę, lygią BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytam vidurkiui.
Apygardos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 236 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo M. S. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkas Svajūnas Knizleris
Teisėjai Valdimaras Bavėjanas
Albinas Bielskis