Administracinė byla Nr. A-480-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-003565-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas 2014 m. liepos 23 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skundą grindė tuo, kad nuo 2003 m. birželio 7 d. iki 2014 m. rugpjūčio 26 d. jo laisvė apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis, orumą žeminančiomis, žiauriomis, nehigieniškomis sąlygomis, stingant privatumo, patiriant nuolatinę įtampą. Pareiškėjui 2009 m. gruodžio 31 d. nesutikus kameroje Nr. 67 būti kartu su rūkančiu asmeniu, jis buvo perkeltas į kamerą Nr. 236, kuri yra daug mažesnė už kitas kameras, o tai neatitinka nustatytų reikalavimų. Dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją ir pažeminimus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 20–24).

Atsakovas nurodė, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, kadangi čia laikomi ir suimtieji, nuteistieji iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų priimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybė reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 31 d. sprendimu skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas A. T. 2004-03-31 atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 203, kurios plotas 6,83 m2, kurioje vakare buvo 2 asmenys; nuo 2004-04-01 iki 2004-05-11 buvo kameroje Nr. 203, kurioje ryte ir vakare buvo 2 asmenys; 2004-05-12 – kameroje Nr. 203, kurioje ryte buvo 2, vakare 1 asmuo; nuo 2004-05-13 iki 2004-08-24 – kameroje Nr. 203, kurioje ryte ir vakare buvo 2 asmenys; 2004-08-25 perkeltas į kamerą Nr. 89, kurios plotas 7,86 m2, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; nuo 2004-08-26 iki 2004-09-11 – kameroje Nr. 89, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; 2004-09-12 perkeltas į kamerą Nr. 74, kurios plotas 7,94 m2, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; nuo 2004-09-13 iki 2005-01-26 – kameroje Nr. 74, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; 2005-01-27 – kameroje Nr. 74, kurioje ryte buvo 3, vakare 1 asmuo; nuo 2005-01-28 iki 2005-07-04 – kameroje Nr. 74, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; 2005-07-05 – kameroje Nr. 74, kurioje ryte buvo 1, vakare 2 asmenys; nuo 2005-07-06 iki 2005-07-31 – kameroje Nr. 74, kurioje ryte ir vakare buvo 2 asmenys; 2005-08-01 – kameroje Nr. 74, kurioje ryte buvo 2 asmenys, vakare 1 asmuo; nuo 2005-08-02 iki 2006-02-26 – kameroje Nr. 74, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; 2006-02-27 kameroje Nr. 74, kurioje ryte buvo 1, vakare 2 asmenys; nuo 2006-02-28 iki 2006-04-04 kameroje Nr. 74, kurioje ryte ir vakare buvo 2 asmenys; 2006-04-05 kameroje Nr. 74, kurioje ryte buvo 2, vakare 1 asmuo; nuo 2006-04-06 iki 2006-05-16 kameroje Nr. 74, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; 2006-05-17 perkeltas į kamerą Nr. 89, kurios plotas 7,86 m2, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; nuo 2006-05-18 iki 2006-07-10 kameroje Nr. 89, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; 2006-07-11 perkeltas į kamerą Nr. 202, kurios plotas 6,90 m2, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; nuo 2006-07-12 iki 2006-10-22 – kameroje Nr. 202, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; 2006-10-23 – kameroje Nr. 202, kurioje ryte buvo 1, vakare 2 asmenys; nuo 2006-10-24 iki 2006-11-16 – kameroje Nr. 202, kurioje ryte ir vakare buvo 2 asmenys; 2006-11-17 kameroje Nr. 202, kurioje ryte buvo 2, vakare 1 asmuo; nuo 2006-11-18 iki 2008-09-14 – kameroje Nr. 202, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; 2008-09-15 perkeltas į kamerą Nr. 67, kurios plotas 7,94 m2, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; nuo 2008-09-16 iki 2008-12-30 – kameroje Nr. 67, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; 2008-12-31 perkeltas į kamerą Nr. 241, kurios plotas 6,80 m2, kurioje ryte buvo 2, vakare 1 asmuo; nuo 2009-01-01 iki 2009-02-05 – kameroje Nr. 241, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; 2009-02-06 perkeltas į kamerą Nr. 236, kurios plotas 5,49 m2, kurioje ryte buvo 2, vakare 1 asmuo; nuo 2009-02-07 iki 2011-12-21 – kameroje Nr. 236, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; 2011-12-22 perkeltas į kamerą Nr. 125, kurios plotas 6,48 m2, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; 2011-12-23 perkeltas į kamerą Nr. 236, kurios plotas 5,49 m2, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; nuo 2011-12-24 iki 2012-09-04 kameroje Nr. 236, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; 2012-09-07 atvyko iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 236, kurios plotas 5,49 m2, kurioje vakare buvo 1 asmuo; nuo 2012-09-08 iki 2012-10-07 – kameroje Nr. 236, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; 2012-10-08 perkeltas į kamerą Nr. 231, kurios plotas 6,90 m2, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; nuo 2012-10-09 iki 2014-03-26 – kameroje Nr. 231, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; 2014-03-27 perkeltas į kamerą Nr. 220, kurios plotas 6,90 m2, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; nuo 2014-03-28 iki 2014-04-01 – kameroje Nr. 220, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; 2014-04-02 perkeltas į kamerą Nr. 240, kurios plotas 6,90 m2, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; nuo 2014-04-03 iki 2014-08-26 kameroje Nr. 240, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo.

Taigi pareiškėjas nuo 2004-03-31 iki 2014-08-26 Lukiškių TI-K buvo kalinamas 3 798 dienas (iš jų nuo 2004-03-31 iki 2011-07-22 – 2 669,5 dienas, nuo 2011-07-22 iki 2014-08-26 – 1 128,5 dienas). Teismas, vadovaudamasis Kardomojo kalinimo įstatymu Nr. I-1175 bei Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – Taisyklės), patvirtintomis 2001 m. rugsėjo 7 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 178, Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, remdamasis bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjui minimalus 5 m2 gyvenamasis plotas būnant Lukiškių TI-K nuo 2004-03-31 iki 2010-04-11 nebuvo užtikrintas 210,5 dienos, pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą.

Vadovaudamasis ginčijamu laikotarpiu nuo 2010-04-11 iki 2014-08-26 galiojusiu teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte, kur nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 m2, Bausmių vykdymo kodekse įtvirtintu bausmės humanizmo principu, kuris, inter alia, reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą, Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 6 punktu, kuriame nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, remdamasis bylos duomenimis teismas nustatė, kad pareiškėjui minimalus 3,6 m2 gyvenamasis plotas būnant Lukiškių TI-K nuo 2010-04-11 iki 2014-08-26 buvo užtikrintas.

Teismas taip pat rėmėsi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsniu, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT jurisprudencija (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98, EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Remdamasis EŽTT praktika teismas nurodė, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Teismas sprendė, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tokia išvada daryta įvertinus tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir jų mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių. Vadinasi, valstybė 210,5 dienos neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Teismo nuomone, atsakovo nurodytos aplinkybės, kad jis negali kontroliuoti nuteistųjų skaičiaus nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, daryta išvada, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Kita vertus, teismo nuomone, šioje administracinėje byloje svarbi yra ta aplinkybė, kad nors pareiškėjas Lukiškių TI-K netinkamai buvo laikomas nuo 2004-03-31, tačiau į teismą kreipėsi tik 2014-07-22, t. y. praėjus beveik 10 metų nuo dienos, kada, remiantis byloje nustatytais duomenimis, pirmą kartą buvo pažeista jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas. Tai leidžia daryti išvadą, kad jo patirta dvasinė skriauda ir dvasiniai išgyvenimai nėra tokie dideli.

Teismas vertino, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis buvo kalinamas nežmoniškomis, orumą žeminančiomis, žiauriomis, nehigieniškomis sąlygomis, stingant privatumo, patiriant nuolatinę įtampą yra bendro pobūdžio nusiskundimai, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl šie jo argumentai atmestini.

Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas Lukiškių TI-K savo atsiliepime prašė teismo taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Nurodė, kad LVAT savo jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2015-02-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A-461-575/2015 ir kt.).

Įvertinęs Civiliniame kodekse nustatytą teisinį reguliavimą, LVAT ir LAT (LAT 2013-12-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013) suformuluotą teismų praktiką, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, teismas konstatavo, jog šiuo atveju pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą nuo 2004-03-31 iki 2014-08-26, o skundą teismui išsiuntė 2014-07-22. Teismo posėdyje pareiškėjas dėl ilgo delsimo kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo paaiškino, kad nežinojo, jog galima kreipti į teismą su skundu atlyginti neturtinę žalą dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis, tačiau jis nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas savo atsiliepime į skundą paprašė teismo taikyti 3 metų senaties terminą, pareiškėjas įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo nenurodė ir nepateikė, tokios aplinkybės nenustatytos ir įvertinus byloje surinktus įrodymus, daryta išvada, kad nėra jokio pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2004-03-31 iki 2011-07-22. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pritaikius ieškinio senaties terminą ir konstatavus, kad nuo 2011-07-22 iki 2014-08-26 pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas tinkamomis sąlygomis, daryta išvada, kad tenkinti pareiškėjo skundą, remiantis tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje administracinėje byloje, nėra pagrindo.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

Pareiškėjas nurodo, kad buvo kalinamas žeminančiomis, žiauriomis sąlygomis, nuolat patirdamas įtampą, dėl ko patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 100 000 eurų. Prašo teismo atlikti tyrimą dėl jo patirtos sveikatai žalos kalinimo įstaigoje. Atkreipia dėmesį, kad teismas, spręsdamas dėl minimalaus gyvenamojo ploto tenkančio pareiškėjui, neatsižvelgė į aplinkybę, kad kameros yra apstatytos baldais. Nurodo, kad kamera Nr. 236, kurioje pareiškėjas buvo kalintas nuo 2009 iki 2013 metų, nėra pritaikyta gyventi, tai yra sandėliukas. Atkreipia dėmesį, kad teisinės pagalbos tarnyba ir kalinimo įstaigos juristai nesuteikė jam teisinės pagalbos byloje, todėl jis negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisės į teisminę gynybą. Pareiškėjas 2015 m. liepos 28 d. pateikė patikslintą skundą, kuriame prašo pratęsti senaties terminą. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su daugeliu kitų pažeidimų, nei buvo nurodyta skunde pirmosios instancijos teismui, pvz. ventiliacija, apšvietimu, taip pat prašo išreikalauti iš Vilniaus miesto visuomenės sveikatos centro medžiagą, susijusią su Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2004 m. kovo 31 d. iki 2015 m. nustatytais pažeidimais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, patirtos kalint įstatymo reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, priteisimo.

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2004-03-31 iki 2014-08-26. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad pagal vyraujančią nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Taigi, įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014-07-22, tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvų duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2004-03-31 iki 2011-07-22. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, tokių aplinkybių nenurodė ir apeliaciniame skunde, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ex officio neatnaujino praleisto ieškinio senaties termino.

Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2004-03-31 iki 2011-07-22, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už šį laikotarpį (CK 1.131 str. 1 d.).

Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytu pažeidimu dėl minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimu pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lukiškių TI – K pateiktas duomenimis, pagrįstai sprendė, kad laikotarpiu nuo 2011-07-22 iki 2014-08-26 pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamosios patalpos plotą nebuvo pažeista.

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (ABTĮ 130 str. 6 d.). Remiantis šia nuostata nenagrinėtini pareiškėjo patikslintame skunde nurodyti nauji reikalavimai, nevertinamos naujai nurodytos aplinkybės, kuriomis nebuvo grindžiamas pareiškėjo skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui, tame tarpe ir aplinkybės, susijusios su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos priimtais sprendimais, kadangi šie sprendimai nėra bylos nagrinėjimo dalykas.

Teisėjų kolegija taip pat nenustatė ABTĮ 138 straipsnio 3 dalyje nurodytų pagrindų naujų įrodymų išreikalavimui ir tyrimui. Pareiškėjas turėjo galimybę nurodomus apeliaciniame skunde duomenis prašyti išreikalauti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.