Civilinė byla Nr. 3K-3-497/2014

Teisminio proceso Nr. 2-24-3-00043-2013-4                                                     Procesinio sprendimo kategorijos: 37; 42.11.3; 97

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Agrovet“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Agrovet“ ieškinį atsakovams akcinei bendrovei ,,Klaipėdos vanduo“, akcinei bendrovei ,,Klaipėdos rajono vandenys“ dėl sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, trečiasis asmuo Klaipėdos rajono savivaldybės administracija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Agrovet“ pareikštu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiomis ab initio atsakovų AB „Klaipėdos vanduo“ ir AB „Klaipėdos rajono vandenys“ 2011 m. gruodžio 29 d. Jungtinės veiklos sutarties Nr. 2011/SUT.05-115 4.1 punkto sąlygą – pirmasis partneris (AB „Klaipėdos vanduo“) neperima teisių ir pareigų pagal antrojo partnerio (AB „Klaipėdos rajono vandenys“) sudarytas rašytines ar žodines sutartis su vartotojais (abonentais), taip pat neperima reikalavimo teisės į vartotojų (abonentų) skolas, susidariusias iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 4.3 punkto sąlygą – skolas už geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą, susidariusias iki 2012 m. sausio 1 d. apskaito ir išieško antrasis partneris.

Ieškovas nurodė, kad jis yra viešųjų vandens paslaugų vartotojas, kuris viešąsias vandens paslaugas, įskaitant ir nuotekų tvarkymo paslaugas, perka pagal 2008 m. gruodžio 1 d. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutartį Nr. 2008/12-01 (toliau – ir Sutartis). Ši Sutartis, sudaryta su atsakovu AB „Klaipėdos rajono vandenys“, taikoma su išimtimis. Ieškovo teigimu, Jungtinės veiklos sutarties 4.1 ir 4.3 punktai pažeidžia jo teises, nes UAB „Agrovet“ neturi galimybės atlikti AB „Klaipėdos vanduo“ atžvilgiu priešpriešinių vienarūšių piniginių prievolių įskaitymo (CK 6.130 straipsnis). AB „Klaipėdos vanduo“ Jungtinės veiklos sutartimi turėjo perimti ne tik su abonentais sudarytų sutarčių sąlygų vykdymą, bet ir visas skolas bei visus tarpusavio įsipareigojimus, susijusius su geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymu, skolų administravimą, tarp jų skolų išieškojimą, taip pat naudojimosi privačiais nuotekų tinklais sąlygas ir tvarką. Klaipėdos rajono savivaldybės sprendimas, kurio pagrindu sudaryta Jungtinės veiklos sutartis, laikytinas administraciniu teisės aktu, kurio normos privalomos atsakovams, o šių administracinių teisės normų pažeidimas laikytinas viešosios tvarkos pažeidimu, todėl ginčijami Jungtinės veiklos sutarties punktai yra niekiniai ir negaliojantys (CK 1.18 straipsnio 1 dalis), pažeidžia universalaus teisių perėmimo sąlygas (CK 6.101 straipsnio 4 dalis), ieškovo, kaip skolininko, teises ir suvaržo jo prievoles (CK 1.101 straipsnio 1 dalis), Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias viešasis vandens tiekėjas per 3 mėnesius privalo pateikti pasiūlymą sudaryti viešąsias vandens tiekimo sutartis buvusio vandens tiekėjo abonentams (vartotojams), o iki viešųjų vandens tiekimo sutarčių sudarymo geriamojo vandens tiekimas vykdomas ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugos teikiamos pagal buvusio vandens tiekėjo su abonentais (vartotojais) sudarytų sutarčių dėl geriamojo vandens pirkimo–pardavimo ir (arba) nuotekų tvarkymo sąlygas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2013 m. birželio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad CK 6.101 straipsnio 4 dalyje nustatytos specialiosios reikalavimo perleidimo universaliu būdu taisyklės, kurios gali būti reglamentuotos tik įstatymu. Tokiais atvejais nenustatyta kreditoriui pareikšti valią, nes universalus teisių perėmimas vyksta tuo metu, kai išnyksta ir (ar) pasibaigia šių teisių turėtojas, tik tada kitam asmeniui pereina visos buvusio asmens teisės. Dėl to teismas pripažino, kad Jungtinės veiklos sutartimi AB ,,Klaipėdos vanduo“ universaliu būdu neperėmė AB ,,Klaipėdos rajono vandenys“ kreditoriaus teisių. Kadangi įstatymo leidėjas juridiniams asmenims yra suteikęs teisę laisvai sudarinėti sandorius ir šis laisvės principas gali būti apribotas tik įstatymu, o ne įstatymo įgyvendinamuoju teisės aktu, tai teismas atmetė ieškovo argumentus, kad 2011 m. lapkričio 8 d. Viešųjų paslaugų sutartis sudaryta vadovaujantis Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimu, kuris yra privalomas administracinis aktas jame nurodytiems subjektams, ir jo nevykdymas pažeidžia viešąją tvarką, dėl ko ši sutartis turi būti pripažinta niekine (CK 1.81 straipsnis). Teismas pripažino, kad Viešųjų paslaugų sutartyje nenumatyta kreditoriaus teisė perleisti ar neperleisti reikalavimo, nes tokio pobūdžio atsakovų santykiai nebuvo ir negalėjo būti reglamentuojami Viešųjų paslaugų sutartimi; nesutiko su ieškovo argumentais, kad ginčijamais Jungtinės veiklos sutarties punktais buvo pažeistos jo, kaip skolininko, teisės ir labiau suvaržytos jo prievolės (CK 6.101 straipsnio 1 dalis), nes ieškovo nurodyti galimi jo teisių pažeidimai yra susiję ne su Jungtinės veiklos sutartimi, o su Viešųjų paslaugų sutartimi, ir šie ginčai sprendžiami kitoje Klaipėdos apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje. Teismas taip pat sprendė, kad ginčijami Jungtinės veiklos sutarties punktai nepažeidžia Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir GVTNTĮ) 21 straipsnio 3 dalies, nes Jungtinės veiklos sutartis neturi įtakos ieškovo teisėms ir pareigoms pagal sutartis, sudarytas su viešųjų paslaugų tiekėju.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 19 d. nutartimi paliko Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimą nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamos bylos dalykas yra Jungtinės veiklos sutartis, kurios 4.1 ir 4.3 punktai, ieškovo teigimu, pažeidžia jo, kaip skolininko, teises ir kitaip suvaržo jo prievolę (CK 6.101 straipsnio 1 dalis); pažymėjo, kad Klaipėdos apygardos teisme tarp tų pačių šalių nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-617-125/2013, kurioje šalys savo reikalavimus grindžia AB „Klaipėdos vanduo“ ir Klaipėdos rajono savivaldybės 2011 m. lapkričio 8 d. sudarytos Viešųjų paslaugų – geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo – teikimo Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje, sutartimi; vienas ginčas kilęs tarp UAB „Klaipėdos rajono vandenys“ ir UAB „Agrovet“ dėl iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusio įsiskolinimo už šalto vandens tiekimo ir nuotekų šalimo paslaugas; kitas – tarp AB „Klaipėdos vandenys“ ir UAB „Agrovet“ dėl įsiskolinimo, susidariusio nuo 2012 m. sausio 1 d.; trečias – tarp AB „Klaipėdos vandenys“ ir UAB „Hidrona“ dėl naudojimosi UAB „Hidrona“ priklausančiais nuotekų tinklais, AB „Klaipėdos vandenys“ reikalingais vandeniui tiekti ir nuotekoms tvarkyti.

Teismas, įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, ginčijamą Jungtinės veiklos sutartį, 2011 m. lapkričio 8 d. Viešųjų paslaugų sutartį, GVTNTĮ 21 straipsnio nuostatas, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Jungtinės veiklos sutartimi buvo nulemti dviejų juridinių asmenų – atsakovų – santykiai, o ieškovui kylantys šių santykių padariniai nustatomi Viešųjų paslaugų sutartimi. Viešųjų paslaugų sutartyje nenumatytas kreditoriaus teisių perleidimas, tokio pobūdžio atsakovų santykiai nebuvo ir negalėjo būti reglamentuojami Viešųjų paslaugų sutartimi, nes UAB „Klaipėdos rajono vandenys“ nėra šios sutarties šalis. Teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad GVTNTĮ 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta imperatyvioji taisyklė sudaro pagrindą abonentams pagrįstai tikėtis ir turėti teisėtus lūkesčius, jog, pasikeitus vandens tiekėjui, civilinių teisinių santykių reglamentavimas iš esmės nepasikeis. Ši įstatymo nuostata, teismo vertinimu, aiškiai apibrėžia, kad geriamojo vandens tiekimo sąlygos nesikeičia iki viešųjų vandens tiekimo sutarčių sudarymo. Tokia įstatymo formuluotė leidžia teigti, kad įstatymų leidėjas, aiškiai apibrėždamas galiojusių vandens tiekimo sąlygų terminą tik iki sutarties sudarymo, ne tik siekė užtikrinti, jog sudarant viešųjų vandens tiekimo sutartis šalių nebesaistytų iki tol galiojusios vandens tiekimo sąlygos, bet ir informuoti šalis, kad ginčo atveju nebegaliojančių sutarčių nuostatos negali būti laikomos pagrindu naikinti sudaromų sutarčių nuostatas. Iš esmės GVTNTĮ 21 straipsnyje nustatyta, kad naujos sutartys yra sudaromos standartinėmis sąlygomis ir tik į ateitį, t. y. nuo to momento, kada naujas tiekėjas pagal sutartį įgyja teisę ir pareigą vykdyti vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymo paslaugas toje teritorijoje, o ne laikotarpiui, kai veiklą vykdė senasis tiekėjas. Teismas laikė nepagrįstais ieškovo teiginius, kad ginčijama sutartis turi kelių rūšių sutarčių požymių, byloje taip pat nėra duomenų, įrodančių atsakovų statuso keitimą, reorganizavimą, pabaigą ar kitas ieškovo nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadas apie atsakovų ketinimus, neatitinkančius Viešųjų paslaugų tiekimo sutartimi prisiimtų pareigų. 

Teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad Viešųjų paslaugų teikimo sutartyje aiškiai suformuluota universalų teisių perėmimą įtvirtinanti nuostata, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog toks teisių perėmimas galimas tik pasibaigus juridiniam asmeniui; nurodė, kad universalus kreditoriaus teisių perėmimas galimas tik įstatymų nustatytais pagrindais, t. y. juridinio asmens reorganizavimo atveju, kai pasibaigia juridinis asmuo ir perimamas jo turtas, o nagrinėjamu atveju nė vienas iš atsakovų nebaigė veiklos; pažymėjo, kad Viešųjų paslaugų tiekimo sutarties 3.2.2 punktas, nustatantis, jog perimamos visos teisės ir pareigos, turėtų būti aiškinamas visų šios sutarties sąlygų kontekste ir atsižvelgiant į Jungtinės veiklos sutarties pobūdį, t. y. sutarties sudarymą pereinamajam laikotarpiui, kad būtų užtikrintas nepertraukiamas viešųjų paslaugų tiekimas ir sklandus vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo veiklos perdavimas. Be to, 2013 m. sausio 2 d. atsakovai pasirašė ginčijamos Jungtinės veiklos sutarties nutraukimo susitarimą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Agrovet“ prašo panaikinti apeliacinės ir pirmosios instancijos teismo procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismai, padarydami išvadą, kad atsakovų sudarytos Jungtinės veiklos sutarties 4.1 ir 4.3 punktai neprieštarauja GVTNTĮ 16 straipsnio 1 daliai ir kad neįvyko faktinis visų atsakovo AB „Klaipėdos rajono vandenys“ teisių ir pareigų perėmimas CK 6.101 straipsnio 4 dalies 1 punkto prasme, netinkamai taikė ir aiškino šias teisės normas.

Atsakovų 2013 m. sausio 2 d. susitarimas dėl Jungtinės veiklos sutarties nutraukimo patvirtina, kad vandens tiekimo veiklą Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje iš AB „Klaipėdos rajono vandenys“ perėmė AB „Klaipėdos vanduo“, nes atsakovai 2012 m. balandžio 27 d. sudarė geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros panaudos sutartį Nr. 2012/SUT.05-27, 2012 m. gruodžio 31 d. – materialiojo turto nuomos sutartį Nr. 2012/SUT.01-149, o nuo 2013 m. sausio 1 d. AB „Klaipėdos rajono vandenys“ darbuotojai, būtini vandens tiekimo veiklai vykdyti, perėjo dirbti į AB „Klaipėdos vanduo“. Tokiais veiksmais visa vandens tiekimo veikla, kuri buvo vienintelė atsakovo AB „Klaipėdos rajono vandenys“ vykdoma veikla, iš esmės buvo perkelta atsakovui AB „Klaipėdos vanduo“ (GVTNTĮ 16 straipsnio 1 dalis). Dėl to vien faktas, kad AB „Klaipėdos rajono vandenys“ iki šiol egzistuoja kaip juridinis asmuo ir nėra išregistruotas iš Juridinių asmenų registro, nepaneigia faktiškai įvykdyto veiklos perkėlimo ir reorganizavimo. Be to, AB „Klaipėdos rajono vandenys“ teisinė forma 2013 m. vasario 14 d. buvo pakeista iš uždarosios akcinės bendrovės į akcinę bendrovę, taip sudarant pagrindą atsakovams susijungti ir įgyvendinti GVTNTĮ 16 straipsnio 1 dalį (CK 2.98 straipsnio 1 dalis). Remiantis GVTNTĮ 16 straipsnio 1 dalimi, CK 2.97 straipsnio 3 ir 4 dalimis, po reorganizavimo veikiančiai bendrovei pereina visos reorganizuotos bendrovės (šiuo atveju AB „Klaipėdos rajono vandenys“) teisės ir pareigos. Taip yra užtikrinamas sutarties galios ir viršenybės principas, sandorių ir verslo aplinkos stabilumas, kontrahentų teisinių lūkesčių atitikimas bei teisinis tikrumas.

Klaipėdos rajono savivaldybės ketinimas, tikslas ir valia, priimant sprendimą, sudarant Viešųjų paslaugų tiekimo sutartį, perleidžiant AB „Klaipėdos rajono vandenys“ akcijas AB „Klaipėdos vanduo“, sudarant 2012 m. balandžio 27 d. geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros panaudos sutartį, buvo AB „Klaipėdos rajono vandenys“ sudarytų sutarčių tęstinumas ir prisiimtų įsipareigojimų vandens vartotojams (abonentams) tolesnis vykdymas. Viešųjų paslaugų tiekimo sutarties 3.2.2 punktas nedviprasmiškai ir be jokių išimčių nustatė prievolę AB „Klaipėdos vanduo“ perimti visas AB „Klaipėdos rajono vandenys“ teises ir pareigas, o ne jų dalį. Tokią Klaipėdos rajono savivaldybės valią ir tikslą patvirtina, be kita ko, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2012 m. lapkričio 22 d. raštas „Dėl informacijos pateikimo“ ir savivaldybės mero 2013 m. balandžio 19 d. raštas. Kitoks Viešųjų paslaugų tiekimo sutarties 3.2.2 punkto aiškinimas ne tik neatitiktų sutarties šalių valios ir vėliau vykdytų veiksmų, bet ir prieštarautų GVTNTĮ 16 straipsnio 1 daliai. Atsakovų vienašalis susitarimas, įtvirtintas Jungtinės veiklos sutarties 4.1 ir 4.3 punktuose, aiškiai nustatė išimtis iš turimos perimti turto, teisių ir pareigų visumos, taip buvo pažeistas tiek administracinis aktas (savivaldybės sprendimas), tiek juo įgyvendinamo GVTNTĮ 16 straipsnio 1 dalies imperatyviosios normos. Atsakovai neturėjo teisės sudaryti tokios sutarties, kuria vienašališkai pakeistų ar apribotų Viešųjų paslaugų tiekimo sutarties nuostatas, įgyvendinančias GVTNTĮ 16 straipsnio 1 dalies, 23 straipsnio 1 dalies reikalavimus, prasmę ir turinį. Jungtinės veiklos sutartis negali pakeisti ar panaikinti administraciniu aktu patvirtintos Viešųjų paslaugų teikimo sutarties 3.2.2 punkto nuostatų, negali atimti juridinės galios iš sandorių, sudarytų tarp ankstesnių viešųjų paslaugų tiekėjų ir nuotekų infrastruktūros savininkų ar abonentų. Aplinkybė, kad AB „Klaipėdos rajono vandenys“ nėra Viešųjų paslaugų teikimo sutarties šalis, nepaneigia tolimesnių bendrovės veiksmų, kuriais buvo siekiama įgyvendinti GVTNTĮ ir Viešųjų paslaugų teikimo sutarties 3.2.2 punktą bei perkelti visą savo veiklą.

Įstatyme nesant taisyklės, kad universalus teisių perėmimas įvyksta tik reorganizuojant juridinį asmenį, teigtina, kad galimi ir kiti universalaus teisių perėmimo atvejai, kurie susiklosto sudarant ir vertinant visą kompleksą šalių atliktų teisinių veiksmų ir sudarytų sutarčių (CK 6.101 straipsnio 4 dalis). Šiuo atveju Klaipėdos rajono savivaldybei, įgyvendinant GVTNTĮ 16 straipsnio 1 dalį – sudarius Viešųjų paslaugų teikimo sutartį ir vėliau atlikus kitus teisinius veiksmus, buvo atliktas universalus kreditoriaus teisių perkėlimas iš AB „Klaipėdos rajono vandenys“ į AB „Klaipėdos vanduo“.

2. Teismai, pažeisdami sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193–6.195 straipsniai), netinkamai vertino ir aiškino Viešųjų paslaugų teikimo sutarties tikslą, esmę ir vaidmenį visame vandens tiekimo veiklos perdavimo atsakovui AB „Klaipėdos vanduo“ procese, neatsižvelgdami į visų aplinkybių ir teisinio reguliavimo visumą suteikė nepagrįstai didelę ir lemiančią reikšmę Jungtinės veiklos sutarčiai ir atsakovų susitarimui, tinkamai neįvertino susiklosčiusių teisinių santykių mišraus pobūdžio, suabsoliutino juridinių asmenų teisnumą.

Jungtinės veiklos sutarties 4.1 ir 4.3 punktai pažeidžia CK 6.154 straipsnio 1 dalį ir 6.157 straipsnio 1 dalį, pagal kuriuos prievolės šalys prievoles pagal sutartį gali sukurti tik tos sutarties dalyviams, tačiau ne tretiesiems asmenims. Ginčijama sutartimi atsakovai padarė tiesioginę įtaką ieškovo teisėms, nes buvo vienašališkai eliminuotas tarp ieškovo ir atsakovo AB „Klaipėdos rajono vandenys“ sudarytos sutarties tolimesnis vykdymas. Tokiu būdu ne tik ieškovas, bet ir kiti vartotojai (abonentai) buvo priversti netiesiogiai tapti Jungtinės veiklos sutarties dalyviais. Ginčijamos Jungtinės veiklos sutarties sąlygos be teisinio pagrindo daro įtaką ieškovo teisėms ir pareigoms, pažeidžia teisėtų lūkesčių principą, pakeičia ankstesnių ieškovo ir viešųjų paslaugų tiekėjų susitarimų turinį, tai sukelia neigiamus teisinius padarinius ieškovui be jo sutikimo, valios ir žinojimo. Atsakovai ginčijamomis Jungtinės veiklos sutarties sąlygomis pasisakydami dėl trečiųjų asmenų teisių, o teismas tam pritardamas, neleistinai suabsoliutino sutarties laisvės principą ir pažeidė kitų subjektų, kurie nebuvo sutarties šalys, teises ir teisėtus interesus, imperatyviąsias teisės normas, paneigė kitus svarbius civilinės ir administracinės teisės principus. Dėl netinkamai (pagal CK ir Akcinių bendrovių įstatymą) įgyvendintos pareigos įsteigti regioninį vandens tiekėją, atsakovui AB „Klaipėdos vanduo“ buvo sudarytos prielaidos nesąžiningai piktnaudžiauti savo teisėmis, naudojantis visomis buvusio vandens tiekėjo teisėmis ir turtu, bet nepripažįstant visų pareigų (CK 1.5 straipsnis).

Vadovaudamasis Jungtinės veiklos sutartimi atsakovas AB „Klaipėdos vanduo“ nepagrįstai pakeitė ieškovo išleidžiamų nuotekų apskaičiavimo tvarką, vienašališkai nustatė ir taiko papildomus išleidžiamų nuotekų užterštumo kriterijus, nepripažįsta ieškovo lėšomis įrengto nuotekų apskaitos prietaiso ir vienašališkai pakeitė apmokėjimo už nuotekų valymą tvarką, dėl kurios 2009 metais neterminuotam laikotarpiui buvo susitarę ieškovas ir AB „Klaipėdos rajono vandenys“. Be to, ieškovas neteko galimybės įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus atsakovui AB „Klaipėdos vanduo“. Šiuo metu AB „Klaipėdos vanduo“, kaip visų teisių ir pareigų perėmėjas, už naudojimąsi privačia nuotekų infrastruktūra yra skolingas ieškovui didesnę pinigų sumą negu abiejų atsakovų realiai suteiktų paslaugų vertė.

3. Ginčijamos Jungtinės veiklos sutarties nuostatos prieštarauja GVTNTĮ 21 straipsnio 3 daliai ir Viešųjų paslaugų tiekimo sutarties 6.1 punktui. Įstatymas imperatyviai nustato, kad pasikeitus viešajam vandens tiekėjui, geriamojo vandens tiekimas vykdomas ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugos teikiamos pagal buvusio vandens tiekėjo su abonentais (vartotojais) sudarytų sutarčių sąlygas. Taigi, iki naujos sutarties su vartotoju sudarymo, naujasis vandens tiekėjas yra saistomas vartotojo ir ankstesniojo vandens tiekėjo sudarytos sutarties sąlygų. Taip įstatymo yra įtvirtinta vartotojo apsauga nuo nesąžiningo paslaugų sutarties sąlygų pakeitimo nesant paslaugų sutarties šalių – abonento ir naujojo paslaugos teikėjo – suderintos sutarties.

Pažymėtina, kad GVTNTĮ 21 straipsnyje minima „viešoji vandens tiekimo sutartis“, iki kurios sudarymo galioja senoji vandens tiekimo sutartis su ankstesniuoju vandens tiekėju, yra ne naujojo vandens tiekėjo sutartis su atitinkama savivaldybe (šiuo atveju Viešųjų paslaugų sutartis), o viešoji vandens tiekimo sutartis su buvusio vandens tiekėjo abonentu (vartotoju), t. y. sutartis dėl geriamojo vandens pirkimo–pardavimo ir (arba) nuotekų tvarkymo su atitinkamu abonentu (vartotoju). Dėl šios priežasties teismas, teisingai aiškindamas nurodytas GVTNTĮ 21 straipsnio nuostatas, tačiau klaidingai interpretuodamas straipsnyje minimą „viešąją vandens tiekimo sutartį“, padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą, kad Jungtinės veiklos sutarties nuostatos, kurių pagrindu AB „Klaipėdos vanduo“ iš ankstesniojo vandens tiekėjo AB „Klaipėdos rajono vandenys“ neperėmė teisių ir pareigų pagal atitinkamas vandens tiekimo sutartis su abonentais, neprieštarauja GVTNTĮ 21 straipsnio 3 daliai.

Pagal GVTNTĮ 21 straipsnio 3 dalį naujasis vandens tiekėjas per 3 mėnesius tik privalo pateikti pasiūlymą dėl naujos sutarties sudarymo, o pati sutartis gali būti sudaryta vėliau. Svarbu tai, kad naujajam paslaugos teikėjui nepateikus atitinkamo pasiūlymo arba su pateiktu pasiūlymu vartotojui (abonentui) nesutikus, lieka galioti su ankstesniuoju tiekėju sudaryta sutartis. Nagrinėjamu atveju iki šiol nesudaryta nauja ieškovo ir AB „Klaipėdos vanduo“ sutartis dėl geriamojo vandens pirkimo–pardavimo ir nuotekų tvarkymo, todėl privalo būtų taikoma ieškovo ir AB „Klaipėdos rajono vandenys“ sutartis. Vyriausybės nustatytos standartinės vandens tiekimo sąlygos taikomos tik tuo atveju, jeigu naujas abonentas (vartotojas) gauna viešąsias paslaugas (geriamą vandenį), tačiau atsisako pasirašyti sutartį. O nagrinėjamu atveju ieškovas nėra naujas abonentas, jis turi galiojančią sutartį, sudarytą su buvusiu tiekėju, kuri turi būti privaloma ir atsakovui AB „Klaipėdos vanduo“.

4. Ginčijami Jungtinės veiklos sutarties punktai prieštarauja viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnio 1 dalis), tačiau teismai dėl to visiškai nepasisakė, šio aspekto neanalizavo, nevertino, neaiškino ir netaikė viešajai tvarkai prieštaraujančių sandorių negaliojimą reglamentuojančių normų. Sutarčių laisvės principą gali riboti ne tik imperatyviosios teisės normos, bet ir viešosios tvarkos bei geros moralės kriterijai, kurie negali būti tapatinami su imperatyviosiomis teisės normomis (CK 1.80, 1.81 straipsniai). Vietos savivaldos įstatymo pagrindu savivaldybėms yra priskirta pareiga organizuoti šilumos ir geriamojo vandens tiekimą bei nuotekų tvarkymą. Šiuos klausimus detalizuojančios GVTNTĮ 16 straipsnio 1 dalies pagrindu Klaipėdos rajono savivaldybė priėmė sprendimą, kuriuo atsakovui AB „Klaipėdos vanduo“ pavesta vykdyti vandens tiekėjo funkcijas Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje ir kuris, kartu su Viešųjų paslaugų teikimo sutartimi, tapo viešąją tvarką nustatančiu administraciniu teisės aktu. Šis administracinis aktas yra privalomas visiems subjektams, kurie patenka į tokio akto administravimo sritį, šiuo atveju tiek AB „Klaipėdos rajono vandenys“, tiek AB „Klaipėdos vanduo“, ieškovui ir kitiems vartotojams. Atitinkamai, Jungtinės veiklos sutartimi pakeitus tarybos sprendimu patvirtintos sutarties nustatytą tvarką, buvo pažeistos šiuos santykius reglamentuojančios administracinio pobūdžio normos, tai laikytina viešosios tvarkos pažeidimu. Atsakovai, sudarydami tarpusavio susitarimus, siekė išvengti imperatyviųjų teisės normų taikymo, sudaryti sau palankesnes sąlygas ir aplinkybes, kuriomis pasinaudodami galėtų abonentams (vartotojams) pateikti savo primestas sutarčių sąlygas, neatsižvelgiant į anksčiau sudarytas sutartis.

5. Teismai pažeidė CPK 12 ir 17 straipsniuose įtvirtintus rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principus bei įrodymų vertinimo taisykles, nes neatsižvelgė į ieškovo pateiktus paaiškinimus
ir reikšmingus bylai įrodymus. Teismai visiškai nevertino ir neanalizavo ginčijamų Jungtinės veiklos sutarties sąlygų, kaip prieštaraujančių imperatyviosioms įstatymo normoms ir viešajai tvarkai, netinkamai vertino ieškovo pateiktus įrodymus, nepagrįstai reikalavo ieškovo įrodyti niekiniu sandoriu pažeistas jo teises ir interesus.

6. Nagrinėjamą bylą apeliacinės instancijos teisme išnagrinėjo ne ta teisėjų kolegija, kuri įstatymo nustatyta tvarka buvo paskirta, todėl egzistuoja absoliutus apeliacinės instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindas (CPK 16 straipsnis, 304 straipsnis, 319 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

7. Atsakovų sudaryta Jungtinės veiklos sutartis yra tiesiogiai susijusi su administraciniu aktu – 2011 m. spalio 27 d. savivaldybės sprendimu – ir ja siekiama šį sprendimą įgyvendinti. Taigi pati Jungtinės veiklos sutartis, sudaryta tarp savivaldybėms priklausančių subjektų, kurie įgyvendina savivaldybėms priskirtinas funkcijas, iš esmės taip pat yra administracinio pobūdžio. Jungtinės veiklos sutarties nuostatomis atsakovai sukūrė bendrojo pobūdžio taisykles, kurios paveikė iš esmės visus Klaipėdos rajono savivaldybės geriamojo vandens vartotojus (abonentus). Atsižvelgiant į tai, teismai turėjo įvertinti, ar ginčas, kuris yra tiesiogiai susijęs su administraciniais aktais bei juos įgyvendinančiais nors ir civiliniais, tačiau administracines funkcijas įgyvendinančių subjektų sudarytais susitarimais, nėra nagrinėtinas administraciniame teisme. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai to nenagrinėjo, kas iš esmės gali būti absoliutus šių teismų priimtų procesinių sprendimų negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktas).

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas AB „Klaipėdos vanduo“ prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodomi šie argumentai:

1. Kasaciniame skunde AB „Klaipėdos vanduo“ vadinamas regioniniu vandens tiekėju ir tuo pagrindu teigiama, kad ginčijamos Jungtinės veiklos sutarties nuostatos prieštarauja GVTNTĮ 16 straipsnio l daliai. Atsižvelgiant į tai, kad AB „Klaipėdos vanduo“ vykdo vandens tiekimo funkcijas tik dviejų savivaldybių teritorijose, t. y. mažiau kaip pusėje Klaipėdos apskrities savivaldybių, jis nelaikytinas regioniniu vandens tiekėju (GVTNTĮ 2 straipsnio 10 dalis, 6 straipsnio 5 punktas, Vyriausybės 2006 m. spalio 30 d. nutarimas Nr. 1069, Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 5 straipsnis). Dėl to kasacinio skundo argumentai ir nuorodos į GVTNTĮ 16 straipsnio l dalies nuostatą apie savivaldybių kontroliuojamų vandens tiekėjų įmonių sujungimą į regioninį vandens tiekėją šių įmonių reorganizavimo būdu yra visiškai nepagrįsti. Dėl šios priežasties taip pat nepagrįsti ir kasacinio skundo teiginiai apie Jungtinės veiklos sutarties ginčijamų nuostatų prieštaravimą imperatyviosioms teisės normoms (GVTNTĮ 16 straipsnio l dalis). Pažymėtina, kad net iki ginčijamos sutarties sudarymo AB „Klaipėdos vanduo“ vykdė veiklą ne tik Klaipėdos mieste, bet ir dalyje Klaipėdos rajono teritorijos, o Klaipėdos rajono savivaldybė nuo seno yra AB „Klaipėdos vanduo“ akcininkė. Klaipėdos rajono savivaldybės 2011 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. T11-591 ir 2011 m. lapkričio 8 d. Viešųjų paslaugų teikimo Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje sutartimi Nr. 2011/Sut.05-107 buvo tik išplėsta AB „Klaipėdos vanduo“ veikla į likusią Klaipėdos rajono dalį.

2. Teismai teisingai aiškino ir taikė GVTNTĮ 21 straipsnio 3 dalies nuostatas. Šioje teisės normoje nustatyti naujojo paslaugų tiekėjo įpareigojimai nenutraukti paslaugų teikimą ir pateikti pasiūlymą sudaryti sutartį buvusio vandens tiekėjo abonentams aiškiai rodo, kad sutartis su buvusiu tiekėju negalioja. GVTNTĮ 21 straipsnio 3 dalies normos atitinka bendrąjį CK sutarčių reglamentavimą (CK 6.154 straipsnio 1 dalis, 6.162 straipsnio 1 dalies ir kt.). GVTNTĮ 21 straipsnio 5 dalyje reglamentuojama ir situacija, kai abonentas nėra pasirašęs paslaugų teikimo sutarties, bet jo įrenginiai yra prijungti prie viešojo vandens tiekėjo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros (kaip ir nagrinėjamu atveju). Tokiu atveju viešoji vandens tiekimo sutartis laikoma sudaryta pagal Vyriausybės nustatytas viešosios vandens tiekimo sutarties standartines sąlygas. Nurodytas teisinis reglamentavimas aiškiai ir nedviprasmiškai paneigia neteisingą ir neteisėtą ieškovo nuomonę, neva jo ir naujojo viešųjų paslaugų tiekėjo AB „Klaipėdos vanduo“ santykius gali reglamentuoti sutartis, sudaryta ieškovo ir senojo viešųjų paslaugų tiekėjo AB „Klaipėdos rajono vandenys“. Toks aiškinimas reikštų, kad įstatymas leidžia neapibrėžtą laikotarpį nesudaryti sutarties su naujuoju vandens tiekėju ir kad GVTNTĮ nereguliuoja sutarties dėl viešosios paslaugos sudarymo mechanizmo. Ieškovas, vadovaudamasis tokia neteisinga koncepcija, nuo 2012 metų sausio mėnesio iki šiol nesudaro vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutarties su AB „Klaipėdos vanduo“, tai privertė viešąjį vandens tiekėją kreiptis į teismą su reikalavimu įpareigoti ieškovą sudaryti šią sutartį.

3. Ieškovas universalų teisių perėmimą kildina ne iš įstatymo, o iš Viešųjų paslaugų teikimo sutarties, kuri buvo sudaryta tik su vienu iš atsakovų. Ieškovo nurodomu būdu aiškinant šią sutartį pažeidžiama ne tik CK 6.101 straipsnio 4 dalies nuostata, bet ir abiejų atsakovų teisėti interesai, nes iš AB „Klaipėdos rajono vandenys“ būtų atimta teisė į jo ūkinės veiklos rezultatus (kreditoriaus teisė skolininkams), taip pat pažeidžiami AB „Klaipėdos vanduo“ teisėti lūkesčiai nebūti atsakingam už galimas AB „Klaipėdos rajono vandenys“ skolas tretiesiems asmenims. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad Viešųjų paslaugų teikimo sutarties 3.2.2 punktas turi būti aiškinamas visų šios sutarties sąlygų kontekste ir atsižvelgiant į Jungtinės veiklos sutarties pobūdį, t. y. sutarties sudarymas pereinamajam laikotarpiui, kad būtų užtikrintas nepertraukiamas viešųjų paslaugų tiekimas ir sklandus vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo veiklos perdavimas, tai patvirtina ir aplinkybė, kad išnykus poreikiui atsakovai pasirašė susitarimą dėl Jungtinės veiklos sutarties nutraukimo.

4. Nagrinėjamu atveju neegzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytas absoliutus apeliacinės instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindas. Bylą apeliacinės instancijos teisme išnagrinėjo teisėtos sudėties teismas, būtent ta teisėjų kolegija, kuri ir buvo paskirta. Bylos dalyviams teisėjų kolegijos sudėtis buvo žinoma nuo 2013 m. lapkričio 21 d., todėl jie galėjo reikšti nušalinimus, jeigu tam buvo pagrindas.

5. Remiantis CPK 36 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgiant į tai, kad byloje nagrinėjamas civilinio teisinio pobūdžio ginčas dėl atskirų Jungtinės veiklos sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio 1 dalies ir 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu, nagrinėjama byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui ir nėra CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatyto absoliutaus sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas AB „Klaipėdos rajono vandenys“ prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodomi šie argumentai:

1. Atsižvelgiant į ieškinio reikalavimus, byloje buvo išnagrinėtos aplinkybės, išdėstytos proceso dalyvių procesiniuose dokumentuose bei paaiškinimuose. Proceso dalyviai neminėjo GVTNTĮ 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos nei procesiniuose dokumentuose, nei paaiškinimuose, negrindė šia norma arba su šios normos taikymu susijusiomis aplinkybėmis savo reikalavimų ar atsikirtimų nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios instancijos teisme. Aplinkybės, susijusios su viešojo vandens tiekėjo parinkimu, nebuvo nurodytos ieškinyje. Tai reiškia, kad jos nesudaro ieškinio pagrindo, todėl klausimas dėl GVTNTĮ 16 straipsnio 1 dalies taikymo teismų nebuvo nagrinėjamas. Dėl šios priežasties, remiantis CPK 353 straipsnio 1 dalimi, jis negali sudaryti kasacijos pagrindo. Kasacinio skundo motyvai dėl pirmiau nurodytos teisės normos taikymo ir aiškinimo peržengia ieškinio ribas, viršija byloje pareikštus reikalavimus ir iš esmės prieštarauja pareikšto ieškinio dalykui.

2. Teismai teisėtai ir teisingai aiškino ir taikė GVTNTĮ 21 straipsnio 3 dalį, o priešingi kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo viešųjų paslaugų tiekimas imperatyviai reglamentuojamas GVTNTĮ nuostatų, kuriomis būtina vadovautis tiesiogiai. GVTNTĮ 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šios paslaugos, iki naujos sutarties sudarymo, teikiamos pagal su buvusiu tiekėju sudarytų sutarčių sąlygas. Taigi su buvusiu tiekėju sudarytos sutartys negalioja, o paslaugos teikiamos (siekiant, kad nebūtų nutrauktas vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo procesas) tik pagal buvusios sutarties sąlygas. Toks nurodytos teisės normos aiškinimas visiškai atitinka bendrąsias CK normas, reglamentuojančias juridinių asmenų teisnumą (CK 2.74, 2.75 straipsnis), sandorių sudarymą šalių veiksmais (CK 1.63 straipsnis), prievolių atsiradimą iš sandorių (CK 6.2 straipsnis) ir sutarčių laisvės principą (CK 6.156 straipsnis).

3. Kasacinio skundo argumentai dėl rungimosi, šalių lygiateisiškumo principų ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, taip pat absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 ir 6 punktuose, egzistavimo yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų, išskyrus tuos atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas nenustatyta.

Dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 ir 6 punktuose nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų

Kasaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja absoliutus apeliacinės instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindas, nes byla apeliacine tvarka išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas), be to, byla galbūt išnagrinėta pažeidus rūšinio teismingumo taisykles (CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktas).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą, šios teisės tinkamas įgyvendinimas būtų reikalauti, kad bylą išnagrinėtų teisėtos sudėties teismas, t. y. nebūtų pažeisti CPK 64-66, 71 straipsniuose nustatyti reikalavimai, ir kad byla būtų išnagrinėta teisėjo, turinčio įstatymo nustatyta tvarka suteiktus įgaliojimus. Taigi tam, kad būtų tinkamai įgyvendinti CPK 2 straipsnyje įtvirtinti civilinio proceso tikslai, procese turi būti užtikrintas teisės į tinkamą teismo procesą principo teisingas įgyvendinimas, t. y. byla turi būti išnagrinėta teisėtos sudėties teismo, kuris būtų sudarytas atsižvelgiant į Konstitucijos ir įstatymų reikalavimus. Teismų praktikoje yra ne kartą pasisakyta, kad jeigu byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, tai yra pagrindas pripažinti, kad apeliacinės instancijos teisme iš viso nebuvo tinkamo teismo proceso, todėl neteisėta teismo sudėtis yra absoliutus ir besąlygiškas pagrindas panaikinti teismo sprendimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Operos vaistinė“ v. UAB „Tamro“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-117/2007; 2010 m. kovo 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos sporto mokykla „Atžalynas“ v. UAB „Šiaulių lyra“, bylos Nr. 3K-3-122/2010; 2010 m. spalio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Revinė“ v. UAB „Vaivorykštė“, bylos Nr. 3K-3-251/2010; kt.).

CPK 319 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio kodekso 304 straipsnyje numatytais atvejais apeliacinės instancijos teismo pirmininkas, šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, laikydamiesi nustatytos bylų paskirstymo teismuose tvarkos, nutartimi sudaro teisėjų kolegiją, paskiria jos pirmininką ir pranešėją bei nustato teismo posėdžio datą. Remiantis šio straipsnio 3 dalimi, žodinio bylos nagrinėjimo atvejais byloje dalyvaujantiems asmenims siunčiami pranešimai apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką; rašytinio bylos nagrinėjimo atvejais apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką dalyvaujantiems byloje asmenims pranešama šio kodekso 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka (specialioje interneto svetainėje); rašytinio bylos nagrinėjimo atvejais dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir teismo posėdis vyksta jiems nedalyvaujant. Pažymėtina, kad CPK normos nedraudžia jau suformuotą teismo sudėtį ta pačia tvarka, kuria teismo sudėtis buvo suformuota, pakeisti, jeigu tam yra svarbių priežasčių (pavyzdžiui, teisėjui susirgus, išvykus į komandiruotę, teisėją nušalinus arba jam pačiam nusišalinus nuo bylos nagrinėjimo ir pan.). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismo sudėties pakeitimas iki bylos nagrinėjimo teisme pradžios savaime nereiškia, kad byla bus nagrinėjama neteisėtos sudėties teismo. Kai dalyvaujantiems byloje asmenims pranešama apie bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka vietą ir laiką bei apeliacinės instancijos teismo sudėtis pasikeičia iki bylos nagrinėjimo pradžios, tai, siekiant užtikrinti dalyvaujančių byloje asmenų teisę pareikšti teisėjui (teisėjams) nušalinimą, apie pasikeitusią teismo sudėtį šie asmenys turi būti informuojami CPK 319 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad aplinkybė, jog dalyvaujantys byloje asmenys teismo pranešimais iki bylos nagrinėjimo pradžios nebuvo informuoti apie teismo sudėties pasikeitimą, savaime nereiškia apeliacinės instancijos teismo priimto sprendimo ar nutarties neteisėtumo, jeigu nėra kitų pagrindų, darančių sprendimą ar nutartį neteisėtą, pavyzdžiui, CPK 65, 66 straipsniuose, 71 straipsnio 1–3 dalyse nurodytų aplinkybių, dėl kurių teisėjas (teisėjai) negalėjo dalyvauti nagrinėjant bylą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB SEB Vilniaus bankas v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-182/2007; kt.).

Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad laikinai einantis Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigas teisėjas 2013 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi sudarė tokios sudėties teisėjų kolegiją: A. S. (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), A. P. ir B. V.. Bylą buvo paskirta nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Tą pačią dieną ši informacija buvo paskelbta Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartimi apeliacinės instancijos teismo sudėtis buvo pakeista, nes teisėjas A. S. Lietuvos Respublikos Prezidentės 2013 m. rugsėjo 3 d. dekretu Nr. 1K-1554 buvo atleistas iš užimamų pareigų; bylai nagrinėti buvo sudaryta tokios sudėties teisėjų kolegija: V. N. G. (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), E. M. ir A. Ž.. Duomenys apie pasikeitusią apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos sudėtį Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO paskelbti 2013 m. rugsėjo 16 d. Teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja V. N. G. 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartimi nusišalino nuo šios bylos nagrinėjimo, todėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartimi teisėjų kolegijos pirmininku ir pranešėju paskirtas teisėjas B. V., duomenys apie tai Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO paskelbti 2013 m. rugsėjo 20 d. Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. pranešimu bylos dalyviai buvo informuoti apie teisėjų sudėtį ir bylos nagrinėjimo laiką bei vietą, tačiau šiame pranešime dėl rašymo apsirikimo buvo klaidingai nurodytas vienas iš teisėjų kolegijos narių, t. y. vietoj teisėjo A. Ž. nurodytas teisėjas A. P.. Bylą pagal kasatoriaus apeliacinį skundą 2013 m. lapkričio 21 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ir 2013 m. gruodžio 19 d. nutartį paskelbė Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartimi paskirta teisėjų kolegija, t. y. B. V. (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), E. M., A. Ž.. Taigi, nors 2013 m. rugsėjo 26 d. pranešime teisėjų kolegijos sudėtis buvo nurodyta netiksliai, tačiau bylos dalyviai, tarp jų ir kasatorius, apie pasikeitusią teisėjų kolegijos sudėtį buvo informuoti tinkamai, įstatymo nustatyta tvarka, tai 2013 m. rugsėjo 20 d. paskelbiant Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO (CPK 133 straipsnio 3 dalis, 319 straipsnio 3 dalis). Tai rodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 6, 9, 324 straipsnių ir jais laiduojamų kasatoriaus procesinių teisių. Be to, kasaciniame skunde kasatorius nenurodo CPK nustatytų pagrindų, kuriems esant bylą apeliacine tvarka išnagrinėję teisėjai (teisėjas) negalėjo dalyvauti nagrinėjant šią bylą. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriaus nurodomos aplinkybės, susijusios su apeliacinės instancijos teismo sudėties paskyrimu (pasikeitimu) ir jo informavimu apie šio teismo sudėtį, nepatvirtina apeliacinės instancijos teismo nutarties neteisėtumo ir nesudaro absoliutaus jos negaliojimo pagrindo, įtvirtinto CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte.

              Kasatorius kasaciniame skunde taip pat teigia, kad šalių ginčas galbūt buvo išspręstas pažeidžiant rūšinio teismingumo taisykles ir tai sudaro absoliutų skundžiamų procesinių sprendimų negaliojimo pagrindą, nes ieškinys galbūt yra teismingas ne bendrosios kompetencijos, o administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal rūšinį teismingumą atribojama bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų kompetencija bei apylinkių ir apygardų teismų, kaip pirmosios instancijos teismų, kompetencija (CPK 25, 36 straipsniai). Proceso teisės normų, nustatančių rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisykles, pažeidimas, kaip teisingai nurodoma kasaciniame skunde, yra vienas iš absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (CPK 36 straipsnio 2 dalis).

Šioje byloje nagrinėjamas ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančiomis ab initio atsakovų sudarytos Jungtinės veiklos sutarties 4.1 ir 4.3 punktų sąlygas. Klausimai dėl jungtinės veiklos sutarčių (jų dalių ar atskirų sąlygų) teisėtumo yra privatinės teisės reguliavimo dalykas ir jie nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai nepažeidė rūšinio teismingumo taisyklių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasatoriui (ieškovui šioje byloje) abejonių dėl ginčo rūšinio teismingumo reiškiant ieškinį bendrosios kompetencijos teismui nekilo, šį klausimą jis pradėjo kelti tik kasaciniame skunde.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 ir 6 punktuose nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl kasacinio skundo argumentai teisiškai nepagrįsti.

Dėl ginčijamų Jungtinės veiklos sutarties punktų sąlygų teisėtumo

Nagrinėjamo ginčo dalykas yra atsakovų AB „Klaipėdos vanduo“ ir AB „Klaipėdos rajono vandenys“ (sutarties sudarymo metu buvęs pavadinimas UAB „Klaipėdos rajono vandenys“) 2011 m. gruodžio 29 d. sudarytos Jungtinės veiklos sutarties Nr. 2011/SUT.05-115 sąlygų, įtvirtintų 4.1 ir 4.3 punktuose teisėtumas. Kasatoriaus teigimu, šiuose punktuose įtvirtintas atsakovų susitarimas – AB „Klaipėdos vanduo“ neperima teisių ir pareigų pagal AB „Klaipėdos rajono vandenys“ sudarytas rašytines ar žodines sutartis su vartotojais (abonentais), taip pat neperima reikalavimo teisės į vartotojų (abonentų) skolas, susidariusias iki 2011 m. gruodžio 31 d.; skolas už geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą, susidariusias iki 2012 m. sausio 1 d., apskaito ir išieško AB „Klaipėdos rajono vandenys“ – prieštarauja AB „Klaipėdos vanduo“ ir Klaipėdos rajono savivaldybės 2011 m. lapkričio 8 d. viešųjų paslaugų – geriamojo vandens tiekimo irt nuotekų tvarkymo paslaugų – teikimo Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje sutarties Nr. 2011/SUT.05-107 3.2.2 punktui, kuriuo AB „Klaipėdos vanduo“ įsipareigojo perimti iš AB „Klaipėdos rajono vandenys“ visas teises ir pareigas, susijusias su vandens tiekimo veiklos vykdymu. Kasatoriaus nuomone, AB „Klaipėdos vanduo“ perimant iš AB „Klaipėdos rajono vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo veiklą, turėjo įvykti universalus teisių perėmimas, t. y. AB „Klaipėdos vanduo“ privalėjo perimti vartotojų (abonentų) skolas, susidariusias iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovai – juridiniai asmenys – yra civilinių teisinių santykių subjektai – civilinės apyvartos dalyviai. Civilinius santykius reglamentuoja Konstitucijos, Civilinio kodekso, kitų įstatymų ir tarptautinių sutarčių normos. Jei yra teisės normų prieštaravimų, Civilinio kodekso normos turi prioritetą prieš kitus įstatymus, jeigu kodekse nenustatyta kitaip (CK 1.3 straipsnis). Civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis bendraisiais teisės principais (teisingumo, protingumo, sąžiningumo) bei specifiniais civilinių santykių principais, inter alia jų subjektų lygiateisiškumo, sutarties laisvės, teisinio apibrėžtumo, kt. (CK 1.2, 1.5 straipsniai). Civilinių santykių reglamentavimo principais savo veikloje turi vadovautis jų subjektai ir teismas, kuris, spręsdamas civilinius ginčus, turi aiškinti ir taikyti įstatymą taip, kad konkrečios teisės normos aiškinimo ar taikymo rezultatas nepažeistų civilinių santykių teisinio reglamentavimo principų.

Civilinio teisinio santykio subjektų lygiateisiškumo principas reiškia, kad jie nepavaldūs vienas kitam, dalyvauja civilinėje apyvartoje savarankiškai, lygiomis teisėmis, savo nuožiūra įgyvendina subjektines teises ir naudojasi teise į teisminę gynybą. Teisė sudaryti sutartis – viena iš civilinių teisinių santykių subjektų teisių, įgyvendinama vadovaujantis sutarties laisvės, sutarties privalomumo ir kitais sutarčių teisės principais. CK šeštosios knygos XI skyriaus normos, nustatančios bendrąsias sutarčių teisės nuostatas, taikomos visoms sutartims, atsižvelgiant į jų prigimtį; atskirų rūšių sutarčių specialiosios normos gali būti nustatytos ir kituose įstatymuose (CK 6.155 straipsnis). Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali tarpusavio sutarimu, paisydamos imperatyviosiomis teisės normomis nustatytų apribojimų, laisvai sudaryti ir nutraukti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, kt. (CK 6.156 straipsnis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnis). Sutartis turi būti vykdoma tinkamai ir sąžiningai, t. y. taip, kaip nustatyta jos sąlygose. Jei nėra abipusės sutarties šalių valios (susitarimo), viena iš sutarties šalių neturi teisės vienašališkai pakeisti sutarties sąlygas ar sutartį nutraukti (jos atsisakyti), išskyrus atvejus, kai tokia teisė įtvirtinta įstatyme ar sutartyje ir laikomasi nustatytos šios teisės įgyvendinimo tvarkos (CK 6.59, 6.204, 6.217. 6.223 straipsniai).

Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo valstybinio valdymo ir reguliavimo pagrindus ir vandens tiekėjų bei abonentų (vartotojų) teisinius santykius reglamentuoja specialusis Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas. Šio įstatymo tikslas – užtikrinti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo ūkio nenutrūkstamą funkcionavimą, taip pat visuomenės poreikius atitinkančią plėtrą sudarant sąlygas fiziniams ir juridiniams asmenims priimtinomis sąlygomis apsirūpinti tinkamos kokybės geriamuoju vandeniu ir gauti geros kokybės nuotekų tvarkymo paslaugas (1 straipsnio 2 dalis). Įstatymo nuostatos taikomos visiems asmenims, tiekiantiems šaltą geriamąjį vandenį ir teikiantiems nuotekų tvarkymo paslaugas (1 straipsnio 3 dalis). Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimas – savarankiška savivaldybės funkcija viešųjų paslaugų tiekimo gyventojams srityje (Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnis, 6 straipsnio 1 dalies 30 punktas). Įstatymu savivaldybės įpareigotos užtikrinti, kad viešosiomis paslaugomis galėtų naudotis visi. Viešojo vandens tiekimo teritorijose vandenį tiekia viešieji vandens tiekėjai – valstybės ar savivaldybės (savivaldybių) kontroliuojamos įmonės, turinčios šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgytą teisę ir pareigą vykdyti viešąjį vandens tiekimą savivaldybės (kelių savivaldybių) viešojo vandens tiekimo teritorijose (viešojo vandens tiekimo regionuose) (GVTNTĮ 2 straipsnio 20 punktas). Teismų praktikoje išaiškinta, kad būtinybė užtikrinti tinkamą vandens tiekimą ir nuotekų šalinimą gyventojams lemia ir infrastruktūros naudojimo santykių tarp savivaldybės, vandens tiekėjo ir kitų subjektų, taip pat viešojo vandens tiekimo vartotojams (abonentams) reguliavimo ypatumus, kuriais nukrypstama nuo sutarčių laisvės principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Avelana“ v. UAB „Kauno vandenys“, bylos Nr. 3K-3-135/2012; 2014 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šilutės vandenys“ v. AB firma „Šilutės Rambynas“, bylos Nr. 3K-3-29/2014). Tačiau kartu pažymėtina, kad šis įstatymas nereglamentuoja vandens tiekėjų tarpusavio santykių.

Esant pirmiau nurodytam teisiniam reglamentavimui teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovai, kaip vandens tiekėjai, yra lygiateisiai tarpusavio civilinių santykių dalyviai, jų sutartiniai santykiai grindžiami bendrosiomis Civilinio kodekso sutarčių teisės nuostatomis; vietos savivaldos institucijoms įstatymu nesuteikta teisės vienašališkai nustatyti ar keisti sutarčių, sudarytų tarp vandens tiekėjų, sąlygas. Dėl to atsakovai, siekdami užtikrinti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros eksploataciją teisės aktų nustatyta tvarka, turėjo teisę sudaryti atitinkamas sutartis šiam tikslui pasiekti.

Nagrinėjamu atveju atsakovai sudarė Jungtinės veiklos sutartį, norėdami sklandžiai perduoti AB „Klaipėdos rajono vandenys“ vykdomą vandens tiekimo veiklą AB „Klaipėdos vandenys“, nenutraukiant geriamojo vandens tiekimo vartotojams (abonentams). Pažymėtina, kad šios sutarties teisėtumas byloje nebuvo ginčijamas, o imperatyviųjų teisės normų pažeidimo teisėjų kolegija nenustatė. Taigi atsakovai sutarė bendrai veikti kooperuodami turtą ir nematerialines vertybes, kad būtų pasiektas pirmiau nurodytas bendras tikslas (CK 6.969 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tokia bendra veikla kildinama ne iš įstatymo, bet grindžiama sutartimi. Jungtinės veiklos sutartis laikoma savanoriška asociacija, kuri pasižymi bendrais tikslais ir vienodais dalyvių interesais kaip rezultatu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. P. v. UAB „Rodena“, bylos Nr. 3K-3-435/2013). Tai reiškia, kad atsakovai turėjo teisę, bet ne įstatymo ar kito teisės akto nustatytą pareigą sudaryti ginčo sutartį ir laisva valia susitarti dėl jo sąlygų. Dėl to aplinkybė, kad Klaipėdos rajono savivaldybė tarybos 2011 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. T11-591 ir 2011 m. lapkričio 8 d. Viešųjų paslaugų teikimo sutartimi nutarė geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo funkcijas perduoti AB „Klaipėdos vanduo“, nereiškė šio atsakovo prievolės sudaryti ginčo sutartį. Kadangi atsakovai, minėta, turėjo teisę sudaryti Jungtinės veiklos sutartį, tai jie taip pat turėjo teisę laisva valia susitarti dėl jos sąlygų turinio ir atsakomybės bei prievolių pagal AB „Klaipėdos rajono vandenys“ su vartotojais (abonentais) sudarytas sutartis (ne)perleidimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijamos Jungtinės veiklos sutarties sąlygos, įtvirtintos 4.1 ir 4.3 punktuose, pačios savaime nėra neteisėtos ar įstatymo draudžiamos. AB „Klaipėdos rajono vandenys“, kaip kreditorius, turi teisę CK 6.101–6.110 straipsniuose nustatyta tvarka susitarti arba nesusitarti dėl turimų reikalavimų skolininkams perleidimo. Kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip prievolinė subjektinė teisė, yra savarankiškas civilinių teisinių santykių objektas (CK 1.112 straipsnio 1 dalis), todėl gali būti perleista kitam asmeniui bendraisiais pagrindais (CK 1.112 straipsnio 2 dalis), t. y. sandorių ar įstatymų pagrindu (CK 6.2, 6.101 straipsniai). Kasatorius teigia, kad AB „Klaipėdos vanduo“ perimant iš AB „Klaipėdos rajono vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje turėjo įvykti universalus teisių perėmimas, todėl naujas geriamojo vandens tiekėjas turėjo perimti ir visas prievoles bei reikalavimo teises pagal senojo vandens tiekėjo su vartotojais (abonentais) sudarytas sutartis. Teisėjų kolegija su tokiais kasatoriaus argumentais nesutinka. Kaip teisingai pažymėjo skundžiamus procesinius sprendimus priėmę teismai, universalus teisių perėmimas yra galimas tik įstatymų pagrindu (CK 6.101 straipsnio 4 dalies 1 punktas) ir tik tokiu atveju, kai išnyksta, pasibaigia tokių teisių turėtojas. Nagrinėjamu atveju atsakovas AB „Klaipėdos rajono vandenys“ nepasibaigė, jis nebuvo likviduotas, nevyksta jo restruktūrizavimo ar bankroto procesas. Be to, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymą reglamentuojantis GVTNTĮ, minėta, nereglamentuoja vandens tiekėjų tarpusavio santykių, jame taip pat nenustatyta naujo vandens tiekėjo, perimančio geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų vykdymą iš ankstesnio vandens tiekėjo, pareigos taip pat perimti ir ankstesnio vandens tiekėjo prievoles ir (ar) reikalavimo teises pagal šio su vartotojais (abonentais) sudarytas sutartis. Kadangi specialusis geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymą reglamentuojantis įstatymas nenustato ir nereglamentuoja universalaus vandens tiekėjo teisių perėmimo ir ankstesnis vandens tiekėjas nepasibaigė, tai bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad atsakovams sudarius Jungtinės veiklos sutartį universalus teisių perėmimas neįvyko. Kaip minėta pirmiau, universalus teisių perėmimas yra galimas tik įstatymų pagrindu, todėl jis negalėjo įvykti savivaldybės sprendimo ir (ar) savivaldybės ir naujo vandens tiekėjo sutarties, kurios šalimi ankstesnis vandens tiekėjas nėra, pagrindu. Nors Viešųjų paslaugų teikimo sutarties 3.2.2 punkte ir susitarta dėl to, kad AB „Klaipėdos vanduo“ perims iš AB „Klaipėdos rajono vandenys“ visas teises ir pareigas, susijusias su vandens tiekimo veiklos vykdymu, tačiau, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, tai nereiškia, jog  AB „Klaipėdos rajono vandenys“ privalėjo perleisti visas savo turimas prievoles ir reikalavimus AB „Klaipėdos vanduo“, o šis juos perimti. Be to, ši sutarties sąlyga, kaip teisingai pažymėjo teismai, turi būti vertinama atsižvelgiant tiek į šios sutarties, tiek į Jungtinės veiklos sutarties tikslą, turinį ir pobūdį bei visų sutarties sąlygų kontekste (CK 6.193 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad AB „Klaipėdos rajono vandenys“ turimos reikalavimo teisės yra šio atsakovo nuosavybė, kuri yra neliečiama, o apribota gali būti tik jo paties valia, įstatymų ar teismo sprendimo pagrindu (Konstitucijos 23 straipsnis, CK 4.37-4.39, 4.93 straipsniai).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamo ginčo dalykas pagal kasatoriaus suformuluotą reikalavimą – tik Jungtinės veiklos sutarties ginčijamų sąlygų teisėtumas. Kasatoriaus nurodomos aplinkybės dėl jo skolos AB „Klaipėdos rajono vandenys“, AB „Klaipėdos vanduo“ skolos kasatoriui, naujos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutarties sudarymo su AB „Klaipėdos vanduo“, sutarties, sudarytos su AB „Klaipėdos rajono vandenys“ sąlygų galiojimo ir vykdymo, AB „Klaipėdos vanduo“ naudojamų privačių nuotekų tinklų, taikomų kasatoriui tarifų (jų dydžio, apskaičiavimo principo) nėra šios bylos dalykas, jos nagrinėjamos kituose šalių inicijuotuose teisminiuose ginčuose atskirose civilinėse bylose, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Kasatoriaus kasaciniame skunde nurodomos aplinkybės dėl galbūt įvykusio faktinio atsakovų reorganizavimo, GVTNTĮ 16 straipsnio nuostatų pažeidimo nebuvo nurodytos ieškinyje, todėl pirmosios instancijos teismas jų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Abejones dėl tikrųjų šalių ketinimų sudarant Viešųjų paslaugų teikimo ir Jungtinės veiklos sutartį kasatorius pradėjo reikšti tik apeliaciniame skunde. Šiuos argumentus apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė, nes byloje nėra jokių duomenų apie atsakovų reorganizavimą, pabaigą ar kokias nors kitas procedūras. Be to, Viešųjų paslaugų teikimo sutartis ir jos teisėtumas nėra šios bylos dalykas, o Jungtinės veiklos sutarties neprašoma pripažinti negaliojančia visa apimtimi kaip tariamo, apsimestinio sandorio, kuriuo dengiamas įmonių reorganizavimas ar kitas sandoris, ar pan.

Teisėjų kolegija pažymi, kad galbūt pažeista kasatoriaus teisė gauti teisingą atlyginimą už naudojimąsi jo nuosavybe (vandentiekio tinklais) neišnyko ir yra ginama, tai patvirtina ir jo paties elgesys inicijuojant kitus teisminius ginčus, nagrinėjamus minėtose civilinėse bylose. Vien aplinkybė, kad kasatoriui būtų „patogiau“ AB „Klaipėdos vandenys“ galimą skolą įskaityti į savo skolą AB „Klaipėdos rajono vandenys“ ir ją padengti (ar iš dalies padengti) įvykdant vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, negali paneigti atsakovų teisės kitaip susitarti dėl prievolių pagal AB „Klaipėdos rajono vandenys“ sudarytas sutartis, negu to siekia kasatorius, ir nereiškia ginčijamų Jungtinės veiklos sutarties sąlygų neteisėtumo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nurodo, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

              Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinį skundą atmetant, kasatoriaus (ieškovo) UAB „Agrovet“ turėtos bylinėjimosi išlaidos jam neatlygintinos. Atsakovų AB „Klaipėdos vanduo“ ir AB „Klaipėdos rajono vandenys“ turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovo.

Atsakovai prašo priteisti iš ieškovo jų patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro po 2500 Lt išlaidų, patirtų parengiant ir surašant atsiliepimus į kasacinį skundą. Kartu su prašymu atlyginti bylinėjimosi išlaidas atsakovai pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už advokato teisines paslaugas parengiant atsiliepimus į kasacinį skundą jie sumokėjo prašomas priteisti sumas. Šios sumos viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, 7, 8.14 punktuose nustatytą Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dviejų dydžių sumą už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, todėl atsakovams priteistinos sumos mažintinos iki 2000 Lt kiekvienam (CPK 98 straipsnis).

Byloje kasacinis teismas patyrė 33,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. pažyma). Teisėjų kolegijai atmetus kasacinį skundą šios išlaidos priteistinos iš ieškovo UAB „Agrovet“ (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

              Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo UAB „Agrovet“ (juridinio asmens kodas 163185392) atsakovams AB „Klaipėdos vanduo“ (juridinio asmens kodas 140089260) ir AB „Klaipėdos rajono vandenys“ (juridinio asmens kodas 163182663) po 2000 (du tūkstančius) Lt atstovavimo išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovo UAB „Agrovet“ (juridinio asmens kodas 163185392) valstybei 33,15 Lt (trisdešimt tris litus 15 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Algis Norkūnas                                         

                                                                      Antanas Simniškis

                                                                                                                                                                        Vincas Verseckas