Administracinė byla Nr. A-1083-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02600-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 26; 28 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos, atstovaujamos Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos, atstovaujamos Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, skundą pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „AgroSaulė13“ dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Atsakovas Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisija, atstovaujama Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, (toliau – ir Komisija) pateikė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2014 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. 3R-177(AG-120/01-2014) dalį dėl nuomos mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą nekompensavimo ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą dėl Komisijos 2013 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 17R-3501 panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas UAB „AgroSaulė13“ 2013 m. rugpjūčio 23 d. prašyme Nr. 15R-808 (toliau – ir prašymas) prašė kompensuoti 1 250 Lt už prašymo išduoti leidimą plėtoti saulės elektros energijos gamybos pajėgumus parengimą, 1 250 Lt už konsultavimo paslaugas dėl saulės elektrinių verslo finansavimo, 1 250 Lt išlaidų už konsultavimo paslaugas dėl saulės elektrinių verslo rizikos ir galimybių, 100 Lt už Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą, 5 000 Lt už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą, 392,94 Lt darbo užmokesčio ir socialinio draudimo išmokų, 166,19 Lt virtualaus ofiso paslaugos mokesčio, 51,24 Lt dydžio antspaudo gamybos išlaidų. Komisija kompensavo 1 250 Lt išlaidų už prašymo išduoti leidimą plėtoti saulės elektros energijos gamybos pajėgumus parengimą ir 100 Lt išlaidų už Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą. VAGK tenkino tik pareiškėjo skundo dalį dėl nuomos mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą nekompensavimo, kitą skundo dalį atmetė. Pažymėjo, kad Komisijai suteikta teisė kompensuoti tik tas išlaidas, kurios atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtinto „Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo“ (toliau – ir Aprašas) reikalavimus. Komisija nekompensavo išlaidų už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą, nes šios išlaidos neatitinka Aprašo 4 punkto (patirtos po 2013 m. vasario 1 d.) ir nesutiko su VAGK išvada, kad Apraše nėra įtvirtinta, jog tokios išlaidos turi būti tiek patirtos, tiek apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.48 straipsnio 1 dalis nustato, kad juridiniai asmenys turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise. Atsižvelgiant į šią normą ir į byloje konstatuotą faktą, kad sąskaita faktūra Nr. 20130131/8 už 2012 m. rugsėjo ir 2013 m. sausio laikotarpį išrašyta 2013 m. sausio 31 d., o 5 000 Lt mokėjimas atliktas 2013 m. rugpjūčio 13 d., konstatuotina, kad bendrovė iki 2013 m. rugpjūčio 12 d. disponavo 5 000 Lt suma, todėl šios išlaidos negali būti laikomos išlaidomis, patirtomis iki 2013 m. vasario 1 d. VAGK neturėtų atlikti to tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėti sprendimų, kuriuos priimti, įstatymo priskirta Komisijai. VAGK veikla turėtų apsiriboti patikrinimu, ar Komisija nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, o taip pat ar buvo laikytasi procedūrinių taisyklių, ar tiksliai nustatytos faktinės aplinkybės.

Pareiškėjas UAB „AgroSaulė13“ pateikė atsiliepimą į atsakovo skundą, kuriame prašė atsakovo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad Komisija 2013 m. rugsėjo 24 d. ir 2014 m. sausio 24 d. sprendimais nustatė, jog kompensuojamos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., yra pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo bei išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Skunde atsakovas prieštarauja savo priimtame sprendime nustatytai aplinkybei ir nepagrįstai keičia poziciją dėl išlaidų pagrindimo bei patvirtinimo. Toks Komisijos piktnaudžiavimas laikytinas nesąžiningu ir neteisėtu bei patvirtina jos pozicijos nenuoseklumą. Pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 27 d. ir ŽŪB „Agrowill Jurbarkai“ sudarė nekilnojamojo turto nuomos sutartį (toliau – ir sutartis), kuri 2013 m. rugsėjo 3 d. buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Pagal sutartį pareiškėjas išsinuomojo žemės sklypą ir karvidę, esančius Jurbarko rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) kaime. Sutartyje apibrėžto nekilnojamojo turto nuoma yra tiesiogiai susijusi su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu. Turtas išnuomotas iki 2035 m. rugpjūčio 27 d., nuomos mokestis skaičiuojamas nuo turto perdavimo-priėmimo akto pasirašymo dienos ir sudaro 1 000 Lt bei priskaičiuotą pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM) per mėnesį. Pagal sutartį pirmąjį nuomos mokesčio mokėjimą – 1 000 Lt, kurį sudaro vieno mėnesio užstatas, nuomininkas atlieka iki 2012 m. rugpjūčio 27 d., toliau nuomos mokestį nuomininkas, pradedant nuo 2012 m. rugpjūčio 27 d., moka kas mėnesį  iki einamojo mėnesio penkioliktos dienos pagal pateiktą nuomotojo sąskaitą faktūrą. Priėmimo-perdavimo aktas tarp UAB „AgroSaulė13“ ir ŽŪB „Agrowill Jurbarkai“ pasirašytas 2012 m. rugpjūčio 20 d., sąskaita faktūra Nr. 20130131/8 už 2012 m. rugsėjo–2013 m. sausio mėnesius išrašyta 2013 m. sausio 31 d., o 5 000 Lt apmokėjimas atliktas 2013 m. rugpjūčio 13 d. Nepaisant fakto, kad nurodytas mokestis už nuomą buvo sumokėtas po 7 mėnesių, sutartis visą tą laiką galiojo, nebuvo nutraukta ir faktiškai buvo vykdoma. Aprašo III skyriaus 5.4.4 punkte yra aiškiai nurodyta kompensuotinų išlaidų kategorija, pagal kurią turi būti sumokėtas nuomos mokestis už žemės ar nekilnojamojo turto nuomą, jeigu nuomos sutartys iki 2013 m. sausio 31 d. buvo įregistruotos viešame registre įstatymų nustatyta tvarka. Nei Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatyme (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), nei Apraše nėra įtvirtinta, kad tokios išlaidos turi būti tiek patirtos, tiek apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. vien išlaidų apmokėjimo įrodymo data nėra siejama su išlaidų patyrimo momentu. VAGK pagrįstai nurodė, kad UAB „AgroSaulė13“ 5 000 Lt ginčo išlaidas už penkis mėnesius (2012 m. rugsėjo–2013 m. sausio laikotarpiu) patyrė nuomotojui pateikus 2013 m. sausio 31 d. sąskaitą faktūrą, t. y. dar iki 2013 m. vasario 1 d. sąskaitos išrašymas suteikia teisę kreditoriui reikalauti sąskaitoje nurodytos sumos iš skolininko, todėl akivaizdu, kad, ŽŪB „Agrowill Jurbarkai“ pateikus sąskaitą, pareiškėjas bet kokiu atveju būtų privalėjęs sumokėti nuomotojui nurodytą sumą arba savo iniciatyva, arba kreditoriui pasinaudojus civilinių teisių gynimo būdais. Tai dar kartą patvirtina, kad pareiškėjas minėtas išlaidas patyrė iki 2013 m. vasario 1 d. Civilinio kodekso 6.156 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas sutarties laisvės principas, reiškiantis, kad šalys turi teisę apsispręsti dėl sutarties kainos ir apmokėjimo tvarkos, t. y. ar visa sutarties kaina bus apmokėta pasirašymo metu, ar bus mokamas avansinis mokėjimas, ar kaina bus mokama dalimis. Šalys susitarė, kad nuomos mokestis bus mokamas dalimis pagal ŽŪB „Agrowill Jurbarkai“ pateiktą sąskaitą faktūrą, kuri buvo pateikta iki Aprašo 4 punkte nustatyto termino. Remiantis Aprašo 2 priedu, nuomos išlaidų kompensavimui nėra nustatytas maksimalus dydis, todėl turi būti kompensuojamas 100 procentų nuomos mokesčio. Pažymėjo, kad iš esmės pakeitus įstatyminį reguliavimą, lėmusį saulės šviesos energijos elektrinių pagaminamos elektros energijos supirkimo principo pasikeitimą, buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas ir tai lėmė UAB „AgroSaulė13“ nuostolių patyrimą, kadangi, esant dabartiniam teisiniam reguliavimui, pareiškėjas nebūtų investavęs lėšų į saulės šviesos energijos elektrinės projekto vystymą. Aprašas parengtas siekiant užtikrinti asmenų, iki Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipusių į Energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrusių tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, teisėtų lūkesčių principo užtikrinimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu atsakovo Komisijos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. 3R-177(AG-120/01-2014) dalies, kuriuo panaikinta Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 17R-3501 dalis dėl nuomos mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą kompensavimo ir atsakovas įpareigotas UAB „AgroSaulė13“ minėtą 2013 m. rugpjūčio 23 d. prašymo Nr. 15R-808 dalį nagrinėti pakartotinai bei priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Įvertinęs nagrinėjamai bylai aktualų teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į Komisiją dėl tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, patirtų iki 2013 m. vasario 1 d., kompensavimo.

Nustatyta, kad 2012 m. rugpjūčio 27 d. UAB „AgroSaulė13“ su ŽŪB „Agrowill Jurbarkai“ sudarė nekilnojamojo turto nuomos sutartį, kuria pareiškėjas išsinuomojo karvidę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini) kaime, Jurbarko rajono savivaldybėje. Sutarties 2.1 ir 2.2 punktais turtą Bendrovė įsipareigojo naudoti gamybinei veiklai, saulės energijos gamybai, jai suteikta teisė karvidės pastatą naudoti saulės energijos gamybos įrenginiams įrengti, tvirtinti bei naudoti energijai išgauti. Sutarties 4.1 punktu susitarta, kad nuomos mokestis yra 1 000 Lt, pridedant PVM. Pirmąjį nuomos mokesčio mokėjimą, kurį sudaro vieno mėnesio užstatas, nuomininkas atlieka iki 2012 m. rugpjūčio 27 d. Toliau nuomos mokestį nuomininkas, pradedant nuo 2012 m. rugpjūčio 27 d., moka nuomotojui kiekvieną mėnesį (už kiekvieną nuomos termino mėnesį į priekį) iki einamojo mėnesio penkioliktos dienos pagal pateiktą nuomotojo sąskaitą faktūrą (sutarties 4.2 punktas). Priėmimo-perdavimo aktas tarp UAB „AgroSaulė13“ su ŽŪB „Agrowill Jurbarkai“ pagal sutartį buvo pasirašytas 2012 m. rugpjūčio 27 d. PVM sąskaita faktūra JURB serija Nr. 20130131/8 už 2012 m. rugsėjo–2013 m. sausio mėnesius buvo išrašyta 2013 m. sausio 31 d., o apmokėjimas atliktas 2013 m. rugpjūčio 13 d. 2013 m. rugpjūčio 22 d. paaiškinime Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos UAB „AgroSaulė13“ nurodė, kad įvykdė nuomos mokesčio mokėjimo atidėjimą iki 2013 m. rugpjūčio mėnesio dėl susidariusio įsiskolinimo pagal ilgalaikės paskolos teikimo sutartį tarp pareiškėjo ir AB „Agrowill Group“. Pagal 2012 m. rugsėjo 17 d. paskolos sutartį paskolos davėjas UAB „AgroSaulė13“, paskolos gavėjas – AB „Agrowill Group“. Nuomos mokestis nuomotojui ŽŪB „Agrowill Jurbarkai“, kuri yra AB „Agrowill Group“ grupės įmonė, buvo sumokėtas atgavus paskolą iš AB „Agrowill Group“. Pareiškėjas kitų pajamų neturėjo. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad sutartyje apibrėžto nekilnojamojo turto nuoma yra tiesiogiai susijusi su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu (sutarties 2.1–2.2 punktai), sutartis iki 2013 m. sausio 31 d. buvo įregistruota viešame registre. Mokėjimo atlikimą patvirtina 2013 m. sausio 31 d. PVM sąskaita faktūra JURB Nr. 20130131/8 ir sąskaitos išrašas dėl 5 000 Lt 2013 m. rugpjūčio 13 d. įvykdyto pervedimo.

Šioje byloje teismas išlaidų patyrimo momentą vertino, atsižvelgdamas į tai, ar sutartį sudaręs asmuo iki 2013 m. vasario 1 d. įgijo civilinės teisės nustatytą pareigą apmokėti patirtas išlaidas. Jeigu tokia pareiga įgyta iki 2013 m. vasario 1 d., o kreipimosi į Komisiją metu prievolė įvykdyta, laikoma, kad asmuo išlaidas patyrė iki 2013 m. vasario 1 d. Civilinio kodekso 6.59 straipsnis draudžia vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Turto nuoma pagal Nekilnojamojo turto nuomos sutartį buvo vykdoma iki 2013 m. sausio 31 d., todėl 2013 m. vasario 1 d. terminas nepažeistas. Nuomodamas turtą pareiškėjas įsipareigojo už nuomą apmokėti, o ŽŪB „Agrowill Jurbarkai“ įgijo teisę reikalauti nuomos mokesčio sumokėjimo. Sutarties 5.2.10 punktu pareiškėjas yra įsipareigojęs laiku mokėti nuompinigius už naudojimąsi patalpomis bei kitų paslaugų mokesčius. Tai, kad skubiai priėmus Įgyvendinimo įstatymą pareiškėjas neturėjo pakankamų lėšų ir neapmokėjo 2013 m. sausio 31 d. pateiktos PVM sąskaitos faktūros jo teisinės padėties šios bylos kontekste nekeičia.

Teismas sutiko su VAGK sprendime pateiktais argumentais dėl Komisijos pareigos kompensuoti pareiškėjo patirtas nuomos mokesčio išlaidas. Be to, pažymėjo, kad VAGK teisė panaikinti individualų administracinį aktą nėra ribojama vien tik procesinių akto trūkumų nustatymu. Skundžiamu VAGK sprendimu VAGK ne įsiterpė į atsakovo kompetenciją, o nurodė jo padarytas teisės taikymo klaidas. VAGK sprendimas priimtas išsamiai ištyrus bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikius teisės aktus, todėl nėra teisinio pagrindo jį pakeisti ar panaikinti.

Pareiškėjo prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo teismas paliko nenagrinėtu, nes pareiškėjas rašytinio prašymo ir konkretaus bei išsamaus šių išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalis, nepateikė, todėl teismas neturėjo galimybės įvertinti prašymo atlyginti teismo išlaidas pagrįstumo.

III.

Atsakovas Komisija pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti atsakovo skundą.

Komisija iš esmės pateikia tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pabrėžia, kad Komisija, nagrinėdama prašymus dėl išlaidų kompensavimo, laikėsi nuoseklios pozicijos, kad, vadovaujantis Aprašo 4 punkto nuostatomis, išlaidos vertintinos patirtomis iki 2013 m. vasario 1 d. tik tuomet, kai iki šios datos asmuo faktiškai sumoka pinigus už darbus, įrangą, nuomą ir pan., kurie tiesiogiai susiję su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, nepriklausomai nuo to, kad darbai atlikti, paslaugos suteiktos, įranga perduota ir pan. iki 2013 m. vasario 1 d. Pažymi, kad jokios kitos Aprašo nuostatos nesuteikė Komisijai teisės Aprašo 4 punkto nuostatas traktuoti kaip nors kitaip. Pareiškėjas už nekilnojamojo turto nuomą faktiškai atsiskaitė 2013 m. rugpjūčio 13 d., o tai reiškia, kad realiai išlaidas patyrė po 2013 m. vasario 1 d. Priimtas Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimas Nr. 17R-3501 atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje numatytus individualiam administraciniam aktui keliamus bendruosius reikalavimus, t. y. jis pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis. Minėtas sprendimas priimtas komisijai neviršijus jai suteiktų įgaliojimų ir diskrecijos.

Pareiškėjas UAB „AgroSaulė13“ pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriame prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą. Pareiškėjas iš esmės pateikia tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į atsakovo skundą. Taip pat teismo prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Byloje ginčas kilęs dėl Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos 2013 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 17R-3501 dalies, kuria atsisakyta kompensuoti dalį pareiškėjo UAB „AgroSaulė 13“ patirtų išlaidų, susijusių su nekilnojamojo turto objektų – statinio ir žemės sklypo – nuoma.

Vyriausioji administracinių ginčų komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl minėto Komisijos sprendimo, 2014 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. 3R-177(AG-120/01-2014) panaikino Komisijos sprendimo dalį dėl užmokesčio už nekilnojamojo turto nuomą nekompensavimo ir įpareigojo pareiškėjo UAB „AgroSaulė 13“ prašymą dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo, šioje dalyje išnagrinėti pakartotinai bei priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs Komisijos skundą dėl minėto VGAK 2014 m. balandžio 22 d. sprendimo , 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu šį skundą atmetė.

Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (2013 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (2013 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. 12-561 redakcija), kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta patvirtinti Išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą ir sudaryti Komisiją, nagrinėsiančią prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Taigi patirtų tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo mechanizmas teisės aktuose numatytas nuo 2013 m. vasario 1 d., praktiškai pradėtas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybei patvirtinus Aprašą.

Vyriausybė Apraše detalizavo kompensavimo tvarką, nustatė jo pagrindus ir sąlygas, kompensacijų dydžius, taip pat apibrėžė Komisijos kompetenciją.

Aprašo 4 punkte nurodyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Aprašo 3 punkte taip pat apibrėžta, jog išlaidomis Apraše laikomos tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos. Taigi minėtose nuostatose įtvirtinti reikalavimai kompensuotinoms išlaidoms. Aprašo 5.4 punkte nurodyta viena iš kompensuotinų išlaidų kategorijų: investicijos į materialųjį turtą, susijusį su elektrinės projekto plėtojimu (elektros įrenginių ir kitos projektui būtinos įrangos įsigijimas ir su tuo tiesiogiai susijusios įrengimo ar prijungimo prie elektros tinklų išlaidos) ir ši kategorija detalizuojama Aprašo 5.4.1 – 5.4.4 punktuose, iš kurių 5.4.4 punkte nurodyta, jog Aprašo 5.4 punkto kategorijai priskiriamas sumokėtas nuomos mokestis už žemės ar nekilnojamojo turto nuomą, jeigu nuomos sutartys iki 2013 m. sausio 31 d. buvo įregistruotos viešame registre įstatymų nustatyta tvarka.

Aprašo V skyriuje reglamentuojama Komisijos sudėtis ir veikla, nustatyta prašymų dėl išlaidų kompensavimo nagrinėjimo procedūra Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, priima vieną iš šių sprendimų: kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; atmesti pareiškėjo prašymą (Aprašo 20 p.). Sistemiškai aiškinant aptartas nuostatas, darytina išvada, jog Komisijai suteikta teisė vertinti, ar pareiškėjų prašomos kompensuoti išlaidos yra tiesiogiai susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, ar šios išlaidos yra nustatytos, pagristos ir patvirtintos, taip pat spręsti dėl kompensuotinų išlaidų dydžio.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi aktualų teisinį reglamentavimą ir byloje esančius duomenis, nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog išlaidų už nuomą patyrimo momentas siejamas su iš nuomos sutarties kilusia civilinės teisės nustatyta pareiga apmokėti patirtas išlaidas, ir atsižvelgiant į tai, kad šį pareiga įgyta iki 2013 m. vasario 1 d., o kreipimosi į Komisiją su prašymu dėl išlaidų kompensavimo metu ji buvo jau įvykdyta, laikoma, kad asmuo išlaidas patyrė iki 2013 m. vasario 1 d.

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas įtvirtindamas su elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą negarantavo, kad asmenims, nusprendusiems dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nebevystyti elektrinių projektų, bus kompensuotos visos patirtos išlaidos. Lingvistiniu aspektu aiškinant minėtą Aprašo 4 punkto formuluotę, visos kompensuotinos išlaidos turi būti patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., nustatytos, pagrįstos bei patvirtintos ir šiems trims požymiams įrodyti reikalingi išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo dokumentai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vyrauja pozicija, kad išlaidų patyrimo momentas siejamas būtent su konkrečių piniginių sumų faktinio mokėjimo momentu, o sistemiškai aiškinant Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, ir Aprašo 4 punktą, šiose normose vartojama sąvoka „patirtos išlaidos“ reiškia, kad tos išlaidos turėjo būti realiai patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. iki šių išlaidų kompensavimo mechanizmo sukūrimo. Išlaidų patyrimo realumą įrodo šių išlaidų apmokėjimas (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-121-525/2015; 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-389-822/2015; 2015 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-760-525/2015 ir kt.).

Tokį teisės normų aiškinimą pagrindžia ir tai, jog nėra  pakankamo teisinio pagrindo iš kitų kompensuotinų išlaidų rūšių ir kategorijų išskirti Aprašo 5.4.4 punkte nurodytą kompensuotinų išlaidų rūšį – sumokėtą nuomos mokestį už žemės ar kito nekilnojamojo turto nuomą ir vien minėto nuomos mokesčio sumokėjimui netaikyti privalomos sąlygos, kad faktinis mokėjimas turi būti atliktas iki 2013 m. vasario 1 d. Vadovaujantis tais pačiais anksčiau išdėstytais motyvais, pagal Aprašo 6 punktą Aprašo 2 priede nustatytas maksimalus išlaidų – sumokėto nuomos mokesčio už nekilnojamojo turto nuomą, jeigu nuomos sutartys iki 2013 m. sausio 31 d. buvo įregistruotos viešajame registre įstatymų nustatyta tvarka – kompensuotinas dydis taip pat taikytinas tik išlaidoms, sumokėtoms iki 2013 m. vasario 1 d.

Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog prašomą kompensuoti mokestį už žemės sklypo ir statinio nuomą pareiškėjas sumokėjo 2013 m. rugpjūčio 13 d. (b. l. 13). Ginčo dėl šios faktinės aplinkybės byloje nėra. Todėl, vadovaujantis anksčiau išdėstytais argumentais, darytina išvada, jog pareiškėjas 5 000 Lt išlaidas patyrė būtent 2013 m. rugpjūčio 13 d., t. y. po 2013 m. vasario 1 d.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad 2012 m. rugpjūčio 27 d. žemės sklypo ir statinių nuomos sutartis bei 2012 m. rugsėjo 17 d. ilgalaikės paskolos teikimo sutartis buvo sudaryta tarp susijusių juridinių asmenų mokesčių teisės požiūriu. Be to, tą pačią dieną sudarytomis sutartimis tas pats žemės sklypas buvo išnuomotas dar septyniems tarpusavyje susijusiems juridiniams asmenims, planavusiems panašią veiklą. Pagal žemės sklypo ir statinių nuomos sutarties 4.2 punktą pareiškėjas tą pačią dieną turėjo sumokėti 1000 litų pirmąjį nuomos mokesčio mokėjimą – vieno mėnesio užstatą, tačiau to nepadarė, nors ilgalaikę paskolą kitai įmonei ( kuri pareiškėjo teigimu tapo priežastimi nuomos mokesčio mokėjimo atidėjimui) suteikė tik 2012 m. rugsėjo 17 d. Visos šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą nelaikyti pareiškėjo sąžiningai vykdžiusiu savo pareigas nuomininku, įgavusiu teisėtų lūkesčių, kad galimos patirti išlaidos bus kompensuotos.

Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju Komisija priėjo pagrįstą išvadą, jog išlaidos, apmokėtos po 2013 vasario 1 d., nekompensuotinos kaip patirtos po minėtuose teisės aktuose nurodytos datos. Komisija 2013 m. sausio 24 d. sprendime Nr. 17R-3501 tinkamai taikė galiojančius teisės aktus bei rėmėsi objektyviais duomenimis, tinkamai įvertino pareiškėjo nurodytas išlaidas, nurodė atsisakymo kompensuoti išlaidas už nuomą teisinį pagrindą (Aprašo 4 punktas) bei atsisakymo motyvus (išlaidos patirtos po 2013 m. vasario 1 d.), todėl šis Komisijos sprendimas laikytinas pagrįstu, motyvuotu ir teisėtu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog VGAK 2014 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. 3R-177(AG-120/01-2014) nepagrįstai sprendė panaikinti Komisijos 2013 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 17R-3501 dalį ir įpareigoti Komisiją iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymo dalį. Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, jog VGAK 2014 m. balandžio 11 d. sprendimas Nr. 177(AG-120/01-2014) yra pagrįstas ir teisingas, neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas.

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, panaikinant Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. 3R-177(AG-120/01-2014)  dalį, kuria panaikinta Komisijos 2013 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 17R-3501 dalis dėl nuomos mokesčio už žemės sklypo ir kito nekilnojamojo turto nuomą nekompensavimo ir Komisija įpareigota iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymo dalį dėl šių išlaidų kompensavimo.

Dėl pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, pažymėtina, kad atsižvelgiant į tai, jog galutinis teismo sprendimas priimamas atsakovo naudai, pareiškėjas teisės į teismo išlaidų atlyginimą neįgyja (ABTĮ 44 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Atsakovo Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos skundą tenkinti.

Panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. 3R-177(AG-120/01-2014) dalį, kuria nuspręsta panaikinti Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 17R-3501 dalį dėl nuomos mokesčio už žemės sklypo ir kito nekilnojamojo turto nuomą nekompensavimo ir kuria Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisija buvo įpareigota iš naujo nagrinėti uždarosios akcinės bendrovės „AgroSaulė 13“ 2013 m. rugpjūčio 23 d. prašymo Nr.. 15R-808 dalį dėl nuomos mokesčio už žemės sklypo ir kito nekilnojamojo turto nuomą kompensavimo, bei šioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.